Administracinė byla Nr. eA-543-492/2020
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02012-2018-9
Procesinio sprendimo kategorija 14.4.1
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2020 m. balandžio 29 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio ir Virginijos Volskienės (pranešėja),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo medžiotojų klubo „Paberžė“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. rugsėjo 17 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo medžiotojų klubo „Paberžė“ skundą atsakovui Aplinkos apsaugos departamentui prie Aplinkos ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
1. Pareiškėjas medžiotojų klubas „Paberžė“ (toliau – ir pareiškėjas) elektroninių ryšių priemonėmis 2018 m. birželio 14 d. kreipėsi į teismą su skundu, kuriame prašė panaikinti Aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento (toliau – ir Vilniaus RAAD) 2018 m. gegužės 24 d. sprendimą Nr. VR-17.5-37 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ (toliau – ir Sprendimas) ir Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento Mokesčių kontrolės skyriaus 2018 m. balandžio 19 d. patikrinimo akto Nr. VR-17.7-18 dalį dėl 48 983,61 Eur baudos (mokesčių) skyrimo (toliau – ir Patikrinimo aktas).
2. Pareiškėjas paaiškino, kad buvo atliktas planinis patikrinimas dėl mokesčio už valstybinius gamtos išteklius (mokesčio už medžiojamųjų gyvūnų išteklius) už 2013–2017 m. apskaičiavimo ir deklaravimo teisingumo. Patikrinimo akte nurodyta, kad pareiškėjas už 2013–2015 m. deklaravo mažesnius IV kategorijos medžioklės plotų dydžius nei nustatyta Vilniaus apskrities Švenčionių rajono savivaldybės Medžioklės plotų pasiskirstymo pagal tinkamumą medžiojamiesiems gyvūnams gyventi ir veistis medžioklės plotų charakteristikoje, tuo pažeidė Lietuvos Respublikos mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 7 straipsnio 3 dalį. Dėl to buvo paskaičiuota nepriemoka 10 kartų didesniu tarifu. Patikrinimo akte nustatyta, kad pareiškėjas iki teisės aktuose nustatytų terminų nepateikė Mokesčio už medžiojamųjų gyvūnų išteklių naudojimą deklaracijų už 2016–2017 m., tuo pažeidė Įstatymo 5 straipsnio 2 dalį, 7 straipsnio 1, 3 ir 4 dalis. Pareiškėjui buvo paskaičiuoti mokesčiai 10 kartų didesniu tarifu. Pareiškėjo manymu, Sprendimas priimtas formaliai taikant įstatymus, neatsižvelgiant į ypatingas aplinkybes, pareiškėjo teiktus rašytinius paaiškinimus, mokėtinos sumos dydis neatitinka proporcingumo, teisingumo, protingumo kriterijų.
3. Dėl 2013–2015 m. deklaruoto mažesnio IV kategorijos medžioklės ploto pareiškėjas nurodė, kad, teikdamas deklaracijas, neteisingai deklaravo IV kategorijos plotų dydžius: vietoje 859,70 ha, deklaravo 259,70 ha, dėl to į valstybės biudžetą už 2013 metus neprimokėjo 372,33 Lt; už 2014 metus – 370,78 Lt; už 2015 metus – 107,22 Eur. Ši klaida padaryta dėl žmogiško apsirikimo, kuris tęsėsi nuo pareigos deklaruoti atsiradimo 2009 m. Pareiškėjas, deklaruodamas medžioklės plotų IV kategorijas (12 deklaracijos pildymo langelis), vietoje 179,900 ha turėjo nurodyti 779,90 ha (14 deklaracijos pildymo langelis). Visa tai pareiškėjas paaiškino atsakovui 2018 m. gegužės 15 d. raštu. Kad pareiškėjas neturėjo jokio tikslo tyčia deklaruoti mažesnius IV kategorijos medžioklės plotus ir dėl to turėti mokestinės naudos, patvirtina ir tai, jog kiekvienais metais už medžiojamųjų gyvūnų išteklius pareiškėjas sumokėdavo daugiau kaip 2 000 Eur. Jau po Patikrinimo akto gavimo pareiškėjas 2018 m. balandžio 26 d. sumokėjo mokestines nepriemokas (543,20 Eur) už IV kategorijos medžioklės plotus (už 2013–2017 m.), taip pat 123,28 Eur delspinigių.
4. Dėl 2016–2017 m. deklaracijų nepateikimo pareiškėjas paaiškino, kad Patikrinimo akte ir Sprendime netiksliai nurodoma, jog pareiškėjas nebuvo pateikęs deklaracijų formų KIT709 už 2016 m. ir 2017 m. Vadovaujantis Įstatymo 7 straipsnio 4 dalimi, pareiškėjas turėjo pateikti deklaracijas ir sumokėti mokesčius už 2016 m. ir 2017 m. iki atitinkamų metų vasario 15 d. Šių terminų pareiškėjas nei 2016 m., nei 2017 m. nėra praleidęs: deklaraciją už 2016 m. pateikė 2017 m. sausio 17 d., o visą mokestį už valstybinius gamtos išteklius (2 134 Eur) sumokėjo 2017 m. vasario 8 d., deklaraciją už 2017 m. pateikė 2018 m. sausio 17 d., o visą mokestį už valstybinius gamtos išteklius (2 219 Eur) sumokėjo 2018 m. vasario 12 d. Tik atsakovui atlikus planinį patikrinimą, paaiškėjo, kad deklaracijos už 2016 m. ir 2017 m. buvo užpildytos galbūt neteisingai (nepašalinus sistemos nurodytų klaidų) ir dėl to deklaracijos galutinai nebuvo pateiktos. Pareiškėjas 2018 m. gegužės 15 d. pateikė paaiškinimus, kad Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) galbūt siųstų pastabų dėl klaidų pateiktoje deklaracijoje nepastebėjo, nes inspekcijai buvo nurodytas pareiškėjo prezidento elektroninio pašto adresas, kurio jis išėjęs į pensiją 2017 m. pradžioje nebeturėjo galimybės naudoti.
5. Pareiškėjas pažymėjo, kad jis deklaracijas visuomet pildydavo teritoriniame VMI padalinyje. Tačiau nuo 2016 m. spalio 1 d. Lietuvos ir užsienio juridiniai asmenys deklaracijas privalo teikti tik elektroniniu būdu. Klaidos pildant minėtas deklaracijas atsirado dėl žmogiškos klaidos, nes pareiškėjas, pirmą kartą pildydamas deklaracijas elektroniniu būdu, galėjo nesuprasti, kad sistema pateikė deklaracijos pildymo klaidas. Pareiškėjas deklaracijas pildė pagal anksčiau teiktas deklaracijas, kurios buvo laikomos užpildytos teisingai ir tinkamai, todėl deklaracijas pateikęs analogiškai užpildytas, kaip ir ankstesniais metais, tikėjosi, jog deklaracijos už 2016 m. ir 2017 m. yra užpildytos teisingai.
6. Pareiškėjas akcentavo, kad visi mokesčiai už valstybinius gamtos išteklius buvo sumokėti laiku, pareiškėjui įteikus Patikrinimo aktą, jis tinkamai užpildė ir pateikė deklaracijas už 2016 m. ir 2017 m., taip pat jose ištaisė klaidą dėl IV kategorijos medžioklės ploto dydžio ir sumokėjo mokestinę nepriemoką už deklaruotą mažesnį IV kategorijos medžioklės plotą bei susidariusius delspinigius. Netinkamas deklaracijų pateikimas turėtų būti traktuojamas kaip formalus pažeidimas, neturėjęs jokių neigiamų pasekmių.
7. Pareiškėjas taip pat nurodė, kad pareiškėjo juridinis statusas yra asociacija, kuri nevykdo jokios ūkinės-komercinės veiklos, negauna jokio pelno, visą asociacijos biudžetą sudaro narių mokami mokesčiai. Skundžiamu Sprendimu patvirtinta suma pareiškėjui yra nepakeliama, ji neišvengiamai lemtų asociacijos bankrotą.
8. Atsakovas Aplinkos apsaugos departamentas prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir Departamentas) atsiliepime su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
9. Atsakovas nurodė, kad pagal Įstatymo 6 straipsnio 2 dalies nuostatas, už nedeklaruotą ar deklaruotą mažesnį negu išgautas gamtos išteklių kiekį ir (ar) be leidimo išgautą gamtos išteklių kiekį taikomas didesnis mokesčio tarifas. Jis apskaičiuojamas tarifus dauginant iš koeficiento 10. Deklaracijų nepateikimas dėl žmogiškos klaidos teismų praktikoje nėra esminis ir panaikinantis pareiškėjo atsakomybę. Taip pat kaltės forma Įstatymo nuostatose nėra detalizuota, kaip ir nėra numatyta galimybė atsakovui atleisti mokesčio mokėtoją nuo baudos ar ją sumažinti. Taigi, vien fakto, kad pareiškėjas nepateikė deklaracijų už 2016–2017 m., neatsižvelgiant, ar tai buvo dėl žmogiškosios klaidos, pakanka sankcijai taikyti (taikomas didesnis mokesčio tarifas dauginant iš koeficiento 10).
10. Atsiliepime atsakovas pareiškėjo paaiškinimus dėl 2013–2015 m. deklaracijose atsiradusios klaidos vertino kaip teisiškai nereikšmingus, kadangi teismų praktikoje laikomasi nuomonės, jog imperatyvių reikalavimų aplinkosaugos srityje nevykdymas nelaikytinas sąmoningu. Įstatymas mokesčio mokėtojui nustato pareigą būti atidžiam, rūpintis ir užtikrinti tinkamą mokesčio apskaičiavimą, sumokėjimą ir deklaracijų teikimą, dėl to rašymo apsirikimo klaida nelaikytina pateisinančia aplinkybe. Be to, toks tęstinis pažeidimas buvo nutrauktas, tik atsakovui atlikus planinį patikrinimą.
II.
11. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. rugsėjo 17 d. sprendimu pareiškėjo skundą patenkino iš dalies – pakeitė Sprendimą ir juo patvirtintą mokestį sumažino iki 9 796,72 Eur.
12. Teismas nustatė, kad:
12.1. Medžiotojų klubas “Paberžė” teikė mokesčio už medžiojamųjų gyvūnų išteklių naudojimą deklaracijas. Deklaracijose už 2013–2015 m. nurodyta, kad už IV medžioklės plotų kategoriją deklaruojami 179,900 ha. Už 2016 m. mokestinį laikotarpį deklaracija pateikta 2017 m. sausio 17 d., o už 2017 m. deklaracija pateikta 2018 m. sausio 17 d.
12.2. Patikrinimo akte nurodyta, kad pareiškėjas už 2013–2015 m. deklaravo mažesnius IV kategorijos medžioklės plotų dydžius nei nustatyta Vilniaus apskrities Švenčionių rajono savivaldybės Medžioklės plotų pasiskirstymo pagal tinkamumą medžiojamiesiems gyvūnams gyventi ir veistis medžioklės plotų charakteristikoje, bei tuo pažeidė Įstatymo nuostatas. Dėl šių pažeidimų, vadovaujantis Įstatymo 6 straipsnio 2 dalimi, pareiškėjui paskaičiuotas mokestis 10 kartų didesniu tarifu; mokėtinas mokestis sudaro 48 983,61 Eur.
12.3. Priėmus Patikrinimo aktą, pareiškėjas 2018 m. balandžio 24 d. pateikė patikslintas deklaracijas už 2016–2017 m., kuriose patikslino VI medžioklės plotų kategorijos medžioklės plotų dydį, deklaruodamas 779,900 ha.
12.4. Pareiškėjas 2018 m. balandžio 26 d. sumokėjo mokestinę nepriemoką 543,20 Eur už IV kategorijos medžioklės plotus (už 2013–2017 m.), taip pat 2018 m. gegužės 16 d. sumokėjo 123,28 Eur delspinigių.
12.5. Pareiškėjas 2018 m. gegužės 15 d. atsakovui pateikė paaiškinimus dėl Patikrinimo akto, kuriuose paaiškino, kad deklaracijose už 2013–2015 m. nurodė klaidingus hektarų dydžius: vietoje 779,90 ha įrašyta 179,70 ha. Taip pat nurodė, kad deklaracijos už 2016 m. ir 2017 m. buvo pateiktos laiku. Paaiškino, kad galbūt nepastebėjo VMI teiktų pastabų dėl pateiktų deklaracijų už 2016–2017 m.
12.6. Atsakovas 2018 m. gegužės 24 d. priėmė Sprendimą, kuriuo patvirtino Patikrinimo aktą.
13. Teismas rėmėsi Įstatymo 6 straipsniu, kuriame įtvirtinta, kad mokesčio už valstybinius gamtos išteklius tarifai nustatyti šio įstatymo 1, 2 ir 3 prieduose. Už nedeklaruotą ar deklaruotą mažesnį negu išgautas gamtos išteklių kiekį ir (ar) be leidimo išgautą gamtos išteklių kiekį taikomas didesnis mokesčio tarifas. Jis apskaičiuojamas šio įstatymo 1, 2 ir 3 prieduose nustatytus tarifus dauginant iš koeficiento 10 (6 straipsnio 1–2 dalys). Įstatymo 7 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad mokesčio už valstybinius gamtos išteklius, išskyrus mokestį už medžiojamųjų gyvūnų išteklius, mokestinis laikotarpis yra kalendorinis ketvirtis. Mokesčio už medžiojamųjų gyvūnų išteklius mokestinis laikotarpis yra kalendoriniai metai. Mokesčio mokėtojai, pasibaigus mokestiniam laikotarpiui, privalo užpildyti mokesčio už valstybinius gamtos išteklius deklaracijas ir jas pateikti tai teritorinei valstybinei mokesčių inspekcijai, kurios veiklos teritorijoje jie yra arba privalo būti įregistruoti mokesčio mokėtojais, ir sumokėti mokestį už valstybinius gamtos išteklius iki antro kalendorinio mėnesio, einančio po mokestinio laikotarpio, už kurį mokestis mokamas, 15 dienos. (7 straipsnio 4 dalis). Teismas taip pat nurodė, kad tam tikrais atvejais gali būti nustatytos ypatingos aplinkybės, kurioms egzistuojant, mokestis už nedeklaruotus plotus gali būti mažinamas.
14. Teismas nurodė, kad byloje esantys duomenys patvirtina, jog pareiškėjas teikė deklaracijas už 2013–2015 m., o taip pat ir už 2016–2017 m., kuriose už IV medžioklės plotų kategoriją deklaruojami 179,900 ha, kai tuo tarpu turėjo būti deklaruoti 779,90 ha. Teismas vertino pareiškėjo paaiškinimus, kuriuose jis nurodė, kad ši klaida įvyko dėl rašymo apsirikimo, supainiojus skaitmenis „7“ bei „1“, kadangi deklaracijos buvo pildomos pagal duomenis iš ranka rašyto lapo, tokie paaiškinimai pateikti atsakovui iš karto dar po Patikrinimo akto priėmimo, šią klaidą pareiškėjas pripažįsta ir jos neginčija; deklaracijos už 2016 m. ir 2017 m. pateiktos laiku, tačiau dėl objektyvių priežasčių (VMI siųstos pastabos buvo adresuotos pareiškėjo prezidentui, kuris buvo išėjęs į pensiją) gavus teiktas pastabas, deklaracijos nebuvo patikslintos; šios deklaracijos buvo pirmą kartą teiktos elektroniniu būdu, todėl dėl neapdairumo galėjo nesuprasti, jog yra įsivėlusi klaida ir deklaracijos nebuvo pateiktos, patikslintos deklaracijos už 2016–2017 m. buvo pateiktos 2018 m. balandžio 24 d.
15. Teismas, atsižvelgęs į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo praktiką, kad įstatyme nustatytų institucijų priimtų nutarimų taikyti asmeniui konkrečią sankciją pagrįstumo ir teisėtumo kontrolę užtikrina teismas, vertino, jog pareiškėjo įvardijamos aplinkybės (klaida dėl rašymo apsirikimo supainiojus objektyviai panašius skaičius; nepatyrimas teikiant deklaracijas elektroniniu būdu; pareiškėjo atsakingo asmens, kuriam buvo siunčiamos pastabos dėl deklaracijų tikslinimo, išėjimas iš pareigų, bendradarbiavimas atlikus patikrinimą bei dalies nepriemokos sumokėjimas gavus Patikrinimo aktą) yra tokios, į kurias atsižvelgiant galėtų būti mažinamas Įstatymo nustatytas mokestis už nedeklaruotus plotus. Teismas taip pat vertino aplinkybę, kad pareiškėjas neturėjo tikslo gauti mokestinės naudos, yra ne pelno siekianti organizacija, dalis medžioklės plotų nebuvo deklaruota dėl apsirikimo, kiti medžioklės plotai buvo deklaruoti ir mokestis mokėtas tinkamai. Atsižvelgiant į tai, teismas darė išvadą, kad pareiškėjui paskaičiuotas mokestis tarifus dauginant iš koeficiento 10 laikytinas neproporcingu padarytam pažeidimui.
16. Teismas, remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, kurioje pripažįstama, kad ekonominės sankcijos sumažinimas vietoje 10 kartų didesnio mokesčio tarifo taikant 100 proc. didesnį mokestį, atsižvelgus į teisės pažeidimo pobūdį, jo mastą, atsakomybę lengvinančias bei kitas reikšmingas aplinkybes, atitinka teisingumo, protingumo kriterijus, mokestį už pareiškėjo nedeklaruotus medžioklės plotus sumažino iki 9 796,72 Eur (4 898,36 Eur x 2).
III.
17. Pareiškėjas medžiotojų klubas „Paberžė“ apeliaciniame skunde prašo pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. rugsėjo 17 d. sprendimą ir Sprendimu patvirtintą mokestį sumažinti iki 4 900,52 Eur.
18. Pareiškėjas pažymi, kad šiuo apeliaciniu skundu neskundžia Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimo dalies, kuria pritaikytas 100 proc. didesnis mokesčio tarifas (vietoje 10 kartų didesnio tarifo), tačiau nesutinka su teismo atliktu galutiniu (subendrintu) mokesčio dydžio apskaičiavimu. Tiek atsakovas, priimdamas Sprendimą, tiek pirmosios instancijos teismas, apskaičiuodami bendrą (galutinį) mokėtiną mokestį už 2013–2015 m. deklaruotą mažesnį IV kategorijos medžioklės plotą ir už deklaracijos formos KIT709 už 2016–2017 m. nepateikimą, visiškai neatsižvelgė į tai, kad pareiškėjas dar iki skundžiamo Sprendimo priėmimo dienos buvo sumokėjęs mokėtiną mokestį už 2013–2017 m. deklaruotą mažesnį IV kategorijos medžioklės plotą (543 Eur), o mokesčius už valstybinius gamtos išteklius už 2016 m. ir 2017 m., nors ir tinkamai nepateikęs deklaracijų, sumokėjo visiškai ir per įstatymo nustatytus terminus: 2 134 Eur dydžio mokestį už valstybinius gamtos išteklius už 2016 m. pareiškėjas sumokėjo 2017 m. vasario 8 d., o 2 219 Eur dydžio mokestį už valstybinius gamtos išteklius už 2017 m. pareiškėjas sumokėjo 2018 m. vasario 12 d.
19. Pareiškėjo teigimu, Įstatymo 6 straipsnio 2 dalis negali būti aiškinama taip, jog pažeidimą padaręs asmuo turi sumokėti tiek mokestį paprastu tarifu, tiek ir mokestį padidintą 10 kartų didesniu tarifu (t. y. mokestį standartiniu tarifu + mokestį 10 kartų didesniu tarifu). Pirmosios instancijos teismas, apskaičiuodamas galutinį subendrintą pareiškėjui mokėtiną mokestį (padidinus jį 100 proc.) už Įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje padarytus pažeidimus, turėjo atimti pareiškėjo jau sumokėtas sumas, viso 4 896,20 Eur (543,20 Eur + 2 134.00 Eur + 2 219 Eur), ir nustatyti galutinę likusią mokėtiną sumą – 4 900,52 Eur (9 796,72 Eur – 4 896,20 Eur). Priešingu atveju, susidarytų situacija, jog pareiškėjas už Įstatymo 6 straipsnio 2 dalies pažeidimus turėtų sumokėti 3 kartus didesnį mokestį (t. y. sumokėti 4 896,20 Eur + 9 796,72 Eur), nepaisant to, kad pirmosios instancijos teismas sprendimu nusprendė pritaikyti tik 2 kartus didesnį mokestį.
20. Atsakovas Departamentas atsiliepime su pareiškėjo apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo palikti pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą.
21. Atsakovo teigimu, priešingai nei nurodo pareiškėjas, Vilniaus apygardos administracinis teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, atsižvelgė į visas administracinės bylos faktines aplinkybes (sumokėtus mokesčius, tyčios nebuvimą, siekio nuslėpti mokesčius nebuvimą ir kt.), remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojama praktika tapačiose bylose, tinkamai pritaikė teisės normas ir priteisė pareiškėjui mokėtiną mokestį. Teismas vertino, jog priėmus Patikrinimo aktą, pareiškėjas 2018 m. balandžio 24 d. pateikė patikslintas deklaracijas už 2016–2017 m. laikotarpį, kuriose patikslino VI medžioklės plotų kategorijos medžioklės plotų dydį, deklaruodamas 779,900 ha, taip pat aplinkybes, kad pareiškėjas neturėjo tikslo gauti mokestinės naudos, yra ne pelno siekianti organizacija, dalis medžioklės plotų nebuvo deklaruota dėl apsirikimo, kiti medžioklės plotai buvo deklaruoti ir mokestis mokėtas tinkamai. Tai paneigia pareiškėjo argumentus, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į sumokėtas nepriemokas. Teismo nurodytos aplinkybės ir lėmė sankcijos mažinimą.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
22. Ginčas byloje kilo dėl Sprendimo, kuriuo atsakovas už nedeklaruotą ar deklaruotą mažesnį negu išgautą gamtos išteklių kiekį pareiškėjui pritaikė 10 kartų didesnį mokesčio tarifą (48 983,61 Eur), teisėtumo ir pagrįstumo.
23. Byloje nustatyta, kad Vilniaus RAAD direktoriaus 2013 m. balandžio 23 d. įsakymu Nr. VR-V-80 „Dėl leidimų išdavimo naudoti medžiojamųjų gyvūnų išteklius medžioklės plotų vienetuose“ pareiškėjui išdavė leidimą naudoti medžiojamųjų gyvūnų išteklius Švenčionių rajono savivaldybėje. Vilniaus RAAD mokesčių kontrolės skyrius, atlikęs medžiotojų klubo „Paberžė“ mokesčio už valstybinius gamtos išteklius (mokesčio už medžiojamųjų gyvūnų išteklius) už 2013–2017 m. apskaičiavimo ir deklaravimo teisingumo planinį patikrinimą, Patikrinimo aktu nustatė, kad medžiotojų klubas „Paberžė“ už 2013 m., 2014 m. ir 2015 m. deklaravo mažesnius IV kategorijos medžioklės plotų dydžius nei nustatyta Vilniaus apskrities Švenčionių rajono savivaldybės Medžioklės plotų pasiskirstymo pagal tinkamumą medžiojamiesiems gyvūnams gyventi ir veistis medžioklės plotų charakteristikoje. Vadovaujantis Įstatymo 6 straipsnio 2 dalimi, pareiškėjui už nedeklaruotus medžioklės plotus apskaičiuotas mokestis didesniu tarifu – 3 218,25 Eur (nustatytus tarifus dauginant iš koeficiento 10). Patikrinimo aktu taip pat nustatė, kad medžiotojų klubas „Paberžė“ teisės aktų nustatytais terminais VMI nepateikė Mokesčio už medžiojamųjų gyvūnų išteklių naudojimą deklaracijų formų KIT709 už 2016 m. ir 2017 m., todėl už nedeklaruotą ar deklaruotą mažesnį negu išgautas gamtos išteklių kiekį ir (ar) be leidimo išgautą gamtos išteklių kiekį apskaičiuotas mokestis didesniu tarifu – 45 765,36 Eur (nustatytus tarifus dauginant iš koeficiento 10). Vilniaus RAAD 2018 m. gegužės 24 d. Sprendimu patvirtino Patikrinimo aktą ir nurodė pareiškėjui už nedeklaruotą ar deklaruotą mažesnį negu išgautas gamtos išteklių kiekį sumokėti paskaičiuotą taikant didesnio mokesčio tarifą 48 983,61 Eur sumą.
24. Iš byloje pateikto „Swedbank“ banko 2017 m. vasario 8 d. mokėjimo nurodymo matyti, kad pareiškėjas į VMI sąskaitą yra sumokėjęs 2 134 Eur, 2018 m. vasario 12 d. mokėjimo nurodymu – 2 219 Eur, o 2018 m. balandžio 26 d. mokėjimo nurodymu – 543,20 Eur, viso sumokėta suma sudaro 4 896,2 Eur. Pareiškėjas „Swedbank“ banko 2018 m. gegužės 16 d. mokėjimo nurodymu į VMI sąskaitą taip pat yra sumokėjęs 123,28 Eur.
25. Pirmosios instancijos teismas ginčijamu sprendimu pareiškėjo skundą patenkino iš dalies – pakeitė Sprendimą ir juo patvirtintą mokestį sumažino iki 9 796,72 Eur (vietoje 10 kartų didesnio mokesčio tarifo pritaikė 100 proc. didesnį mokestį).
26. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo galutiniu (subendrintu) mokesčio dydžio apskaičiavimu. Pareiškėjo teigimu, šiuo atveju nebuvo įvertinta tai, kad pareiškėjas iki skundžiamo Sprendimo priėmimo dienos sumokėjo mokėtiną mokestį už 2013–2017 m. deklaruotą mažesnį IV kategorijos medžioklės plotą, o mokesčius už valstybinius gamtos išteklius už 2016 m. ir 2017 m., nors ir tinkamai nepateikęs deklaracijų, sumokėjo per įstatymų nustatytus terminus (viso sumokėta 4 896,20 Eur), todėl ši suma turėjo būti atimta ir nustatyta galutinė mokėtina suma 4 900,52 Eur (9 796,72 Eur – 4 896,20 Eur).
27. Įstatymo (redakcija, galiojusi Vilniaus RAAD Sprendimo priėmimo metu) 5 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad mokesčio už medžiojamųjų gyvūnų išteklius mokėtojai yra fiziniai ir juridiniai asmenys, turintys leidimą naudoti medžiojamųjų gyvūnų išteklius medžioklės plotų vienete pagal Lietuvos Respublikos medžioklės įstatymą, išskyrus biologinio profilio mokslo ir mokymo įstaigas, vykdančias laukinės gyvūnijos, jos gyvenamosios aplinkos ir medžioklės mokslinius tyrimus. Mokesčio už valstybinius gamtos išteklius, išskyrus mokestį už medžiojamųjų gyvūnų išteklius, mokestinis laikotarpis yra kalendorinis ketvirtis. Mokesčio už medžiojamųjų gyvūnų išteklius mokestinis laikotarpis yra kalendoriniai metai (7 str. 1 d.). Mokesčio už medžiojamųjų gyvūnų išteklius mokėtojai, mokestinio laikotarpio mokesčio deklaracijoje taikydami indeksuotą šio įstatymo 3 priede nustatytą mokesčio už medžiojamųjų gyvūnų išteklius tarifą pagal medžioklės plotų kategorijas, apskaičiuoja ir moka mokestį už per mokestinį laikotarpį mokesčio mokėtojui suteiktą (leistą) naudoti atitinkamos kategorijos medžioklės plotų dydį (7 str. 3 d.). Mokesčio mokėtojai, pasibaigus mokestiniam laikotarpiui, privalo užpildyti mokesčio už valstybinius gamtos išteklius deklaracijas ir jas pateikti tai teritorinei valstybinei mokesčių inspekcijai, kurios veiklos teritorijoje jie yra arba privalo būti įregistruoti mokesčio mokėtojais, ir sumokėti mokestį už valstybinius gamtos išteklius iki antro kalendorinio mėnesio, einančio po mokestinio laikotarpio, už kurį mokestis mokamas, 15 dienos (7 str. 4 d.).
28. Pagal Įstatymo 6 straipsnio 2 dalį, už nedeklaruotą ar deklaruotą mažesnį negu išgautas gamtos išteklių kiekį ir (ar) be leidimo išgautą gamtos išteklių kiekį taikomas didesnis mokesčio tarifas. Jis apskaičiuojamas šio įstatymo 1, 2 ir 3 prieduose nustatytus tarifus dauginant iš koeficiento 10. Šia teisės norma nustatyti sunaudotų valstybinių gamtos išteklių deklaravimo ir mokesčio už juos sumokėjimo būdas bei terminai lemia, kad pažeidus juos, atsiranda dvejopo pobūdžio pasekmės: nedeklaravus ar deklaravus mažesnį išgautų gamtos išteklių kiekį, atsiranda teisinis pagrindas taikyti Įstatymo 6 straipsnio 2 dalį ir už išgauto, bet nedeklaruoto gamtos išteklių kiekį, skaičiuoti didesnį mokesčio tarifą, padaugintą iš koeficiento 10 (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-476-438/2018). Taigi, nedeklaruotas ar deklaruotas mažesnis negu išgautas gamtos išteklių kiekis yra pagrindas taikyti Įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje numatytą didesnį mokesčio tarifą. Įstatymas nenumato galimybės taikyti mažesnį mokestį nei nustatyta, t. y. už minėtus Įstatymo pažeidimus padidinto tarifo (dauginant iš koeficiento 10) taikymas yra imperatyvi nuostata.
29. Byloje nėra ginčo, kad pareiškėjas už 2013 m., 2014 m. ir 2015 m. deklaravo mažesnius IV kategorijos medžioklės plotų dydžius nei nustatyta Vilniaus apskrities Švenčionių rajono savivaldybės Medžioklės plotų pasiskirstymo pagal tinkamumą medžiojamiesiems gyvūnams gyventi ir veistis medžioklės plotų charakteristikoje, taip pat teisės aktų nustatytais terminais VMI nepateikė Mokesčio už medžiojamųjų gyvūnų išteklių naudojimą deklaracijų formų KIT709 už 2016 m. ir 2017 m. Šios aplinkybės patvirtina, kad atsakovui atsirado teisinės sąlygos taikyti Įstatymo 6 straipsnio 2 dalies nuostatas ir už nedeklaruotą ar deklaruotą mažesnį negu išgautas gamtos išteklių kiekį apskaičiuoti mokestį padidintu tarifu.
30. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra ne kartą konstatavęs, kad įstatyme nustatytų institucijų priimtų nutarimų taikyti asmeniui konkrečia sankciją pagrįstumo ir teisėtumo kontrolę užtikrina teismas. Jis, atsižvelgdamas į teisės pažeidimo pobūdį, jo mastą, atsakomybę lengvinančias bei kitas reikšmingas aplinkybes ir vadovaudamasis teisingumo, protingumo kriterijais, turi teisę nuspręsti, kad tokia sankcija asmeniui neturi būti taikoma, jei dėl tam tikrų itin svarbių aplinkybių ji yra akivaizdžiai neproporcinga (neadekvati) padarytam teisės pažeidimui ir dėl to neteisinga (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2008 m. sausio 21 d. nutarimas, 2008 m. rugsėjo 17 d. nutarimas).
31. Konstitucinis Teismas savo nutarimuose yra pateikęs išsamią ir aiškią proporcingumo principo koncepciją. Pavyzdžiui, 2001 m. spalio 2 d. nutarime Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad „už teisės pažeidimus valstybės nustatomos poveikio priemonės turi būti proporcingos teisės pažeidimui, turi atitikti siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus, neturi asmens varžyti akivaizdžiai labiau negu reikia šiems tikslams pasiekti“. Teisingumo ir teisinės valstybės konstituciniai principai reiškia ir tai, „kad tarp siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti, tarp teisės pažeidimų ir už šiuos pažeidimus nustatytų nuobaudų turi būti teisinga pusiausvyra (proporcija). Šie principai neleidžia nustatyti už teisės pažeidimus tokių nuobaudų, kurios būtų akivaizdžiai neproporcingos teisės pažeidimui bei siekiamam tikslui“ (Konstitucinio Teismo 2000 m. gruodžio 6 d. nutarimas, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. kovo 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-298-556/2016).
32. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, keisdamas Sprendimą ir sumažindamas Sprendimu patvirtintą pareiškėjui mokėtiną mokestį, motyvuojamoje dalyje nurodė, kad pareiškėjo įvardijamos aplinkybės (klaida dėl rašymo apsirikimo supainiojus objektyviai panašius skaičius; nepatyrimas teikiant deklaracijas elektroniniu būdu; pareiškėjo atsakingo asmens, kuriam buvo siunčiamos pastabos dėl deklaracijų tikslinimo, išėjimas iš pareigų, bendradarbiavimas atlikus patikrinimą bei dalies nepriemokos sumokėjimas gavus Patikrinimo aktą) yra tokios, į kurias atsižvelgiant galėtų būti mažinamas Įstatymo nustatytas mokestis už nedeklaruotus plotus. Teismas taip pat vertino aplinkybes, kad pareiškėjas neturėjo tikslo gauti mokestinės naudos, yra ne pelno siekianti organizacija, dalis medžioklės plotų nebuvo deklaruota dėl apsirikimo, kiti medžioklės plotai buvo deklaruoti ir mokestis mokėtas tinkamai. Nurodytos aplinkybės pirmosios instancijos teismo buvo įvertintos, sprendžiant dėl priemonės proporcingumo, bei sudarė teisines prielaidas ženkliai sumažinti mokėtino mokesčio tarifą, taikant 100 proc. didesnį mokestį. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pripažįstama, kad ekonominės sankcijos sumažinimas, vietoje 10 kartų didesnio mokesčio tarifo taikant 100 proc. didesnį mokestį, atsižvelgus į teisės pažeidimo pobūdį, jo mastą, atsakomybę lengvinančias bei kitas reikšmingas aplinkybes, atitinka teisingumo, protingumo kriterijus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. balandžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2166-575/2016).
33. Teisėjų kolegija, vertindama pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, kad teismas, apskaičiuodamas galutinį subendrintą pareiškėjui mokėtiną mokestį (padidinus jį 100 proc.) už Įstatymo 6 straipsnio 2 dalies pažeidimus, turėjo atimti jau sumokėtas sumas – viso 4 896,20 Eur, ir nustatyti galutinę likusią mokėtiną sumą – 4 900,52 Eur (9 796,72 Eur – 4 896,20 Eur), pažymi, kad pagal Įstatymo 8 straipsnio 2 dalį, būtent Aplinkos ministerija ar jos įgaliotos institucijos kontroliuoja, ar teisingai apskaičiuojamas ir deklaruojamas mokestis už valstybinius gamtos išteklius, Aplinkos ministerijos įgaliotos institucijos pagal kompetenciją mokestinio patikrinimo rezultatus įformina bei juos patvirtina Aplinkos ministerijos nustatyta tvarka (8 str. 3 d.), o teritorinės valstybinės mokesčių inspekcijos pagal mokesčio mokėtojų pateiktas deklaracijas bei Aplinkos ministerijos ar jų įgaliotų institucijų tikrinimo dokumentus kontroliuoja, ar laiku sumokamas mokestis, išieško nesumokėtą mokestį ir su juo susijusias sumas (8 str. 1 d.). Nagrinėjamu atveju atsakovas Sprendimu už atitinkamų Įstatymo nuostatų pažeidimus pareiškėjui pritaikė sankciją – mokestį už valstybinius gamtos išteklius apskaičiavo padidintu tarifu, o pirmosios instancijos teismas, pasinaudodamas jam suteikta diskrecija, padidintą tarifą sumažino, pritaikydamas 100 proc. didesnį mokestį, tačiau pačio mokesčio ginčijamu sprendimu neapskaičiavo. Teisėjų kolegijos vertinimu, aplinkybė, kad atsakovo Patikrinimo akte ir/ar Sprendime nebuvo įvertintos pareiškėjo sumokėtos sumos (mokesčiai už valstybinius gamtos išteklius 2013–2017 m.), pareiškėjo teisinei padėčiai šiuo atveju neturi įtakos, nes Sprendimu yra apskaičiuotas mokestis už valstybinius gamtos išteklius padidintu tarifu neatsižvelgiant į parastu tarifu jau sumokėtas sumas (tokių duomenų Patikrinimo akte ir Sprendime nėra nurodyta). Vykdant Sprendimą, pareiškėjo jau sumokėta mokesčio dalimi turi būti sumažinama didesniu tarifu apskaičiuota mokesčio suma. Pareiškėjui apskaičiuoto mokesčio už valstybinius gamtos išteklius mokėjimo tvarka nėra šios administracinės bylos nagrinėjimo dalykas, todėl plačiau dėl to nepasisakytina, pirmosios instancijos teismas, vertindamas Patikrinimo akto ir Sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, šių aplinkybių taip pat neturėjo nagrinėti.
34. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į byloje nustatytas aplinkybes, teisės aktų nuostatas, teismų praktiką, įvertinusi įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino teisės aktus, nustatė bylos išsprendimui svarbias aplinkybes ir, pasinaudodamas jam suteikta diskrecija, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kuris paliktinas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmestinas.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 41 straipsniu, 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
n u t a r i a:
Pareiškėjo medžiotojų klubo „Paberžė“ apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio 2018 m. rugsėjo 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Romanas Klišauskas
Dainius Raižys
Virginija Volskienė