Civilinė byla Nr. 2-324-186/2015

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-00411-2014-8

Procesinio sprendimo kategorijos: 114.9.6.1; 122.1 (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. sausio 15 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Egidijus Žironas

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovių L. B. ir I. P. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2014 m. lapkričio 7 d. nutarties, kuria ieškovės įpareigotos sumokėti užstatą už ekspertizės atlikimą civilinėje byloje Nr. 2-3741-567/2014 pagal ieškovių L. B. ir I. P. ieškinį atsakovams viešajai įstaigai Karoliniškių poliklinikai, Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijai dėl sprendimo dalies panaikinimo ir žalos atlyginimo bei atsakovo viešosios įstaigos Karoliniškių poliklinikos priešieškinį L. B. ir I. P., A. K. dėl sprendimo panaikinimo, tretieji asmenys „BTA Insurance Company“ SE, veikiantis per „BTA Insurance Company“ SE filialą Lietuvoje, S. L., J. A., M. J., J. K..

Teisėjas

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Ieškovės L. B. ir I. P. kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamos:

1) panaikinti Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisijos prie Sveikatos apsaugos ministerijos 2014-01-16 sprendimo Nr. 56-4 dalį:

- dalinai tenkinti pareiškėjų L. B. ir jos dukrų I. P. ir A. K. pareiškimo dėl pacientui I. B. padarytos neturtinės žalos poliklinikoje, nustatant padarytos neturtinės žalos dydį 7000 Lt;

- netenkinti pareiškėjų L. B. ir jos dukrų I. P. ir A. K. pareiškimo dėl pacientui I. B. padarytos turtinės žalos poliklinikoje;

2) įpareigoti atsakovą VšĮ Karoliniškių polikliniką atlyginti ieškovei L. B. 16350,40 Lt turtinės žalos, bylinėjimosi išlaidas ir 90000 Lt neturtinės žalos;

3) įpareigoti atsakovą VšĮ Karoliniškių polikliniką atlyginti I. P. 5675 Lt turtinės žalos ir 55000 Lt neturtinės žalos atlyginimą.

Atsakovas  VšĮ Karoliniškių poliklinika kreipėsi į teismą su priešieškiniu, prašydamas:

1) nustatyti, kad VšĮ Karoliniškių poliklinikoje, teikiant būtinąją medicinos pagalbą pacientui I. B., žala nebuvo padaryta;

2) atnaujinti terminą ir panaikinti Lietuvos Respublikos Sveikatos apsaugos ministerijos Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisijos 2014-01-16 sprendimą Nr. 56-4.

Vilniaus apygardos teismas 2014 m. liepos 10 d. nutartimi, be kita ko, nustatė byloje dalyvaujantiems asmenis terminą pateikti nuomonę dėl deontologinės ekspertizės skyrimo ir suformuluoti klausimus, kuriais pageidautų gauti eksperto išvadą, ir pateikti nuomonę dėl užstato sumokėjimo.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Vilniaus apygardos teismas 2014 m. lapkričio 7 d. nutartimi: paskyrė civilinėje byloje deontologinę ekspertizę ir pavedė ją atlikti Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos; nustatė byloje dalyvaujantiems asmenims terminą iki 2014 m. lapkričio 28 d. pateikti Vilniaus apygardos teismui klausimus, kuriais pageidautų gauti eksperto išvadą; įpareigojo ieškoves L. B. ir I. P. iki 2014 m. lapkričio 28 d. įmokėti po 1321,50 Lt užstatą į Vilniaus apygardos teismo sąskaitą ir pateikti teismui sumokėjimą patvirtinančių dokumentų kopijas. Teismas nurodė, kad siekiant išsiaiškinti iškilusius klausimus, reikalaujančius specialių medicinos žinių, tikslinga skirti byloje deontologinę ekspertizę (CPK 212 str.). Teismas konstatavo, kad neatlikus deontologinės ekspertizės, nėra galimybės kitomis leistinomis proceso priemonėmis nustatyti, ar I. B. buvo suteiktos visos būtinosios medicinos pagalbos paslaugos, todėl yra teisinis pagrindas skirti ekspertizę, kaip ginčo sprendimo ir pilno bei visapusiško bylos aplinkybių išaiškinimo būdą, nes byloje dalyvaujančių asmenų paaiškinimai yra prieštaringi ir byloje esančių įrodymų nepakanka ginčui teisingai išspręsti. Nagrinėjamu atveju ieškovės L. B. ir I. P. kreipėsi į teismą dėl sprendimo panaikinimo ir žalos atlyginimo, teigdamos, jog dėl netinkamai suteiktos būtinosios medicinos pagalbos pacientą I. B. ištiko mirtis, dėl ko buvo padaryta žala jo artimiesiems. Teismo teigimu, ieškovių įrodinėjimo pareiga taip pat suponuoja  būtinybę skirti ekspertizę, todėl siekiant užtikrinti procesinių veiksmų atlikimą – ekspertizės operatyvų vykdymą, ieškovės L. B. ir I. P. įpareigotinos į teismo depozitinę sąskaitą įmokėti po 1321,50 Lt užstatą ekspertizės atlikimo išlaidoms padengti, įvertinus ieškovių procesinę pareigą įrodyti ieškinio pagrindą (CPK 101 str., 102 str., 178 str., 179 str.).

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

Ieškovės L. B. ir I. P. kreipėsi į teismą su atskiruoju skundu, prašydamos panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2014 m. lapkričio 7 d. nutartį. Skundą grindžia šiais argumentais:

1. Vilniaus apygardos teismo 2014 m. liepos 10 d. nutartimi šalys, be kita ko, buvo įpareigotos pateikti nuomonę dėl deontologinės ekspertizės skyrimo ir suformuluoti klausimus, kuriais pageidautų gauti eksperto išvadą ir pateikti nuomonę dėl užstato sumokėjimo. Teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, neatsižvelgė į tai, kad nei viena iš proceso šalių ekspertizės skyrimui nepritarė. Į šalių pateiktus argumentus teismas neatsižvelgė ir skundžiama nutartimi savo iniciatyva paskyrė atlikti deontologinę ekspertizę. Teismas, įpareigodamas ieškoves įmokėti į teismo depozitinę sąskaitą užstatą už teismo iniciatyva skiriamą ekspertizę, nepagrįstai vadovavosi CPK 101 ir 102 straipsniais, nes šios ekspertizės atlikti ieškovės neprašė.

2. Skundžiamoje nutartyje teismas nenurodė motyvų, kuriais remiantis nutarė skirti byloje deontologinę ekspertizę. Teismas nutartį priėmė neištyręs ir neįvertinęs faktinių bylos aplinkybių, neišanalizavęs prejudicinę reikšmę turinčių faktų ir aplinkybių, nustatytų įsiteisėjusiais teismų sprendimais kitoje civilinėje byloje.   

Atsakovas VšĮ Karoliniškių poliklinika atsiliepime į atskirąjį skundą prašo nutraukti apeliacinį procesą pagal ieškovių atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2014 m. lapkričio 7 d. nutarties, nes ši nutartis negali būti apeliacijos objektu.

Trečiasis asmuo „BTA Insurance Company“ SE atsiliepime į atskirąjį skundą prašo atskirąjį skundą tenkinti. Nurodo, kad ekspertizės skyrimas užvilkintų bylos nagrinėjimą, kas prieštarauja CPK įtvirtintam proceso koncentracijos principui.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis procesas nutraukiamas.

Vadovaujantis CPK 334 straipsnio 1 dalimi, pirmosios instancijos teismo nutartis galima apskųsti atskiruoju skundu pirmosios instancijos teismui atskirai nuo teismo sprendimo CPK numatytais atvejais, bei tuomet, kai teismo nutartis užkerta galimybę tolesnei bylos eigai.  Nagrinėjamu atveju apeliacinio proceso objektu atskirajame skunde nurodoma pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria paskirta civilinėje byloje ekspertizė ir ieškovės įpareigotos sumokėti į teismo depozitinę sąskaitą užstatą būsimoms ekspertizės išlaidoms padengti. Iš nutarties motyvuojamosios dalies spręstina, kad pirmosios instancijos teismas procesinius sprendimus dėl avanso mokėjimo pagal CPK 90 straipsnį priskyrė prie reglamentuojamų CPK IX skyriaus nuostatų. CPK 90 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šalis, kuri pateikė prašymą iškviesti liudytojus ar ekspertus, atlikti ekspertizę, apžiūrėti įvykio vietą, iš anksto sumoka teismo nustatyto dydžio avansą bylinėjimosi išlaidoms padengti. To paties straipsnio 3 dalyje nustatyta, jog avansas, kurio dydis nustatomas atsižvelgiant į būsimų išlaidų dydį, sumokamas į teismo sąskaitą.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2010 m. liepos 2 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje BUAB „Elektros instaliacija“ v. A. A., A. A., bylos Nr. 3K-3-322/2010, išaiškino, kad CPK 90 straipsnio pagrindu priimama nutartimi sprendžiamas tik galimų bylinėjimosi išlaidų užtikrinimo klausimas, todėl tokios nutarties negalima laikyti nutartimi, kuria pasisakoma dėl bylinėjimosi išlaidų CPK 88 straipsnio 1 dalies 1 punkto prasme. Taigi tokia nutartis nepriskiriama ir prie nutarčių, kurių apskundimas nustatytas CPK 100 straipsnyje. Nepaisant to, kad cituota kasacinio teismo nutartis priimta dėl CPK 90 straipsnio redakcijos, galiojusios iki 2011 m. spalio 1 d., tačiau joje suformuluota nurodytos proceso teisės normos aiškinimo ir taikymo taisyklė aktuali ir šiuo metu. Tą patvirtina ir nuo 2011 m. spalio 1 d. įsigalioję CPK pakeitimai. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso pakeitimo ir papildymo įstatymo (Valstybės žinios, 2011 m. liepos 13 d., Nr. 85-412) 45 straipsniu CPK 90 straipsnis modifikuotas pakeičiant jo normose vartotą užstato apibrėžtį į avansą. Tokiu būdu įstatymų leidėjas aiškiai išskyrė, kad CPK 90 straipsnio pagrindu priimamomis nutartimis sprendžiamas galimų bylinėjimosi išlaidų apmokėjimo klausimas, t. y. šalių pagal CPK 90 straipsnį mokamas avansas atlieka išankstinio atitinkamų procesinių veiksmų būsimų išlaidų apmokėjimo, bet ne procesinio veiksmo atlikimo, užtikrinimo funkciją.

Pagal CPK 101 straipsnio 1 dalį, CPK numatytais atvejais teismas, siekdamas užtikrinti procesinių veiksmų atlikimą, motyvuota nutartimi dalyvaujantį byloje asmenį ar kitą asmenį, prašantį atlikti tam tikrą procesinį veiksmą, gali įpareigoti teismui sumokėti nustatyto dydžio piniginį užstatą. CPK nurodyti konkretūs atvejai, kai teismas gali pareikalauti sumokėti užstatą, o būtent: kai svarstomas procesinio termino pratęsimo klausimas (CPK 77 str. 1 d.), prašoma užtikrinti įrodymus (CPK 223 str. 2 d.), kai ieškovas yra kitos valstybės fizinis ar juridinis asmuo, jeigu to prašo atsakovas – galimų bylinėjimosi išlaidų atlyginimui užtikrinti (CPK 794 str. 1 d.). Taigi užstato pagrindinė paskirtis – užtikrinti procesinių veiksmų atlikimą, o atskirais atvejais šalutinė – galimų bylinėjimosi išlaidų atlyginimas. Užstatas, mokamas CPK 794 straipsnio 1 dalies pagrindu – užtikrinant galimų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, pagal CPK 795 straipsnio 1 dalį realiai atlieka procesinių veiksmų atlikimo užtikrinimo funkciją. Taip pat svarbu, tai, jog įpareigojimo sumokėti užstatą nustatymas įstatymų leidėjo paliktas teismo diskrecijai (CPK 101 str. 1 d., 102 str. 1 d.). CPK 102 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad nutartis paskirti užstatą gali būti skundžiama atskiruoju skundu. Tikslo ir paskirties požiūriu ši norma apima tik tas teismo nutartis, kuriomis paskiriamas užstatas – kaip procesinio veiksmo atlikimo užtikrinimo priemonė (pvz., teismas gali įpareigoti sumokėti užstatą šalį, prašančią skirti ekspertizę, tam, kad būtų užtikrinta, jog šalis realizuos nurodytą teisę), tačiau ne nustatoma bylinėjimosi išlaidų apmokėjimo tvarka.

Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, laikytina, kad nutartis, kuria sprendžiami avanso, skirto CPK 90 straipsnyje numatytų procesinių veiksmų išlaidoms apmokėti, sumokėjimo klausimai, nepriskiriama ir prie nutarčių, kurių apskundimas nustatytas CPK 102 straipsnio 4 dalyje. Iš skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties matyti, kad ieškovėms buvo nustatytas terminas lygiomis dalimis sumokėti būsimoms ekspertizės išlaidoms apmokėti skirtą užstatą, nors de facto buvo spręstas avanso mokėjimo klausimą (CPK 90 str. 1, 2 d.). Remiantis nurodytais argumentais, spręstina, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai remdamasis CPK IX skyriaus nuostatomis nurodė nutarties dalį dėl avanso sumokėjimo esant skundžiama.

Pažymėtina, kad pagal CPK 90 straipsnio 3 dalį jeigu šalis nesumoka avanso, teismas atsisako atlikti šalies prašomus procesinius veiksmus ir bylą nagrinėja jų neatlikęs.

Iš atskirojo skundo matyti, kad ieškovės prašo panaikinti skundžiamąją pirmosios instancijos teismo nutartį visa apimtimi, t. y., be kita ko, ir šios nutarties dalį dėl ekspertizės paskyrimo. CPK nenumato ir galimybės apskųsti nutartį (jos dalį) paskirti ekspertizę, taip pat ir nutartį paskirti ekspertą ar ekspertinę įstaigą. Nutartis dėl ekspertizės skyrimo byloje negali būti apeliacijos objektas. Tokia pozicija suformuluota ir teismų praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2012 m. lapkričio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje I. P. v. Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos, civilinė byla Nr. 3K-3-525/2012; Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. balandžio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-816/2012; 2012 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-433/2012).

Nurodytos aplinkybės sudaro pagrindą išvadai, kad nagrinėjamu atveju apeliacinis procesas pradėtas dėl nutarties, kuri pagal įstatymą negali būti apeliacinio apskundimo objektas. Dėl to pirmosios instancijos teismas, gavęs ieškovių atskirąjį skundą turėjo atsisakyti jį priimti. Šiam trūkumui (kad nutartis negali būti apeliacijos objektas) paaiškėjus apeliacinės instancijos teisme, apeliacinis procesas, pradėtas pagal ieškovių atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2014 m. lapkričio 7 d. nutarties, nutraukiamas.

Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, atskirajame skunde ir atsiliepime į skundą išdėstyti argumentai neturi teisinės reikšmės nagrinėjamo klausimo teisingam išsprendimui, todėl dėl jų nepasisakoma.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis CPK 315 straipsnio 2 dalies 3 punktu, 5 dalimi, 338 straipsniu,

n u t a r i a :

Nutraukti apeliacinį procesą, pradėtą pagal ieškovių L. B. ir I. P. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2014 m. lapkričio 7 d. nutarties.

Teisėjas                                                                         Egidijus Žironas