Civilinė byla Nr. 3K-3-267/2013
Teisminio proceso Nr. 2-16-3-00132-2011-2 Procesinio sprendimo kategorijos: 52.3; 95.7 (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2013 m. gegužės 8 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virgilijaus Grabinsko (pranešėjas), Janinos Januškienės ir Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas),
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo Vilniaus apygardos prokuroro, ginančio viešąjį interesą, kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. spalio 12 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo ieškinį atsakovams Ignalinos rajono savivaldybės administracijai, Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai, Ž. R., Aukštaitijos nacionalinio parko ir Labanoro regioninio parko direkcijai, Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Utenos regiono aplinkos apsaugos departamentui, tretieji asmenys O. P., V. U., S. R., dėl statybos leidimo, pažymos apie nebaigtą statybą be esminių nukrypimų nuo projekto pripažinimo negaliojančiais bei įpareigojimo nugriauti statinius.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Byloje keliami teisės normų, reglamentuojančių žemės sklypo tikslinę naudojimo paskirtį, statybos leidimo išdavimą, įrodymų vertinimo taisyklių aiškinimo ir taikymo klausimai.
Ieškovas Vilniaus apygardos prokuroras, gindamas viešąjį interesą, patikslintu ieškiniu prašė pripažinti negaliojančiais statybos leidimą Nr. 130/GN ir Teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Utenos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriaus 2011 m. sausio 14 d. išduotą pažymą apie statinio statybą be esminių nukrypimų Nr. NSP-90-11014-00002, įpareigoti atsakovą Ž. R. per tris mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos savo, Ignalinos rajono savivaldybės administracijos, Aukštaitijos nacionalinio parko ir Labanoro regioninio parko direkcijos bei Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Utenos regiono aplinkos apsaugos departamento lėšomis nugriauti Ž. R. nuosavybės teise priklausančius nebaigtus statyti statinius: gyvenamąjį namą, (duomenys neskelbtini), ir pirtį, (duomenys neskelbtini).
Ieškovas nurodė, kad ginčijamu statybos leidimu Nr. 130/GN atsakovui Ž. R. leista jam nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype atstatyti sodybą. 2011 m. sausio 14 d. Aplinkos ministerijos Utenos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyrius išdavė pažymą apie statinio statybą be esminių nukrypimų Nr. NSP-90-11014-00002, kurios pagrindu žemės sklype įregistruoti du pastatai – nebaigtas statyti gyvenamasis namas, (duomenys neskelbtini), ir nebaigtas statyti ūkinis pastatas – pirtis, (duomenys neskelbtini). Šiuo metu Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastre žemės sklypo, kurio kadastrinis (duomenys neskelbtini), teritorijoje įregistruotas 19,03 ha miško plotas. Visas žemės sklypas (duomenys neskelbtini) yra miške, išskyrus sklypo dalį, kurioje yra vandens telkinys. Ginčijamo statybos leidimo išdavimo metu žemės sklype buvo 17,48 ha miško ploto. Taigi faktinė statybos vieta yra miškas. Ginčijamo statybos leidimo išdavimo metu galiojusi Statybų privačioje žemėje reglamento (toliau – Reglamento) redakcija nenustatė galimybės atstatyti buvusią sodybą. Tokia galimybė įtvirtinta tik naujos ūkininko sodybos statymui žemės ūkio paskirties žemėje, jei statomi pastatai reikalingi vykdomai ūkinei veiklai. Atsakovo Ž. R. sodyba šių reikalavimų neatitinka. Buvusių sodybų atstatymo galimybė buvo nustatyta iki 2007 m. vasario 1 d. galiojusioje Statybų privačioje žemėje reglamento redakcijoje, kurios pakeitimo pagrindas – Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d. nutarimas, sutapatinęs miško žemę ir miško ūkio paskirties žemę. Atsižvelgiant į tai, kad kompetentinga institucija pateikė nenuginčytus kadastro duomenis apie tai, kad statybos numatomos ir vykdomos miške, kad teisės aktai nenustato galimybės vykdyti tokių statybų, administraciniai aktai – statybos leidimas ir Valstybinės teritorijų planavimo statybos inspekcijos pažyma apie vykdomą statybą nenukrypstant nuo projekto, laikytini neteisėtais ir pripažintini negaliojančiais, o pastatytus statinius, remiantis Statybos įstatymu, atsakovai turi būti įpareigojami nugriauti. Viešasis interesas pažeistas, nes žemė, miškai, parkai, vandens telkiniai yra ypatingi nuosavybės teisės objektai, jų tinkamas naudojimas ir apsauga svarbūs žmogaus egzistavimui. Be to, netinkamas valstybės institucijų ir pareigūnų funkcijų vykdymas, dėl ko buvo išduotas neteisėtas statybą leidžiantis dokumentas, taip pat yra viešojo intereso dalis.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo ir apeliacinės instancijos teismo nutarties esmė
Ignalinos rajono apylinkės teismas 2011 m. rugpjūčio 25 d. sprendimu ieškinį atmetė.
Teismas nurodė, kad iš Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Ignalinos žemėtvarkos skyriaus pateikto rašto Nr. 41-68 matyti, kad žemės sklypas, kurio kadastrinis (duomenys neskelbtini), buvo suformuotas rengiant preliminarų žemės reformos žemėtvarkos projektą. Žemės sklypo ribos įbraižytos 1999–2000 metų Linkmenų kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekte. Iš Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo matyti, kad žemės sklypo, (duomenys neskelbtini), pagrindinė tikslinė naudojimo paskirtis yra žemės ūkio. Tokia šio žemės sklypo pagrindinė tikslinė žemės naudojimo paskirtis buvo nustatyta Utenos apskrities valdytojo administracijos 1997 m. sausio 14 d. įsakymu Nr. 10-05-32 „Dėl nuosavybės teisės atstatymo į žemę (mišką) Ignalinos rajone“. Utenos apskrities valdytojo 1997 m. sausio 14 d. sprendimu Nr. 45-2808 O. P. buvo atkurtos nuosavybės teisės į žemę ir ginčo sklypas jai grąžintas natūra. 2004 m. lapkričio 23 d. pirkimo-pardavimo sutartimi O. P. šį sklypą pardavė V. U., o pastaroji 2007 m. birželio 15 d. pirkimo−pardavimo sutartimi Nr. 4093 – atsakovui Ž. R. 2004 m. lapkričio 23 d. O. P. buvo išduotas projektavimo sąlygų sąvadas Nr. 128, kuris naujo sklypo savininko Ž. R. prašymu 2007 m. liepos 20 d. buvo perregistruotas jo vardu. Prokuroras nė vieno iš pirmiau nurodytų dokumentų neginčija ir pripažįsta, kad projektavimo sąlygų sąvadas O. P. buvo išduotas pagrįstai, vadovaujantis tuo metu galiojusio Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. gruodžio 22 d. nutarimu Nr. 1608 patvirtinto Statybų privačioje žemėje reglamento 3 punktu, kuriame buvo nustatyta, kad žemės ūkio paskirties ir miškų ūkio paskirties žemėje esančiose sodybvietėse galima statyti naujus gyvenamuosius (vietoj buvusiųjų) namus.
2007 m. gruodžio 13 d., t. y. dar nepasibaigus minėto projektavimo sąlygų sąvado galiojimo laikui (Statybų įstatymo 20 straipsnio 10 dalis), Ignalinos rajono savivaldybės administracija Ž. R. išdavė statybos leidimą Nr. 130/GN, kurio pagrindu jis pradėjo leidime nurodytų pastatų statybą. 2011 m. sausio 14 d. Teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Utenos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriaus Statybos valstybinės priežiūros poskyrio vyresnysis specialistas išdavė pažymą apie statinio statybą be esminių nukrypimų Nr. NSP-90-11014-00002, kurios pagrindu Ž. R. priklausančiame sklype jo vardu registruoti du pastatai − nebaigtas statyti gyvenamasis namas, baigtumas 3 procentai, ir nebaigtas statyti ūkinis pastatas − pirtis, baigtumas 9 procentai. Teismas nurodė, kad, remiantis ginčijamo statybos leidimo ir projektavimo sąlygų sąvadu, kurio pagrindu šis leidimas išduotas, sodybą buvo leista atstatyti žemės sklype, kurio kadastrinis (duomenys neskelbtini), ir kurio pagrindinė tikslinė naudojimo paskirtis yra žemės ūkio, todėl nėra jokio pagrindo teigti, kad išduodant statybos leidimą buvo pažeistos prokuroro nurodytos Miškų įstatymo 2 straipsnio 3 dalies, Žemės įstatymo 26 straipsnio 1 dalies ir Statybų privačioje žemėje reglamento nuostatos, nes jos reguliuoja santykius, susijusius su miškų ūkio paskirties žeme. Prokuroras byloje neginčija Nekilnojamojo turto registre esančio įrašo, kad Ž. R. nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo, (duomenys neskelbtini), pagrindinė tikslinė naudojimo paskirtis yra žemės ūkio. Pažymėta, kad žemės priskyrimą žemės ūkio paskirties žemei bei jos naudojimo tvarką nustato Žemės įstatymo 25 straipsnis, o miško ūkio paskirties žemės naudojimo tvarka nustatyta šio įstatymo 26 straipsnyje, t. y. įstatymų leidėjas aiškiai atriboja žemę pagal jos naudojimo pobūdį ir reikalauja, kad žemės savininkai ir kiti naudotojai žemę naudotų pagal pagrindinę tikslinę naudojimo paskirtį, naudojimo būdą bei pobūdį. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad žemės ūkio paskirties žemėje esantis miškas negali būti sutapatinamas su miško ūkio paskirties žeme, toks aiškinimas neatitinka Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d. nutarimo.
Teismas nurodė, kad Ignalinos rajono savivaldybės Nuolatinė statybos komisija 2007 m. gruodžio 12 d. vykusiame posėdyje nusprendė išduoti Ž. R. ginčijamą statybos leidimą. Šis sprendimas galėjo būti skundžiamas Administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka, tačiau nebuvo skundžiamas, todėl pagal Statybos įstatymo 23 straipsnio 9 dalį Ignalinos rajono savivaldybės administracijos direktorius privalėjo išduoti statybos leidimą. Kadangi Nuolatinės statybos komisijos sprendimas išduoti statybos leidimą nebuvo nuginčytas, tai teismas sprendė, kad statybos leidimas atsakovui buvo išduotas teisėtai.
Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2002 m. rugpjūčio 10 d. įsakymu Nr. 438 patvirtintas Aukštaitijos nacionalinio parko apsaugos reglamentas nustato specialius Aukštaitijos nacionalinio parko teritorijų planavimo, statinių projektavimo ir statybos jo teritorijoje reikalavimus, apsaugos, tvarkymo ir naudojimo ypatumus. Teismas sprendė, kad atsakovo pateiktas projektas ir atsakovų – Ignalinos rajono savivaldybės administracijos, Aukštaitijos nacionalinio parko ir Labanoro regioninio parko direkcijos, Utenos regiono aplinkos apsaugos departamento – atstovų paaiškinimai leido teigti, jog Ž. R. statomas namas ir ūkinis pastatas visiškai atitinka Aukštaitijos nacionalinio parko apsaugos reglamento reikalavimus ir Aukštaitijos nacionalinio parko įsteigimo tikslus. Utenos regiono aplinkos apsaugos departamento atstovas patvirtino, kad šių pastatų statybos metu nebuvo nukirstas nė vienas medis, t. y. miškų išsaugojimas ir apsauga buvo užtikrinta. Atsižvelgdamas į tai teismas konstatavo, kad byloje nėra viešojo intereso, kurį gindamas į teismą turėjo teisę kreiptis prokuroras.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2012 m. spalio 12 d. nutartimi Ignalinos rajono apylinkės teismo 2011 m. rugpjūčio 25 d. sprendimą paliko nepakeistą.
Teisėjų kolegija nurodė, kad ginčo žemės sklypo naudojimui ir veiklai jame (įskaitant ir galimybę statyti pastatus bei statinius) taikytinos žemės ūkio paskirties žemės sklypų teisinį režimą nustatančios teisės normos, taip pat teisės normos, susijusios su veikla saugomose teritorijose, nes ginčo sklypas yra saugomoje teritorijoje – Aukštaitijos nacionaliniame parke. Atsižvelgdama į Žemės įstatymo 25 straipsnio 1, 3 dalių nuostatas teisėjų kolegija sprendė, kad, kitaip nei miškų ūkio paskirties žemėje, kuri pagal galiojančius teisės aktus ir teismų praktiką negali būti urbanizuojama, žemės ūkio paskirties žemėje, vadovaujantis Žemės įstatymo nuostatomis, statiniai gali būti statomi. Leistinas ir rekomenduojamas statinių formas, dydžius, teritorijos užstatymo procentą, atstumus nuo vandens telkinių ir šlaitų nustato valstybinių parkų individualūs apsaugos reglamentai ir (ar) statybų saugomose teritorijose regioniniai architektūriniai reglamentai. Aukštaitijos nacionalinio parko apsaugos reglamente (ginčijamo statybos leidimo išdavimo metu galiojusios redakcijos) nustatyta buvusių sodybų atkūrimo ir naujų sodybų statybos galimybė atsižvelgiant į šiame akte įtvirtintus apribojimus (Aukštaitijos nacionalinio parko apsaugos reglamento 25–27, 40, 50 punktai). Taigi, veiklą saugomose teritorijose reglamentuojantys teisės aktai taip pat nenustato absoliutaus statybų saugomose teritorijose esančiuose žemės ūkio paskirties sklypuose draudimo.
Apeliacinės instancijos teismas sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, Žemės įstatymo 26 straipsnis nagrinėjamai bylai negali būti taikomas, nes šio straipsnio 1 dalis aiškiai ir nedviprasmiškai apibrėžia jo taikymo sritį. Atsižvelgiant į straipsnio formuluotę („miškų ūkio paskirties žemei pagal teritorijų planavimo dokumentus priskiriami“) teigtina, kad pirmiau nurodytas įstatymo straipsnis reglamentuoja tikslinės žemės naudojimo paskirties nustatymo klausimus, tačiau ne žemės sklypo savininko veiklą jam priklausančiame žemės sklype, kuri turi būti vykdoma griežtai laikantis jau nustatytos tikslinės žemės naudojimo paskirties ir iš to išplaukiančių apribojimų. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad sąvokos „miško žemė“ ir „miškų ūkio paskirties žemė“ Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d. nutarime nebuvo pripažintos identiškomis sklypo savininko teisių ribojimo atžvilgiu (t. y. žemės ūkio paskirties žemės sklypo teritorijoje esančiam miškui automatiškai suteikiant miškų ūkio paskirties žemės statusą). Šiame Konstitucinio Teismo nutarime konstatuota, kad Žemės įstatyme vartojama miškų ūkio paskirties žemės sąvoka yra iš esmės tapati Miškų įstatyme vartojamai miško žemės sąvokai, tačiau ne priešingai. Statybų miškų ūkio paskirties žemėje ribojimus lemia Žemės įstatymo 26 straipsnio nuostata, o ne 25 straipsnio nuostata, kurioje reglamentuotas žemės ūkio paskirties žemės teisinis režimas.
Vadovaujantis Žemės įstatymu, žemės ūkio paskirties žemės sklype esančio miško naudojimui ir tvarkymui nustatomos specialios naudojimo sąlygos (Žemės įstatymo 22 straipsnio 2 dalies 3 punktas), taigi žemės ūkio paskirties žemėje esančiam miškui taikomas kitoks teisinis režimas, nei miškų ūkio paskirties žemei. Pažymėta, kad galiojantys teisės aktai nedraudžia statybos darbų vykdymo žemės ūkio paskirties žemės sklypuose, kuriuose nustatytos specialiosios miško naudojimo sąlygos. Byloje nustatyta, kad ginčo statiniai buvo statomi pagal ginčijamą statybos leidimą, kurio neteisėtumą ieškovas įrodinėjo tik tuo pagrindu, kad tokio leidimo išdavimas buvo negalimas atsižvelgiant į tai, kad visas ginčo sklypas yra miško žemė, kurioje bet kokia statyba imperatyviai draudžiama. Taigi ieškovas, kreipdamasis į teismą, pats apibrėžė bylos nagrinėjimo ribas. Be to, pagal įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę atsakovo veiksmų neteisėtumą privalo įrodyti ieškovas (CPK 178 straipsnis).
Teisėjų kolegija nurodė, kad teisinio apibrėžtumo ir teisėtų lūkesčių apsaugos principai reikalauja, jog asmenų teisės, įgytos pagal galiojančių teisės aktų nuostatas, galėtų būti įgyvendinamos nepriklausomai nuo vėliau įvykusių teisės aktų pasikeitimų. Vertinta, kad projektavimo sąlygų sąvado ir vėlesnis statybos leidimo išdavimas yra neatskiriami vieno statybos leidimo išdavimo proceso etapai. Pažymėta, kad byloje neginčijama, jog projektavimo sąlygų sąvadas O. P. buvo išduotas pagal tuo metu galiojusių teisės aktų nuostatas, o dėl statybos leidimo išdavimo buvo kreiptasi šio sąvado galiojimui nepasibaigus. Tai, kad Reglamento 3 punktas vėliau buvo įstatymo leidėjo panaikintas, teisėjų kolegijos vertinimu, negalėjo turėti įtakos atsakovo iki atitinkamų pakeitimų įgytų ir nepasibaigusių teisių įgyvendinimui. Be to, buvusių sodybų atkūrimo galimybę numatė ir ginčijamo statybos leidimo išdavimo metu galiojusi Aukštaitijos nacionalinio parko apsaugos reglamento redakcija, kuri kartu su Saugomų teritorijų įstatymu laikytina lex specialis šios bylos atveju, atsižvelgiant į ginčo sklypo buvimo vietą.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą argumentai
Kasaciniu skundu ieškovas Vilniaus apygardos prokuroras, ginantis viešąjį interesą, prašo Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. spalio 12 d. nutartį ir Ignalinos rajono apylinkės teismo 2011 m. rugpjūčio 25 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui. Nurodomi šie kasacinio skundo argumentai:
1. Dėl statybos teisėtumo vertinimo. Bylą nagrinėję teismai akcentavo, kad ginčo žemės sklypo pagrindinė tikslinė naudojimo – žemės ūkio – paskirtis yra nenuginčyta, o teisės aktai nustato statybų galimybę žemės ūkio paskirties žemės sklype, todėl atmetė kasatoriaus argumentus, kad statybos ribojimai yra vienodi tiek miškų ūkio paskirties žemei, tiek miško žemei (miškui), esančiai žemės ūkio paskirties žemės sklype. Toks teismų aiškinimas prieštarauja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikai, kurioje nurodoma, kad „žemės sklypas, kuriame yra ginčo statiniai, administraciniu aktu priskirtas žemės ūkio paskirties žemei pagal Žemės įstatymo 25 straipsnį. Didžioji šio sklypo dalis yra miško žemė. Pagal Žemės įstatymo 25 straipsnio 1 dalį žemės ūkio paskirties žemei gali būti priskiriami miškų plotai, jeigu jie nesuformuoti atskirais sklypais. Šiuo atveju tokie miškų plotai, nors ir nesantys pagal Žemės įstatymą „miško ūkio paskirties žemė“, pagal Miškų įstatymo 2 straipsnio 3 dalį priskirtini „miško žemei“, ir jiems taikytini tokie patys apribojimai, kaip ir bet kokiai kitai miško žemei. Įvertinus Žemės įstatymo 26 straipsnio 1 dalies ir Miškų įstatymo 1 straipsnio 3 dalies normų turinį, sąvoka „miško žemė“ negali būti ipso iure aiškinama kaip suteikianti teisę statyti ir kitokius statinius, išskyrus specializuotus, su mišku susijusius statinius, išvardytus Miškų įstatymo 1 straipsnio 3 dalyje“ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. vasario 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje O. B. v. Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos, bylos Nr. 3K-3-20/2012). Šioje nutartyje taip pat buvo patvirtinta, kad tokie statybos ribojimai miško žemėje yra proporcingi, suderinami su savininkų nuosavybės teisių apsaugos ir asmens teisėtų lūkesčių apsaugos principais, bei nepažeidžia viešojo intereso pusiausvyros. Kasatorius argumentuoja, kad ieškinyje buvo nurodyta, jog ginčijamas statybos leidimas pripažintinas negaliojančiu ne tik dėl Žemės įstatymo 26 straipsnio 1 dalies, bet ir Miškų įstatymo 2 straipsnio 3 punkto pažeidimo, tačiau dėl šios nuostatos teismų nebuvo pasisakyta. Teismų spręsta, kad statybų galimybę ginčo objekte numatė Aukštaitijos nacionalinio parko apsaugos reglamentas, kuris kartu su Saugomų teritorijų įstatymu laikytas lex specialis nagrinėjamos bylos atveju. Kasatorius nesutikdamas argumentuoja, kad Miškų įstatymo 2 straipsnio 3 dalis yra lex specialis Saugomų teritorijų įstatymui. Kasatorius nurodo, kad ginčijamo statybos leidimo išdavimo metu 2007 m. gruodžio 13 d. Reglamentas nenustatė galimybės atkurti sodybas nei miškų ūkio paskirties, nei žemės ūkio paskirties žemės sklypuose. Pirminių projektavimo sąlygų išdavimo O. P. metu (2004 m. lapkričio 23 d.) šis Reglamentas galimybę atstatyti sodybas numatė. Tačiau leidimo išdavimo metu projektavimo stadija jau buvo pasibaigusi, o statybos dar nepradėtos. Pažymėta, kad detaliojo plano sprendiniai savaime nesuteikia teisės vykdyti statybos darbus, tai yra tik viena prielaidų gauti statybos leidimą, tačiau kiekvienu atveju turi būti įvertinta, ar numatoma statyba neprieštarauja įstatymui bei jo lydimojo akto reikalavimams ir, nustačius tokį prieštaravimą, nepriklausomai nuo detaliojo plano sprendinių, privalo atsisakyti išduoti statybos leidimą. Dėl to teismai nepagrįstai taikė statybų proceso pradžioje galiojusius teisės aktus, užuot ginčijamo statybos leidimo teisėtumą vertinę pagal leidimo išdavimo metu galiojančius teisės aktus.
2. Dėl įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių taikymo. Bylą nagrinėję teismai netyrė ir nevertino kasatoriaus byloje pateiktų VMT pažymų ir raštų, faktinių duomenų patikrinimo vietoje aktų, tačiau rėmėsi atsakovo pateiktais antstolio faktinių aplinkybių konstatavimo protokolu ir nuotraukomis. Nurodoma, kad specialios valstybės institucijos – Valstybinės miškų tarnybos prie Aplinkos ministerijos pateikiami duomenys laikytini didesnę įrodomąją galią turinčiais įrodymais (CPK 197 straipsnio 2 dalis). Teismų procesiniuose sprendimuose nepasisakyta dėl kitų atsakovų , t. y. Ignalinos r. savivaldybės administracijos, Aukštaitijos nacionalinio parko direkcijos ir Aplinkos ministerijos Utenos regiono aplinkos apsaugos departamento, atsakomybės.
Atsakovas Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos pareiškimu prisidėjo prie ieškovo Vilniaus apygardos prokuroro, ginančio viešąjį interesą, kasacinio skundo.
Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovas Aukštaitijos nacionalinio parko ir Labanoro regioninio parko direkcija prašo kasacinį skundą atmesti ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. spalio 12 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodoma, kad atsakovas Ž. R. leidimus atstatyti sodybą su ūkiniu pastatu gavo teisėtai, šie pastatai visiškai atitinka aplinkos ministro 2002 m. rugpjūčio 10 d. įsakymu Nr. 438 patvirtinto Aukštaitijos nacionalinio parko apsaugos reglamento reikalavimus. Atsakovo veiksmų neteisėtumą privalantis įrodyti ieškovas nepateikė byloje įrodymų pagrindžiančių aplinkybę, kad statybos leidimu buvo leista statyti statinius mišku apaugusioje žemėje. Sutiktina su bylą nagrinėjusių teismų argumentais, kad Žemės įstatymas apibrėžia žemės savininkų ir valdytojų teises ir pareigas, susijusias su jiems priklausančių žemės sklypų naudojimu. Kasatoriui neginčijus žemės sklypo tikslinės naudojimo paskirties, t. y. žemės ūkio, nustatančių dokumentų, nebuvo pagrindo jais nesivadovauti. Kasatoriaus argumentai dėl nukrypimo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos yra nepagrįsti, nes jo nurodomos bylos ir šios bylos ratio decidendi nesutampa.
Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovas Ignalinos rajono savivaldybės administracija prašo kasacinį skundą atmesti ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. spalio 12 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodyta, kad teismai visapusiškai ir objektyviai ištyrė visas aplinkybes, jas teisingai įvertino ir padarė pagrįstą išvadą, kad ginčo žemės sklypo naudojimui ir veiklai jame taikytinos žemės ūkio paskirties žemės sklypų teisinį režimą nustatančios teisės normos. Nei Žemės įstatyme, nei Miškų įstatyme nenustatytas imperatyvus statybų žemės ūkio paskirties sklypuose draudimas. Taigi teismai tinkami taikė materialiosios ir proceso teisės normas, reglamentuojančias ginčo dalyką.
Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovas Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Utenos regiono aplinkos apsaugos departamentas prašo kasacinį skundą atmesti ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. spalio 12 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepime argumentuojama, kad byloje neginčijamai nustatyta, jog ginčo žemės sklype yra buvusi sodyba. Žemės sklypas yra žemės ūkio naudojimo paskirties, kurio dalį sudaro ne miško naudmenos, bet kitos žemės naudmenos ir šiuose mišku neapaugusiuose plotuose yra atstatoma buvusi sodyba. Sprendžiant tokių reikalavimų, t. y. griauti statinius, pagrįstumą turi būti įvertinta, ar prašomos taikyti priemonės yra proporcingos siekiamam tikslui. Remiantis Žemės įstatymo nuostatomis žemės ūkio paskirties žemėje gali būti ir medžiais apaugusių plotų, ir kitokių žemės naudmenų, kuriose galima įvairi veikla, tiek pastatų statyba, tiek žemės naudojimas žemės ūkio produktų gamybai ir kt.
Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovas Ž. R. prašo ieškovo Vilniaus apygardos prokuroro, ginančio viešąjį interesą, kasacinį skundą atmesti. Atsiliepimas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
1. Dėl statybos teisėtumo vertinimo. Bylą nagrinėję teismai nustatė faktinę aplinkybę, kad ginčo statiniai statomi žemės ūkio paskirties žemės sklypo dalyje, kuri nėra priskiriama miško žemei, todėl teismai neturėjo jokio pagrindo nagrinėjamiems santykiams taikyti Miškų įstatymo 2 straipsnio 3 dalies nuostatos ar pasisakyti dėl kasatoriaus pateikto šios teisės normos turinio. Konstatuota, kad ginčo statiniai yra statomi laukymėje, kurioje išlikusios buvusios sodybos liekanos. Atsakovas pažymi, kad šioje byloje ir kasatoriaus nurodytoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo byloje Nr. 3K-3-20/2012 faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi, todėl toje byloje pateikti išaiškinimai negali būti taikomi nagrinėjamoje byloje. Kasatorius ginčydamas administracinius aktus kaip priimtus pažeidžiant imperatyviąsias įstatymo nuostatas turėjo aiškiai nurodyti tokias teisės aktų nuostatas. Kasatoriaus nurodytos Žemės įstatymo 26 straipsnio 1 dalies ir Miškų įstatymo 2 straipsnio 3 dalies nuostatos nereglamentuoja statybos leidimo išdavimo procedūros, jose nenustatytas baigtinis miško žemėje leidžiamų statyti statinių sąrašas, taip pat draudimas miško žemėje atstatyti buvusius statinius. Šiose nuostatose reglamentuojama pagrindinės žemės naudojimo paskirtis ir žemės sklypo ploto sudėtis pagal žemės naudmenų rūšis, o ne nustatomos suformuoto žemės sklypo naudojimo teisės turinys. Kasatorius bylos nagrinėjimo metu neįrodė, kad ginčo statiniai statomi miško žemėje, dėl jų statybos daromas koks nors žalingas poveikis miškui ar visuomenei. Pažymėta, kad vertinant statytojo įpareigojimą nugriauti statinį turi būti atsižvelgiama į dviejų interesų, t. y. viešojo ir privataus, santykį bei pasisakyti dėl jų derinimo.
2. Dėl įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių taikymo. Šioje byloje prima facie įrodymų galią turi tiek kasatoriaus pateiktos Valstybinės miškų tarnybos pažymos ir raštai, tiek ir dalis atsakovų pateiktų dokumentų, t. y. Nekilnojamojo turto registro duomenys, statinio techninis projektas ir miškotvarkos projektas. Kasatoriaus pateikti įrodymai paremti tik ortofotografine medžiaga, o atsakovų pateikti dokumentai sudaryti remiantis vietoje nustatytais faktiniais duomenimis. Remdamasi miškotvarkos projekto sprendiniais ir vietoje nustatytomis aplinkybėmis statybos leidimą išdavusios institucijos 2007 m. gruodžio 13 d. nusprendė, kad buvusios sodybos vieta yra nepriskiriama miško žemei. Atsakovas faktinę aplinkybę, kad statinių statybos vieta nėra priskiriama miško žemei, įrodinėjo: topografinio žemėlapio, sudaryto pagal 1950 m. atliktos nuotraukos, fragmentu, kuriame ginčo teritorijoje buvo pažymėta tuo metu buvusi sodyba; 2007 m. patvirtinto žemės sklypo miškotvarkos projekto sprendiniais; antstolio faktinių aplinkybių konstatavimo protokolu. Visi šie įrodymai patvirtina, kad statiniai statomi buvusios sodybos vietoje tarp pasodinto miško įsiterpusioje laukymėje. Su šiomis aplinkybėmis sutinka ir kasatorius, tačiau tą laukymės teritoriją jis nepagrįstai priskiria miško žemei. Nurodyta, kad nei procesiniuose dokumentuose, nei teismo posėdžio metu kasatorius nenurodė, kokie byloje esantys įrodymai patvirtina atsakovo Ž. R. kaltę dėl neteisėtai išduoto statybos leidimo.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl buvusios sodybos atstatymo teisėtumo
Prokuroras, vadovaudamasis CPK ir Prokuratūros įstatyme jam suteikta teise, gali kreiptis į teismą, gindamas viešąjį interesą, nustatęs tokį teisės aktų pažeidimą, kurio pobūdis, prokuroro nuomone, turi esminės reikšmės asmenų, jų grupių, valstybės ir visuomenės teisėms bei teisėtiems interesams. Galutinai apie viešojo intereso buvimą ar nebuvimą sprendžia teismas, nagrinėjantis civilinę bylą, iškeltą pagal prokuroro prašymą. Tokioje byloje teismas kiekvieną kartą turi ad hoc nustatinėti viešojo intereso buvimo faktą, atsižvelgdamas į visas konkrečios bylos aplinkybes, joje nagrinėtinų klausimų pobūdį ir reikšmę.
Konstitucinio Teismo 2005 m. gegužės 13 d., 2006 m. kovo 14 d. nutarimuose akcentuojama, kad miškai – tai ypatingi nuosavybės teisės objektai, nes miškų tinkamas naudojimas ir apsauga yra žmogaus egzistavimo, žmogaus ir visuomenės išlikimo bei raidos sąlyga, todėl darytina išvada, kad miškai – tai visuotinę reikšmę turinčios vertybės, o jų apsauga – viešasis interesas. Kadangi šioje byloje keliamas klausimas dėl miško žemės urbanizavimo, ginčo žemės sklypas patenka ir į parko teritoriją, kas laikytina viešuoju interesu, tai prokuroras turėjo teisę ginti tokį viešąjį interesą, inicijuodamas civilinę bylą teisme.
Konstitucijos 46 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad valstybė reguliuoja ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei. Siekdama užtikrinti natūralios gamtinės aplinkos, gyvūnijos ir augalijos, atskirų gamtos objektų apsaugą bei gamtos išteklių racionalų naudojimą, atkūrimą ir gausinimą, valstybė, reguliuodama ūkinę veiklą, gali nustatyti specifines ūkinės veiklos sąlygas, procedūras, kontrolės priemones, taip pat tam tikrus ūkinės veiklos, susijusios su atitinkamų gamtos išteklių naudojimu, ribojimus ir draudimus. 1998 m. birželio 1 d., 2006 m. kovo 14 d. nutarimuose Konstitucinis Teismas yra pasisakęs, kad ypatinga ekologinė, socialinė ir ekonominė miško reikšmė aplinkai lemia miško savininkų nuosavybės teisės tam tikrus apribojimus ir suvaržymus. Taigi, tam tikri nuosavybės teisės suvaržymai galimi ir teisės aktais ribojant statybą miško žemėje.
Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad Utenos apskrities valdytojo 1997 m. sausio 14 d. sprendimu Nr. 45-2808 O. P. buvo atkurtos nuosavybės teisės į žemę ir ginčo sklypas jai grąžintas natūra. 2004 m. O. P. šį sklypą pardavė V. U., o ši 2007 m. birželio 15 d. pirkimo–pardavimo sutartimi Nr. 4093 – atsakovui Ž. R. Žemės sklypo, kurio plotas yra 19,2 ha, pagrindinė paskirtis yra žemės ūkio. Šio sklypo 15,6 ha (statybos leidimo išdavimo metu buvo 17,48 ha, o 2011 m. sausio 11 d. ir vasario 10 d. Valstybinės miškų tarnybos raštų duomenimis – 19,03 ha) dalis yra miško žemė, kuriai nustatyti miško naudojimo apribojimai. Šie apribojimai nuosavybės į miško žemės sklypą atsakovui Ž. R. teisės įgijimo metu buvo žinomi (Pirkimo–pardavimo sutarties 9 punkte buvo nurodyti apribojimai, kurie įtvirtinti ir registro duomenyse). Žemės įstatymo 21 straipsnis nustato žemės savininkams pareigą naudoti žemę pagal pagrindinę tikslinę naudojimo paskirtį, naudojimo būdą, pobūdį bei laikytis žemės sklypui nustatytų specialiųjų žemės naudojimo sąlygų, teritorijų planavimo dokumentuose nustatytų reikalavimų. Šių įtvirtintų žemės sklypo naudojimo apribojimų bylą nagrinėję teismai nevertino ir į juos neatsižvelgė aiškindami atsakovo teises vykdyti statybos darbus. Žemės sklype atsakovas siekia atstatyti anksčiau buvusią sodybą, o šiuo metu žemės sklype yra įregistruoti du pastatai – nebaigtas statyti gyvenamasis namas ir nebaigtas statyti ūkinis pastatas – pirtis. Pažymėtina, kad pagrindinis statybos teisinius santykius reglamentuojantis teisės aktas yra Statybos įstatymas, tačiau statybos miško žemėje reikalavimus taip pat nustato Miškų, Žemės įstatymai.
Teismų praktikoje nurodoma, kad Miškų įstatymo 2 straipsnio 3 dalies ir Žemės įstatymo 26 straipsnio 1 dalies pagrindu galima spręsti, kokios žemės naudmenos gali būti priskirtos atitinkamos paskirties žemei, kartu konstatuota, kad šiomis normomis reglamentuojama ir miško žemėje leistina statyba. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad aiškindamas būtent Miškų įstatymo 2 straipsnio 3 dalį ir Žemės įstatymo 26 straipsnio 1 dalį Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad šiuose įstatymuose nėra kitų nuostatų, kurios apibrėžtų, kokie statiniai (inter alia pastatai) gali būti ant miško (miškų ūkio paskirties) žemės (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d. nutarimas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. vasario 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje O. B. v. Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos, bylos Nr. 3K-3-20/2012).
Pagal Miškų įstatymo 2 straipsnio 3 dalį miško žemė – apaugęs mišku (medynai) ir neapaugęs mišku (kirtavietės, žuvę medynai, miško aikštės, medelynai, daigynai, miško sėklinės plantacijos ir žaliaviniai krūmynai bei plantacijos) plotas. Miško žemei taip pat priskiriami tame pačiame plote esantys miško keliai, kvartalų, technologinės ir priešgaisrinės linijos, medienos sandėlių bei kitų su mišku susijusių įrenginių užimti plotai, poilsio aikštelės, žvėrių pašarų aikštelės, taip pat žemė, skirta miškui įveisti. Miškų įstatyme nėra kitų nuostatų, kurios apibrėžtų, kokie kiti statiniai dar gali būti ant miško ūkio paskirties žemės. Pagal Miškų įstatymą miško žemėje yra leidžiama tik medienos sandėlių bei kitų su mišku susijusių įrenginių, poilsio, žvėrių pašarų aikštelių statyba. Visų kitų statinių, inter alia pastatų, atstatymas esamose ar buvusiose sodybose nėra leidžiamas.
Žemės įstatymo 26 straipsnio 1 dalyje beveik analogiškai apibrėžiama miškų ūkio paskirties žemė: tokiai žemei pagal teritorijų planavimo dokumentus priskiriama mišku apaugęs plotas (medynai); neapaugęs mišku plotas: kirtavietės, žuvę medynai, miško aikštės, medelynai, daigynai, miško sėklinės plantacijos ir žaliaviniai krūmynai bei plantacijos; žemė, kurią užima miško keliai, kvartalų, technologinės ir priešgaisrinės linijos, medienos sandėlių bei kitų su mišku susijusių įrenginių užimti plotai, poilsio aikštelės, žvėrių pašarų aikštelės; žemė, kurioje numatyta įveisti mišką; miško valdose įsiterpusios kitos žemės naudmenos, tarp jų atskirais žemės sklypais nesuformuotos žemės ūkio naudmenos. Pagal šį teisės aktą miško ūkio paskirties žemėje leidžiama tik specializuotų statinių statyba, o teisė statyti (atstatyti) sodybas miško ūkio paskirties žemėje pagal Žemės įstatymą nebuvo nustatyta.
Ginčo žemės sklypo plotai administraciniu aktu priskirti žemės ūkio paskirties žemei, tačiau didžioji šio sklypo dalis – 17,48 ha (o dabar ir beveik visa 19,03 ha) yra miško žemė. Pagal Žemės įstatymo 25 straipsnio 1 dalį žemės ūkio paskirties žemei gali būti priskiriami miškų plotai, jeigu jie nesuformuoti atskirais sklypais. Šiuo atveju tokie miškų plotai, nors ir nesantys pagal Žemės įstatymą „miško ūkio paskirties žemė“, pagal Miškų įstatymo 2 straipsnio 3 dalį priskirtini „miško žemei“, ir jiems taikytini tokie patys apribojimai, kaip ir bet kokiai kitai miško žemei. Įvertinus Žemės įstatymo 26 straipsnio 1 dalies ir Miškų įstatymo 2 straipsnio 3 dalies normų turinį, sąvoka „miško žemė“ negali būti ipso iure aiškinama kaip suteikianti teisę statyti ir kitokius statinius, išskyrus specializuotus, su mišku susijusius statinius, išvardytus Miškų įstatymo 1 straipsnio 3 dalyje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. vasario 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje O. B. v. Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos, bylos Nr. 3K-3-20/2012). Konstitucinis Teismas 2006 m. kovo 14 d. nutarime taip pat pažymėjo, jog nagrinėjamu aspektu neturi įtakos tai, kad įstatymuose apibrėžtos sąvokos „miško žemė” (Miškų įstatyme) ir „miškų ūkio paskirties žemė“ (Žemės įstatyme) ne visiškai sutampa – jų skirtumai nėra esminiai. Dėl to ta aplinkybė, kad atsakovo Ž. R. sklypo pagrindinė naudojimo paskirtis – žemės ūkio, nereikšminga sprendžiant, kokie statiniai leistini sklype esančioje miško žemėje. Atsakovo statomi statiniai (gyvenamasis namas ir ūkinis pastatas – pirtis) nepatenka į miško žemėje leistinų statyti statinių kategoriją.
Taigi, įvertinusi teisinį reglamentavimą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad statybos miško žemėje santykius reglamentuojantys Miškų įstatymas ir Žemės įstatymas nenustatė išimčių dėl statinių, inter alia sodybų (pastatų), statybos esamose ir buvusiose sodybose (kai yra išlikę buvusių statinių ir (ar) sodų liekanų arba kai sodybos yra pažymėtos vietovės ar kituose planuose), todėl tvirtintina, jog negalėjo būti sudarytos teisinės prielaidos statybai miško žemėje, t. y. teisinio pagrindo išduoti statybos leidimą bei priimti paskesnius išvestinius teisės aktus iš pirmiau nurodyto teisės akto pagal Miškų įstatymą ir Žemės įstatymą nebuvo.
Teisėjų kolegija pažymi, kad projektavimo sąlygų sąvado išdavimas, projekto derinimas ir statybos leidimo išdavimas yra atskiros statybos dokumentų rengimo ir tvirtinimo procedūros (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gruodžio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. M. v. Lietuvos Jehovos liudytojų religinė bendrija ir kt., bylos Nr. 3K-3-566/2010). Statybos įstatymo 23 straipsnio 6 dalyje nurodyta, kokius dokumentus privalo pateikti asmuo, siekiantis gauti statybos leidimą. Šios procedūros metu valstybės įgaliotos institucijos pareigūnai turi patikrinti, ar prašoma statyba tame žemės sklype yra galima pagal tuo metu galiojančius teisės aktus. Dėl to nepagrįstu laikytinas apeliacinės instancijos teismo vertinimas, kad projektavimo sąlygų sąvado išdavimas ir vėlesnis statybos leidimo išdavimas yra neatskiriami vieno statybos leidimo išdavimo proceso etapai ir todėl padaryta išvada, jog projektavimo sąlygų sąvado išdavimo pagal tuo metu galiojusių teisės aktų reikalavimus teisėtumas lėmė statybos leidimo išdavimo teisėtumą, nes nebuvo pabaigtos atsakovo pradėtos įgyvendinti teisės. Statybos leidimas buvo išduotas 2007 m. gruodžio 13 d. Konstitucinis Teismas 2006 m. kovo 14 d., taigi prieš išduodant statybos leidimą, priėmė nutarimą, kuriame konstatavo, kad „Vyriausybės 1995 m. gruodžio 22 d. nutarimu Nr. 1608 patvirtinto Statybų privačioje žemėje reglamento 2 punkto nuostata „Miškų ūkio paskirties žemėje pastatų statyba leidžiama <...>, kai tokių pastatų reikia miškų ūkio veiklai“ ta apimtimi, kuria miškų ūkio paskirties žemėje leidžiama statyti ne tik medienos sandėlius bei kitus su mišku susijusius įrenginius, bet ir kitus pastatus, prieštarauja Konstitucijos 94 straipsnio 2, 7 punktams, konstituciniam teisinės valstybės principui, Miškų įstatymo 2 straipsnio 3 daliai, Žemės įstatymo 26 straipsnio 1 dalies 3 punktui. Šiame nutarime Konstitucinis Teismas konstatavo, kad pagal Miškų įstatymą ir Žemės įstatymą miško (miškų ūkio paskirties) žemėje galima statyti medienos sandėlius bei kitus su mišku susijusius įrengimus (įrenginius), o kitų nuostatų, kurios apibrėžtų, kokie statiniai (inter alia pastatai) gali būti ant miško (miškų ūkio paskirties) žemės, nei Miškų įstatyme, nei Žemės įstatyme nėra. Šio Reglamento 3 punktas, kaip ir 2 punktas, kuriuo suteikiama teisė žemės ūkio paskirties ir miškų ūkio paskirties žemėje esančiose sodybvietėse statyti naujus gyvenamuosius (vietoj buvusiųjų), taip pat rekonstruoti esamus gyvenamuosius namus ir statyti reikiamus ūkinius pastatus, po Konstitucinio Teismo nutarimo Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. sausio 31 d. nutarimu Nr. 106 nuo 2007 m. vasario 4 d. neteko galios. Tai reiškia, jog 2007 m. gruodžio 13 d. išduodant statybos leidimą buvo privalu paisyti šio Konstitucinio Teismo nutarimo ir vadovautis pasikeitusiu teisiniu reglamentavimu.
Pažymėtina, kad egzistuojantis draudimas atlikti tam tikrus veiksmus pagal vieną teisinį reglamentavimą negali būti įveiktas kitu teisės aktu nustatytu reglamentavimu, kuriame toks draudimas neįrašytas. Kitaip tariant, vertinant sodybos atstatymo galimybę turi būti laikomasi ribojimų, nustatytų tiek Aukštaitijos nacionalinio parko apsaugos reglamento, tiek kitų įstatymų.
Konstitucinis Teismas 2006 m. kovo 14 d. nutarime taip pat pažymėjo, kad nėra pakankamai teisinių argumentų, kurie leistų teigti, jog aptartieji Miškų įstatyme ir Žemės įstatyme nustatyti ribojimai, ypač atsižvelgiant į miškų, kaip ypatingų nuosavybės teisės objektų, pobūdį, jų ypatingą ekologinę, socialinę ir ekonominę reikšmę aplinkai, draudimai yra neproporcingi siekiamam konstituciškai pagrįstam tikslui, kad savininkų nuosavybės teisės varžomos labiau, negu leidžia Konstitucija.
Teisėjų kolegijos nuomone, kiti kasacinio skundo argumentai neturi teisinės reikšmės nagrinėjamos bylos rezultatui, todėl dėl jų nepasisakoma.
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į šioje nutartyje nurodytus argumentus, patikrinusi teisės taikymo aspektu skundžiamą apeliacinės instancijos teismo nutartį, konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ginčo žemės sklypui taikomus teisės aktuose įtvirtintus naudojimo apribojimus, dėl to neteisingai išsprendė šalių ginčą, todėl skundžiama apeliacinės instancijos teismo nutartis panaikinama (CPK 359 straipsnio 3 dalis).
Kasatorius, be Ignalinos rajono savivaldybės administracijos išduoto statybos leidimo, taip pat prašė pripažinti ir Teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Utenos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriaus 2011 m. sausio 14 d. išduotą pažymą apie statinio statybą be esminių nukrypimų Nr. NSP-90-11014-00002 negaliojančia. Teisėjų kolegija nurodo, kad panaikinus statybos leidimą, jo pagrindu vėliau išduoti atitinkamų institucijų dokumentai taip pat netenka juridinės galios. Dėl to ši išduota pažyma apie statinio statybą be esminių nukrypimų panaikinus statybos leidimą taip pat tampa nesukeliančia teisinių padarinių ir jos naikinti teismo sprendimu šiuo atveju nereikia.
Kasatorius prašė panaikinti teismų procesinius sprendimus ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui, tačiau kasacinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad byla gali būti pabaigta nagrinėti kasacinės instancijos teisme (CPK 359 straipsnio 4 dalis). Apeliacinės instancijos teismo nutartis ir pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikinami ir priimamas naujas sprendimas – ieškinys tenkinamas.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Panaikinus apeliacinės instancijos teismo priimtą nutartį, perskirstomos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 straipsnio 5 dalis). Iš atsakovų Ignalinos rajono savivaldybės administracijos ir Ž. R. lygiomis dalimis valstybės naudai priteistina 1196 Lt žyminio mokesčio, nuo kurio ieškovas buvo atleistas paduodant ieškinį, apeliacinį ir kasacinį skundus. Kasaciniame teisme patirta 100,86 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gegužės 8 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Patenkinus kasacinį skundą, ši suma priteistina valstybei iš atsakovų Ignalinos rajono savivaldybės administracijos ir Ž. R. lygiomis dalimis (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92, 93 straipsniai, 96 straipsnio 2 dalis).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. spalio 12 d. nutartį ir Ignalinos rajono apylinkės teismo 2011 m. rugpjūčio 25 d. sprendimą bei priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti.
Pripažinti Ignalinos rajono savivaldybės administracijos 2007 m. gruodžio 13 d. išduotą statybos leidimą Nr. 130/GN negaliojančiu.
Įpareigoti atsakovą Ž. R. (duomenys neskelbtini) savo lėšomis per tris mėnesius nuo šios teismo nutarties įsiteisėjimo dienos pašalinti Ž. R. nuosavybės teise priklausančius nebaigtus statyti statinius: gyvenamąjį namą (duomenys neskelbtini) ir pirtį (duomenys neskelbtini).
Priteisti iš atsakovų Ignalinos rajono savivaldybės administracijos (j. a. k. 28876350) ir Ž. R. (duomenys neskelbtini) lygiomis dalimis 100,86 Lt (vienas šimtas litų 86 ct) bylinėjimosi išlaidų valstybės naudai (ši suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660).
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos
Teisėjai Virgilijus Grabinskas
Janina Januškienė
Gintaras Kryževičius