Administracinė byla Nr. eI2-3940-541/2022
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01356-2022-4
Procesinio sprendimo kategorijos: 8.1.2; 55.1.3
(S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS
SPRENDIMAS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2022 m. rugsėjo 22 d.
Vilnius
Vilniaus apygardos adFFministracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jūratės Gaidytės-Lavrinovič, Inos Kirkutienės ir Jolantos Vėgelienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo I. Y. skundą atsakovei Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Teismas
n u s t a t ė:
Pareiškėjas, I. Y., teismui pateikė skundą, prašydamas: 1) panaikinti Lietuvos Respublikos ambasados Turkijos Respublikoje (toliau – Ambasada) 2022 m. kovo 15 d. sprendimą Nr. TR-2022-237 „Dėl atsisakymo išduoti nacionalinę vizą arba nacionalinės vizos panaikinimo Turkijos Respublikos piliečiui I. Y.“ (toliau – ir Sprendimas); 2) įpareigoti Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministeriją (toliau – URM) iš naujo nagrinėti pareiškėjo prašymą dėl nacionalinės vizos išdavimo.
Skunde dėl Ambasados Sprendimo panaikinimo, pareiškėjas nurodo, kad iš Sprendimo, kuriuo nuspręsta, kad pareiškėjui neturi būti suteikiama nacionalinė viza, nėra aišku, kokių duomenų apie pareiškėją nepakanka, kokie duomenys įtartini, netikslūs ir nepatikimi. Paaiškina, kad pareiškėjas pateikė pakankamai dokumentų, pagrindžiančių kelionės tikslą, t. y. darbdavio užpildytą tarpininkavimo raštą, darbo sutartį, darbdavio garantinį raštą dėl įdarbinimo, kurie patvirtina, kad pareiškėjas turėjo tikslą atvykti į Lietuvos Respubliką dirbti. Pažymi, kad jei Ambasada būtų susisiekusi su pareiškėju ir paprašiusi pateikti daugiau duomenų, jis noriai pateiktų viską, kas yra reikalinga. Be to, akcentuoja, kad, pareiškėjas surinko dokumentus, nurodytus sąraše dokumentų, reikšmingų siekiant gauti nacionalinę vizą, juos pateikė Ambasados pareigūnui ir kadangi negavo jokių pastabų, laikė, kad dokumentų pakanka ir jie yra tinkami.
Teigia, kad niekada nevengė komunikuoti su Ambasada, tačiau pareiškėjas iki šiol nežino, kas pareigūnams netiko ir kokių duomenų ar dokumentų jiems pritruko. Toks pareigūnų nepakankamas bendradarbiavimas nulėmė neigiamo Sprendimo priėmimą, todėl paties pareiškėjo kaltės šiuo atveju nėra. Paaiškina, kad Sprendimą uždrausti atvykti į Lietuvą priimanti institucija turi
pareigą tinkamai ir aiškiai jį pagrįsti bei leisti su juo susipažinti pačiam pareiškėjui arba bent įsitikinti, kad pareiškėjas yra informuotas apie susiklosčiusią migracinę situaciją, leisti jam apsiginti, pasiaiškinti, sutvarkyti vizos ir darbo klausimus prieš priimant pareiškėjui nepalankų sprendimą.
Pareiškėjas mano, kad jam turi būti suteikta galimybė pagrįsti vienokią ar kitokią sprendimą priimančios institucijos nuomonę, reaguoti į prašymus, siūlymus ar laiškus, taip pat bendradarbiauti. Tokia pareiga kyla ir pačiai Ambasadai, kadangi turint nedaug ir juolab neteisingos informacijos neįmanoma priimti teisėtą ir teisingą sprendimą, nenagrinėjant realios situacijos ir neleidžiant asmeniui apsiginti. Pareiškėjo vertinimu, veikdama tokiu būdu Ambasada nukrypo nuo ES teisės viršenybės principo ir pažeidė 2004 m. balandžio 29 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2004/38/EB dėl Sąjungos piliečių ir jų šeimos narių teisės laisvai judėti ir gyventi valstybių narių teritorijoje, iš dalies keičiančios Reglamentą (EEB) Nr. 1612/68 ir panaikinančios Direktyvas 64/221/EEB, 68/360/EEB, 72/194/EEB, 73/148/EEB, 75/34/EEB, 75/35/EEB, 90/364/EEB, 90/365/EEB ir 93/96/EEB (toliau – Direktyva 2004/38/EB ) 30 straipsnio 1 dalį.
Teigia, kad prieš priimant Sprendimą, pareigūnai ne tik nesuteikė pareiškėjui teisės apsiginti, pateikti papildomų dokumentų ir duomenų, bet taip pat neatsižvelgė į tai, kad nėra pateikta duomenų, rodančių, kad pareiškėjas praeityje būtų pažeidęs atvykimo ar buvimo Lietuvos Respublikoje sąlygas, siekęs nelegaliai įteisinti savo buvimą ar Lietuvos Respublikoje padaręs kokių nors teisės pažeidimų.
Paaiškina, kad atsakovė nenurodė, ar priimtas Sprendimas dėl atsisakymo išduoti vizą bus
proporcingas ir adekvatus siekiamam tikslui, nepažeis pareiškėjo teisės dirbti Lietuvoje, o taip pat Sprendime nėra pateikti argumentai, kad siekis užkirsti nelegalią migraciją nebus pasiektas be papildomos pakankamai reikšmingai pareiškėjo judėjimo laisvę ribojančios priemonės, t. y. vizos neišdavimo.
Remiasi Vilniaus apygardos administracinio teismo bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismų praktika ir pažymi, kad pareiškėjo atveju yra pagrindas konstatuoti, jog jis pateikė visus turimus duomenis ir dokumentus, pagrindžiančius vykimo į Lietuvą tikslą, nes dokumentuose, kuriuos pateikė pareiškėjas nurodytos pragyvenimo lėšos, darbo pobūdis, darbdavio pavadinimas, darbdavio pateiktas tarpininkavimo raštas dėl įdarbinimo, darbdavio garantinis raštas dėl asmens įdarbinimo. Mano, kad pakanka nustatyti, kad nėra pagrindo atsisakyti išduoti vizos.
Teismui pateiktuose papildomuose rašytiniuose paaiškinimuose pareiškėjas teigia, jog vien tai, kad įmonės adresu įregistruotos kitos darbovietės ir įmonės, dar savaime nereiškia, kad užsienietis dirbs ne kviečiančioje įmonėje, o kažkurioje iš kitų registruotų tuo pačiu adresu įmonių. Pasak pareiškėjo atsakovas klaidingai nurodo, kad nėra duomenų, pagrindžiančių tai, jog įmonė vykdo statybų veiklą. Todėl teikia 2022 m. sausio 4 d. Paslaugų teikimo sutartį DK 2022-1, kurioje matyti, kad UAB „A.“ vykdo realią veiklą ir teikia defektų šalinimo paslaugas kitai įmonei ir gauna už tai atlygį. 2022 m. gegužės 17 d. pateikiamame mokesčių mokėtojų registre tvarkomų duomenų išraše matyti, kad įmonė yra PVM mokėtoja ir jos pagrindinė veiklos sritis yra „statybos baigimas ir apdaila bei kiti statybos baigiamieji ir apdailos darbai“. Nurodo, kad įmonė siekia realiai įdarbinti pareiškėją, parodo ir tai, jog ji nuomojasi butus iš UAB „I.P.“. Nuoma yra sudaryta įmonės darbuotojams apgyvendinti. Įmonėje taip pat dirba ir kiti statybininkai darbuotojai, kurie yra apdrausti ir įdarbinti pagal darbo sutartis.
Atsakovas taip pat nurodo, kad pareiškėjas negalėjo tiksliai įvardinti gautino darbo užmokesčio. Pareiškėjas paaiškina, kad su įmone yra susitaręs, jog darbo atlyginimas taip pat priklausys nuo išdirbtų valandų skaičiaus, atitinkamai dėl to jis negalėjo nurodyti konkretaus atlyginimo, nes nežinojo kiek darbo laiko jam pavyks ir/ar reikės per savaitę išdirbti. Tokia pati situacija yra su darbo sutarties trukme bei darbo laiku. Įmonės adresas yra nurodytas sutartyje ir darbuotojas jį žino, matė ir yra apie tai informuotas. Tačiau atsižvelgiant į tai, kad įmonė vykdo statybos darbus, ji nuolatos turi skirtingą darbo vietą, priklausomai nuo gaunamo objekto ir jo adreso. Todėl ir darbuotojo darbo vietos adresas jam nėra žinomas ir jis nėra vienintelis ir konkretus.
Atsakovas teigia, kad pareiškėjas akcentavo darbo skelbimą radęs internete, vėliau keitė parodymus, teigė, kad darbo skelbimą radęs „Google“, į paieškas įvedęs raktažodžius „darbai inžinieriui“. Pareiškėjui nėra aišku, ką šiuo atveju atsakovė laiko įrodymų nesutapimu ir keitimu.
Vertina, jog šiuo atveju, prieš priimant sprendimą, varžantį pareiškėjo judėjimo laisvę, pareigūnai nesuteikė jam teisės apsiginti, pateikti papildomų dokumentų ir duomenų, pasiaiškinti dar iki apklausos, tode?l, skundz?iamas Sprendimas laikomas neis?samiu, neteisingu.
Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerija su pareiškėjo skundo argumentais nesutinka, todėl teismo prašo skundo netenkinti.
Atsiliepime į pareiškėjo skundą teigia, kad konsulas, siekdamas įsitikinti pareiškėjo deklaruojamu vykimo į Lietuvą tikslu ir buvimo sąlygomis bei ketinimu išvykti iš valstybių narių teritorijos iki vizos galiojimo laikotarpio pabaigos, kreipėsi konsultacijos į specialiąsias tarnybas per Migracijos departamentą dėl kvietėjo UAB „A.“ veiklos. Tiek Lietuvos Respublikos valstybės sienos apsaugos tarnyba, tiek Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas nurodė, kad esant pagrįstų abejonių dėl vykimo tikslo ir galimos nelegalios migracijos, rekomenduojama vizos pareiškėjui neišduoti.
Paaiškina, kad konsului kilo abejonės dėl pareiškėjo vykimo dirbti elektriku į UAB „A.“, nes šios bendrovės buveinė registruota adresu (duomenys neskelbtini), Vilniuje, kur registruotos keli šimtai bendrovių, o UAB „A.“ Juridinių asmenų registre įregistruota veikla „konsultacinė verslo ir kito valdymo veikla“; taigi UAB „A.“, kviesdama pareiškėją dirbti elektriku ir sudarydama darbo sutartį su pareiškėju dėl jo įdarbinimo elektriku, neturi teisės pareiškėjo atžvilgiu vykdyti „įdarbinimo veiklos“, t. y. perleisti dirbti kitoje įmonėje. Pažymi, kad tuo tarpu pareiškėjas konsului nepateikė jokių duomenų, kurie įrodytų, jog ši įmonė vykdo statybų veiklą.
Nurodo, kad pokalbio su pareiškėju metu, pareiškėjas negalėjo pateikti informacijos apie kvietėjo įmonės atliekamą darbą, gautiną darbo užmokestį, darbo sutarties trukmę, darbo laiką, įmonės adresą (nors teigė sudaręs darbo sutartį), kur bus apgyvendintas. Paaiškina, kad pareiškėjas teigė, kad darbą radęs per draugą, kurio pavardės nežinojo, kaip susipažino su juo rišliai paaiškinti negalėjo. Nurodo, kad konsulas nustatė, kad 2022 m. vasario mėn. pareiškėjui buvo atsisakyta išduoti Lenkijos nacionalinę vizą, pasak pareiškėjo, dėl per mažo darbo sutartyje nurodyto atlyginimo.
Akcentuoja, kad konsulas, siekdamas įvertinti pareiškėjo ketinimą išvykti iš valstybių narių teritorijos iki vizos galiojimo laikotarpio pabaigos nustatė, kad pareiškėjas nepateikė jokių patvirtinamųjų dokumentų, o pareiškėjo paaiškinimai pokalbio metu buvo įvertinti kaip nepatikimi, nes nebuvo konkretūs, juose gausu nesutapimų.
Teismui pateiktuose papildomuose rašytiniuose paaiškinimuose atsakovė teigia, jog pareiškėjas akivaizdžiai ignoruoja sąžiningumo principą, kadangi pareiškėjas likus iki paskirto teismo posėdžio pradžios laiko mažiau nei 24 valandoms teismui pateikė rašytinius paaiškinimus ir papildomus įrodymus.
Pažymi, jog pareiškėjo su 2022 m. birželio 21 d. rašytiniais paaiškinimais pateikti papildomi įrodymai, „patvirtinantys darbdavio veiklą“, nebuvo pateikti konsului iki jam priimant sprendimą, be to, dauguma šių dokumentų parengti jau po pareiškėjo prašymo išduoti nacionalinę vizą pateikimo Ambasadai, o skundžiamo Sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas gali būti vertinamas tik pareiškėjo kartu su prašymu išduoti nacionalinę vizą pateiktų dokumentų kontekste.
Teismas
k o n s t a t u o j a:
Byloje ginčas kilo dėl Lietuvos Respublikos ambasados Turkijos Respublikoje 2022 m. kovo 15 d. sprendimo Nr. TR-2022-237 „Dėl atsisakymo išduoti nacionalinę vizą arba nacionalinės vizos panaikinimo Turkijos Respublikos piliečiui I. Y.“ teisėtumo ir pagrįstumo.
Bylos duomenimis nustatyta, kad 2022 m. kovo 1 d. pareiškėjas Lietuvos Respublikos ambasadai Turkijos Respublikoje per Vizų centrą pateikė prašymą išduoti nacionalinę vizą, nurodydamas (užpildydamas atitinkamus punktu): šeiminė padėtis - nevedęs (9 punktas); dabartinė profesinė veikla – elektrikas (19 punktas); pagrindinis kelionės tikslas – darbas (21 punktas); prašoma leisti vykti – daug kartų (24 punkas); kviečiančios įmonės pavadinimas – UAB „A.“ įm.k. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) (32 punktas); kelionės ir pragyvenimo buvimo metu išlaidas padengs: rėmėjas – priimantis asmuo, suteikiama gyvenamoji vieta, padengiamos visos išlaidos buvimo metu, iš anksto apmokėtas transportas (33 punktas).
Pareiškėjas kartu su prašymu išduoti vizą pateikė šiuos dokumentus: pasą, tarpininkavimo raštą išduoti vizą Nr. (duomenys neskelbtini), darbo sutarties kopiją. Pažymėtina, kad nors nei pareiškėjas, nei atsakove teismui nepateikė kvalifikacijos pažymos, skrydžio rezervacijos, kelionės draudimo, pažymos dėl neteistumo, tačiau nagrinėjamu atveju nėra ginčo, kad pareiškėjas tokius dokumentus atsakovei pateikė.
Ambasada Sprendimu atsisakė išduoti nacionalinę vizą, nurodydama (atitinkamai pažymėdama grafą), kad „užsienietis negali pagrįsti numatomo buvimo tikslo ir sąlygų arba kyla pagrįstų abejonių dėl jo pareiškimų patikimumo“ (Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 19 straipsnio 1 dalies 2 punktas) bei „yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė (Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 19 straipsnio 1 dalies 10 punktas).
Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Europos parlamento ir tarybos 2009 m. liepos 13 d. reglamento (EB) Nr. 810/2009, nustatančio Bendrijos vizų kodeksą (toliau – ir Vizų kodeksas), 2016 m. kovo 9 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 2016/399 Dėl taisyklių, reglamentuojančių asmenų judėjimą per sienas, Sąjungos kodekso (toliau – ir Šengeno sienų kodeksas), Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) (ginčo metu galiojusios aktualios redakcijos nuo 2022 m. vasario 1 d., galiojusi nuo 2022 m. kovo 23 d.) nuostatos.
Atsisakymo išduoti nacionalinę vizą pagrindai nustatyti Įstatymo 19 straipsnio 1 dalyje, pagal kurią nacionalinę vizą užsieniečiui atsisakoma išduoti, o išduota nacionalinė viza panaikinama, jeigu užsienietis nepagrindžia numatomo buvimo Lietuvos Respublikoje tikslo ir sąlygų arba kyla pagrįstų abejonių dėl jo pareiškimų patikimumo (Įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 2 punktas); kyla pagrįstų abejonių dėl pateiktų dokumentų autentiškumo arba jų turinio teisingumo arba pateikiami dokumentai, kuriuose yra klastojimo požymių, arba pateikiami neteisėtai įgyti ar suklastoti dokumentai (Įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 3 punktas); duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti nacionalinę vizą, neatitinka tikrovės (Įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 4 punktas); yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė (Įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 10 punktas).
Vizų kodekso 21 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nagrinėjant prašymą išduoti vienodą vizą, nustatoma, ar prašymą išduoti vizą pateikęs asmuo atitinka Šengeno sienų kodekso 5 straipsnio 1 dalies a, c, d ir e punktuose nustatytas atvykimo sąlygas, ir ypatingas dėmesys skiriamas įvertinimui, ar jis nekelia nelegalios imigracijos rizikos ar rizikos valstybių narių saugumui, ir ar prašymą išduoti vizą pateikęs asmuo ketina išvykti iš valstybių narių teritorijos iki prašomos išduoti vizos galiojimo laikotarpio pabaigos. Šio straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad tikrindamas, ar prašymą išduoti vizą pateikęs asmuo atitinka atvykimo sąlygas, konsulatas patikrina: ar pateiktas kelionės dokumentas nėra netikras, suklastotas arba padirbtas; prašymą išduoti vizą pateikusio asmens pateiktą numatomo buvimo tikslą ir sąlygas ir ar jis turi pakankamai pragyvenimo lėšų tiek numatomo buvimo trukmei, tiek grįžimui į savo kilmės ar gyvenamosios vietos šalį, arba vykimui tranzitu į trečiąją šalį, į kurią jis tikrai būtų įleistas, arba gali teisėtai gauti tokių lėšų; ar prašymą išduoti vizą pateikęs asmuo yra asmuo, dėl kurio Šengeno informacinėje sistemoje (SIS) buvo paskelbtas perspėjimas neleisti atvykti; ar prašymą išduoti vizą pateikęs asmuo nėra laikomas keliančiu grėsmę kurios nors valstybės narės viešajai tvarkai, vidaus saugumui, visuomenės sveikatai, kaip nurodyta Šengeno sienų kodekso 2 straipsnio 19 punkte, arba tarptautiniams santykiams, visų pirma kai valstybių narių nacionaliniuose registruose nebuvo paskelbtas perspėjimas neleisti atvykti dėl tų pačių priežasčių; kai taikoma, ar prašymą išduoti vizą pateikęs asmuo turi tinkamą galiojantį sveikatos draudimą kelionės metu. To paties straipsnio 7 dalyje nustatyta, kad prašymo nagrinėjimas visų pirma grindžiamas pateiktų dokumentų autentiškumu bei patikimumu ir prašymą išduoti vizą pateikusio asmens padarytų pareiškimų tikrumu bei patikimumu, o 8 dalyje – nagrinėdami prašymą konsulatai arba centrinės valdžios institucijos gali pagrįstais atvejais surengti pokalbį su prašymą išduoti vizą pateikusiu asmeniu ir paprašyti pateikti papildomus dokumentus.
Vizų kodekso 32 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad, nepažeidžiant 25 straipsnio 1 dalies, vizą išduoti atsisakoma: a) jei prašymą išduoti vizą pateikęs asmuo: i) pateikia netikrą, suklastotą arba padirbtą kelionės dokumentą; ii) nepagrindžia numatomo buvimo tikslo ir sąlygų; iii) nepateikia įrodymų, kad turi pakankamai pragyvenimo lėšų tiek numatomo buvimo laikotarpio trukmei, tiek grįžimui į savo kilmės ar gyvenamosios vietos šalį arba vykimui tranzitu į trečiąją šalį, į kurią jis tikrai būtų įleistas, arba kad gali teisėtai gauti tokių lėšų; iv) valstybių narių teritorijoje jau išbuvo 90 dienų per pastarąjį 180 dienų laikotarpį turėdamas vienodą vizą arba riboto teritorinio galiojimo vizą; v) yra asmuo, dėl kurio SIS buvo paskelbtas perspėjimas neleisti atvykti; vi) laikomas keliančiu grėsmę kurios nors valstybės narės viešajai tvarkai, vidaus saugumui, visuomenės sveikatai, kaip nurodyta Šengeno sienų kodekso 2 straipsnio 19 punkte, arba tarptautiniams santykiams, visų pirma, kai valstybių narių nacionaliniuose registruose buvo paskelbtas perspėjimas neleisti atvykti dėl tų pačių priežasčių; arba vii) nepateikia įrodymo, kad turi tinkamą galiojantį sveikatos draudimą kelionės metu, kai to reikalaujama; arba b) jei kyla pagrįstų abejonių dėl prašymą išduoti vizą pateikiančio asmens patvirtinamųjų dokumentų autentiškumo arba jų turinio teisingumo, prašymą išduoti vizą pateikiančio asmens pareiškimų arba jo ketinimo išvykti iš valstybių narių teritorijos iki baigiantis prašomos išduoti vizos galiojimo laikotarpiui patikimumo.
Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (toliau – ir ESTT) yra išaiškinęs, kad Vizų kodekso 23 straipsnio 4 dalis, 32 straipsnio 1 dalis ir 35 straipsnio 6 dalis aiškintinos taip, kad valstybės narės kompetentingos institucijos, išnagrinėjusios prašymą išduoti vienodą vizą, gali atsisakyti išduoti tokią vizą prašymą pateikusiam asmeniui tik tuo atveju, kai yra vienas iš šiose nuostatose išvardytų pagrindų atsisakyti išduoti vizą (žr., pvz., ESTT 2013 m. gruodžio 19 d. sprendimą R. K. prieš Vokietijos Federacinę Respubliką (C-84/12). Pagal Vizų kodekso 32 straipsnio 2 dalį, sprendimas dėl atsisakymo, nurodant jo priežastis, prašymą išduoti vizą pateikusiam asmeniui pranešamas naudojant kodekso VI priede nustatytą standartinę formą.
Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslą grindė tuo, kad ketina Lietuvoje dirbti elektriku UAB „A.“, kartu pateikdamas anksčiau minėtus dokumentus (UAB „A.“ tarpininkavimo raštą, darbo sutarties kopiją ir kt.)
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau - ir LVAT) ne kartą yra išaiškinęs, jog konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas (žr., pvz., LVAT 2015 m. vasario 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-544-822/2015). Pabrėžtina, jog įrodymai administracinėje byloje yra visi faktiniai duomenys, priimti bylą nagrinėjančio teismo ir kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybės, pagrindžiančios proceso šalių reikalavimus bei atsikirtimus, taip pat kitokios aplinkybės, turinčios reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 56 straipsnio 1 dalis).
Pažymėtina, kad vien dokumentų Ambasadai pateikimas savaime nesuteikia užsieniečiui teisės gauti vizą, kadangi turi būti įvertinamos visos su vizos prašančiu asmeniu susijusios aplinkybės, o vizų tarnybos tarnautojas neturi pareigos reikalauti papildomų dokumentų, patvirtinančių prašyme išduoti vizą nurodytus duomenis (nagrinėjamu atveju pareiga pateikti informaciją tenka pareiškėjai). Pareiškėjas neginčija fakto, kad Ambasadai kartu su prašymu buvo pateikti dokumentai, kuriais jis grindė savo vykimo ir buvimo Lietuvoje tikslą ir sąlygas, todėl nagrinėjamu atveju svarbu nustatyti, ar pareiškėjo Ambasadai su prašymu pateikti dokumentai pagrindžia jo vykimo į Lietuvos Respubliką tikslą ir sąlygas.
Kaip minėta, pareiškėjas savo prašyme pagrindinį kelionės tikslą nurodė darbą UAB „A.“, t. y. jis siekia dirbti Lietuvos Respublikoje, todėl šiuo atveju būtent pareiškėjui tenka pareiga įrodyti numatomo buvimo Lietuvoje tikslą, o konsulinis pareigūnas privalo tinkamai įvertinti ir įsitikinti, kad užsieniečio vykimo į Lietuvą tikslas yra darbas.
Iš ginčijamo Sprendimo turinio matyti, kad konsulinis pareigūnas, įvertinęs turimą informaciją bei pareiškėjo pateiktus dokumentus ir interviu metu pateiktą informaciją, nustatė, jog pareiškėjas nepagrindė savo atvykimo į Lietuvą tikslo bei sąlygų. Pareiškėjas nei konsului, nei teismui nepateikė konsulinio pareigūno nustatytas abejones paneigiančių objektyvių duomenų.
Iš rašytinės bylos medžiagos matyti, kad konsulas, vertindamas pareiškėjo dokumentus nustatė, jog pareiškėjas 2022 m. kovo 1 d. prašyme išduoti nacionalinę vizą numatomo atvykimo į Lietuvą laiką nurodė 2022 m. kovo 22 d., tačiau darbo sutartyje nurodyta jos įsigaliojimo data – 2022 m. vasario 14 d. Kvietėjo UAB „A.“ 2022 m. vasario 13 d. Tarpininkavimo rašte Nr. (duomenys neskelbtini) numatomo užsieniečio atvykimo data nurodyta 2022 m. kovo 1 d. Darbo sutartis, kaip vykimo į Lietuvą pagrindžiantis dokumentas, sudarytas ir pasirašytas 2022 m. vasario 14 d. Taip pat pažymėtina, jog kyla pagrįstų abejonių dėl pareiškėjo vykimo dirbti elektriku į UAB „A.“, nes šios buveinė registruota (duomenys neskelbtini), Vilniuje, kur yra registruota keli šimtai bendrovių, o UAB „A.“ Juridinių asmenų registre įregistruota veikla „konsultacinė verslo ir kito valdymo veikla“; taigi UAB „A.“, kviesdama pareiškėją dirbti elektriku ir sudarydama darbo sutartį su pareiškėju dėl jo įdarbinimo elektriku, neturi teisės pareiškėjo atžvilgiu vykdyti „įdarbinimo veiklos“, t. y. perleisti dirbti kitoje įmonėje, tuo tarpu pareiškėjas konsului nepateikė jokių duomenų, patvirtinančių, jog ši įmonė vykdo statybų veiklą. Be to, pareiškėjas pokalbio–interviu metu, nekalbantis jokia užsienio kalba, negalėjo pateikti informacijos apie kvietėjo įmonės atliekamą darbą, gautiną darbo užmokestį, darbo sutarties trukmę, darbo laiką, įmonės adresą (nors teigė sudaręs darbo sutartį), kur bus apgyvendintas. Teigė, kad darbą radęs per draugą Azerbaidžano pilietį, kurio pavardės nežinojo, kaip susipažino su juo rišliai paaiškinti negalėjo, tik minėjo, kad kažkokioje socialinio tinklo „Facebook“ grupėje prieš kelias savaites. Konsulas nustatė, kad 2022 m. vasario mėnesį pareiškėjui buvo atsisakyta išduoti Lenkijos nacionalinę vizą, pasak pareiškėjo, dėl per mažo darbo sutartyje nurodyto atlyginimo. Taip pat, konsulas, siekdamas įvertinti pareiškėjo ketinimą išvykti iš valstybių narių teritorijos iki vizos galiojimo laikotarpio pabaigos nustatė, kad pareiškėjas nepateikė jokių patvirtinamųjų dokumentų, kurie turėtų būti: atgalinis bilietas arba užsakymo patvirtinimas; finansines lėšas patvirtinantis gyvenamosios vietos šalyje patvirtinantis dokumentas – pateikiant nesenas banko pažymas, kuriose būtų parodymas lėšų judėjimas per tam tikrą laikotarpį (mažiausiai per 3 paskutinius mėnesius) ir kt.
Pareiškėjas su papildomais rašytiniais paaiškinimais į bylą pateikė įrodymus, pasak pareiškėjo, patvirtinančius darbdavio veiklą t. y. Sodros informaciją - apdraustųjų asmenų sąrašą už laikotarpį nuo 2022 m. balandžio 1 d. iki 2022 m. gegužės 5 d.; 2022 m. gegužės 17 d. Mokesčių mokėtojų registre tvarkomų duomenų išrašą; 2022 m. vasario 14 d. darbo sutartį su M. I. ir kitais. Be kita ko pareiškėjas paaiškino, jog yra susitaręs, kad darbo atlyginimas taip pat priklausys nuo išdirbtų valandų skaičiaus, todėl negalėjo nurodyti konkretaus atlyginimo, nes nežinojo kiek darbo laiko jam pavyks išdirbti. Tokia pati situacija yra su darbo sutarties trukme bei darbo laiku.
Teismo vertinimu, konsulinis pareigūnas teisingai įvertino surinktus duomenis bei susiklosčiusią teisinę situaciją, nes pareigūnui svarstant pareiškėjo prašymą dėl vizos išdavimo kilo pagrįstos abejonės dėl pateiktų dokumentų autentiškumo, pareiškėjo deklaruojamo vykimo į Lietuvą tikslo ir buvimo sąlygų, dėl galimos nelegalios migracijos, dėl ketinimo išvykti iš valstybių narių teritorijos iki vizos galiojimo laikotarpio pabaigos. Tokiu būdu, konsulinis pareigūnas turėjo teisę atsisakyti pareiškėjui išduoti vizą. Pažymėtina, jog skundžiamo Sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas gali būti vertinamas tik pareiškėjo kartu su prašymu išduoti nacionalinę vizą pateiktų dokumentų kontekste. Teismų praktika suformuota tai, jog būtent pareiškėjas turėjo pareigą pateikti visus dokumentus jo prašymą išduoti vizą vertinančiai institucijai bei pasirūpinti, kad jie patvirtintų jo atvykimo į Lietuvą tikslą (žr., pvz. LVAT 2021 m. spalio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2409-552/2021, 2021 m. gruodžio 01 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2764-624/2021). Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nors pasirašęs darbo sutartį su darbdaviu UAB „A.“, negalėjo laiku pateikti vizą vertinančiai institucijai informacijos apie kvietėjo įmonės atliekamą darbą, gautiną darbo užmokestį, darbo sutarties trukmę, darbo laiką, įmonės adresą, kur bus apgyvendintas, be to, kilo abejonių dėl pareiškėjo vykimo dirbti elektriku į UAB „A.“, o taip pat, įmonė neturi teisės pareiškėjo atžvilgiu vykdyti „įdarbinimo veiklos“. Pastebėtina ir tai, kad pareiškėjas nepateikė dokumentų, patvirtinančių apie jo grįžimą, pasibaigus darbo laikotarpiui.
Teismo įsitikinimu, pareiškėjo skundžiamą Sprendimą priėmė kompetentingas administravimo subjektas, jį priimant nebuvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei Sprendimo pagrįstumą. Ambasada, pagrįstai priimdama Sprendimą vertino pareiškėjo prašymą dėl nacionalinės vizos išdavimo ir jame pateiktą informaciją apie pareiškėjo vykimo tikslus ir sąlygas, su prašymu pateiktus dokumentus.
Taigi, teismas daro išvadą, jog konsului kilo pagrįstos abejonės dėl pateiktų dokumentų autentiškumo ir pareiškėjo pateiktų duomenų atitikimo tikrovei, dėl pareiškėjo vykimo į Lietuvą tikslo, dėl buvimo sąlygų, dėl to, kad pareiškėjas ketina išvykti iš valstybių narių teritorijos iki vizos galiojimo laikotarpio pabaigos.
Teismas, vertindamas Sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, atsižvelgia į nustatytas aplinkybes, kad vizą išduodantis subjektas ne tik formaliai, bet realiai ir išsamiai, nuodugniai nagrinėjo pareiškėjo prašymą, taigi, Ambasada priimdama ginčijamą Sprendimą vadovavosi nustatytų aplinkybių visuma.
Dėl Sprendimo nemotyvuotumo, pažymėtina, kad Vizų kodekso VI priede nustatyta standartinė pranešimo apie atsisakymą išduoti vizą, vizos panaikinimo ar atšaukimo forma, kuria atsakovė, priimdama ginčijamą sprendimą privalėjo vadovautis ir vadovavosi, todėl Sprendimo forma ir turinys atitinka teisės aktų nuostatas, taigi, šis pareiškėjo skundo argumentas atmestinas kaip nepagrįstas.
Remiantis tuo, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad Ambasada objektyviai įvertino ginčo aplinkybes, tinkamai taikė teisės normas, reglamentuojančias sprendimų dėl nacionalinių vizų išdavimo priėmimą ir priėmė teisėtą bei pagrįstą Sprendimą, teismas nenustatė kitų ginčijamo Spendimo panaikinimo pagrindų, numatytų Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 91 straipsnio 1 dalyje.
Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjo skundo reikalavimas panaikinti Ambasados 2022 m. kovo 15 d. sprendimą Nr.TR-2022-237 „Dėl atsisakymo išduoti nacionalinę vizą arba nacionalinės vizos panaikinimo Turkijos Respublikos piliečiui I. Y.“ yra nepagrįstas ir atmestinas. Antrasis pareiškėjo skundo reikalavimas – įpareigoti Ambasadą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą dėl Lietuvos Respublikos vizos išdavimo – laikytinas išvestiniu skundo reikalavimu iš reikalavimo panaikinti Sprendimą. Teismui konstatavus ginčijamo Ambasados Sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, atmestinas ir išvestinis skundo reikalavimas dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 3 dalies 1 punktu ir 4 dalimi,
nusprendžia:
Pareiškėjo I. Y. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per keturiolika kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.
Teisėjos Jūratė Gaidytė-Lavrinovič
Ina Kirkutienė
Jolanta Vėgelienė