Civilinė byla Nr. 3K-3-379/2008
Procesinio sprendimo kategorijos: 51; 114.3; 114.11 (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2008 m. rugsėjo 19 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Juozo Šerkšno (kolegijos pirmininkas), Dangutės Ambrasienės (pranešėja) ir Sigito Gurevičiaus,
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo VšĮ „Jūsų kolegos“ ir atsakovo Kauno technologijos universiteto kasacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo 2007 m. liepos 3 d. sprendimo ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 31 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo VšĮ „Jūsų kolegos“ ieškinį atsakovui Kauno technologijos universitetui dėl patalpų pagerinimo išlaidų atlyginimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Ieškovas VšĮ „Jūsų kolegos“ prašė priteisti iš atsakovo Kauno technologijos universiteto (KTU) 963 496 Lt patalpų, kuriomis ieškovas naudojosi panaudos pagrindu, pagerinimo išlaidų ir 5 proc. metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
1993 m. gruodžio 31 d. nuomos sutartimi Kauno technologijos universitetas (toliau – KTU) išnuomojo UAB „Manora“ patalpas Kaune, Studentų g. 63a, iki 2000 m. gruodžio 31 d. UAB „Manora“ ir V. Ch. 1997 m. sausio 20 d. įsteigė viešąją įstaigą „V. Chomičius ir kolegos“. KTU ir VšĮ „V. Chomičius ir kolegos“ (2002 m. rugsėjo 4 d. pavadinimas pakeistas į VšĮ „Jūsų kolegos“) 1997 m. balandžio 28 d. sudarė nurodytų 2545 kv. m ploto patalpų Kaune, Studentų g. 63a, panaudos sutartį, pagal kurią KTU perdavė viešajai įstaigai teisę neatlygintinai naudotis šiomis patalpomis iki 2005 m. gruodžio 31 d. jaunimo, sporto, sveikatingumo ir pramogų veiklai bei kitai panaudos gavėjo įstatuose nurodytai veiklai, derinant tai su panaudos davėju. Tą pačią dieną šalys pasirašė patalpų perdavimo–priėmimo aktą, kuriame užfiksavo, kad pirmojo aukšto patalpos tvarkingos; rūsio patalpose ir jose esančioms komunikacijoms reikia skubaus remonto; antrojo aukšto patalpos remontuotinos, pritaikant jas panaudos gavėjo reikmėms; dėl nubyrėjusios pastato fasado tinko reikia skubaus remonto; šalys taip pat nustatė, kad visi patalpų, fasadų, stogo keitimo darbai turi būti derinami su panaudos davėju KTU ir kitomis projektus derinančiomis institucijomis. 1997 m. rugpjūčio 19 d. panaudos gavėjas paprašė panaudos davėjo sutikimo įrengti naudojamose patalpose cukrainę–kavinę ir sporto bei sveikatingumo kompleksą. 2005 m. spalio 14 d. KTU pranešė VšĮ „Jūsų kolegos“, kad, pasibaigus panaudos sutarties terminui, ši sutartis nebus pratęsta.
Ieškovas nurodė, kad panaudos sutarties galiojimo laikotarpiu jis atsakovo leidimu pertvarkė patalpas ir pagerino panaudos objektą, todėl pagal 1964 m. CK 316 straipsnį ir 2000 m. CK 6.501 straipsnį turi teisę reikalauti, kad atsakovas atlygintų patalpų pagerinimo išlaidas. Ieškovo teigimu, prašymuose leisti įrengti tam tikras patalpas padarytos atsakovo darbuotojų žymos („suderinta“, „neprieštarauju“) laikytinos leidimais atlikti pagerinimus, nes reikšminga valios išraiška, o ne pavartotos frazės ar terminai. Visi pagerinimo darbai atlikti laikantis galiojančių teisės aktų, todėl negali būti laikomi savavališkais. Pagal susiformavusią teismų praktiką atlygintinų išlaidų dydis gali būti įrodinėjamas visomis įrodinėjimo priemonėmis. Ieškinyje nurodytas aplinkybes ieškovas grindė: 1993 m. spalio 30 d. nuomos sutartimi, 1993 m. spalio 20 d. pastato techninės būklės apžiūros aktu, 1997 m. vasario 20 d. raštu, 1997 m. kovo 4 d. raštu, nuotraukomis, 1997 m. balandžio 28 d. panaudos sutartimi ir perdavimo–priėmimo aktu, 1997 m. rugpjūčio 19 d. prašymu, 2005 m. spalio 14 d. raštu, 2004 m. lapkričio 17 d. KTU senato nutarimu, 2005 m. lapkričio 30 d. raštu, 2005 m. gruodžio 9 d. raštu, 2005 m. gruodžio 19 d. raštu, 1997 m. – 2005 m. PVM sąskaitomis–faktūromis, UAB „Ekspertika“ atlikta statybine ekonomine ekspertize.
Atsakovas nesutiko su ieškiniu ir nurodė, kad ieškovas (panaudos gavėjas) atliko darbus tinkamai nesuderinęs jų su KTU (panaudos davėju), t. y. be panaudos davėjo leidimo, dalis darbų atlikta pažeidžiant statybos procesą reglamentuojančias viešosios teisės normas.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė
Kauno apygardos teismas 2007 m. liepos 3 d. sprendimu dalį ieškinio patenkino: priteisė VšĮ „Jūsų kolegos“ iš KTU 522 396 Lt už atliktus patalpų pagerinimo darbus; kitą ieškinio dalį atmetė. Teismas nurodė, kad byloje esantys rašytiniai įrodymai (ieškovo ir atsakovo pasirašytas patalpų perdavimo–priėmimo aktas, kuriame užfiksuoti perduodamų patalpų trūkumai ir būtinybė atlikti tam tikrus remonto darbus, ginčo šalių susirašinėjimas, atsakovo atsakingų darbuotojų vizos statybos leidimuose, projektuose) leidžia daryti išvadą, jog atsakovas žinojo ir sutiko, kad ieškovas atliktų tam tikrus remonto–statybos darbus panaudos sutarties pagrindu valdomose patalpose. Nurodyti darbai atlikti 1997–2005 m., t. y. vyko ilgą laiką, taigi atsakovas turėjo matyti ir žinoti, kad šie atliekami, ir pretenzijų ieškovui dėl to nereiškė. Teismas konstatavo, kad ieškovas atliko statybos–remonto darbus panaudos sutarties pagrindu naudojamose patalpose atsakovo leidimu ir turi teisę į patalpoms pagerinti turėtų išlaidų atlyginimą (CK 6.38 straipsnis, 6.501 straipsnio 1 dalis, 6.629 straipsnio 2 dalis). Tiek ieškovas, tiek atsakovas nurodė, kad VšĮ „Jūsų kolegos“ atliko šiuos darbus: pertvarkė patalpas ir naujai įrengė kirpyklą, fojė, klubo patalpas su katiline, cukrainę, kabinetus, biliardinę, pusrūsyje – sporto klubą; rekonstravo pagrindinį įėjimą, lauko sienas; prie pastato įrengė automobilių stovėjimo aikšteles. Teismas, nustatydamas ieškovo atliktų darbų vertę, rėmėsi Kauno regiono statybos konsultavimo ir audito centro statinio finansinės–ekonominės ir techninės ekspertizės aktu ir nurodė, kad šiame akte teisingai nustatyta atliktų darbų vertė, išsamiai išanalizuota darbų apimtis, objektų nusidėvėjimas, užfiksuoti sugadinimai, atliktų darbų trūkumai. Teismas konstatavo, kad ieškovas įrodė ir jam turi būti priteista: 133 021 Lt patalpų remonto darbų, 174 585 Lt klubo–diskotekos, 27 314 Lt UAB “Apsaugos žiedas” patalpų, 78 361 Lt kabinetų ir banketų salės, 213 190 Lt ofisų ir sporto komplekso įrengimo, 39 514 Lt priestato–įėjimo ir fasado aptaisymo darbų išlaidų, iš viso – 665 985 Lt. Kartu teismas nurodė, kad, nustatydamas galutinę ieškovui priteistiną sumą, atsižvelgia į tai, jog ekspertizės akte užfiksuota, kad kai kurie darbai atlikti nekokybiškai, dėl ilgo eksploatavimo susidėvėjo kiliminės grindų dangos, sugadinta, išardyta dalis akustinių pakabinamų lubų, kai kuriose patalpose sugadintas sienų dažymas, neveikia ventiliacija ir oro kondicionieriai. Dėl to teismas sumažino priteistiną sumą 143 589 Lt: 56 176 Lt (31 896 Lt +24 280 Lt) automobilių stovėjimo aikštelių įrengimo išlaidų suma (nes už šiuos darbus ieškovas nesumokėjo juos atlikusiai įmonei, be to, atsakovas panaudos sutarties pagrindu neperdavė ieškovui valdyti žemės sklypo, kuriame įrengtos automobilių stovėjimo aikštelės) ir 87 413 Lt (nes nustatyta, kad patalpų eksploatacijos metu atlikti pagerinimai yra sunaudoti ieškovo). Teismas priteisė ieškovui iš atsakovo 522 396 Lt (665 985 Lt – 143 589 Lt), o kitą ieškinio dalį atmetė kaip neįrodytą.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2008 m. kovo 31 d. nutartimi patenkino dalį atsakovo apeliacinio skundo ir Kauno apygardos teismo 2007 m. liepos 3 d. sprendimą pakeitė: sumažino priteistą ieškovui pagerinimo išlaidų sumą iki 263 335 Lt; atitinkamai perskirstė bylinėjimosi išlaidas; kitą sprendimo dalį paliko nepakeistą. Kolegija nurodė, kad ginčo šalys, sudariusios patalpų panaudos sutartį, 1997 m. balandžio 28 d. perdavimo–priėmimo akte nurodė patalpų būklę ir kokie reikalingi remonto darbai: rūsio patalpose – skubus remontas; antrojo aukšto patalpose – remontas, pritaikant patalpas ieškovo reikmėms; pastato fasadui – skubus remontas. Taigi atsakovas patvirtino faktą, kad ieškovui perduotoms patalpoms reikalingas remontas, be to, kad kai kuriuos darbus būtina atlikti skubiai. Perdavimo–priėmimo akte nurodyta derinti visus darbus su panaudos davėju ir kitomis projektus derinančiomis institucijomis. Ieškovas 1997 m. rugpjūčio 19 d. pateikė atsakovui prašymą duoti sutikimą cukrainei–kavinei, o patalpų rūsyje – sporto ir sveikatingumo centrui įrengti. Atsakovo darbuotojas patvirtino suderinimą įrašu ,,suderinta“, parašu ir KTU antspaudu. Kolegija konstatavo, kad atsakovo patvirtinimas 1997 m. balandžio 28 d. statinio perdavimo–priėmimo akte, jog patalpoms reikia remonto, ir sutikimas kavinei ir sporto bei sveikatingumo centrui įrengti reiškia atsakovo leidimą ieškovui atlikti patalpų remonto darbus; tokią išvadą patvirtina ir kiti byloje esantys įrodymai. Kolegija pažymėjo, kad ginčo patalpos buvo perduotos ieškovui panaudos pagrindu konkrečiam tikslui - studentų ir jaunimo kultūriniam laisvalaikiui bei sportiniam sveikatingumui organizuoti, taigi buvo apibrėžta perduotų panaudai patalpų paskirtis. Iš patalpų perdavimo–priėmimo akto matyti, kad ieškovas, neatlikęs patalpų remonto darbų, negalėjo vykdyti panaudos sutartyje nustatytos veiklos. Pagal CK 6.633 straipsnio 1 dalį panaudos davėjas privalo perduoti daiktą panaudos gavėjui tokios būklės, kuri atitinka sutarties nustatytas sąlygas ir daikto naudojimo paskirtį. Atsakovas perdavė ieškovui pagal panaudos sutartį tokios būklės patalpas, kuriomis buvo neįmanoma naudotis pagal panaudos sutartyje nustatytą paskirtį, jų nepagerinus. Kolegija konstatavo, kad ieškovas, atlikdamas kavinės ir sveikatingumo komplekso įrengimo darbus atsakovo leidimu, pagerino patalpas. Pagal Kauno rajono statybos konsultavimo ir audito centro finansinės–ekonominės ir techninės ekspertizės, atliktos atsakovo užsakymu, aktą biuro ir sporto komplekso patalpų remonto vertė – 231 190 Lt. Kartu kolegija pažymėjo, kad ekspertizės akte nustatyta, jog dalis atliktų darbų yra sugadinta, susidėvėję eksploatuojant, neveikia, taigi už šiuos darbus atsakovas neturi atlyginti, nes jie negerina patalpų būklės; dėl to iš sveikatingumo kompleksų darbų 213 190 Lt vertės atimama 62 122 Lt. Kolegija nustatė, kad, kad ieškovas nepateikė įrodymų, jog klubas–diskoteka, patalpos, kuriomis naudojosi UAB ,,Apsaugos žiedas“, kabinetai ir banketų salė įrengti turint atsakovo leidimą, todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai priteisė ieškovui šių patalpų įrengimo išlaidas. Iš bylos medžiagos matyti, kad atsakovas iki 1997 m. balandžio 28 d. patalpų panaudos sutarties sudarymo nuomojo šias patalpas pagal 1993 m. spalio 30 d. nuomos sutartį UAB ,,Manora“, ir ši 1995 m. sausio 18 d. ir spalio 17 d. bei 1996 m. sausio 31 d. raštais prašė leidimo įrengti biliardinę, suprojektuoti ir rekonstruoti pagrindinį pastato įėjimą, užmūryti priekinę balkono dalį bei įstiklinti šoninę, įrengti kirpyklą ir kanceliarinių prekių parduotuvę. UAB ,,Manora“ prašymuose yra atsakovo darbuotojų vizos ,,suderinta“, ,,neprieštarauju“. Pagal nuomos sutarties sąlygas kapitalinio remonto darbų išlaidos turėjo būti įskaitomos į nuomos mokestį. Ieškovas atsakovo jam duotą sutikimą pagerinti panaudos sutarties pagrindu perduotas patalpas grindžia nurodytais UAB ,,Manora“ raštais ir 1997 m. balandžio 28 d. panaudos sutarties sąlyga, kad ieškovas perima visus UAB ,,Manora“ įsipareigojimus atsakovui. Kolegija pažymėjo, kad ginčo patalpų panaudos sutartis iš esmės skiriasi nuo šių nuomos sutarties, nes ieškovas pagal panaudos sutartį neturėjo mokėti atsakovui mokesčio, o atsakovas neįsipareigojo savo lėšomis atlikti patalpų remonto. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad atsakovas turi atlyginti ieškovo išlaidas, patirtas įrengiant biliardo klubą, barą, fojė, pagrindinio įėjimo ir fasado remonto darbus. Sutikimą šiems darbams atlikti atsakovas buvo davęs UAB ,,Manora“. Remonto darbai, už kuriuos ieškovas prašo sumokėti 291 624 Lt, yra langų įstatymas, lubų, sienų dažymas, durų įstatymas, grindų dangos (keramikinių plytelių, medžio plokščių, parketo, kiliminės dangos įrengimas), santechnikos, elektros darbai ir kt.). Byloje nėra įrodymų, kad už šiuos darbus atsakovas sumokėjo, įskaitydamas remonto išlaidas į UAB „Manora“ nuomos mokestį. Faktą, kad nurodyti darbai buvo atlikti, patvirtina ekspertizės, atliktos atsakovo užsakymu, išvados. Kolegijos nuomone, kai yra įrodymai, kad patalpų remonto darbai (biliardinė, fojė, pirmasis aukštas, kavinė) yra atlikti, tikėtina, jog visus šiuos darbus atliko ieškovas, nes atsakovas nepateikė įrodymų, kad tų darbų ieškovas neatliko (CPK 185 straipsnis). Minėta, kad atsakovas davė ieškovui sutikimą įrengti kavinę, o UAB ,,Manora“ – biliardo klubą. Darbams, kuriems atlikti atsakovas davė sutikimą UAB ,,Manora“, o šiuos darbus tęsė ieškovas, atlikti nereikėjo atskiro sutikimo. Kolegija nurodė, kad remonto, atlikto biliardinėje, fojė, bare, kavinėje, virtuvėje, pirmajame aukšte, darbų vertė yra 133 021 Lt, tačiau iš jos turi būti atimta 49 954 Lt suma, kurią sudaro atliktų darbų susidėvėjimas, sugadinimas. Kolegija taip pat nurodė, kad UAB ,,Manora“ buvo duotas sutikimas sutvarkyti pastato pagrindinį įėjimą, fasadui reikėjo skubaus remonto, todėl atsakovas turi atlyginti ir šių darbų išlaidas: nurodytų išlaidų suma – 35 513 Lt, tačiau iš jos turi būti atimta 10 216 Lt. Kolegija pažymėjo, kad dėl to, jog dalį ginčo patalpų remonto darbų ieškovas atliko ūkio būdu, statybinė–ekonominė ekspertizė objektyviausiai galėjo nustatyti faktiškai atliktus remonto darbus: darbų kiekį ir kainas, panaudotų medžiagų kiekį, jų kainas. Pirmosios instancijos teismas, nustatydamas ieškovo išlaidų dydį, pagrįstai rėmėsi eksperto apskaičiuotomis išlaidomis, kurias sudaro atliktų darbų ir panaudotų medžiagų kainos, atskaičius nusidėvėjimą, sugadinimą. Kolegija nurodė, kad sąmatose Nr. 1 ir Nr. 5 nurodyti darbai (akustinių lubų įrengimas, lubų dažymas, langų įdėjimas, sienų tinkavimas, dažymas, sienų apdaila gipso kartono plokštėmis, metalinių durų įdėjimas, kondicionieriaus, vėdinimo aparato įrengimas, vandens šildytuvų, maišytuvų įrengimas, sienų aptaisymas plytelėmis, grindų įrengimas ir kiti) nėra tokie, kuriems būtina turėti leidimą vykdyti statinio remontą (Statybos įstatymo 2 straipsnio 21 dalis, 23 straipsnis). Sąmatoje Nr. 8 nurodytas pagrindinio įėjimo įrengimas yra nesudėtingas statinys, kuriam taip pat nereikia statybos leidimo (2002 m. balandžio 30 d. aplinkos ministro įsakymu Nr. 211 patvirtinto Statybos techninio reglamento STR 1.08.02:2002 „Statybos darbai“ 19 punktas, Statybos įstatymo 23 straipsnis, STR 1.01.07:2002 „Nesudėtingi (tarp jų laikini) statiniai“ 6.10, 12.1 punktai). Kolegija nusprendė, kad ieškovui turi būti priteistos remonto darbų, nurodytų sąmatose Nr. 1 ir Nr. 5 (biuro ir sporto komplekso įrengimas) bei sąmatoje Nr. 8 (priestatas–įėjimas ir fasado aptaisymai), išlaidos.
III. Kasacinių skundų ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu ieškovas VšĮ „Jūsų kolegos“ prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 31 d. nutarties dalį, kuria atmestas ieškinio reikalavimas priteisti iš atsakovo KTU 252 946 Lt patalpų pagerinimo išlaidų, dėl šios dalies priimti naują sprendimą ir šį reikalavimą patenkinti. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
1. Apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas ieškinio reikalavimus dėl 252 946 Lt patalpų pagerinimo išlaidų (174 585 Lt už klubo–diskotekos ir 78 361 Lt už kabinetų ir banketų salės įrengimą), pažeidė įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles (CPK 176, 185 straipsniai), nukrypo nuo suformuotos šių taisyklių aiškinimo ir taikymo praktikos. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004 m. gruodžio 30 d. nutarimo Nr. 51 „Dėl Civilinio proceso kodekso normų, reglamentuojančių įrodinėjimą, taikymo teismų praktikoje“ 3 punkte nurodyta, kad civilinei bylai reikšmingas aplinkybes (įrodinėjimo dalyką) teismas nustato remdamasis įrodymais, t. y. faktiniais duomenimis, gautais CPK 177 straipsnio 2 ir 3 dalyse išvardytomis įrodinėjimo priemonėmis ir šio Kodekso bei kitų įstatymų ir norminių aktų nustatyta tvarka. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar jų pakanka reikšmingoms bylos aplinkybėms nustatyti, ar tinkamai paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar įrodymai turi ryšį su įrodinėjimo dalyku, ar jie leistini, patikimi, ar nebuvo pateikta suklastotų įrodymų, ar nepaneigtos įstatymų nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal savo vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas. Apeliacinės instancijos teismas, nustatęs, kad 1997 m. balandžio 28 d. patalpų perdavimo–priėmimo akte šalys nurodė apie remonto ginčo patalpoms būtinumą ir kad ieškovas gavo atsakovo sutikimą įrengti šiose patalpose kavinę bei sveikatingumo centrą, konstatavo, jog tai reiškia atsakovo leidimą atlikti ginčo patalpų remonto darbus. Tačiau, nustatęs tokius bylos faktus, teismas nebuvo nuoseklus ir padarė nepagrįstą išvadą, kad ieškovas neįrodė, jog klubas–diskoteka, kabinetai, banketų salė įrengti atsakovo leidimu. Nurodytos patalpos įrengtos atsakovo leidimu, šios patalpos skirtos studentų ir jaunimo kultūriniam laisvalaikiui ir sportiniam sveikatingumui organizuoti, t. y. tam tikslui, dėl kurio buvo sudaryta patalpų panaudos sutartis.
2. Teismas neatsižvelgė į Lietuvos apeliacinio teismo 2005 m. kovo 21 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Vilniaus miesto savivaldybė v. UAB„Leandra“, bylos Nr. 2A-41/2005. Atsakovo leidimą įrengti visas patalpas patvirtina šalių sudarytos panaudos sutarties sąlygos, kurios yra pagrindas vertinti, kad sutartyje įtvirtintas raštiškas atsakovo leidimas pertvarkyti patalpas. Per visą panaudos sutarties galiojimo laiką iš atsakovo nebuvo gauta nė vienos pretenzijos, kad patalpos pertvarkytos be jo sutikimo. Be to, ieškovo veiksmai, pertvarkant patalpas be atsakovo leidimo, būtų pagrindas nutraukti panaudos sutartį prieš terminą, tačiau to nebuvo padaryta. Visos ginčo patalpos buvo pertvarkytos ir įrengtos atsakovo leidimu, naudojamos panaudos sutartyje nustatytam tikslui, todėl ieškovas turi teisę į šiam tikslui būtinų išlaidų atlyginimą.
Atsiliepime į ieškovo kasacinį skundą atsakovas KTU prašo kasacinį skundą atmesti. Atsiliepimas grindžiamas tokiais argumentais:
1. Kasacinis skundas neatitinka CPK keliamų reikalavimų: kasatoriaus nenurodyta išsamių teisnių argumentų, patvirtinančių CPK 346 straipsnyje nustatytų kasacijos pagrindų buvimą (CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Toks kasacinis skundas negali būti kasacinio nagrinėjimo objektas, nes nėra kasacinio skundo pagrindo, kurį turi suformuluoti kasatorius. Kai nėra įstatymo reikalavimus atitinkančio kasacinio skundo pagrindo, nėra teisinio pagrindo tenkinti tokį skundą.
2. Iš kasacinio skundo neaišku, kokias konkrečiai įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles ir kaip pažeidė skundžiamą nutartį priėmęs teismas. Taip pat neaišku, kokie konkrečiai byloje surinkti įrodymai patvirtina, kad kasatorius turėjo atsakovo leidimą įrengti klubą–diskoteką, kabinetus ir banketų salę, be to, kuriais įrodymais teismas nepagrindė išvados atmesti reikalavimą dėl 252 946 Lt išlaidų už patalpų pagerinimo darbus. Kasatoriaus nurodytas Senato nutarimas nėra tas šaltinis, kuris patvirtina kasacinio teismo suformuotą teisės aiškinimo ir taikymo praktiką vienu ar kitu klausimu – nurodytas aktas gali turėti tik rekomendacinę, bet ne privalomąją ir (ar) precedentinę teisinę galią, kokią turi tik kasacinio teismo nutartys ir plenarinių sesijų nutarimai, priimti išnagrinėjus kasacine tvarka konkrečias bylas (Teismų įstatymo 9 straipsnis, 23 straipsnio 1 dalis, 2 dalies 1, 2 punktai, 25 straipsnio 1 punktas, 27 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 33 straipsnio 2 dalis; CPK 18 straipsnis, 361 straipsnio 4 dalis, 362 straipsnis).
3. Nėra jokio pagrindo teigti, kad ginčo šalių sudarytoje panaudos sutartyje buvo įtvirtintas raštiškas atsakovo leidimas pertvarkyti patalpas. Buvo duotas atsakovo leidimas pertvarkyti patalpas ar ne, yra fakto, o ne teisės klausimas, taigi negali būti sprendžiamas kasaciniame teisme (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Kita vertus, kasatorius visiškai neteisingai aiškina panaudos sutarties turinį ir jos sąlygas. Sutarties 3 punkte šalys sulygo, kad šiai sutarčiai taikomos taisyklės, nustatytos CK 316 ir 366 straipsniuose, taigi įstatymo normos, reglamentuojančios nuomininko (panaudos davėjo) teisę reikalauti išlaidų, turėtų pagerinant išsinuomotą (gautą panaudai) turtą, jeigu tiems pagerinimams daryti buvo duotas nuomotojos (panaudos davėjo) leidimas. Be to, Sutarties 5.5 papunktyje buvo įtvirtintas aiškus draudimas panaudos davėjui daryti patalpų pertvarkymus be panaudos davėjo sutikimo. Taigi, priešingai, negu teigia kasatorius, panaudos sutarties sąlygose buvo įtvirtintas ne raštiškas atsakovo leidimas pertvarkyti patalpas, o draudimas tai daryti, jeigu tam nebus gauta atsakovo leidimo (sutikimo). Kasaciniame skunde visiškai nepagrįstai remiamasi Lietuvos apeliacinio teismo 2005 m. kovo 21 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A - 41/2005. Kasatorius neatskleidė faktinės bylos, kurioje priimta ši nutartis, fabulos, neišanalizavo turinio, t. y. nepagrindė, kad nutartis priimta iš esmės panašioje į nagrinėjamą byloje, todėl ja teismas turėjo vadovautis. Byla, kurioje priimta nurodyta nutartis, visiškai skiriasi savo fabula nuo nagrinėjamos bylos, taigi nėra teisinio pagrindo ja remtis.
Kasaciniu skundu atsakovas KTU prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2007 m. liepos 3 d. sprendimo ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 31 d. nutarties dalį, kuria priteista iš atsakovo ieškovui 263 335 Lt patalpų pagerinimo išlaidų; dėl šios dalies priimti naują sprendimą – nurodytą ieškinio dalį atmesti. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
1. Bylą nagrinėję teismai, konstatavę, kad atsakovas leido ieškovui panaudos pagrindu naudojamose patalpose atlikti statybos–remonto darbus ir pagerinti patalpas, pažeidė įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisykles (CPK 176, 185 straipsniai) ir dėl to nepagrįstai taikė ginčo teisiniam santykiui 2000 m. CK 6.501 straipsnio 1 dalį.
Pagal tiek 1964 m. CK 316 straipsnio 1 dalyje, tiek 2000 m. CK 6.501 straipsnio 1 dalyje įstatyme įtvirtintą bendrąją taisyklę panaudos davėjo pareiga atlyginti panaudos gavėjui šio turėtas daikto pagerinimo būtinąsias išlaidas atsiranda tik tuo atveju, jeigu būtent daikto pagerinimams daryti panaudos gavėjas buvo gavęs panaudos davėjo leidimą.
Teismai netinkamai įvertino 1997 m. balandžio 28 d. ginčo patalpų perdavimo–priėmimo aktą, kuriame šalys užfiksavo šių techninę būklę. Nurodytas aktas, kaip įrodymas, patvirtina, kokia buvo perduodamų panaudai patalpų techninė būklė, tačiau kartu ir parodo, kokiems tikslams reikėjo remontuoti patalpas – pritaikyti panaudos gavėjo reikmėms. Be to, teismai neatsižvelgė į tai, kad akte aiškiai nurodyta, jog visus patalpų, pastato fasadų, stogo keitimo darbus būtina derinti su panaudos davėju KTU ir kitomis projektus derinančiomis institucijomis. Pasirašydamos patalpų perdavimo–priėmimo aktą, šalys tik konstatavo, kad perduotoms panaudai patalpoms reikia skubaus remonto, be to, pažymėjo, kad šis remontas reikalingas tam, jog panaudos objektas būtų pritaikytas panaudos gavėjo reikmėms, tačiau nei šis aktas, nei jame esantis kasatoriaus Turto priežiūros skyriaus vedėjo parašas visiškai neįrodo, kad šiuo aktu ieškovui buvo duotas sutikimas (leidimas) atlikti patalpų pagerinimo darbus. Priešingai, nurodytame akte šalys sulygo, kad konkrečius patalpų, pastato fasadų, jo stogo keitimo statybos–remonto darbus panaudos gavėjas ateityje turi atskirai derinti su panaudos davėju. Pagal 1997 m. balandžio 28 d. patalpų perdavimo–priėmimo akte esančius duomenis teismai neturėjo pakankamo pagrindo daryti išvadą, kad atsakovas davė sutikimą ieškovui atlikti patalpų remonto darbus (CPK 176, 185 straipsniai).
Teismai nepagrįstai sprendė, kad kasatoriaus leidimą atlikti patalpose statybos–remonto darbus patvirtina: UAB „Manora“ 1996 m. sausio 31 d. prašymas direktoriui ūkio reikalams įrengti kirpyklą ir kanceliarinių prekių parduotuvę, kuriame yra direktoriaus viza „neprieštarauju“; UAB „Manora“ 1995 m. sausio 18 d. prašymas leisti įrengti biliardinę; UAB „Manora“ 1995 m. spalio 17 d. prašymas leisti suprojektuoti ir rekonstruoti pagrindinį pastato įėjimą, taip pat užmūryti priekinę balkono dalį ir įstiklinti šoninę, kuriame yra direktoriaus ūkio reikalams viza „suderinta“; ieškovo 1997 m. rugpjūčio 19 d. prašymas atsakovo sekretoriui leisti įrengti cukrainę–kavinę, o rūsyje – sporto ir sveikatingumo kompleksą, kuriame yra sekretoriaus viza „suderinta“. Teismai visiškai nepagrįstai sutapatino kasatoriaus sutikimą, kad panaudos gavėjas (taip pat buvęs patalpų nuomininkas UAB „Manora“) užsiimtų patalpose tam tikra konkrečia veikla, pritaikęs atitinkamai patalpas savo reikmėms, ir leidimą daryti patalpose tam tikrus (konkrečius) pagerinimus, t. y. konkrečius statybos–remonto darbus, kurie pagerins statinį (pastatą ir jame esančias patalpas). Ginčo atveju šalys sudarė tikslinės panaudos sutartį, t. y. susitarė, kad patalpos bus naudojamos tam tikrai veiklai. Išvardyti rašytiniai įrodymai įrodo tik tai, kad ankstesniajam patalpų nuomininkui UAB „Manora“ ir ieškovui, kaip panaudos gavėjui, kasatorius ne kartą davė sutikimą (leidimą) naudoti patalpas konkrečiai veiklai, pritaikant patalpas savo reikmėms, kad būtų pasiekti sutartyje nustatyti tikslai. Tačiau tokio kasatoriaus leidimo nei pagal teisinę prigimtį, nei pagal jo turinį nėra jokio pagrindo kvalifikuoti kaip rašytinio sutikimo, kad ieškovas atliktų perduotų panaudai patalpų pagerinimus, nes tokios valios atsakovas neišreiškė (CPK 176, 185 straipsniai).
Teismai nepagrįstai ieškovo atliktus statybos–remonto darbus laikė kasatoriaus patalpų pagerinimais. Patalpų pritaikymas panaudos gavėjo reikmėms nėra panaudos davėjo patalpų pagerinimas. 1964 m. CK 316 straipsnio 1 dalies, 2000 m. CK 6.501 straipsnio 1 dalies prasme panaudos gavėjas gali reikalauti iš panaudos davėjo išlaidų, turėtų pagerinant turtą, t. y. išlaidų, kurios daro turtą geresnį. Panaudos gavėjas gali reikalauti iš panaudos davėjo atlyginimo už tuos statybos remonto darbus, kurie daro teigiamą įtaką turto techninėms savybėms ir šiuo konkrečiu atveju gautinai panaudos davėjo naudai, t. y. kurie sukuria panaudos davėjui turto pridėtinę vertę. Ieškovo atliktų statybos remonto darbų negalima laikyti ginčo patalpų pagerinimais, nes: pirma, pastato rekonstrukcijos ir kapitalinio remonto darbai atlikti be būtinų statybos normatyvinių dokumentų, rekonstruotas (kapitališkai suremontuotas) statinys, kuriame yra patalpos, nepripažintas tinkamu naudotis, o tokį statinį naudoti pagal jo paskirtį įsakmiai draudžiama Statybos įstatymo; antra, per ilgą sutarties galiojimo laiką (1997-2005 m.) ginčo patalpose atlikti darbai šiuo metu neturi to teigiamo efekto, kokį daro tokio pobūdžio statybos darbai, nes statinys, kuriame yra patalpos, iki panaudos sutarties termino pabaigos buvo intensyviai, be to, neatlygintinai naudojamos ieškovo reikmėms; trečia, teismai visiškai neįvertino to fakto, kad kasatoriaus yra aukštojo mokslo institucija, kurios veikla be išimties susijusi su šia socialinės veiklos sritimi, ir būtent mokymo tikslams jis gali naudoti jam priklausantį turtą; kasatorius objektyviai negali pasinaudoti ieškovo atliktais patalpų pertvarkymais, nes šie buvo reikalingi tik ieškovui, vykdžiusiam patalpose panaudos sutartyje nurodytą veiklą, tačiau visiškai netinkami ir nereikalingi kasatoriaus, kaip aukštojo mokslo įstaigos, veiklai. Ieškovo atlikti darbai nesukūrė kasatoriaus patalpose jokios pridėtinės vertės, priešingai, kasatorius, siekdamas pritaikyti patalpas mokymui, turės šias iš esmės pertvarkyti ir skirti tam gerokai daugiau lėšų, negu teismų priteista ieškovui iš atsakovo suma.
Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai motyvus grindė 2000 m. CK 6.633 straipsnio 1 dalimi. Ieškovas nesirėmė aplinkybe, kad jam buvo perduotos patalpos, neatitinkančios panaudos sutarties sąlygų ar daikto naudojimo paskirties. Be to, ieškovas, sudarydamas sutartį, žinojo, kokia perduodamų panaudai patalpų techninė būklė (2000 m. CK 6.634 straipsnio 4 dalis) – tai akivaizdžiai matyti iš patalpų perdavimo–priėmimo akto. Teismo nurodytas faktas, kad ieškovui perduotos patalpos buvo tokios būklės, jog, jų nepagerinus, negalima buvo naudoti panaudos sutartyje nustatytiems tikslams, nereiškia, kad ieškovas įgijo teisę pagerinti jam perduotas patalpas atsakovo sąskaita. Panaudos davėjo atsakomybė už perduoto neatlygintinai naudotis daikto trūkumus ir panaudos davėjo pareiga atlyginti daikto pagerinimų, atliktų davėjo leidimu, išlaidas yra visiškai skirtingi civiliniai teisiniai institutai. Panaudos davėjo pareigos perduoti panaudos gavėjui tinkamą naudotis daiktą nevykdymas ar netinkamas vykdymas yra pagrindas atsirasti panaudos davėjo teisinei atsakomybei, bet ne panaudos gavėjui daryti panaudos objekto pagerinimus, siekiant, kad šis atitiktų panaudos sutarties sąlygas, o po to reikalauti turėtų išlaidų atlyginimo, teigiant, jog tai buvo daroma panaudos davėjo leidimu.
Pagal kasacinio teismo suformuotą CPK 176, 185 straipsnių aiškinimo ir taikymo praktiką teismas privalo įvertinti byloje surinktus įrodymus objektyviai ir visapusiškai, t. y. apie bylai reikšmingų aplinkybių buvimą ar nebuvimą spręsti visų byloje surinktų įrodymų kontekste. Įrodymų vertinimas civiliniame procese grindžiamas tikėtinumo taisykle, pagal kurią tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą teismas gali konstatuoti tada, kai jam nekyla didelių abejonių dėl tų aplinkybių buvimo (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001 m. kovo 26 d. nutartį civilinėje byloje G. Š. v. Knygų prekybos valstybinės įmonės „Knyga“ Raseinių filialas, bylos Nr. 3K-3-260/2001; 2002 m. kovo 20 d. nutartį civilinėje byloje Kauno apskrities valstybinė mokesčių inspekcija v. J. M., bylos Nr. 3K-3-462/2002; 2002 m. balandžio 15 d. nutartį civilinėje byloje UAB „AAA“ v. Valstybinis patentų biuras, bylos Nr. 3K-3-569/2002; 2004 m. rugsėjo 29 d. nutartį civilinėje byloje V. D. v. T. E., bylos Nr. 3K-3-516/2004, kt.). Teismai, nustatydami faktą, kad kasatorius leido daryti ieškovui patalpų pagerinimus, pažeidė CPK 176, 185 straipsnių reikalavimus, nes iš byloje surinktų įrodymų visumos matyti, kad: ieškovui ir buvusiam ginčo patalpų nuomininkui UAB „Manora“ kasatorius leido ne pagerinti patalpas, bet pritaikyti jas savo reikmėms, kad jose galima būtų vykdyti sutartyje nurodytą veiklą; byloje nėra jokių įrodymų, kurie patvirtintų, kad su kasatoriumi buvo derinami statybos–remonto darbams reikalingų statybos medžiagų asortimentas ir kaina, jų įsigijimas, konkrečių vykdytinų darbų turinys, apimtis bei kainos ir kad tam buvo duotas kasatoriaus sutikimas; byloje nėra patalpų pertvarkymus įforminančių projektinių sprendinių, kurie būtų suderinti su kasatoriumi ir kitomis kompetentingomis institucijomis; prašomas priteisti pagerinimo išlaidas ieškovas finansinės atskaitomybės dokumentuose nurodė kaip veikos sąnaudas, o ne kaip gautinas sumas, nors taip turėjo nurodyti tuo atveju, jeigu gerino patalpas atsakovo leidimu.
2. Tiek pagal 1964 m. CK 316 straipsnį, tiek 2000 m. CK 6.501 straipsnį ieškovas, kaip panaudos gavėjas, siekdamas daryti patalpų pertvarkymus (pagerinimus), turėjo gauti kasatoriaus, kaip panaudos davėjo, ne abstraktų leidimą pertvarkyti patalpas, o būtent leidimą konkretiems, aiškiai apibrėžtiems ir suderintiems tiek pagal kainą, tiek skaičių ir techninį pobūdį statybos–remonto darbams. Ieškovas (panaudos gavėjas) galėtų reikalauti turėtų išlaidų atlyginimo tik tuo atveju, jeigu konkrečių medžiagų įsigijimą ir konkrečius darbus būtų suderinęs su kasatoriumi (panaudos davėju) ir konkretūs darbai būtų atlikti kasatoriaus leidimu. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad nei ieškovo 1997 m. rugpjūčio 19 d. prašymo pateikimo metu, nei vėliau kasatoriui nebuvo pateikta dokumentų, patvirtinančių su cukrainės–kavinės, sporto ir sveikatingumo komplekso įrengimu susijusių patalpų pagerinimo išlaidų būtinumą ir jų dydį (medžiagų asortimentą ir jų kainą, statybos darbų kainą), taip pat projektinių sprendinių, pagal kuriuos buvo įrengtos nurodytos patalpos; kasatorius taip pat negavo biliardinės, kirpyklos, kanceliarinių prekių parduotuvės įrengimo, pagrindinio pastato įėjimo rekonstrukcijos, priekinės balkono dalies užmūrijimo bei šoninės įstiklinimo išlaidų būtinybę ir dydį patvirtinančių dokumentų, projektinių sprendinių, kurių pagrindu buvo atlikti išvardyti darbai statybos darbai. Akivaizdu, kad bet koks protingas asmuo, neturėdamas tokių duomenų, analogiškoje situacijoje nebūtų davęs leidimo ieškovui pagerinti (pertvarkyti) panaudos objektą ir prisiimti didelę bei visiškai neapibrėžtą piniginę prievolę.
3. Apeliacinės instancijos teismas, nepasisakęs dėl visų apeliacinio skundo argumentų, pažeidė CPK 331 straipsnio 4 dalies nuostatas. Teismas turėjo pateikti išsamų kiekvieno iš apeliaciniame skunde nurodytų argumentų, kuriais remdamasis atsakovas grindė savo nesutikimą su pirmosios instancijos teismo sprendimu ir kuriuos laikė esminiais, t. y. lemiančiais teismo sprendimo nepagrįstumą ir neteisėtumą, tiek faktinį, tiek teisinį įvertinimą. Taip aiškinamos proceso teisės normos, nustatančios reikalavimus apeliacinės instancijos teismo procesinio sprendimo turiniui (motyvacijai), kasacinio teismo praktikoje (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. spalio 22 d. nutartį civilinėje byloje G. L. v. UAB „Kaišiadorių žalvarnis“, bylos Nr. 3K-3-974/2003; 2005 m. kovo 2 d. nutartį civilinėje byloje Z. K. v. K. K., bylos Nr. 3K-3-147/2005; 2005 m. kovo 7 d. nutartį civilinėje byloje UAB DK „Lindra“ v. V. B. individuali įmonė, bylos Nr. 3K-3-169/2005, kt.). Apeliacinės instancijos teismas visiškai nevertino argumentų, kad ieškovas patalpų pagerinimo išlaidų atlyginimo klausimą iškėlė tik tada, kai kasatorius 2005 m. spalio 14 d. raštu pranešė jam, jog, pasibaigus panaudos sutarties terminui, ši nebus pratęsta; visą sutarties vykdymo laiką (1997-2005 m.) ieškovas nesikreipė dėl patalpų pagerinimo išlaidų atlyginimo. Sutarties galiojimo metu susiklostę šalių santykiai vienareikšmiškai rodė, kad statybos–remonto darbai buvo atliekami siekiant pritaikyti patalpas ieškovo reikmėms ir naudoti jas pagal sutarties sąlygas, o kasatorius leido ieškovui užsiimti patalpose tam tikra veikla, pritaikant patalpas tai konkrečiai veiklai. Teismas taip pat nepasisakė dėl atsakovo argumentų, kad ieškovo elgesys sutarties galiojimo metu patvirtina, jog statybos–remonto darbus, kuriems turėtas išlaidas reikalaujama priteisti, ieškovas laikė atsakovo patalpų pagerinimais, atliktais be atsakovo, kaip panaudos davėjo, sutikimo (leidimo). Ieškovas yra juridinis asmuo, kuris savo išlaidas, turėtas patalpoms pagerinti, turi pažymėti finansinės atskaitomybės dokumentuose – juridinio asmens balansuose. Pagal Lietuvos Respublikos apskaitos instituto patvirtinto 12-ojo Verslo apskaitos standarto 50 punktą, jeigu nuomotojas nekompensuoja nuomininko patirtų turto rekonstravimo ar remonto išlaidų, šios išlaidos pripažįstamos nuomininko veiklos sąnaudomis tuo laikotarpiu, kuriuo jos buvo patirtos; 51 punkte nustatyta, kad tuo atveju, jeigu nuomotojas sutinka atlikto remonto darbų vertę kompensuoti ar ja sumažinti nuomos mokestį, nuomininkas remonto išlaidas apskaitoje registruoja kaip gautiną sumą. Nurodytų reikalavimų turi būti laikomasi ir apskaitant panaudos objekto rekonstravimo bei remonto išlaidas. Iš byloje esančių ieškovo balansų matyti, kad iš atsakovo reikalaujamos patalpų pagerinimui turėtos išlaidos nenurodytos finansinėje atskaitomybėje kaip gautinos sumos. Tokiais veiksmais ieškovas pripažino, kad ieškinyje nurodytus darbus jis atliko be atsakovo, kaip panaudos davėjo, leidimo.
4. Teismai nepagrįstai sprendė, kad ieškovas atliko statybos–remonto darbus ir taip pagerino ginčo patalpas, nepažeisdamas statybos procesą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimų. Panaudos gavėjas gali pagerinti daiktą atlikęs: einamąjį (paprastąjį) remontą; kapitalinį remontą; rekonstravęs statinį. Statybos įstatymo 23 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad leidimas vykdyti statinio rekonstravimą, statinio remontą privalomas, išskyrus nesudėtingus statinius, statinio paprastąjį (einamąjį) remontą. Analogiška nuostata įtvirtinta Statybos technikos reglamente STR 1.07.01:2002. Jeigu apeliacinės instancijos teismas laikė, kad sąmatose Nr. 1 ir Nr. 5 išvardytiems darbams nereikėjo leidimo vykdyti remontą, tai reiškia, jog šiuos darbus teismas vertino kaip statinio (patalpų) paprastąjį (einamąjį) remontą. Tokiu atveju teismas neturėjo teisinio pagrindo priteisti ieškovui iš atsakovo paprastojo (einamojo) remonto išlaidas, nes pagal 1964 m. CK 307 straipsnio, 366 straipsnio 2 dalies (2000 m. CK 6.636 straipsnis) nuostatas tokius darbus ieškovas turėjo atlikti savo sąskaita.
Kita vertus, teismas visiškai nepagrįstai sąmatose Nr. 1 ir Nr. 5 nurodytus darbus vertino kaip darbus, kuriems vykdyti nereikia leidimo. Nurodytose sąmatose išvardyti statybos darbai pagal savo pobūdį ir turinį neabejotinai yra ne paprastojo, bet kapitalinio remonto, statinio rekonstrukcijos darbai (Statybos įstatymo 2 straipsnio 18, 20 dalys, Statybos ir urbanistikos ministerijos įsakymu Nr. 114 patvirtinto Organizacinio tvarkomojo statybos techninio reglamento STR 1.01.02:1997 „Statinio statybos ir priežiūros darbų rūšys“, aplinkos ministro įsakymu Nr. 622 patvirtinto Statybos techninio reglamento STR 1.01.08:2002 „Statinio statybos rūšys“ nuostatos, kuriose išvardyti konkretūs darbai, priskirtini statinio rekonstrukcijai ir kapitaliniam remontui). Biuro ir sporto komplekso patalpos pusrūsyje įrengtos pakeičiant pusrūsio patalpų paskirtį, nes iki komplekso įrengimo ten buvo ventiliacinės kameros. Pagal Statybos įstatymo 2 straipsnio 18 dalį statybos darbai, kuriais keičiama patalpų paskirtis, priskiriami rekonstrukcijos darbams. Taigi sąmatose Nr. 1 ir Nr. 5 nurodyti darbai ginčo patalpose galėjo būti pradedami ir atliekami tik turint nustatyta tvarka parengtą, suderintą ir patvirtintą statinio projektą. Be to, atlikus tokius statybos–remonto darbus, nustatyta tvarka rekonstruotas, kapitališkai suremontuotas statinys turėjo būti nustatyta tvarka pripažintas tinkamu naudoti ir įregistruotas Nekilnojamojo turto registre. Pagal Statybos įstatymo nuostatas statinio rekonstrukcijos ar kapitalinio remonto darbai, atlikti be nustatyta tvarka išduoto statybos leidimo, laikytini savavališka statinio rekonstrukcija ar kapitaliniu remontu, ir tokio statinio negalima naudoti ar juo disponuoti (CK 4.103 straipsnio 1 dalis). Nepašalinus kasatoriaus statinio rekonstrukcijos, kapitalinio remonto darbų neteisėtumo, nėra jokio pagrindo pripažinti ieškovo atliktus statybos–remonto darbus patalpų pagerinimais 1964 m. CK 316 straipsnio 1, 3 dalių, 2000 m. CK 6.501 straipsnio 1, 3 dalių prasme.
Apeliacinės instancijos teismas sąmatoje Nr. 8 nurodytą priestatą visiškai nepagrįstai įvertino kaip nesudėtingą statinį, kuriam nereikia statybos leidimo. Sąmatoje Nr. 8 nurodyti darbai buvo atlikti anksčiau, negu aplinkos ministro įsakymu Nr. 184 patvirtintas Statybos techninis reglamentas 1.01.07:2002 „Nesudėtingi (tarp jų laikini) statiniai“, todėl teismas neturėjo teisinio pagrindo remtis šiuo teisės aktu. Iki nurodyto STR patvirtinimo galiojo aplinkos ministro 1999 m. spalio 19 d. įsakymu Nr. 335 patvirtintas Statybos techninis reglamentas STR 1.07.03:1999 „Mažųjų statinių projektų rengimo bei derinimo tvarkos ypatumai ir šių statinių statybos įteisinimo tvarka“. Tačiau ir šio STR nuostatos nepatvirtina teismo išvados aptariamu klausimu teisingumo. Sąmatoje Nr. 8 nurodytų statybos darbų atlikimo metu galiojęs statybos ir urbanistikos ministro 1997 m. vasario 10 d. įsakymu Nr. 20 patvirtintas Organizacinis tvarkomasis statybos techninis reglamentas „Leidimų statyti ir griauti statinius tvarka“ (STR 1.07.01:1997) leidžia daryti vienareikšmę išvadą, kad įvardytiems darbams vykdyti reikėjo statybos leidimo, nes pastato, kuriame yra ginčo patalpos, priestatas pagal savo pobūdį ir prigimtį nebuvo nurodytas STR A priede, kuriame išvardyti pagalbiniai statiniai (darbai), kuriems statyti (atlikti) nereikia leidimo. Be to, sąmatoje Nr. 8 nurodytas statinys negali būti laikomas nesudėtingu ir pagal STR 1.01.07:2002 „Nesudėtingi (tarp jų laikini) statiniai“ nuostatas. Taigi ir sąmatoje Nr. 8 nurodyti statybos darbai atlikti pažeidžiant statybų procesą reglamentuojančias teisės normas, todėl laikytini savavališka statyba (Statybos įstatymo 2 straipsnio 71 dalis). Be to, teismas neatsižvelgė į tai, kad pats ieškovas teigė, jog ginčo priestatas įrengtas turint statybos leidimą, ir tokiu leidimu laikė 1997 m. rugsėjo 25 d. Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos ieškovui išduotą leidimą vykdyti statybos darbus; šiuo leidimu sprendimą grindė ir teismas. Tačiau įvardytame leidime aiškiai nurodyta, kad ieškovui leidžiama atlikti pastato, kuriame yra ginčo patalpos, stogo rekonstrukcijos darbus, pakeičiant jį šlaitiniu. Byloje nėra jokių įrodymų, patvirtinančių faktą, kad ieškovas atliko šiame leidime nurodytus stogo rekonstrukcijos darbus. Teismai neturėjo jokio pagrindo konstatuoti, kad ginčo priestatui statyti nereikėjo leidimo, ir nepagrįstai, remdamiesi sąmata Nr. 8, priteisė iš kasatoriaus 25 297 Lt išlaidų už pastato pagrindinio įėjimo statybos (remonto), įrengiant priestatą, ir pastato fasado statybos (remonto) darbus.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Pagal CPK 353 straipsnio 1 dalį kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus žemesnės instancijos teismų sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu. Ši teisės norma aiškiai nustato kasacinio teismo kompetencijos ribas – kasacinis teismas nagrinėja bylą pagal kasatoriaus kasaciniame skunde nurodytą šio skundo dalyką ir pagrindą (CPK 347 straipsnio 1 dalies 3, 4 punktai), taip pat atsiliepimo į kasacinį skundą pagrindą (CPK 351 straipsnio 1 dalis), analizuodamas tik teisės klausimus, iškeltus kasatoriaus, taip pat atsiliepimo į kasacinį skundą teisinius argumentus. Vykdydamas kasacijos funkciją, kasacinis teismas nenustatinėja iš naujo (trečią kartą) bylos faktų – kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių (CPK 353 straipsnio 1 dalis).
Teisėjų kolegija, nagrinėdama kasatorių VšĮ „Jūsų kolegos“ ir Kauno technologijos universiteto kasacinius skundus, laikosi nurodytų nuostatų ir nagrinėja šiuos skundus pagal kasatorių nurodytas ribas, nes byloje nenustatyta pagrindo, dėl kurio reikėtų šias peržengti (CPK 353 straipsnio 2 dalis). Be to, teisėjų kolegija pasisako tik dėl tų kasacinių skundų argumentų, kuriuose nurodyti motyvuoti kasacijos pagrindai (CPK 346 straipsnio 2 dalis, 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas).
Kasacinio nagrinėjimo dalykas – kasatorių iškelti teisės klausimai dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių perduoto neatlygintinai naudotis turto pagerinimo išlaidų atlyginimą, ir proceso teisės normų, nustatančių įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles, aiškinimo ir taikymo byloje nustatytoms aplinkybėms.
Dėl VšĮ „Jūsų kolegos“ kasacinio skundo
Kasatorius skundžia apeliacinės instancijos teismo nutarties dalį, kuria atmesti jo reikalavimai priteisti išlaidas klubo–diskotekos ir kabinetų bei banketų salės patalpoms įrengti.
Teisėjų kolegija pažymi, kad kasatoriaus argumentai, jog apeliacinės instancijos teismas, atmetęs nurodytus reikalavimus, pažeidė įrodymų vertinimą reglamentuojančias teisės normas, yra abstraktūs, tik pacituotos bendrosios įrodymų vertinimo nuostatos, nesusiejant jų su konkrečių nagrinėjamos bylos aplinkybių nustatymu ir vertinimu. Kartu pažymėtina, kad nustatymas, buvo duotas panaudos davėjo sutikimas, jog kasatorius įrengtų klubą–diskoteką, kabinetus ir banketų salę, ar ne, yra fakto klausimas, kuris negali būti kasacinio nagrinėjimo dalykas (CPK 353 straipsnio 1 dalis) (žr. taip pat, pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2000 m. rugsėjo 27 d. nutartį civilinėje byloje AB „Dirbtinis pluoštas“ v. UAB „Armanai“, bylos Nr. 3K-3-890/2000, kt.). Kasaciniame skunde nenurodyta motyvuotų teisinių argumentų, pagrindžiančių, kad apeliacinės instancijos teismas, nustatydamas šį faktą, pažeidė įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas, 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Kartu pažymėtina, kad 1998 m. balandžio 28 d. patalpų perdavimo–priėmimo akte, kuriuo remiasi kasatorius, įrodinėdamas panaudos davėjo sutikimą ginčo patalpoms įrengti, ginčo šalys aiškiai susitarė, jog visus patalpų, pastato fasado, stogo keitimo darbus panaudos gavėjas derins su panaudos davėju KTU ir kitomis projektus derinančiomis institucijomis. Toks šalių susitarimas rodo, kad kiekvienam konkrečiam darbui, susijusiam su panaudos objekto remontu ar pertvarkymu, kasatorius turėjo gauti panaudos davėjo leidimą. Apeliacinės instancijos teismas, nustatęs, kad kasatorius nepateikė įrodymų, jog klubo–diskotekos, kabinetų ir banketų salės patalpas įrengė panaudos davėjo sutikimu, turėjo pagrindą atmesti reikalavimą dėl šių patalpų pagerinimo išlaidų atlyginimo, nes panaudos davėjo sutikimas yra būtina sąlyga tokioms išlaidoms atlyginti (1964 m. CK 316 straipsnis, 366 straipsnio 2 dalis; 2000 CK 6.501 straipsnis, 6.629 straipsnio 2 dalis; CPK 178 straipsnis).
Kasaciniame skunde teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas, atmetęs nurodytą ieškinio reikalavimų dalį, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuluotų įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių, tačiau nenurodyta nė vienos konkrečios kasacinio teismo nutarties (CPK 346 straipsnio 2 dalies 2 punktas). Teisėjų kolegija, sutikdama su atsiliepimo į kasacinį skundą argumentais, nurodo, kad kasacinis teismas aiškina teisę tik nagrinėdamas konkrečias bylas, atskleisdamas teisės normų ir teisės principų turinį, tikrąją prasmę pagal konkrečioje byloje nustatytas aplinkybes. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004 m. gruodžio 30 d. nutarimas „Dėl Civilinio proceso kodekso normų, reglamentuojančių įrodinėjimą, taikymo teismų praktikoje“, kuriuo remiasi kasatorius, yra rekomendacinio pobūdžio metodinė medžiaga, o teismai, taikydami teisę, turi atsižvelgti į teisės taikymo išaiškinimus, esančius kasacine tvarka priimtose nutartyse (CPK 4 straipsnis; Teismų įstatymo 23 straipsnio 1 dalis, 2 dalies 1, 2 punktai, 25 straipsnio 1 punktas, 33 straipsnio 2 dalis). Be to, kasaciniame skunde tik pacituotos nurodytame Senato nutarime išdėstytos bendrosios įrodymų vertinimo taisyklės, tačiau neatskleista, kaip apeliacinės instancijos teismas pažeidė šias taisykles, taikydamas jas konkrečioms nagrinėjamos bylos aplinkybėms.
Dėl kasatoriaus teiginio, kad aplinkybę, jog atsakovas davė leidimą įrengti visas patalpas, patvirtina šalių sudarytos panaudos sutarties sąlygos, pažymėtina, kad šis teiginys nepagrįstas teisiniais argumentais. Atsiliepime į kasacinį skundą teisingai nurodyta, kad konkrečios sutarties turinio aiškinimas yra fakto klausimas, kuris nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. balandžio 23 d. nutartį civilinėje byloje UAB „Lazdynas“ v. Kauno miesto valdyba, bylos Nr. 3K-3-544/2003; 2004 m. rugsėjo 6 d. nutartį civilinėje byloje Vilniaus miesto savivaldybė v. UAB „Leandra“, bylos Nr. 3K-3-411/2004, kt.). Kasaciniame skunde nesiremiama tuo, kad skundžiamą nutartį priėmęs teismas pažeidė sutarčių aiškinimo taisykles, t. y. nekeliama teisės klausimo. Kartu pažymėtina, kad panaudos sutartyje panaudos gavėjas, t. y. kasatorius, įsipareigojo neperplanuoti ir nepertvarkyti patalpų be panaudos davėjo sutikimo. Kasaciniame skunde motyvuotai nepagrįsta, kodėl kasatorius remiasi Lietuvos apeliacinio teismo 2005 m. kovo 21 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Vilniaus miesto savivaldybė v. UAB„Leandra“, bylos Nr. 2A-41/2005, t. y. neatskleista, kad apeliacinio teismo išnagrinėtos bylos, kurioje priimta įvardyta nutartis, ir nagrinėjamos bylos aplinkybės yra identiškos ar iš esmės panašios, todėl nurodytoje apeliacinės instancijos teismo nutartyje išdėstyti išaiškinimai gali būti taikomi ir nagrinėjamos bylos aplinkybėms.
Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi VšĮ „Jūsų kolegos“ kasacinį skundą, sprendžia, kad dėl šiame skunde nurodytų argumentų nėra pagrindo naikinti arba keisti apskųstą apeliacinės instancijos teismo nutarties dalį, kuria atmestas reikalavimas dėl 252 946 Lt patalpų pagerinimo išlaidų atlyginimo (CPK 346 straipsnio 2 dalis, 359 straipsnio 3 dalis).
Dėl Kauno technologijos universiteto kasacinio skundo
Dėl daikto, perduoto pagal panaudos sutartį, pagerinimo išlaidų atlyginimą reglamentuojančių teisės normų aiškinimo ir taikymo
Šalių ginčas kilo dėl perduotų neatlygintinai naudotis patalpų pagerinimo išlaidų, patirtų panaudos sutarties galiojimo laikotarpiu nuo 1997 m. balandžio 28 d. iki 2005 m. gruodžio 31 d., atlyginimo.
Tiek pagal 1964 m. CK, tiek 2000 m. CK panaudos teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas neatlygintinio naudojimosi daiktu sutarčiai atitinkamai taikomos tam tikros nuomos teisinius santykius reglamentuojančios taisyklės, tarp jų ir nustatančios daikto pagerinimo išlaidų atlyginimą (1964 m. CK 316 straipsnis, 366 straipsnio 2 dalis; 2000 m. CK 6.501 straipsnis, 6.629 straipsnio 2 dalis). Įstatymų leidėjo pavartota sąvoka „atitinkamai“ (lot. mutatis mutandis – pakeitus tai, kas keistina) reiškia, kad teisės norma, reglamentuojanti tam tikrus santykius, taikoma ir kitiems panašiems santykiams, tačiau ne tiesmukai, o atsižvelgiant į tų santykių specifiką, t. y. tiek, kiek neprieštarauja tų santykių esmei. Dėl to teisėjų kolegija pripažįsta teisiškai pagrįstais kasacinio skundo argumentus, kad išsinuomoto turto pagerinimo išlaidų atlyginimą reglamentuojančios teisės normos daikto panaudos atveju turi būti taikomos atsižvelgiant į šių civilinių teisinių santykių ypatumus ir tikslus konkrečiu atveju.
Tiek pagal 1964 m. CK 316 straipsnio, tiek 2000 m. CK 6.501 straipsnio nuostatas, kurios atitinkamai taikomos ir turto panaudos atveju (1964 m. CK 366 straipsnio 2 dalis; 2000 m. CK 6.629 straipsnio 2 dalis), kai nuomininkas nuomotojo leidimu pagerina išsinuomotą daiktą, jis turi teisę į turėtų šiam tikslui būtinų išlaidų atlyginimą, išskyrus tuos atvejus, kai įstatymas ar sutartis nustato ką kita; nuomininko padarytų be nuomotojo leidimo ir neatskiriamų be žalos išsinuomotam daiktui pagerinimų vertė neprivalo būti atlyginama.
Pagal įstatymo nustatytą teisinį reglamentavimą, sprendžiant dėl daikto pagerinimo išlaidų atlyginimo, būtina nustatyti tokias sąlygas: nuomininkas (panaudos gavėjas) pagerino išsinuomotą (naudotą neatlygintinai) daiktą; nuomininkas (panaudos gavėjas) turėjo nuomotojo (panaudos davėjo) leidimą daryti daikto pagerinimus; nuomininko (panaudos gavėjo) turėtų šiam tikslui būtinų išlaidų dydį; įstatymų ar šalių sutarties nenustatyta kitokių šių išlaidų atlyginimo taisyklių.
Dėl įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių, sprendžiant dėl daikto pagerinimo išlaidų atlyginimo
Dėl panaudos davėjo leidimo panaudos gavėjui atlikti daikto pagerinimus
Teisėjų kolegija iš dalies sutinka su kasatoriaus argumentais, kad teismai, spręsdami dėl to, turėjo panaudos gavėjas panaudos davėjo leidimą pagerinti neatlygintinai naudojamas ginčo patalpas ar ne, pažeidė įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles (CPK 176, 185 straipsniai).
Teismas gali daryti išvadą apie tam tikro byloje įrodinėjamo fakto buvimą, remdamasis įrodymais, kuriuose yra duomenų, pagrindžiančių įrodinėjamą faktą (CPK 176 straipsnio 1 dalis, 177 straipsnio 1 dalis). Nagrinėjamoje byloje teismai, darydami išvadą, kad panaudos gavėjas turėjo panaudos davėjo leidimą pagerinti panaudos objektą, rėmėsi 1997 m. balandžio 28 d. ginčo patalpų perdavimo–priėmimo aktu, kuriame užfiksuota perduodamų panaudai patalpų būklė ir nurodyta, kad tam tikroms patalpoms reikia remonto. Šiame akte nurodyta, kad dalis patalpų tvarkinga, daliai reikia skubaus remonto, o dalį patalpų reikia remontuoti tam, kad būtų pritaikytos panaudos gavėjo reikmėms. Tačiau minėta, kad panaudos sutartyje panaudos gavėjas įsipareigojo nepertvarkyti patalpų be panaudos davėjo sutikimo, o patalpų perdavimo–priėmimo akte – visus patalpų, pastato fasado, stogo keitimo darbus derinti su panaudos davėju KTU bei tam tikromis institucijomis. Taigi konkretiems panaudos objekto remonto ir pertvarkymo darbams atlikti panaudos gavėjas turėjo gauti panaudos davėjo leidimą. Kai ginčo šalys susitarė dėl tokių sąlygų, nurodytas patalpų perdavimo–priėmimo aktas savaime nereiškia panaudos davėjo leidimo, kad panaudos gavėjas atliktų bet kokius remonto darbus ginčo patalpose, nederindamas konkrečių darbų su panaudos davėju. Antra vertus, pagal panaudos sutarties sąlygas panaudos gavėjas turėjo derinti su panaudos davėju ne tik ketinamus atlikti patalpų pertvarkymus, bet ir patalpose vykdomą veiklą. Iš panaudos sutarties sąlygų, patalpų perdavimo–priėmimo akto matyti, kad dalį patalpų remonto darbų panaudos gavėjas ketino atlikti tam, jog galėtų šiose patalpose vykdyti tam tikrą veiklą. Teismai, vertindami panaudos davėjo atsakingų darbuotojų vizas buvusio ginčo patalpų nuomininko UAB „Manora“ prašymuose leisti įrengti kirpyklą, kanceliarinių prekių parduotuvę, bilijardinę, suprojektuoti ir rekonstruoti pagrindinį pastato įėjimą, taip pat užmūryti priekinę balkono dalį bei įstiklinti šoninę, taip pat panaudos gavėjo prašymą leisti įrengti kavinę, sporto ir sveikatingumo kompleksą, kaip patvirtinančias panaudos davėjo sutikimą atlikti ginčo patalpose pagerinimus, nesiaiškino, ar nurodytos vizos reiškia tik panaudos davėjo sutikimą, kad panaudos gavėjas užsiimtų patalpose konkrečia veikla ir atitinkamai pertvarkytų šiai veiklai tam tikras patalpas, ar ir leidimą vykdyti tokius statybos–remonto darbus, kurie pagerintų panaudos objektą.
Dėl kasatoriaus argumentų, kad panaudos gavėjas, siekdamas atlikti patalpų pertvarkymus (pagerinimus), turėjo gauti ne abstraktų panaudos davėjo leidimą pertvarkyti patalpas, o leidimą aiškiai apibrėžtiems ir suderintiems pagal kiekį, kainą, techninį pobūdį statybos–remonto darbams, teisėjų kolegija pažymi, kad koks detalus turėtų būti leidimas daryti daikto pagerinimus – tai kiekvienu konkrečiu atveju šalių susitarimo dalykas. Daikto savininkas, spręsdamas duoti ar ne jo daiktą naudojančiam asmeniui leidimą pagerinti daiktą, turi teisę detaliai išsiaiškinti, ką ir kaip ketinama daryti su jo daiktu.
Dėl daikto pagerinimo
Dėl to, kad pagal 1964 m. CK 316 straipsnio 1 dalies, 2000 m. CK 6.501 straipsnio 1 dalies nuostatas nuomininkas (atitinkamai ir panaudos gavėjas) turi teisę reikalauti būtinų išlaidų, turėtų daiktui pagerinti, kiekvienu atveju svarbu nustatyti, ar daiktas pagerintas. Daikto pagerinimu gali būti pripažįstami tokie darbai, dėl kurių pagerėja to daikto techninės savybės, konkretus daiktas tampa vertingesnis, naudingesnis.
Teisėjų kolegija nurodo, kad teismai netyrė bylos duomenų tam, jog nustatytų, kurie panaudos gavėjo atlikti statybos–remonto darbai gali būti laikomi ginčo panaudos objekto pagerinimu 1964 m. CK 316 straipsnio 1 dalies, 2000 m. CK 6.501 straipsnio 1 dalies prasme. Kasatorius pagrįstai nurodo, kad patalpų pertvarkymas, pritaikant jas panaudos gavėjo vykdomai veiklai, savaime nereiškia patalpų pagerinimo. Teismai, tenkindami dalį panaudos gavėjo reikalavimų dėl ginčo patalpų pertvarkymui turėtų išlaidų atlyginimo, iš esmės pripažino, kad visi panaudos gavėjo atlikti įrengiant tam tikras patalpas statybos–remonto darbai pagerino ginčo patalpas. Teismai nenustatinėjo, dėl kokių panaudos gavėjo atliktų statybos–remonto darbų ir kaip realiai pagerintas panaudos objektas; neatskyrė, kurie darbai pagerino patalpas, o kurie buvo vykdyti dėl to, kad panaudos gavėjas siekė pritaikyti patalpas savo veiklai, iš kurios neabejotinai buvo gauta ekonominės naudos.
Sprendžiant dėl daikto pagerinimo, svarbu atsižvelgti ir į tai, ar statybos–remonto darbai atlikti nepažeidžiant statybos procesą reglamentuojančių viešosios teisės aktų. Teisėjų kolegija pripažįsta teisiškai pagrįstais kasatoriaus argumentus, kad daikto pertvarkymas pažeidžiant statybą reglamentuojančias viešosios teisės normas, negali būti laikomas daikto pagerinimu ir nesuteikia teisės reikalauti tokiam pertvarkymui turėtų išlaidų atlyginimo. Priešingas aiškinimas reikštų vieno iš pagrindinių teisės principo, kad niekas negali gauti naudos iš savo neteisėtų veiksmų (lot. nullus commodum capere de sua injuria propria), pažeidimą. Apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas panaudos davėjo argumentus, kad panaudos gavėjas atliko pastato rekonstrukcijos ir kapitalinio remonto darbus, neturėdamas tam būtinų statybos normatyvinių dokumentų, tinkamai nepagrindė savo išvadų teisiniais motyvais: neanalizavo teisės aktų, kuriais remdamasis padarė išvadą, kad sąmatose Nr. 1 ir Nr. 5 nurodyti darbai nėra tokie, kuriems reikia turėti leidimą vykdyti statinio remontą; teisiškai nekvalifikavo, kokiai kategorijai priskirtini panaudos gavėjo atlikti darbai; neargumentavo, kodėl sąmatoje Nr. 8 nurodytą priestatą pripažino nesudėtingu statiniu, kuriam taip pat nereikia statybos leidimo (CPK 331 straipsnio 4 dalies 4 punktas).
Teisėjų kolegija pažymi ir tai, kad teismas, spręsdamas šalių ginčą dėl neatlygintinai naudojamo daikto pagerinimo išlaidų atlyginimo, turi atsižvelgti į tikruosius konkrečios panaudos sutarties šalių ketinimus ir tikslus, susitariant būtent dėl daikto perdavimo naudotis neatlygintinai, į panaudos sutarties vykdymo aplinkybes, be kita ko, ir į sutarties galiojimo laikotarpį. Nagrinėjamu atveju teismai nesiaiškino ginčo šalių ketinimų ir tikslų, dėl kurių buvo sudaryta būtent patalpų panaudos sutartis, nors prieš tai šios patalpos buvo nuomojamos UAB „Manora“, kurios teises ir pareigas patalpų savininkui KTU perėmė VšĮ „Jūsų kolegos“. Kasaciniame skunde pagrįstai nurodoma, kad ginčo atveju turi būti atsižvelgta ir į tai, kad panaudos sutartis galiojo nuo 1997 m. iki 2005 m., ir per šį laiką dalis panaudos gavėjo atliktų statybos–remonto darbų susidėvėjo, neteko savo vertės. Be to, nagrinėjamu atveju reikėtų atsižvelgti ir į tai, kad panaudos objekto savininkas yra viešasis juridinis asmuo, aukštojo mokslo įstaiga, kuris jam priklausantį turtą iš esmės naudoja mokymo tikslams. Bylos duomenimis, pasibaigus panaudos sutarties terminui, nurodyta mokymo įstaiga nusprendė naudoti ginčo patalpas mokymui ir pradėjo įrenginėti auditorijas.
Teisėjų kolegija laiko teisiškai pagrįstais kasatoriaus argumentus, kad apeliacinės instancijos teismas neturėjo teisinio pagrindo remtis CK 6.633 straipsnio 1 dalimi. Pirma, ieškovas savo reikalavimų negrindė tuo, kad panaudos davėjas perdavė jam patalpas, kurios neatitiko šalių sudarytos panaudos sutarties sąlygų ir daikto naudojimo paskirties, taigi teismas negalėjo remtis aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos kaip ieškinio reikalavimų pagrindas. Antra, sudarant panaudos sutartį šalių pasirašytas ginčo patalpų perdavimo–priėmimo aktas patvirtina, kad panaudos davėjas aptarė su panaudos gavėju perduodamų patalpų būklę ir šis priėmė tokias patalpas panaudai. Trečia, kasatorius teisingai nurodo, kad panaudos davėjo atsakomybė už perduoto daikto trūkumus (2000 m. CK 6.633 straipsnio 3 dalis, 6.634 straipsnis) ir panaudos davėjo pareiga atlyginti jo leidimu padarytus perduoto neatlygintinai naudotis daikto pagerinimus (2000 m. CK 6.501 straipsnis, 6.629 straipsnio 2 dalis) yra du savarankiški civiliniai teisiniai institutai, kuriems taikyti nustatytos skirtingos sąlygos.
Dėl nurodytų motyvų apeliacinės instancijos teismo nutarties dalis, kuria priteista VšĮ „Jūsų kolegos“ 263 335 Lt patalpų pagerinimo išlaidų, negali būti laikoma teisėta ir pagrįsta.
Dėl pagerinimo išlaidų dydžio įrodinėjimo
Išlaidas civilinėje teisėje apibūdina tokie požymiai: 1) realumas; 2) būtinumas; 3) protingumas. Realumo požymis reiškia, kad išlaidomis pripažįstamos iš tikrųjų išleistos lėšos. Reikšdamas reikalavimą dėl išlaidų priteisimo, asmuo turi įrodyti ne galimas sąnaudas ar kaštus, o iš tikrųjų sumokėtas lėšas, ir tai įrodyti leistinais įrodymais (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. vasario 11 d. nutartį civilinėje byloje R. J. firma „Tastos statyba“ v. Kauno miesto savivaldybė; bylos Nr. 3K-3-62/2008) .
Kasacinis teismas, pasisakydamas dėl išsinuomoto turto pagerinimo išlaidų dydžio įrodinėjimo, yra nurodęs, kad nuomininkas, pagerinęs nuomotą daiktą, turi leistinomis įrodinėjimo priemonėmis įrodyti turėtų išlaidų dydį. Juridinis asmuo savo išlaidas turi patvirtinti buhalterinės apskaitos (finansinės atskaitomybės) dokumentais (CPK 177 straipsnio 4 dalis, 178 straipsnis) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. balandžio 23 d. nutartį civilinėje byloje UAB „Lazdynas“ v. Kauno miesto valdyba, bylos Nr. 3K-3-544/2003; 2004 m. rugsėjo 6 d. nutartį civilinėje byloje Vilniaus miesto savivaldybė v. UAB „Leandra“, bylos Nr. 3K-3-411/2004, kt.). Teisėjų kolegija sprendžia, kad nurodytomis kasacinio teismo suformuluotomis taisyklėmis turi būti vadovaujamasi ir sprendžiant dėl panaudos objektui pagerinti turėtų išlaidų dydžio.
Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad pagal bendrąją įstatyme įtvirtintą taisyklę nuomininkas (atitinkamai ir panaudos gavėjas) turi teisę į būtinų daikto pagerinimo, padaryto nuomotojo (panaudos davėjo) leidimu, išlaidų atlyginimą, jeigu įstatymo ar sutarties nenustatyta kitaip (1964 m. CK 316 straipsnio 1 dalis, 2000 m. CK 6.501 straipsnio 1 dalis). Nagrinėjamu atveju teismai nesiaiškino, kokios išlaidos buvo būtinos panaudos objektui pagerinti.
Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl panaudos gavėjo turėtų ginčo patalpų pagerinimo išlaidų dydžio, rėmėsi Kauno regiono statybos konsultavimo ir audito centro statinio finansinės–ekonominės, techninės ekspertizės akte ekspertų atliktais skaičiavimais ir nurodė, kad būtent taip objektyviausiai galima nustatyti panaudos gavėjo atliktų patalpų remonto darbų, sunaudotų medžiagų kiekį ir kainą, nes dalis darbų atlikta ūkio būdu. Teisėjų kolegija pažymi, kad panaudos gavėjas turi teisę reikalauti realiai turėtų išlaidų daiktui pagerinti. Ekspertizės aktas tik patvirtina, kad buvo atlikti tam tikri darbai. Kokio dydžio išlaidas realiai turėjo panaudos gavėjas turi būti nustatyta atsižvelgiant į tai, kad ieškovas yra juridinis asmuo, kuris savo išlaidas privalo pagrįsti buhalterinės apskaitos (finansinės atskaitomybės) dokumentais, taip pat į tai, kad juridiniam asmeniui jo veikloje keliami didesni apdairumo ir rūpestingumo reikalavimai. Teismas, nustatydamas ginčo atveju atlygintinų pagerinimo išlaidų dydį, rėmėsi tik ekspertų nustatytomis darbų ir medžiagų kainomis, tačiau neįvertino to, kad panaudos gavėjas, atlikdamas darbus vadinamuoju ūkio būdu, ir neturėdamas konkrečias išlaidas patvirtinančių dokumentų, taip prisiėmė riziką dėl galimų neapdairios veiklos neigiamų padarinių. Pažymėtina, kad dėl to, jog panaudos gavėjas dalį darbų atliko vadinamuoju ūkio būdu, jis realiai galėjo turėti mažiau išlaidų, negu apskaičiavo ekspertai, remdamiesi tam tikra metodika. Teismas nesiaiškino, ar išlaidų priteisimas tik pagal ekspertų skaičiavimus nesudarytų sąlygų nepagrįstam panaudos gavėjo praturtėjimui panaudos davėjo sąskaita, o tai draudžiama įstatymo (1964 m. CK 512 straipsnis; 2000 m. CK 6.237 straipsnis).
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas, nustatydamas pagerinimo išlaidų dydį, be kita ko, pažeidė įrodymų leistinumo taisykles (CPK 177 straipsnio 4 dalis), todėl šio teismo nutarties dalis dėl nurodytų išlaidų priteisimo negali būti laikoma teisėta ir pagrįsta.
Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi KTU kasacinį skundą, konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas, priteisdamas panaudos gavėjui neatlygintinai naudotų patalpų pertvarkymo išlaidų dalį, netinkamai aiškino ir taikė perduoto neatlygintinai naudotis daikto pagerinimo išlaidų atlyginimą reglamentuojančias materialiosios teisės normas, taip pat proceso teisės normas, nustatančias įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles, o šie pažeidimai galėjo turėti įtakos neteisėtai nutarties daliai priimti. Kasacinis teismas negali pašalinti įvardytų teisės pažeidimų, nes konkrečių bylos faktų nustatymas, įrodymų tyrimas bei vertinimas yra pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų pareiga. Dėl nurodytų motyvų kasacinis teismas panaikina apeliacinės instancijos teismo nutarties dalį, kuria patenkinta dalis ieškinio reikalavimų, ir šią bylos dalį perduoda nagrinėti iš naujo apeliacinės instancijos teismui (CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktas, 3 dalis).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 2 dalimi, 362 straipsniu,
n u t a r i a :
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 31 d. nutarties dalį, kuria priteista iš Kauno technologijos universiteto VšĮ „Jūsų kolegos“ naudai 263 335 Lt patalpų pagerinimo išlaidų, taip pat perskirstytos pirmosios instancijos teismo priteistos bylinėjimosi išlaidos, panaikinti ir šią bylos dalį perduoti iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka Lietuvos apeliaciniam teismui; kitas nutarties dalis palikti nepakeistas.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Juozas Šerkšnas
Dangutė Ambrasienė
Sigitas Gurevičius