Baudžiamoji byla Nr. 1A-155-954/2020

Teisminio proceso Nr. 1-01-1-09914-2018-7

Procesinio sprendimo kategorija 2.4.6.1

 (S)

Kauno apygardos teismas

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. vasario 6 d.

Kaunas

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Algirdo Giedraičio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Dariaus Kantaravičiaus ir Nerijaus Meilučio,

sekretoriaujant Aidai Gaučienei,

dalyvaujant prokurorui Romanui Mackevičiui,

nuteistajam T. P., jo gynėjui advokatui Mindaugui Skruibiui,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo T. P. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2019 m. lapkričio 8 d. nuosprendžio, kuriuo T. P. pripažintas kaltu ir nuteistas:

pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 178 straipsnio 2 dalį laisvės apribojimu 1 (vieneriems) metams 3 (trims) mėnesiams, įpareigojant būti namuose nuo 23.00 val. iki 06.00 val., išskyrus, kai tai susiję su darbu,

pagal BK 140 straipsnio 1 dalį laisvės apribojimu 1 (vieneriems) metams, įpareigojant būti namuose nuo 23.00 val. iki 06.00 val., išskyrus, kai tai susiję su darbu.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis paskirtos bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir galutinė subendrinta bausmė paskirta – laisvės apribojimas 1 (vieneriems) metams 6 (šešiems) mėnesiams, įpareigojant būti namuose nuo 23.00 val. iki 06.00 val., išskyrus, kai tai susiję su darbu. Vadovaujantis BK 65 straipsnio 1 dalies 2 punkto c papunkčiu, 66 straipsniu, į paskirtą bausmę įskaitytas laikinajame sulaikyme ir suėmime išbūtas laikas nuo 2018 m. kovo 1 d. 12.21 val. iki 2018 m. kovo 8 d. 14.26 val. (devynios paros). Vadovaujantis BK 67 straipsnio 3 dalimi, 71 straipsniu, skirta baudžiamojo poveikio priemonė – 15 MGL (750 eurų) dydžio įmoka į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

1.       T. P. pagal BK 178 straipsnio 2 dalį nuteistas už tai, kad 2018 m. kovo 1 d. 12.05 val., veikdamas kartu su Ž. B., kuris Kauno apygardos prokuratūros Marijampolės apylinkės prokuratūros 2018 m. liepos 4 d. nutarimu nuo baudžiamosios atsakomybės atleistas, išlaužus plastikines priestato duris, įsibrovė į R. U. priklausantį ūkinį pastatą, esantį (duomenys neskelbtini), iš kur pagrobė svetimą turtą – R. U. priklausančią 503 eurų vertės žoliapjovę ,,Husqvarna“ ir 1950 eurų vertės sniego valymo mašiną ,,Snow thrower“, taip bendrais veiksmais padarydami nukentėjusiajam R. U. 2453 eurų turtinę žalą.

2.       Be to, jis pagal BK 140 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad 2018 m. lapkričio 21 d. apie 21.45 val., prie užkandinės „(duomenys neskelbtini)“, (duomenys neskelbtini), po įvykusio žodinio konflikto, iš savo automobilio atsinešė metalinį strypą, kuriuo tyčia vieną kartą sudavė nukentėjusiajam E. P. į kairės rankos plaštaką, tokiu būdu sukeldamas E. P. fizinį skausmą bei tyčia metaliniu strypu sudavė nukentėjusiajam M. V. vieną kartą į kairės kojos šlaunį ir vieną kartą į kairės rankos dilbį, tokiu būdu sukeldamas M. V. fizinį skausmą.

3.       Kauno apylinkės teismas, pripažindamas T. P. kaltu, nuosprendyje nurodė, kad kaltinamojo kaltę dėl vagystės patvirtina nukentėjusiojo R. U. ir liudytojo Eugenijaus A. G. parodymai, specialisto išvados, įvykio vietos apžiūros protokolas. Visų parodymai sutampa, kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo parodymai atitinka įvykio vietos apžiūros protokole užfiksuotas aplinkybes, todėl nėra pagrindo abejoti kaltinimo pagrįstumu. Taip pat teismas pažymėjo, kad nors kaltinamasis T. P. dėl fizinio skausmo sukėlimo E. P. ir M. V. savo kaltės nepripažino, tačiau įvertinus byloje esančius ir teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus darytina išvada, kad kaltinamasis T. P. smurtavo E. P. ir M. V. atžvilgiu, suduodamas jiems metaliniu strypu ir taip sukeldamas fizinį skausmą. Nors kaltinamasis teigė, kad tokiu būdu gynėsi nuo nukentėjusiųjų, tačiau byloje surinkti ir ištirti įrodymai nepatvirtina šiuo atveju buvus būtinosios ginties situacijos. T. P. veikė tiesiogine tyčia, nes suduodamas metaliniu strypu nukentėjusiajam E. P. į kairės rankos plaštaką bei nukentėjusiajam M. V. į kairės kojos šlaunį ir kairės rankos dilbį suprato, kad tokiu būdu gali sukelti fizinį skausmą ir to norėjo.

4.       Nuteistasis T. P. apeliaciniame skunde prašo panaikinti 2019 m. lapkričio 8 d. Kauno apylinkės teismo nuosprendį ir dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje, jo atžvilgiu priimti išteisinamąjį nuosprendį.

4.1.                      Skunde nurodo, kad su nuosprendžiu nesutinka, nes jis yra nepagrįstas, neteisėtas ir todėl naikintinas. Nagrinėdamas bylą pirmos instancijos teismas neįsigilino į faktines aplinkybes, neteisingai įvertino įrodymus, todėl padarė nepagrįstas išvadas ir priėmė nepagrįstą ir neteisėtą nuosprendį.

4.2.                      Apeliantas pažymi, kad skundžiamame nuosprendyje nurodyta, jog jis neneigė, kad metaliniu strypu sudavė E. P. ir M. V., tačiau teigė tai padaręs gindamasis, kadangi jautė grėsmę iš nukentėjusiųjų. Tiek ikiteisminio tyrimo, tiek bylos nagrinėjimo pirmos instancijos teisme jis paaiškino, kad konfliktas prasidėjo dar užkandinės viduje, kai trys vaikinai jį užsipuolė dėl tariamai netinkamai pastatyto automobilio, o po to pradėjo kabinėtis ir dėl aprangos. Vertindamas šiuos jo paaiškinimus skundžiamą nuosprendį priėmęs teismas konstatavo, kad svarbu yra tai, kad žodinis konfliktas tarp kaltinamojo ir nukentėjusiųjų, kuris prasidėjo užkandinės viduje, jau buvo pasibaigęs. Būtent ši išvada lėmė ir kitas skundžiamajame nuosprendyje išdėstytas išvadas.

4.3.                      Apeliantas atkreipia dėmesį, kad užbaigus ikiteisminį tyrimą jo gynėjas pateikė prašymą jį papildyti, kadangi ikiteisminis tyrimas yra atliktas paviršutiniškai, neišnaudotos visos procesinės galimybės nustatyti objektyvią tiesą, kadangi jo metu nebuvo nustatyti ir apklausti kiti asmenys, kurie neabejotinai buvo užkandinėje ten vykusio konflikto metu. Analogišką prašymą jo gynėjas keletą kartų kartojo ir bylą nagrinėjant pirmos instancijos teisme, tačiau skundžiamą nuosprendį priėmęs teismas juos taip pat atmetė. Tai, kad visiškai nebuvo tiriamos konflikto tarp jo ir nukentėjusių vykusio užkandinės viduje aplinkybės teismui nesutrukdė pasisakyti dėl šio konflikto pabaigos ir tuo remiantis padaryti kitas teisiškai reikšmingas išvadas. Mano, kad tokias išvadas buvo galima padaryti tik visapusiškai ištyrus visas reikšmingas aplinkybes, t. y. nustačius ir apklausus konfliktą mačiusius su juo nesusijusius, taigi visiškai objektyvius, asmenis.

5.       Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje nuteistasis T. P. ir jo gynėjas advokatas Mindaugas Skruibis prašė apeliacinį skundą tenkinti. Prokuroras prašė nuteistojo T. P. apeliacinį skundą atmesti.

Nuteistojo T. P. apeliacinis skundas atmestinas.

6.       Nuteistasis T. P. apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir teismo išvadomis dėl jo kaltės padarius jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje, ir mano, kad jis nepagrįstai pripažintas kaltu padarius šią nusikalstamą veiką. Bylų apeliacinio nagrinėjimo bendrosios nuostatos įtvirtintos Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnyje. Remiantis šio straipsnio 3 dalimi teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į nuteistojo T. P. skundo esmę, jame keliamus klausimus, bylą patikrina skundo ribose, t. y. įrodymų vertinimo, dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje, aspektu.

7.       Pagal BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas, teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis įrodymų vertinimo taisyklėmis, tai yra – įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai teisingai išspręsti. Įrodymų pripažinimo, tyrimo ir vertinimo bendrosios nuostatos yra įtvirtintos BPK 20 ir 301 straipsniuose, tačiau baudžiamojo proceso įstatymas nenumato taisyklių ir metodų, kurie reglamentuotų patį įrodymų vertinimo procesą. Įrodymų vertinimas iš esmės yra subjektyvus loginis procesas, kuris vyksta pagal Baudžiamojo proceso kodekso normų sistemą, o teisminis nagrinėjimas ir baigiamojo akto motyvai yra ypatingas argumentacijos atvejis, kuriame derinami faktiniai duomenys ir loginės taisyklės. Esminis reikalavimas šiam loginiam procesui yra išsamus ir nešališkas visų bylos aplinkybių išnagrinėjimas vadovaujantis įstatymu. Svarbi įrodymų vertinimo sąlyga – turi būti vertinamas tiek kiekvienas įrodymas atskirai, tiek įrodymų visuma, nei vienas įrodymas iš anksto nėra svarbesnis už kitą, nepriklausomai nuo įrodymų šaltinio (kaltinamojo, liudytojo, nukentėjusiojo parodymai, rašytiniai įrodymai ir pan.). Pažymėtina ir tai, kad pagal BPK 20 straipsnio 5 dalį teisėjai įrodymus įvertina pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu, ir tai leidžia pagrįstai konstatuoti, kad įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva, o teismo proceso dalyvių pateiktų pasiūlymų ar versijų atmetimas savaime baudžiamojo proceso įstatymo normų nepažeidžia, jei teismo sprendimas motyvuotas ir neprieštaringas, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma (Lietuvos Aukščiausio Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-89/2014).

8.       Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nesutikdama su apelianto apeliacinio skundo argumentais, patikrinusi ir įvertinusi baudžiamosios bylos medžiagą sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai, visapusiškai ir nešališkai ištyrė byloje esančius įrodymus, jų visetą bei iš esmės padarė pagrįstas išvadas, neprieštaraujančias byloje nustatytoms faktinėms aplinkybėms dėl nuteistojo T. P. padarytų konkrečių nusikalstamų veiksmų ir jų apimties, jas teisiškai įvertino. Nors apeliaciniame skunde teigiama, kad teismo išvados dėl apelianto tyčinių veiksmų yra nepagrįstos, tačiau iš nuosprendžio matyti, kad teismas įvertino visų byloje esančių įrodymų visetą, detaliai argumentavo, dėl kokių priežasčių vienus įrodymus atmeta, o kitų ne, ir padarė visiškai pagrįstą išvadą, kad T. P. padarė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas įrodymus vertino pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Bendrųjų įrodymų vertinimo taisyklių, tiriant ir vertinant įrodymus, taikymo pažeidimų teisėjų kolegija nenustatė.

9.       Pirmosios instancijos teismas savo išvadą, kad T. P. padarė BK 140 straipsnio 1 dalyje nurodytą veiką, grindė teisiamajame posėdyje tiesiogiai išnagrinėtų ir įvertintų bylos įrodymų visuma, kaip to reikalaujama BPK 20 straipsnio 5 dalyje ir 301 straipsnio 1 dalyje. Teisiamajame posėdyje buvo apklaustas nuteistasis T. P., nukentėjusieji E. P. ir M. V., liudytojai J. B. ir M. S., taip pat ištirti rašytiniai duomenys bei peržiūrėtas vaizdo įrašas, kuriame užfiksuoti objektyvūs duomenys – konkretūs įvykio dalyvių veiksmai. Baigus ikiteisminį tyrimą bei bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, nuteistojo T. P. gynėjas reiškė prašymus nustatyti ir apklausti įvykio metu „(duomenys neskelbtini)“ buvusius asmenis ir darbuotojus. Tiek prokuroras, tiek ir pirmosios instancijos teismas šiuos prašymus motyvuotai atmetė. Teisėjų kolegijos nuomone, tai savaime nereiškia, kad buvo suvaržytos įstatymų garantuojamos nuteistojo teisės, byla išnagrinėta neišsamiai, o priimtas apylinkės teismo nuosprendis yra neteisingas. Analogišką prašymą nuteistojo gynėjas pareiškė ir apeliacinės instancijos teisme, tačiau teisėjų kolegija atsižvelgusi į nagrinėjamo kaltinimo ribas bei į tai, kad T. P. inkriminuoti smurtiniai veiksmai buvo atlikti ne užkandinės viduje bei jau pasibaigus žodiniam konfliktui, prašymą atmetė. Teisėjų kolegija pažymi, kad teismų praktikoje išaiškinta, jog išsamus visų bylos aplinkybių išnagrinėjimas (BPK 20 straipsnio 5 dalis) nereiškia, jog faktinėms aplinkybėms nustatyti turi būti išnaudojamos visos įmanomos įrodinėjimo priemonės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-509/2010, 2K-247-788/2017). Teisingą teismo baigiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas. Be to, įrodinėjimas baudžiamajame procese turi ribas – jis turi vykti tol, kol nustatomos visos reikšmingos bylai teisingai išspręsti (o ne visos įmanomos) aplinkybės ir nelieka protingos tikimybės, kad naujų duomenų tyrimas galėtų pakeisti išvadas dėl tam tikrų svarbių aplinkybių pripažinimo nustatytomis ar nenustatytomis (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-114/2008). Taigi vien apelianto nesutikimas su pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu dėl įrodymų tyrimo apimties savaime nereiškia, kad pirmosios teismas išsamiai neištyrė visų bylos aplinkybių ir tuo pažeidė baudžiamojo proceso įstatymą.

10.       Nuteistasis apeliaciniame skunde nurodė, kad jis jokios tyčios sužaloti nukentėjusiuosius neturėjo, tai buvo atsakas į nukentėjusiųjų grasinimus, kuriuos nukentėjusieji išsakė užkandinės viduje, jo atžvilgiu. Apelianto įsitikinimu jis veikė būtinosios ginties sąlygomis. Teisėjų kolegijos nuomone, byloje esančių duomenų visuma paneigia apelianto teiginius apie būtinosios ginties situacijos buvimą. Analogiška versija buvo keliama ir nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad teismas vertino nuteistojo T. P. veiksmus ir būtinosios ginties kontekste bei padarė išvadą, jog neegzistavo būtinosios ginties situacija. Teisėjų kolegija, dar kartą patikrinusi ir įvertinusi baudžiamojoje byloje surinktus įrodymus ir jų pagrindu nustatytas faktines aplinkybes, neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad aplinkybių, iš kurių būtų galima spręsti, jog nuteistasis T. P. veikė būtinosios ginties sąlygomis, byloje nenustatyta. Apeliacinio skundo motyvai, kuriais nuteistasis siekia būti išteisintas, konstatuojant, kad jis veikė būtinosios ginties sąlygomis, yra nepagrįsti ir atmetami.

11.       BK 28 straipsnio 2 dalyje yra nustatyta, jog asmuo neatsako pagal BK, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Teismų praktikoje pripažįstama, kad būtinoji gintis galima tik nuo pavojingo kėsinimosi, kuris yra realus, akivaizdus, besiginančio asmens veiksmais žala padaroma besikėsinančiam asmeniui ir nėra peržengiamos būtinosios ginties ribos. Kėsinimosi pavojingumą rodo tai, kad besikėsinantis asmuo siekia pažeisti ar pažeidžia baudžiamojo įstatymo saugomas vertybes, nurodytas BK 28 straipsnio 2 dalyje. Pavojingumas priklauso nuo kėsinimosi intensyvumo, naudojamų priemonių, užpuoliko ir besiginančiojo jėgų santykio, galimos žalos dydžio ir pan. Kėsinimosi realumas konstatuojamas tuomet, kai jis yra tikras, egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje, ir akivaizdus, kai jis yra pradėtas ar tiesiogiai gresia besiginančiojo ar kito asmens teisėms, visuomenės ar valstybės interesams. Tais atvejais, kai pagrindo įžvelgti pavojingą kėsinimąsi apskritai nebuvo, tačiau asmuo dėl nepagrįsto įtarumo vis dėlto padarė žalos kitam asmeniui, nėra nei būtinosios ginties, nei jos ribų peržengimo. Tokia veika, esant visiems atitinkamos nusikalstamos veikos sudėties požymiams, kvalifikuojama kaip tyčinis nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-71-895/2018, 2K-492/2014, 2K-467/2013, 2K-7-313/2012). Taigi, būtinosios ginties situacija konstatuojama tada, kai nustatoma, jog asmens, vartojusio fizinį smurtą, atžvilgiu buvo kilęs realus, pavojingas ir akivaizdus kėsinimasis. Teisėjų kolegijos nuomone, nagrinėjamu atveju byloje surinkti ir ištirti duomenys tokių aplinkybių nepatvirtina.

11.1.                      Teisėjų kolegijos vertinimu, baudžiamojoje byloje nesurinkta duomenų, leidžiančių E. P. ir M. V. elgesį vertinti kaip pavojingą kėsinimąsi, nuo kurio T. P. buvo priverstas gintis naudodamas fizinį smurtą. Pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad žodinis konfliktas tarp T. P. ir E. P. bei M. V. buvo pasibaigęs bei, kad po šio konflikto pats nuteistasis T. P. greitu žingsniu priėjo prie nukentėjusiųjų nešinas metaliniu strypu. Su pastarosiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis nuteistasis nesutinka, tačiau apelianto teiginius paneigia nuoseklūs nukentėjusiųjų E. P. ir M. V., liudytojo J. B. parodymai ir vaizdo įraše užfiksuoti duomenys.

11.2.                      Nukentėjusysis E. P. viso proceso metu nuosekliai nurodė, kad 2018 m. lapkričio 21 d. apie 21.42 val. su M. V. ir J. B. atvyko į užkandinę ,,(duomenys neskelbtini)“. Būnant užkandinėje matė kaip atvažiavo automobiliu T. P., kuris savo automobilį pastatė netoli užkandinės ir įėjo į užkandinę. M. V. davė jam pastabą, kad jis ne vietoje pastatė automobilį. Jis tą patį pasakė T. P., todėl prasidėjo žodinis konfliktas, į kurį nesikišo tik J. B.. Jiems būnant užkandinėje, T. P. buvo vieną kartą išėjęs iš užkandinės. Sulaukę savo užsakyto maisto visi trys išėjo iš užkandinės, išėję pasuko į dešinę. Išėjus iš užkandinės pamatė greitu žingsniu ateinantį T. P. su metaliniu strypu rankoje. Paklausė ką jis daro, tačiau priėjęs T. P. užsimojo ir sudavė jam vieną smūgį per ranką, dėl ko jautė fizinį skausmą, buvo patinęs rankos krumplys. Sudavęs vieną smūgį jam, T. P. nuėjo prie M. V.. M. V. iškvietė policiją. Matė, kaip T. P. metalinį strypą nunešė atgal į savo automobilį (6 t., b. l. 9). Iš esmės analogiškas aplinkybes nurodė ir nukentėjusysis M. V.. Teisiamojo posėdžio metu M. V. nurodė, kad jam su kolegomis būnant užkandinėje „(duomenys neskelbtini)“, matė kaip atvažiavo T. P., kurio iki įvykio nepažinojo. T. P. automobilį pasistatė šalia užkandinės, prie pakeliamo užtvaro, todėl jam užėjus į užkandinę, pareiškė pastabą dėl netinkamai pastatyto automobilio. Po šios pastabos užkandinės prasidėjo žodinis konfliktas, T. P. pradėjo vartoti necenzūrinius žodžius ir grasinti. Nusipirkę maistą, išėjo iš užkandinės, pasuko į dešinę, tuo metu T. P. nematė. Paėjus 5-7 metrus išgirdo E. P. šaukiant ,,ką darai“. Atsisukęs pamatė, kad T. P. atbėga prie jo ir metaliniu strypu sudavė du smūgius: vieną į kairį dilbį, kitą – į kairę šlaunį. Nuo smūgių dengėsi ranka. Po ko T. P. nuėjo į automobilį, o jis iškvietė policiją (6 t., b. l. 8–9). Iš esmės analogiškas aplinkybės nurodė ir liudytojas J. B. (6 t., b. l. 23–24). Nuteistojo T. P. iškeltą versiją dėl būtinosios ginties situacijos buvimo paneigia ir byloje esantis vaizdo įrašas, kuris buvo apžiūrėtas daiktų apžiūros metu ir peržiūrėtas pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu (5 t., b. l. 83–85, 6 t., b. l. 16). Būtent šiame įraše užfiksuota, kad nuteistajam T. P., po to kai jis išėjo iš užkandinės po žodinio konflikto su nukentėjusiaisiais, nebuvo kilęs joks realus ir akivaizdus pavojus. Taip pat sprendžiant iš įraše užfiksuotų nuteistojo veiksmų trukmės konfliktas užkandinės viduje buvo pasibaigęs, nes nuo T. P. išėjimo iš užkandinės ir nukentėjusiųjų išėjimo iš užkandinės praėjo dvi minutės. Per šį laiką jokių veiksmų nukentėjusieji T. P. atžvilgiu neatliko. Priešingai, nukentėjusieji išėję iš užkandinės pasuko į kitą pusę, nei stovėjo T. P. automobilis, kuriame sėdėjo jis pats. Taip pat iš aptariamo vaizdo įrašo matyti, kad po to, kai nukentėjusieji išėjo iš užkandinės, nuteistasis T. P. išlipęs iš savo automobilio paskubomis nuėjo paskui išėjusius asmenis ir atliko smurtinius veiksmus nukentėjusiųjų M. V. ir E. P. atžvilgiu. 

12.       Taigi teisėjų kolegijos nuomone, aptarti duomenys patvirtina, kad nei E. P. nei M. V. neatliko realių pavojingų ir akivaizdžių veiksmų nuo kurių nuteistasis T. P. būtų priverstas gintis naudojant fizinį skurtą, tai yra metaliniu strypu suduoti nukentėjusiajam E. P. į kairės rankos plaštaką, o nukentėjusiajam M. V. vieną kartą į kairės kojos šlaunį ir vieną kartą į kairės rankos dilbį. Teisėjų kolegija pritaria skundžiamame nuosprendyje padarytai išvadai, kad nagrinėjamojoje byloje nebuvo susiklosčiusi būtinosios ginties situacija, kuri sudarytų pagrindą T. P. gintis, ir sprendžia, kad nuteistojo apeliaciniame skunde pateikiamos įvykio aplinkybės yra tik jo gynybinė versija. Be to, pažymima ir tai, jog nors nuteistojo apeliaciniame skunde ir teigiama, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje surinktus įrodymus, paliko neišspręstas abejones dėl įvykio aplinkybių ir T. P. kaltės, o skundžiamame nuosprendyje daromų išvadų nepagrindė išsamiai ir nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais, tačiau teisėjų kolegija konstatuoja, jog patikrinus skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą pagal nuteistojo T. P. apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes, daroma išvada, kad minėtame skunde keliamos abejonės dėl įrodymų vertinimo yra nepagrįstos, jos prieštarauja bylos medžiagai bei skundžiamo procesinio sprendimo turiniui ir iš esmės išreiškia tik apelianto nesutikimą su teismo padarytomis jam nepalankiomis išvadomis. Teisėjų kolegijos vertinimu, visi duomenys, kuriais apylinkės teismas grindė savo išvadas, nustatydamas faktines bylos aplinkybes, yra gauti teisėtais būdais, patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais ir išnagrinėti teisiamajame posėdyje. Teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo kitaip vertinti įrodymų ir daryti kitokias išvadas nei padarė apylinkės teismas, su jomis visiškai sutinka ir teismo argumentų iš naujo nebekartoja, juolab, kad skundžiamo nuosprendžio turinys apeliantui yra žinomas. Tai, kad pirmosios instancijos teismas bylos faktines aplinkybes nustatė ir jas vertino kitaip, nei tikėjosi nuteistasis, t. y. jam nepalankiai, savaime nereiškia, jog byla išnagrinėta neišsamiai, o nuosprendyje padarytos išvados dėl T. P. kaltės yra nepagrįstos.

13.       Apibendrinant išdėstytų aplinkybių visumą konstatuojama, kad Kauno apylinkės teismo 2019 m. lapkričio 8 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, nuosprendyje padarytos išvados dėl T. P. kaltės padarius BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą išsamiai argumentuotos ir pagrįstos įrodymais. Atsižvelgiant į tai tenkinti nuteistojo T. P. apeliacinį skundą remiantis jame nurodytais argumentais ir nuosprendį panaikinti nėra pagrindo.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 332 straipsniu,

n u t a r i a :

nuteistojo T. P. apeliacinį skundą atmesti.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėjai                                                  Algirdas Giedraitis

                                                  Darius Kantaravičius

                                                  Nerijus Meilutis