Administracinė byla Nr. eA-2914-815/2021
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02724-2020-2
Procesinio sprendimo kategorijos: 15.1.3; 15.8; 16.6
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2021 m. gruodžio 22 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko, Ernesto Spruogio (pranešėjas) ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. Š. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. vasario 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. Š. skundą atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės administracijai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
1. Pareiškėjas padavė teismui skundą, kuriuo prašė panaikinti atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos (toliau – ir Administracija) 2020 m. birželio 17 d. raštą Nr. A256-546/20(2.14.2.12E-ŽEM) „Dėl žemės sklypo (duomenys neskelbtini) formavimo ir pertvarkymo organizavimo“ (toliau – ir Sprendimas) ir įpareigoti atsakovą organizuoti žemės sklypo, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), (toliau – ir Žemės sklypas) formavimo ir pertvarkymo projektą. Taip pat prašė priteisti atlyginti jo patirtas bylinėjimosi išlaidas. Pareiškėjas nurodė, kad:
1.1. Jis pagal 1988 m. vasario 18 d. pirkimo-pardavimo sutartį įsigijo pastatą – agroturistinę bazę, kurios unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančią (duomenys neskelbtini), (toliau – ir Pastatas). Įsigijęs Pastatą pareiškėjas nuolat nuo 1992 m. prašė suformuoti ir leisti išpirkti žemės sklypą, reikalingą Pastatui eksploatuoti, tačiau Žemės sklypas buvo suformuotas tik daugiau nei po 25 metų nuo pradinio pareiškėjo prašymo. Pareiškėjas taip pat yra įrengęs trinkelėmis išklotą 882,49 kv. m aikštelę (toliau – ir Aikštelė) šalia jam priklausančios agroturistinės bazės adresu (duomenys neskelbtini). Atsakovas Aikštelę įrengė pagal teisėtai išduotą statybą leidžiantį dokumentą, tačiau nespėjo įteisinti statybos pabaigos, o statybą leidžiančio dokumento galiojimas pasibaigė, todėl Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos kreipėsi į teismą dėl Aikštelės, kaip savavališkos statybos padarinio, šalinimo. Šiuo metu savavališkos statybos padarinių šalinimo vykdymas pagal Vilniaus miesto apylinkės teismo nutartį atidėtas, kad pareiškėjui būtų sudaryta galimybė gauti statybą leidžiantį dokumentą. Suformavus Žemės sklypą pareiškėjas pastebėjo, jog jis nėra racionalus, Žemės sklypo ribos neatitinka reikalavimų, o Žemės sklypas suformuotas netinkamai, neatsižvelgiant į pareiškėjui priklausantį Pastatą, jo dydį. Žemės sklypas suformuotas ne pagal Pastato matmenis, yra netinkamas Pastatui eksploatuoti, nes ne visas Pastatas patenka į Žemės sklypo ribas, todėl pareiškėjas kreipėsi į Administraciją su prašymu: 1) organizuoti Žemės sklypo (sklypų) formavimo ir pertvarkymo projekto rengimą, pertvarkant Žemės sklypą, jog būtų tinkamas Pastatui ir Aikštelei eksploatuoti, pertvarkant, kad į žemės sklypą patektų visas Pastatas bei Aikštelė, jog žemės sklypo ribos būtų atitrauktos ne mažiau kaip per 3 m nuo statinių, suformuoti žemės sklypą, reikalingą nuosavybės teise priklausantiems statiniams eksploatuoti; 2) netenkinus pirmojo reikalavimo, suformuoti atskirą žemės sklypą, reikalingą pareiškėjui nuosavybės teise priklausančio statinio – Aikštelės – eksploatacijai, įteisinti. Atsakovas tokį pareiškėjo prašymą tenkinti atsisakė nurodydamas, jog tam nėra teisinio pagrindo.
1.2. Ginčijamas Sprendimas neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (įstatymo redakcija, galiojusi iki 2020 m. spalio 31 d.) 8 straipsnyje įtvirtintų reikalavimų individualiam administraciniam teisės aktui. Sprendime nėra nurodyta jokio teisinio pagrindo, nėra nurodyta, kokiu teisiniu pagrindu atsisakoma pradėti Žemės sklypo formavimo ir pertvarkymo projektą. Sprendime tiesiog nurodoma, kad Lietuvoje Respublikos nekilnojamojo turto registro įstatymo 4 straipsnyje nustatyta, kad visi registre esantys duomenys nuo jų įrašymo laikomi teisingais ir išsamiais, kol jie teisme nėra nuginčyti. Sprendime nurodamas tas pats pagrindas atsisakyti performuoti Žemės sklypą kaip ir ankstesniame sprendime, t. y., jog Žemės sklypas jau yra suformuotas, todėl nėra pagrindo jį performuoti. Šis Sprendimo teiginys yra akivaizdžiai neteisėtas ir jokiomis teisės normomis nepagrįstas. Pareiškėjas nereikalauja pakeisti Nekilnojamojo turto registro duomenų, kurie laikomi teisingais, tačiau prašo pagal kompetenciją organizuoti Žemės sklypo performavimo projektą. Pareiškėjas prašo jo nuomojamą Žemės sklypą performuoti taip, jog jis galėtų tinkamai eksploatuoti jam priklausančius statinius, esančius Žemės sklype. Iš esmės pareiškėjui nėra žinomas Sprendimo priėmimo teisinis ir faktinis pagrindai. Sprendimas grindžiamas tuo pačiu motyvu (t. y., kad Žemės sklypas jau yra suformuotas), dėl kurio kaip nepagrįsto jau buvo pasisakęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2020 m. gegužės 13 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-654-552/2020.
1.3. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 260 patvirtintų Naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos taisyklių (2011 m. balandžio 27 d. nutarimo Nr. 494 redakcija) (toliau – ir Pardavimo ir nuomos taisyklės) 5 punkto 3 dalimi, išnuomojamo žemės sklypo plotas didinamas priimant sprendimą suformuoti teritorijų planavimo dokumente ar žemės valdos projekte suprojektuotą didesnio ploto žemės sklypą. Pareiškėjas negali naudoti jam priklausančio Pastato, esančio Žemės sklype, pagal dabartines sąlygas. Žemės sklypo plotas gali būti didinamas teritorijų planavimo dokumentu. Pareiškėjas turi įstatymo garantuojamą teisę į žemę, kuri užtikrintų tinkamą Pastato eksploataciją. Todėl pareiškėjas pagrįstai prašė atsakovo inicijuoti Žemės sklypo formavimo ir pertvarkymo projekto rengimą. Šiuo atveju net ne visas pareiškėjui priklausantis statinys, esantis Žemės sklype, yra Žemės sklypo ribose. Tokia situacija neleidžia tinkamai naudotis jam priklausančiais statiniais, o tai yra pagrindas inicijuoti Žemės sklypo performavimo procedūras, kadangi žemės sklypai turi būti formuojami tokiu būdu, jog būtų tinkami naudoti statinius pagal paskirtį.
1.4. Nepagrįstas Sprendime nurodytas argumentas, jog teisės aktai nenumato galimybės pertvarkyti esamą Žemės sklypą, jo ribas, toks teisės aktų aiškinimas užkirstų pareiškėjui pertvarkyti Žemės sklypą, jog jis galėtų Pastatą naudoti pagal paskirtį. Atsakovas atsisakė organizuoti Žemės sklypo pertvarkymo projektą be jokio teisinio pagrindo, nedetalizuodamas, kodėl tai negali būti atlikta. Suformuotas Žemės sklypas nėra racionalių ribų, todėl pareiškėjas ir prašo inicijuoti Žemės sklypo pertvarkymo projektą, kadangi: 1) Pastato dalis nepatenka į suformuoto Žemės sklypo ribą, todėl suformuotas sklypas nėra reikiamo dydžio Pastatui eksploatuoti; 2) Žemės sklypo riba yra žymiai arčiau Pastato, nei to reikalauja teisės aktai; 3) ženkliai viršytas Žemės sklypo užstatymo plotas, o tai apriboja pareiškėjui įgyvendinti su Pastatu susijusias teises bei užkerta kelią turėti būtiną žemės plotą Pastatui eksploatuoti. Pastato siena, pažymėta Žemės sklypo plane Nr. 14 ir 13, yra arčiau kaip 3 m nuo Žemės sklypo ribos, pažymėtos plane Nr. 5, 4, 3, formuojamo žemės sklypo riba turi būti ne arčiau kaip 3 m nuo esamų pastatų sienos ir suaugusių medžių (arba ne arčiau kaip medžio laja), išskyrus atvejus, kai žemės sklypų savininkai susitaria kitaip. Taigi Žemės sklypas negalėjo būti suformuotas, kadangi jis yra neracionalus ir neatitinka Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2005 m. liepos 1 d. įsakymu Nr. D1-338 patvirtinto Statybos techninio reglamento STR 2.02.09:2005 „Vienbučiai ir dvibučiai gyvenamieji pastatai“ (toliau – ir STR 2.02.09:2005) ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2004 m. spalio 4 d. įsakymu Nr. 3D-542/D1-513 patvirtintų Žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projektų rengimo ir įgyvendinimo taisyklių (2014 m. sausio 2 d. įsakymo Nr. 3D-1/D1-1 redakcija) (toliau – ir Projektų rengimo ir įgyvendinimo taisyklės) 32 punkto reikalavimų. Į suformuotą Žemės sklypą nepateko Pastato dalis (siurblinė). Todėl Žemės sklypas turi būti performuotas, jog būtų užtikrinta galimybė tinkamai naudoti ir valdyti Pastatą.
1.5. Atsižvelgiant į Žemės sklypo ir Pastato plotą, Žemės sklypas suformuotas neracionalių ribų, kadangi yra viršytas Žemės sklypo užstatymo plotas, t. y. suformuotas Žemės sklypas nėra suderintas su Žemės sklype esančiu statiniu. Žemės sklypas pagal minimalius reikalavimus suformuotas per mažas tinkamai eksploatuoti Pastatą. Nagrinėjamu atveju susidaro tokia situacija, kad pareiškėjas netenka teisės Žemės sklype vykdyti jokių statybos darbų, statyti kokių nors statinių, kadangi Žemė sklypo užstatymas yra virš 50 proc., o galimas tik 20 proc. užstatymas. Žemės sklypas pareiškėjui yra suformuotas pažeidžiant Žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projektų rengimo ir įgyvendinimo taisykles ir elementarius teritorijų planavimo principus, kadangi naujas žemės sklypas negali būti formuojamas jau ant esamo. Vienintelė galimybė žemės sklypą suformuoti taip, jog pareiškėjas galėtų realizuoti savo įstatymo garantuojamą teisę naudoti Pastatą pagal paskirtį, yra pertvarkyti Žemės sklypą, jog jis būtų tinkamas eksploatuoti Pastatui.
1.6. Vilniaus apygardos teismas 2014 m. gegužės 30 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-375-302/2014 konstatavo, kad Aikštelė, nors pripažinta savavališka statyba, gali būti įteisinta, tam kliūčių nėra, Aikštelė atitinka visuomenės poreikius. Aikštelė teritorijoje gali būti įrengta. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. spalio 26 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI-3942-643/2017 priėmė sprendimą, kuriuo konstatavo, jog institucijos privalo vadovautis Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gegužės 30 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-375-302/2014, kuri yra teisėta. Teismas pripažino, kad Aikštelės projektas atitinka teisės norminius aktus. Pažymėtina, kad terminas pašalinti savavališkus statybos padarinius yra pratęstas. Pareiškėjas yra parengęs Aikštelės projektą, žemės sklypas Aikštelei nėra suformuotas, pareiškėjas žemės sklypo išsinuomoti ar išpirkti negali. Atsižvelgiant į Aikštelės paskirtį, kito būdo įteisinti Aikštelei, pareiškėjui neturint žemės sklypo valdymo ir naudojimo teisių, nėra. Todėl pareiškėjas prašė atsakovo organizuoti žemės sklypo (sklypų) formavimo ir pertvarkymo projekto rengimą jam nuosavybės teise priklausančiam statiniui – Aikštelei – eksploatuoti. Nepagrįsti atsakovo argumentai, kad žemės sklypas gali būti formuojamas tik prie esamų pastatų, nagrinėjamu atveju nustatyta, jog Aikštelei anksčiau buvo išduotas statybos leidimas, Aikštelės statyba teisės norminiams aktams neprieštarauja. Todėl atsakovas privalėjo spręsti klausimą dėl žemės sklypo suformavimo Aikštelės statybai, tai atitinka protingumo ir proporcingumo principus. Pirmumą suformuoti žemės sklypą savavališkai pastatytam statiniui yra nustatę Lietuvos teismai (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 18 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-148/2013).
2. Atsakovas Administracija atsiliepimu prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
3. Atsakovas nurodė, kad išnagrinėjus Sprendimo turinį yra akivaizdu, jog atsisakymo pagrindu yra nurodoma tai, kad Administracijos atstovams išanalizavus pareiškėjo nurodomą žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projekto tikslą, t. y. pertvarkyti esamą Žemės sklypą keičiant jo ribas ir plotą valstybinėje žemėje, pastarasis nepatenka tarp Projektų rengimo ir įgyvendinimo taisyklių 2 punkte numatytų atvejų, kuomet gali būti rengiamas žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projektas. Administracijos atstovai dėjo pastangas siekdami įvertinti, ar tikrai nei vienas iš minėtų taisyklių 2 punkte nurodytų pagrindų netinka konkrečiai pareiškėjo situacijai. Atsižvelgus į visus Sprendime pateikiamus argumentus bei nurodytus aktualius teisės aktus, kurių pagrindu buvo analizuojamas pareiškėjo pateiktas prašymas, darytina išvada, kad Sprendime yra aiškiai ir išsamiai nurodyti teisiniai pagrindai. Nepagrįsti pareiškėjo samprotavimai, kad neva Sprendimas neatitinka VAĮ 8 straipsnio nuostatos. Sprendimas yra pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, t. y. analizuojant pareiškėjo situaciją ir jo pateiktus prašymus buvo atsižvelgta ne tik į aktualų teisinį reglamentavimą, bet ir į faktinę situaciją.
II.
4. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2021 m. vasario 10 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.
5. Teismas nurodė, kad, pirma, pareiškėjas neskundė Administracijos direktoriaus pavaduotojo 2016 m. spalio 27 d. įsakymo Nr. A30-3125, kuriuo buvo patvirtintas Žemės sklypo planas. Taigi šis sprendimas yra įsiteisėjęs. Pareiškėjas nenurodė, kokios naujos aplinkybės atsirado nuo 2016 m. spalio 27 d., kurios būtų pagrindas keisti galiojantį Pastatui naudoti suformuoto Žemės sklypo planą. Antra, Žemės sklypo plano rengimą reglamentuoja Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2010 m. liepos 21 d. nutarimu Nr. 1124 patvirtintas Žemės sklypo plano, prilyginamo detaliojo teritorijų planavimo dokumentui, rengimo, derinimo ir tvirtinimo miestų teritorijose tvarkos aprašas (neteko galios 2014 m. sausio 1 d.) (toliau – ir Aprašas). Aprašo 20.2 papunktyje numatyta, kad projekto rengėjas, rengdamas žemės sklypo planą, patikslinti schemoje siūlomas preliminarias žemės sklypo ribas turi pagal Projektų rengimo ir įgyvendinimo taisyklių nustatytus žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo reikalavimus. Projektų rengimo ir įgyvendinimo taisyklių 32 punkte nustatyta, kad žemės sklypai turi būti racionalių ribų ir tinkami naudoti pagal jų pagrindinę žemės naudojimo paskirtį ir žemės sklypo naudojimo būdą (būdus). Pareiškėjas nei atsakovui, nei teismui nenurodė, kaip 3 m atstumo iki sklypo ribos nebuvimas ar mažas sklypo plotas trukdo jam naudotis Pastatu. Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų nei atsakovui, nei teismui apie malūno, kaip pastato dalies, teisėtą buvimą, išėjimą už ribų ir negalėjimą jo eksploatuoti pagal Nekilnojamojo turto kadastre įrašytą jo tiesioginę paskirtį. Taip pat nepateikė duomenų, kad vandens malūnas yra registruotas Nekilnojamojo turto kadastre ir registre. Trečia, kaip teisingai atsiliepime į skundą nurodė atsakovas, pareiškėjas nenurodė, koks teisės aktas nustato, kad nuo pastato iki formuojamo sklypo ribos privalomai turi būti 3 m atstumas. Taigi pareiškėjo argumentai, kad atsakovas Sprendimu neatsakė ar netinkamai atsakė (neatsižvelgė) į pareiškėjo argumentus dėl suformuoto Žemės sklypo neatitikimo teisės aktų reikalavimams (3 m nuo Pastato iki Žemės sklypo ribos neišlaikymo, malūno išėjimo už Žemės sklypo plano ribų, viršyto užstatymo ploto) yra nepagrįsti.
6. Teismas pabrėžė, kad pareiškėjas teigia, jog Aikštelę įrengė pagal teisėtai išduotą statybą leidžiantį dokumentą, tačiau nespėjo įteisinti statybos pabaigos, o statybą leidžiančio dokumento galiojimas pasibaigė, todėl Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos kreipėsi į teismą dėl Aikštelės, kaip savavališkos statybos padarinio, šalinimo. Taigi Aikštelė nėra įregistruota ir yra savavališka statyba. Todėl teismas darė išvadą, kad atsakovas pagrįstai atsisakė rengti Žemės sklypo formavimo ir pertvarkymo projektą, nes nėra Projektų rengimo ir įgyvendinimo taisyklių 2 punkte išvardintų pagrindų, kada gali būti rengiamas žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projektas. Šioje byloje taip pat aktualus Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. balandžio 22 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. eI3-1659-983/2020, kuriuo konstatuota, kad Aikštelė, vadovaujantis Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2016 m. spalio 27 d. įsakymu Nr. D1-713 patvirtinto Statybos techninio reglamento STR 1.01.03:2017 „Statinių klasifikavimas“ (toliau – ir STR 1.01.03:2017) 8.1 papunkčiu, yra laikoma inžinerinio statinio (kelio) elementu, tačiau susisiekimo komunikacijų (inžinerinių statinių) statyba pagal Verkių regioninio parko tvarkymo planą ir Saugomų teritorijų tipinius apsaugos reglamentus nėra numatyta, todėl negali būti leidžiama.
7. Teismas vertino, kad Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gegužės 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-375-302/2014 ginčo faktinių ir teisinių aplinkybių nagrinėjamoje byloje vertinimo aspektu neturi nei privalomos, nei prejudicinės reikšmės, nes minimoje civilinėje byloje šioje byloje ginčo teisiniams santykiams reikšmingos faktinės bei teisinės aplinkybės nebuvo nagrinėjimo dalykas. Nagrinėjamoje byloje sprendžiama dėl Sprendimo teisėtumo, bylos šalys yra pareiškėjas ir Vilniaus miesto savivaldybės administracija, o civilinėje byloje Nr. 2A-375-302/2014 ginčas vyko dėl Aikštelės pripažinimo savavališka statyba ir savavališkos statybos padarinių pašalinimo. Pareiškėjo minimas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 26 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. eI-3942-643/2017, kuriuo, pareiškėjo teigimu, pripažinta, jog Aikštelės projektas atitinka teisės norminius aktus, Pavilnių ir Verkių regioninių parkų direkcija įpareigota Aikštelės projektui pritarti, buvo panaikintas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. gruodžio 11 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-803-602/2019 ir byla perduota pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. balandžio 22 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI3-1659-983/2020 pareiškėjo skundą atmetė, pripažino, kad Pavilnių ir Verkių regioninių parkų direkcijos 2017 m. gegužės 5 d. sprendimas Nr. 2-102 „Dėl poilsio aikštelės, (duomenys neskelbtini), statybos projekto“, kuriuo Aikštelės statybos projektui nepritarta, yra teisėtas ir pagrįstas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2020 m. rugpjūčio 19 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-4347-415/2020 Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. balandžio 22 d. sprendimą paliko nepakeistą. Taigi nėra jokio teisinio pagrindo vadovautis panaikintu Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 26 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI-3942-643/2017. Priešingai, vadovaujamasi Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. balandžio 22 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI3-1659-983/2020 ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. rugpjūčio 19 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-4347-415/2020.
8. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas nurodo, jog susiklostė situacija, kai savavališkai pastatytas Pastatas negali būti įteisintas dėl to, kad pareiškėjas nėra įgijęs teisių į Žemės sklypą, ant kurio stovi Pastatas, o Žemės sklypo atsakinga institucija nesutinka formuoti, nes jame yra be statybos leidimo pastatytas Pastatas. Pareiškėjas prašo vadovautis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 18 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-148/2013. Visgi šiuo atveju ratio decidendi (liet. argumentas, kuriuo grindžiamas sprendimas) Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nagrinėtoje byloje ir šioje administracinėje byloje iš esmės skiriasi, todėl Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis neturi precedento teisinės reikšmės. Minėtoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinėje byloje spręsta tik dėl galimybės suteikti asmeniui žemės sklypą pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą, tačiau nesiaiškinta dėl kitų galimybių: įgyti sklypą nuosavybėn pirkimo būdu, jį nuomoti, nustatyti servitutą ir kt. Tai esminis skirtumas tarp nagrinėjamos bylos ir minėtos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo bylos.
9. Teismas konstatavo, kad ginčijamas Sprendimas yra aiškus (atsisakoma tenkinti pareiškėjo prašymą), išsamus, jame nurodyti teisiniai (pvz., Žemės įstatymas, Aprašas, Projektų rengimo ir įgyvendinimo taisyklės, Pardavimo ir nuomos taisyklės) ir faktiniai (Pastatui naudoti patvirtintas Žemės sklypo planas, kurį nėra pagrindų keisti, Aikštelė ir malūnas neįregistruoti) motyvai, jis atitinka VAĮ reikalavimus, todėl Sprendimą naikinti nėra nei tisinio, nei faktinio pagrindo. Nagrinėjamu atveju nėra Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 40 straipsnio 1 dalyje nustatytų pagrindų, kurie leistų rengti žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projektą. Tokio teisinio pagrindo nenurodo ir pareiškėjas. Jis subjektyviai interpretuoja jam palankias aplinkybes ir ignoruoja kitas byloje reikšmingas aplinkybes. Pareiškėjo skundo reikalavimas įpareigoti Administraciją organizuoti Žemės sklypo, formavimo ir pertvarkymo projektą laikytinas išvestiniu reikalavimu iš reikalavimo panaikinti Sprendimą, dėl to pripažinus Sprendimą teisėtu, atmestinas ir išvestinis skundo reikalavimas įpareigoti atsakovą organizuoti Žemės sklypo formavimo ir pertvarkymo projektą. Atmetus pareiškėjo skundą, nėra pagrindo tenkinti ir jo prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.
III.
10. Pareiškėjas padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti. Taip pat prašo priteisti atlyginti bylinėjimosi išlaidas. Pareiškėjas nurodo, kad:
10.1. Vadovaujantis Pardavimo ir nuomos taisyklių 5 punkto 3 dalimi, išnuomojamo žemės sklypo plotas didinamas priimant sprendimą suformuoti teritorijų planavimo dokumente ar žemės valdos projekte suprojektuotą didesnio ploto žemės sklypą. Pareiškėjas negali naudoti jam priklausančio Pastato, esančio Žemės sklype, pagal dabartines sąlygas. Kaip ir nustatyta Pardavimo ir nuomos taisyklėse, Žemės sklypo plotas gali būti didinamas teritorijų planavimo dokumentu. Pareiškėjas turi įstatymo garantuojamą teisę į žemę, kuri užtikrintų tinkamą Pastato eksploataciją, tai yra pareiškėjo konstitucinė teisė. Nagrinėjamu atveju akivaizdu, kad suteiktas Žemės sklypas pareiškėjui nėra racionalus Pastatui eksploatuoti, todėl pareiškėjas pagrįstai prašė atsakovo inicijuoti Žemės sklypo formavimo ir pertvarkymo projekto rengimą. Būtent žemės sklypo padidinimui reikalingas teritorijų planavimo dokumentas, kuris leistų suformuoti racionalų Žemės sklypą, jog galėtų tinkamai būti eksploatuojamas Pastatas.
10.2. Nesutiktina su esminiu skundžiamo teismo sprendimo argumentu, jog teisės aktai nenumato galimybės pertvarkyti esamą Žemės sklypą, jo ribas, toks teisės aktų aiškinimas užkirstų kelią pareiškėjui pertvarkyti Žemės sklypą, jog jis galėtų Pastatą naudoti pagal paskirtį. Atsakovas atsisakė organizuoti Žemės sklypo pertvarkymo projektą be jokio teisinio pagrindo, nedetalizuodamas, kodėl tai negali būti atlikta. Pareiškėjas turi konstitucinę teisę į racionalių ribų žemės sklypą jam priklausančiam statiniui eksploatuoti, tačiau tokios teisės pareiškėjas negali įgyvendinti vien dėl to, kad atsakovas formaliai atsisako spręsti susiklosčiusią problemą, Žemės sklypas akivaizdžiai nėra racionalus Pastatui eksploatuoti, todėl Žemė sklypą reikia pertvarkyti.
10.3. Jeigu teismas manė, kad nėra įstatymo, reglamentuojančio pareiškėjo galimybę pertvarkyti jam suformuotą Žemės sklypą taip, kad jis užtikrintų galimybę jam tinkamai eksploatuoti Pastatą bei užtikrintų Žemės sklypo racionalų naudojimą, Projektų rengimo ir įgyventinimo taisyklės tokiu atveju privalėjo būti taikomos kaip teisės analogija, įpareigojant atsakovą pertvarkyti jau esamą suformuotą Žemės sklypą nustatyta tvarka. Atsakovo veiksmai iš esmės pažeidžia pareikėjo konstitucinį teisėtų lūkesčių principą, kadangi jis turi įstatymo garantuojamą teisę į žemę, garantuojamą teisę į racionalų žemės sklypą, kuris būti tinkamas naudoti Pastatą pagal paskirtį, pareiškėjas laukė atsakovo veiksmų suformuoti Žemės sklypą daugiau nei 25 metus, Žemės sklypą suformavus akivaizdu, kad jis yra neracionalus ir netinkamas Pastatui naudoti pagal paskirtį. Nagrinėjamu atveju pareiškėjo teisėti lūkesčiai suformavus akivaizdžiai neracionalų Žemės sklypą yra pažeisti iš esmės, todėl pagal įstatymo analogiją Žemės sklypas turi būti performuotas, t. y. šiuo atveju turi rengiamas Žemės sklypo performavimo ir pertvarkymo projektas, jog pareiškėjui nuosavybės teise priklausantis Pastatas galėtų būti naudojamas pagal paskirtį.
10.4. Pastato dalis „Vandens šulinys kaskadoms“ (toliau – ir Šulinys) nepatenka į Žemės sklypo ribas, tačiau teismas sprendime į tai neatsižvelgė ir to neaptarė. Šulinys laikomas teisėtu ir registruotu kaip Pastato dalis, o ne kaip atskiras statinys. Inventorinėje byloje jau nuo 1996 m. sausio 11 d. ši Pastato dalis prisikariama Pastatui, todėl nesuprantami teismo argumentai dėl atskiro statinio, t. y. malūno ir jo registracijos. Teismui pateikiami duomenys (architektūrinio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), dalies apmatavimai), kuriuose dar 2016 m. gegužės 2 d. nustatyta, kad Šulinys yra sujungtas su Pastatu, atlikti jo matavimai. Tai 12 m Pastato dalis, kuri reikalinga Pastatui eksploatuoti, tačiau pareiškėjas nagrinėjamu atveju negali nei rekonstruoti šios Pastato dalies, nei remontuoti, kadangi ji nepatenka į Žemės sklypo ribas. Tai akivaizdžiai pažeidžia pareiškėjo teisę į Žemė sklypą prie pastato, ir, atsižvelgiant į elementarius protingumo principus, pareiškėjas netenka galimybės Pastato naudoti pagal paskirtį, juo naudotis, jį eksploatuoti, galiausiai jį prižiūrėti ir remontuoti. Tai patvirtina ir kiti duomenys (pvz., Žemės sklypo plano ištrauka). Taigi pareiškėjas negali įgyvendint jokių savininko teisių į Pastatą. Prie Pastato dalies gali bet kas patekti, pareiškėjas negali užtikrinti Pastato saugumo ir tinkamos jo eksploatacijos, elementarios priežiūros. Tokie sprendiniai apriboja pareiškėjo savininko teises ir akivaizdu, kad neužtikrina jo įstatymo garantuojamos teisės į žemę prie jam priklausančio Pastato. Žemės sklypas turi būti performuotas, jog būtų užtikrinta galimybė tinkamai naudoti ir valdyti Pastatą.
10.5. Nagrinėjamu atveju suformuoto Žemės sklypo riba yra arčiau kaip 3 m nuo Pastato sienos, tai reiškia, kad toks sklypas negalėjo būti suformuotas, kadangi jis yra neracionalus ir neatitinka STR 2.02.09:2005 9 priedo 4 punkto ir Projektų rengimo taisyklų 32 punkto reikalavimų. Šiuo atveju nėra atsižvelgiama į elementarią logiką, statybą reglamentuojančius teisės norminius aktus, tai ne tik pažeidžia pareiškėjo teises ir teisėtus interesus, bet ir valstybės interesus, kadangi Pastatas neišlaiko minimalios ribos nuo valstybinės žemės bei regioninio parko teritorijos. Pareiškėjas šiuo atveju taip pat praranda galimybę atlikti bet kokius statybos darbus su statiniu, gauti statybą leidžiantį dokumentą, kadangi Pastatas neišlaiko minimalių reikalavimų. Statybos teisės aktams reglamentuojant tokią ribą tai reiškia, kad statinys pagal paskirtį gali būti naudojamas išlaikant tokią ribą, nagrinėjamu atveju tokia riba neišlaikoma ir Pastatas negali būti naudojamas pagal paskirtį. Poilsiniam pastatui, kuris yra beveik 1 800 kv. m, paliekant praėjimą, mažesnį nei 3 m, paliekant apie 1 m poilsiautojams ir pačiam pareiškėjui, sunku jį eksploatuoti, vietos palikta neracionaliai mažai, neišlaikant bent minimalių atstumo reikalavimų. Pareiškėjas negali naudoti Pastato pagal paskirtį, nes dėl tokio neracionalumo negali įgyvendinti Pastato savininko teisių ir pareigų, negali Pastato prižiūrėti. Susidaro situacija, kad prie Pastato nėra jokio priėjimo.
10.6. Atsižvelgiant į Žemės sklypo ir Pastato plotą, Žemės sklypas suformuotas neracionalių ribų, kadangi yra viršytas Žemės sklypo užstatymo plotas, t. y. suformuotas Žemės sklypas nėra suderintas su Žemės sklype esančiu statiniu. Dabartinis Žemės sklypo, kuris yra regioniniame parke, ploto užstatymas yra kaip Vilniaus miesto centre, dėl to akivaizdu, kad toks intensyvus užstatymas neleidžia Pastato naudoti pagal jo poilsinę paskirtį, Žemės sklype nėra galimybės nei pasivaikščioti, nei įrengti žaidimų aikštelių, nėra galimybės net statyti automobilį. Žemės sklypo užstatymo intensyvumas yra neracionalus, pažeidžiantis pareiškėjo ir visuomenės interesus, kadangi regioniniame parke esantis Pastatas negali tarnauti visuomenei, priimti svečių. Žemės sklypas užstatytas 52,2 proc., kai net pagal Administratoriaus direktoriaus pavaduotojo 2016 m. spalio 27 d. įsakymo Nr. A30-3125 „Dėl sklypo (duomenys neskelbtini) plano, prilyginto detaliojo teritorijų planavimo dokumentui, tvirtinimo“ 1.4.2 papunktį esamas užstatymo tankumas – 32 proc. STR 2.02.09:2005 9 priedo 1 punkte nustatyta, kad maksimalūs sklypo užstatymo tankio dydžiai nustatyti lentelėje. Maksimalus 2 500 kv. m žemė sklypo užstatymo plotas yra 20 proc. Žemės sklypas pagal minimalius reikalavimus suformuotas per mažas tinkamai eksploatuoti Pastatui. Nagrinėjamu atveju susidaro tokia situacija, jog Pareiškėjas netenka teisės Žemės sklype vykdyti jokių statybos darbų, statyti kokių nors statinių, kadangi Žemė sklypo užstatymas yra virš 50 proc., o galimas tik 20 proc. užstatymas. Atsižvelgiant į Žemės sklypo ir Pastato plotą Žemės sklypas suformuotas neracionalių ribų, kadangi yra viršytas Žemės sklypo užstatymo plotas, tai yra suformuotas Žemės sklypas nėra suderintas su Žemės sklype esančiu Pastatu. Teismas šio fakto nenagrinėjo, vertino situaciją formaliai taip pažeisdamas tiek paties pareiškėjo, tiek visuomeninį interesą. Kadangi pirmosios instancijos teismas dėl suformuoto Žemės sklypo neracionalumo ir negalėjimo Pastato naudoti pagal paskirtį nurodė, kad pareiškėjo nurodytos faktinės aplinkybės yra neįrodytos, pareiškėjas papildomai užsakė kvalifikuotų architektų 2021 m. kovo 9 d. išvadą Nr. RM21030901. Minėtoje išvadoje nustatytos tokios faktinės aplinkybės, kurios dar karta parodo, jog Pastato neįmanoma naudoti pagal paskirtį. Išvadoje nustatyta, kad: i) esamas užstatymo tankis – 52 proc. – neatitinka apylinkinėje teritorijoje susiklosčiusių, vyraujančių užstatymo principų, parametrų, neatitinka darnaus vystymo principų. Įsakyme suformuoti sklypą nurodomas įstatymo neatitinkantis 32 proc. užstatymas, dėl to toks įsakymas yra akivaizdžiai neteisėtas; ii) neįmanoma prie poilsio Pastato įrengti automobilių stovėjimo vietų, kurios yra būtinos poilsiniam Pastatui eksploatuoti; iii) neįmanoma įrengti priklausomųjų želdinių; iv) neįmanoma įrengti komunalinių atliekų konteinerinės aikštelės; v) neįmanoma įrengti inžinerinių tinklų vandeniui; v) pastato dalis (sklendė, šulinys, požeminis vandens nutekėjimo kanalas) nepatenka į Žemės sklypo ribas. Taigi padaryta išvada, kad dėl esamo Žemės sklypo dydžio ir konfigūracijos nėra galimybės atlikti sklypo sutvarkymo darbų neprieštaraujant įstatymams ir statybos techniniams reglamentams. Kadangi naujas žemės sklypas negali būti formuojamas jau ant esamo, vienintelė galimybė Žemės sklypą suformuoti taip, jog pareiškėjas galėtų realizuoti savo įstatymo garantuojamą teisę naudoti Pastatą pagal paskirtį, yra pertvarkyti Žemės sklypą, jog jis būtų tinkamas eksploatuoti Pastatui.
10.7. Atsižvelgiant į Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gegužės 30 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2A-375-302/2014, galima daryti išvadą, jog Aikštelė, nors pripažinta savavališka statyba, gali būti įteisinta, tam kliūčių nėra, Aikštelė atitinka visuomenės poreikius. Aikštelės projektas buvo pateiktas Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, kuri atsisakė jam pritarti, nes pareiškėjas neturi žemės, kurioje yra Aikštelė, valdymo ir naudojimo teisių, žemės sklypas nėra suformuotas, todėl negali būti parduotas ar išnuomotas pareiškėjui. Atsižvelgiant į Aikštelės paskirtį, kito būdo įteisinti Aikštelei, pareiškėjui neturint žemės sklypo valdymo ir naudojimo teisių, nėra. Todėl pareiškėjas prašė Atsakovo organizuoti žemės sklypo (sklypų) formavimo ir pertvarkymo projekto rengimą Aikštelei eksploatuoti. Nepagrįsti atsakovo argumentai, kad žemės sklypas gali būti formuojamas tik prie esamų pastatų, nagrinėjamu atveju nustatyta, jog Aikštelei anksčiau buvo išduotas statybos leidimas, todėl atsakovas privalėjo spręsti klausimą dėl žemės sklypo suformavimo Aikštelės statybai, tai atitinka protingumo, proporcingumo principus. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2013 m. kovo 18 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-148/2013 nagrinėjo analogišką situaciją ir pasisakė, kad neleistina tokia situacija, jog atskirų teisių įgyvendinimas tarpusavyje būtų taip susijęs, kad neįgyvendinus vienos teisės būtų negalimas kitos teisės realizavimas, o tos antrosios teisės nebūtų galima realizuoti, kol neįgyvendinta pirmoji. Statytojo teisė gali būti įgyvendinama tik tuo atveju, kai statytojas žemės sklypą, kuriame statomas statinys, valdo nuosavybės teise arba valdo ir naudoja kitais Lietuvos Respublikos įstatymų nustatytais pagrindais. Šiuo atveju pirmiausia turėtų būti nagrinėjama galimybė suteikti pareiškėjui žemės sklypo valdymo ir naudojimo teises.
11. Atsakovas Administracija atsiliepimu prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsakovas nurodo, kad:
11.1. Pareiškėjas kartu su apeliaciniu skundu pateikė naujus įrodymus į bylą. Šie dokumentai (įrodymai) nebuvo pateikti, kai bylą nagrinėjo pirmosios instancijos teismas. Kartu su apeliaciniu skundu pareiškėjas pateikė pastato inventorinę bylą. Apeliantas nenurodė jokių svarbių ir objektyvių priežasčių, kurios neleido pareiškėjui pateikti šį įrodymą pirmosios instancijos teismui. Pareiškėjas turėjo visas galimybes pateikti šį įrodymą ir pirmosios instancijos teismui. Pareiškėjas taip pat nurodo, kad papildomai užsakė kvalifikuotų architektų 2021 m. kovo 9 d. išvadą Nr. RM21030901. Vėlgi pareiškėjas nenurodė jokių svarbių ir objektyvių priežasčių, kurios neleido jam pateikti šį įrodymą pirmosios instancijos teismui. Pareiškėjas turėjo visas galimybes kreiptis dėl architekto išvados, o ją gavus – pateikti kaip įrodymą pirmosios instancijos teismui nagrinėjant šią administracinę bylą. Aplinkybė, kad pareiškėjas niekaip nepagrindė aplinkybių, kodėl naujus įrodymus teikia tik kartu su apeliaciniu skundu, o taip pat atsižvelgus į tai, kad tokie dokumentai galėjo būti pateikti ir pirmosios instancijos teismui, apeliacinės instancijos teismas neturėtų vadovautis šiais naujais įrodymais, kadangi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga.
11.2. Atsakovas pagrįstai atsisakė rengti žemės sklypo formavimo ir pertvarkymo projektą, nes nėra Projektų rengimo ir įgyvendinimo taisyklių 2 punkte numatytų pagrindų, kada gali būti rengiamas žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projektas. Tai patvirtino ir Teismas. Teismas taikė ginčo santykius reglamentuojančias teisės normas ir itin išsamiai ištyrė visas bylai reikšmingas aplinkybes, atsižvelgdamas į šalių pateiktus argumentus bei byloje buvusius įrodymus.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
12. Nagrinėjamoje administracinėje byloje pagal pareiškėjo skundą sprendžiama, ar yra teisinis pagrindas panaikinti Administracijos Sprendimą ir įpareigoti atsakovą organizuoti Žemės sklypo formavimo ir pertvarkymo projektą. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė.
13. Apeliaciniame skunde pareiškėjas prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, nurodo, kad teismas netinkamai vertino bylos aplinkybes, pabrėžė, kad Pastatui naudoti patvirtintas Žemės sklypo planas neužtikrina racionalaus ir tinkamo Pastato naudojimo (neišlaikytas 3 m atstumas, taip pat didelis užstatymo tankis), kad Aikštelę būtų galima įteisinti, o todėl jai eksploatuoti gali būti suformuojamas žemės sklypas.
14. Teisėjų kolegija, tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.). Paminėtina ir tai, kad apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria ji buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013). Teismo pareiga motyvuoti priimtą sprendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną pareiškėjo argumentą, o, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90), 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011, 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016).
15. Šioje byloje pareiškėjas pateikė papildomus duomenis, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teismui (Pastato inventorinė byla, architektų išvada). ABTĮ 142 straipsnio 3 dalyje, be kita ko, įtvirtinta, jog nauji įrodymai, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teisme, tiriami tik tuo atveju, jeigu teismas pripažįsta pagrįstomis priežastis, dėl kurių tai nebuvo padaryta anksčiau, arba kai naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Kadangi inventorinės bylos duomenys buvo sudaryti 2016 m., tai tokių duomenų tyrimas galėjo būti atliekamas pirmosios instancijos teisme, o pareiškėjas nepagrindė, dėl kokių priežasčių jis nepateikė šių duomenų pirmosios instancijos teismui. Lygiai taip pat pareiškėjas nenurodė jokių svarbių ir objektyvių priežasčių, kurios neleido jam pateikti analogiško architektų išvadai įrodymo pirmosios instancijos teismui. Pareiškėjas turėjo visas galimybes kreiptis dėl architekto išvados, o ją gavus – pateikti kaip įrodymą pirmosios instancijos teismui nagrinėjant šią administracinę bylą. Aplinkybė, kad pareiškėjas niekaip nepagrindė aplinkybių, kodėl naujus įrodymus teikia tik kartu su apeliaciniu skundu, o taip pat atsižvelgus į tai, kad tokie dokumentai galėjo būti pateikti ir pirmosios instancijos teismui, suteikia pagrindą teisėjų kolegijai šių duomenų netirti; atitinkamai jie netirtini.
16. Nagrinėjamoje byloje teisėjų kolegija, nenustačiusi pagrindų peržengti apeliacinio skundo ribas, iš esmės sutikdama su pirmosios instancijos teismo nustatytomis aplinkybėmis ir padarytomis išvadomis, plačiau pasisako tik tais aspektais, kurie yra aktualūs sprendžiant dėl apeliaciniame skunde nurodomų argumentų reikšmės tarp šalių kilusiame ginče.
17. Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projektai rengiami, kai formuojami žemės sklypai esamiems statiniams ir įrenginiams eksploatuoti pagal Nekilnojamojo turto kadastre įrašytą tiesioginę paskirtį. Šio įstatymo 40 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projektų finansavimo, rengimo, derinimo, visuomenės informavimo ir šių projektų tvirtinimo tvarka nustatoma Žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projektų rengimo taisyklėse. Projektų rengimo ir įgyvendinimo taisyklių 2 punkte nustatyta, kad projektas yra žemėtvarkos planavimo dokumentas, priskiriamas žemės valdos projektams. Projekto sprendimai negali prieštarauti kompleksinio ar specialiojo teritorijų planavimo dokumentų sprendiniams, įstatymams ir kitiems teisės aktams, tarp jų teritorijų planavimo normų ir statybos techninių reglamentų reikalavimams, darantiems įtaką projekto sprendiniams. Projektas rengiamas, kai formuojami žemės sklypai esamiems statiniams eksploatuoti pagal Nekilnojamojo turto kadastre įrašytą tiesioginę paskirtį.
18. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2021 m. rugsėjo 22 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-1932-492/2021, be kita ko, konstatavo, jog „kokio dydžio valstybinės žemės sklypas turi būti formuojamas jame esančio statinio eksploatavimo poreikiams, turi būti vertinamas atskirai kiekvienoje individualioje situacijoje, priklausomai nuo faktinių aplinkybių. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, jog gali būti formuojamas ir parduotas tik tokio dydžio sklypas, kuris tiesiogiai susijęs su jame esančio statinio tikslinę paskirtį atitinkančiu realiu naudojimu (žr. civilines bylas Nr. 3K-3-428/2011, Nr. 3K-3-323/2014, Nr. 3K-3-640-611/2015).“
19. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjas neskundė Administracijos direktoriaus pavaduotojo 2016 m. spalio 27 d. įsakymo Nr. A30-3125, kuriuo buvo patvirtintas Žemės sklypo planas, be to, pareiškėjas nenurodė, kokios naujos aplinkybės atsirado nuo 2016 m. spalio 27 d., kurios būtų pagrindas keisti galiojantį Pastatui naudoti suformuoto Žemės sklypo planą. Taigi, 2016 m. prieš tvirtinant Žemės sklypo planą pareiškėjas išreiškė sutikimą su tuo, kad formuojamas Žemės sklypas tinkamas racionaliam Pastato eksploatavimui, o šioje administracinėje byloje pateikti pareiškėjo argumentai, esą, Žemės sklypas nebetinkamas racionaliam Pastato naudojimui, nėra pagrįsti objektyviais duomenimis, grindžiami tik subjektyviais pareiškėjo samprotavimais, palankiu sau teisės aktų formaliu aiškinimu. Pareiškėjas, aiškindamas, kad Pastatas naudojamas visuomenės reikmėms (Agroturistinė bazė, paskirtis – negyvenamoji), neįrodė realaus šio pastato naudojimo visuomenės reikmėms. Todėl sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nebuvo teisinio pagrindo persvarstyti Žemės sklypo dydžio formavimą.
20. Pareiškėjo argumentai, esą, įmanoma Aikštelę įteisinti, todėl galima būtų suformuoti žemės sklypą jai eksploatuoti, pirmosios instancijos teismo išvadomis paneigti: pagal bylos duomenis Aikštelė yra laikytina neteisėtu statiniu, kuris įrengtas ne pareiškėjui priklausančioje žemės teritorijoje. Todėl, nesant įteisintai Aikštelei, žemės sklypo jai formuoti nebuvo jokio teisinio pagrindo, nes pareiškėjas nepagrindė realaus teisėto Aikštelės naudojimo.
21. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ir laikydamasis ABTĮ reikalavimų įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas, nepažeidė proceso teisės normų. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.
22. Atmetus pareiškėjo apeliacinį skundą, konstatuotina, jog jis neįgijo teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (ABTĮ 40 str. 1 d.).
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
n u t a r i a:
Pareiškėjo A. Š. apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. vasario 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Rytis Krasauskas
Ernestas Spruogis
Skirgailė Žalimienė