Civilinė byla Nr. e2-208-553/2024

Teisminio proceso Nr. 2-58-3-00019-2024-6

Procesinio sprendimo kategorija 3.1.18.1.1.1

                        (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2024 m. balandžio 18 d.

Vilnius 

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Aldona Tilindienė,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovės V. R. atskirąjį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2024 m. vasario 14 d. nutarties atsisakyti taikyti laikinąsias apsaugos priemones civilinėje byloje pagal ieškovės V. R. ieškinį atsakovui J. S. dėl nepagrįsto praturtėjimo ir žalos bei palūkanų priteisimo,

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1.       Ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama priteisti iš atsakovo 390 700 Eur nepagrįsto praturtėjimo lėšas, 400 Eur žalą bei 59 877,41 Eur palūkanas.

2.       Ieškinio reikalavimų užtikrinimui prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – ieškinio sumai areštuoti atsakovo hipoteka ir (ar) kitais apribojimais neapsunkintą turtą, uždraudžiant areštuotu turtu disponuoti ir (ar) jį apsunkinti.

3.       Ieškovė nurodė, kad egzistuoja abi laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos – ieškinys preliminariai pagrįstas ir kyla jai palankaus teismo sprendimo neįvykdymo grėsmė. Paaiškino, kad reikalaujama priteisti iš atsakovo suma yra didelė, todėl, siekiant užtikrinti jai palankaus teismo sprendimo įvykdymą, būtina išlaikyti atsakovo turtinės padėties status quo (esama padėtis). Ieškovė pažymėjo, kad atsakovas, dar antstoliui R. Kamarauskui nesurašius 2021 m. sausio 19 d. jos turto pardavimo iš varžytinių akto, faktiškai trečiajam asmeniui pardavė žemės sklypą, 12,2909 ha ploto, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini). Nors nurodyto žemės sklypo pirkimo – pardavimo sutartis buvo sudaryta 2021 m. vasario 23 d., tačiau už jį 40 800 Eur suma atsakovui buvo sumokėta dar 2021 m. sausio 18 d. Ieškovės teigimu, tai sudaro pagrindą manyti, kad atsakovas gali perleisti ir kitą turtą.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

4.       Šiaulių apygardos teismas 2024 m. vasario 14 d. nutartimi ieškovės prašymo netenkino.

5.       Susipažinęs su ieškovės ieškiniu, teismas nusprendė, kad nėra pagrindo išvadai apie akivaizdžiai nepagrįstus ieškinio reikalavimus, todėl nurodė, jog egzistuoja viena iš būtinųjų laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygų – preliminarus ieškinio pagrįstumas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 144 straipsnio 1 dalis).

6.       Teismas nurodė, kad Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje išaiškinta, jog byloje, kurioje yra pareikšti turtinio pobūdžio reikalavimai, laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti reikšminga ne tik ieškinio suma, atsakovo turtinė padėtis, jo turtinės padėties pokyčio perspektyvos, bet ir jo elgesys iki bylos iškėlimo ar jos nagrinėjimo metu, leidžiantis įvertinti atsakovo (ne)sąžiningumą. Laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tik tuomet, kai, be kita ko, esama duomenų ir apie atsakovo nesąžiningumą, pavyzdžiui, ketinimus paslėpti, perleisti, įkeisti turimą turtą ar kitaip jį apsunkinti (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. sausio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-27-407/2016; 2017 m. balandžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-629-302/2017; 2017 m. rugpjūčio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1034-464/2017).

7.       Įvertinęs ieškovės argumentus bei pateiktus įrodymus, teismas nusprendė, jog atsakovo galimas nesąžiningumas nebuvo įrodytas. Teismas nustatė, kad ieškovės turto varžytinės įvyko 2020 m. gruodžio 21 d., turto iš varžytinių paravimo aktai surašyti 2021 m. sausio 19 d., ieškovės nurodyto žemės sklypo pirkimo – pardavimo sutartis sudaryta 2021 m. vasario 23 d. Teismas nusprendė, kad į bylą pateiktas 2021 m. sausio 18 d. mokėjimo nurodymas nesudaro pagrindo manyti, jog atsakovas elgėsi nesąžiningai ar turėtų nesąžiningų ketinimų paslėpti, perleisti ar įkeisti turimą turtą ar kitaip jį apsunkinti. Atsižvelgiant į tai, teismas konstatavo, kad ieškovė neįrodė antrosios būtinos laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

8.       Ieškovė V. R. atskirajame skunde prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2024 m. vasario 14 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – patenkinti prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Skundas grindžiamas šiais argumentais:

8.1.                      Teismas nepagrįstai nusprendė, kad nėra antrosios laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos. Ieškinyje prašoma priteisti iš atsakovo 450 977,41 Eur sumą. Teismo praktikoje nurodoma, kad didelė ieškinio suma preziumuoja būtinumą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nes tai gali padidinti būsimo teismo sprendimo neįvykdymo riziką (Lietuvos apeliacinio teismo 2005 m. rugpjūčio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-397/2005 ir kt., žr. „Teismų praktika“, Nr. 34, 414 psl.).

8.2.                      Nors didelė ieškinio suma pati savaime nesuponuoja laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, dėl ko kiekvienu atveju teismas turi vertinti konkrečias faktines bylos aplinkybes, atsižvelgti į atsakovo finansines galimybes, ar jam ši ieškinio suma yra didelė (žr. „Teismų praktika“, Nr. 34, 415 psl.). Atsakovas yra fizinis asmuo, todėl 450 977,41 Eur suma, nesant tai paneigiančių įrodymų, vertintina kaip reikšminga. Duomenų, kad atsakovui ši suma būtų nereikšminga, jog atsakovas ieškinio patenkinimo atveju šią sumą galėtų sumokėti, byloje nėra. Taigi, darytina išvada, kad siekiant užtikrinti ieškovei galbūt palankaus teismo procesinio sprendimo įvykdymą būtina išlaikyti atsakovo turtinės padėties status quo.

8.3.                      Teismas dėl ieškinio sumos dydžio kaip pagal nurodytą teismų praktiką preziumuojamo laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindo nepasisakė, t. y. nemotyvavo, kodėl ieškinio suma, teismo nuomone, atsakovui nėra didelė, taip pat nepasisakė dėl atsakovo turtinės padėties ar šios padėties pokyčio perspektyvos ir kitų aplinkybių.

8.4.                      Teismas atsakovo esamo ar galimo nesąžiningumo įrodinėjimui nustatė pernelyg griežtus reikalavimus, praktiškai reikalaudamas formalizuotų įrodymų, nors ieškinio pareiškimo stadijoje sudėtinga pateikti formalizuotus įrodymus, kad atsakovas paslėps, perleis įkeis turtą ar kitaip jį apsunkins.

8.5.                      Teismas netinkamai paskirstė šalims įrodinėjimo naštą. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad proceso šalis, prašanti taikyti laikinąsias apsaugos priemones, turėtų įrodyti egzistuojant grėsmę būsimo teismo sprendimo įvykdymui, o atsakovas, siekdamas išvengti tokių priemonių taikymo, turėtų teikti įrodymus, kurie šią grėsmę paneigia (Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. lapkričio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1349/2009 ir kt., žr. „Teismų praktika“, Nr. 34, 417 psl.). Šiuo atveju įrodinėjimo našta nepagrįstai teko išimtinai ieškovei.

8.6.                      Ieškovė pateikė į bylą įrodymus, kad atsakovas, dar antstoliui R. Kamarauskui nesurašius 2021 m. sausio 19 d. turto pardavimo iš varžytinių aktų, trečiajam asmeniui faktiškai pardavė dar nenupirktą žemės sklypą, 12,2909 ha ploto, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini). Teismo išvada dėl šių įrodymų vertinimo nėra pakankamai pagrįsta, nes nurodyto žemės sklypo pirkimo – pardavimo sutartis buvo sudaryta 2021 m. vasario 23 d., tačiau 40 800,00 Eur suma atsakovui buvo sumokėta dar 2021 m. sausio 18 d. , t. y. atsakovas faktiškai pardavė dar nenupirktą turtą. Nurodytomis aplinkybėmis buvo grindžiama tikimybė, kad atsiradus galimybei, atsakovas gali perleisti ir kitą turtą ir taip išvengti galimai palankaus ieškovei teismo sprendimo įvykdymo.

8.7.                      Vadovaudamasi proporcingumo ir ekonomiškumo principais, ieškovė prašė pirmiausia areštuoti hipoteka, areštais ar kitais būdais neapsunkintą atsakovo nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą, jo nesant arba nepakankant – turtines teises ir kitą turtą, paskutinėje eilėje – pinigines lėšas, uždraudžiant areštuotu turtu disponuoti. Tai atitiktų proporcingumo ir ekonomiškumo principus, nes nebūtų ribojamos naudojimosi areštuotu turtu ir kitos daiktinės teisės.

9.       Atsakovas J. S. atsiliepime į atsakovės atskirąjį skundą prašo skundą atmesti. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

9.1.                      Ieškovė ieškinyje nenurodė argumentų ir į bylą nepateikė įrodymų, kurie patvirtintų būtinybę šioje byloje taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Iš ieškinio argumentų matyti, kad laikinąsias apsaugos priemones prašoma taikyti kaip spaudimo atsakovui priemonę, siekiant įbauginti atsakovą dėl proceso eigos ir baigties.

9.2.                      Prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones argumentai yra susiję su seniai įvykusiais ir šiam ginčui neaktualiais atsakovo sudarytais sandoriais, kurie neturi reikšmės ieškovei palankaus teismo sprendimo šioje byloje įvykdymui ar atsakovo sąžiningumo įvertinimui.

9.3.                      Ieškovės pozicija dėl didelės ieškinio sumos kaip pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones yra paremta nebeaktualia teismų praktika ir neatitinka aktualių teismų praktikos išaiškinimų, pateiktų bylose dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.

9.4.                      Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. balandžio 28 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2-962-330/2016 konstatuota, kad Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, jog vien didelė ieškinio suma nei palengvina, nei pasunkina ar padaro neįmanomu būsimo teismo sprendimo įvykdymą. Dar daugiau, Lietuvos apeliacinis teismas yra išaiškinęs, jog laikinųjų apsaugos priemonių instituto paskirtis yra ne kaupiamoji, o konservacinė, kai esama duomenų apie galimai nesąžiningų veiksmų atlikimą, sąmoningai siekiant pabloginti savo turtinę padėtį ir taip išvengti išieškojimo iš šio turto. Finansinis negalėjimas įvykdyti sprendimą ir nenorėjimas jį įvykdyti yra visiškai skirtingos situacijos, ir tik antrosios situacijos atveju prevenciniais tikslais gali būti taikomas asmens turto areštas.

9.5.                      Asmens nesąžiningumo laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atveju teisės aktai nepreziumuoja, todėl jų taikymas galimas tik tuomet, kai prašymą reiškiantis asmuo pateikia konkrečių duomenų apie atsakovo nesąžiningą elgesį, apie jo atliktus ar atliekamus veiksmus (turto slėpimas, perleidimas, įkeitimas ar jo apsunkinimas bet kokia kita forma) (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. sausio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-27-407/2016).

9.6.                      Ieškovė atsakovo nesąžiningumo neįrodė. Ieškinyje pateikti tik deklaratyvaus pobūdžio samprotavimai apie tai, kad atsakovas neva buvo nesąžiningas, nes planavo sudaryti elementarų civilinį sandorį, kuris buvo ir yra visiškai teisėtas, sąžiningas ir nenuginčytas.

9.7.                      Ieškovės prielaidos, kad atsakovas gali bet kada perleisti turtą tretiesiems asmenims yra niekuo nepagrįstos. Ieškovė nepateikė įrodymų, kad atsakovas, siekdamas išvengti teismo sprendimo, perleidinėja ir (ar) slepia savo turtą ar lėšas.

9.8.                      Lietuvos teismų praktikoje išaiškinta, kad grėsmė būsimo teismo sprendimui įvykdymui turi būti reali, o ne hipotetinė, antraip tektų pripažinti, jog vien kreipimosi į teismą faktas savaime pagrindžia poreikį taikyti laikinąsias apsaugos priemones.

Teismas

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

10.       Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas klausimas, ar pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria atmestas ieškovės prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, yra pagrįsta ir teisėta. Šį klausimą apeliacinės instancijos teismas sprendžia vadovaudamasis atskirojo skundo faktiniu ir teisiniu pagrindais bei patikrina, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 320, 338 straipsniai). Absoliučių skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalys, 338 straipsnis).

Dėl skundžiamos nutarties teisėtumo ir pagrįstumo

11.       CPK

12.       Pirmosios instancijos teismas atsisakė patenkinti apeliantės prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti 450 977,41 Eur vertės atsakovui priklausantį, hipoteka ir (ar) kitais apribojimais neapsunkintą, nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą, o jo nesant, turtines teises ir (ar) lėšas. Teismas nusprendė, kad apeliantė neįrodė vienos iš būtinųjų laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygų – jai palankaus teismo sprendimo neįvykdymo grėsmės.

13.       Nesutikimą su skundžiamu teismo procesiniu sprendimu apeliantė pirmiausia argumentuoja didele ieškinio suma ir teismų praktikos išaiškinimu, kad ši aplinkybė preziumuoja būtinumą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nes tai gali padidinti būsimo teismo sprendimo neįvykdymo riziką (Lietuvos apeliacinio teismo 2005 m. rugpjūčio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-397/2005). Apeliantės teigimu, teismas skundžiamoje nutartyje nepagrįstai neįvertino ieškinio sumos dydžio ir atsakovo finansinių galimybių įvykdyti jai palankų teismo sprendimą.

14.       Atmesdamas šiuos skundo argumentus, apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje yra įtvirtinta teismų pareiga, priimant procesinius sprendimus bylose, taikyti savo pačių sukurtas teisės aiškinimo taisykles, suformuluotas analogiškose ar iš esmės panašiose bylose, o žemesnių instancijų teismai yra saistomi aukštesnės instancijos teismų suformuluotų teisės aiškinimo taisyklių. Esami aukštesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismų sukurti precedentai atitinkamų kategorijų bylose saisto ne tik žemesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismus, priimančius sprendimus analogiškose bylose, bet ir tuos precedentus sukūrusius aukštesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismus.

15.       Pažymėtina ir tai, kad precedentų konkurencijos atveju (t. y. kai yra keli skirtingi analogiškose bylose ar dėl analogiškų procesinių klausimų priimti teismų procesiniai sprendimai) turi būti vadovaujamasi aukštesnės instancijos (aukštesnės grandies) teismo sukurtu precedentu. Taip pat būtina atsižvelgti į precedento sukūrimo laiką ir į kitus turinčius reikšmės veiksnius, pavyzdžiui, ar atitinkamas precedentas atspindi susiformavusią teismų praktiką, ar yra pavienis atvejis; į sprendimo argumentacijos įtikinamumą; į sprendimą priėmusio teismo sudėtį (į tai, ar atitinkamą sprendimą priėmė vienas teisėjas, ar teisėjų kolegija, ar išplėstinė teisėjų kolegija, ar visa teismo (jo skyriaus) sudėtis); į tai, ar dėl ankstesnio teismo sprendimo buvo pareikšta teisėjų atskirųjų nuomonių; į galimus reikšmingus pokyčius (socialinius, ekonominius ir kt.), įvykusius priėmus atitinkamą precedento reikšmę turintį teismo sprendimą, ir kt. (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimas).

16.       Lietuvos apeliacinis teismas per pastaruosius kelerius metus jau yra suformavęs nuoseklią laikinųjų apsaugos priemonių instituto normų taikymo bei jo sąlygų aiškinimo praktiką, todėl sprendžiant šioje civilinėje byloje dėl apeliantei palankaus teismo sprendimo neįvykdymo rizikos, būtina ja ir vadovautis. Šioje suformuotoje praktikoje tiek dėl didelės ieškinio sumos, tiek dėl jos santykio su atsakovo turtine padėtimi yra pasisakyta, kad nepriklausomai nuo to, ar ieškinio suma atsakovui yra didelė, vien ši aplinkybė negali būti lemianti ir vertinama kaip savaime pakankamas pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nes didelė ieškinio suma nei palengvina, nei pasunkina ar padaro neįmanomu būsimo teismo sprendimo įvykdymą. Todėl šio procesinio instituto taikymas yra itin ribotas ir galimas labai išimtinais atvejais, tada, kai jo taikymo prašantis asmuo (paprastai ieškovas) pateikia įtikinamų argumentų bei konkrečių duomenų (įrodymų) apie atsakovo atliktus, atliekamus ar siekiamus atlikti su sąžiningu elgesiu nederančius veiksmus, kurių tikslas – išvengti ieškovui galbūt palankaus teismo sprendimo įvykdymo (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. sausio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-27-407/2016; 2016 m. sausio 7 d. nutartis civilinėje byloje 2-28-407/2016; 2016 m. vasario 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr.e2-203-464/2016; 2017 m. lapkričio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1494-464/2017; 2018 m. kovo 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-313-186/2018; 2018 m. spalio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1462-516/2018; 2019 m. sausio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-24-464/2019).

17.       Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl apeliantei palankaus teismo sprendimo neįvykdymo grėsmės, vertino pastarosios į bylą pateiktus duomenis apie atsakovo galimą nesąžiningumą ieškinio patenkinimo atveju. Teismas nusprendė, kad apeliantės pateikti duomenys nesudaro pagrindo manyti, jog atsakovas turėtų nesąžiningų ketinimų paslėpti, perleisti ar įkeisti turimą turtą, ar kitaip jį apsunkinti. Teismo pozicija sprendžiant dėl nurodytos laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos visiškai atitiko pirmiau paminėtą Lietuvos apeliacinio teismo nuosekliai suformuotą praktiką, pagal kurią ieškinio sumos, atsakovo finansinės padėties aplinkybės savaime nėra reikšmingos, jei byloje nėra bent tikėtinų duomenų apie atsakovo nesąžiningumą.

18.       Skunde apeliantė kvestionuoja ir teismo išvadą dėl neįrodytos atsakovo nesąžiningumo aplinkybės.

19.       Visų pirma, apeliacinės instancijos teismas atmeta skundo argumentą dėl teismo netinkamai paskirstytos įrodinėjimo pareigos, kuris grindžiamas nagrinėjamu atveju neaktualia teismų praktika, kad atsakovo (skolininko) turtinės padėties įrodinėjimo našta negali būti perkeliama išimtinai ieškovui, nes būtent atsakovas, siekdamas įrodyti savo mokumą ir išvengti laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, turi pateikti tai patvirtinančius įrodymus (Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. lapkričio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1349/2009). Kaip nurodyta pirmiau šioje nutartyje, nuoseklioje Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad sprendžiant dėl ieškovui palankaus teismo sprendimo neįvykdymo grėsmės yra svarbu nustatyti ne asmens, kurio atžvilgiu prašoma taikyti apribojimus, turtinę padėtį ir pareikšto jam ieškinio sumos reikšmingumą, bet jo elgesį sąžiningumo aspektu (Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. sausio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-90-464/2019; 2022 m. rugsėjo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-949-1120/2022). Apeliantės cituojama teismų praktika taip pat nesuponuoja, kad atsakovas turėtų teikti įrodymus, patvirtinančius jo sąžiningumą. Civilinėje teisėje galioja sąžiningumo prezumpcija, kuri reiškia, kad kiekvienas asmuo laikomas sąžiningu, kol neįrodyta kitaip. Atsakovo nesąžiningumas, sprendžiant klausimą dėl poreikio taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nėra preziumuojamas, todėl jo nesąžiningumą visada privalo įrodinėti asmuo, prašantis taikyti atitinkamas priemones (CPK 178 straipsnis).

20.       Antra, apeliantė nepagrįstai teigia, kad vienas iš atsakovo iš varžytinių įsigytų žemės sklypų pastarojo buvo perleistas trečiajam asmeniui iki turto pardavimo iš varžytinių akto surašymo, t. y. atsakovui dar neįgijus nuosavybės teisės į trečiajam asmeniui perleistą žemės sklypą. Teismas nustatė, kad apeliantei priklausiusio nekilnojamojo turto varžytinės įvyko 2020 m. gruodžio 21 d. , turto pardavimo iš varžytinių aktai surašyti 2021 m. sausio 19 d., o nurodyto žemės sklypo pirkimo – pardavimo sutartis sudaryta 2021 m. vasario 23 d. Nustatytos aplinkybės patvirtina, kad žemės sklypo pirkimo – pardavimo sutartis tarp atsakovo ir trečiojo asmens buvo sudaryta po turto pardavimo iš varžytinių aktų surašymo, t. y. atsakovui disponuojant šio nekilnojamojo turto nuosavybės teise (CPK 724 straipsnio 2 dalis). Apeliantės akcentuojama aplinkybė, kad trečiasis asmuo už žemės sklypą atsakovui sumokėjo 2021 m. sausio 18 d., t. y. anksčiau nei buvo sudaryta žemės sklypo pirkimo – pardavimo sutartis, nesuponuoja atsakovo nesąžiningumo, nes nuosavybės teisė trečiajam asmeniui į nurodytą turtą perėjo nuo šio turto perdavimo (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.398 straipsnis), o ne nuo pinigų sumokėjimo. Duomenų, kad žemės sklypas trečiajam asmeniui buvo perduotas iki atsakovo nuosavybės teisės į jį atsiradimo momento (2021 m. sausio 19 d.), byloje nepateikta (CPK 12, 178 straipsniai), todėl pagrindo nuspręsti, jog atsakovas disponavo jam nuosavybės teise nepriklausančiu nekilnojamuoju turtu ir dėl to elgėsi nesąžiningai, nebuvo.

21.       Galiausiai, tai, kad teismas nusprendė, jog aplinkybės dėl paminėto žemės sklypo perleidimo neįrodo atsakovo nesąžiningumo, nesudaro pagrindo teigti, kad teismas nustatė pernelyg griežtus atsakovo nesąžiningumo įrodinėjimo reikalavimus. Pirmiau konstatuota, kad nurodyta teismo išvada yra pagrįsta, kitų duomenų, kurie bent tikėtinai patvirtintų atsakovo nesąžiningumą, siekiant išvengti jam nepalankaus teismo sprendimo įvykdymo, apeliantė nepateikė (CPK 12, 178 straipsniai).

22.       Dėl esminių skundo argumentų pasisakyta, kiti neturi reikšmės skundžiamos teismo nutarties teisėtumo ir pagrįstumo vertinimui. Kasacinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-380-690/2018, 2022 m. birželio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-180-403/2022).

23.       Apibendrindamas išdėstytas aplinkybes ir argumentus apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria atmestas ieškovės prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, yra teisėta ir pagrįsta, o atskirajame skunde išdėstyti argumentai nesudaro pagrindo ją panaikinti ar pakeisti. Atsižvelgiant į tai, atskirasis skundas atmetamas, pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a:

Šiaulių apygardos teismo 2024 m. vasario 14 d. nutartį palikti nepakeistą.

Teisėja