Civilinė byla Nr. e2A-2285-803/2022 

Teisminio proceso Nr. 2-68-3-12174-2022-0

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.29.3; 2.6.2.1; 3.3.1.14; 3.3.1.18.1; 3.3.1.20

 (S)

VILNIAUS apygardos teismas

N u t a r t i s

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. lapkričio 21 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Giedrės Čėsnienės, Vaclovo Pauliko ir Rūtos Petkuvienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės (apeliantės) uždarosios akcinės bendrovės „Legal Balance“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. liepos 12 d. sprendimo už akių, priimto civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Legal Balance“ ieškinį atsakovei Ž. R. dėl skolos, delspinigių ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1.       Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Legal Balance“ kreipėsi į teismą, prašydama iš atsakovės Ž. R. priteisti 335,88 Eur nesumokėtas nuomos įmokas, 302,40 Eur delspinigius, 5 procentų metines palūkanas nuo priteistos pinigų sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 19 Eur sumokėtą žyminį mokestį ir 242 Eur išlaidas už procesinių dokumentų parengimą bei kitas bylinėjimosi išlaidas.

2.       Ieškovė nurodė, kad „Be kredito“, UAB (pradinė kreditorė) ir atsakovė Ž. R. 2020 m. rugsėjo 17 d. sudarė nuomos sutartį Nr. BK-023384 dėl telefono „Huawei-P30“ Lite nuomos 12 mėnesių terminui. Atsakovė įsipareigojo sutarties galiojimo laikotarpiu nustatyta tvarka ir terminais mokėti 27,99 Eur mėnesinį nuomos mokestį. Atsakovė pareigos mokėti įmokas tinkamai nevykdė, todėl tapo skolinga 335,88 Eur. Pradinė kreditorė „Be kredito“, UAB 2020 m. lapkričio 30 d. sutartį nutraukė. Pradinė kreditorė 2021 m. sausio 19 d. reikalavimo perleidimo sutartimi Nr. RP2021-01/01 perleido ieškovei reikalavimo teisę į atsakovę.

3.       Atsakovė per teismo nustatytą terminą atsiliepimo į ieškinį nepateikė.

II.        Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

4.       Vilniaus miesto apylinkės teismas 2022 m. liepos 12 d. priėmė sprendimą už akių ir ieškovės ieškinį tenkino iš dalies, tai yra priteisė ieškovei UAB „Legal Balance“ iš atsakovės 335,88 Eur skolos, 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2022 m. gegužės 26 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 137,34 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo. Teismas taip pat nusprendė pripažinti nesąžiningomis ir negaliojančiomis ab initio (nuo sudarymo momento) 2020 m. rugsėjo 17 d. sutarties Nr. BK-023384 specialiosiose sąlygose įtvirtintą sąlygą – „Vėluojant atsiskaityti už suteiktas nuomos paslaugas, bus skaičiuojami delspinigiai, kurių dydis yra 0,5 proc. už kiekvieną pavėluotą mokėjimo dieną nuo nesumokėtos nuomos mokesčio sumos“ ir bendrųjų sąlygų dalyje „Šalių atsakomybė“ įtvirtintą sąlygą – „Už kiekvieno sutartyje nurodyto mokėjimo termino praleidimą Nuomininkas privalo mokėti Nuomotojui 0,5 procento dydžio delspinigius nuo laiku neapmokėtos sumos už kiekvieną uždelstą dieną iki visiško atitinkamos sumos sumokėjimo dienos“.

5.       Teismas nustatė, kad atsakovė su pradine kreditore neatsiskaitė, savo prievolės neginčijo, todėl ieškovės naudai iš atsakovės priteisė 335,88 Eur nesumokėtų nuomos įmokų.

6.       Teismas, įvertinęs Sutarties specialiosiose sąlygose nustatytą 0,5 proc. delspinigių dydį, kuris yra skaičiuojamas už kiekvieną pavėluotą mokėjimo dieną nuo nesumokėtos nuomos mokesčio sumos, nusprendė, kad tokia sąlyga pažeidžia vartotojos teises. Šią išvadą teismas pagrindė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 9 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-17-701/2018 esančiu išaiškinimu. Teismas, atsižvelgdamas į padarytas išvadas, pripažino sutarties sąlygą, kuria nustatyti 0,5 procentų dydžio už kiekvieną dieną delspinigiai, negaliojančia, todėl atmetė ieškinio reikalavimą priteisti 302,40 Eur delspinigių.

III. Apeliacinio skundo argumentai

7.       Ieškovė (apeliantė) UAB „Legal Balance“ pateikė apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. liepos 12 d. sprendimo už akių. Apeliantė prašo pakeisti sprendimą dalyje dėl delspinigių ir priteisti 302,40 Eur delspinigių, perskirstant bylinėjimosi išlaidas. Nurodo šiuos esminius apeliacinio skundo argumentus:

7.1.       teismas nepagrįstai taikė Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymo (toliau – VKĮ) nuostatas nagrinėjamoje byloje, nes šio įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 4 punkte nurodyta, kad šis įstatymas netaikomas nuomos ar išperkamosios nuomos sutartims, kai šiose sutartyse ar atskiroje sutartyje nenustatyta pareiga įsigyti sutarties objekto;

7.2.       išperkamosios nuomos teisiniai santykiai buvo kvalifikuojami kaip vartojimo kredito teisiniai santykiai iki 2011 m. balandžio 1 d., t. y. iki tol, kol įsigaliojo VKĮ, bei iki tol, kol 2011 m. balandžio 1 d. įsigaliojo Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau tekste – CK) XLIII skyriaus trečio skirsnio pakeitimai);

7.3.       Lietuvos bankas, vykdantis vartojimo kredito davėjų priežiūrą, yra išaiškinęs, jog iš išperkamosios nuomos ir vartojimo kredito sutarties apibrėžimų matomi skirtingi šių sutarčių sudarymo tikslai: išperkamosios nuomos pagrindinis tikslas yra daikto nuoma, o vartojimo kredito sutarties – piniginio poreikio patenkinimas. Šalių sudarytoje nuomos sutartyje nėra numatytos nuomotojo pareigos išsipirkti daiktą, jam suteikiama tokia teisė; nuomotojas gali atsisakyti perduoti turtą nuomininkui, jei turto naudojimo vietoje nėra tinkamų sąlygų jo naudojimui; pasibaigus sutarties terminui ir nepareiškus noro įsigyti daiktą, nuomininkas turi teisę grąžinti jį nuomotojui; nuomotojas turi perduoti nuomininkui turtą tinkamos kokybės bei galimą naudoti, bet kada patikrinti jo būklę. Akivaizdu, kad, sistemiškai aiškinant sutarties nuostatas, šalys aptaria ir aprašo konkretaus turto perdavimo, naudojimo ir grąžinimo sąlygas, sutartį sudaro apibrėžtam laikotarpiui, po kurio nuomininkui suteikiama galimybė pasirinkti, turtą grąžinti arba įsigyti. Dėl šios priežasties, sutarties tikrasis tikslas yra sutarties objekto nuoma su teise jį išpirkti (įsigyti), o ne finansavimo vartotojui suteikimas;

7.4.       teismas nukrypo nuo įstatymų nuostatų, taikytinų mažinant netesybas, nepakankamai atsižvelgė į sutarčių laisvės principą, apimantį ir sutarties sąlygų (taip pat ir netesybų) nustatymą. Teismas, vertindamas prašomų priteisti netesybų dydį, visiškai neatsižvelgė į tai, kad atsakovė jau daugiau nei metus vengia vykdyti sutartinius įsipareigojimus;

7.5.       nagrinėjamoje byloje taikytina Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. rugsėjo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-1407-265/2017. Vadinasi, mažinant netesybas, nesilaikyta teismų formuojamos praktikos;

7.6.       pateiktas delspinigių apskaičiavimas neprieštarauja šalių sutarties bendrųjų sąlygų dalies „ŠALIŲ ATSAKOMYBĖ“ nuostatoms.

8.       Atsiliepimas į apeliacinį skundą nebuvo pateiktas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

9.       Apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl 302,40 Eur delspinigių, kuriuos pirmosios instancijos teismas atsisakė priteisti, pripažinęs sutarties sąlygą – vėluojant atsiskaityti už suteiktas nuomos paslaugas bus skaičiuojami delspinigiai, kurių dydis yra 0,5 proc. už kiekvieną pavėluotą mokėjimo dieną nuo nesumokėtos nuomos mokesčio sumos, nesąžininga.

10.       Byloje nustatyta, kad pradinė kreditorė „Be kredito“, UAB (nuomotoja) ir atsakovė (nuomininkė) Ž. R. 2020 m. rugsėjo 17 d. sudarė sutartį Nr. BK-023384 dėl telefono „Huawei-P30 Lite“ nuomos. Atsakovė įsipareigojo mokėti nuomotojai per mėnesį 27,99 Eur nuomos mokestį 12 mėnesių. 

11.       Byloje nėra ginčo, jog atsakovė tinkamai nevykdė sutartinių įsipareigojimų ir dėl to pradinė kreditorė 2020  m. lapkričio 30 d. vienašališkai nutraukė sutartį. Byloje nustatyta, kad tarp pradinės kreditorės „Be kredito“, UAB ir ieškovės 2021 m. sausio 19 d. buvo sudaryta reikalavimo perleidimo sutartis Nr. RP2021-01/01. Apie įvykusį reikalavimo teisių perleidimą atsakovė buvo informuota 2021 m. sausio 19 d. pranešimu. Perėmusi reikalavimą ieškovė įrodinėja, atsakovė pagal sutartį liko skolinga 335,88 Eur nesumokėtų nuomos įmokų.

12.       Apeliacinėje byloje nėra ginčo nei dėl perleidimo sutarties teisėtumo, nei dėl pagrindinės skolos fakto ir dydžio, todėl teisėjų kolegija vertins prašomą priteisti delspinigių faktinį ir teisinį pagrindą (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnis).

Dėl delspinigių išieškojimo

13.       Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad prašomas priteisti delspinigių dydis yra per didelis ir toks ieškovės reikalavimas neatitinka VKĮ 11 straipsnio 8 dalies, kurioje nustatyta, kad pavėluoto įmokų mokėjimo atvejais vartojimo kredito gavėjui taikomos netesybos negali būti didesnės kaip 0,05 procento pradelstos sumokėti sumos už kiekvieną pradelstą dieną ir negali būti skaičiuojamos už ilgesnį kaip 180 dienų laikotarpį, jokios kitos netesybos ir mokesčiai negali būti taikomi.

14.       Apeliantė įrodinėja, jog teismas, atmesdamas reikalavimą dėl delspinigių išieškojimo, taikė netinkamą teisinį pagrindą. Anot apeliantės, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi VKĮ nuostatomis, kadangi tarp šalių buvo sudaryta išperkamosios nuomos, o ne vartojimo kredito sutartis. Ieškovės teigimu, kadangi sudaryta išperkamosios nuomos sutartis nenumatė pareigos, o tik teisę, sumokėjus visas įmokas, daiktą išsipirkti, ginčo teisiniams santykiams VKĮ negalėjo būti taikomas (VKĮ 3 straipsnio 2 dalies 4 punktas). Be to, pasak ieškovės, teismas, atmesdamas reikalavimą išieškoti netesybas, paneigė šalių suderintą valią dėl atsakomybės už sutartinių įsipareigojimų nevykdymą. Ieškovės vertinimu, teismas vadovavosi tik vartotojo, kaip silpnesniosios sandorio šalies, interesų apsaugos principu, tačiau visiškai neatsižvelgė į tai, kad atsakovė jau daugiau nei metus vengia vykdyti sutartinius įsipareigojimus, neatsižvelgė ir į tai, jog ieškovė prašė priteisti delspinigius ne už visą, bet už sutrumpintą laikotarpį, t. y. už 180 dienų.

15.       Apeliacinio teismo teisėjų kolegija 2022 m. spalio 25 d. teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka nagrinėdama ieškovės apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. liepos 12 d. sprendimo už akių, įvertinusi tarp šalių kilusio ginčo pobūdį, atsakovės, kaip vartotojos statusą, būtinybę byloje tinkamai kvalifikuoti tarp šalių susiklosčiusius teisinius santykius, t. y. nurodyti konkrečias vartojimo teisiniams santykiams taikytinas teisės normas, taip pat ex officio atlikti šalių sudarytos vartojimo sutarties sąlygų, aktualių ginčui (dėl netesybų), atitiktį nesąžiningumo kriterijams (CK 6.2284 straipsnio 9 dalis), sprendė, kad bylą apeliacine tvarka tinkamai išnagrinėti neperžengus apeliacinio skundo ribų yra negalima. Atsižvelgiant į tai, apeliacinio skundo nagrinėjimas teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka atidėtas, šalims pranešta, kad, nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme, ketinama peržengti apeliacinio skundo ribas nutarties motyvuojamojoje dalyje nurodytais aspektais ir iki 2022 m. lapkričio 10 d. pasiūlyta joms dėl to pateikti savo poziciją. Iki bylos nagrinėjimo pagal ieškovės apeliacinį skundą pradžios šalių rašytinių paaiškinimų nurodytu aspektu apeliacinės instancijos teisme negauta.

16.       Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, apeliacinio teismo teisėjų kolegija toliau pasisako dėl ieškovės apeliacinio skundo faktinių ir teisinių argumentų, taip pat įvertindama aspektus, dėl kurių šalims buvo nurodyta, jog ketinama peržengti apeliacinio skundo ribas, t. y. dėl tarp šalių sudarytos sutarties kvalifikavimo ir sutarties nuostatų atitikties sąžiningumo kriterijams vertinimo.

Dėl sutarties teisinio kvalifikavimo

17.       Siekiant teisingai išspręsti ginčą, būtina teisiškai kvalifikuoti sutartį ir nustatyti ją reglamentuojančias teisės normas. Ieškovė teigia, kad tarp pradinės kreditorės „Be kredito“, UAB ir atsakovės Ž. R. 2020 m. rugsėjo 17 d. sudaryta sutartis Nr. BK-023384 savo pobūdžiu yra išperkamosios nuomos sutartis, o ne vartojimo kredito sutartis, todėl VKĮ, įskaitant ir jo 11 straipsnio 8 dalį, šalių tarpusavio santykiams netaikytinas.

18.       Kasacinis teismas savo jurisprudencijoje yra išaiškinęs, kad ieškovas privalo nurodyti tik faktinį ieškinio pagrindą, o teisinių santykių kvalifikavimą vykdo teismas. Teisės taikymas yra teismo prerogatyva. Tai teismas atlieka pagal nustatytas faktines bylos aplinkybes. Įstatymą, taikomą byloje nustatytoms aplinkybėms, teismas parenka savo nuožiūra (CPK 265 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. sausio 6 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-56-219/2016, 20 punktas). Kasacinio teismo taip pat yra išaiškinta, kad teismas, ištyręs ieškinyje nurodytas faktines aplinkybes ir atsakovo atsikirtimus, nustato faktus, atlieka jų teisinį vertinimą, kvalifikuoja ginčo santykius, aiškina teisės normas ir taiko jas ginčo santykiui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-486/2012). Tam, kad asmens, kuris kreipėsi į teismą dėl pažeistos teisės ar teisėto intereso gynybos, reikalavimas būtų patenkintas, turi būti identifikuotas materialusis teisinis santykis, kuris sieja ginčo šalis, ir iš jo kylanti ieškovo reikalavimo teisė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. kovo 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-105/2012; 2015 m. spalio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-492-313/2015; 2016 m. vasario 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-117-687/2016 18 punktas).

19.       Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad teisinė ginčo šalių santykių kvalifikacija, teisės normų aiškinimas ir taikymas šiems santykiams yra bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva; proceso įstatymai nereikalauja, kad į teismą besikreipiantis asmuo nurodytų įstatymus, kuriais grindžia savo reikalavimus, t. y. teisiškai kvalifikuotų ginčą. Nepaisant to, ar besikreipiančio teisminės gynybos asmens procesiniame dokumente nurodytas ginčo teisinis kvalifikavimas ir ar jis nurodytas teisingai, tik bylą nagrinėjantis teismas sprendžia, koks įstatymas turi būti taikomas. Taigi byloje taikytinų teisės normų nustatymas, jų turinio išaiškinimas ir šalių sutartinių santykių kvalifikavimas priklauso teismo kompetencijai; šalių pateiktas teisės aiškinimas teismo, nagrinėjančio bylą, nesaisto. Netgi tais atvejais, kai teismas, spręsdamas ginčą pagal nustatytas byloje faktines aplinkybes, nurodo teisinius argumentus ar taiko teisės normas, kuriomis nesiremia šalys ar dalyvaujantys byloje asmenys, tai nėra ieškinio pagrindo keitimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. rugsėjo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-475-684/2015; 2019 m. gruodžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-371-701/2019 41 punktas).

20.       Tarp pradinės kreditorės ir atsakovo 2020 m. rugsėjo 17 d. sudarytos sutarties skiltyje „Sutarties sąlygos“ šalys susitarė, kad nuomotojas ( „Be kredito“, UAB) perduoda nuomininkui (atsakovui) laikinai valdyti ir naudotis už sutartyje numatytą nuomos mokestį nuomotojui nuosavybės teise priklausantį kilnojamąjį daiktą, o nuomininkas įsipareigoja mokėti nuomotojui nuomos mokestį. Skiltyje „Sutarties objektas“ šalys numatė, kad <...> „Nuomininkui tinkamai vykdžius šią sutartį visą jos galiojimo laikotarpį, nurodytą sutarties Specialiojoje dalyje, bei sumokėjus visas reikiamas įmokas pagal šią sutartį, pasibaigus šiai sutarčiai Nuomininkui suteikiama teisė įsigyti Turtą už 1,00 EUR“.

21.       CK 6.2281 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad vartojimo sutartimi verslininkas įsipareigoja perduoti vartotojui prekes nuosavybės teise arba suteikti paslaugas vartotojui, o vartotojas įsipareigoja priimti prekes ar paslaugas ir sumokėti jų kainą. CK nustatytais atvejais vartojimo sutartimis laikomos ir kitos verslininko ir vartotojo sudarytos sutartys.

22.       CK 6.503 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad įstatymai arba nuomos sutartis gali numatyti, kad išnuomotas daiktas pereina nuomininkui nuosavybės teise pasibaigus nuomos sutarties terminui arba iki šio pabaigos, jeigu nuomininkas sumoka visą sutartyje numatytą kainą (išperkamoji nuoma). Jeigu sutartyje daikto išpirkimo sąlyga nenumatyta, ji gali būti nustatyta šalių papildomu susitarimu, kuriame šalys gali nurodyti, kad anksčiau sumokėtas nuomos mokestis įskaitomas į daikto kainą (2 dalis). Įstatymai ar sutartis gali nustatyti draudimą išpirkti nuomojamą daiktą (3 dalis). CK 6.504 straipsnio 1 dalis įtvirtina, kad pagal vartojimo nuomos sutartį nuomotojas, t. y. asmuo, kurio nuolatinis verslas – daiktų nuoma, įsipareigoja duoti nuomininkui (vartotojui) kilnojamąjį daiktą laikinai valdyti ir juo naudotis už užmokestį nuomininko ar jo šeimos asmeniniams, namų ūkio poreikiams, nesusijusiems su verslu ar profesija, tenkinti, o nuomininkas įsipareigoja mokėti nuomos mokestį.

23.       CK 6.886 straipsnio 1 dalis, numatanti vartojimo kredito sutarties sampratą, įtvirtina, kad vartojimo kredito sutartimi kredito davėjas suteikia arba įsipareigoja suteikti kredito gavėjui vartojimo kreditą atidėto mokėjimo, paskolos forma arba kitu panašiu finansiniu būdu, išskyrus sutartis dėl nuolatinio tos pačios rūšies paslaugų teikimo ar tos pačios rūšies prekių tiekimo, kai kredito gavėjas už teikiamas paslaugas ar tiekiamas prekes moka dalimis jų teikimo ar tiekimo metu.

24.       Įvertinus tarp „Be kredito“, UAB ir atsakovės 2020 m. rugsėjo 17 d. sudarytą sutartį, ši sutartis kvalifikuotina kaip vartojimo sutartis, nes atsakovė yra fizinis asmuo, pagrįstai tikėtina, sudariusi sutartį savo asmeniniams / šeimos poreikiams patenkinti, o pradinė kreditorė – verslininkė, užsiimanti kilnojamųjų daiktų nuoma, pardavimu ir pan. pobūdžio komercine veikla (CK 6.2281 straipsnis, Lietuvos Respublikos vartotojų teisių apsaugos įstatymo 2 straipsnio 19, 24 dalys). Pažymėtina tai, kad ieškovė taip pat neginčijo to fakto, jog sudaryta sutartis savo esme yra vartojimo sutartis, tą konstatavo ir pirmosios instancijos teismas.

25.       Ieškovė šioje byloje kvestionuoja VKĮ nuostatų taikymo galimybę, teigdama, kad tarp šalių buvo sudaryta ne vartojimo kredito, o išperkamosios nuomos sutartis.

26.       VKĮ 3 straipsnio 1 dalyje nurodyta, jog šis įstatymas taikomas vartojimo kredito sutartims, o 2 dalyje nustatytos išlygos, kokiems santykiams šis įstatymas netaikomas. Pagal VKĮ 3 straipsnio 2 dalies 4 punktą įstatymas netaikomas nuomos ar išperkamosios nuomos sutartims, kai šiose sutartyse ar atskiroje sutartyje nenustatyta pareiga įsigyti sutarties objekto. Taigi vertinimas, ar konkreti analizuojama sutartis, kurioje susitarta dėl daikto valdymo ir naudojimo su galimybe jį įsigyti, mokant periodines įmokas, patenka į VKĮ reglamentavimo sritį, priklauso nuo sutarties sudarymo tikslo ir jos sąlygų aiškinimo.

27.       VKĮ reglamentavimas yra imperatyvus, be to, jo nuostatomis įgyvendinama 2008 m. balandžio 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2008/48/EB dėl vartojimo kredito sutarčių ir panaikinanti Tarybos direktyvą 87/102/EEB (toliau – Direktyva 2008/48), kurios vienas iš tikslų yra sukurti modernią vartojimo kreditų teisės bazę, siekiant užtikrinti, kad visi Bendrijos vartotojai naudotųsi aukštu ir vienodu jų interesų apsaugos lygiu, ir siekiant sukurti tikrą vidaus rinką. Pažymėtina, kad Direktyva 2008/48 yra maksimalaus derinimo direktyva, tai reiškia, kad valstybėms narėms neleidžiama nukrypti nuo šia direktyva suderintų nuostatų. Dėl to VKĮ, įgyvendinantis Direktyvą 2008/48, pasižymi imperatyviu reglamentavimu, kuris nesuteikia teisės vartojimo kredito sutarties šalims susitarimu pažeisti vartotojo teisių apsaugos ribų, taip pat nustato tam tikras pareigas vartojimo kredito davėjui, kurių nevykdymas ar netinkamas vykdymas gali sukelti jam neigiamas teisines pasekmes.

28.       Teismas turi pareigą tinkamai kvalifikuoti teisinius santykius, iš kurių kyla ginčas, ir nustatęs, kad šalių santykiai patenka į VKĮ reglamentavimo sritį, ginčui spręsti taikyti šio įstatymo nuostatas. Ši pareiga tampa ypač aktuali tais atvejais, kai šalių sutarties, iš kurios kilo ginčas, kvalifikavimas kaip vartojimo kredito sutarties nėra akivaizdus. Būtent tokia situacija yra nagrinėjamoje byloje.

29.       Ieškovė apeliaciniame skunde nurodo, kad pagal VKĮ 3 straipsnio 2 dalies 4 punktą šis įstatymas netaikomas nuomos ar išperkamosios nuomos sutartims, kai šiose sutartyse ar atskiroje sutartyje nenustatyta pareiga įsigyti sutarties objekto. Ieškovė pažymėjo, kad šalių sutartyje susitarta, jog atsakovė turi teisę, bet ne pareigą, sumokėjusi visas įmokas, įsigyti kilnojamąjį daiktą už 1 Eur. Ieškovės teigimu, VKĮ galėtų būti taikomas tik tuo atveju, jeigu sutartyje būtų įtvirtinta nuostata, jog atsakovė, sumokėjusi visas nuomos mokesčio įmokas pagal sutartį, privalėtų išsipirkti daiktą. Išsamesnių teisinių argumentų ir sutarties sąlygų analizės ieškovė nepateikė, tik sutiko, kad sutartis gali būti kvalifikuojama kaip vartojimo sutartis, bet ne kaip vartojimo kredito sutartis.

30.       Pažymėtina tai, kad, aiškinant VKĮ 3 straipsnio 2 dalies 4 punktą, svarbu atsižvelgti į VKĮ 1 straipsnio 2 dalį, kurioje nurodyta, kad šio įstatymo nuostatos taip pat taikomos sutartims, kurių pobūdis arba tikslas suteiktų galimybę išvengti šio įstatymo nuostatų taikymo. Taigi VKĮ turi būti taikomas toms sutartims, kurios pagal savo esmę yra vartojimo kredito santykius nustatančios sutartys ir dėl to patenka į šio įstatymo reguliavimo sritį. Siekiant atriboti nuomos (išperkamosios nuomos) ir vartojimo kredito sutartis, svarbu teisingai nustatyti sutarties tikslą: nuomos sutartimi nuomininkas visų pirma siekia išsinuomoti daiktą, t. y. turėti jį savo žinioje ir juo naudotis pagal sutarties sąlygas ir savo poreikius, tuo tarpu vartojimo kredito sutarties pagrindinis tikslas yra vartojimo kredito gavėjo piniginio poreikio patenkinimas, t. y. šia sutartimi „nuomininko“ pagrindinis tikslas yra gauti finansavimą sutarties objektui įsigyti ir tik antrinis jo poreikis yra tuo daiktu naudotis iki nuosavybės teisės perėjimo momento. Dėl to neturi lemiamos reikšmės tai, kaip sutarties sąlygose suformuluota „nuomininko“ galimybė įsigyti daiktą – kaip teisė ar kaip pareiga, nes sutarties kvalifikavimą lemia pagrindinis sutarties tikslas – naudojimasis daiktu ar jo įsigijimas.

31.       Sutartinių santykių teisinio kvalifikavimo ir sutarčių aiškinimo taisyklės reglamentuotos CK  6.193–6.195 straipsniuose bei suformuluotos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje. Teismui taikant įstatyme išdėstytus ir teismų praktikoje pripažintus sutarčių aiškinimo būdus, turi būti kiek įmanoma tiksliau išaiškinta išreikšta šalių valia joms sudarant sutartis ir prisiimant iš tokių sutarčių kylančius įsipareigojimus. Esminiai sutarčių aiškinimo principai, t. y. nagrinėti tikruosius sutarties šalių ketinimus ir aiškinti sutartį sąžiningai, lemia būtinybę aiškinant sutarties sąlygas atsižvelgti ne tik į jų lingvistinę reikšmę, bet ir įvertinti sutarties šalių elgesį, jų subjektyvią nuomonę dėl sutarties sąlygų turinio bei sutarties sudarymo metu buvusį sąlygų suvokimą. Dėl to reikšminga CK 6.193 straipsnio 5 dalyje nustatyta bendroji taisyklė, kad sutarties aiškinimui svarbu ir faktinės aplinkybės, susijusios su sutarties sudarymu, vykdymu, kitokiais šalių veiksmais, nes faktiniai šalių veiksmai reikšmingi siekiant nustatyti tikruosius šalių ketinimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-288/2010; 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-409/2010).

32.       Kasacinis teismas yra nurodęs, kad sutartis turi būti aiškinama nustatant tikruosius sutarties dalyvių ketinimus, atsižvelgiant į sutarties sąlygų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes, į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir kitas reikšmingas aplinkybes. Kartu sutarties sąlygos turi būti aiškinamos taip, kad aiškinimo rezultatas nereikštų nesąžiningumo vienos iš šalių atžvilgiu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-248-421/2016 26 punktas).

33.       Kokiomis aplinkybėmis remiantis aiškintina valia – kiekvienos konkrečios bylos dalykas. Jis priklauso nuo to, kokiomis aplinkybėmis, pagrįsdamos savo versiją dėl tikrosios valios, remiasi ir kokias aplinkybes įrodinėja šalys. Teismas dėl jų sprendžia remdamasis įrodymų pakankamumo taisykle. Tokiu atveju svarbiomis pripažįstamos visos aplinkybės, kuriomis remiantis gali būti nustatoma, dėl ko iš tikrųjų sudarydamos sutartį susitarė šalys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-260-695/2017 23 punktas).

34.       Subjektyvusis sutarties aiškinimo metodas ir teksto lingvistinis aiškinimas sudaro darnią sutarčių aiškinimo metodų sistemą, kuria remiantis nustatomas šalių valios turinys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. sausio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-18-378/2015; 2018 m. kovo 30 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-130-695/2018 23 punktas; 2019 m. balandžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-109-611/2019 30, 31 punktai; 2020 m. balandžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-100-823/2020).

35.       Tarp „Be kredito“, UAB ir atsakovės Ž. R. 2020 m. rugsėjo 17 d. sudarytoje sutartyje Nr. BK-023384 numatyta, kad turto (telefono „Huawei P30 Lite“) vertė yra 239,00 Eur su PVM, nuomos mokestis per mėnesį – 27,99 Eur su PVM, mokėjimų skaičius pagal sutartį – 12. Taigi atsakovė sutarties pabaigoje turėjo sumokėti 335,88 Eur su PVM (27,99 Eur x 12) sumą.

36.       Kadangi šiuo atveju visos atsakovo už daiktą mokėtinos sumos mokėjimas išdėstytas įmokomis, kas mėnesį mokant 27,99 Eur dydžio įmokas (mokėjimų skaičius: 12), sutarties skilties „Sutarties objektas“ sąlyga numatanti, kad sumokėjus nuomos mokesčio įmokas, t. y. tinkamai įvykdžius sutartį, atsakovei suteikiama teisė už 1 Eur įsigyti daiktą nuosavybėn, atsižvelgus į pačių mokėjimų ir bendros mokėtinos sumos už daiktą dydį, nagrinėjamu atveju laikytina formalia ir nesudarančia pagrindo teigti, kad šalių pagrindinis tikslas visgi buvo daikto nuoma, o ne jo įsigijimas nuosavybėn. Teisėjų kolegijos vertinimu, tokios sąlygos įtvirtinimas, kuomet įmokomis sumokėjus visą daikto kainą (ir daugiau) galiausiai už simbolinę kainą (1 Eur) sudaroma galimybė daiktą įsigyti nuosavybėn (įtvirtinant tariamą teisę, o ne pareigą įsigyti), yra formalus ir sudaro prielaidas išvengti VKĮ nuostatų taikymo (VKĮ 1 straipsnio 2 dalis). Šiuo atveju įvertinus sutarties sąlygų visumą, konstatuojama, kad tikrieji šalių ketinimai ir sutarties sudarymo tikslas atidėto mokėjimo būdu buvo įsigyti kilnojamąjį daiktą – telefoną, atsakovės nuosavybėn, o ne tik daiktą naudoti ir valdyti. Kasmėnesinis sutarties šalių sulygtų įmokų mokėjimas padėjo pasiekti šį tikslą, suteikiant atsakovei galimybę nemokėti visos įsigyjamo daikto kainos iškart.

37.       Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad sutarties skiltyje „Turto grąžinimas“ numatyta, kad pasibaigus sutarčiai ir nuomininkui nepareiškus noro įsigyti turto šios sutarties dalyje „Sutarties objektas“ nurodyta tvarka ar nutraukus sutartį prieš terminą, turtas grąžinamas nuomotojui ne vėliau kaip kitą dieną po sutarties pasibaigimo ar sutarties nutraukimo sutarties sudarymo vietoje arba turto naudojimo vietoje, priklausomai nuo to, kur turtas buvo perduotas pasirašant nuomotojo pateiktą perdavimo aktą. Skiltyje „Sutarties galiojimas, nutraukimas“ numatyta, kad nuomininkui ilgiau kaip 60 kalendorinių dienų vėluojant atlikti mėnesio įmokas pagal sutartį, sutartis yra nutraukiama ir nuomotojas įgyja teisę pasirinktinai reikalauti iš nuomininko grąžinti turtą arba sumokėti visą neapmokėtą nuomos mokestį iki sutarties pabaigos.

38.       Nagrinėjamu atveju ieškovė prašė teismo priteisti iš atsakovės nesumokėtas įmokas pagal sutartį. Nors ieškinyje nurodė, kad atsakovė jai perduoto daikto – telefono, nėra grąžinusi, tačiau reikalavimo atsakovei grąžinti jai tariamos nuomos, o ne įsigijimo tikslu perduotą daiktą, byloje pareikšta nėra.

39.       Nors sutartyje ir numatyta, kad ieškovė, nutraukusi sutartį galėjo pasirinkti reikalauti atsakovės grąžinti turtą ar sumokėti įmokas, ieškovė visgi pasirinko įmokų sumokėjimą. Toks ieškovės elgesys po sutarties nutraukimo – siekis prisiteisti įmokas už daiktą, taip pat netiesiogiai patvirtina, kad sutarties sudarymo pagrindinis tikslas atsakovei mokant kasmėnesines įmokas buvo daikto įsigijimas nuosavybėn, o ne jo valdymas ir naudojimas, o pradinės kreditorės tikrasis siekis buvo daiktą parduoti, bet ne jį nuomoti.

40.       Pažymėtina ir tai, kad sutarties skiltyje „Sutarties galiojimas, nutraukimas“ alternatyviais pažeistų teisių gynimo būdais įvardijamas turto grąžinimas arba reikalavimas sumokėti likusias įmokas (iš esmės padengti turto vertę), tačiau nuostatų, kad turto įsigijimas (telefono palikimas atsakovės dispozicijoje) priklausytų dar ir nuo papildomos sąlygos – 1 Eur už jo įsigijimą sumokėjimo, jau nenumatyta. Todėl tai leidžia daryti išvadą, kad iš tiesų telefono įsigijimas nebuvo siejamas su 1 Eur sumos sumokėjimu, jo įsigijimą iš esmės lėmė visų įmokų už jį sumokėjimo faktas, t. y. daikto kainą realiai padengiant mokėtinų įmokų suma.

41.       Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad 2020 m. rugsėjo 17 d. sudaryta sutartimi Nr. BK-023384 pradinė kreditorė ir atsakovė iš esmės susitarė ne dėl naudojimosi telefonu, tačiau dėl jo finansavimo sąlygų – jo įsigijimo išdėstyto mokėjimo būdu atsakovei mokant kasmėnesines įmokas, todėl minėta sutartis laikytina vartojimo kredito sutartis ir jai privalomai taikytinos VKĮ nuostatos.

Dėl sutarties sąlygų, numatančių delspinigių dydį, atitikties nesąžiningumo kriterijams

42.       Nagrinėjamu atveju sutarties bendrųjų sąlygų dalyje „Šalių atsakomybė“, taip pat specialiojoje dalyje sutarties šalys numatė, kad už kiekvieno sutartyje nurodyto mokėjimo termino praleidimą atsakovė privalo mokėti 0,5 procento dydžio delspinigius nuo laiku neapmokėtos sumos už kiekvieną uždelstą dieną iki visiško atitinkamos sumos sumokėjimo dienos. Ieškovė, taikydama 0,5 procentų delspinigių normą, už 180 dienų laikotarpį apskaičiavo atsakovei 302,40 Eur delspinigius.

43.       Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad ieškovės prašomi priteisti 398,38 Eur delspinigiai, apskaičiuoti taikant 0,5 procentų delspinigių normą, yra nustatantys neproporcingai didelę vartotojos civilinę atsakomybę už sutarties netinkamą įvykdymą, todėl atmetė šį reikalavimą.

44.       Teisėjų kolegija, įvertinusi tarp šalių sudarytos sutarties pobūdį, jos sąlygas, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai įvertino šalių sudarytos vartojimo sutarties sąlygas dėl netesybų atitikties nesąžiningumo kriterijams (CK 6.2284 straipsnio 9 dalis).

45.       Pagal kasacinio teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktiką teismas ex officio turi kvalifikuoti vartojimo sutartis ir atlikti tokių sutarčių nesąžiningų sąlygų kontrolę pagal CK 6.2284 straipsnio 2 dalyje (iki 2014 m. birželio 13 d. galiojusio CK 6.188 straipsnio 2 dalyje) išdėstytus kriterijus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gegužės 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-245-611/2017; 2018 m. vasario 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-17-701/2018, 38 punktas). Sąlygų nesąžiningumą vartojimo sutartyse reglamentuoja CK 6.2284 straipsnis (buvęs CK 6.188 straipsnis), įgyvendinantis 1993 m. balandžio 5 d. Tarybos Direktyvą 93/13/EEB dėl nesąžiningų sąlygų sutartyse su vartotojais (toliau – Direktyva 93/13/EEB). Kasacinis teismas 2018 m. liepos 19 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-289-1075/2018 ir 2020 m. vasario 17 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-7-4-611/2020 yra labai išsamiai ir aiškiai apibendrinęs visą kasacinio teismo praktiką dėl CK 6.2284 straipsnio normų dėl vartojimo sutarties vertinimo jų sąžiningumo aspektu aiškinimo ir taikymo.

46.       CK 6.2284 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad nesąžiningomis laikomos vartojimo sutarčių sąlygos, kurios šalių nebuvo individualiai aptartos ir kuriomis dėl sąžiningumo reikalavimo pažeidimo iš esmės pažeidžiama šalių teisių ir pareigų pusiausvyra vartotojo nenaudai. CK 6.2284 straipsnio 4 dalyje numatyta, kad pagal CK 6.2284 straipsnio 2 dalį individualiai neaptartomis laikomos vartojimo sutarties sąlygos, kurių parengimui negalėjo daryti įtakos vartotojas, ypač jeigu tos sąlygos nustatytos iš anksto verslininko parengtoje standartinėje sutartyje. Jeigu iš anksto parengtoje standartinėje sutartyje tam tikros sąlygos buvo aptartos individualiai, šio straipsnio taisyklės taikomos kitoms tos sutarties sąlygoms. Pareiga įrodyti, kad tam tikra vartojimo sutarties sąlyga buvo aptarta individualiai, tenka verslininkui.

47.       Įvertinus sutarties šalių sudarytą sutartį, jos turinį, darytina išvada, kad sutarties sąlyga dėl delspinigių dydžio, įtvirtinta skiltyje „Šalių atsakomybė“ ir iš esmės atkartota specialiojoje dalyje, yra standartinė, iš anksto pradinės kreditorės parengtos sutarties sąlyga, dėl kurios atsakovė neturėjo galimybės derėtis, o tik buvo su ja supažindinta (tai patvirtina atsakovės parašai ant kiekvieno sutarties lapo), todėl ji laikytina individualiai neaptarta vartojimo sutarties sąlyga (CK 6.2284 straipsnio 4 dalis). Tai, kad minėta sąlyga būtų buvusi individualiai aptarta su atsakove, jog atsakovė būtų turėjusi galimybę daryti įtaką nustatant delspinigių dydį, ieškovė nesiėmė pareigos įrodinėti (6.2284 straipsnio 4 dalis, CPK 178 straipsnis).

48.       Pažymėtina tai, kad kasacinis teismas yra išskyręs du nesąžiningų sutarčių sąlygų arba sąžiningumo kontrolės aspektus: procedūrinį (t. y. sąlygų įtraukimo į sutartį kontrolė) ir materialinį (sutarties turinio kontrolė) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-17-701/2018). Procedūrinis sąžiningumo kontrolės aspektas dar kitaip vadinamas skaidrumo reikalavimu. Atsižvelgiant į tai, koks kriterijus yra taikomas, gali skirtis ir taikytinos teisinės pasekmės.

49.       Sutarčių sąlygos neatitinka skaidrumo reikalavimo, jei jos nėra išreikštos aiškiai ir suprantamai. Atsižvelgiant į ESTT Direktyvos 93/13/EEB taikymo aspektu suformuotą praktiką, skaidrumo reikalavimo apimtis neturi būti susiaurinta iki suprantamumo tik formaliuoju ir gramatiniu aspektais, skaidrumo reikalavimas turi būti suprantamas plačiai; siekiant laikytis skaidrumo reikalavimo vartotojui ne tik svarbu, kad prieš sudarant sutartį jam būtų pateikta informacija dėl įsipareigojimo sąlygų, bet ir aiškiai bei suprantamai išdėstytos sutarties sąlygos tam, kad vartotojas, remdamasis aiškiais ir suprantamais kriterijais, galėtų įvertinti dėl to jam kylančius ekonominius padarinius ir nuspręsti, ar nori sudaryti sutartį su verslininku priimdamas iš anksto jo suformuluotas sąlygas. ESTT yra pažymėjęs, kad net jei sutarties sąlyga gramatiškai suformuluota teisingai, vartotojas galėjo nesuprasti sąlygos reikšmės. Klausimą, ar vartotojas galėjo suprasti sutarties sąlygą, teismas turi spręsti atsižvelgdamas į visas faktines aplinkybes ir į pastabumo lygį, kurio galima tikėtis iš vidutinio, pakankamai informuoto ir protingai pastabaus bei nuovokaus vartotojo (2014 m. balandžio 30 d. sprendimas byloje K. ir K. R. prieš OTP Jelzalogbank Zrt, C-26/13; 2015 m. vasario 26 d. sprendimas byloje B. M., I. O. M. prieš SC Volksbank Romania SA, C-143/13; 2015 m. balandžio 23 d. sprendimas byloje J.-C. V. H. prieš CNP Assurances SA, C-96/14).

50.       Materialinis arba sutarties turinio kriterijus apima sutarties sąlygos vertinimą pagal CK 6.2284 straipsnio 2 dalyje nustatytą preziumuojamų nesąžiningų sąlygų sąrašą. Šis sąrašas nėra baigtinio pobūdžio, jame esančios sąlygos nebūtinai yra nesąžiningos ir atvirkščiai – sąlyga, kurios nėra šiame sąraše, gali būti nesąžininga. Tuo atveju, jei sutarties sąlyga neatitinka nė vienos iš šiame sąraše nurodytų sąlygų, tai neatleidžia teismo nuo pareigos tikrinti sąlygas pagal bendrąjį sąžiningumo kriterijų, nustatytą CK 6.2284 straipsnio 2 dalyje (CK 6.2284 straipsnio 9 dalis). Sutarčių sąlygos pagal bendrąjį sąžiningumo kriterijų yra vertinamos nustatant, ar sąlyga pažeidžiamas sąžiningumo reikalavimas ir iš esmės pažeidžiama šalių teisių ir pareigų pusiausvyra vartotojo nenaudai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-289-1075/2018).

51.       CK 6.2284 straipsnio 6 dalyje nustatyta, jog bet kuri vartojimo sutarties sąlyga turi būti išreikšta aiškiai ir suprantamai. Šio reikalavimo neatitinkančios sąlygos laikomos nesąžiningomis. Kai kyla abejonių dėl vartojimo sutarties sąlygų turinio, sutarties sąlygos turi būti aiškinamos vartotojų naudai. Vertinant CK 6.2284 straipsnio 6 dalies normą lingvistiškai, bet kuri neskaidri sutarties sąlyga, t. y. neatitinkanti aiškumo ir suprantamumo reikalavimo, reiškia tokios sąlygos nesąžiningumą. Tokia nuostata atitinka Direktyvos 93/13/EEB normas.

52.       Sprendžiant, ar sutarties sąlygos turinys ir formuluotė išdėstyti aiškiai, turi būti nustatyta, ar esminės sutarties nuostatos buvo išdėstytos suprantamai normalių gebėjimų asmeniui, ar jos detaliai išaiškintos, ar vartotojui buvo perduota visa informacija, kuri gali turėti įtakos jo įsipareigojimų apimčiai. Nagrinėjamu atveju iš sutarties sąlygos, įtvirtinančios delspinigių dydį, matyti, kad joje buvo numatyti 0,5 procento dydžio delspinigiai nuo laiku neapmokėtos nuomos mokesčio sumos už kiekvieną uždelstą dieną. Teisėjų kolegijos vertinimu, šios sąlygos turinys, lingvistinė formuluotė yra suformuluota pakankamai aiškiai ir suprantamai, abiem ginčo šalims aiškia kalba, konkrečiai įvardijant delspinigių dydį ir jo apskaičiavimo mechanizmą, todėl vertinti nurodytos sąlygos kaip neskaidrios, neaiškios ar nesuprantamos nėra pagrindo. Byloje nėra duomenų, kurie leistų daryti išvadą, kad atsakovė nebuvo supažindinta su ginčo sutarties nuostatomis, jog jos nebuvo jai aiškiai atskleistos ar nebuvo suprantamos (CPK 178, 185 straipsniai). Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad sutarties sąlyga dėl delspinigių dydžio atitinka sąžiningumo (skaidrumo) reikalavimą pagal CK 6.2284 straipsnio 4 dalį.

53.       CK 6.2284 straipsnio 2 dalies 5 punkte numatyta, jog preziumuojama, kad nesąžiningos yra sutarties sąlygos, kuriomis nustatoma neproporcingai didelė vartotojo civilinė atsakomybė už sutarties neįvykdymą ar netinkamą įvykdymą. Pareiga įrodyti, kad šio straipsnio 2 dalyje numatyta sutarties sąlyga nėra nesąžininga, tenka verslininkui.

54.       CK 6.71 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad netesybos – tai įstatymų, sutarties ar teismo nustatyta pinigų suma, kurią skolininkas privalo sumokėti kreditoriui, jeigu prievolė neįvykdyta arba įvykdyta netinkamai. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog netesybos (delspinigiai) yra civilinės atsakomybės forma (CK 6.245 straipsnio 1 dalis), todėl šalims įtvirtinant civilinę atsakomybę netesybų forma, teismui kyla pareiga ex officio šias nuostatas įvertinti ir sąžiningumo aspektu.

55.       Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad sprendžiant klausimą, ar netesybų dydis yra neproporcingai didelis, be kita ko, atsižvelgiama į įstatymuose nustatytą netesybų dydį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-289-1075/2018 55 punktas).

56.       Šioje nutartyje jau konstatuota, kad šiuo atveju tarp šalių atsiradusiems vartojimo kredito teisiniams santykiams privalomai taikomos VKĮ nuostatos, taigi ir tos nuostatos, kurios numato galimybę susitarti dėl delspinigių dydžio. VKĮ 11 straipsnio 8 dalyje nustatyta, kad pavėluoto įmokų mokėjimo atvejais vartojimo kredito gavėjui taikomos netesybos negali būti didesnės kaip 0,05 procento pradelstos sumokėti sumos už kiekvieną pradelstą dieną. Pažymėtina tai, kad ginčo sutarties sudarymo metu šis įstatymas galiojo, todėl, nustatant netesybų dydį, į jo nuostatas turėjo būti atsižvelgiama.

57.       Nagrinėjamu atveju ieškovė prašo priteisti iš atsakovės delspinigius, kurie apskaičiuoti taikant 0,5 delspinigių normą, t. y. netgi dešimt kartų didesnę delspinigių normą negu VKĮ įtvirtintas maksimalus jos galimas dydis (0,05 procento). Toks delspinigių dydis, teisėjų kolegijos vertinimu, laikytinas ne tik neatitinkančiu taikytino įstatymo nuostatų, tačiau taip pat laikytinas akivaizdžiai per dideliu, neatitinkančiu šalių interesų pusiausvyros ir numatančiu nepagrįstai didelę vartotojo (atsakovės) civilinę atsakomybę sutarties nevykdymo ar netinkamo vykdymo atveju. Atsižvelgiant į tai, konstatuojama, kad pirmosios instancijos teismo 2020 m. rugsėjo 17 d. sutarties sąlyga, numatanti tokį didelį delspinigių dydį, pagrįstai pripažintina nesąžininga (CK 6.2284 straipsnio 2 dalies 5 punktas).

58.       Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad tuo atveju, jei teismas nustato, kad sutartyje nustatytos netesybos yra neproporcingai didelės, jis turi sutarties sąlygą, apibrėžiančią netesybų dydį, pripažinti nesąžininga, negaliojančia ab initio (nuo sudarymo) ir šios sąlygos ginčo atveju netaikyti (CK 6.2284 straipsnio 8 dalis). Pripažinus sutarties sąlygą, apibrėžiančią netesybų dydį, kaip nustatančią neproporcingai didelę vartotojo civilinę atsakomybę ir dėl to nesąžininga bei negaliojančia, taikomas ne netesybų mažinimo institutas (CK 6.73 straipsnio 2 dalis), bet nesąžiningų sutarčių sąlygų sukeliamos teisinės pasekmės, nurodytos CK 6.2284 straipsnio 8 dalyje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-289-1075/2018, 55 punktas; 2018 m. gruodžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-499-684/2018 54–55 punktai).

59.       Kadangi šiuo atveju sutarties sąlyga, numatanti 0,5 procentų delspinigių dydį, pripažinta nesąžininga ir negaliojančia ab initio, ji netaikytina. Pastebėtina tai, kad VKĮ 11 straipsnio 8 dalis neįtvirtina vieno galimo taikytino netesybų dydžio, kuris atitiktų sąžiningumo kriterijų ir galėtų būti vertinamas kaip atitinkantis šalių valią, o tik numato maksimalų galimą taikytinų netesybų dydį (ne daugiau kaip 0,05 procento). Todėl teisėjų kolegija, pritarusi pirmosios instancijos teismo išvadai, kad sutarties sąlyga dėl 0,5 procento delspinigių yra nesąžininga, nagrinėjamoje byloje neturi pagrindo taikyti netesybų mažinimą reglamentuojančias teisės normas ir savo iniciatyva spręsti dėl šalių interesus atitinkančio vieno konkretaus delspinigių dydžio, patenkančio į VKĮ 11 straipsnio 8 dalies nustatytos delspinigių normos ribas, t. y. mažinti netesybas iki tokio dydžio, kuris galėtų būti laikomas sąžiningu atsakovei.

60.       Atkreiptinas dėmesys į tai, jog ESTT, pasisakydamas dėl nesąžiningos sąlygos sukeliamų teisinių pasekmių, taip pat išaiškino, kad iš Direktyvos 93/13/EEB 6 straipsnio 1 dalies formuluotės matyti, jog nacionaliniai teismai privalo tik netaikyti nesąžiningos sutarties sąlygos, siekdami, kad ji nesukeltų privalomų pasekmių vartotojui, neturėdami teisės pakeisti jos turinio (ESTT 2012 m. birželio 14 d. sprendimas byloje BancoEspanol de Crédito SA prieš J. C. C., C-618/10, 65 punktas). Tai reiškia, kad pripažinus sutarties sąlygą, numatančią nepagrįstai didelį delspinigių dydį, nesąžininga, tokia sąlyga iš viso negali būti atsakovei taikoma ab initio, t. y. nuo sutarties sudarymo momento. Teismas neturi teisės keisti nesąžiningos sutarties sąlygos turinio iki tiek, kiek ji, teismo nuomone, galėtų būti vertinama kaip esanti sąžininga vartotojui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. balandžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-72-611/2020 52 punktas).

61.       Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pripažinus sutarties sąlygą dėl 0,5 procento delspinigių dydžio nesąžininga ir negaliojančia ab initio, ji netaikytina, todėl ieškovės reikalavimas priteisti iš atsakovės delspinigius, apskaičiuotus taikant 0,5 procentų delspinigių normą, buvo atmestas pagrįstai (CK 6.2284 straipsnio 2 dalies 5 punktas, 8, 9 dalys). Nagrinėjamu atveju tai, kad ieškovė delspinigius apskaičiavo tik už 180 dienų laikotarpį, kas atitinka VKĮ 11 straipsnio 8 dalies nuostatas, nekeičia teisinės situacijos vertinimo ir savaime nedaro apskaičiuotų delspinigių pagrįstais, konstatavus, kad būtent 0,5 procento delspinigių norma, kuria remiantis apskaičiuoti delspinigiai, laikytina nesąžininga atsakovės atžvilgiu.

62.       Apeliantė taip pat nurodė, kad numatyti nuomotojui 0.5 procento dydžio delspinigiai nuo laiku neapmokėtos sumos už kiekvieną uždelstą dieną iki visiško atitinkamos sumos sumokėjimo dienos, yra kompensuojantys jos galimus praradimus. Apeliantė teigė, kad, remiantis CK 6.71 straipsnio 1, 3 dalimis, 6.258 straipsnio 3 dalimi, sutartos netesybos – tai nuostoliai, kurių nereikia įrodinėti.

63.       Teisėjų kolegija atmeta apeliantės argumentą, kad jai nereikia įrodinėti nuostolių, remiantis CK 6.71 straipsnio 1, 3 dalimis, 6.258 straipsnio 3 dalimi, nes prieš tai jau išaiškinta, kad vartojimo sutartims yra taikomos specialiosios teisės normos, o vartojimo sutarčių sąlygų kontrolę teismas vykdo ex officio. 

64.       Teisėjų kolegija taip pat nurodo, kad apeliantės teikiami kasacinių bylų pavyzdžiai: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. rugsėjo 12 d. nutartis civilinėje byloje VĮ Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcija v. UAB „Ferteksos transportas“, bylos Nr. 3K-7-367/2006; 2007 m. lapkričio 19 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Schmitz Cargobull Baltic“ v. UAB „Vilniaus universaliųjų metalo konstrukcijų gamykla“, bylos Nr. 3K-3-503/2007; 2008 m. rugpjūčio 25 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Kaduva“ v. UAB „Okadeta“, bylos Nr. 3K-3-401/2008, nagrinėjamoje byloje netaikomi. Kasacinės instancijos teismo peržiūrėtose bylose nebuvo pasisakoma dėl vartojimo teisinių santykių kvalifikavimo ir sutarčių sąlygų vertinimo sąžiningumo aspektu.

65.       Apeliantė mano, kad pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo įstatymų nuostatų, taikytinų mažinant netesybas, nepakankamai atsižvelgė į sutarčių laisvės principą, apimantį ir sutarties sąlygų (taip pat ir netesybų) nustatymą. Apeliantė remiasi Kauno apygardos teismo 2021 m. rugsėjo 28 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-1455-259/2021, kurioje nurodyta, jog, mažinant sutartines netesybas dešimt kartų, iš esmės buvo paneigta šalių valia dėl atsakomybės už sutartinių įsipareigojimų nevykdymą.

66.       Atsižvelgiant į tai, kad Kauno apygardos teismo 2021 m. rugsėjo 28 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2A-1455-259/2021 buvo sprendžiamas klausimas dėl delspinigių mažinimo, bet nepasisakoma, ar nustatyti Sutartimi 0,5 procento delspinigiai nuo laiku neapmokėtos sumos už kiekvieną uždelstą dieną iki visiško atitinkamos sumos sumokėjimo dienos, nepažeidžia vartotojo teisių, konstatuojama, kad byla nėra analogiška, todėl joje atliktas teisės aiškinimas nėra vertinimas kaip turintis precedento reikšmę.

Dėl bylos procesinės baigties

67.       Atsižvelgdamas į išdėstytus argumentus, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą sprendimą, todėl panaikinti ar pakeisti sprendimą apeliaciniame skunde nurodytais teiginiais ir argumentais nėra teisinio pagrindo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

68.       CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Pagal CPK 320 straipsnio 2 dalį apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai; apie ketinimą peržengti apeliacinio skundo ribas teismas praneša dalyvaujantiems byloje asmenims. Byloje nenustatyta CPK 320 straipsnio pažeidimo.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

69.       CPK 93 straipsnio 1 dalies nuostatos numato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. 

70.       Pagal kasacinio teismo praktiką teismas, taikydamas CPK 88 straipsnį, pagal realumo, būtinumo ir pagrįstumo kriterijus pripažinęs, kad šalis turėjo bylinėjimosi išlaidų ir kad jos turi būti apmokamos, pagal CPK 98 straipsnio 2 dalį sprendžia, ar advokatui už teisinę pagalbą civilinėje byloje visa asmens sumokėta suma pripažįstama bylinėjimosi išlaidomis ir turi būti atlyginama. Ne visos faktiškai šalių sumokėtos sumos advokato pagalbai teismo gali būti pripažįstamos pagrįstomis, nes teismas neturi toleruoti pernelyg didelio ir nepagrįsto šalies išlaidavimo. Jeigu realiai išmokėtos sumos neatitinka pagrįstumo kriterijaus, tai teismas nustato jų pagrįstą dydį, o dėl kitos dalies išlaidų nepriteisia. Taigi kaip išlaidavimo nuostoliai jie liktų neatlyginti juos padariusiai šaliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-533/2008).

71.       Apeliantė prašė tenkinti apeliacinį skundą ir jos naudai priteisti 302,40 Eur delspinigių bei perskirstyti bylinėjimosi išlaidas. Atmetus apeliacinį skundą, bylinėjimosi išlaidos neperskirstomos (CPK 93 straipsnio 5 dalis), o apeliantei neatlyginamos (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 5 dalis).

72.       Procesinių dokumentų siuntimo (pašto) apeliacinės instancijos teisme išlaidos sudaro mažesnę nei 5,00 Eur sumą, todėl pagal CPK 92 straipsnio, 96 straipsnio 6 dalį, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymą Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“ (aktuali redakcija, galiojanti nuo 2020 m. sausio 23 d.) valstybei šios bylinėjimosi išlaidos nepriteisiamos.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 2 dalimi, 331 straipsniu,

n u t a r i a :

atmesti ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Legal Balance“ apeliacinį skundą.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. liepos 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai                                                                 Giedrė Čėsnienė

                                                                        Vaclovas Paulikas

                                                                        Rūta Petkuvienė