Civilinė byla Nr. e3K-3-102-219/2019
Teisminio proceso Nr. 2-56-3-00645-2017-1
Procesinio sprendimo kategorijos:
3.4.3.11; 3.4.3.13
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2019 m. kovo 5 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rimvydo Norkaus (kolegijos pirmininkas), Donato Šerno ir Vinco Versecko (pranešėjas),
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal suinteresuoto asmens J. K. kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. spalio 11 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal pareiškėjos bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Mono Status“ bankroto administratorės uždarosios akcinės bendrovės „Mokumo valdymo sprendimai“ prašymą dėl uždarosios akcinės bendrovės „Mono Status“ bankroto pripažinimo tyčiniu; suinteresuotas asmuo J. K.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių bankrutavusios įmonės tyčinio bankroto pripažinimą, aiškinimo ir taikymo.
2. Pareiškėja BUAB „Mono Status“ bankroto administratorė UAB „Mokumo valdymo sprendimai“ prašė Kauno apygardos teismo pripažinti UAB „Mono Status“ bankrotą tyčiniu, taip pat suinteresuotam asmeniui J. K. apriboti teisę 5 metus eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu.
3. Pareiškime bankroto administratorė nurodė, kad, išanalizavus bankrutuojančios įmonės dokumentus bei susipažinus su bankroto administratorės pareikštų ieškinių civilinėse bylose Nr. e2-1565-260/2018 ir Nr. e2-1539-221/2018 medžiaga, matyti, jog bendrovė buvo tyčia privesta prie bankroto nesąžiningais ir neteisėtais bendrovės vadovo bei vienintelio akcininko J. K. veiksmais. Jis sąmoningai nevykdė pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, tęsė bendrovės veiklą, didino skolas. Bendrovei jau esant nemokiai, J. K. atliko finansines operacijas su lėšomis bendrovės kasoje, paėmė didelę pinigų sumą, kuria būtų galima dengti bendrovės įsipareigojimus kreditoriams, taip pat nuo 2017 m. sausio iki 2017 m. rugpjūčio atliko 43 150 Eur mokėjimus kitai savo valdomai bendrovei – UAB „Modusta“, pažeisdamas Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.9301 straipsnyje nustatytą atsiskaitymų su kreditoriais eiliškumą, bei priėmė kitus nuostolingus ir bendrovei ekonomiškai nenaudingus sprendimus. Jis bendrovės verslo veiklą galimai perkėlė į UAB „Modusta“. Iš bendrovės 2016 m. finansinės atskaitomybės dokumentų matyti, kad 2016 m. gruodžio 31 d. bendrovės kasoje buvo 493 494,96 Eur. Ši suma atsispindi ir bendrovės buhalterės bei J. K. pasirašytame 2016 m. gruodžio 31 d. balanse, ir J. K. į bendrovės bankroto bylą pateiktame 2017 m. birželio 30 d. balanse. 2017 m. sausio 2 d. kasos išlaidų orderis patvirtina, kad iš bendrovės kasos buvo paimta ir išduota J. K. 493 494,96 Eur. 2017 m. sausio 18 d. – 2017 m. liepos 27 d. kasos pajamų ir išlaidų orderiai patvirtina kitas J. K. atliktas finansines operacijas, kuriomis buvo disponuojama lėšomis bendrovės kasoje. Iš paskutinio bendrovės kasos knygos įrašo matyti, kad 2017 m. rugpjūčio 24 d. J. K. grąžino į bendrovės kasą tik 30,43 Eur, t. y. tą pinigų sumą, kurią bankroto administratorė perėmė. Iš viso paimta 557 321,94 Eur suma bendrovei nėra grąžinta, be to, nėra pateikta jokių dokumentų, kurie pagrįstų šios sumos panaudojimą bendrovės naudai ir interesams.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė
4. UAB „Mono Status“ bankroto byla iškelta Kauno apygardos teismo 2017 m. liepos 10 d. nutartimi, ji įsiteisėjo palikta nepakeista Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. rugpjūčio 24 d. nutartimi. Kauno apygardos teismo 2018 m. balandžio 20 d. nutartimi bendrovė pripažinta bankrutavusia ir likviduojama.
5. Kauno apygardos teismas 2018 m. birželio 18 d. nutartimi pripažino BUAB „Mono Status“ bankrotą tyčiniu, taip pat apribojo J. K. 5 metams teisę eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu.
6. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad tyčinis bankrotas – įmonės privedimas prie bankroto, sąmoningai blogai valdant įmonę (veikimu, neveikimu) ir (arba) sudarant sandorius, kai buvo žinoma ar turėjo būti žinoma, kad jų sudarymas pažeidžia kreditorių teises ir (arba) teisėtus interesus (Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 2 straipsnio 12 dalis). Tam, kad būtų galima konstatuoti įmonės tyčinį bankrotą, nėra būtina nustatyti vien tik konkretų veiksmą ar sandorį, lėmusį įmonės bankrotą, bet reikia įvertinti aplinkybių, susijusių su įmonės valdymo organų veiklos atitiktimi teisės aktų reikalavimams, sudarytų sandorių ekonominiu naudingumu ir jų įtaka įmonės mokumui, taip pat kitų aplinkybių, nulėmusių įmonės nemokumą, įmonės valdymo ir veiklos organizavimo reikalavimų kontekste visumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-597/2013; 2014 m. liepos 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-378/2014; 2016 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-525/2016; kt.).
7. Teismas nustatė, kad 2016 m. gruodžio 31 d. bendrovei esant faktiškai nemokiai J. K. nepateikė pareiškimo dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo, jis neįvykdė įmonės vadovui ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje nustatytos pareigos pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo ir taip prisidėjo prie to, kad mažėjo įmonės turtas (byloje pateikti balansai patvirtina didelį neigiamą bendrovės turto pokytį: pagal 2016 m. gruodžio 31 d. balansą turto vertė sudarė 1 003 256,65 Eur, o 2017 m. birželio 30 d. – 743 999 Eur), kreditoriai prarado galimybę atgauti iš bendrovės nors dalį skolų. J. K., kaip įmonės vadovas, pažeidė Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatyme nustatytą pareigą organizuoti buhalterinės apskaitos tvarkymą, dėl to negalima spręsti dėl įmonės veiklos, jos turto, įsipareigojimų dydžio ir struktūros laikotarpiu iki bankroto bylos iškėlimo. Nurodytas J. K. vaidmuo teismo įvertintas kaip siekis tyčia privesti įmonę prie bankroto (ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1, 5 punktai). Dėl civilinės atsakomybės taikymo (žalos atlyginimo) J. K. yra nagrinėjama kita civilinė byla Nr. e2-1539-221/2018.
8. Jau 2016 m. gruodžio 31 d. UAB „Mono Status“ turėdama pradelstų skolų, 2017 m. sausio 7 d. – 2017 m. balandžio 1 d. laikotarpiu atliko iš viso 43 150 Eur mokėjimus UAB „Modusta“, kurios vadovas tuo metu buvo J. K. Jis, vykdydamas atsiskaitymus su kreditore UAB „Modusta“, žinojo, kad kiti kreditoriai, kuriems įsipareigojimai daugiau pradelsti, faktiškai neturės į ką nukreipti savo išieškojimo, nes įmonė nebeturės pakankamai turto. Teismas sprendė, kad toks atsiskaitymo su kreditoriais būdas teismo pripažintas pažeidžiančiu kitų įmonės kreditorių teises ir turtinius interesus (ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 4 punktas, CK 6.9301 straipsnis).
9. UAB „Modusta“ įsteigta 2015 m. kovo 18 d., kai BUAB „Mono Status“ finansinė padėtis pradėjo blogėti: 2014–2015 m. pelnas sumažėjo apie 3,5 karto, o nuo 2016 m. veikla tapo nuostolinga, UAB „Mono Status“ ir UAB „Modusta“ valdė ir jų savininkas buvo J. K. Šių įmonių vykdoma veikla buvo iš esmės tapati – statyba, apdaila, fasadų, stogų įrengimas. 2017 m. balandžio, gegužės mėn. BUAB „Mono Status“ skolų dalį perėmė UAB „Modusta“, iš viso – 59 746,52 Eur. Teismas nurodė, kad suinteresuotas asmuo J. K. neginčija bankroto administratorės nurodytų aplinkybių, jog dalis UAB „Mono Status“ darbuotojų dirbo UAB „Modusta“, taip pat kad UAB „Modusta“ sudarė keliolika reikalavimo perleidimo sutarčių, kuriomis perėmė UAB „Mono Status“ savanoriškai prisiimtas prievoles. Nurodytos aplinkybės sudaro visas ĮBĮ 20 straipsnio 3 dalies 1 punkte įtvirtinto tyčinio bankroto prezumpcijos sąlygas. Teismo vertinimu, suinteresuotas asmuo, norėdamas išvengti UAB „Mono Status“ prievolių kreditoriams vykdymo, priėmė sprendimą tą pačią veiklą vykdyti kito (savo faktiškai kontroliuojamo) juridinio asmens vardu, nesistengdamas stabilizuoti UAB „Mono Status“ finansinės būklės, patenkinti kreditorių finansinių reikalavimų.
10. Teismas sprendė BUAB „Mono Status“ bankrotą pripažinti tyčiniu ir taikyti J. K. ĮBĮ 10 straipsnio 14 dalyje nustatytą apribojimą 5 metams teisę eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu.
11. Apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjus bylą pagal suinteresuoto asmens J. K. atskirąjį skundą Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. spalio 11 d. nutartimi palikta nepakeista Kauno apygardos teismo 2018 m. birželio 18 d. nutartis.
12. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad J. K. kartu su atskiruoju skundu pateikė itin didelį kiekį naujų rašytinių įrodymų – banko sąskaitos išrašus, subrangos sutartis su pažymomis ir atliktų darbų aktais, pirkimų analizę pagal prekių grupes. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 314 straipsnį, apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Atskirajame skunde nenurodyta jokių motyvų, kodėl nurodyti įrodymai nebuvo pateikti anksčiau pirmosios instancijos teismui. Taip pat nėra duomenų, kad pirmosios instancijos teismas šiuos įrodymus būtų atsisakęs priimti. Todėl apeliacinės instancijos teismas sprendė nepriimti kartu su atskiruoju skundu pateiktų naujų rašytinių įrodymų.
13. Atskirajame skunde suformuluotas prašymas išreikalauti iš bankroto administratorės UAB „Mono Status“ buhalterinės apskaitos dokumentus, kurie parodo, kad UAB „Modusta“ 2017 m. perėmė skolas iš UAB „Mono Status“. Teismo vertinimu, pirma, prašyme nenurodyta, kodėl toks prašymas dėl įrodymų išreikalavimo nebuvo pateiktas pirmosios instancijos teismui arba kad pirmosios instancijos teismas netenkino tokio prašymo; antra, prašyme nepaaiškinta, kaip prašomi teismo išreikalauti įrodymai susiję su nagrinėjamoje byloje pareikštais reikalavimais ir kokias aplinkybes, turinčias reikšmės bylai, prašomi išreikalauti įrodymai gali patvirtinti arba paneigti (CPK 180 straipsnis). Įvertinęs tai, apeliacinės instancijos teismas sprendė netenkinti prašymo dėl įrodymų išreikalavimo.
14. Įmonės vadovas nevykdė pareigos, įmonei tapus nemokiai, inicijuoti bankroto bylos iškėlimą. Tokios pareigos pažeidimas vertinamas kaip tyčinį bankrotą kvalifikuojantis požymis pagal ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punktą. UAB „Mono Status“ vadovas, įmonei tapus nemokiai, nesilaikė fiduciarinių pareigų įmonės kreditoriams, o netinkamas UAB „Mono Status“ valdymas nulėmė tolesnį nemokios įmonės padėties bloginimą ir negalėjimą atsiskaityti su kreditoriais. J. K., eidamas įmonės vadovo pareigas, netinkamai organizavo įmonės buhalterinės apskaitos tvarkymą, šią vadovo pareigą nustato Buhalterinės apskaitos įstatymo 21 straipsnio 1 dalis. Netinkamai ir (ar) apgaulingai tvarkoma įmonės buhalterinė apskaita įprastai kliudo nustatyti įmonės komercinės, ūkinės, finansinės būklės rezultatus ar įvertinti turtą. Tai taip pat gali būti kliūtis identifikuoti tikrąsias įmonės bankroto priežastis. Dėl to kaip vienas tyčinį bankrotą kvalifikuojančių požymių įstatyme išskirtas apgaulingas ir (ar) netinkamas įmonės buhalterinės apskaitos tvarkymas (ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punktas). Pagal šią įstatymo nuostatą, netinkamu buhalterinės apskaitos tvarkymu laikomos situacijos, kai apskaitos dokumentai yra paslepiami, sunaikinami, sugadinami arba apskaita netvarkoma ar tvarkoma aplaidžiai, arba neišsaugomi apskaitos dokumentai. Netinkamo buhalterinės apskaitos tvarkymo faktui konstatuoti pakanka nustatyti, kad teismo paskirtam įmonės bankroto administratoriui valdymo organai be svarbių priežasčių neperdavė apskaitos dokumentų (ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 1–2 punktai).
15. Byloje nustatyta, kad 2017 m. sausio 2 d. kasos išlaidų orderiu iš įmonės kasos J. K. išduota 493 494,96 Eur, 2017 m. liepos 27 d. (teismo nutarčiai dėl bankroto bylos iškėlimo esant priimtai, bet dar neįsiteisėjusiai) – 557 552,37 Eur, o 2017 m. rugpjūčio 24 d. (esant įsiteisėjusiai teismo nutarčiai dėl bankroto bylos iškėlimo) grąžinta į kasą 30,43 Eur, šie ir buvo perduoti bankroto administratorei. Įmonės vadovo paaiškinimai, kad šios lėšos nėra realios, jos tik fiktyviai buvo įtrauktos į įmonės balansą, nes įmonės darbuotojams buvo mokamas didesnis, oficialiai į apskaitą neįtraukiamas darbo užmokestis (vadovo žodžiais – „vokeliuose“), patvirtina išvadą dėl netinkamo įmonės buhalterinės apskaitos tvarkymo.
16. UAB „Mono Status“ 2016 m. gruodžio 31 d. jau turėdama pradelstų skolų, nuo 2017 m. sausio 7 d. iki 2017 m. balandžio 1 d. atliko iš viso 43 150 Eur mokėjimus UAB „Modusta“, kurios vadovas buvo J. K. Jis žinojo (turėjo žinoti), kad kiti kreditoriai, kuriems įsipareigojimai daugiau pradelsti, faktiškai neturės į ką nukreipti savo išieškojimo, nes įmonė nebeturės pakankamai turto. Įmonės atsiskaitymai su kreditoriais buvo vykdomi pažeidžiant CK 6.9301 straipsnio nuostatas, tai suponuoja ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 4 punkte įtvirtinto tyčinio bankroto požymio taikymą. UAB „Modusta“ buvo įsteigta 2015 m. kovo 18 d., kai UAB „Mono Status“ finansinė padėtis pradėjo blogėti, įmonių vykdoma veikla buvo iš esmės tokia pati, veiklos perkėlimas patvirtina ĮBĮ 20 straipsnio 3 dalies 1 punkte nustatytą tyčinio bankroto prezumpciją.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai
17. Kasaciniu skundu suinteresuotas asmuo J. K. prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. spalio 11 d. nutartį, Kauno apygardos teismo 2018 m. birželio 18 d. nutartį ir priimti naują nutartį – prašymą pripažinti UAB „Mono Status“ bankrotą tyčiniu atmesti. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
17.1. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad, atsižvelgdamas į viešojo intereso egzistavimą įmonių bankroto bylose, teismas jose turi būti aktyvus; tai apima ir teisę rinkti įrodymus (CPK 179 straipsnis, ĮBĮ 9 straipsnio 2 dalies 6 punktas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. sausio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-106/2014). Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai, nustatę, kad įmonės vadovas nepagrindė savo argumentų (teiginių), turėjo apie tai pranešti jam ir nustatyti papildomą terminą įrodymams pateikti, juolab kad sprendžiamas tyčinio bankroto klausimas, kai jo pripažinimo pasekmės buvusiam įmonės vadovui yra itin sunkios (dėl žalos, taikomų apribojimų, reputacijos pablogėjimo ir kt.). Suinteresuotas asmuo kaip įmonės vadovas perdavė visus įmonės apskaitos dokumentus bankroto administratorei, nenuslėpė jokių aplinkybių nuo teismo, pripažino apie darbuotojams iš dalies mokėtą į apskaitą neįtrauktą darbo užmokestį, pateikė šias reikšmingas aplinkybes pirmosios instancijos teismui. Vis dėlto pastarasis nesiėmė jokių priemonių nurodytoms aplinkybėms ištirti ir išsiaiškinti, t. y. nepareikalavo jokių rašytinių įrodymų, nepaskirstė ir nenurodė šalims įrodinėjimo pareigos (CPK 179 straipsnio 1 dalis).
17.2. Suinteresuotas asmuo pateikė apeliacinės instancijos teismui daug rašytinių įrodymų, kurie paneigia tyčinio bankroto požymių egzistavimą, pareiškė prašymą dėl papildomų įrodymų išreikalavimo, paaiškino būtinumo juos priimti, ištirti ir įvertinti apeliacinės instancijos teisme poreikį (atskirojo skundo 72–80 punktai). Didelis jų kiekis liko neištirtas ir neįvertintas, o teismo galutinis procesinis sprendimas priimtas formaliai, neišsiaiškinus visų reikšmingų aplinkybių. Didelė dalis naujai teiktų rašytinių įrodymų buvo nagrinėjamoje byloje pridėta prie kitos bylos (3 t., b. l. 277–314, 349–503), bet jie netirti ir nevertinti bei nepriimti nauji, su esamais byloje įrodymais susiję rašytiniai įrodymai.
17.3. CPK 314 straipsnis nustato, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl kiekvieno naujo pateikto įrodymo, turi aiškintis, ar galėjo šis konkretus įrodymas būti pateiktas pirmosios instancijos teismui, ar vėlesnis įrodymo pateikimas užvilkins bylos nagrinėjimą, bei atsižvelgti į prašomo priimti naujo įrodymo įtaką sprendžiant šalių ginčą. Apeliacinės instancijos teismas, net nustatęs, kad įrodymas galėjo būti pateiktas pirmosios instancijos teisme, turi nustatyti, ar nėra sąlygų taikyti CPK 314 straipsnyje išvardytas išimtis, ir šį įrodymą priimti. Teismas turi taikyti įstatymus tik patikimais duomenimis nustatęs bylai svarbias faktines aplinkybes, todėl tuomet, kai nustatomas fakto klausimas, gali būti priimami nauji sužinoti, išreikalauti įrodymai, jeigu šalis šia teise nepiktnaudžiauja (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-38-969/2015; 2016 m. balandžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-218-916/2016; ir kt.).
17.4. Teismas išvadas dėl tyčinio bankroto padarė remdamasis tik tuo, kad 2017 m. liepos 27 d. kasos išlaidų orderiu įmonės vadovui neva išduota 557 552,37 Eur suma (3 t., b. l. 47), nors visiškai nesigilino, kiek reali tokia ūkinė operacija, netirtos įmonės vadovo nurodytos aplinkybės; vien dėl to, kad mokėtas į apskaitą neįtrauktas darbo užmokestis, padaryta išvada, jog buhalterinė apskaita tvarkyta netinkamai. Teismas taip pat nustatė, kad UAB „Mono Status“ atliko 43 150 Eur mokėjimus UAB „Modusta“, bet visiškai nesigilino į tai, kokią mokėjimų dalį sudarė šie mokėjimai, kokią reikšmę jie turėjo UAB „Mono Status“, koks buvo mokėjimų tikslas ir pan., ką pagrindžia pateikti, bet nepriimti rašytiniai įrodymai. UAB „Modusta“ pagrindinė veikla buvo subrangos darbai, t. y. daugiausia apdailos darbai, o UAB „Mono Status“ pagrindinė veikla buvo bendri statybos darbai, t. y. visi rangos darbai, atliekami tiesiogiai užsakovui.
17.5. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad sprendžiant, ar įmonės vadovas pažeidė teisinę pareigą kreiptis į teismą dėl vadovaujamos įmonės bankroto bylos iškėlimo, būtina nustatyti aplinkybes, patvirtinančias įstatyme nurodytas sąlygas tokiai pareigai atsirasti, šios bylos atveju – įmonės nemokumo fakto atsiradimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-453/2014). Iš pirmosios instancijos teismo nutarties turinio matyti, kad nustatant įmonės nemokumo momentą buvo remtasi balanso duomenimis, t. y. balanse įrašyto turto verte ir mokėtinų įsipareigojimų suma. Tačiau kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad teismai nemokumo faktą turi nustatyti pagal pradelstus įsipareigojimus, o rėmimasis trumpalaikiais įsipareigojimais (mokėtinomis sumomis per 1 metus) yra nepagrįstas (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. liepos 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-346/2012; 2014 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-567/2014).
17.6. Pareiškėja neįrodė tikrojo nemokumo momento, t. y. nuo kada atsirado pareiga iškelti įmonei bankroto bylą, ar ji iš tikrųjų pažeista, ar nuo to momento didėjo įmonės įsipareigojimai, jeigu taip, tai kiek jie išaugo (kiek padidėjo nemokumas), – tokios aplinkybės neįrodytos ir teismų nebuvo tirtos. Būtent pareiškėja turėjo įrodinėti, kad ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta pareiga nebuvo įvykdyta ir ji nevykdyta sąmoningai siekiant bankroto, kas taptų pagrindu konstatuoti ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punkte įtvirtintą tyčinio bankroto požymį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-304-1075/2018).
17.7. Įmonės vadovas dėjo visas įmanomas pastangas siekdamas išlaikyti bendrovę mokią. Bendrovė iki 2016 m. pabaigos privalėjo užbaigti pradėtus vykdyti projektus, nes pagal prisiimtus sutartinius įsipareigojimus už neįvykdytus (neužbaigtus) darbus bendrovei grėsė didelės baudos. Įmonės vadovas siekė stabilizuoti bendrovės finansinę padėtį, tarėsi su bendrovės kreditoriais, t. y. 2017 m. kovo–balandžio mėnesiais bendrovės kreditoriams išsiuntė pasiūlymus pasirašyti taikos sutartis ir nesumažinant skolos dydžio išdėstyti skolos sumokėjimą per kelerius metus. Keli kreditoriai sutiko su šiuo pasiūlymu ir su jais buvo sudarytos taikos sutartys, išdėstant skolos grąžinimą, bet su likusiais taikaus sprendimo nepavyko pasiekti.
17.8. Pagal ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punktą tyčinio bankroto požymiu gali būti situacija, kai teisės aktų reikalaujama buhalterinė apskaita buvo tvarkoma apgaulingai ir (arba) netinkamai (paslėpti, sunaikinti, sugadinti įmonės apskaitos dokumentai arba netvarkyta ar aplaidžiai tvarkyta teisės aktų reikalaujama buhalterinė apskaita arba įstatymų nustatytą laiką neišsaugoti buhalterinės apskaitos dokumentai) ir dėl to negalima visiškai ar iš dalies nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros, ir (arba) mokesčių administratoriaus patikrinimo akte nustatytas pridėtinės vertės mokesčio (PVM) arba kitų mokesčių mokėjimo vengimas.
17.9. Bankroto administratorė privalėjo įrodyti, o teismai privalėjo nustatyti ne tik tai, kad teisės aktų reikalaujama buhalterinė apskaita buvo tvarkoma apgaulingai ir (arba) netinkamai, bet ir tai, jog dėl to negalima visiškai ar iš dalies nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros (CPK 178 straipsnis). Neatsižvelgta į kasacinio teismo praktiką, kad nors netinkamas įmonės buhalterinės apskaitos tvarkymas yra neteisėtas veiksmas, už kurį įmonės vadovui gali būti taikoma teisinė atsakomybė, netinkamas apskaitos tvarkymas ne visais atvejais reiškia tyčinį bankrotą. Tokia išvada darytina atsižvelgus į kasacinio teismo praktiką, pagal kurią tyčinio bankroto nustatymo kriterijai yra ne savarankiški, o taikomi tik kartu su tyčinio bankroto apibrėžimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017). Todėl, nagrinėjamu atveju nenustačius tikslaus momento, kada įmonė tapo nemoki, ir neįvertinus teismo konstatuotų buhalterinės apskaitos trūkumų įtakos kreditorių interesų pažeidimui, nėra pagrindo vien pagal šį kriterijų daryti išvados dėl įmonės tyčinio bankroto.
17.10. Apeliacinės instancijos teismas nutarties 31–34 punktuose nurodė, kad bendrovės buhalterinė apskaita tvarkyta netinkamai. Tokią išvadą teismas grindė tuo, kad įmonės vadovas paaiškino, jog kasos išlaidų orderiai, kuriais neva buvo paimamos ir vėl įnešamos didelės sumos, buvo fiktyvūs ir neatspindėjo realių ūkinių operacijų. Šiuo atveju įmonės vadovas yra perdavęs bankroto administratorei visus bendrovės buhalterinės apskaitos dokumentus, ji jokių pretenzijų dėl neperduotų dokumentų nėra pareiškusi. Iš buhalterinės apskaitos dokumentų galima nustatyti įmonės veiklą, jos turtą, nuosavą kapitalą ar įsipareigojimų dydį ar struktūrą. Tikslaus įmonės nemokumo momento nenustatymas sudaro objektyvias kliūtis įvertinti bankroto administratorės kaip tyčinio bankroto požymį įvardijamus įmonės buhalterinės apskaitos trūkumus.
17.11. 2017 m. liepos 27 d. kasos išlaidų orderyje Nr. 008 nurodytos 557 321,94 Eur sumos įmonės kasoje nebuvo. Ši suma susidarė per ilgą laiką ir buvo naudota darbuotojų į apskaitą neįtrauktam darbo užmokesčiui išmokėti (4 t., b. l. 27–32) – tai patvirtina atlikti apskaičiavimai su nurodytomis darbuotojams faktiškai išmokėtomis sumomis, kurios yra patvirtintos ir darbuotojų parašais, šie įrodymai teismų nebuvo ištirti ir įvertinti.
17.12. Pagal ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 4 punktą tyčinio bankroto požymiu, jei jis sukėlė bankrotą, gali būti aplinkybės, kad įmonės veikla buvo organizuojama taip, jog kreditorių galimybės nukreipti išieškojimą į įmonės skolininkės turtą buvo apribotos arba panaikintos ir (arba) išieškojimo pirmenybė buvo sąmoningai teikiama tos pačios eilės pagal CK 6.9301 straipsnį kreditoriams, kuriems įsipareigojimai atsirado vėliau ir (arba) buvo nepradelsti arba mažiau pradelsti, žinant, kad kreditoriai, kuriems įsipareigojimai pradelsti arba daugiau pradelsti, faktiškai neturės į ką nukreipti savo išieškojimo, nes įmonė nebeturės pakankamai turto. Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai netinkamai taikė ir aiškino ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 4 punktą.
17.13. Pagal CK 6.9301 straipsnį skolininkas fizinis ar juridinis asmuo, kuris neturi pakankamai lėšų visiems pareikštiems reikalavimams patenkinti, privalo atsiskaitymus atlikti straipsnyje nurodytu eiliškumu. Teismai neatsižvelgė į tai, kad UAB „Mono Status“ atsiskaitymų laikotarpiu turėjo pakankamai turto kreditorių reikalavimams patenkinti. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo praktikoje yra atkreipęs dėmesį į tai, kad jei įmonės vadovas, atsiskaitydamas su įmonės veiklos tęstinumui svarbiais kreditoriais, jiems neperleido viso likusio ar didžiausios vertės įmonės turto, nepalikdamas galimybių atsiskaityti su ankstesniais kreditoriais, bet atliko einamuosius mokėjimus, tai nereiškia tyčinio bankroto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. vasario 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-40-219/2017). UAB „Mono Status“ ilgus metus bendradarbiavo su UAB „Modusta“, ši buvo bendrovės veiklos tęstinumą lemianti kreditorė, visi atsiskaitymai atlikti pagrįstai, pagal realias rangos sutartis, už realiai atliktus darbus. Teismai nesigilino į tai, kad atsiskaitymai su UAB „Modusta“ sudarė vos 12,29 proc., skaičiuojant nuo visų per laikotarpį nuo 2017 m. sausio 1 d. iki 2017 m. balandžio 1 d. įvykusių atsiskaitymų (351 330 Eur). Todėl UAB „Modusta“ nebuvo prioritetinis ir išskirtinis subjektas, kuriam buvo vykdomi mokėjimai. Kauno apygardos teismas 2017 m. liepos 10 d. nutartimi iškelti bankroto bylą nustatė, kad, UAB „Mono Status“ 2017 m. birželio 30 d. balanso duomenimis, bendrovė turi 743 999 Eur vertės turto, o jos pradelsti įsipareigojimai sudaro 661 327,91 Eur. UAB „Mono Status“ turto 2017 m. birželio 30 d. pakako visiems pradelstiems kreditorių reikalavimams padengti. Bendrovė nėra sumokėjusi UAB „Modusta“ visos skolos, nes Kauno apygardos teismo 2017 m. gruodžio 27 d. nutartimi patvirtintas ir UAB „Modusta“ 148 999,70 Eur finansinis reikalavimas, todėl UAB „Modusta“ nebuvo prioritetinė kreditorė, kuriai išimtinai buvo atliekami mokėjimai. UAB „Modusta“ nebuvo UAB „Mono Status“ veiklos tęstinumą lemianti kreditorė, kai su ja buvo atsiskaitoma.
17.14. UAB „Mono status“ su UAB „Modusta“ dirbo subrangos sutarčių pagrindu (3 t., b. l. 349–503; 5 t., b. l. 96–229). UAB „Modusta“ visus darbus pagal minėtas sutartis yra atlikusi, todėl UAB „Mono Status“ pagrįstai sumokėjo UAB „Modusta“ 43 150 Eur. Šių įmonių bendradarbiavimą rodo ir byloje pateiktas apyvartos žiniaraštis nuo 2015 m. sausio 1 d. (5 t., b. l. 18–21). UAB „Modusta“ atliko subrangos darbus, ji pirko medžiagas subrangos sutarčių pagrindu sutartiems darbams atlikti – tai patvirtina UAB „Modusta“ pirkimų analizė pagal prekių grupes (3 t., b. l. 378–388; 5 t., b. l. 2–15).
17.15. ĮBĮ 20 straipsnio 3 dalies 1 punkte nurodyta, kad preziumuojama, jog bankrotas yra tyčinis, jeigu veikla ir turtas buvo perkelti į kitą įmonę, įmonę reorganizavus arba įmonės dalį atskyrus, kai veiklą vykdo ir finansinius įsipareigojimus prisiima turto nevaldanti įmonė, kita veikianti ar naujai įsteigta įmonė perėmė įmonės nebaigtas vykdyti sutartis ir (arba) reikalavimo teises ir į šią įmonę perėjo dirbti darbuotojai ir (arba) vadovai ir (arba) su jais susiję asmenys. UAB „Modusta“ pagrindinė veikla buvo subrangos darbai, t. y. daugiausia apdailos darbai, o UAB „Mono Status“ pagrindinė veikla buvo bendri statybos darbai, t. y. visi rangos darbai, atliekami tiesiogiai užsakovui. Suinteresuotas asmuo J. K. paaiškino, kad iš UAB „Mono Status“ perėjo dirbti į UAB „Modusta“ apie 20 proc. darbuotojų (4 t., b. l. 36–43). Aplinkybė, kad UAB „Modusta“ perėmė dalį UAB „Mono Status“ įsipareigojimų, nepatvirtina įmonės veiklos perkėlimo, nes buvo siekiama padėti šiai bendrovei pagerinti finansinę padėtį. Tuo atveju, jeigu asmuo sąmoningai siekia perkelti įmonės veiklą ir pasmerkti ją bankrotui, tai įprastai būna mažinami ne įsipareigojimai, o jos turtas.
17.16. Įmonės vadovui taikyta ĮBĮ 10 straipsnio 14 dalyje nustatyta griežčiausia sankcija – 5 metų apribojimas eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu. Teismų nebuvo tinkamai nustatyta, ar įmonės vadovui kilo pareiga kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo, kada ji atsirado, ar ji pažeista bei kokią žalą pareigos nevykdymas sukėlė, ar padidino įmonės nemokumą. Šios aplinkybės nebuvo įrodytos ir nustatytos teismo. Dėl to ĮBĮ 10 straipsnio 14 dalyje nustatyta sankcija negalėjo būti taikoma, o jei motyvuotai būtų nuspręsta ją taikyti, tai ne daugiau kaip 3 metams.
18. Atsiliepimu į kasacinį skundą pareiškėja BUAB „Mono Status“ bankroto administratorė UAB „Mokumo valdymo sprendimai“ prašo atmesti kasacinį skundą kaip nepagrįstą. Atsiliepime nurodoma:
18.1. CPK 179 straipsnio 2 dalis nustato, kad teismas turi teisę rinkti įrodymus savo iniciatyva, kai to reikalauja viešasis interesas ir nesiėmus šių priemonių būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. birželio 1 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-263-313/2017, aiškinant CPK 179 straipsnį, papildomai nurodoma, kad aktyvus teismo vaidmuo neatleidžia šalių nuo pareigos įrodyti aplinkybes, kuriomis jos grindžia savo reikalavimus ir atsikirtimus (CPK 178 straipsnis), o teise rinkti įrodymus teismas naudojasi tuo atveju, kai byloje pateiktų įrodymų nepakanka esminėms aplinkybėms, kad byla būtų išspręsta teisingai, nustatyti.
18.2. Įmonės vadovas neįrodė, kad tai, jog pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai nerinko įrodymų savo iniciatyva, pažeidė įmonės vadovo teises ir teisėtus interesus: įmonės vadovas viso proceso teismuose metu buvo atstovaujamas profesionalaus teisininko – advokato, kuriam puikiai žinomos civilinio proceso ir įrodinėjimo taisyklės; įmonės vadovas, turėdamas įrodymus (tuos, kuriuos teikė su atskiruoju skundu ir kasaciniu skundu), kurie, jo teigimu, yra susiję su nagrinėjama civiline byla, kažkodėl neteikė jų pirmosios instancijos teismui; įmonės vadovas nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme neprašė išreikalauti jokių įrodymų iš pareiškėjos ar kitų asmenų ar išduoti įmonės vadovui liudijimą tokiems įrodymams gauti. Įmonės vadovas niekaip neįrodė, kad byloje pateiktų įrodymų nepakako esminėms aplinkybėms šioje byloje nustatyti. Teismai vertino įmonės vadovo atliktų veiksmų (neveikimo) visumą ir juos pagrindžiančius įrodymus, todėl pagrįstai konstatavo tyčinį bankrotą.
18.3. Kartu su atskiruoju skundu pateikti nauji įrodymai net nebuvo teikti pirmosios instancijos teismui, nors įmonės vadovas tuos dokumentus turėjo ir galėjo pateikti bet kuriuo momentu. Įmonės vadovas neįrodė (nepagrindė), kad kartu su atskiruoju skundu pridėtų naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau: kaip matyti iš tų naujų įrodymų, jie iš esmės net nėra nauji, t. y. nėra atsiradę po pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo, jais įmonės vadovas disponavo ir galėjo juos pateikti bet kuriuo momentu, juolab kad įmonės vadovas buvo atstovaujamas profesionalaus teisininko – advokato. Didelė dalis naujai teiktų rašytinių įrodymų buvo prijungtoje prie nagrinėjamos kitoje byloje. Todėl apeliacinės instancijos teismas pagrįstai atsisakė priimti įmonės vadovo kartu su atskiruoju skundu teiktus įrodymus.
18.4. Dėl ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punkte įtvirtinto tyčinio bankroto požymio – įmonės vadovas pažeidė ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje nustatytą imperatyvią pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos bendrovei iškėlimo. 2017 m. sausio 2 d., t. y. dar iki ginčijamų sandorių sudarymo, bendrovės skolos jau gerokai viršijo visą jos turtą: tiek visos skolos (988 612,90 Eur), tiek per vienerius metus (2017 m.) mokėtinos sumos (973 204,86 Eur) beveik du kartus viršijo visą jos turtą. Kauno apygardos teismas 2018 m. gruodžio 21 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-1565-260/2018 padarė išvadą, kad iš ieškovės pateikto kreditorių sąrašo 2017 m. sausio 2 dieną (4 t., b. l. 129–130), parengto pagal įmonės vadovo dar iki bankroto bylos iškėlimo įmonei duomenis (3 t., b. l. 23–36), matyti, jog UAB „Mono Status“, prieš atlikdama ginčijamus mokėjimus, 2017 m. sausio 1 dieną turėjo 568 364,27 Eur bendros sumos pradelstų įsipareigojimų 83 kreditoriams, įskaitant ir kreditorei Valstybinei mokesčių inspekcijai 80 781,44 Eur mokesčių nepriemoką, kuri atsirado ir nuolat didėjo nuo 2014 metų rugpjūčio mėnesio. Iš UAB „Mono Status“ balanso 2016 m. gruodžio 31 d. duomenų matyti, kad UAB „Mono Status“ turėjo įmonės balanse 1 003 256,65 Eur vertės į apskaitą įtraukto turto, taigi jau buvo nemoki, nes jos pradelsti įsipareigojimai buvo didesni nei pusė balanse apskaityto turto vertės, ji nemokėjo mokesčių, neatsiskaitinėjo su kreditoriais, taigi neturėjo pakankamai lėšų atsiskaityti su visais kreditoriais. Šioje byloje buvo pateikti įrodymai, patvirtinantys, kad bendrovė buvo nemoki mažiausiai nuo 2017 m. sausio 1 d., – tokia išvada darytina įvertinus tiek jos turėtą turtą, tiek jos pradelstus įsipareigojimus 2017 m. sausio 1 dieną. Tai įrodo tiek bendrovės nemokumo faktą (nuo 2017 m. sausio 1 d.), tiek jos vadovo nesikreipimo dėl bankroto bylos iškėlimo faktą.
18.5. Įmonės vadovo ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalies pažeidimas sukėlė daug neigiamų pasekmių įmonei ir jos kreditoriams: nuo 2017 m. sausio 1 d. toliau augo skolos kreditoriams, buvo atliekami mokėjimai pažeidžiant imperatyvią atsiskaitymų eiliškumo tvarką. Nesąžiningas atsiskaitymas su kita savo vadovaujama įmone, didelių sumų iš įmonės kasos paėmimas rodo, kad nebuvo jokių galimybių atkurti įmonės mokumą, tą pripažino ir bankroto bylą iškėlę teismai.
18.6. Dėl ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkte įtvirtinto tyčinio bankroto požymio – įmonės vadovas pripažino neoficialią apskaitą dėl darbuotojams išmokėto dalies darbo užmokesčio, jo oficialiai neįtraukiant į apskaitą, bendrovės kasoje aiškiai buvo atspindėtos ūkinės grynųjų pinigų įnešimo ir paėmimo operacijos, kurias įmonės vadovas pripažįsta kaip fiktyvias. Todėl buhalterinė apskaita tvarkyta netinkamai. Įmonės vadovas deklaratyviai nurodė, kad neva 557 321,94 Eur suma, nurodyta 2017 m. liepos 27 d. kasos išlaidų orderyje, susidarė per ilgą laiką ir buvo naudota darbuotojų į apskaitą neįtrauktam darbo užmokesčiui išmokėti. Nėra galimybės nustatyti, ar tikrai visa ši suma buvo panaudota būtent neįtrauktam į apskaitą darbo užmokesčiui išmokėti. Įmonės vadovo fiktyvios ūkinės operacijos neleidžia tiksliai nustatyti bendrovės turto – iš buhalterinės apskaitos dokumentų matyti, kad 557 321,94 Eur yra reali suma, kurią įmonės vadovas paėmė iš kasos ir jos negrąžino. Kasos lėšų ūkinės operacijos buvo atliktos bendrovei jau esant nemokiai ir jos dar labiau pablogino įmonės padėtį.
18.7. Dėl ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 4 punkte nustatyto tyčinio bankroto požymio – remiantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, sprendžiant, ar skolininko atliktas mokėjimas pažeidžia CK 6.9301 straipsnyje įtvirtintą imperatyvą, turi būti nustatytos dvi sąlygos: pirma, kad skolininkas atsiskaitymo metu neturi pakankamai lėšų visiems pareikštiems reikalavimams patenkinti (nustatant šią aplinkybę, būtina įvertinti skolininko turimas lėšas grynaisiais ir negrynaisiais pinigais atlikto ginčijamo atsiskaitymo momentu, taip pat pareikštų reikalavimų skolininkui tuo pačiu momentu apimtį), antra, kad skolininkas atliko mokėjimą pažeisdamas CK 6.9301 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatytą eiliškumą, t. y. turi būti nustatyta, ar egzistuoja pirmesnės eilės kreditoriai, palyginti su kreditoriumi, kuriam atliktas mokėjimas yra ginčijamas (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. spalio 12 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-351-611/2017). UAB „Mono Status“ atlikti mokėjimai UAB „Modusta“ patvirtina abi išvardytas sąlygas. 2016 m. gruodžio 31 d. ir 2017 m. sausio 2 dieną UAB „Mono Status“ turėjo mažiausiai 487 582,83 Eur pradelstų įsipareigojimų savo trečios eilės kreditoriams, su kuriais terminas atsiskaityti suėjo anksčiau nei su UAB „Modusta“, ir 92 686,42 Eur skolą Valstybinei mokesčių inspekcijai.
18.8. Dėl ĮBĮ 20 straipsnio 3 dalies 1 punkte nustatyto tyčinio bankroto požymio, perkėlus veiklą ir turtą į kitą įmonę, – teismai nustatė, kad UAB „Modusta“ įsteigta 2015 m. kovo 18 d., kai UAB „Mono Status“ finansinė padėtis pradėjo blogėti, abiejų juridinių asmenų vadovas ir savininkas buvo tas pats asmuo. UAB „Modusta“ perėmė dalį UAB „Mono Status“ įsipareigojimų, penktadalis buvusių UAB „Mono Status“ darbuotojų perėjo dirbti į UAB „Modusta“. Tai, kad pažeidžiant CK 6.9301 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatytą imperatyviąją atsiskaitymų eiliškumo tvarką atsiskaityta su UAB „Modusta“, tik papildomai patvirtina, jog buvo siekta perkelti dalį turto į UAB „Modusta“, kuri šiuo metu taip pat yra bankrutuojanti.
18.9. Dėl ĮBĮ 10 straipsnio 14 dalyje nustatytos sankcijos – teismai pagrįstai įvertino tai, jog įmonės vadovas atliko daug veiksmų, sudarančių tyčinio bankroto požymius, būtent nevykdė pareigos laiku pateikti pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo, apgaulingai ir (ar) netinkamai tvarkė teisės aktų reikalaujamą buhalterinę apskaitą, pažeidė imperatyviąją atsiskaitymų eiliškumo tvarką, galimai perkėlė veiklą ir turtą į kitą sau priklausančią ir savo paties vadovaujamą įmonę. Vadovas kategoriškai neigė visus tyčinio bankroto požymius, neįžvelgė savo kaltės nė vienu aspektu, todėl teismai pagrįstai skyrė maksimalų 5 metų apribojimą eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl ĮBĮ 20 straipsnio (įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu) aiškinimo ir taikymo
19. ĮBĮ 2 straipsnio 12 dalyje tyčinis bankrotas apibrėžiamas kaip įmonės privedimas prie bankroto sąmoningai blogai valdant įmonę (veikimu, neveikimu) ir (arba) sudarant sandorius, kai buvo žinoma ar turėjo būti žinoma, kad jų sudarymas pažeidžia kreditorių teises ir (arba) teisėtus interesus.
20. ĮBĮ (2013 m. kovo 28 d. įstatymo Nr. XII-208 redakcija) 20 straipsnio 2 dalyje nustatyti kriterijai, kuriais remdamasis teismas pripažįsta bankrotą tyčiniu; tarp kitų kriterijų nurodyti – kai įmonės valdymo organas nevykdė arba netinkamai vykdė įstatymuose, įmonės steigimo dokumentuose jiems nustatytas pareigas, susijusias su įmonės valdymu (1 punktas); kai buvo sudaryti nuostolingi ar ekonomiškai įmonei nenaudingi sandoriai (2 punktas); kai įmonės veikla buvo organizuojama taip, kad kreditorių galimybės nukreipti išieškojimą į įmonės skolininkės turtą buvo apribotos arba panaikintos ir (arba) išieškojimo pirmenybė buvo sąmoningai teikiama tos pačios eilės pagal CK 6.9301 straipsnį kreditoriams, kuriems įsipareigojimai atsirado vėliau ir (arba) buvo nepradelsti arba mažiau pradelsti, žinant, kad kreditoriai, kuriems įsipareigojimai pradelsti arba daugiau pradelsti, faktiškai neturės į ką nukreipti savo išieškojimo, nes įmonė neturės pakankamai turto (4 punktas); kai teisės aktų reikalaujama buhalterinė apskaita buvo tvarkoma apgaulingai ir (arba) netinkamai (paslėpti, sunaikinti, sugadinti įmonės apskaitos dokumentai arba netvarkyta ar aplaidžiai tvarkyta teisės aktų reikalaujama buhalterinė apskaita arba įstatymų nustatytą laiką neišsaugoti buhalterinės apskaitos dokumentai) ir dėl to negalima visiškai ar iš dalies nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros (5 punktas). ĮBĮ 20 straipsnio 3 dalyje nustatytos tyčinio bankroto prezumpcijos: preziumuojama, kad bankrotas yra tyčinis, jeigu, pirma, veikla ir turtas buvo perkelti į kitą įmonę, įmonę reorganizavus arba įmonės dalį atskyrus, kai veiklą vykdo ir finansinius įsipareigojimus prisiima turto nevaldanti įmonė, kita veikianti ar naujai įsteigta įmonė perėmė įmonės nebaigtas vykdyti sutartis ir (arba) reikalavimo teises ir į šią įmonę perėjo dirbti darbuotojai ir (arba) vadovai ir (arba) su jais susiję asmenys; antra, atsiskaitymai iki bankroto bylos iškėlimo buvo vykdomi pažeidžiant CK 6.9301 straipsnyje nustatytą atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumą ir nebuvo vykdomas šio ar kitų įstatymų reikalavimas dėl privalomo įmonės bankroto bylos inicijavimo, kai įmonės darbuotojui (darbuotojams) ilgiau kaip 3 mėnesius iš eilės nemokamas darbo užmokestis ir kitos su darbo santykiais susijusios išmokos.
21. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nurodyta, kad visi ĮBĮ 20 straipsnio 2 ir 3 dalyse įtvirtinti tyčinio bankroto nustatymo kriterijai yra ne savarankiški, o taikomi tik kartu su įstatymo 2 straipsnio 12 dalyje pateikiama tyčinio bankroto apibrėžtimi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017, 30 punktas).
22. Kasacinis teismas, aiškindamas ĮBĮ 2 straipsnio 12 dalies ir 20 straipsnio nuostatas dėl tyčinio bankroto, formuoja nuoseklią teisminę praktiką ir, spręsdamas konkrečiose bylose kilusius klausimus dėl šių normų aiškinimo ir taikymo, nuolat ją pildo, plėtoja.
23. Kasacinio teismo išaiškinta, kad, sprendžiant dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu, bankroto bylą iškėlusiam teismui būtina nustatyti, ar bankrutuojančios įmonės sudarytais sandoriais bei kitokia šios įmonės veikla buvo nuosekliai ir kryptingai siekiama įmonės nemokumo. Tais atvejais, kai įmonė yra faktiškai nelikvidi arba nemoki, turi būti patikrinama, ar tolesnė tokios įmonės veikla buvo nukreipta dar labiau pabloginti įmonės turtinę padėtį. Šie kriterijai ir kreditorių galimybių nukreipti išieškojimą į įmonės skolininkės turtą suvaržymas arba sąlygų išvengti išieškojimo sudarymas, taip pat sąmoningas išieškojimo pirmenybės atidavimas vėlesniems kreditoriams, žinant, kad ankstesnieji kreditoriai faktiškai neturės į ką nukreipti savo reikalavimų įmonei skolininkei neturint pakankamai turto, reiškia tyčinį bankrotą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-597/2013).
24. Esminis tyčinio bankroto elementas – įmonės privedimas prie bankroto sąmoningais veiksmais, todėl turi būti nustatytas ryšys tarp sąmoningai blogo įmonės valdymo ir įmonės nemokumo – jei nebūtų buvę sąmoningų į įmonės padėties bloginimą nukreiptų veiksmų, įmonė nebūtų tapusi nemoki. Jau nemoki tapusi įmonė nebegali dar sykį būti privesta prie nemokumo, tačiau nemokios įmonės padėtis tyčia gali būti dar labiau pabloginta. Todėl net jei įmonės nemokumas ir nėra neteisėtų veiksmų rezultatas, vėlesni veiksmai tyčia bloginant jau nemokios įmonės turtinę padėtį gali esmingai pažeisti kreditorių teises. Atsižvelgiant į tai, kasacinio teismo praktikoje tyčiniu bankrotu laikomi taip pat ir atvejai, kai faktiškai nemokioje įmonėje tyčiniais veiksmais dar labiau esmingai pabloginama įmonės turtinė padėtis, t. y. nėra ryšio tarp tyčinio blogo įmonės valdymo ir anksčiau atsiradusio nemokumo, bet yra ryšys tarp tyčinio blogo įmonės valdymo ir tolesnio nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 22 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-597/2013; 2017 m. balandžio 24 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017 29 punktą).
25. Kasacinis teismas taip pat išaiškino, kad ne bet kokie veiksmai, apibrėžti ĮBĮ 20 straipsnio 2, 3 dalyse, yra pakankami tyčiniam bankrotui konstatuoti, bet tik tie, kurie iš esmės pablogino nemokios įmonės padėtį: jei nėra priežastinio ryšio tarp sąmoningo blogo įmonės valdymo ir įmonės nemokumo arba ryšio tarp sąmoningo blogo įmonės valdymo ir nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo, atskiri tyčinio bankroto nustatymo požymiai, įtvirtinti ĮBĮ 20 straipsnio 2, 3 dalyse, gali būti įvertinti naudojant kitas teisės priemones (neteisėtų sandorių pripažinimą negaliojančiais, civilinę atsakomybę, baudžiamąją atsakomybę ir kt.), bet neturi lemti konstatavimo, kad įmonė privesta prie bankroto tyčia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017, 31 punktas; 2017 m. liepos 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-324-915/2017, 15 punktas; 2018 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-510-915/2018, 26 punktas).
26. Bankrutavusios UAB „Mono Status“ administratorė prašymą dėl bankroto pripažinimo tyčiniu grindė keliais ĮBĮ 20 straipsnyje nurodytais teisiniais pagrindais, vienu jų nurodė, kad vienintelis bankrutavusios įmonės akcininkas ir vadovas J. K., įmonei esant nemokiai, sąmoningai nevykdė pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos nemokiai įmonei iškėlimo, tęsė bendrovės veiklą, didino skolas.
27. ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalis nustato, kad jeigu įmonė negali ir (arba) negalės atsiskaityti su kreditoriumi ir šis nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, įmonės vadovas ar kiti asmenys pagal kompetenciją privalo pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo nedelsiant, o šio straipsnio 4 dalyje nustatyta įmonės vadovo, kitų asmenų pagal kompetenciją, kurie, esant ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje nurodytoms aplinkybėms, nepateikė teismui pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo ar pavėlavo jį pateikti, civilinė atsakomybė.
28. Aiškindamas ĮBĮ 8 straipsnį, kasacinis teismas yra nurodęs, kad įmonės vadovo pareiga laiku inicijuoti bankroto bylą nustatyta todėl, kad vadovas yra tas asmuo, kuris geriausiai žino (privalo žinoti) įmonės finansinę būklę, jos galimybę vykdyti prisiimtus finansinius įsipareigojimus suėjus jų vykdymo terminui, todėl privalo nedelsdamas veikti, jei finansinė padėtis pasikeičia taip, kad kyla įmonės nemokumo grėsmė (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 20 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-89-378/2017 20 punktą).
29. Minėta, ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punkte nurodyta, kad teismas pripažįsta bankrotą tyčiniu, kai įmonės valdymo organas (organai) nevykdė arba netinkamai vykdė įstatymuose, įmonės steigimo dokumentuose jiems nustatytas pareigas, susijusias su įmonės valdymu, todėl įmonės vadovo pareigos laiku kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo pažeidimas gali būti pripažintas tyčinio bankroto požymiu, tačiau kasacinis teismas, atsižvelgdamas į tai, kad įmonės vadovo pareigos inicijuoti bankroto bylą pažeidimas yra savarankiškas deliktas, galintis lemti pareigos atlyginti žalą įmonei ir kreditoriams atsiradimą (ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalis), išaiškino, kad šios pareigos pažeidimas papildomai gali būti kvalifikuojamas kaip tyčinio bankroto požymis tik tais atvejais, kai bankroto byla laiku neinicijuojama sąmoningai (įmonės vadovui aiškiai suvokiant, kad įmonė yra nemoki ir neturi galimybių išvengti likvidavimo dėl bankroto), taip pat laikotarpiu, kai turėjo būti inicijuota bankroto byla, sąmoningai sudarant sandorius, pažeidžiančius kreditorių teises ir (arba) teisėtus interesus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-297-915/2018, 27 punktas).
30. Teismai nustatė, kad jau 2016 m. gruodžio 31 d. bendrovė buvo nemoki ir vėliau jos turtinė padėtis labai blogėjo, tačiau J. K. neteikė pareiškimo teismui dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo, t. y. neįvykdė įmonės vadovui ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje nustatytos pareigos nedelsiant kreiptis į teismą dėl bankroto bylos nemokiai įmonei iškėlimo, ir, tęsdamas įmonės veiklą, blogino jos turtinę padėtį, taip dar labiau mažindamas kreditorių galimybes išsiieškoti skolas. Teismų išvadas patvirtina byloje surinkti įrodymai, nes, vien pagal 2016 m. gruodžio 31 d. balansą, įmonės turto vertę sudarė 1 003 256 Eur, o pagal 2017 m. birželio 30 d. balansą – 743 999 Eur, kai mokėtinos per vienerius metus sumos atitinkamai sudarė 973 204 Eur ir 798 887 Eur. Pažymėtina ir tai, kad pagal finansinės apskaitos duomenis 2016 m. gruodžio 31 d. įmonės kasoje turėjo būti 493 494 Eur, tačiau, vadovo J. K. teigimu, šios sumos kasoje nebuvo, nes ji buvo sunaudota anksčiau, per ilgesnį laiko tarpą darbuotojų į apskaitą neįtrauktam darbo užmokesčiui išmokėti. Taigi, vadovo žodžiai reiškia, kad įmonės finansinė padėtis turėjo būti dar blogesnė, negu atspindėjo apskaitos dokumentai, ir įmonės vadovui tai buvo žinoma, jis suprato įmonės nemokumo ir negebėjimo atsiskaityti su kreditoriais faktą, todėl yra pagrindas daryti išvadą, kad vadovas sąmoningai pažeidė įstatymu nustatytą pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo.
31. Bankrutavusios UAB „Mono Status“ administratorė prašyme dėl bankroto pripažinimo tyčiniu, be kita ko, nurodė, kad buvęs bankrutavusios įmonės vadovas J. K., žinodamas apie blogą įmonės turtinę padėtį, perkėlė dalį verslo į UAB „Modesta“, atliko su šia įmone nemokiai įmonei nenaudingus sandorius ir vykdė su ja atsiskaitymus pažeisdamas CK 6.9301 straipsnyje nustatytą atsiskaitymo eiliškumą.
32. Įstatymas nustato, kad, nustačius administratorės nurodytus požymius, bankrotas gali būti pripažintas tyčiniu (nutarties 20 punktas). Kaip tyčinio įmonės bankroto požymiai taip pat gali būti vertinami tokie atvejai, kai sudaromi sandoriai, kurių vykdymas reiškia nepagrįstai didelę finansinę naštą įmonei, atliekami veiksmai, kuriais siekiama sužlugdyti įmonę ir perkelti jos veiklą į kitą tų pačių ar susijusių asmenų naujai įsteigtą įmonę. Taip bankroto bylą nagrinėjantis teismas gali pripažinti įmonės bankrotą tyčiniu, jeigu nustato požymius, kurie rodytų, kad įmonė prie bankroto buvo privesta tyčia, t. y. jog bankrotą nulėmė ne verslo nesėkmė, o tyčiniai įmonės valdymo organų veiksmai, siekiant išvengti įsipareigojimų kreditoriams vykdymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-525/2016, 30 punktas; 2017 m. vasario 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-40-219/2017, 15 punktas; kt.).
33. Teismai nustatė, kad J. K. 2015 m. kovo mėnesį, kai bankrutavusios UAB „Mono Status“ veiklos pelningumas žymiai mažėjo (arba buvo nuostolingas), įsteigė UAB „Modesta“ ir abiem įmonėms vadovavo. Nors vykdant abiejų įmonių veiklą 2017 m. balandžio–gegužės mėnesiais UAB „Modesta“ ir perėmė UAB „Mono Status“ piniginių įsipareigojimų dalį (59 746 Eur dydžio), tačiau UAB „Modesta“ įsteigimo tikslas neaiškus, nes abi įmonės užsiėmė panašia arba tapačia veikla, abi bendradarbiavo subnuomos pagrindais ir UAB „Mono Status“, būdama jau nemoki bei turėdama eiliškumo tvarka ankstesnių skolų kitiems kreditoriams, atlikinėjo bendrovei „Modesta“ piniginius pavedimus; J. K. kasaciniame skunde nurodyta, kad po įsteigimo į UAB „Modesta“ perėjo apie 20 proc. bankrutavusios įmonės darbuotojų. Nustatytos faktinės aplinkybės rodo, kad J. K., suprasdamas, jog UAB „Mono Status“ yra nemoki arba pagal veiklos rezultatus bus nemoki, rengėsi šios įmonės bankrotui ir faktiškai jo siekė, todėl teismai, įvertinę nustatytas aplinkybes, šiuo teisiniu pagrindu pripažino įmonės bankrotą tyčiniu (ĮBĮ 20 straipsnio 2 ir 3 dalys).
34. Administratorė prašyme dėl bankroto pripažinimo tyčiniu nurodė ir tai, kad J. K., nesant teisinio pagrindo, kasos išlaidų orderiu 2016 m. sausio 2 d. iš įmonės kasos buvo išduoti 493 494,96 Eur, o 2016 m. liepos 27 d. tokiu pat būdu jam išduoti 557 552,37 Eur. J. K. kasaciniame skunde nurodo, kad šių pinigų jis negavo, nes kasoje jų nebuvo; jo teigimu, pinigai iš įmonės kasos buvo paimti ir panaudoti į įmonės buhalterinę apskaitą neįtrauktam darbuotojų darbo užmokesčiui išmokėti.
35. Pagal Buhalterinės apskaitos įstatymo 9 straipsnį įmonėje privalo būti apskaitos politika; joje turi būti nurodomi apskaitos metodai ir taisyklės, kuriais vadovaujamasi registruojant ūkio subjekto turtą, nuosavą kapitalą, finansavimo sumas, įsipareigojimus, pajamas, sąnaudas ir (ar) pinigų srautus (šio įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 3 punktas). Taigi tik pagal įstatymų reikalavimus tvarkoma buhalterinė apskaita leidžia nustatyti realią įmonės finansinę padėtį. Tuo tarpu kasacinio skundo teiginiai rodo, kad buhalterinė apskaita įmonėje buvo vedama pažeidžiant teisės aktų reikalavimus; faktiškai įmonės veiklos buhalterinė apskaita buvo tvarkoma apgaulingai ir dėl to negalima visiškai ar iš dalies nustatyti įmonės veiklos rezultatų, turto, nuosavo kapitalo ir įsipareigojimų realios apimties. Esant tokioms aplinkybėms itin sudėtinga įvertinti įmonės nemokumo priežastis – ar nemokumas buvo sukeltas sąmoningais veiksmais, ar jau nemokios įmonės padėtis sąmoningai buvo dar esmingai pabloginta. Todėl apgaulingas buhalterinės apskaitos tvarkymas įstatyme ir nustatytas kaip savarankiškas teisinis pagrindas pripažinti įmonės bankrotą tyčiniu (ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punktas).
36. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad esant ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkte nurodytoms aplinkybėms, susijusioms su apgaulingu ir (arba) netinkamu buhalterinės apskaitos tvarkymu arba neišsaugotais buhalterinės apskaitos dokumentais, kai dėl to visiškai ar iš dalies negalima nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros, siekiant pripažinti bankrotą tyčiniu, neprivalo būti atskirai nustatytas ryšys tarp šių aplinkybių ir įmonės privedimo prie bankroto arba jau nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo. Priešingas aiškinimas, kad net ir netinkamai tvarkius buhalterinę apskaitą arba neišsaugojus buhalterinės apskaitos dokumentų tyčinio bankroto nustatymas būtų įmanomas tik įrodžius konkrečias įmonės privedimo prie nemokumo priežastis, padarytų tyčinio bankroto aplinkybių įrodinėjimą neįmanomą bei neatitiktų principo, jog niekas negali gauti naudos iš savo neteisėtų veiksmų (lot. nullus commodum capere de sua injuria propria) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-510-915/2018, 28 punktas).
37. Vis dėlto kasacinis teismas yra atkreipęs dėmesį ir į tai, kad, remiantis ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punktu, ne bet kuris buhalterinės apskaitos tvarkymo taisyklių pažeidimas ir ne bet kuris buhalterinės apskaitos dokumentų neišsaugojimas lemia bankroto pripažinimą tyčiniu, o tik toks, dėl kurio negalima visiškai ar iš dalies nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Toks negalėjimas turi būti susijęs su objektyviu neįmanomumu įvertinti įmonės nemokumo priežastis. Jei įmonės veiklą galima įvertinti remiantis kitais duomenimis (pvz., pirminiais buhalterinės apskaitos dokumentais), be kita ko, ir netiesioginiais įrodymais, taip pat jei akivaizdu, kad įmonės nemokumo priežastys yra kitos nei tos, kurias galimai patvirtintų trūkstami buhalterinės apskaitos dokumentai, nebelieka pagrindo pripažinti bankrotą tyčiniu remiantis ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punktu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-510-915/2018, 29 punktas).
38. Teisėjų kolegija sprendžia, kad, J. K. nurodytas įmonės pinigų ėmimas iš kasos ir mokėjimas be pateisinamų dokumentų bei nefiksavimas (neapskaitymas) įmonės finansinėje apskaitoje yra neteisėtas veiksmas; jis iškraipo įmonės veiklos rezultatus ir suvaržo galimybes nustatyti tikrą įmonės turtinę padėtį, todėl turi ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkte nurodytų tyčinio bankroto požymių.
39. Teisėjų kolegija pažymi, kad ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalis nurodo, jog teismas pripažįsta bankrotą tyčiniu, jeigu nustato, kad yra bent vienas iš šioje dalyje aptartų požymių, t. y. ši norma nustato, kad kiekvienas šioje ĮBĮ 20 straipsnio dalyje aptartas požymis sudaro savarankišką teisinį pagrindą pripažinti bankrotą tyčiniu (nutarties 20 punktas), tačiau kasacinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija yra suformulavusi tokią teisės taikymo taisyklę: jei nėra priežastinio ryšio tarp sąmoningo blogo įmonės valdymo ir įmonės nemokumo arba ryšio tarp sąmoningo blogo įmonės valdymo ir nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo, atskiri tyčinio bankroto nustatymo požymiai, įtvirtinti ĮBĮ 20 straipsnio 2, 3 dalyse, gali būti įvertinti naudojant kitas teisės priemones (neteisėtų sandorių pripažinimą negaliojančiais, civilinę atsakomybę, baudžiamąją atsakomybę ir kt.), bet neturi lemti konstatavimo, kad įmonė privesta prie bankroto tyčia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017, 31 punktas). Teisėjų kolegija, apibendrindama aptartą teisminę praktiką, nurodo, kad kiekvienu konkrečiu atveju teismas, įvertinęs visas nustatytas faktines aplinkybes, privalo spręsti, ar byloje nustatytas vienas arba keli ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalyje nurodyti požymiai (požymių visuma) įrodo bankrutuojančios įmonės vadovo, kitų įmonės kompetentingų asmenų siekį privesti įmonę prie bankroto ir yra pakankami tyčiniam bankrotui konstatuoti, taip pat ar turinčių tyčinio bankroto požymių neteisėti veiksmai nėra mažareikšmiai, kad jų padarinius, nepripažįstant bankroto tyčiniu, galima būtų pašalinti kitais įstatymo nustatytais bankrutuojančios įmonės ir jos kreditorių interesų gynybos būdais.
40. Teisėjų kolegija, kvalifikuodama byloje nagrinėtą teisinį santykį, konstatuoja, kad byloje nustatytų tyčinio bankroto požymių visuma – nesikreipimas į teismą dėl bankroto bylos nemokiai įmonei iškėlimo; naujos įmonės įsteigimas, perkeliant į ją dalį darbuotojų ir verslo; atsiskaitymo tvarkos pažeidimai ir apgaulingas buhalterinės apskaitos tvarkymas – rodo, kad bankrutavusios įmonės vadovas J. K. sąmoningais veiksmais siekė įmonės bankroto, tai sudaro teisinį pagrindą pripažinti bankrotą tyčiniu. Teismų procesiniai sprendimai pripažinti UAB „Mono Status“ bankrotą tyčiniu atitinka ĮBĮ 2 straipsnio 12 dalies ir 20 straipsnio 2, 3 dalių normas ir jas aiškinant suformuotą teisminę praktiką.
Dėl ĮBĮ 10 straipsnio 14 dalies aiškinimo ir taikymo
41. ĮBĮ 10 straipsnio 14 dalyje nustatyta, kad teismas savo iniciatyva, administratoriaus ar įmonės kreditoriaus motyvuotu prašymu gali apriboti asmens teisę nuo 3 iki 5 metų eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu, jeigu šis asmuo privalėdamas pagal įstatymą: nepateikė pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo arba pavėlavo jį pateikti, po teismo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo neperdavė turto ir (ar) dokumentų, vengė pateikti bankroto procesui reikšmingą informaciją ar kitaip trukdė procedūroms.
42. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad ĮBĮ 10 straipsnio 14 dalyje įtvirtinta teisės norma yra prevencinio pobūdžio, ja siekiama dvejopo tikslo: pirma, įspėti įmonės vadovą, kad jis tinkamai vykdytų ĮBĮ jam nustatytas pareigas dėl bankroto bylos iškėlimo laiku ir bankroto proceso metu; antra, pašalinti iš verslo rinkos asmenis, kurie, vadovaudami verslo subjektams, nevykdo įstatymo nustatytų pareigų, nesilaiko sąžiningo verslo ir dėl to viešieji, privatūs juridiniai ir fiziniai asmenys patiria normalios verslo rizikos neatitinkančių turtinių praradimų, t. y. šia norma siekiama apsaugoti viešuosius ir privačius asmenis nuo nesąžiningų vadovų, nevykdančių imperatyviųjų įstatymo reikalavimų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-152-219/2016, 23 punktas).
43. Minėtoje nutartyje kasacinis teismas pažymėjo ir tai, kad pagal ĮBĮ 10 straipsnio 14 dalies nuostatas teismas, spręsdamas tiek dėl suinteresuotų asmenų pateikto prašymo taikyti įmonės vadovui teisių apribojimą, tiek tai darydamas savo iniciatyva, turi išsiaiškinti, ar byloje surinkti įrodymai ir nustatytos aplinkybės sudaro pagrindą taikyti įstatymo nustatytą apribojimą šiam asmeniui dirbti tam tikrą darbą, ir savo išvadas priimtoje nutartyje motyvuoti.
44. Byloje nustatyta, kad J. K., kaip įmonės vadovas ir dalyvis, pažeidė pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos nemokiai įmonei iškėlimo; be to, jis ne tik nevykdė pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos nemokiai įmonei iškėlimo, bet ir apgaulingu būdu tvarkė jos ūkinę komercinę veiklą: mokėjo įmonės darbuotojams į buhalterinę apskaitą neįtrauktą darbo užmokestį. Byloje nustatytos faktinės aplinkybės sudaro teisinį pagrindą taikyti J. K. ĮBĮ 10 straipsnio 14 dalį ir pašalinti jį iš verslo rinkos šioje normoje nustatytam maksimaliam terminui. Taigi teismai tinkamai aiškino ir taikė ĮBĮ 10 straipsnio 14 dalį.
45. Dėl išdėstytų aplinkybių teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje nenustatyta teisinio pagrindo panaikinti skundžiamą apeliacinės instancijos teismo nutartį, todėl ji paliktina nepakeista (CPK 346 straipsnis, 353 straipsnio 3 dalis, 359 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Dėl bylinėjimosi išlaidų
46. CPK 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnis nustato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Netenkinus suinteresuoto asmens kasacinio skundo, jo turėtos bylinėjimosi išlaidos neatlygintinos. Administratorės atsiliepime į kasacinį skundą neprašoma priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimo ir nepateikta duomenų bei įrodymų, patvirtinančių turėtas bylinėjimosi išlaidas kasaciniame teisme, todėl jos bylinėjimosi išlaidos taip pat neatlygintinos, nes pagal CPK 98 straipsnio 1 dalį išlaidos negali būti priteisiamos, jeigu prašymas dėl jų priteisimo ir išlaidų dydį patvirtinantys įrodymai nepateikti iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos.
47. Bylą nagrinėjant kasaciniame teisme nesusidarė 3 Eur siekianti išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, suma. CPK 96 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad jeigu iš šalies pagal šį straipsnį į valstybės biudžetą išieškotina bendra suma yra mažesnė už teisingumo ministro kartu su finansų ministru nustatytą minimalią valstybei priteistiną bylinėjimosi išlaidų sumą, teismas tokios sumos nepriteisia ir ji nėra išieškoma. Pagal Lietuvos Respublik?s teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymą Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“, kurio pakeitimas įsigaliojo 2015 m. sausio 1 d., minimali valstybei priteistina bylinėjimosi išlaidų suma yra 3 Eur. Todėl procesinių dokumentų įteikimo išlaidų atlyginimas nepriteistinas.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. spalio 11 d. nutartį palikti nepakeistą.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Rimvydas Norkus
Donatas Šernas
Vincas Verseckas