Administracinė byla Nr. eA-3023-821/2022
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00513-2022-8
Procesinio sprendimo kategorijos: 9.2; 9.3
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
SPRENDIMAS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2022 m. liepos 5 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų, Jolantos Malijauskienės, Ivetos Pelienės (pranešėja) ir Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos A. C. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. gegužės 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos A. C. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Teisėjų kolegija
nustatė:
I.
1. Pareiškėja A. C. kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas) 2021 m. lapkričio 12 d. sprendimą Nr. 21S39433 (toliau – ir Sprendimas) ir įpareigoti atsakovą iš naujo nagrinėti jos prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje.
2. Pareiškėja paaiškino, kad jai nesaugu kilmės valstybėje – (duomenys neskelbtini), nes ji būtų nužudyta dėl pabėgimo, jos vyras labai įtakingas. Pareiškėja po tėvų mirties, būdama 15 metų, buvo prievarta ištekinta už gerokai vyresnio vyro, kuris turėjo dar tris žmonas. Vyras ir kitos jo žmonos nuolat ją mušė, išnaudojo, vyras ją prievartavo, todėl ji pabėgo. Informacija apie kilmės valstybę patvirtina, kad joje diskriminuojamos moterys ir vaikai, o dėl įvykusio karinio perversmo teisėsaugos institucijos neatlieka savo funkcijų, naudojamas smurtas prieš civilius, todėl pareiškėja negali tiesiog pakeisti savo gyvenamąją vietą kilmės valstybėje. Dėl šių priežasčių pareiškėjos gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei kilmės šalyje gresia pavojus. Pareiškėjos nuomone, atsakovas netinkamai įvertino jos nurodytas aplinkybes bei kilmės šalies informaciją. Be to, pareiškėja tvirtina, kad atsakovas nepagrįstai nesudarė galimybės jai savanoriškai išvykti iš Lietuvos Respublikos, nes pareiškėja bendradarbiavo su įstaigų pareigūnai, nedarė pažeidimų, savo elgesiu neparodė ketinimo neteisėtai išvykti iš Lietuvos ar pasislėpti. Pareiškėjai skirtas maksimalus draudimo atvykti terminas nėra proporcingas.
3. Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepime į skundą prašė atmesti pareiškėjos skundą.
4. Atsakovas apžvelgė Sprendime nustatytas aplinkybes. Manė, kad pareiškėja neatitinka kriterijų pabėgėlio statusui ir papildomai apsaugai gauti. Pareiškėjos pasakojimas buvo abstraktus, nenuoseklus, su laiku kito (pvz., apie tai, ar pareiškėjos tėvai yra mirę, apie pabėgimo ir atvykimo į Lietuvą aplinkybes). Pareiškėja vengė atsakyti į klausimus, reikalaujančius konkretaus atsakymo, apsiribojo teiginiais, kad jos vyras yra žiaurus ir gali ją nužudyti. Nors rasta informacijos, patvirtinančios, jog kilmės valstybėje yra paplitusios nepilnamečių santuokos, tačiau pareiškėjos pasakojime esantys esminiai prieštaravimai leido abejoti jo tikrumu. Nenustatyta, kad šiuo metu kuriame nors kilmės valstybės regione beatodairiškas smurtas yra tokio aukšto lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei. Atsakovas teigė, kad jis tinkamai įvertino tiek pareiškėjos nurodytas aplinkybes, tiek kilmės valstybės informaciją. Atsakovas palaikė savo sprendimus išsiųsti pareiškėją ir uždrausti jai atvykti į Lietuvos Respubliką, tvirtino, kad pastarojo draudimo terminas atitinka teisės aktų reikalavimus.
II.
5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2022 m. gegužės 19 d. sprendimu iš dalies tenkino pareiškėjos A. C. skundą, t. y. pakeitė Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2021 m. lapkričio 12 d. sprendimo Nr. 21S39433 rezoliucinės dalies 3 ir 4 punktus ir juos išdėstė taip: „Uždrausti asmeniui atvykti į Lietuvos Respubliką 2 (dvejus) metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos“; „Įvesti į C.SIS II perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi 2 (dvejiems) metams nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos“.
6. Teismas nustatė, kad pasienio pareigūnai 2021 m. liepos 2 d. sulaikė 32 asmenis, tarp kurių buvo ir pareiškėja.
7. Pareiškėja 2021 m. rugpjūčio 30 d. pirminėje apklausoje nurodė, jog, būdama 15 metų, buvo prievarta ištekinta už 75 metų amžiaus vyro, kuris jau turėjo tris žmonas. Ji buvo nuolat mušama vyro ir kitų jo žmonų, nuolat vyro išnaudojama ir prievartaujama. Neapsikentusi, nusprendė pabėgti su kelionių agento pagalba.
8. Pareiškėja 2021 m. spalio 4 d. apklausoje Departamente nurodė, kad po tėvų mirties gyveno su savo broliu, bet jos dėdė atidavė ją ištekėti už 75 metų amžiaus vyro, ji tapo ketvirtąja jo žmona. Ji gyveno su kitomis žmonomis, o vyras prekiavo jaučiais ir avimis. Kadangi pareiškėja buvo jauniausia, tai kitos žmonos jos nekentė, mušdavo ir ji nieko negalėjo padaryti. Vyras ją kankindavo, mušdavo, kartą ją išprievartavo. Ji pastojo, pagimdė dvynukus. Situacija dar pablogėjo, nes iki tol šeimoje gimdavo vien mergaitės, todėl kitos žmonos pradėjo pavydėti, kad ji pagimdė berniuką. Žmonos vyrui pasakė, kad pareiškėja „sekioja“ paskui vieną berniuką, tada jis pradėjo dar labiau ją mušti ir kankinti.
9. Departamentas ginčijamu 2021 m. lapkričio 12 d. sprendimu Nr. 21S39433 nusprendė nesuteikti pareiškėjai pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje, išsiųsti ją į (duomenys neskelbtini), uždrausti jai atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus nuo išsiuntimo dienos, įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo jai atvykti ir apsigyventi 3 metus nuo jos išsiuntimo dienos.
10. Teismas apžvelgė ginčui aktualų teisinį reglamentavimą, pritarė atsakovo išvadai, kad pareiškėja neatitinka sąlygų pabėgėlio statusui gauti, įtvirtintų Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 86 straipsnio 1 dalyje, ir papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, išvardytų Įstatymo 87 straipsnyje. Pažymėta, kad atsakovas surinko pakankamai duomenų apie kilmės valstybę, taip pat vertino pareiškėjos padėtį kilmės valstybėje bei jos pasakojime nurodytas aplinkybes. (duomenys neskelbtini). Taigi, atsakovo surinkta informacija patvirtina, jog kilmės valstybėje daug mergaičių, dar būdamos nepilnametėmis, yra prievarta ištekinamos, o nepilnamečių santuokų paplitimo lygis yra gan aukštas.
11. Teismas konstatavo, kad pareiškėjos nurodytos individualios aplinkybės nepatvirtina, jog ji buvo per prievartą ištekinta. Pareiškėjos pasakojimo abstraktumas, pozicijų keitimas bei pateiktos informacijos prieštaringumas nesudaro pagrindo pripažinti, jog ji patenka į minėtų asmenų grupę, t. y. nepilnamečių merginų, kurios per prievartą yra ištekinamos. Nustatyti esminiai prieštaravimai leidžia abejoti pareiškėjos pasakojimo tikrumu. Tikėtina, kad ji yra susipažinusi su įvykiais kilmės šalyje (dėl plačiai paplitusių nepilnamečių merginų santuokų), todėl apklausose bei teismo posėdyje būtent juos ir nurodė, tačiau jos pasakojimui stigo individualių ir su jos asmenine situacija susijusių aplinkybių.
12. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjos pasakojimas buvo ne tik nekonkretus ir neišsamus, tačiau dalis jos nurodytų teiginių yra logiškai sunkiai paaiškinami. Pareiškėja apklausoje Departamente nurodė, jog ne kartą po patirto smurto, grasinimų ir kankinimų bandė kreiptis pagalbos į mirusio tėvo jaunesnius brolius, tačiau jie atsisakydavo padėti, nurodydami, jog tai yra normalu. Tačiau mažai tikėtina, kad mirusio tėvo broliai, pamatę, jog pareiškėja yra galbūt fiziškai sužalota ir / ar psichiškai paveikta, būtų atsisakę padėti ir suteikti pagalbą. Be to, pareiškėja apklausoje nurodė, jog vyras neleisdavo jai išeiti, ji buvo uždaryta, tačiau vėliau ji teigė, kad kartais slapta išeidavo. Manytina, jog jei pareiškėja būtų patyrusi beatodairišką smurtą ir / ar grasinimus, ji būtų bandžiusi pabėgti iškart ir, slapta išėjusi, nebūtų kaskart grįžusi. Be to, minėti giminaičiai informuodavo jos vyrą, kad ji skųsdavosi jiems, todėl kyla klausimas, kodėl pareiškėja kelis kartus kreipėsi į giminaitį / giminaičius, kuris / kurie ją vis išduodavo.
13. Teismo vertinimu, dalis pareiškėjos nurodytų aplinkybių (pirminėje ir antrinėje apklausose, teismo posėdyje) buvo prieštaringos ir kintančios. Pareiškėja apklausoje Departamente iš pradžių paminėjo, jog po tėvų mirties, mirusio tėvo brolis ištekino ją už 75 metų amžiaus vyro, tačiau vėliau, atsakinėdama į Departamento darbuotojo klausimus, aiškino, jog vyras ją laikė uždarytą, todėl ji negalėjo aplankyti nei savo tėvų, nei jaunesnių brolių. Pareiškėja pirminėje apklausoje ir teismo posėdyje tvirtino, jog iš kilmės valstybės jai pabėgti padėjo kelionių agentas (S.), tačiau antrinėje apklausoje nurodė, jog po patirto smurto namie pavogė pinigus, kurie buvo palikti jos kambaryje, ir bėgdama sutiko jaunuolį, kuris pasisiūlė padėti išvykti iš kilmės valstybės; pareiškėja atidavė jam visus pinigus (negalėjo įvardyti, kokia tai buvo suma), pas jį gyveno savaitę, kol jis sutvarkė reikalingus dokumentus išvykimui. Be to, pareiškėja pirminėje apklausoje teigė, jog kai atskrido į (duomenys neskelbtini), ten jos laukė taksi, kuris nuvežė iki (duomenys neskelbtini) pasienio, tačiau apklausoje Departamente ir teismo posėdyje nurodė, jog, atvykus į (duomenys neskelbtini) , nežinomas vyras automobiliu atvežė ją ir kitus asmenis į namą, kuriame jie gyveno iki kol bus sutvarkyti tam tikri dokumentai, po kiek laiko grupė asmenų buvo atvežta iki pasienio, kur buvo liepta eiti mišku Lietuvos link. Tokie esminiai pasakojimo prieštaravimai rodo, kad pareiškėjos pasakojimas nepatikimas, neišsamus, nepagrįstas, nelogiškas, todėl yra atmestinas. Pastebėta ir tai, kad pareiškėja teismo posėdyje negalėjo paaiškinti, kodėl ji nebandė įsikurti kitame mieste savo kilmės šalyje, ar dėl patiriamo sutuoktinio persekiojimo nebėgo į artimiausią šalį.
14. Teismas akcentavo, kad pareiškėjos istorija apie vyro persekiojimą savaime nesąlygoja pabėgėlio statuso bei papildomos apsaugos jai suteikimo, nes pareiškėjos nurodytas persekiotojas nėra valstybinis subjektas. Pareiškėja apklausoje nurodė, jog ji nesikreipė į vietines teisėsaugos institucijas, nes negalėjo, kadangi jos vyras darė įtaką teisėsaugai. Be to, pareiškėja buvo jauna ir viena, todėl negalėjo eiti pateikti pareiškimo. Visgi vertintina, jog pareiškėjos nurodytos aplinkybės nepatvirtina fakto, kad, jei ji būtų pasikreipusi į teisėsaugos institucijas, jai nebūtų suteikta pagalba.
15. Teismas konstatavo, kad nei pareiškėjos pasakojimas, nei kilmės valstybės informacija nesuponuoja prielaidos, jog jai grėsė individualaus pobūdžio persekiojimas dėl konvencinių priežasčių. Nebuvo nustatyta aplinkybių, kurios leistų pripažinti, kad egzistuoja individualios aplinkybės, dėl kurių pareiškėjai gresia pavojus dėl beatodairiško smurto kilmės valstybėje. Taigi, pareiškėja neįrodė, kad tarp jos nurodomos padėties, tariamo vyro persekiojimo ir / ar smurto bei Įstatymo 86 straipsnyje išvardytų priežasčių yra priežastinis ryšys, todėl atsakovas turėjo teisinį pagrindą nesuteikti jai pabėgėlio statuso.
16. Teismas pažymėjo, kad nenustatyta, jog kilmės valstybėje šiuo metu vyksta Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyti veiksmai, todėl nėra pagrindo išvadai, kad pareiškėjos gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei gresia ginkluoto konflikto sąlygotas pavojus, dėl kurio jai turėtų būti suteikta papildoma apsauga. Taip pat nėra pagrindo išvadai, kad, išsiuntus pareiškėją į kilmės valstybę, ji bus kankinama, su ja bus žiauriai elgiamasi arba bus žeminamas jos orumas ar ji bus tokiu būdu baudžiama. Byloje nėra ir duomenų, jog pareiškėjai kilmės valstybėje gali grėsti egzekucija ar jai gali būti įvykdyta mirties bausmė. Pareiškėjos skundo argumentai neleido teismui suabejoti Departamento išvadų pagrįstumu ir teisėtumu dėl papildomos apsaugos suteikimo pareiškėjai negalimumo, nes vien tariama grėsmė, kuri yra abejotina, nėra pagrindas suteikti papildomą apsaugą pagal Įstatymo 87 straipsnio nuostatas.
17. Teismas sutiko su atsakovo sprendimu išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos. Teismas vadovavosi Europos Parlamento ir Tarybos 2008 m. gruodžio 16 d. direktyvos 2008/115/EB dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse 7 straipsnio 4 dalies nuostatomis. Pažymėjo, kad pareiškėjos prašymas suteikti prieglobstį pagrįstai atmestas dėl aptartų argumentų, atsižvelgė į pareiškėjos atvykimo aplinkybes, deklaruojamą atvykimo tikslą, kitas asmenį apibūdinančias aplinkybes (į Lietuvą atvyko neteisėtai kirtusi valstybės sieną hibridinės atakos metu, prieglobsčio prašymą pateikė sulaikyta pareigūnų). Pareiškėja iki Sprendimo priėmimo nepateikė prašymo leisti jai savanoriškai grįžti į kilmės valstybę. Dėl šių priežasčių Departamentas pagrįstai nusprendė vykdyti pareiškėjos išsiuntimą.
18. Teismas akcentavo, kad Departamentas, įvertinęs anksčiau aptartų aplinkybių visumą, ypač pareiškėjos keliamą nelegalios migracijos grėsmę, bei vadovaudamasis Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos, patvirtintos Departamento direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33, 5 punktu, Įstatymo 133 straipsnio 2 dalimi, paskyrė pareiškėjai maksimalų draudimo atvykti terminą – 5 metai. Teismo vertinimu, toks terminas nėra proporcinga ir adekvati priemonė jos padarytam pažeidimui. Pažymėta, kad Sprendime nėra argumentų, kodėl nurodytam tikslui (užkirsti kelią nelegaliai migracijai) pasiekti būtina uždrausti pareiškėjai atvykti maksimalų terminą. Byloje nėra duomenų apie tai, kad pareiškėja anksčiau pažeidė atvykimo ar buvimo Lietuvos Respublikoje sąlygas, siekė nelegaliai įteisinti savo buvimą, Lietuvoje padarė kokių nors teisės pažeidimų. Taip pat nenustatyta, kad ji išsiunčiama jau ne pirmą kartą, kelia grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai arba kitų aplinkybių, kurios galėtų lemti maksimalaus termino taikymą. Taigi, Sprendimo dalis, kuria nuspręsta uždrausti pareiškėjai atvykti 5 metus nuo jos išsiuntimo, keistina, nustatant, jog jai uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką 2 metus nuo išsiuntimo dienos. Atsižvelgiant į šį pakeitimą, atitinkamai keistina ir Sprendimo dalis dėl perspėjimo dėl draudimo pareiškėjai atvykti ir apsigyventi įvedimo į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą, nurodant įvesti perspėjimą 2 metus nuo jos išsiuntimo dienos.
III.
19. Pareiškėja A. C. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. gegužės 19 d. sprendimo dalį, kuria nuspręsta atmesti pareiškėjos prašymą suteikti jai prieglobstį Lietuvos Respublikoje, ir įpareigoti Vilniaus apygardos administracinį teismą iš naujo išnagrinėti jos prašymą suteikti prieglobstį, taip pat prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka.
20. Pareiškėja teigia, kad teismas nepakankamai įsigilino į specifines bendrą padėtį kilmės valstybėje apibūdinančias aplinkybes, ypač moterų teisių užtikrinimo srityje (nesurinko tikslios ir aktualios informacijos apie realią moterų padėtį), pažeidė tyrimui keliamus išsamumo ir visapusiškumo reikalavimus, nesivadovavo įrodinėjimo naštos racionalaus paskirstymo proceso šalims principu. Pareiškėjos nuomone, atsakovo surinkta informacija patvirtina, jog moterų ir merginų vaidmuo sudarant santuoką yra mažareikšmis; valstybė neužtikrina moterų teisių santuokos sudarymo procese; lemiamą vaidmenį sudarant santuoką turi tėvų apsisprendimas (valia), o kilmės valstybės visuomenėje (ypač provincijoje) gajos priverstinės nepilnamečių mergaičių santuokų sudarymo tradicijos. Aktualu ir tai, kad vyras (sutuoktinis) turi išskirtinį vaidmenį šeimos gyvenime, be kita ko, jis uždirba pajamas šeimai, todėl nustato vidaus tvarką šeimos ūkyje, turi beveik neribotą valdžią. Atsakovo pateikta informacija apie moters padėtį šeimoje kilmės valstybėje stokoja faktų ir aplinkybių, kuriomis remiantis būdų padarytos objektyvios išvados apie tikėtiną grėsmę pareiškėjos sveikatai ir gyvybei, pavyzdžiui, nėra duomenų apie moterų patiriamą smurtą artimoje aplinkoje, tokio smurto dinamiką, moterų ir vyrų vaidmenis šeimoje. Pareiškėja tvirtina, kad ji, kaip moteris, yra priskirtina padidintos grėsmės rizikos asmenų grupei, todėl kylančios grėsmės individualumas turėtų būti vertinamas taikant vadinamąją „slankiojančią skalę“ (pagal Europos Sąjungos Teisingumo Teismo sprendimą byloje Elgafaji). Aptartų aplinkybių kontekste pareiškėjos baimė dėl galimo persekiojimo ir / ar net susidorojimo laikytina visiškai tikėtinu realaus gyvenimo kilmės valstybėje faktu. Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies nuostatos pareiškėjai turėtų būti taikomos plečiamai, o ne dirbtinai susiaurinant jų taikymo sritį, juolab kad dažnai nėra galimybės neginčytinai įrodyti grėsmes, nurodant ir / ar pateikiant konkrečius valdžios smurtavimo prieš asmenį faktus pagrindžiančius įrodymus ir pan. Atsižvelgiant į tai, pripažintina, kad atsakovas nepagrįstai nesuteikė pareiškėjai prieglobsčio, pažeisdamas savo pareigą tinkamai, t. y. visapusiškai, išsamiai ir individualizuoti išnagrinėti jos prašymą suteikti prieglobstį, nepakankamai išanalizavo aktualią informaciją apie situaciją kilmės valstybėje, kitas svarbias aplinkybes, bei neteisingai interpretavo įrodinėjimo pareigą, ją iš esmės priskirdamas vien pareiškėjai (atsakovas pernelyg sureikšmino pareiškėjos galimybes teikti įrodymus dėl reikšmingų aplinkybių), neįvykdė kitų Europos Sąjungos prieglobsčio agentūros (toliau – ir ESPA; iki 2022 m. sausio 18 d. – Europos prieglobsčio paramos biuras) nurodytų pareigų. Pareiškėja taip pat nesutinka su teismo išvadomis dėl jos elgesio nelogiškumo ir pažymi, kad teismas neatsižvelgė į tai, kad pareiškėjos giminaičiai, tikėtina, palaikė jos vyro poziciją, ragino ją neskubėti priimti sprendimus ir pan., palaikė visuomenėje priimtinas normas ir stereotipus. Teismas atidžiai neištyrė ir kitų bylai reikšmingų aplinkybių, pritarė nepatikimais įrodymais pagrįstoms atsakovo išvadoms, netinkamai paskirstė įrodinėjimo naštą. Be to, teismas, pritardamas atsakovo išvadai dėl papildomos apsaugos pareiškėjai nesuteikimo, iš esmės rėmėsi tik ESPA ataskaita, kuri yra rekomendacinio pobūdžio.
21. Pareiškėjas taip pat tvirtina, kad sprendimais išsiųsti ir uždrausti atvykti neproporcingai užkertamas kelias jam gyventi saugioje, konfliktų nekamuojamoje valstybėje.
22. Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepime į apeliacinį skundą prašo atmesti pareiškėjos apeliacinį skundą.
23. Atsakovas iš esmės pakartoja anksčiau išdėstytus savo argumentus, sutinka su teismo atliktu bylos aplinkybių vertinimu. Akcentuoja, kad pareiškėjos prašymas taikyti ESPA išskiriamus padidintos rizikos asmenų profilius nepagrįstas, nes šie profiliai nėra skirti konkrečiai pareiškėjos kilmės valstybei. Atsakovas teisingai interpretavimo įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisykles. Atliekant tyrimą surinkta informacija sudarė pagrindą konstatuoti, jog pareiškėjos istorija yra pramanyta, siekiant „tinkamai“ pagrįsti prašymą suteikti prieglobstį, o jos pasakojimas turėjo esminių trūkumų: buvo prieštaringas, paviršutiniškas, nedetalus. Atsakovas atliko išsamų bei visapusišką pareiškėjos situacijos tyrimą ir priėmė teisėtą bei pagrįstą Sprendimą, o pareiškėja nepateikė duomenų, paneigiančių surinktą informaciją ar Sprendime padarytas išvadas.
Teisėjų kolegija
konstatuoja:
IV.
24. Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl Sprendimo dalies teisėtumo ir pagrįstumo, taip pat pagrindo įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjos prašymą suteikti prieglobstį.
25. Teisėjų kolegija pirmiausiai atkreipia dėmesį į tai, kad pareiškėja apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. gegužės 19 d. sprendimo dalį, kuria nuspręsta atmesti pareiškėjos prašymą suteikti jai prieglobstį Lietuvos Respublikoje, ir įpareigoti Vilniaus apygardos administracinį teismą iš naujo išnagrinėti jos prašymą suteikti prieglobstį. Pabrėžtina, kad administracinis teismas neatlieka prašymų suteikti prieglobstį nagrinėjimo funkcijos ir nepriima sprendimų dėl to; tokia kompetencija yra suteikta Departamentui. Administracinio teismo funkcija yra patikrinti Departamento priimto sprendimo dėl prieglobsčio suteikimo / nesuteikimo teisėtumą ir pagrįstumą. Taigi, apeliacinio skundo reikalavimas yra suformuluotas iš dalies netinkamai. Kita vertus, šis apeliacinio skundo trūkumas nėra esminis, kadangi iš jo galima suprasti, jog pareiškėja prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo būtų tenkintas jos skundas, t. y. panaikintas Sprendimas, o atsakovas įpareigotas iš naujo išnagrinėti jos prašymą suteikti prieglobstį.
26. Pareiškėja taip pat prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 141 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, tai yra nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma. Teisėjų kolegija, įvertinusi kilusio ginčo pobūdį ir byloje keliamus klausimus, atsižvelgdama į tai, kad byla pirmosios instancijos teisme buvo nagrinėjama žodinio proceso tvarka (2022 m. gegužės 3 d. teismo posėdyje dalyvavo pareiškėja ir jos atstovas advokatas), o apeliaciniame skunde nenurodytos jokios priežastys, dėl kurių byla ir apeliacinės instancijos teisme turėtų būti nagrinėjama žodinio proceso tvarka (paminėta tik tai, kad pareiškėjai turi būti užtikrintas tiesioginis ir betarpiškas išklausymas), ar kliūtys, dėl kurių pareiškėja negali savo paaiškinimų, argumentų išdėstyti raštu, konstatuoja, jog minėtas prašymas yra atmestinas.
27. Teisėjų kolegija pažymi, kad, vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo
142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik jeigu teismas pripažįsta, kad tai būtina. Nauji įrodymai, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teisme, tiriami tik tuo atveju, jeigu teismas pripažįsta pagrįstomis priežastis, dėl kurių tai nebuvo padaryta anksčiau, arba kai naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Pabrėžtina, jog apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo
2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013, 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017). Administracinių bylų teisenos įstatymo
140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų. Šiuo atveju nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai ar aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos.
28. Bylos faktinėms aplinkybėms taikytinos Įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“, jį įgyvendinančių teisės aktų nuostatos, taip pat tarptautinės teisės ir Europos Sąjungos teisės aktai. Pirmiausiai paminėtina 1951 m. Ženevos konvencija dėl pabėgėlių statuso, ratifikuota Lietuvos Respublikos Seimo 1997 m. sausio 21 d. įstatymu Nr. VIII-85. Ženevos konvencijos 1 straipsnio
A dalies 2 punkte, be kita ko, nustatyta, kad terminas „pabėgėlis“ nusako asmenį, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamam dėl rasės, religijos, pilietybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar politinių įsitikinimų yra už šalies, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali arba bijo naudotis tos šalies gynyba. Šios konvencijos 33 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad nė viena Susitariančioji valstybė jokiu būdu neišsiunčia ir negrąžina pabėgėlio į šalį, kur jo gyvybei ar laisvei grėstų pavojus dėl rasės, religijos, pilietybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių pažiūrų.
29. Europos Sąjungos teisės kontekste visų pirma atkreiptinas dėmesys į Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 18 straipsnį, kuriame nurodyta, jog teisė į prieglobstį garantuojama pagal Ženevos konvenciją ir 1967 m. sausio 31 d. Protokolą dėl pabėgėlių statuso bei Europos Sąjungos sutartį ir Sutartį dėl Europos Sąjungos veikimo. Taigi, Europos Sąjungos teisės požiūriu teisė į prieglobstį yra fundamentali asmens teisė.
30. Ginčui taip pat reikšmingos 2011 m. gruodžio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2011/95/ES dėl trečiųjų šalių piliečių ar asmenų be pilietybės priskyrimo prie tarptautinės apsaugos gavėjų, vienodo statuso pabėgėliams arba papildomą apsaugą galintiems gauti asmenims ir suteikiamos apsaugos pobūdžio reikalavimų (toliau – ir Kvalifikavimo direktyva) nuostatos. Pagrindinis šios direktyvos tikslas – užtikrinti, kad valstybės narės taikytų bendrus asmenų, kuriems tikrai reikia tarptautinės apsaugos, identifikavimo kriterijus, ir užtikrinti, kad tiems asmenims visose valstybėse narėse būtų suteiktos būtiniausios lengvatos (Kvalifikavimo direktyvos Preambulės 12 konstatuojamoji dalis).
31. Kvalifikavimo direktyvos 2 straipsnio d) dalis nurodo, kad pabėgėlis, tai trečiosios šalies pilietis, kuris dėl visiškai pagrįstos persekiojimo dėl rasės, religijos, tautybės, politinių pažiūrų ar priklausymo prie tam tikros socialinės grupės baimės yra už šalies, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali arba dėl tokios baimės nepageidauja naudotis tos šalies apsauga, arba asmuo be pilietybės, kuris dėl minėtų priežasčių būdamas už šalies, kurioje yra jo ankstesnė įprastinė gyvenamoji vieta, ribų negali ar dėl tokios baimės nepageidauja į ją grįžti ir kuriam netaikomas
12 straipsnis. Kvalifikavimo direktyvos 2 straipsnio f) straipsnis nurodo, kad papildomą apsaugą galintis gauti asmuo – trečiosios šalies pilietis arba asmuo be pilietybės, kuris negali būti laikomas pabėgėliu, tačiau apie kurį pagrįstai galima manyti, kad jei jis būtų grąžintas į savo kilmės šalį arba – asmens be pilietybės atveju – į šalį, kurioje yra jos ankstesnė įprastinė gyvenamoji vieta, jam kiltų realus pavojus patirti 15 straipsnyje apibrėžtą didelę žalą, kuriam netaikomos 17 straipsnio 1 bei
2 dalys ir kuris negali arba dėl tokio pavojaus nepageidauja naudotis tos šalies apsauga.
32. Kiek tai susiję su persekiojimo veiksmų apibrėžimu kilmės valstybėje, Kvalifikavimo direktyvos 9 straipsnio 1 dalyje nurodyta, jog tam, kad veiksmas būtų laikomas persekiojimo veiksmu pagal Ženevos konvencijos 1 straipsnio A skirsnį, jis turi būti a) pakankamai rimtas pagal savo pobūdį ar dažnumą, kad sudarytų sunkų pagrindinių žmogaus teisių pažeidimą, visų pirma tų teisių, nuo kurių negalima nukrypti pagal Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 15 straipsnio 2 dalį, arba b) įvairių priemonių sankaupa, įskaitant žmogaus teisių pažeidimus, kuri yra pakankamai sunki, kad veiktų asmenį panašiai kaip nurodyta a punkte.
33. Kvalifikavimo direktyvos 9 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad persekiojimo veiksmai pagal 1 dalį gali, inter alia, pasireikšti tokiomis formomis: a) fizinio ar psichologinio smurto veiksmai, įskaitant seksualinį smurtą; b) teisinės, administracinės, policijos ir (arba) teisminės priemonės, kurios savaime yra diskriminacinės arba įgyvendinamos diskriminuojant;
c) neproporcingas ir diskriminuojantis persekiojimas ar baudimas; d) atsisakymas teismine tvarka atlyginti žalą, kuris yra neproporcingas ar diskriminuojantis baudimas; e) persekiojimas ar baudimas dėl atsisakymo atlikti karo tarnybą konflikto metu, kai atliekant tokią tarnybą reikėtų daryti nusikaltimus ar veiksmus, kuriems taikomi 12 straipsnio 2 dalyje nustatyti nesuteikimo pagrindai; f) veiksmai, pagal pobūdį tiesiogiai susiję su asmens lytimi arba su tuo, kad asmuo yra vaikas. Kvalifikavimo direktyvos 9 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad pagal 2 straipsnio d) punktą turi būti ryšys tarp 10 straipsnyje nurodytų priežasčių ir persekiojimo veiksmų apibrėžtų pagal šio straipsnio 1 dalį arba apsaugos nuo tokių veiksmų nebuvimo. Kvalifikavimo direktyvos
10 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad vertinant, ar prašytojas visiškai pagrįstai bijo būti persekiojamas, nesvarbu, ar prašytojas iš tikrųjų turi rasinių, religinių, tautinių, socialinių ar politinių savybių, dėl kurių jis gali būti persekiojamas, su sąlyga, kad tokią savybę prašytojui priskiria persekiojimo vykdytojas.
34. Kiek tai susiję su sprendimo, ar pareiškėjas patiria visiškai pagrįstą persekiojimo baimę ar realų didelės žalos pavojų, priėmimu, Kvalifikavimo direktyvos 8 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad nagrinėdamos, ar prašytojas patiria visiškai pagrįstą persekiojimo baimę ar realų didelės žalos pavojų arba turi galimybę naudotis apsauga nuo persekiojimo ar didelės žalos kilmės šalies dalyje, kaip nurodyta 1 dalyje, valstybės narės, priimdamos sprendimą dėl prašymo, atsižvelgia į bendrąsias toje šalies dalyje esančias aplinkybes ir į asmenines prašytojo aplinkybes, kaip nurodyta 4 straipsnyje. Tuo tikslu valstybės narės užtikrina, kad iš atitinkamų šaltinių, pavyzdžiui, Jungtinių Tautų pabėgėlių reikalų vyriausiojo komisaro ir Europos prieglobsčio paramos biuro, būtų gaunama tiksli naujausia informacija.
35. Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad Kvalifikavimo direktyvos
4 straipsnio 5 dalis nurodo, jog kai valstybės narės taiko principą, pagal kurį prašytojas privalo pagrįsti tarptautinės apsaugos prašymą, ir kai prašytojo pareiškimų faktai nepagrįsti dokumentais ar kitais įrodymais, tokių faktų nereikia patvirtinti, jei įvykdomos šios sąlygos: a) prašytojas realiai stengėsi pagrįsti savo prašymą; b) pateikta visa prašytojo informacija ir tinkamai paaiškinta, kodėl nepateikta kita svarbi informacija; c) prašytojo pareiškimai yra nuoseklūs ir patikimi bei neprieštarauja turimai specifinei ir bendrai informacijai, susijusiai su prieglobsčio prašytojo, atveju; d) prašytojas paprašė tarptautinės apsaugos kiek įmanoma anksčiau, nebent jis gali nurodyti tinkamą priežastį, kodėl taip nepadarė; e) yra nustatyta, kad prašytojas bendrai patikimas.
36. Įstatymo nuostatos yra pagrįstos Ženevos konvencija, jos taip pat įgyvendina Kvalifikavimo direktyvą. Įstatymo 86 straipsnyje numatyta, kad pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės apsauga arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio Įstatymo
88 straipsnio 1, 2 dalyse (1 dalis); šio straipsnio 1 dalyje nurodyto persekiojimo vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos nuo persekiojimo. Paprastai laikoma, kad suteikiama veiksminga ir ilgalaikio pobūdžio apsauga, kai valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdanti grupė ar organizacija, įskaitant tarptautines organizacijas, imasi pagrįstų priemonių, kad užkirstų kelią persekiojimui ar šio Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams, taikydami veiksmingą teisinę sistemą persekiojimui ar šio Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams nustatyti, persekioti dėl tokių veiksmų ir nubausti už juos (2 dalis).
37. Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad papildoma apsauga suteikiama prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija; 3) yra rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu.
38. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad pirmiau nurodytose Įstatymo nuostatose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan. Kita vertus, vartojama sąvoka „baimė“ yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta nustatant, ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta
(žr., pvz., 2010 m. rugsėjo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-334/2010; 2010 m. gruodžio 8 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A756-686/2010; 2012 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-10/2012).
39. Nagrinėjamu atveju pareiškėja prašyme suteikti prieglobstį nurodė ir apklausose paaiškino, jog ji pabėgo iš kilmės valstybės, nes jos vyras (už kurio ji buvo ištekinta būdama
15 metų, per prievartą) ir kitos jo žmonos prieš ją smurtauja, ją išnaudoja, vyras ją prievartauja, o jeigu ji būtų grąžinta į kilmės valstybę, vyras ją nužudytų, jis yra labai įtakingas.
40. Atsakovas Sprendime apžvelgė kilmės valstybės informaciją apie valstybės valdžią, taip pat duomenis, patvirtinančius, jog, be kita ko, kilmės valstybėje priverstinės santuokos yra dažnos, moterys ir mergaitės neturi daug teisių ir galimybių sudarydamos santuoką arba bandydamos ją nutraukti, asmenys dažnai yra susižadėję arba susituokę jau ankstyvoje vaikystėje, dažnai esant reikšmingiems jaunų moterų ir jų sutuoktinių amžiaus skirtumams, poligamija ir moterų lytinių organų žalojimas pasitaiko dažnai, nors ir yra draudžiami įstatymo, be to, mažai tikėtina, kad moterys ir mergaitės, susiduriančios su priverstinėmis santuokomis, galėtų gauti tinkamą apsaugą kilmės valstybėje, nes tradicijos reikalauja buitinius konfliktus spręsti šeimoje, o teismų sistema paprastai nereaguoja į tokias situacijas, tyrimai dėl priverstinių santuokų atliekami prastai. Sprendime nėra jokios informacijos apie smurto artimoje aplinkoje atvejus, požiūrį į tai kilmės valstybėje, kilmės valstybėje taikomas priemones, kovojant su šia problema (jeigu tokių priemonių yra), ir kitas susijusias aplinkybes, nors pareiškėja būtent tai įvardijo kaip pagrindinę prašymo suteikti prieglobstį padavimo priežastį. Taigi, teisėjų kolegija sprendžia, jog pareiškėja pagrįstai tvirtino, kad atsakovas nesurinko aktualios (esminės) kilmės valstybės informacijos, o pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė tokius pareiškėjos argumentus.
41. Teisėjų kolegija pastebi ir tai, kad pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog pareiškėjos pasakojimo abstraktumas, keitimas bei pateiktos informacijos prieštaringumas nesudaro pagrindo vertinti, kad pareiškėja patenka į nepilnamečių merginų, kurios per prievartą ištekinamos, grupę (kaip minėta, pareiškėja prašymą suteikti prieglobstį grindė pirmiausiai tuo, kad ji šeimoje patyrė smurtą, o ne tuo, kad buvo priverstinai ištekinta). Teismas taip pat pritarė atsakovo pozicijai, kad kai kurios pareiškėjos nurodytos aplinkybės buvo logiškai sunkiai paaiškinamos. Šiuo aspektu teismas teigė, kad mažai tikėtina, jog mirusio tėvo broliai, pamatę, kad pareiškėja yra galbūt fiziškai sužalota ir / ar psichiškai paveikta, būtų atsisakę padėti ir suteikti jai pagalbą, tačiau neaišku, kokiais duomenimis remdamasis pirmosios instancijos teismas priėjo prie tokios išvados. Pirmosios instancijos teismo vidiniu įsitikinimu, jei pareiškėja būtų patyrusi beatodairišką smurtą ir / ar grasinimus, ji būtų bandžiusi pabėgti iškart kai tik pavyko slapta išeiti iš namų ir nebūtų bandžiusi kas kartą grįžti, tačiau toks įsitikinimas vėlgi nepagrįstas jokiomis objektyviomis aplinkybėmis ir pateiktas neįvertinus pareiškėjos paaiškinimų apie tai, jog ji buvo per prievartą ištekinta būdama 15 metų, po tėvų mirties (ši aplinkybė nėra galutinai išsiaiškinta), ji nebuvo finansiškai savarankiška, prieš ją buvo smurtaujama, po sutuoktinio išprievartavimo ji pastojo ir susilaukė dvynukų, o su laiku smurtas, išnaudojimas intensyvėjo, taip pat neatsižvelgiant į kilmės valstybės kultūrą, tradicijas (primintina, kad Sprendime trūksta informacijos smurto artimoje aplinkoje aspektu, kuris šioje byloje laikytinas esminiu). Taip pat vertintinas ir pirmosios instancijos teismo teiginys, atkartojantis atsakovo poziciją Sprendime, kad neaišku, kodėl pareiškėja kelis kartus kreipėsi į giminaitį / giminaičius, kuris / kurie informuodavo jos sutuoktinį apie jos nusiskundimus, dėl ko ji dar labiau nukentėdavo.
42. Be to, teisėjų kolegija pažymi, kad, vertinant pareiškėjos patikimumą bendrai, gali būti atsižvelgiama į jos paaiškinimų apie tai, kaip ji bėgo iš kilmės valstybės, nenuoseklumą, tačiau tokių paaiškinimų prieštaringumas, pasikeitimas savaime nepaneigia pareiškėjos pasakojimo apie pabėgimo iš kilmės valstybės priežastis patikimumo. Pirmosios instancijos teismo sprendime minimas tik vienas prieštaravimas pasakojime, kuriuo pareiškėja grindė pabėgimo iš kilmės valstybės priežastis, t. y. tai, ar pareiškėjos tėvai mirė iki jos santuokos, ar ne. Ginčijame Sprendime taip pat iš esmės nėra minima daugiau neva esminių prieštaravimų.
43. Teisėjų kolegijos vertinimu, Sprendimas neatitinka jam keliamų reikalavimų. Pažymėtina, jog kiekviena viešojo administravimo institucija yra saistoma bendrųjų, be kita ko, konstitucinių teisės principų (teisinės valstybės, valdžios įstaigos tarnauja žmonėms, teisės viršenybės, draudimo diskriminuoti, asmenų lygybės prieš įstatymą, proporcingumo ir kt.) bei gero administravimo, atsakingo valdymo principų (teisėtumo, objektyvumo, nepiktnaudžiavimo valdžia, skaidrumo ir kt.) (žr., pvz., 2012 m. kovo 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-1605/2012, 2016 m. vasario 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-311-525/2016). Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio 5 dalies 6 punkte įtvirtinta pareiga administraciniame sprendime pateikti jo motyvus reiškia, jog sprendime turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį sprendimą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus. Dėl anksčiau aptartų priežasčių konstatuotina, jog yra pagrindas panaikinti Sprendimą bei įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį.
44. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas, todėl priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjos apeliacinis skundas tenkinamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikinamas ir priimamas naujas sprendimas.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija
nusprendžia:
Pareiškėjos A. C. apeliacinį skundą tenkinti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. gegužės 19 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.
Pareiškėjos A. C. skundą tenkinti.
Panaikinti atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2021 m. lapkričio 12 d. sprendimą Nr. 21S39433 ir įpareigoti atsakovą iš naujo nagrinėti pareiškėjos prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje.
Sprendimas neskundžiamas.
Teisėjai Jolanta Malijauskienė
Iveta Pelienė
Ričardas Piličiauskas