Civilinė byla Nr. 3K-3-204/2008 Procesinio
sprendimo kategorija 124.2.9 (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2008 m. balandžio 1 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų
skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Česlovo Jokūbausko (kolegijos
pirmininkas), Sigito Gurevičiaus ir Prano Žeimio (pranešėjas),
rašytinio proceso tvarka teismo
posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjo Lietuvos Respublikos
generalinio prokuroro, siekiančio apginti viešąjį interesą, kasacinį skundą
dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2007 m. kovo 27 d. nutarties ir Kauno
apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. rugsėjo 27
d. nutarties, kuriomis atmestas pareiškėjo prašymas dėl proceso atnaujinimo civilinėje
byloje Nr. 2-269/2001 pagal ieškovų D. P., V. P.,
R. G., E. G., D.
S., S. S., V. B., A. B.,
N. Š. S., R. B., N. B., D. P., J. M. M., D. M. G., V. M., J. P., G. J., D. V., G. V., V. L., D. L., J. K., V. K., D. J., S. J., A. M.,
R. A., A. A., M. B., L. B., A. B., V. M., J. Ž., A. Ž.,
A. U., R. A.
ieškinį atsakovams AB „Kauno alus“ ir Žemės ūkio ministerijai, tretiesiems asmenims VĮ Valstybės turto fondui,
Kauno miesto valdybai, AB „Kauno alus“ akcininkams, UAB „Agroneta“, Z. A.
dėl pažeistų teisių gynimo,
viešosios akcijų pasirašymo sutarties ir visuotinio akcininkų susirinkimo nutarimo dalies pripažinimo negaliojančiais, įstatinio kapitalo sumažinimo, ieškinio senaties termino atnaujinimo,
teisinės registracijos panaikinimo, įpareigojimo sudaryti
gyvenamųjų patalpų pirkimo-pardavimo sutartis, peržiūrėjimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Kauno miesto apylinkės teismas
2001 m. birželio 27 d. sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. 2-269/2001: 1) atnaujino ieškinio
senaties terminą reikalavimams dėl teisinės registracijos panaikinimo
pareikšti; 2) pripažino
patalpas, esančias (duomenys neskelbtini), gyvenamosiomis ir
atitinkančiomis Butų privatizavimo
įstatymo 2 straipsnyje pirkimo-pardavimo objektui keliamus reikalavimus bei
įpareigojo AB „Kauno alus“
sudaryti gyvenamųjų patalpų pirkimo-pardavimo sutartis su ieškovais D. P., V. P., R. G., E. G., D. S., S. S., V. B., A. B., N. Š. S., R. B., N. B., D. P., J. M. M., D. M. G., V. M., J. P., G. J., D. V., G. V., V. L., D. L., J. K., V. K., D. J., S. J., A. M.; 3) pripažino negaliojančia viešąją akcijų pasirašymo
sutartį, kuria į AB alaus darykla „Žalsvytis“ įstatinį kapitalą buvo įtrauktas gyvenamasis
namas, esantis (duomenys
neskelbtini); 4)
pripažino negaliojančia
AB alaus darykla „Žalsvytis" 1993 m. gegužės 1 d. visuotinio akcininkų
susirinkimo nutarimo dalį,
kuria patvirtintas bendrovės įstatų 3.1 punktas dėl įstatinio kapitalo
padidinimo 14 192,03 Lt suma; 5) sumažino
AB alaus daryklos „Kauno alus“ įstatinį kapitalą 1759,68 Lt suma. Teismas taip pat priėmė ieškovių A. U. ir R.
A. atsisakymą nuo ieškinio ir šią bylos dalį nutraukė, o ieškovų L. B.,
A. B., V. M., J. Ž. ir A. Ž.
reikalavimus paliko nenagrinėtus.
Kauno apygardos
teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2002 m. liepos 3 d. nutartimi
Kauno m. apylinkės teismo 2001 m. birželio 27 d. sprendimą pakeitė: panaikino
jo dalį, kuria pripažinta negaliojančia viešoji akcijų pasirašymo sutartis,
visuotinio akcininkų susirinkimo nutarimo dalis dėl įstatinio kapitalo
padidinimo, sumažintas įstatinis kapitalas 1759,68 Lt suma, patalpos,
esančios (duomenys
neskelbtini), pripažintos gyvenamosiomis ir atitinkančiomis Butų
privatizavimo įstatymo 2 straipsnyje pirkimo-pardavimo objektui keliamus
reikalavimus bei AB „Kauno alus“ įpareigota sudaryti su ieškovais gyvenamųjų
patalpų pirkimo–pardavimo sutartis, ir šiuos ieškovų reikalavimus atmetė; kitą
sprendimo dalį, kuria priimtas ieškovių A. U. ir R. A. atsisakymas
nuo ieškinio ir ši bylos dalis nutraukta, ieškovų A. B., L. B., V. M.,
J. Ž. ir A. Ž. ieškiniai palikti nenagrinėti bei atnaujintas terminas
pastato teisinei registracijai nuginčyti, paliko nepakeistą.
Pareiškėjas –
Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras, – siekdamas apginti viešąjį
interesą, pateikė prašymą atnaujinti procesą civilinėje byloje Nr. 2-269/2001,
motyvuodamas jį tuo, kad Kauno apygardos teismas 2002 m. liepos 3 d. nutartyje,
pakeisdamas Kauno miesto apylinkės teismo 2001 m. birželio 27 d.
sprendimą, padarė aiškių materialinės ir procesinės teisės normų taikymo klaidų
(CPK 366 straipsnio 1 dalies 9 punktas): nuspręsdamas, kad pastatas,
esantis (duomenys neskelbtini),
nėra privatizavimo objektas, nes nebuvo įregistruotas kaip bendrabutis nei
buvusiame inventorizavimo biure, nei miesto valdyboje, kaip to reikalaujama
pagal Vyriausybės 1992 m. rugsėjo 25 d. nutarimu Nr. 704 patvirtintus
Bendrabučių nuostatus, o ieškovai nėra tinkami privatizavimo subjektai, nes su
jais nebuvo sudarytos gyvenamųjų patalpų nuomos sutartys, netinkamai aiškino ir
taikė butų privatizavimo santykius reglamentavusias materialinės teisės normas
(Butų privatizavimo įstatymo, Vyriausybės 1991 m. rugpjūčio 16 d. nutarimo
Nr. 335 „Dėl įmonių žinybinio butų fondo apskaitos”, 1991 m. liepos 31 d.
nutarimo Nr. 309 „Dėl butų privatizavimo, pardavimo ir naudojimo tvarkos”, 1993
m. liepos 15 d. įstatymo Nr. I-224, kuriuo buvo pakeistas Butų
privatizavimo įstatymas, ir Vyriausybės 1993 m. rugsėjo 3 d. nutarimo Nr. 680 „Dėl
kai kurių Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimų butų privatizavimo
klausimais papildymo bei dalinio pakeitimo“ nuostatas) bei pažeidė procesinės
teisės normas (bendrąsias įrodymų vertinimo taisykles, įtvirtintas CPK 176-185
straipsniuose, taip pat CPK 331 straipsnio 4 dalies 3 punkto nuostatas,
kad sprendime (nutartyje) turi būti nurodyti argumentai, dėl kurių teismas
atmetė kuriuos nors įrodymus). Iš civilinės bylos Nr. 2-269/2001 duomenų,
pareiškėjo teigimu, matyti, kad įmonės, į kurių balansą buvo įtrauktas ginčo
pastatas, laikė, jog jo paskirtis – bendrabutis, o jo gyventojams tuo metu
galiojusia tvarka buvo skirti bendrabučio kambariai, tačiau apeliacinės
instancijos teismas šių byloje esančių įrodymų nevertino ir nemotyvavo, kodėl
juos atmeta, o tik vadovavosi formaliu pagrindu, kad bendrabutis nebuvo
registruotas nustatyta tvarka. Apeliacinės instancijos teismo išvada, kad
prašymą dėl gyvenamosios patalpos privatizavimo asmenys turėjo teisę paduoti iki 1992 m. gruodžio 1 d., o ne dėl savo kaltės laiku nepadavę
prašymų, galėjo juos paduoti tik Seimo sudarytai Valstybinei komisijai, kuri
turėjo teisę leisti tokius prašymus
paduoti iki 1997 m. gruodžio 31 d.,
padaryta pritaikius netinkamas teisės normas. Civilinės bylos
Nr. 2-269/2001 duomenimis, 1993
m. rugsėjo 1 d. ieškovai kreipėsi su
pareiškimu į AB alaus daryklos „Žalsvytis“
administraciją, prašydami
privatizuoti bendrabučio kambarius, kuriuose jie gyveno galiojant Butų
privatizavimo įstatymui (Butų
privatizavimo įstatymo 4 straipsnio 2 dalis, 1993 m. liepos 15 d. įstatymas
Nr. I-224 „Dėl Lietuvos Respublikos butų privatizavimo įstatymo papildymo
ir pakeitimo“), todėl teisiniai santykiai tarp šalių dėl kambarių bendrabutyje
privatizavimo atsirado pagal šį įstatymą ir jį detalizavusius teisės
aktus, kurių nuostatų apeliacinės instancijos teismas netaikė ir taip padarė
aiškią ir esminę klaidą, nuspręsdamas, kad ieškovai nebuvo tinkami privatizavimo subjektai. Pareiškėjo teigimu, ieškovai
turėjo teisę privatizuoti ginčo pastato (bendrabučio) kambarius, kuriuose jie
teisėtai gyveno, tačiau dėl atsakovo AB alaus daryklos „Žalsvytis“ kaltės ji nebuvo įgyvendinta. Prašymą dėl
proceso atnaujinimo pareiškėjas taip pat grindė tuo, kad Kauno miesto apylinkės
teismas, 2001 m. birželio 27 d. sprendimu nutardamas priimti ieškovių
A. U. ir R. A. atsisakymą nuo ieškinio ir šią bylos dalį nutraukti, padarė
aiškių procesinės teisės normų taikymo klaidų: neišsiaiškino tikrosios ieškovių
valios ir neišaiškino joms bylos nutraukimo pasekmių (1964 m. CPK 186 straipsnio
1 dalis, 244 straipsnio 3 dalis). A. U. ir R. A. 2000 m.
gegužės 30 d. prašyme teismui nurodė, kad yra patrauktos trečiaisiais asmenimis
ir prašo išbraukti iš trečiųjų asmenų sąrašo, nes ieškinio klausimus su
atsakovu išsprendė gera valia. Pareiškėjo manymu, teismas neturėjo pagrindo
vertinti šį pareiškimą kaip atsisakymą nuo ieškinio, nes juo buvo prašoma
išbraukti iš trečiųjų asmenų sąrašo.
II. Pirmosios ir
apeliacinės instancijos teismų nutarčių esmė
Kauno miesto apylinkės teismas 2007 m. kovo 27
d. nutartimi pareiškėjo prašymą dėl proceso atnaujinimo civilinėje byloje
Nr. 2-269/2001 atmetė. Iš šioje byloje priimtų pirmosios ir apeliacinės
instancijos teismų procesinių sprendimų, teismo vertinimu, matyti, kad teismai būtent
ir taikė teisės normas (Butų privatizavimo įstatyme, Vyriausybės 1991 m. liepos
31 d. nutarime Nr. 309 „Dėl butų privatizavimo, pardavimo ir naudojimo
tvarkos”, Vyriausybės 1991 m rugpjūčio 16 d. nutarime Nr. 335 „Dėl įmonių
žinybinio butų fondo apskaitos”, Vyriausybės 1992 m. gegužės 29 d. nutarime Nr.
410 „Dėl įmonių, įstaigų ir organizacijų bendrabučių”, Vyriausybės 1992 m.
rugsėjo 25 d. nutarimu Nr. 704 „Dėl gyventojų apsirūpinimo gyvenamosiomis
patalpomis įstatymo įgyvendinimo tvarkos” patvirtintuose Bendrabučių nuostatuose
įtvirtintomis nuostatomis), kurios, atsižvelgiant į joje kilusio ginčo pobūdį,
turėjo būti taikomos, be to, taikė jas tiek vadovaudamiesi jose išdėstytu
normos turiniu, tiek savo procesiniuose sprendimuose nurodydami teisingus
straipsnių numerius. Įvertinęs pareiškėjo prašyme išdėstytus motyvus dėl
apeliacinės instancijos teismo nutartyje padarytos akivaizdžios materialinės
teisės normų taikymo klaidos, teismas laikė, kad pareiškėjas nesutinka ne su
apeliacinės instancijos teismo taikytomis materialinės teisės normomis, bet su
teismo išvadomis, padarytomis taikant tas teisės normas. Pripažinęs, kad
pareiškėjas neįrodė, jog apeliacinės instancijos teismas aiškiai neteisingai
taikė prašyme atnaujinti procesą nurodomas materialinės teisės normas, pareiškėjo
prašymą atnaujinti procesą šiuo pagrindu teismas atmetė kaip nepagrįstą (CPK
185 straipsnio 1 dalis). Atkreipęs dėmesį į tai, kad civilinė byla
Nr. 2-269/2001 buvo išnagrinėta galiojant 1964 m. CPK, teismas darė
išvadą, jog, šios bylos nagrinėjimo metu vertinant įrodymus, negalėjo būti
pažeistos CPK 176-185 straipsnių nuostatos, pareiškėjo prašyme nurodomos kaip
įtvirtinančios bendrąsias įrodinėjimo taisykles, nes 1964 m. CPK 176-185
straipsniuose buvo reglamentuojamas teisminis bylos nagrinėjimas. Teismai, priimdami
procesinius sprendimus, teismo vertinimu, vadovavosi visais byloje esančiais
įrodymais ir savo sprendime bei nutartyje jais rėmėsi, konstatuodami, kurios
aplinkybės nustatytos, o kurios ne. Apeliacinės instancijos teismas savo
nutartyje motyvuotai pasisakė dėl ieškinio pagrįstumo. Be to, 1964 m. CPK 331 straipsnio 4 dalies 3 punkto nebuvo, todėl ir dėl šios priežasties apeliacinės
instancijos teismas negalėjo jo pažeisti. Nustatęs, kad A. U. ir R. A.,
kurios buvo ieškovės, pareiškusios ieškinio reikalavimus, bei AB „Kauno alus“
akcininkės, įrašytos į trečiųjų asmenų sąrašą, 2000 m. gegužės 30 d. pateikė
teismui prašymą išbraukti iš trečiųjų asmenų sąrašo, nurodydamos, jog ieškinio
klausimus su atsakovu išsprendė gera valia, ir kad, pateikusios prašymą, šios
ieškovės vėlesniuose teismo posėdžiuose nedalyvavo, teismas sprendė, jog dėl
pačių ieškovių neaktyvumo nebuvo galimybės išsiaiškinti tikrosios jų valios bei
išaiškinti joms bylos nutraukimo atsisakius nuo ieškinio pasekmes (1964 m. CPK
244 straipsnio 3 dalis). Aplinkybė, kad su atsakovu ieškinio klausimus jos
išsprendė gera valia, teismo vertinimu, įrodo jų atsisakymo nuo ieškinio
priežastį. Teismui priėmus sprendimą dėl A. U. ir R. A. atsisakymo
nuo ieškinio, jos šio sprendimo dalies apeliacine tvarka neskundė, nors kitiems
ieškovams pirmosios instancijos teismas priėmė palankų sprendimą. Be to, iš A. U.
paaiškinimo matyti, kad jai buvo nusibodę vaikščioti į teismą, buvo sunku išeiti
iš darbo, manė, jog byla pralaimėta, todėl, pasitarusi su AB alaus daryklos „Žalsvytis“
juriste, surašė minėtą prašymą. Įvertinęs nurodytų aplinkybių visumą, teismas
sprendė, jog byloje buvo padaryta logiška išvada dėl ieškinio atsisakymo. Laikydamas,
kad, atnaujinus procesą byloje, kuri buvo iškelta 1994 m. kovo 11 d. ir baigta
2002 m. liepos 3 d., be kita ko, būtų ignoruojamos ir Europos žmogaus teisių ir
pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nuostatos bei Europos Žmogaus Teisių Teismo
sprendimai, nes bylos nagrinėjimas toliau tęstųsi ir būtų pažeista
dalyvaujančių asmenų teisė į greitą procesą, teismas sprendė, kad, nenustačius,
jog bylą, kurios procesą prašoma atnaujinti, nagrinėję teismai būtų aiškiai
netinkamai taikę materialinės ir procesinės teisės normas, pareiškėjo prašymas
dėl proceso atnaujinimo civilinėje byloje Nr. 2-269/2001 nepagrįstas CPK 366
straipsnio 1 dalies 9 punkte nurodytu pagrindu, todėl atmestinas (CPK 370
straipsnio 3 dalis).
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus
teisėjų kolegija 2007 m. rugsėjo 27 d. nutartimi Kauno miesto apylinkės teismo
2007 m. kovo 27 d. nutartį paliko nepakeistą, pareiškėjo Lietuvos Respublikos
generalinio prokuroro, ieškovės A. U. ir suinteresuoto asmens Z. A.
atskiruosius skundus atmetė. Atsižvelgusi į tai, kad Kauno apygardos teismas,
taikydamas butų privatizavimą reglamentuojančias teisės normas, 2002 m. liepos
3 d. nutartyje padarė priešingą išvadą dėl ginčo pastato buvimo privatizavimo
objektu, negu Kauno miesto apylinkės teismas 2001 m. birželio 27 d.
sprendime, teisėjų kolegija laikė, kad prašymą dėl proceso atnaujinimo
nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog atnaujinti
procesą pareiškėjo nurodytu pagrindu, t. y. dėl to, kad teismai, spręsdami
ginčą, padarė aiškių ir esminių materialinės teisės normų taikymo klaidų (CPK
366 straipsnio 1 dalies 9 punktas), dėl kurių teismų procesiniai dokumentai
galėtų būti pakeisti ar panaikinti, nėra pagrindo. Atskirųjų skundų argumentus
dėl akivaizdžių procesinės teisės normų pažeidimų, priimant ieškovių A. U.
ir R. A. atsisakymą nuo ieškinio, teisėjų kolegija atmetė iš esmės tais
pačiais, pirmosios instancijos teismo sprendime išdėstytais, argumentais.
III. Kasacinio skundo
dalykas ir pagrindas, atsiliepimo į kasacinį skundą argumentai
Kasaciniu skundu
pareiškėjas Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras prašo panaikinti Kauno
miesto apylinkės teismo 2007 m. kovo 27 d. nutartį ir Kauno apygardos teismo
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. rugsėjo 27 d. nutartį,
atnaujinti procesą civilinėje byloje Nr. 2-269/2001 ir perduoti bylą
nagrinėti Kauno miesto apylinkės teismui. Kasacinis skundas grindžiamas tuo,
kad proceso atnaujinimo klausimą sprendę teismai padarė procesinės teisės normų
pažeidimų ir nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos CPK 366
straipsnio 1 dalies 9 punkto nuostatų aiškinimo ir taikymo praktikos. Neteisingų
išvadų, taikant materialinės teisės normas, padarymas, kasatoriaus teigimu, rodo,
kad buvo netinkamai pritaikytos teisės normos ir taip padaryta teisės normų
taikymo klaidų. Teismai skundžiamose nutartyse visiškai neanalizavo prašymo,
grindžiamo CPK 366 straipsnio 1 dalies 9 punktu, argumentų dėl nepagrįstų (prieštaraujančių
Butų privatizavimo įstatymo, Vyriausybės 1991 m. rugpjūčio 16 d. nutarimo
Nr. 335 “Dėl įmonių žinybinio butų fondo apskaitos”, 1991 m. liepos 31 d.
nutarimo Nr. 309 „Dėl butų privatizavimo, pardavimo ir naudojimo tvarkos”, 1993
m. liepos 15 d. įstatymo Nr. I-224, kuriuo buvo pakeistas Butų
privatizavimo įstatymas, ir Vyriausybės 1993 m. rugsėjo 3 d. nutarimo
Nr. 680 „Dėl kai kurių Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimų butų
privatizavimo klausimais papildymo bei dalinio pakeitimo“ nuostatoms)
apeliacinės instancijos teismo išvadų, kad ginčo pastatas nebuvo tinkamas privatizavimo
objektas, o ieškovai – tinkami privatizavimo subjektai. Teismams neįvertinus ir
motyvuotai nepasisakius dėl prašyme nurodyto proceso atnaujinimo pagrindo bei
jį pagrindžiančių aplinkybių, buvo pažeistos CPK 291 straipsnio 1 dalies 5
punkto nuostatos, reglamentuojančios nutarties turiniui keliamus reikalavimus, taip
pat 370 straipsnio 3 dalis, kurioje įtvirtinta proceso atnaujinimo
klausimą nagrinėjančio teismo pareiga įvertinti prašyme nurodomo proceso
atnaujinimo pagrindo pagrįstumą ir tik tada iš esmės spręsti, atnaujintinas
procesas byloje ar ne. Prašyme atnaujinti procesą nurodyti galiojančio CPK
176-185 straipsniai ir 331 straipsnio 4 dalies 3 punktas atitinka
tuos pačius klausimus reglamentavusius 1964 m. CPK 57-65 straipsnius ir 222
straipsnio 4 dalies 3 punktą, todėl skundžiamas nutartis priėmusių teismų
argumentai, kad civilinė byla Nr. 2-269/2001 buvo išnagrinėta galiojant
1964 m. CPK, todėl šią bylą nagrinėjęs apeliacinės instancijos teismas,
vertindamas įrodymus, negalėjo pažeisti prašyme dėl proceso atnaujinimo
nurodomų procesinės teisės normų, negalėjo būti pagrindas prašymo argumentams
dėl netinkamai pritaikytų procesinės teisės normų atmesti. Nebuvo skundžiamose
nutartyse paneigti ir prašymo atnaujinti procesą argumentai dėl procesinės
teisės normų, reglamentuojančių atsisakymą nuo ieškinio (1964 m. CPK 186
straipsnio 1 dalis, 244 straipsnio 3 dalis), netinkamo taikymo, o
apsiribota tik išvada, kad teismas dėl ieškinio atsisakymo padarė logišką
išvadą. Priešingai, teismai, skundžiamose nutartyse motyvuodami, kad pirmosios
instancijos teismas dėl A. U. ir R. A. neaktyvumo neturėjo galimybės
išsiaiškinti tikrosios jų valios bei išaiškinti bylos nutraukimo atsisakius nuo
ieškinio pasekmes, patys išreiškė abejonę dėl tikrosios A. U. ir R. A.
valios.
Pareiškimu dėl
prisidėjimo prie kasacinio skundo trečiasis asmuo Kauno miesto savivaldybė,
nurodydama, kad palaiko kasatoriaus išdėstytus argumentus ir reikalavimus,
prašo kasacinį skundą patenkinti.
Atsiliepimu į
kasacinį skundą atsakovas AB „Kauno alus“ ir trečiasis asmuo UAB „Agroneta“
prašo skundžiamas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nutartis palikti
nepakeistas. Prašymo atnaujinti procesą argumentai, atsakovo ir trečiojo asmens
teigimu, kuriais iš esmės nesutinkama su teismų procesiniuose sprendimuose,
priimtuose civilinėje byloje Nr. 2-269/2001, padarytomis išvadomis,
t. y. teismų atliktu įrodymų vertinimu, negali būti laikomi argumentais,
sudarančiais pagrindą atnaujinti procesą pagal CPK 366 straipsnio 1 dalies 9 punktą.
Atsakovo Žemės ūkio
ministerijos pateiktą atsiliepimą į kasacinį skundą atsisakyta priimti kaip
neatitinkantį įstatymo atsiliepimams į kasacinius skundus keliamų reikalavimų
(CPK 347 straipsnio 3 dalis, 351 straipsnio 1 dalis).
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Teismų nustatytos
bylos aplinkybės
Ginčas civilinėje
byloje Nr. 2-269/2001, kurios procesą prašoma atnaujinti, kilo dėl
pastato, esančio (duomenys
neskelbtini), patalpų privatizavimo.
Kauno apygardos
teismas, taikydamas butų privatizavimą reglamentuojančias teisės normas, 2002
m. liepos 3 d. nutartyje padarė priešingą išvadą, negu Kauno miesto apylinkės
teismas 2001 m. birželio 27 d. sprendime: nustatęs, kad ginčo pastatas,
esantis (duomenys neskelbtini),
nustatyta tvarka nebuvo įregistruotas kaip bendrabutis, o su ieškovais nebuvo
sudarytos gyvenamųjų patalpų nuomos sutartys, sprendė, kad pagal Butų
privatizavimo įstatymo 2 straipsnį ginčo pastatas negalėjo būti privatizavimo
objektas, o ieškovai – tinkami privatizavimo subjektai. Tai konstatavęs,
apeliacinės instancijos teismas panaikino pirmosios instancijos teismo
sprendimo dalį, kuria buvo iš dalies patenkinti ieškovų reikalavimai, ir šiuos
reikalavimus atmetė; sprendimo dalį, kuria buvo priimtas ieškovių A. U. ir
R. A. atsisakymas nuo ieškinio ir ši bylos dalis nutraukta, o kitų ieškovų
ieškiniai palikti nenagrinėti bei atnaujintas terminas pastato teisinei
registracijai nuginčyti, paliko nepakeistą.
Lietuvos
Respublikos generalinis prokuroras, siekdamas apginti viešąjį interesą, pateikė
prašymą atnaujinti procesą civilinėje byloje Nr. 2-269/2001, motyvuodamas jį
tuo, kad Kauno apygardos teismas 2002 m. liepos 3 d. nutartyje, pakeisdamas
Kauno miesto apylinkės teismo 2001 m. birželio 27 d. sprendimą, padarė aiškių
materialinės ir procesinės teisės normų taikymo klaidų (CPK 366 straipsnio
1 dalies 9 punktas): nuspręsdamas, kad pastatas, esantis (duomenys neskelbtini), nėra
privatizavimo objektas, o ieškovai – tinkami privatizavimo subjektai,
netinkamai aiškino ir taikė butų privatizavimo santykius reglamentavusias
materialinės teisės normas, taip pat padarė įrodymų vertinimą bei teismo
procesinių sprendimų išdėstymui keliamus reikalavimus reglamentuojančių
procesinės teisės normų pažeidimų. Prašymą dėl proceso atnaujinimo pareiškėjas
grindė ir tuo, kad pirmosios instancijos teismas, nutardamas priimti ieškovių
A. U. ir R. A. atsisakymą nuo ieškinio ir šią bylos dalį nutraukti, o
apeliacinės instancijos teismas, palikdamas šią teismo sprendimo dalį
nepakeistą, padarė aiškių procesinės teisės normų taikymo klaidų: neišsiaiškino
tikrosios ieškovių valios ir neišaiškino joms bylos nutraukimo pasekmių (1964
m. CPK 186 straipsnio 1 dalis, 244 straipsnio 3 dalis).
V. Kasacinio teismo
argumentai ir išaiškinimai
Kasacinis teismas
patikrina apskųstus sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu, todėl pasisako
tik dėl tų kasacinio skundo argumentų, kuriais keliami teisės klausimai (CPK
353 straipsnio 1 dalis).
Byloje dalyvaujantys
asmenys suformulavo teisės klausimus dėl tinkamo proceso atnaujinimą
reglamentuojančių CPK XVIII skyriuje įtvirtintų teisės normų taikymo. Kasacinis
teismas šiuos klausimus sprendžia, peržiūrėdamas kasacine tvarka skundžiamas
teismų nutartis.
Kasacinis teismas
pažymi, kad proceso atnaujinimas yra išimtinė civilinio proceso stadija, kurią
įstatymų leidėjas ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas suformuotoje teismų
praktikoje vertina kaip ekstraordinarų būdą peržiūrėti įsiteisėjusius teismų
procesinius sprendimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus
teisėjų kolegijos 2006 m. rugpjūčio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Vilniaus
miesto savivaldybė su UAB „Pramoninė santechnika“, bylos
Nr. 3K-3-485/2006; 2006 m. gruodžio 22 d. nutartis, priimta civilinėje
byloje S. V. su antstoliu M. D. ir kt., bylos
Nr. 3K-3-601/2006). Įsiteisėjusio teismo sprendimo pagrindu atsiranda
teisinių santykių stabilumas. Dėl to, siekiant pagrindinių civilinio proceso
tikslų – kuo greitesnio bylos išnagrinėjimo, kad būtų kuo greičiau atkurta
teisinė taika tarp ginčo šalių (CPK 2 straipsnis), proceso koncentruotumo
ir ekonomiškumo (CPK 7 straipsnis), labai svarbu, kad prašymai dėl proceso
atnaujinimo būtų nagrinėjami pagal proceso atnaujinimo instituto paskirtį CPK
nustatyta tvarka. CPK 366 straipsnyje įtvirtintais proceso atnaujinimo
pagrindais siekiama ištaisyti esmines ankstesnių procesų klaidas.
Nagrinėjamoje byloje
pareiškėjas Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras prašyme dėl proceso
atnaujinimo pagrindu procesui atnaujinti nurodė CPK 366 straipsnio 1 dalies 9
punktą, t. y. kad įsiteisėjusiuose Kauno miesto apylinkės teismo 2001
m. birželio 27 d. sprendime ir Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus
teisėjų kolegijos 2002 m. liepos 3 d. nutartyje yra padaryta aiškių teisės
normų taikymo klaidų. Pareiškėjo teigimu, apeliacinės instancijos teismas,
nuspręsdamas, kad pastatas, esantis (duomenys neskelbtini), nėra privatizavimo objektas, nes nebuvo
įregistruotas kaip bendrabutis nei miesto valdyboje, nei buvusiame
inventorizavimo biure, o ieškovai nėra tinkami bendrabučio kambarių
privatizavimo subjektai, nes su jais nebuvo sudarytos gyvenamųjų patalpų nuomos
sutartys ir kt., netinkamai aiškino ir taikė butų privatizavimo teisinius
santykius reglamentavusias materialinės teisės normas. Be to, pirmosios
instancijos teismas, pareiškėjo teigimu, priimdamas ieškovių A. U. ir
R. A. atsisakymą nuo ieškinio ir šią bylos dalį nutraukdamas, neišaiškino
joms procesinių atsisakymo nuo ieškinio pasekmių ir taip padarė aiškų
procesinės teisės normų (1964 m. CPK 186 straipsnio 1 dalies, 244 straipsnio 3 dalies)
pažeidimą.
Kasacine tvarka
skundžiamoje Kauno miesto apylinkės teismo 2007 m. kovo 27 d. nutartyje, kuri
palikta nepakeista apeliacinės instancijos teismo nutartimi, pareiškėjo prašymą
grindžiantis proceso atnaujinimo pagrindas buvo atmestas ir padaryta išvada,
kad Kauno miesto apylinkės teismo 2001 m. birželio 27 d. sprendime ir Kauno
apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. liepos 3 d.
nutartyje tinkamai taikytos materialinės ir procesinės teisės normos.
Kasacinio teismo
teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, savo nutartyje
darydamas išvadą, kad nenustatyta aiškių teisės normų taikymo klaidų, taip pat apeliacinės
instancijos teismas, šią nutartį palikęs nepakeistą, nesiaiškino ir visiškai nevertino
pareiškėjo nurodytų aplinkybių, kuriomis jis grindė CPK 366 straipsnio 1 dalies
9 punkte įvardytą proceso atnaujinimo pagrindą. Šis pareiškėjo nurodytas
pagrindas ir jį pagrindžiančios aplinkybės turėjo būti analizuojamos visų bylos
aplinkybių kontekste ir tokios analizės pagrindu daroma išvada, ar pareiškėjo
nurodomas proceso atnaujinimo pagrindas iš tikrųjų leidžia abejoti
įsiteisėjusių pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų procesinių sprendimų
teisėtumu ir pagrįstumu.
Teismai, skundžiamose
nutartyse motyvuotai neįvertinę pareiškėjo nurodyto proceso atnaujinimo
pagrindo ir jį pagrindžiančių aplinkybių, pažeidė prašymų dėl proceso
atnaujinimo nagrinėjimo taisykles, nustatytas CPK 370 straipsnio 3 dalyje, kurios
įgalina teismą vertinti prašyme nurodomo proceso atnaujinimo pagrindo
pagrįstumą ir tik tuomet spręsti, ar procesas atnaujintinas, ar jį atnaujinti
atsisakytina.
Teisėjų kolegija
sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje kasacine tvarka skundžiamose nutartyse yra
padarytas esminis procesinės teisės normų pažeidimas (CPK 346 straipsnio 2
dalies 1 punktas), kuris turėjo įtakos neteisėtų nutarčių priėmimui.
Nurodytas pažeidimas gali būti pašalintas tik perduodant bylą iš naujo
nagrinėti pirmosios instancijos teismui, kuris turėtų iš esmės įvertinti
proceso atnaujinimo pagrindo pagrįstumą. Konstatavus netinkamo procesinės
teisės normų taikymo atvejį, pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų
nutartys naikintinos ir byla perduotina nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos
teismui (CPK 360 straipsnis).
Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi
CPK 360, 362 straipsniais,
n u t a r i a :
Kauno miesto
apylinkės teismo 2007 m. kovo 27 d. nutartį ir Kauno apygardos teismo Civilinių
bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. rugsėjo 27 d. nutartį panaikinti ir
perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.
Ši Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo
priėmimo dienos.
Teisėjai Česlovas
Jokūbauskas
Sigitas
Gurevičius
Pranas
Žeimys