Vieša sprendimų paieška



Pavadinimas: [2022-07-07][nuasmeninta nutartis byloje][1A-142-282-2022].docx
Bylos nr.: 1A-142-282/2022
Bylos rūšis: baudžiamoji byla
Teismas: Ðiauliø apygardos teismas
Raktiniai žodžiai:
Teisiniai terminai:
Šalys:
Vardas/Pavardė/Pavadinimas Kodas Byloje kaip
Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūra prokuroras Jonas Trumpulis 190743969 prokuroras
Kategorijos:
Fizinio skausmo sukėlimas ar nežymus sveikatos sutrikdymas (BK 140 str. 1 d.)
Nusikaltimai žmogaus sveikatai (BK XVIII skyrius)
Fizinio skausmo sukėlimas ar nežymus sveikatos sutrikdymas (BK 140 str.)

?Pranešėja N

Baudžiamoji byla Nr. 1A-142-282/2022

Teisminio proceso Nr. 1-01-1-25716-2021-9

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.3.2.; 1.1.5.1.1.; 1.1.7.1.; 1.1.8.1.1.; 1.2.4.6.1.; 2.1.2.12.; 2.1.7.2.; 2.1.7.3.; 2.1.7.4.1.; 2.1.7.4.3.; 2.1.7.4.4.; 2.1.7.4.6.;2.1.7.5.; 2.1.14.; 2.4.6.1

 (S)

 

img1 

 

ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMAS

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2022 m. liepos 7 d.

Šiauliai

 

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Zigmo Kavaliausko, Vidmanto Mylės, Virginijos Žindulienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

sekretoriaujant Raimondai Katiliūtei,

dalyvaujant prokurorui Jonui Trumpuliui,

nuteistajai J. K. ir jos gynėjai advokatei E. J.,

nukentėjusiajam D. J. ir jo atstovui advokatui S. S.,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios J. K. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2022 m. vasario 17 d. nuosprendžio, kuriuo J. K. pripažinta kalta ir nuteista pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalį laisvės apribojimu 6 mėnesiams, įpareigojant dalyvauti elgesio pataisos programoje ir per 3 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos neatlygintinai išdirbti 30 valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis.

Vadovaujantis BK 641 straipsniu, paskirtą bausmę sumažinus vienu trečdaliu, J. K. paskirta bausmė – laisvės apribojimas 4 mėnesiams, įpareigojant dalyvauti elgesio pataisos programoje ir per 3 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos neatlygintinai išdirbti 30 valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis.

Nukentėjusiojo D. J. 400 Eur atstovavimo išlaidos pripažintos proceso išlaidomis ir iš J. K. priteista 400 Eur proceso išlaidų nukentėjusiojo D. J. naudai.

Kolegija

 

n u s t a t ė: 

 

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

 

1.       J. K. pagal BK 140 straipsnio 2 dalį nuteista už tai, kad ji, smurtaudama padarė nežymų sveikatos sutrikdymą D. J., o būtent: 2021-07-28, apie 21.40 val., buto, esančio (duomenys neskelbtini), koridoriuje, tyčia kumščiais trenkė nukentėjusiajam D. J. nemažiau kaip penkis kartus į galvos sritį, tame tarpe ir į nosį, kuris galvą dengėsi rankomis, bei rankomis trenkė ikiteisminio tyrimo metu nenustatytą kiekį smūgių į krūtinės sritį, pastūmė jį, dėl ko nukentėjusysis D. J. trenkėsi kairės rankos alkūne į sieną, tokiais veiksmais padarydama nukentėjusiajam D. J. nežymų sveikatos sutrikdymą sukėlusius sužalojimus: poodines kraujosruvas krūtinės priekiniame paviršiuje, kairiame dilbyje, kairėje plaštakoje, odos nubrozdinimus kairiojo apatinio voko-paakio srityje, kairiame dilbyje, odos nubrozdinimus ir poodines kraujosruvas nosyje, dešiniame dilbyje, kairėje alkūnėje.

 

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

 

2.       Apeliaciniu skundu nuteistoji J. K. prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2022-02-17 nuosprendį ir:

1)       nutraukti bylą, kadangi egzistuoja BK V skyriuje numatyta baudžiamąją atsakomybę šalinanti aplinkybė – būtinoji gintis, arba

2)       perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui, jeigu ištyrus ir įvertinus įrodymus apeliacinės instancijos teisme būtų padaryta išvada, kad veikos faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo pirmosios instancijos teismo nustatytųjų ir tai gali lemti esminį jos padėties pabloginimą, ir dėl to būtų peržengtos bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribos, arba

3)       priimti naują nuosprendį – ją išteisinti, neįrodžius, kad ji dalyvavo padarant nusikalstamą veiką, arba, kad nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, arba

4)       priimti naują nuosprendį – ją išteisinti, jeigu apeliacinės instancijos teismas nustatytų, kad padaryti Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) reikalavimų pažeidimai, dėl kurių buvo suvaržytos įstatymų garantuotos jos, kaip kaltinamosios, teisės ar kurie sukliudė pirmosios instancijos teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį,

5)       priteisti iš D. J. jos naudai 500 Eur patirtų proceso išlaidų.

2.1. Teigia, kad teismo nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas, nes ji BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos nepadarė, kadangi egzistuoja baudžiamąją atsakomybę šalinanti aplinkybė – būtinoji gintis. Nurodo, kad teismas išsamiai ir nešališkai visų bylos aplinkybių neišnagrinėjo, nepagrįstai nesivadovavo BK 28 straipsniu, todėl pažeidė BPK 1 straipsnio 1 dalies, 3 straipsnio 1 dalies 7 punkto, 7 straipsnio, 20 straipsnio 5 dalies, 22 straipsnio 3 dalies, 44 straipsnio 6 dalies, 45 straipsnio, 83 straipsnio 1 ir 4 dalių, 268 straipsnio, 273 straipsnio 1 dalies, 275 straipsnio 1 dalies, 301 straipsnio, 369 straipsnio 3 dalies nuostatas, taip pat netinkamai aiškino ir taikė BK 2 straipsnio 3-4 dalių, 14-15 straipsnių, 28 straipsnio, 140 straipsnio 1 dalies nuostatas.

2.2. Nurodo, kad teismas klaidingai byloje įvertino jos kaltės prisipažinimą padarius nusikalstamą veiką, nes iš jos parodymų ikiteisminio tyrimo metu matyti, kad ji kaltės nepripažino (t. 1, b. 1. 100–102), vėliau kaltę pripažino tik iš dalies, su sąlyga, jog ji ir nukentėjusysis susitaikys ir, kad jai nebus taikoma baudžiamoji atsakomybė (t. 1, b. 1. 107–109). Teigia, kad analogiškos pozicijos ji laikėsi ir teisme, klaidingai suvokdama, jog pripažinus nusikalstamos veikos padarymą jai baudžiamoji atsakomybė nebus taikoma. Šias aplinkybes patvirtina Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2021-09-02 nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 01-1-25686-21, kurioje nustatyta, kad pats nukentėjusysis ją sumušė ir nežymiai sutrikdė jos sveikatą, Šiaulių apygardos teismo 2021-10-01 nutartis dėl ikiteisminio tyrimo nutraukimo kaltinamajai ir nukentėjusiajam susitaikius panaikinimo, paties nukentėjusiojo 2021-08-19 pasižadėjimas raštu, kad jis daugiau nekonfliktuos ir neužgaulios jos. Dėl to apeliantė teigia, kad jos nurodytos aplinkybės kelia abejonių dėl nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių, todėl teismas nepagrįstai byloje taikė BPK 273 straipsnio 1 dalies nuostatas byloje atlikdamas sutrumpintą įrodymų tyrimą. Tokiu būdu teismas pažeidė ir BPK 44 straipsnio 6 dalies nuostatas.

2.3. Apeliantė teigia, kad teismo posėdyje buvo pažeistos jos, kaip kaltinamosios, teisės, numatytos BPK 7 straipsnyje, 22 straipsnio 3 dalyje, 45 straipsnyje, 275 straipsnio 1 dalyje, 268 straipsnyje, nes teismas jai neišaiškino jos, kaip kaltinamosios, procesinių teisių ir neužtikrino galimybės jomis pasinaudoti, t. y. teismo posėdžio metu jai suprantamai ir aiškiai nebuvo paaiškinti teisiniai padariniai dėl kaltinimo pripažinimo. Teismas, matydamas, kad teismo posėdžio metu ji visiškai nesupranta, kas vyksta procese, kad jai viskas yra neaišku, nėra iki galo aiškus ir suprantamas pats kaltinimas ir jo visiško pripažinimo teisiniai padariniai, o jos gynėja (paskirta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos) nesilaiko BPK 48 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir neteikia jai reikiamos teisinės pagalbos, galėjo jai papildomai paaiškinti visas jos procesines teises, patį kaltinimą ir jo pripažinimo pasekmes, pasiūlyti jai pakeisti gynėją. Dėl to ji bylos nagrinėjimo metu negalėjo pasinaudoti BPK 275 straipsnio 1 dalyje numatytomis teisėmis – užduoti klausimus nukentėjusiajam, neturėjo lygių teisių teikti įrodymus, dalyvauti tiriant įrodymus, pateikti prašymus, ginčyti kitos šalies argumentus ir pareikšti savo nuomonę visais klausimais, kylančiais nagrinėjant bylą ir turinčiais reikšmės jos teisingam išsprendimui (BPK 7 straipsnio 2 dalis). Teigia, kad teismas nesilaikė ir BPK 22 straipsnio 3 dalies nuostatų, nes ji iki galo nesuprato, kuo yra kaltinama, kadangi pati nukentėjo nuo D. J. nusikalstamų veiksmų, buvo suvaržytos jos procesinės teisės teikti prašymus, pareikšti nušalinimus, teikti įrodymus ir dalyvauti juos tiriant, nagrinėjimo teisme metu duoti parodymus ir užduoti klausimus, duoti paaiškinimus apie teismo tiriamas bylos aplinkybes ir pareikšti savo nuomonę dėl kitų nagrinėjimo teisme dalyvių pareikštų prašymų, tylėti ir (ar) atsisakyti duoti parodymus apie savo pačios galimai padarytą nusikalstamą veiką, dalyvauti baigiamosiose kalbose (gynėja nepanaudojo visų įstatymuose nurodytų gynybos priemonių ir būdų, kad būtų nustatytos aplinkybės, teisinančios ginamąją), kreiptis į teismą paskutiniu žodžiu. Mano, kad dėl šių procesinių teisės normų pažeidimų, teismas priėmė neteisėta ir nepagrįstą nuosprendį.

2.4. Skunde apeliantė teigia, kad teismas byloje visiškai nevertino jos ir nukentėjusiojo bei liudytojų parodymų. Pažymi, kad iš nuosprendžio 1-2 lapų matyti, kad teismas nustatė, jog, pirmiausia, nuo nusikalstamų veikų padarymo nukentėjo ji pati. Nurodo, kad nukentėjusysis pažeidė viešąją tvarką, nes viešoje vietoje įžūliu elgesiu, grasinimais, piktybiškai tyčiodamasis demonstravo nepagarbą jai ir visiems aplinkiniams, kurie girdėjo nukentėjusiojo išsireiškimus: „smarvė“, „šunpalaikė“, „tu čia nevaikščiosi“, „tu čia nesėdėsi“, iš karto po šių savo veiksmų nukentėjusysis vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą jai, nes viešoje vietoje, daugiabučio namo laiptinėje, iš didelio pykčio ir savanaudiškų paskatų dėl jos asmens ir jos augintinio, apipylė ją vandeniu, po to griebė ją už plaukų ir laikėsi įsikibęs į jos plaukus, jos nepaleido. Dėl to akivaizdu, kad savo rankomis nukentėjusysis gintis negalėjo, kadangi tuo metu smurtavo prieš ją. Laikydamasis abejomis rankomis už jos plaukų, nukentėjusysis palenkė ją apačion, o tada viena ranka trenkė jai į kaklo sritį, į pilvą ir į veidą. Apeliantei neaišku, kaip teismas, nustatęs jos sužalojimą, galėjo padaryti išvadą, jog ji prisipažino kalta visiškai, nes jos veiksmuose apskritai nebuvo tyčios, o juo labiau tiesioginės. Pažymi, kad ji turėjo ir privalėjo gintis nuo nukentėjusiojo netikėtai ir didelį jos išgąstį sukėlusio užpuolimo, todėl yra visiškai pateisinama ir suprantama, kad pačiam nukentėjusiajam galėjo atsirasti tam tikra žala sveikatai. Mano, kad specialisto išvada, kuria rėmėsi teismas pagrįsdamas jos kaltę, turėjo būti atmesta, kadangi pats nukentėjusysis jos atžvilgiu įvykdė net dvi nusikalstamas veikas – pažeidė viešąją tvarką ir nežymiai sutrikdė jos sveikatą.

2.5. Nuteistoji skunde teigia, kad jos skunde nurodytas aplinkybes patvirtina liudytojo G. M. parodymai ir tarnybiniame pranešime nurodyti duomenys, iš kurių matyti, kad nukentėjusysis sunkiai galėjo paaiškinti įvykio aplinkybes dėl senyvo amžiaus, kad konfliktas kilo dėl šuns vedžiojimo, kad konflikto metu asmenys apsistumdė, kad vyras dėl senatvės sunkiai dėstė mintis, parodymus vis keitė, nesugebėjo paaiškinti visų aplinkybių, vis kartojo, kad jam smirda šuns išmatos, ir jis nori, kad žmonės nebevedžiotų čia augintinių, nes jis pats jų nelaiko (t. 1, b. 1. 66). Nurodo, kad liudytojo G. M. parodymai ir tarnybiniame pranešime nurodyti duomenys patvirtina, kad pats nukentėjusysis siekė neteisėtai suvaržyti jos teises ir laisves, t. y. be pagrindo drausti jai laisvai judėti ir turėti augintinį, to pasekoje, ji nukentėjo nuo pačio nukentėjusiojo vandališkų veiksmų jos atžvilgiu, t. y. buvo apipilta vandeniu bei vėliau buvo užpulta, todėl ji buvo priversta gintis jėga nuo nukentėjusiojo (t. 1, b. 1. 92–95).

2.6. Nuteistoji skunde teigia, kad nukentėjusiojo parodymai yra prieštaringi, o dėl esminių aplinkybių net išgalvoti ir melagingi. Nurodo, kad nukentėjusysis ikiteisminio tyrimo metu melagingai teigė, kad į jo butą ji veržėsi, spardė duris, jas daužė rankomis, kad jėga atplėšė buto duris ir pateko į buto vidų, kad jis ją apipylė buto viduje, o ne daugiabučio namo laiptinėje, kad ji jį puolė mušti kumščiais, o jis dengėsi savo galvą rankomis. Atkreipia dėmesį į tai, kad tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme buvo nustatyta, jog pats nukentėjusysis ją pirmas puolė, sugriebdamas ir laikydamas ją už plaukų, o po to kumščiu smūgiavo jai į veidą, todėl ji, gindamasi nuo užpuolimo, sužalojo patį nukentėjusįjį (t. 1, b. 1. 9–10). Teigia, kad nukentėjusiojo parodymų melagingumą ir išgalvojimą patvirtina liudytojos S. M. parodymai, ji iš nukentėjusiojo buto sklindančio triukšmo negirdėjo (t. 1, b. 1. 60–63). Dėl to apeliantė skunde teigia, kad ji negalėjo spardyti nukentėjusiojo buto durų, daužyti jų rankomis ar kitaip jėga plėšti buto duris, kadangi pastovų ir didelį triukšmą gretimų, toje pačioje laiptinėje esančių butų kaimynai būtų nuolat girdėję. Nagrinėjamu atveju tokio triukšmo nebuvo, išskyrus tik vienintelį stiprų garsą nuo smūgio į buto duris, kuomet nukentėjusysis laikė ją už plaukų ir kumščiu smūgiavo jai į veidą ir kitas kūno dalis, o ji gynėsi ir bandė ištrūkti. Taip pat teigia, kad nukentėjusysis melagingai tvirtina, kad jis jai nesudavė jokių smūgių (t. 1, b. 1. 10–18), tačiau iš liudytojo G. M. parodymų ir tarnybiniame pranešime nurodytų duomenų matyti, kad konflikto metu asmenys apsistumdė. Iš jos nuoseklių parodymų matyti, kad ji buvo sumušta, o jai padarytus sužalojimus patvirtina specialisto išvada, kuri šioje byloje buvo nuslėpta ir nepateikta teismui. Pažymi, kad Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2021-09-02 nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 01-1-25686-21 nustatyta, kad pats nukentėjusysis ją sumušė ir nežymiai jai sutrikdė sveikatą. Teigia, kad policijos pareigūnų „body“ kamerų vaizdo ir garso įrašai (t. 1, b. 1. 77–82) patvirtina, kad nukentėjusysis tyčia ir iš savanaudiškų paskatų ją sužalojo, o ji veikė esant būtinajai ginčiai. Nurodo, kad nukentėjusysis papildomos apklausos metu melagingai teigė, kad jos necenzūriniais žodžiais nevadino, su ja kalbėjosi gražiai, tačiau šiuos nukentėjusiojo parodymus paneigia paties nukentėjusiojo žodžiai, pasakyti atvykus policijos pareigūnams: vyras, atsidaręs langą, ant moters pradėjo šaukti, kad ji vedžioja savo „šunpalaikį“ (t. 1, b. 1. 66). Teigia, kad nukentėjusiojo parodymai, kad ji neva daužė ir spardė jo duris, yra melagingi, nes to apskritai nebuvo (t. 1, b. 1. 60–63). Taip pat nukentėjusysis melagingai teigė, kad ji pirma jį užsipuolė, veržėsi į jo butą, trankė jį kumščiais, o jis dengėsi nuo smūgių rankomis. Šiuos išgalvotus nukentėjusiojo parodymus paneigia paties nukentėjusiojo parodymai, jog ji pati neva jį puldama ir jam smūgiuodama pametė savo akinius. Toks nukentėjusiojo tvirtinimas neatitinka elementarios logikos, nes akiniai jai galėjo nukristi tik tuo atveju, jeigu nukentėjusysis būtųjų tempęs už plaukų, lenkęs prie žemės ir smūgiavęs jai į veidą. Nurodo, kad 2021-08-03 apklausos metu nukentėjusysis pakeitė savo ankstesnius parodymus, nurodydamas, kad jai neva gindamasis galėjo suduoti smūgius, tačiau jos sužaloti nesiekė, jos už plaukų netempė, o nagais jai kūno subraižyti negalėjo, nes neva jo nagai yra trumpi (t. 1, b. 34–37). Šie nukentėjusiojo parodymai neatitinka tikrovės, nes ankstesnėse apklausose nukentėjusysis atkakliai tvirtino, jog jokių smurtinių veiksmų jos atžvilgiu neatliko. Taip pat visiškai nepagrįstas ir išgalvotas yra nukentėjusiojo teiginys, kad dėl jo nagų trumpumo jis negalėjo sužaloti jos kūno, nes net nagams ir esant trumpiems, jais galima itin stipriai sužaloti žmogaus kūną. Pažymi, kad 2021-11-30 liudytojo papildomos apklausos metu nukentėjusysis pripažino, jog prieš ją smurtavo, tačiau neva šis pripažinimas buvo iš jo „išgautas“ apgaulingu būdu (t. 2, b. 1. 13–14). Apibendrindamas šiuos skunde nurodytus argumentus dėl nukentėjusiojo parodymų, apeliantė teigia, kad nukentėjusiojo parodymai yra prieštaringi, o jos parodymai yra nuoseklūs. Nukentėjusiojo tvirtinimas, kad jo prisipažinimas dėl fizinio smurto panaudojimo prieš ją buvo išgautas apgaulės būdu, turi būti atmestas kaip visiškai nepagrįstas, prieštaraujantis paties nukentėjusiojo parodymams. Pastebi, kad nukentėjusysis ikiteisminio tyrimo metu dėl ikiteisminį tyrimą atliekančių pareigūnų veiksmų jokio skundo prokurorui neteikė, apie tai nukentėjusysis buvo informuotas Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Imuniteto valdybos 2021-12-08 atsakymu (t. 2, b. 1. 8).

2.7. Apeliantė skunde teigia, kad teismo išvada, kad jos kaltė yra visiškai yra įrodyta, yra nepagrįsta, nes teismas byloje įrodymų netyrė. Nurodo, kad ji jokių tyčinių veiksmų nukentėjusiojo atžvilgiu neatliko, todėl jos veiksmuose apskritai nėra kaltės. Kadangi nukentėjusiojo parodymai yra prieštaringi, teismas jais negalėjo vadovautis priimdamas nuosprendį. Pažymi, kad teismas visiškai nevertino jos parodymų, o liudytojų parodymai, vaizdo įrašų apžiūra patvirtina ne jos kaltę, bet priešingai – nukentėjusiojo parodymų nenuoseklumą ir melagingumą, paties nukentėjusiojo fizinį smurtą prieš ją. Dėl to apeliantė nesutinka su teismo išvada, jog byloje nustatyti visi būtini objektyvieji ir subjektyvieji nusikalstamos veikos požymiai, kad veika teisingai kvalifikuota kaip fizinio skausmo sukėlimas ir nežymus sveikatos sutrikdymas, numatytas BK 140 straipsnio 1 dalyje, nes nagrinėjamu atveju egzistavo būtinoji gintis, kuri šalina jos baudžiamąją atsakomybę. Todėl apeliantė mano, kad teismo nuosprendis turi būti panaikintas ir baudžiamoji byla jos atžvilgiu nutraukta.

 2.8. Taip pat apeliantė skunde nurodo, kad ji dėl apeliacinio skundo parengimo ir baudžiamosios bylos Nr. 1-182-953/2022 turėjo papildomai konsultuotis su teisininkais, todėl patyrė 500 Eur proceso išlaidų, kurias prašo pripažinti proceso išlaidomis ir priteisti iš nukentėjusiojo.

 

3.       Atsiliepimu į nuteistosios J. K. apeliacinį skundą nukentėjusysis D. J. prašo palikti nepakeistą Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2022 m. vasario 17 d. nuosprendį nuteistosios J. K. atžvilgiu, priteisti visas jo turėtas proceso išlaidas. Teigia, kad skunde nuteistoji dėl nežinomų priežasčių visiškai pakeitė savo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu ir teisme. Taip pat teigia, kad nuosprendis yra objektyvus, nešališkas ir teisėtas, nes nuteistosios skundo argumentai yra deklaratyvūs ir neatitinka tikrovės, kadangi nuteistoji nuo pat bylos nagrinėjimo teisme pradžios turėjo jai paskirtą gynėją, su kuriuo bendravo viso teismo posėdžio metu, jokių nušalinimų ar pastabų dėl netinkamo teismo ar gynėjo darbo nepareiškė. Pastebi, kad teismas net keletą kartų klausė, ar teisiamoji supranta, kuo yra kaltinama, ar prisipažįsta savo kaltę, ar sutinka, kad būtų taikomas sutrumpintas įrodymų tyrimas teisme, tiek prieš nagrinėjant bylą iš esmės, tiek ir pabaigus įrodymų tyrimą klausė, ar ji turi kokių nors prašymų. Jokių pareiškimų ar pageidavimų nebuvo pareikšta. Pažymi, kad teismas net buvo padaręs pertrauką, kurios metu įpareigojo J. K. pasitarti su jai paskirta gynėja dėl galimų tolesnių bylos užbaigimo variantų. Po šios pertraukos teismas vėl klausė kaltinamosios, ar jai yra suprantamos bylos baigimo procesinės pasekmės ir kokia yra jos pozicija. Tik tada teismas ištyrė visą bylos medžiagą ir suteikė visiems proceso dalyviams teisę pasakyti paskutinį žodį. Nurodo, kad nuteistosios skunde yra nagrinėjamos nukentėjusiosios kaltės aplinkybės, kurios jau buvo ištirtos ikiteisminio tyrimo metu ir priimtas procesinis sprendimas, kuris nebuvo ginčijamas. Vertina, kad šis nuteistosios skundas yra nauja nuteistosios pasirinkta gynyba siekiant išvengti atsakomybės.

 

 

4.       Teismo posėdyje nuteistoji ir jos gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti, nukentėjusysis ir jo atstovas prašė nuteistosios apeliacinį skundą atmesti.

 

III. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir faktinių bylos aplinkybių vertinimas

 

5.       Apeliacinis skundas netenkinamas.

6.       Nuteistoji skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė jos, kaip kaltinamosios teises, nes neišaiškino jos procesinių teisių ir neužtikrino galimybės jomis pasinaudoti. Šis skundo argumentas yra nepagrįstas, nes iš teisiamojo posėdžio protokolo matyti, kad J. K., kaip kaltinamajai, bylą nagrinėjęs teismas išaiškino jos, kaip kaltinamosios teises, numatytas BPK 22 straipsnyje, ir nuteistoji J. K. patvirtino jas supratusi, taip pat iš posėdžio protokolo matyti, kad nuteistoji jai išaiškintomis teisėmis naudojosi (turėjo gynėją, davė parodymus, paaiškinimus apie tiriamą įvykį, kreipėsi į teismą paskutiniu žodžiu ir kt.) (t. 3, b. l. 68–72). Taip pat pirmosios instancijos teisme J. K. nurodė, kad jai pareikšto kaltinimo turinys yra suprantamas, kalta ji nurodė prisipažįstanti iš dalies, davė parodymus apie tiriamą įvykį, pasakė paskutinį žodį. Be to, iš bylos matyti, kad pirmosios instancijos teisme J. K. gynė ir teisinę pagalbą jai teikė adv. V. P., su kuria J. K. konsultavosi dėl jos atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą. Taip pat iš posėdžio protokolo matyti, kad tiek pati kaltinamoji J. K., tiek ir jos gynėja bylą nagrinėjančiam teismui nušalinimų nereiškė, prašymų nei prieš įrodymų tyrimą, nei po jo nepareiškė. Pažymėtina ir tai, kad apeliacinio skundo argumentas, jog nuteistąją apylinkės teisme gynusi advokatė nepanaudojo visų įstatymuose nurodytų gynybos priemonių ir būdų, kad būtų nustatytos aplinkybės, teisinančios ginamąją, yra deklaratyvus, nes skunde apeliantė nedetalizavo, kokių veiksmų ją gynusi advokatė neatliko, kokios aplinkybės, ją teisinančios, liko nenustatytos. Paminėtų aplinkybių visuma patvirtina, kad pirmosios instancijos teismas apeliantės J. K. procesinių teisių nepažeidė, nuteistosios J. K. teisė į gynybą nebuvo pažeista. 

7.       Taip pat skunde nuteistoji teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai taikė sutrumpintą įrodymų tyrimą nesant visų sąlygų taikyti BPK 273 straipsnio nuostatas, kadangi jos kaltės dėl jai inkriminuoto nusikaltimo pripažinimas buvo formalus. BPK 273 straipsnio 1 dalis numato, kad, jeigu kaltinamasis, kuris nėra kaltinamas padaręs labai sunkų nusikaltimą, po kaltinamojo akto paskelbimo teismui pareiškė, kad prisipažįsta esąs kaltas ir pageidauja tuojau pat duoti parodymus bei sutinka, kad kiti įrodymai nebūtų tiriami, arba tokį pageidavimą kaltinamasis jau yra pareiškęs šio Kodekso 218 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka, įrodymų tyrimas apklausus kaltinamąjį ir įvykdžius šio Kodekso 291 straipsnio reikalavimus gali būti nutrauktas, jei nusikalstamos veikos padarymo aplinkybės nekelia abejonių ir su tokiu sutrumpintu įrodymų tyrimu sutinka prokuroras ir gynėjas. Nuteistoji J. K. buvo kaltinama (šiuo metu yra nuteista) padariusi vieną nesunkų tyčinį nusikaltimą, prokurorui pagarsinus byloje esantį kaltinamąjį aktą J. K. nurodė, kad kaltinimas jai yra suprantamas, iš dalies prisipažįsta padariusi nusikalstamą veiką, sutiko duoti parodymus. Iš J. K. pirmosios instancijos teisme duotų parodymų visumos matyti, kad ji pripažino visas faktines jai inkriminuoto nusikaltimo aplinkybes, t. y. pripažino sužalojusi nukentėjusįjį D. J. („nukentėjusiajam nustatyti sužalojimai galėjo būti padaryti tada, kai jį pastūmė ir jis trenkėsi į baldus, <...>, „anksčiau sužalojimų pas D. J. nebuvo, jie atsirado dėl jos veiksmų“, „gailisi dėl savo poelgio“), davė parodymus apie padarytos nusikalstamos veikos esmines faktines aplinkybes, tik tvirtino, kad veikė esant būtinajai ginčiai (t. 2, b. l. 68–72), dėl to pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad nuteistoji prisipažino padariusi jai inkriminuotą nusikalstamą veiką. Pažymėtina, kad J. K. ikiteisminio tyrimo metu kaltę iš pradžių pripažino iš dalies (t. 1, b. l. 92-95), vėliau kaltės nepripažino visiškai (t. 1, b. l. 100), o paskutinės apklausos metu (2021-08-19) kaltę visiškai pripažino, sutikdama su visomis įtarime nurodytomis aplinkybėmis (t. 1, b. l. 107). Nors pirmosios instancijos teisme nuteistoji nurodė, kad kaltę pripažįsta iš dalies, tačiau ji pripažino, kad sužalojimai D. J. atsirado dėl jos veiksmų, kad ji gailisi dėl savo poelgio, t. y. pripažino visas faktines nusikalstamos veikos aplinkybes. Dėl to netikėti, kad nuteistosios J. K. prisipažinimas padarius nukentėjusiajam kaltinime nurodytus sužalojimus, buvo nenuoširdus ir neatitiko pačios nuteistosios valios, nėra pagrindo. Nuteistosios J. K. ikiteisminio tyrimo metu ir teisme duotus parodymus apie esmines kaltinime nurodytas aplinkybes sugretinus su kitais byloje surinktais įrodymais, pripažįstama, kad nusikalstamos veikos padarymo aplinkybės nekelia abejonių. Taip pat iš teisiamojo posėdžio protokolo matyti, kad nei vienas iš byloje dalyvavusių proceso dalyvių neprieštaravo, kad byloje būtų atliktas sutrumpintas įrodymų tyrimas. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs visas BPK 273 straipsnio 1 dalyje numatytas sąlygas, pagrįstai nusprendė byloje atlikti sutrumpintą įrodymų tyrimą. Dėl to nuteistosios skundo teiginys, kad byloje nepagrįstai atliktas sutrumpintas įrodymų tyrimas, yra nepagrįstas.

8.       Apeliaciniu skundu nuteistoji nesutinka su pirmosios instancijos teismo nuosprendyje atliktu įrodymų vertinimu, teismo išvadomis dėl jos kaltės padarius BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, teigia, kad ji veikė esant būtinajai ginčiai.

9.1.        Pagal suformuotą teismų praktiką, nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais (BPK 301 straipsnio 1 dalis, 305 straipsnio 1 ir 3 dalys, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 1.1 punktas). BPK 20 straipsnio 3 dalyje nurodyta, jog įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia byloje esančias aplinkybes, ir, tik remdamasis patikimais bylos duomenimis, teismas gali padaryti teisingas ir pagrįstas išvadas dėl nusikaltimo požymių ir nusikaltimą padariusių asmenų. To paties straipsnio 5 dalis numato, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Vertindamas įrodymus teismas turi įsitikinti, ar jie yra patikimi, įvertinti kiekvieną įrodymą atskirai ir įrodymų visumą. Teismo vidinis įsitikinimas, vertinant įrodymus, turi remtis visų byloje esančių duomenų patikrinimu, išanalizavus tokių duomenų gavimo tvarką, patikrinus baudžiamojo proceso įstatyme nustatytais veiksmais ir palyginus su kitais byloje esančiais įrodymais bei prieštaravimų pašalinimu bei savo sprendimų argumentavimu. Byloje įrodymai turi būti vertinami išsamiai, nešališkai, vertinant ne tik atskirus duomenis, bet ir jų visetą, ir tai leistų konstatuoti neabejotinų, prieštaravimų nekeliančių bylos faktinių aplinkybių nustatymą ir tinkamą baudžiamojo įstatymo pritaikymą (2007-06-28 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus ,,Baudžiamojo proceso kodekso normų, reglamentuojančių įrodinėjimą, taikymo teismų praktikoje apžvalga“). Taigi, duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Kiti proceso dalyviai, tarp jų ir nuteistasis ar jo gynėjas, gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus.

9.2.        Nors apeliantė skunde nurodo, kad nuosprendis yra nepagrįstas, nes teismo išvados nuosprendyje yra padarytos neišsamiai išnagrinėjus bylos aplinkybes bei byloje surinktus duomenis, tačiau apeliantė skunde nedetalizavo, kokios bylos aplinkybės, t. y. kurie bylos duomenys, nebuvo išsamiai ištirti. Iš bylos matyti, kad apylinkės teismas, išklausęs proceso dalyvių nuomonės dėl sutrumpinto įrodymų tyrimo taikymo byloje, nutarė byloje atlikti sutrumpintą įrodymų tyrimą, neapklausiant kitų asmenų (nukentėjusiojo, liudytojų), o tik išvardijant bylos medžiagą. BPK 290–291 straipsniai nedraudžia įrodymų tyrimo metu bylą nagrinėjančiam teismui paskelbti išvardijant ikiteisminio tyrimo metu ir nagrinėjimo teisme metu gautus bei prie bylos pridėtus dokumentus, turinčius reikšmės bylai nagrinėti. Tai, kad pirmosios instancijos teismas byloje surinktus duomenis ištyrė juos tik išvardindamas, nėra esminis BPK pažeidimas, dėl kurio skundžiamas nuosprendis turėtų būti panaikintas kaip nepagrįstas. Be to, apeliacinės instancijos teisme buvo atliktas įrodymų tyrimas apklausiant pačią nuteistąją, nukentėjusįjį D. J., ištiriant D. J. atžvilgiu tirtoje baudžiamojoje byloje Nr. 01-1-25686-21 esančius duomenis. Tai, kad apeliantė kitaip vertina byloje surinktus įrodymus, nei tai padarė pirmosios instancijos teismas, nėra pagrindas manyti, kad teismo padarytos išvados yra nepagrįstos, neatitinka bylos aplinkybių. Kaip jau minėta, duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva, o nuteistasis ar jo gynėjas gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus. Vien nuteistajam nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų vertinimo ar bylos faktinių aplinkybių nustatymo savaime negali būti laikomos prieštaraujančiomis įstatymui ar rodančiomis, kad teismas priėmė sprendimą remdamasis prielaidomis.

9.3.       J. K. skundžiamu nuosprendžiu pagal BK 140 straipsnio 1 dalį nuteista už tai, kad ji smurtaudama padarė nežymų sveikatos sutrikdymą nukentėjusiajam D. J..

9.4.       BK 140 straipsnio 1 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. Teismų praktikoje yra ne kartą nurodyta, jog baudžiamajai atsakomybei pagal BK 140 straipsnį taikyti nepakanka vien tik fizinio sąlyčio su kito žmogaus kūnu, būtina įsitikinti, kad dėl to nukentėjęs asmuo iš tikrųjų pajustų skausmą ar kitas fizines kančias. Nustatant šią aplinkybę atsižvelgtina į tai, kokio stiprumo skausmas paprastai sukeliamas žmogui analogiškais veiksmais, taip pat vertinami nukentėjusiojo amžius ir sveikatos būklė, jo sveikatai sukeltas pavojus, fizinį poveikį darančio asmens tikslai ir kitos aplinkybės, rodančios atliktų veiksmų pavojingumą ir kilusio skausmo tikrumą. Įrodomumo prasme svarbu, kad toks pojūtis būtų taip išreikštas, jog aplinkiniai suprastų nukentėjusiojo skausmą ar būtų kreipiamasi į medikus (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2A-5/2014, 2K-164-895/2016, 2K-474-489/2016, 2K-227-788/2017, 2K-180-689/2018). Kartu pažymėtina, jog fizinis skausmas, jo intensyvumas bei stiprumas yra pakankamai individualios ir subjektyvios sąvokos, todėl tokių pasekmių pripažinimas nusikaltimu pagal BK 140 straipsnį neturėtų būti formalus. Baudžiamoji atsakomybė turėtų būti taikoma tik tais atvejais, kai kaltinamojo pavojingas elgesys siekia baudžiamajai atsakomybei taikyti būtiną pavojingumo laipsnį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2020 m. liepos 8 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-180-719/2020). Be to, nagrinėjant situaciją, kurią galimai reiktų kvalifikuoti pagal BK 140 straipsnį, būtina vertinti ne tik formalią veiksmų atitiktį nusikalstamos veikos sudėčiai, bet ir situaciją, kurioje kaltininko veiksmai buvo realizuoti (konfliktinė situacija tarp sutuoktinių, kaimynų ir pan., kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-231-976/2017).

9.5.       Nuteistoji J. K. neigia tyčia smurtavusi nukentėjusiojo D. J. atžvilgiu, bet pripažįsta, kad konflikto metu susistumdė su nukentėjusiuoju D. J. ir padarė nukentėjusiajam D. J. nustatytus sužalojimus, tvirtindama, kad sužalojimus D. J. padarė gindamasi nuo paties nukentėjusiojo neteisėtų veiksmų. Apeliantė skunde teigia, kad nepagrįstai teismas rėmėsi nukentėjusiojo D. J. parodymais, nes jie yra nenuoseklūs, o nesirėmė jos nuosekliais parodymais.

9.6.       Nuteistoji J. K. pirmosios instancijos teisme parodė, kad po to, kai D. J. pro atidarytą langą ją išvadino „smarve“, „šunpalaike“, pasakė „tu čia nevaikščiosi, nesėdėsi“, ji nuėjo pas kaimyną D. J. pasiaiškinti dėl jo pasakytų žodžių, kad paskambinus į buto duris, D. J. atidaręs duris iš karto ją apipylė vandeniu, o sureaguodama į tai, ji pastūmė D. J., po to D. J. ją pastūmė, griebė jai už plaukų ir laikė, palenkdamas sudavė smūgius jai į smakrą, pilvą, o ji gindamasi galėjo nukentėjusįjį apibraižyti. Nuteistoji pripažino, kad iki tol nukentėjusysis nebuvo sužalotas, kad sužalojimus jis patyrė nuo jos veiksmų – pastūmimo, mosikavimo rankomis, gailėjosi dėl tokio savo poelgio. Iš esmės tokias pačias įvykio aplinkybes, t. y. kad D. J. ją apipylė vandeniu, kad jis pirmas jai sudavė smūgį, o ji jį pastūmė, kad tarp jų įvyko abipusis susistumdymas ir smūgių sudavimas, nuteistoji nurodė ir ikiteisminio tyrimo metu apklausiama kaip įtariamoji (t. 1, b. l. 92–93, 100, 107) bei D. J. atžvilgiu tirtoje baudžiamojoje byloje Nr. 01-1-25686-21 apklausiama kaip nukentėjusioji (b. l. 9–11, 32–33, 36). Nuteistosios parodymus, jog konflikto su D. J. metu, ji buvo taip pat sužalota, patvirtina asmens apžiūros protokole užfiksuoti J. K. matomi išoriniai sužalojimai veide (įbrėžimas), kakle (paraudimas), krūtinės srityje (įbrėžimai) (b. b. Nr. 01-1-25686-21, b. l. 18–25), specialisto išvadoje Nr. G892/2021(04) nurodyti duomenys (b. l. Nr. 01-1-25686-21, b. l. 30–31), policijoje registruoto įvykio suvestinės duomenys (b. l. Nr. 01-1-25686-21, b. l. 54–55), į įvykio vietą atvykusių policijos pareigūnų kamerų vaizdo įrašai (b. b. Nr. 01-1-25686-21, b. l. 61–66), J. K. telefono skambučio bendrojo pagalbos centrui garso įrašas (b. b. Nr. 01-1-25686-21, b. l. 70–73). Nors šie paminėti duomenys patvirtina tarp nukentėjusiojo ir nuteistosios buvus konfliktą, nuteistajai J. K. padarytus sužalojimus, tačiau šie duomenys, kaip savarankiški įrodymai, nepatvirtina nuteistosios J. K. parodymų, kad ji sužalojimus nukentėjusiajam D. J. padarė gindamasi. Be to, pačios nuteistosios parodymuose yra prieštaravimų.

9.7.       Ikiteisminio tyrimo metu ir teisme apklausiama J. K. aiškino, kad D. J. ją nuolatos puola žodžiais, koneveikia necenzūriniais žodžiais, kad tokį D. J. elgesį ji kentė metus laiko. Tačiau apeliacinės instancijos teisme nuteistoji tokius savo parodymus paneigė, teigdama, kad su D. J. ji nebendrauja, kad jis sistemingai jos neįžeidinėjo, kad iki grumtynių ją „šunpalaike“ išvadinęs nebuvo, jog įvykio dieną pirmą kartą ją taip pavadino. Nors apeliacinės instancijos teisme nuteistoji pripažino, kad ji padarė jai suformuluotame kaltinime nurodytus nukentėjusiajam D. J. nustatytus sužalojimus, tačiau tos pačios apklausos metu jau teigė, kad smūgių nukentėjusiajam į krūtinę nesudavė, nes nukentėjusysis laikė ją už plaukų, bei nurodė, kad neprisimena sudavusi į krūtinę, kad „tai jai smulkmena“, kad „į krūtinę negalėjo suduoti, kiek save pažįsta“. Taip pat prieštaringai nuteistoji nurodė jos patekimo į nukentėjusiojo butą momentą, smūgių sudavimą nukentėjusiajam. Apklausiama kaip įtariamoji J. K. teigė, kad į butą pateko po to, kai D. J. ją apipylęs vandeniu sudavė kumščiu į skruostą, kad po ji žengė link D. J. ir sudavė vieną kartą delnu jam per veidą ir tai padarė jau būdama buto koridoriuje, kad po to pastūmė D. J. ir jis atsitrenkė į sieną (t. 1, b. l. 92–93). Apylinkės teisme nuteistoji šį momentą aiškino kitaip – vos atidaręs duris kaimynas iš karto pylė vandenį, o ji sureaguodama jį pastūmė, po to D. J. griebė jai už plaukų ir laikė palenkdamas žemyn, sudavė smūgį į skruostą, smakrą, pilvą, kad mosikuodama rankomis galėjo jį subraižyti (t. 2, b. l. 68–72). Apeliacinės instancijos teisme J. K. nurodė, kad po to, kai D. J. ją apipylė vandeniu, jis pirmas sudavė jai smūgį į veidą, tada ji jam „kepštelėjo ir pastūmė“, po to D. J. įsikibo jai į plaukus. Atsakydama į teisėjų kolegijos klausimus tikslinant įvykio aplinkybes, nuteistoji jau teigė, kad D. J. apipylė ją vandeniu ir trenkė smūgį kumščiu jai į skruostą, kad po to ji pastūmė D. J. ir jis griebė jai už plaukų, kad į nukentėjusiojo butą įėjo, kai D. J. ją tempė už plaukų (t. 2, b. l. 140–145). J. atžvilgiu tirtoje baudžiamojoje byloje Nr. 01-1-25686-21 apklausiama kaip nukentėjusioji J. K. parodė, kad D. J. apipylęs ją vandeniu, abiem rankomis griebė jai už plaukų, laikydamas ir tempdamas viena ranka jos plaukus, kita ranka sudavė tris kartus kumščiu į dešinės pusės skruostą, kad visa tai vyko ketvirto aukšto laiptinėje (b. l. 9–11). Vėlesnės apklausos metu J. K. teigė, kad po to, kai D. J. ją apipylė vandeniu ir vieną kratą kumščiu trenkė į dešinį skruostą, ji žengė link D. J. ir vieną kartą jam trenkė, kad tai padarė jau būdama buto koridoriuje, po to D. J. ji pastūmė ir jis atsitrenkė į sieną, po to D. J. ją pagriebė už plaukų ir tempdamas sudavė jai smūgius, nuo kurių nukrito jos akiniai (b. l. 32–33). Vertinant tokius nuteistosios J. K. parodymus dėl tiriamo įvykio aplinkybių, matyti, kad nuteistosios parodymai tarpusavyje yra prieštaringi, todėl juos vertinti kaip nuoseklius, kaip teigia skunde nuteistoji, nėra pagrindo.

9.8.       Nuteistoji J. K. apklausų metu teigė, kad jos parodymus, jog nukentėjusysis D. J. jai sudavė smūgius, o ji tik gynėsi nuo jo smūgių, gal galėtų patvirtinti kaimynas iš buto Nr. (duomenys neskelbtini), nes buvo atidaręs duris ir galėjo matyti. Toks apeliantės teiginys yra nepagrįstas, nes ikiteisminio tyrimo metu kaip liudytoja apklausta bute Nr. (duomenys neskelbtini) gyvenanti S. M. parodė, kad ji paties įvykio nematė, kad su vyru išgirdę triukšmą, panašų, tarytum kaimyno iš gretimo buto durys būtų atsirėmusios į jų buto duris, kad pradarę buto duris pamatė, kaip kaimyno D. J. buto durys užsidarė ir nuo jų nusisukusi laiptais žemyn kažką murmėdama nulipo kaimynė J.. Liudytoja taip pat nurodė nemananti, kad kiti kaimynai šį įvykį matė, nes ketvirtame aukšte yra trys butai, t. y. jos, D. J. ir dar vieno kaimyno, kuris, mano, ten negyvena, nes nėra jo sutikusi. Taigi, liudytojų, kurie betarpiškai būtų matę J. K. ir D. J. konfliktą, susistumdymą, ikiteisminio tyrimo metu nebuvo nustatyta. Taip pat liudytoja S. M. parodė, kad ji nėra girdėjusi, kad D. J. būtų kada nors J. K. koneveikęs, nes tiek D. J., tiek ir pati J. K. yra ramūs, nekonfliktiški žmonės. Nors nuteistoji tvirtino, kad D. J. ją įžeidinėjo necenzūriniais žodžiais, grasino, tačiau objektyvių duomenų, kurie patvirtintų tokius nuteistosios parodymus, byloje nėra. Pati nuteistoji nenurodė asmenų, kurie galėtų patvirtinti, kad įvykio metu nukentėjusysis D. J. ją necenzūriniais žodžiais įžeidinėjo, grasino.

9.9.       Duomenų, kurie patvirtintų nuteistosios versiją, jog D. J. pirmas jai sudavė smūgį į veidą, byloje nėra, priešingai, byloje surinkti duomenys tokią nuteistosios versiją paneigia.

9.10.       Apeliacinės instancijos teisme nukentėjusysis D. J. parodė, kad konfliktas su kaimyne J. K. įvyko dėl jos vedžiojamo šuns, kad jis ją normaliai įspėjo dėl šuns, kad apie 22 val. prie jo buto atėjusi kaimynė ilgai skambino į jo buto duris, spardė duris, todėl jis atidaręs duris ją apipylė vandeniu, norėdamas nuraminti, bet kaimynė iš karto veržėsi pro duris pas jį į butą, sudavė jam pirmą smūgį ir tada tarp jų įvyko susistumdymas – J. K. jam sudavė smūgius į nosį, galvą, krūtinę, o jis gindamasis sudavė smūgius nuteistajai, stūmė ją lauk iš savo buto. Iš esmės tokias pačias įvykio aplinkybes nukentėjusysis D. J. nurodė ir ikiteisminio tyrimo metu. Iš bylos matyti, kad nukentėjusysis D. J. šioje baudžiamojoje byloje ikiteisminio tyrimo metu buvo apklaustas net 7 kartus ir šių apklausų metu vienodai nurodė, kad prie jo buto atėjusi nuteistoji J. K. ilgai skambino į buto duris, jas spardė, todėl jis duris atidarė, kad J. K. iš karto brovėsi pro duris pas jį į butą, todėl jis ją apipylė vandeniu, kad tuo metu J. K. įėjo į jo butą ir koridoriuje 5 kartus kumščiu trenkė jam į galvos sritį, nosį, jis rankomis dengėsi galvą, todėl sužalojimai buvo padaryti rankose, taip pat J. K. jį vieną kartą pastūmė ir jis kairės rankos alkūne atsitrenkė į sieną. Nukentėjusysis taip pat parodė, kad gindamasis nuo J. K. ir stumdamas ją lauk iš savo buto, galėjo sužaloti J. K. (t. 1, b. l. 9–12, 34–35, 38, 41; t. 2, b. l. 3–4, 13–14, 15). Be to, tokias įvykio aplinkybes D. J. nurodė apklausiamas ir kaip įtariamasis baudžiamojoje byloje Nr. 01-1-25686-21 (b. l. 90–91, 96). Nukentėjusiojo parodymus apie jam padarytus sužalojimus patvirtina asmens apžiūros protokole užfiksuoti matomi išoriniai D. J. padaryti sužalojimai veide, rankoje (nubrozdinimai, kraujosruva, įbrėžimas (t. 1, b. l. 21–23)). Specialisto išvadoje Nr. G 894/2021(04) nurodyta, kad D. J. nežymus sveikatos sutrikdymas buvo padarytas dėl poodinės kraujosruvos krūtinės priekiniame paviršiuje, kairiame dilbyje, kairėje plaštakoje, odos nubrozdinimai kairiojo apatinio voko-paakio srityje, kairiame dilbyje, odos nubrozdinimai ir poodinės kraujosruvos nosyje, dešiniame dilbyje, kairėje alkūnėje, kairiame dilbyje, kad šie sužalojimai buvo padaryti kontaktuojant su kietais bukais daiktais ir/ar paviršiais, padaryti mažiausiai 6 trauminių poveikių metu, kad atsižvelgiant į sužalojimų lokalizaciją, išsidėstymą tarpusavio atžvilgiu, morfologinį vaizdą, D. J. nustatytų kūno sužalojimų visuma nėra būdinga vienkartiniam griuvimui vienmomentiškai atsitrenkiant į kietą buką paviršių (t. 1, b. l. 32–33). Taigi, specialisto išvada patvirtina nukentėjusiojo parodymus apie jam padarytus sužalojimus tiek suduodant smūgius į veidą, rankas, tiek ir sužalojimą atsitrenkus į sieną nuo J. K. pastūmimo. Be to, nukentėjusiojo parodymus tiek apie konflikto pradžią, tiek apie J. K. atėjimą, veržimąsi į butą, jos apipylimą vandeniu, įvykusį susistumdymą patvirtina policijoje registruoto įvykio suvestinės duomenys (t. 1, b. l. 64–65), D. J. skambučio bendrojo pagalbos centrui garso įrašas (t. 1, b. l. 72–73), į įvykio vietą atvykusių policijos pareigūnų vaizdo kameromis užfiksuotų vaizdo įrašų duomenys (t. 1, b. l. 77–81), policijos pareigūno G. M. tarnybiniame pranešime nurodyti duomenys (t. 1, b. l. 66). Kaip liudytojas ikiteisminio tyrimo metu apklaustas į įvykio vietą atvykęs policijos pareigūnas G. M. parodė, kad, atvykus į įvykio vietą, prie buto durų laiptinėje pastebėjo šlapias laiptinės grindis, buto duris pradariusio senyvo vyriškio nosis buvo sužalota, vyriškis jam pasakojo apie konfliktą su kaimyne dėl vedžiojamo šuns dergimo po langais (t. 2, b. l. 20–21). Visuma šių paminėtų aplinkybių patvirtina, kad nukentėjusiojo D. J. parodymai apie esmines įvykio aplinkybes yra nuoseklūs. Tai, kad pirmose apklausose nukentėjusysis tvirtino, kad nuteistajai jokių smūgių nesudavė, o vėliau parodymus dėl šios aplinkybės pakeitė, neduoda pagrindo nukentėjusiojo D. J. parodymus vertinti kaip iš esmės neteisingus ar išsigalvotus, nes pati nuteistoji pripažino, kad toks įvykis buvo, kad ji su nuteistuoju susistumdė ir vienas kitam padarė atitinkamus specialistų išvadose nustatytus sužalojimus.

9.11.       Apeliantė skunde teigia, kad nukentėjusiojo parodymus paneigia liudytojos S. M. parodymai. Liudytoja S. M. ikiteisminio tyrimo metu apklausta kaip liudytoja parodė, kad ji įvykio aplinkybių nematė, bet su savo vyru, būdama bute, išgirdo triukšmą, panašų, tarytum kaimyno iš gretimo buto durys būtų atsirėmusios į jų buto duris, kad pradarę buto duris pamatė, kaip kaimyno D. J. buto durys užsidarė ir nuo jų nusisukusi laiptais žemyn kažką murmėdama nulipo kaimynė J.. Liudytoja taip pat nurodė, kad iš D. J. buto triukšmo sklindančio negirdėjo, nepastebėjo ant kaimynės sužalojimų ar, kad jos plaukai būtų suvelti (t. 1, b. l. 60). Taigi, liudytojos S. M. parodymai, jog ji girdėjo triukšmą nuo kaimyno buto durų atsitrenkimo į jos buto duris, matė užsidarančias D. J. buto duris bei nulipančią nuteistąją J. K., patvirtina, kad apeliantė buvo atėjusi pas nukentėjusįjį D. J. į butą. Tai, kad liudytoja S. M. nurodė negirdėjusi iš nukentėjusiojo buto sklindančio triukšmo, nepaneigia nukentėjusiojo D. J. parodymų, kad toks konfliktas tarp jo ir nuteistosios buvo.

9.12.       Apeliantė skunde teigia, kad liudytojo G. M. parodymai bei tarnybiniame pranešime nurodyti duomenys patvirtina, kad ji nukentėjo nuo pačio nukentėjusiojo vandališkų veiksmų jos atžvilgiu, t. y. buvo apipilta vandeniu bei vėliau buvo užpulta, todėl ji buvo priversta gintis jėga nuo nukentėjusiojo. Toks apeliantės skundo teiginys yra nepagrįstas, nes liudytojo G. M. parodymai bei tarnybiniame pranešime nurodyti duomenys nepatvirtina nuteistosios skunde keliamos įvykių versijos, t. y. kad ji tik gynėsi nuo nukentėjusiojo neteisėtų veiksmų, nes pirmiausia pažymėtina, kad šis liudytojas įvykio metu įvykio vietoje nebuvo, tarp nuteistosios ir nukentėjusiojo įvykusio konflikto nematė, o apklausiamas kaip liudytojas patvirtino tik faktus, kad prie nukentėjusiojo buto durų laiptinės grindys buvo šlapios, kad nukentėjusiojo nosis buvo sužalota, taip pat tai, ką jam pasakojo nukentėjusysis apie įvykusį konfliktą su kaimyne, jų tarpusavio susistumdymą. Taigi, liudytojo G. M. parodymai bei šio pareigūno tarnybiniame pranešime nurodyti duomenys nepatvirtina, kad nukentėjusiojo D. J. parodymai yra melagingi. Taip pat tai, kad G. M. tarnybiniame pranešime nurodyta, kad D. J. dėl senyvo amžiaus sunkiai dėstė mintis, parodymus vis keitė, nesugebėjo paaiškinti visų aplinkybių <...>, nepaneigia iš esmės nuoseklių nukentėjusiojo D. J. parodymų.

9.13.       Nuteistoji skunde teigia, kad Šiaulių apylinkės teismo 2021-09-02 nutartis, kuria ikiteisminis tyrimas dėl jos sužalojimo D. J. buvo nutrauktas, patvirtina, kad D. J. pirmas sudavė jai smūgį, o ji tik gynėsi nuo nukentėjusiojo veiksmų. Iš baudžiamosios bylos Nr. 01-1-25686-21, kurioje surinkti duomenys buvo ištirti apeliacinės instancijos teismo posėdyje, matyti, kad toje byloje D. J. buvo pareikštas įtarimas padarius BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytą veiką, t. y. kad jis nežymiai sužalojo žmogų, o būtent: 2021 m. liepos 28 d., apie 21.40 val., daugiabučio namo, esančio (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini)e aukšte, prie buto Nr. (duomenys neskelbtini) durų apipylė vandeniu ir tyčia delnu sudavė nukentėjusiajai J. K. vieną kartą į dešinį skruostą, J. K. patekus į buto Nr. (duomenys neskelbtini) koridorių, abiem rankomis suėmė jai už plaukų ir juos tempė, po to viena ranka tempdamas plaukus, kitos rankos delnu trenkė vieną kartą J. K. į dešinį skruostą, kumščiu trenkė du kartus į veidą, po vieną kartą trenkė į kaklą, krūtinę ir nugarą, nagais nubraižė krūtinę, laikydamas už plaukų suėmė J. K. už dešinės rankos ir stipriai ją spaudė, padarydamas odos nubrozdinimus dešiniame antakyje, dešiniojo lūpų kampo srityje, intraodines kraujosruvas kakle, intraodines kraujosruvas ir odos nubrozdinimus krūtinės priekiniame paviršiuje, poodines kraujosruvas dešiniame žaste, dešiniame dilbyje, dešinėje plaštakoje, nugaroje, kas vertinama kaip nežymus sveikatos sutrikdymas. Nors dėl šio D. J. inkriminuoto nusikaltimo jis kaltę pripažino ir susitaikė su J. K., dėl to Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2021-09-02 nutartimi ikiteisminis tyrimas baudžiamojoje byloje D. J. atžvilgiu buvo nutrauktas BK 38 straipsnio pagrindu ir D. J. atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, tačiau apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad D. J. kaltu prisipažino padaręs J. K. nustatytus sužalojimus, bet nei vienos apklausos metu jis nepripažino, kad jis, vandeniu apipylęs J. K., pirmas jai sudavė smūgį į veidą. D. J. pripažinus kaltę ir susitaikius su nukentėjusiąją J. K., tyrimo metu surinkti duomenys išsamiai nebuvo tiriami, prieštaravimai tarp J. K. ir D. J. parodymų nebuvo pašalinti, o ikiteisminis tyrimas D. J. atžvilgiu buvo nutrauktas, išsami įrodymų analizė ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartyje nebuvo išdėstyta. Esant tokioms aplinkybėms, remtis šia ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartimi kaip įrodymu, patvirtinančiu, kad D. J. pirmas sudavė smūgį J. K., o ji smūgius D. J. sudavė gindamasi nuo pastarojo veiksmų, nėra pagrindo.

9.14.       Įvertinus tai, kad nuteistosios parodymai yra prieštaringi ir nenuoseklūs dėl esminių aplinkybių, kad nukentėjusysis D. J. vienodai nurodė įvykio aplinkybes ir jo parodymus patvirtina byloje surinkti objektyvūs duomenys, daroma išvada, kad netikėti nukentėjusiojo parodymais nėra pagrindo. Dėl to pagrįstai nuteistosios J. K. kaltė grindžiama nukentėjusiojo D. J. parodymais.

2.        Nuteistoji skunde teigia, kad ji veikė esant būtinajai ginčiai.

10.1.       BK 28 straipsnyje numatyta baudžiamąją atsakomybę šalinanti aplinkybė, kai asmuo, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padaro baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar nusižengimo požymius atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gręsiančio pavojingo kėsinimosi. Teisė į būtinąją gintį gali būti įgyvendinama neatsižvelgiant į tai, ar besiginantysis galėjo išvengti kėsinimosi arba kreiptis pagalbos į kitus asmenis, ar valdžios institucijas, tačiau pažymėtina, kad tokia teisė (į būtinąją gintį) atsiranda tuo atveju, kai yra būtinosios ginties situacija. Taigi įstatymas, suteikdamas asmeniui teisėtą galimybę gintis (ar ginti kitus), nustato ir sąlygas, kurioms esant gintis galima, t. y. reikia nustatyti, ar nebuvo pažeistos būtinosios ginties teisėtumo sąlygos, susijusios su dviem pagrindiniais šio instituto elementais – kėsinimusi ir gynyba.

10.2.       Pagal susiformavusią teismų praktiką pavojingas kėsinimasis, nuo kurio galima būtinoji gintis, turi būti pavojingas, realus ir akivaizdus. Jo pavojingumą rodo tai, kad besikėsinantis asmuo siekia pažeisti ar pažeidžia baudžiamojo įstatymo saugomas vertybes, nurodytas BK 28 straipsnio 2 dalyje: asmenį (jo gyvybę, sveikatą, lytinę laisvę ir pan.), nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus. Kėsinimasis laikomas realiu, kai jis egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje. Kėsinimasis laikomas akivaizdžiu, kai jis pradėtas ar tiesiogiai gresia besiginančiojo ar kito asmens teisėms, valstybės ar visuomenės interesams. Pažymėtina, kad vertinant būtinosios ginties situaciją turi būti itin kruopščiai nustatoma pavojingo kėsinimosi pradžia ir pabaiga, nes teisingas šių aplinkybių nustatymas lemia tinkamą būtinosios ginties įvertinimą. Būtinosios ginties situacija atsiranda ne tik būtent pavojingo kėsinimosi momentu, bet ir tais atvejais, kai yra reali jo grėsmė (ištraukiamas ginklas, atlenkiamas peilis, besiginantysis apsupamas kitų asmenų ir pan.). Tuo tarpu besiginančiojo veiksmai padarant žalą kitam asmeniui negali būti laikomi būtinąja gintimi, kai pavojingas kėsinimasis jau žinomai buvo atremtas ar pasibaigęs ir aiškiai nebuvo reikalo gintis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-336/2008, 2K-7-428/2010, 2K-125/2011, 2K-140/2011, 2K-273/2012, 2K-7-313/2012, 2K-271/2014).

10.3.       Bylose, tirtose tiek pagal D. J., tiek ir pagal J. K. pareiškimus dėl to paties įvykio, nustatyta, kad konfliktas tarp nuteistosios ir nukentėjusiojo prasidėjo dėl šuns vedžiojimo, dėl galbūt nukentėjusiojo pasakytų žodžių nuteistosios atžvilgiu, tačiau šis nedidelis konfliktas realiai buvo pasibaigęs dar lauke – nukentėjusysis uždarė buto langą ir negirdėjo, ką nuteistoji jam sako. Taip pat bylose nustatyta, kad nuteistoji J. K. po iš esmės jau pasibaigusio nedidelio konflikto nekviesta nuėjo pas senyvo amžiaus nukentėjusįjį (įvykio metu nukentėjusiajam buvo (duomenys neskelbtini) metų) į butą pasiaiškinti, vėlų vakarą (apie 22 val.) veržėsi į jo butą net po to, kai nukentėjusysis ją apipylė vandeniu, bute įvyko susitumdymas, kurio metu tiek nukentėjusysis, tiek ir pati nuteistoji naudojo fizinį smurtą – padarė vienas kitam specialistų išvadose nustatytus sužalojimus. Taigi, būtent pačios nuteistosios veiksmai buvo priežastimi tarp jos ir nukentėjusiojo įvykusio konflikto, kurio metu buvo naudojamas fizinis smurtas. Specialistų išvadose nurodytų D. J. ir J. K. nustatytų sužalojimų lokalizacija, skaičius trauminių poveikių, kuriais buvo padaryti sužalojimai (nukentėjusiajam 6 trauminiais poveikiai, nuteistajai 7 trauminiai poveikiai), paneigia, kad sužalojimai nuteistajai ir nukentėjusiajam buvo padaryti ginantis vienam nuo kito. Tokios aplinkybės nepatvirtina, jog nuteistoji J. K. įvykio metu veikė esant būtinosios ginties sąlygoms, o priešingai, patvirtina, kad nuteistoji tyčia panaudojo fizinį smurtą nukentėjusiojo atžvilgiu, t. y. pradėjo konfliktą, kurio metu buvo naudojamas fizinis smurtas, ji nekviesta atėjo į nukentėjusiojo butą, veržėsi į jį, puolė nukentėjusįjį ir padarė jam sužalojimus, sukėlusiam pastarajam nežymų sveikatos sutrikdymą. Taigi, tarp nuteistosios veiksmų ir nukentėjusiajam padarytų sužalojimų yra priežastinis ryšys.

3.       Atsižvelgiant į tai, kas buvo paminėta, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad nuteistosios veiksmuose yra nustatyti visi subjektyvieji ir objektyvieji nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje, požymiai, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai J. K. pripažino kalta padarius šią nusikalstamą veiką. Dėl to tenkinti nuteistosios skundo reikalavimą ir ją išteisinti arba bylą jos atžvilgiu nutraukti esant baudžiamąją atsakomybę šalinančiai aplinkybei (būtinajai ginčiai) nėra pagrindo.

4.       Apeliaciniu skundu nuteistoji taip pat prašė panaikinti nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teisme. BPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punkte numatyta, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis panaikinamas ir byla perduodama iš naujo nagrinėti teismui: 1) jeigu bylą išnagrinėjo šališkas pirmosios instancijos teismas; 2) jeigu byla išnagrinėta pažeidžiant šio Kodekso 224 ir 225 straipsniuose nustatytas teismingumo taisykles; 3) kai apeliacinės instancijos teisme paaiškėja, kad nuteistasis veikos padarymo metu sirgo ar iki nuosprendžio priėmimo pirmosios instancijos teisme susirgo psichikos liga ir jam turėjo būti taikomos priverčiamosios medicinos priemonės; 4) kai ištyrus ir įvertinus įrodymus apeliacinės instancijos teisme padaroma išvada, kad veikos faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo pirmosios instancijos teismo nustatytųjų ir tai gali lemti esminį nuteistojo, išteisintojo ar asmens, kuriam byla nutraukta, padėties pabloginimą, ir dėl to būtų peržengtos bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribos. Teisėjų kolegija, patikrinusi byloje esančius duomenis, nenustatė, kad bylą būtų išnagrinėjęs šališkas teismas (BPK 58 straipsnis) ar, kad buvo pažeistos bylos teismingumo taisyklės (BPK 224-225 straipsniai). Taip pat nenustatė ir kitų BPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punkte nurodytų pagrindų panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir bylą perduoti iš naujo nagrinėti teismui. Dėl to, nesant BPK numatytų pagrindų bylą grąžinti iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teisme, naikinti skundžiamą nuosprendį ir bylą perduoti iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teisme nėra pagrindo. 

5.       Remiantis tuo, kas išdėstyta, daroma išvada, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis, kuriuo J. K. pripažinta kalta padariusi nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje, yra teisėtas ir pagrįstas, naikinti jį skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo.  

6.       Apeliaciniame skunde nuteistoji teigia, kad nukentėjusiojo D. J. veiksmuose yra BK 284 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos požymiai, nes nukentėjusysis viešoje vietoje įžūliu elgesiu, grasinimais, piktybiškai tyčiodamasis demonstravo nepagarbą jai ir visiems aplinkiniams, kurie girdėjo nukentėjusiojo išsireiškimus: „smarvė“, „šunpalaikė“, „tu čia nevaikščiosi“, „tu čia nesėdėsi“, iš karto po šių savo veiksmų nukentėjusysis vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą jai, nes viešoje vietoje, daugiabučio namo laiptinėje, iš didelio pykčio ir savanaudiškų paskatų dėl jos asmens ir jos augintinio, apipylė ją vandeniu, po to griebė ją už plaukų ir laikėsi įsikibęs į jos plaukus, jos nepaleido. Dėl šio skundo argumento pirmiausia pažymėtina, kad šioje baudžiamojoje byloje sprendžiamas nuteistosios J. K., o ne nukentėjusiojo D. J. veiksmų teisėtumo/neteisėtumo klausimas, o antra, D. J. veiksmai buvo įvertinti jo atžvilgiu tirtoje baudžiamojoje byloje, kurioje ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartimi, kuri yra įsiteisėjusi. 

7.       Teisėjų kolegija nenustatė, kad pirmosios instancijos teismas, paskirdamas nuteistajai bausmę už jos padarytą nusikalstamą veiką, būtų pažeidęs bendrąsias bausmės skyrimo nuostatas, numatytas BK 54 straipsnyje. Be to, nuteistoji apeliaciniame skunde jai paskirtos bausmės neskundžia.

8.       Nuteistoji skundu prašo priteisti jai iš nukentėjusiojo jos turėtas proceso išlaidas, nes ji konsultavosi su teisininkais, kurie surašė apeliacinį skundą, taip pat surašė prašymą dėl specialisto išvados išreikalavimo ir pateikimo. Nukentėjusysis ir jo atstovas taip pat prašė priteisti nukentėjusiojo papildomai turėtas išlaidas advokato paslaugoms apmokėti.

16.1.       Netenkinus nuteistosios apeliacinio skundo, nuteistosios J. K. prašymas priteisti jos naudai jos turėtas proceso išlaidas netenkinamas, nes tokios galimybės nenumato BPK 103–106 straipsnio nuostatos, reglamentuojančios proceso išlaidas ir jų atlyginimą.

16.2.       Skundžiamu nuosprendžiu pagrįstai iš nuteistosios J. K. nukentėjusiojo naudai priteista 400 Eur patirtoms advokato išlaidoms kompensuoti, nes nukentėjusįjį D. J. pirmosios instancijos teisme atstovavo adv. S. S. (BPK 106 straipsnis).

16.3.       Apeliacinės instancijos teisme nukentėjusysis D. J. bei jo atstovas adv. S. S. prašė priteisti nukentėjusiojo papildomai patirtas išlaidas advokato paslaugoms, kurias jis patyrė apeliacinės instancijos teisme už atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą ir jo atstovimą apeliacinės instancijos teisme. Iš viso prašė priteisti 400 Eur. Šias nukentėjusiojo patirtas išlaidas patvirtina pinigų priėmimo kvitai (t. 2, b. l. 109, 130, 152).

16.4.       Pagal BPK 106 straipsnio 2 dalį, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus šio Kodekso 51straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. Be to, teismas turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo patirtas išlaidas advokato arba advokato padėjėjo, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Šios nuostatos galioja taip pat ir nagrinėjant bylą apeliacinėje instancijoje, tačiau, sprendžiant klausimą dėl išlaidų advokato paslaugoms apmokėti priteisimo, būtina atsižvelgti ir į tai, pagal kieno skundą buvo nagrinėta byla, kokios paslaugos buvo suteiktos proceso dalyviui, koks yra šio skundo nagrinėjimo rezultatas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-143-696/2017, 2K-118-489/2019, 2K-135-693/2019 ir kt.). Ši baudžiamoji byla nagrinėta žodinio proceso tvarka pagal nuteistosios apeliacinį skundą, kuris netenkinamas, nagrinėjant apeliacinį skundą byloje buvo atliktas įrodymų tyrimas apklausant nuteistąją ir nukentėjusįjį, ištiriant papildomai gautus duomenis. Nukentėjusysis D. J. pateikė rašytinį atsiliepimą į nuteistosios apeliacinį skundą bei nukentėjusysis ir jo atstovas dalyvavo apeliacinės instancijos teismo posėdyje, išsakė savo nuomonę dėl apeliacinio skundo ir ši nuomonė buvo tokia pati kaip ir atsiliepime išreikštoji. Atsižvelgiant į tai, kad nukentėjusysis neturi teisinio išsilavinimo, yra garbaus amžiaus (81-erių metų), kad apeliacinės instancijos teisme teismui buvo pakankamai sudėtinga komunikuoti su juo apie esmines bylos aplinkybes, daroma išvada, kad nukentėjusiojo atstovo dalyvavimas teismo posėdyje buvo būtinas, todėl nukentėjusiojo turėtos papildomos išlaidos advokato paslaugoms apmokėti pripažįstamos proceso išlaidomis, jas išieškant iš nuteistosios (BPK 106 straipsnio 2 dalis).

16.5.       Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Šiaulių skyrius 2022 m. balandžio 13 d. Šiaulių apygardos teismui pateikė pažymą Nr. (12.35 Mr) PT-2978 dėl 70,00 Eur valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų, susidariusių dėl būtino gynėjo dalyvavimo apeliacinės instancijos teisme, priteisimo. BPK 106 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog kai įtariamajam, kaltinamajam ar nuteistajam buvo paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba, advokatui apmokama įstatymo, reglamentuojančio valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą, nustatyta tvarka. Minėto straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus šio Kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. Iš bylos matyti, kad pirmosios instancijos teisme nuteistąją gynė paskirta  adv. V. P., apeliacinės instancijos teisme – jos pasirinkta adv. E. J.. Pagal BPK 322 straipsnį, gynėjo ndalyvavimas apeliaciniame bylos procese yra privalomas, nuteistoji teismo laiku neinformavo apie jos pasirinkto gynėjo dalyvavimą apeliacinės instancijos teisme, todėl Šiaulių apygardos teismas 2022 m. kovo 28 d. nutartimi nuteistosios J. K. gynėja paskyrė Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos parinktą advokatą - N. L., kuri susipažino su baudžiamąją byla, atvyko į teismo paskirtą teismo posėdį 2022 m. balandžio 14 d., kuriame teismas nutarė atleisti adv. N. L. nuo nuteistosio gynybos. Atsižvelgiant į tai, kad nors nuteistoji nedirba, tačiau yra darbinga, išlaikytinių neturi, byloje nėra sunkią nuteistosios materialinę padėtį patvirtinančių duomenų, bei į tai, kad nuteistąją apeliacinės instancijos teisme gynė jos pasisamdyta advokatė, kas rodo, kad nuteistoji turi lėšų, daroma išvada, kad nuteistoji J. K. yra pajėgi sumokėti proceso išlaidas, todėl Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos patirtos išlaidos apeliacinės instancijos teisme pripažįstamos proceso išlaidomis ir išieškomos Valstybės naudai iš nuteistosios (BPK 106 straipsnio 2 dalis).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 106 straipsniu, kolegija

 

n u t a r i a :

 

atmesti nuteistosios J. K. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2022 m. vasario 17 d. nuosprendžio.

Išieškoti iš nuteistosios J. K. nukentėjusiojo D. J. naudai 400 Eur turėtoms išlaidoms advokato pagalbai apeliacinės instancijos teisme apmokėti.

Išeiškoti iš nuteistosios J. K. Valstybės naudai 70,00 Eur valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų, susidariusių dėl būtino gynėjo dalyvavimo apeliacinės instancijos teismo posėdyje.

 

 

 

 

 

Teisėjai                                        Zigmas Kavaliauskas                                

 

                                        Vidmantas Mylė

 

 

                                        Virginija Žindulienė


Paminėta tekste:
  • BK
  • BPK
  • BK 140 str. Fizinio skausmo sukėlimas ar nežymus sveikatos sutrikdymas
  • BK 28 str. Būtinoji gintis
  • BPK 1 str. Baudžiamojo proceso paskirtis
  • BK 2 str. Pagrindinės baudžiamosios atsakomybės nuostatos
  • BPK 273 str. Sutrumpintas įrodymų tyrimas
  • BPK 44 str. Asmens teisių apsauga baudžiamojo proceso metu
  • BPK 48 str. Gynėjo teisės ir pareigos
  • BPK 275 str. Klausimų uždavimas teisiamajame posėdyje
  • BPK 7 str. Bylų nagrinėjimas laikantis rungimosi principo
  • BPK 22 str. Kaltinamasis
  • 1-182-953/2022
  • BPK 301 str. Įrodymai, kuriais pagrindžiamas nuosprendis
  • BPK 20 str. Įrodymai
  • 2K-180-719/2020
  • 2K-231-976/2017
  • BK 38 str. Atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės, kai kaltininkas ir nukentėjęs asmuo susitaiko
  • 2K-336/2008
  • BPK 326 str. Apeliacinės instancijos teismo sprendimų, priimamų išnagrinėjus bylą, rūšys
  • BPK 58 str. Nušalinimo pagrindas
  • BPK 106 str. Advokato darbo apmokėjimas