Civilinė byla Nr. e2-1443-823/2017

                                                                                    Teisminio proceso Nr. 2-55-3-01113-2017-1

                                                                                    Procesinio sprendimo kategorija 3.4.3.4

(S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. rugpjūčio 10 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Goda Ambrasaitė - Balynienė, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjos Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2017 m. birželio 20 d. nutarties civilinėje byloje Nr. eB2-4398-781/2017, kuria teismas atsisakė iškelti bankroto bylą uždarajai akcinei bendrovei „Viltsta“, ir

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1. Pareiškėja VMI prašė iškelti bankroto bylą atsakovei UAB „Viltsta“, nurodydama, kad atsakovė nevykdo savo mokestinių prievolių, yra skolinga valstybės biudžetui 30 475,55 Eur.
2. Atsakovė nesutiko su pareiškimu, prašė jį atmesti. Nurodė, kad įmonės pradelsti įsipareigojimai sudaro 32 698,55 Eur (30 475,55 Eur skola VMI ir 2 223 Eur skola VSDF). Įmonės turtą sudaro 153 974 Eur dydžio reikalavimas UAB „Albista“, kuri šiuo metu susiduria su laikinais finansiniais sunkumais ir negali iš karto grąžinti atsakovei skolos, tačiau UAB „Albista“ yra priteista virš 200 000 Eur suma iš kito skolininko, iš kurio šiuo metu minėta skola yra išieškoma. Atsakovė atnaujino veiklos vykdymą, šiuo metu turi 3 darbuotojus. Dalis skolos pareiškėjai buvo sumokėta. Taigi, atsakovė yra moki ir imasi visų įmanomų priemonių tam, jog atsiskaitytų su pareiškėja.
3. Trečiasis asmuo VSDFV Vilniaus skyrius atsiliepimo į pareiškimą nepateikė.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

4. Vilniaus apygardos teismas 2017 m. birželio 20 d. nutartimi netenkino pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo atsakovei UAB „Viltsta“.
5. Teismas nustatė, kad atsakovės įmonės turtą iš viso sudaro 153 974 Eur, kuris visas yra trumpalaikis. Per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai sudaro 37 229 Eur, tačiau, atsakovės teigimu, pradelsti įsipareigojimai sudaro 32 698,55 Eur (VMI ir VSDFV). Vieši VSDFV duomenys patvirtina, kad įmonėje dirba 3 darbuotojai, skola VSDF sudaro 2 223 Eur; vieši VMI duomenys patvirtina, kad atsakovė turi 30 225,55 Eur mokestinės nepriemokos. Antstolių informacinė sistema patvirtina, kad atsakovės atžvilgiu vykdomos dvi vykdomosios bylos išieškotojai VMI.
6. Teismas atsižvelgė į atsakovės argumentus, kad jos debitorė UAB „Albista“ yra moki (nors ir susiduria su laikinais finansiniais sunkumais), turi galiojančią virš 200 000 Eur dydžio reikalavimo teisę į savo skolininką V. L.. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad iš V. L. UAB „Albista“ iš tiesų priteista 209 810,82 Eur skola ir išduotas vykdomasis raštas. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. balandžio 21 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje e2VP-20693-934/2017, nustatyta skolininko V. L. dalis bendrojoje jungtinėje nuosavybėje. Nors nurodyta nutartis nėra įsiteisėjusi (yra apskųsta), tačiau matyti, kad V. L. turi pakankamai turto, jog skola atsakovės debitorei UAB „Albista“ būtų išieškota bent iš dalies. Be to, UAB „Albista“ sumokėjo dalį atsakovės skolos VMI ir VSDFV (atitinkamai 250 Eur ir 50 Eur sumas). Teismas pripažino, kad atsakovė turi realių galimybių susigrąžinti skolą (arba bent jau jos dalį) iš savo debitorės UAB „Albista“, todėl šį reikalavimą įtraukė į atsakovės turimo turto masę (CPK 178, 185 straipsniai).
7. Teismas konstatavo, kad atsakovės pradelstų įsipareigojimų suma (32 698,55 Eur) neviršija pusės į įmonės turto balansą įrašyto turto vertės (153 974 Eur), atsakovė atnaujino veiklos vykdymą, todėl nėra teisinio pagrindo pripažinti, kad atsakovė yra nemoki ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalies prasme. Duomenų, kurių pagrindu būtų galima daryti vienareikšmišką išvadą, jog įmonė veikia nuosekliai nuostolingai, jos finansinė padėtis nuolatos blogėja, dėl ko būtų mažai tikėtina, kad ši tendencija artimiausiu metu galėtų pasikeisti, nesama. Teismo vertinimu, atsakovės finansinė padėtis nėra kritinė, todėl, įvertinus tai, kad bankroto bylos kėlimas yra ultima ratio (lot. paskutinė priemonė), nėra pagrindo kelti atsakovei UAB „Viltsta“ bankroto bylą.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

8. Atskiruoju skundu pareiškėja VMI prašo Vilniaus apygardos teismo 2017 m. birželio 20 d. nutartį panaikinti ir išspręsti klausimą iš esmės – iškelti bankroto bylą UAB „Viltsta“. Atskirasis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
1. Teismų praktikoje pažymima, kad įmonės faktinio mokumo nustatymui svarbus ne tik formalus pradelstų įsipareigojimų ir į įmonės balansą įrašyto turto vertės santykis, tačiau ypač svarbios yra objektyvaus turinio aplinkybės, iš kurių galima būtų spręsti apie faktinį įmonės mokumą, nes nustačius, kad įmonė eilę mėnesių nesugeba bent iš dalies atsiskaityti su tais pačiais kreditoriais, įmonė gali būti pripažinta nemokia pradelstiems įsipareigojimams net ir neviršijant ½ balansinės turto vertės (Lietuvos apeliacinio teismo nutartys civilinėse bylose Nr.2-1162/2010 ir 2-1665/2011).
2. Pagal viešų registrų duomenis atsakovė jokio nekilnojamojo turto neturi. Pagal VĮ „Regitra“ išrašą įmonės vardu registruotų transporto priemonių nerasta. Visą atsakovės turimą turtą sudaro finansinis reikalavimas UAB „Albista“, kurios vadovas nuo 2012 rugsėjo 30 d. yra A. B., kartu esantis ir UAB „Viltsta“ vadovu. Pagal paskutinį UAB „Albista“ Juridinių asmenų registrui pateiktą balansą už 2015 m. įmonės turtą sudaro 304 322 Eur, o mokėtinos sumos ir įsipareigojimai - 229 112 Eur, t. y. įmonė yra nemoki, nes jos įsipareigojimai viršija pusę į jos balansą įrašyto turto.  Teismas privalėjo įvertinti, kad atsakovės turtą sudaro nemokios UAB „Albista“ debitorinis įsiskolinimas.
3. Aplinkybė, kad UAB „Viltsta“ dirba 3 darbuotojai, nėra pagrindas konstatuoti, jog įmonė yra moki. Pareiškėja nuo 2013 m. gruodžio mėnesio siekia priverstinai išieškoti mokestinę nepriemoką, tačiau per šį laikotarpį pavyko išieškoti tik jos dalį. Atsakovė per daugiau nei 3 metus nesugebėjo sumokėti mokestinės nepriemokos, o atsakovei taikomi mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo veiksmai yra nerezultatyvūs.
4. Atsisakius iškelti bankroto bylą, viešąjį interesą ginantys kreditoriai (VMI, VSDFV) atsiduria sudėtingoje situacijoje, nes atsakovė nesiekia tinkamai vykdyti mokestinių prievolių. Mokesčiai yra valstybės finansų sistemos esminė dalis, jie sudaro pagrindinę valstybės biudžeto pajamų dalį. Nesumokėjus mokesčių, arba sumokėjus juos ne laiku, valstybės biudžetas negauna pajamų, yra ribojamos valstybės galimybės vykdyti jai priskirtas funkcijas. Pareiškėja, priešingai nei kiti kreditoriai, negali atsisakyti teikti paslaugų ar prekių skolininkei, nes tai lemia mokestinių santykių ypatumai. Atsakovė, tinkamai nevykdydama mokestinių prievolių, pažeidžia ne tik pareiškėjos, bet ir visuomenės bei valstybės interesus, todėl turi būti pašalinta iš rinkos bankroto procedūros metu.
5. Vilniaus miesto apylinkės teismas, išnagrinėjęs administracinio teisės pažeidimo bylą Nr. A2.2.-7511-271/2015, nustatė, kad A. B. padarė pažeidimą, numatytą ATPK 506 straipsnio 1 dalyje, todėl jis trauktinas administracinėn atsakomybėn. Už minėtą pažeidimą teismas 2015 m. birželio 8 d. nutarimu A. B. paskyrė 300 Eur baudą. Nutarimas įsiteisėjęs. Tai taip pat patvirtina faktinį atsakovės nemokumą.
9. Trečiasis asmuo VSDF Vilniaus skyrius atsiliepimu į pareiškėjos atskirąjį skundą prašo teismo jį tenkinti, panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2017 m. birželio 20 d. nutartį ir iškelti UAB „Viltsta“ bankroto bylą. Atsiliepimas į atskirąjį skundą grindžiamas šiais argumentais:
1. UAB „Viltsta“ turi nesumokėtų valstybinio socialinio draudimo įmokų įsiskolinimą VSDFV biudžetui, kuris 2017 m. liepos 11 d. yra 2 292,43 Eur (2 176,88 Eur įmokų ir 115,55 Eur delspinigių). Pagrindinė skolos dalis susidarė nuo 2013 m. Paskutinis mokėjimas buvo atliktas 2013 m. gruodžio 19 d. (519,78 Eur). Nuo 2014 m. sausio mėnesio į atsakovės sąskaitas buvo pateikti debeto mokėjimo nurodymai dėl lėšų įsiskolinimo dengimui nurašymo, tačiau iki šios dienos jokių lėšų negauta. Šios aplinkybės patvirtina, kad apeliantės įmonės sąskaitose joks piniginių lėšų judėjimas nebevyksta ilgą laiką.
2. Atsakovė iki 2014 m. liepos 14 d. atleido visus darbuotojus, todėl preziumuotina, kad įmonė veiklos nevykdė. Tik 2017 m. birželio 6 d. priimti 3 apdraustieji, kurie 2017 m. birželio 30 d. atleisti. Nuo 2017 m. liepos 12 d. vėl priimtas vienas apdraustais – A. B., kuris yra ir atsakovės vadovas. Viešųjų registrų duomenimis įmonė jokio registruoto turto neturi, todėl įsiskolinimo sumokėjimą užtikrinti įmonės turtu nėra galimybės.
3. Visą UAB „Viltsta“ turtą sudaro finansinis reikalavimas UAB „Albista“, kurios vadovas ir akcininkas yra A. B. (šis asmuo yra ir UAB „Viltsta“ vadovas).  Pagal VĮ „Registrų centras“ pateiktą 2015 m. balansą UAB „Albista“ atitinka nemokios įmonės statusą, todėl atsakovės turtinės teisės įgyvendinimas yra labai abejotinas. Darytina išvada, kad atsakovė geranoriškai atsiskaityti su kreditoriais neketina, o realių galimybių padengti įsiskolinimą iš kitų įmonės lėšų ar turto nėra galimybės. Todėl konstatuotina, kad UAB „Viltsta“ nepajėgi vykdyti savo finansinių įsipareigojimų kreditoriams, yra nemoki ir jai keltina bankroto byla.
10. Atsakovė UAB „Viltsta“ atsiliepimu į pareiškėjos atskirąjį skundą prašo jį atmesti. Atsiliepimas į atskirąjį skundą grindžiamas šiais argumentais:
1. Atsakovė neatitinka nemokios įmonės statuso, todėl teismas pagrįstai atsisakė iškelti jai bankroto bylą. Aplinkybė, jog šiuo metu atsakovė ir jos skolininkė patiria laikinų finansinių sunkumų dėl nesąžiningų skolininkės debitoriaus veiksmų, nėra pagrindas iškelti bankroto bylą. Dabartinė atsakovės finansinė situacija neužkerta kelio pareiškėjai nukreipti savo reikalavimus į atsakovės gautinas sumas iš UAB „Albista“ ar imtis kitų kreditoriaus teisių gynybos būdų. Pareiškėja skolą gali išsireikalauti ir kitomis priemonėmis, įvykdydama išieškojimą iš atsakovės turto ne ginčo tvarka.
2. Pareiškėjos argumentai, kad jos reikalavimas yra kilęs iš mokestinių prievolių ir skirtas tenkinti viešuosius interesus, nėra teisiškai reikšmingi vertinant atsakovės mokumą ir nėra pagrindas kitaip vertinti ĮBĮ nustatytus kriterijus bankroto bylai iškelti.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

11. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnyje nustatyta, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame (atskirajame) skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas nenustatė absoliučių ginčijamos nutarties negaliojimo pagrindų, taip pat pagrindų peržengti atskirojo skundo ribas.
12. Apeliantė VMI kartu su atskiruoju skundu pateikė į bylą naujus įrodymus. Pagal CPK 314 straipsnį apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, tačiau šis draudimas nėra absoliutus. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į viešojo intereso sprendžiant klausimą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo egzistavimą bei į tai, kad apeliantės pateikti nauji įrodymai yra aktualūs vertinant atsakovės mokumą, priima apeliantės pateiktus į bylą naujus įrodymus ir juos vertina kartu su kitais byloje esančiais įrodymais (CPK 314 straipsnis).
13. Įstatymas numato griežtas bankroto bylos iškėlimo sąlygas bei įpareigoja teismą nuodugniai ištirti įmonės, kuriai siekiama iškelti bankroto bylą, finansinę padėtį. Vienas iš ĮBĮ įtvirtintų savarankiškų bankroto bylos iškėlimo pagrindų yra įmonės nemokumas, kuris apibrėžiamas kaip įmonės būsena, kai įmonė nevykdo įsipareigojimų (nemoka skolų, neatlieka iš anksto apmokėtų darbų ir kt.) ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės (ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalies, 9 straipsnio 7 dalies 1 punktas). Įmonės nemokumas nustatomas išanalizavus įmonės finansinius duomenis, iš kurių svarbiausi yra įmonės pradelsti įsipareigojimai, jų santykis su įmonės turto verte bei įmonės ūkinės – komercinės veiklos rezultatai, atspindintys įmonės galimybes vykdyti įsipareigojimus kreditoriams bei toliau išlikti aktyvia rinkos dalyve.
14. Pagal teismų formuojamą praktiką, klausimas dėl bankroto bylos iškėlimo turi būti sprendžiamas ne vien formaliai taikant ĮBĮ nuostatas dėl (ne)mokumo, o atsižvelgiant į konkrečioje byloje nustatytas aplinkybes, turi būti analizuojamos ir kitos nagrinėjamo klausimo teisingam išsprendimui reikšmingos aplinkybės: kokį turtą įmonė turi realiai, ar įmonė tebevykdo veiklą, ar jos veikla pelninga, ar ji turi debitinių skolų, kokio dydžio šios skolos, lyginant jas su įmonės pradelstais įsipareigojimais kreditoriams, ar yra realių galimybių išsiieškoti skolas ir pan. (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. vasario 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-643-798/2016). Bankroto bylų nagrinėjimas turi viešąjį interesą iš verslo rinkos pašalinti realiai nemokias įmones, kuo efektyviau apginti kreditorių, o taip pat paties skolininko interesus – užkirsti kelią tolesniam tokios įmonės skolų didėjimui, todėl nustačius, kad įmonė eilę metu nesugeba bent iš dalies atsiskaityti su tais pačiais kreditoriais, įmonė galėtų būti pripažinta nemokia pradelstiems įsipareigojimams net ir neviršijant 1/2 balansinės turto vertės (Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. liepos 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1162/2010; 2011 m. gegužės 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1665/2011).
15. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad pareiškėja 30 475,55 Eur skolą iš atsakovės nesėkmingai siekia išsiieškoti nuo 2013 m. Taip pat atsakovė yra skolinga 2 223 Eur VSDF. Bendra atsakovės pradelstų įsipareigojimų suma yra 32 698,55 Eur. Visą atsakovės turtą sudaro 153 974 Eur debitorinė UAB „Albista“ skola.
16. Teismų praktikoje, vertinant trumpalaikio turto sudėtį, preziumuojama, kad įmonė faktiškai nedisponuoja iš debitorių gautinomis sumomis, todėl debitorių skolos turėtų būti vertinamos ne tik dydžio, bet ir galimybių jas realiai išsiieškoti ir grąžinti įmonei aspektais (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1312-464/2015).
17. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad, atsižvelgiant į tai, jog iš V. L. UAB „Albista“ yra priteista 209 810,82 Eur skolos, ir į tai, kad V. L. turi pakankamai turto, jog jo skola atsakovo debitorei UAB „Albista“ būtų išieškota bent iš dalies, atsakovės galimybės atgauti iš UAB „Albista“  skolą yra reali, todėl į atsakovės turtą įtrauktinas 153 974 Eur debitorinis reikalavimas UAB „Albista“ ir darytina išvada, kad atsakovė yra moki. Apeliacinės instancijos teismas su tokiu pirmosios instancijos teismo vertinimu nesutinka.
18. Pirma, darydamas išvadą apie UAB „Albista“  galimybes grąžinti skolą apeliantei, pirmosios instancijos teismas netikrino, ar UAB „Albista“ neturi kitų kreditorių ir kokia yra jos finansinė padėtis. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, aplinkybė, jog UAB „Albista“ turės galimybę sumokėti atsakovei skolą tik pati išieškojusi atitinkamas sumas iš V. L., leidžia abejoti UAB „Albista“ galimybe grąžinti atsakovei visą skolą. Sutiktina ir su apeliantės argumentu, kad jos pateiktas UAB „Albista“ 2015 m. balansas rodo šios įmonės nemokumą – pagal šį balansą įmonė turi 304 322 Eur vertės turto, o per vienerius metus mokėtinas sumas ir trumpalaikius įsipareigojimus sudaro 229 112 Eur. Nors UAB „Albista“ ir sumokėjo dalį atsakovės skolos VMI ir VSDFV (atitinkamai 250 Eur ir 50 Eur sumas), tačiau šių įmokų sumos, palyginti su pačios skolos dydžiu, yra pernelyg mažos, kad būtų galima daryti išvadą, jog atsakovė bei jos debitorė yra mokios įmonės ir tikrai per protingą laiko tarpą sumokės kreditorėms visą skolą.
19. Antra, byloje nėra duomenų apie V. L. priklausančio areštuoto turto vertę, o byloje esantis antstolio 2017 m. sausio 5 d. turto arešto aktas patvirtina, kad daliai areštuoto V. L. priklausančio turto yra registruota hipoteka. Pirmosios instancijos teismas nepareikalavo iš atsakovės vadovo, kuris taip pat yra ir UAB „Albista“ vadovu, pateikti detalesnius duomenis iš vykdomosios bylos apie antstolio nustatytą areštuoto V. L. priklausančio turto vertę ir išieškojimo iš V. L. perspektyvas.
20. Apeliacinės instancijos teismas taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015 m. birželio 8 d. nutarimu administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. A2.2.-7511-271/2015 pripažino A. B. kaltu padarius administracinės teisės pažeidimą, numatytą ATPK 506 straipsnio 1 dalyje, ir skyrė jam 300 Eur baudą. Teismo nutarime konstatuota, kad UAB „Viltsta“ realiai veiklos nevykdo. Bendrovei yra skolinga UAB „Technasta“, tačiau pastaroji taip pat nemoki, nors jai skolinga kita bendrovė – UAB „Albista“. A. B. vadovauja visoms trims bendrovėms. Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į cituotame nutarime nustatytas bylai reikšmingas aplinkybes apie atsakovės įmonės mokumą.
21. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas ginčijamą nutartį, taip pat atsižvelgė į tai, kad atsakovės įmonėje dirba trys darbuotojai, tačiau iš bylos duomenų matyti, kad nuo 2017 m. liepos 12 d. atsakovės įmonėje yra tik vienas darbuotojas – jos vadovas. Be to, pagal byloje esančius duomenis, visi trys atsakovės darbuotojai į darbą buvo priimti 2016 m. birželio 6 d., t. y. jau vykstant šiai civilinei bylai, ir pagal VSDFV atsiliepime į skundą pateiktą informaciją atleisti 2017 m. birželio 30 d., t. y. praėjus 10 dienų nuo ginčijamos pirmosios instancijos teismo nutarties priėmimo.
22. Apibendrindamas tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas nevisapusiškai ištyrė nagrinėjamos bylos aplinkybes ir netinkamai vertino atsakovės įmonės mokumą, todėl ginčijama nutartis yra naikinama, o byla perduodama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 338 straipsnis, ĮBĮ 10 straipsnio 8 dalis).

      Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi CPK 337 straipsnio 1 dalies 2 punktu,

n u t a r i a:

           Vilniaus apygardos teismo 2017 m. birželio 20 d. nutartį, kuria atsisakyta atsakovei UAB ,,Viltsta“ iškelti bankroto bylą, panaikinti ir perduoti šią bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Teisėja                                                                                               Goda Ambrasaitė - Balynienė