Civilinė byla Nr. e2A-816-407/2020
Teisminio proceso Nr. 2-55-3-00023-2019-2
Procesinio sprendimo kategorijos:
2.1.2.4.2.1; 2.1.2.4.2.7
(S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS
NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2020 m. gruodžio 8 d.
Vilnius
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danutės Gasiūnienės, Gintaro Pečiulio ir Viginto Višinskio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės ,,Aukso upė“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2020 m. vasario 11 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės ,,Aukso upė“ ieškinį atsakovei bankrutavusiai kredito unijai „Amber“ dėl sutartinės hipotekos sandorio pripažinimo negaliojančiu arba gautos naudos įskaitymo, tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, atsakovės pusėje – A. K., uždaroji akcinė bendrovė „Laima ir partneriai“, uždaroji akcinė bendrovė „Insolvensa“.
Teisėjų kolegija
nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) ,,Aukso upė“ prašė pripažinti negaliojančiomis ab initio (nuo sudarymo momento) 2016 m. rugpjūčio 28 d. sutartinės hipotekos sandorio, notarinio registro Nr. 3280 (toliau – Hipotekos sandoris), dalį dėl UAB „Aukso upė“ nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo, kurio adresas yra Vilniaus m. sav., Varnės vs., unikalus Nr. 4400-0482-6806 (toliau – Žemės sklypas), įkeitimo; 2016 m. rugpjūčio 28 d. susitarimo dėl skolos grąžinimo 7.1, 10 punktų nuostatas, susijusias su įsipareigojimu sudaryti Hipotekos sandorį. Netenkinus pirmojo reikalavimo dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais, prašė įskaityti atsakovės bankrutavusios kredito unijos (toliau – BKU) „Amber“ gautą naudą – mažiausiai 672 336,62 Eur, į ieškovės prievolę atsakovei, kurios dydis – ne daugiau nei Žemės sklypo (įkeisto daikto) vertė ir ne daugiau nei 1 050 000 Eur.
2. Ieškovė nurodė, kad Lietuvos bankas 2016 m. liepos 25 d. nutarimu paskelbė atsakovei veiklos apribojimą (moratoriumą). Trečiasis asmuo A. K. ir atsakovė 2016 m. rugpjūčio 28 d. sudarė susitarimą dėl skolos grąžinimo (toliau – Susitarimas), pagal kurį A. K. įsipareigojo kompensuoti 3 013 275,04 Eur atsakovei padarytą turtinę žalą. Susitarimo 7.1 punktu ir 10 punktu buvo sutarta, kad 3 013 275,04 Eur skolos grąžinimui užtikrinti bus įkeistas ieškovei priklausantis nekilnojamasis turtas. 2016 m. rugpjūčio 28 d. sudarytas Hipotekos sandoris, kuriuo įkeisti ieškovei nuosavybės teise priklausantis Žemės sklypas ir trečiajam asmeniui UAB „Laima ir partneriai“ nuosavybės teise priklausantys pastatai. Atsakovės laikinasis administratorius, be ieškovės žinios vienašališkai pervertinęs įkeistą turtą, pateikė išvadą, kad atsakovės turto vertė yra mažesnė nei atsakovės įsipareigojimai. Lietuvos banko valdyba, atsižvelgdama į laikinojo administratoriaus išvadą ir pasiūlymus, pripažino atsakovę nemokia ir atšaukė veiklos licenciją, 2016 m. spalio 10 d. nutartimi atsakovei iškelta bankroto byla. 2018 m. kovo 30 d. išduotas notaro vykdomasis įrašas dėl priverstinio skolos išieškojimo iš A. K., UAB „Aukso upė“ ir UAB „Laima ir partneriai“. Vykdomojoje byloje, be kita ko, siekiama realizuoti ieškovei priklausantį Žemės sklypą.
3. Ieškovės teigimu, ginčijami sandoriai prieštarauja juridinio asmens veiklos tikslams, nes šiais sandoriais neatlygintinai įkeistas ieškovei priklausantis nekilnojamasis turtas už trečiojo asmens A. K. prievoles atsakovei (Civilinio kodekso (toliau – CK) 1.82 straipsnis). Ieškovės akcininkė UAB „North House“ buvo atsakovės indėlininkė, pajininkė, todėl buvo suinteresuota atsakovės veiklos tęstinumu. Ieškovė turėjo realų pagrindą tikėtis, kad suteikus užtikrinimo priemones ir pratęsus atsakovės veiklą, A. K. prievolės bus įskaitytos ir ieškovės prievolė pagal Susitarimą išnyks. Tačiau atsakovė apgavo ieškovę, kadangi jau Susitarimo sudarymo metu žinojo, kad Susitarimu siekiami ieškovės tikslai niekada nebus pasiekti (CK 1.91 straipsnis).
4. Alternatyvų reikalavimą dėl atsakovės gautos naudos įskaitymo ieškovė grindė CK 6.249 straipsnio 6 dalies nuostata („kai dėl to paties veiksmo atsirado ir žala, ir nauda nukentėjusiam asmeniui, tai gauta nauda nepažeidžiant protingumo, sąžiningumo ir teisingumo kriterijų gali būti įskaitoma į nuostolius“) ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. birželio 29 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. e3K-3-266-611/2018, precedentu.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
5. Vilniaus apygardos teismas 2020 m. vasario 11 d. sprendimu ieškinį atmetė.
6. Teismas nurodė, kad ieškovė neturi teisės ginčyti Susitarimo nuostatų CK 1.82 straipsnio pagrindu, nes Susitarimą sudarė bei jo šalimis yra atsakovė ir trečiasis asmuo A. K., o ne ieškovė. Teismas pažymėjo, kad CK 1.82 straipsnyje nustatyti sandorių pripažinimo negaliojančiais pagrindai savaime nėra siejami su juridinio asmens sudaromų sandorių komercine nauda. Be to, ir pats ieškovės sprendimas sudaryti Hipotekos sandorį, kurio pagrindu įkeistas ieškovei priklausantis nekilnojamasis turtas už trečiojo asmens prievoles atsakovei, yra laikytinas teisėtu veiksmu, kadangi ieškovė turi teisę sudaryti sandorius. Teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra ir pagrindo konstatuoti, jog Hipotekos sandoris buvo ieškovei nuostolingas, kadangi nukreipus išieškojimą į ieškovės turtą, pastaroji įgytų teisę reikalauti realizuoto turto vertės iš trečiojo asmens A. K.
7. Teismas nustatė, kad su ieškove ir trečiuoju asmeniu UAB „Laima ir partneriai“ susiję asmenys buvo atsakovės indėlininkai, pajininkai. Be to, Susitarimo 14 punkte nurodyta, kad „Kredito unija pripažįsta, jog visas iš Kredito unijos UAB „North house“, P. Ž. ir UAB „Aukso upė“ pervestas sumas Skolininkas skolino UAB „North house“, P. Ž. ir UAB „Aukso upė“ ir tokiu būdu tarp Skolininko, UAB „North house“, P. Ž. ir UAB „Aukso upė“ susiklostė paskolos teisiniai santykiai“. Be to, remiantis Juridinių asmenų registro duomenimis, ieškovės vadovu nuo 2016 m. birželio 17 d. iki 2017 m. balandžio 5 d. (t. y. Susitarimo bei Hipotekos sandorio sudarymo metu) buvo P. Ž., o tuo tarpu trečiasis asmuo A. K. laikotarpiu nuo 2014 m. rugpjūčio 26 d. iki 2016 m. birželio 16 d. buvo ieškovės akcininkas, o nuo 2016 m. birželio 16 d. ieškovės akcininke yra UAB „North house“. Šios aplinkybės, teismo vertinimu, liudija, jog Hipotekos sandoris, kurio pagrindu ieškovė įkeitė jai priklausantį nekilnojamąjį turtą už trečiojo asmens A. K. prievoles atsakovei, buvo sudarytas iš esmės tarp susijusių asmenų, kuriuos sieja atitinkami teisiniai santykiai. Teismas sprendė, kad ieškovės dalyvavimas rizikingo pobūdžio sandoryje iš esmės nebuvo spontaninis, neapgalvotas, neracionalus ir visiškai nelogiškas, tačiau nulemtas tuo metu egzistavusių faktinių aplinkybių, kurios lėmė ieškovės apsisprendimą dėl Hipotekos sandorio sudarymo būtinumo. Nagrinėjamu atveju nėra visų būtinų sąlygų ginčijamus sandorius pripažinti negaliojančiais CK 1.82 straipsnio pagrindu.
8. Teismas nurodė, kad iš ieškinio turinio nėra aišku, kas konkrečiai ieškovės atžvilgiu panaudojo apgaulę, t. y ar trečiasis asmuo A. K., ar atsakovė, ar trečiasis asmuo UAB „Insolvensa“. Byloje nėra pateikta įrodymų, patvirtinančių vykdytą ieškovės įtikinėjimą, raginimą dalyvauti tokio pobūdžio teisiniuose santykiuose, bei įrodymų, kurie patvirtintų, koks konkretus asmuo ieškovės atžvilgiu tokius veiksmus atliko, t. y. siekė ieškovę apgauti ir apgavo. Ieškovė sudarė Hipotekos sandorį visiškai dėl kitų priežasčių, t. y. siekdama užtikrinti trečiojo asmens A. K. prievolių vykdymą atsakovei, ir ši aplinkybė ieškovei buvo sandorio sudarymo metu žinoma. Ieškovei ginčijamų sandorių sudarymo metu buvo žinoma kokiomis aplinkybėmis, kokiuose teisiniuose santykiuose bei kokias rizikas prisiima ieškovė, sudarydama Hipotekos sutartį, buvo aiškiai žinoma ir kokiomis aplinkybėmis bei sąlygomis dalis skolos trečiojo asmens A. K. galės būti padengta užskaitomis. Sprendimas pervertinti turtą savaime nėra laikytinas neteisėtu ar šiuo ginčo atveju – išvis negalimu. Byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių, kad trečiasis asmuo UAB „Insolvensa“ apie turto pervertinimo atlikimą jau žinojo iki ginčijamų sandorių sudarymo, planavo tokio veiksmo atlikimą ir sąmoningai apie tai nutylėjo ginčijamų sandorių sudarymo metu. Dėl to teismas darė išvadą, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo konstatuoti, jog ieškovės atžvilgiu ginčijamų sandorių sudarymo metu buvo panaudota apgaulė.
9. Pasisakydamas dėl alternatyvaus ieškinio reikalavimo įskaityti atsakovės gautą naudą, teismas pažymėjo, kad aplinkybė, jog ieškovė nusipirko iš trečiųjų asmenų jų turimus pajus unijoje, kurių suma yra 672 336,62 Eur, nėra atsakovės gauta nauda CK 6.249 straipsnio 6 dalies kontekste, kadangi pajaus pirkimas nebuvo nulemtas kokio nors ieškovės atlikto veiksmo, sąlygojusio nuostolių atsakovei atsiradimą. Tarp ieškovės ir atsakovės pajaus pirkimo atveju bei ginčijamų sandorių sudarymo atveju susiklostė visiškai skirtingi teisiniai santykiai, kurie tarpusavyje nėra susiję ir nelemia CK 6.249 straipsnio 6 dalies pagrindu galimybės įskaityti 672 336,62 Eur sumą į ieškovės prievolę atsakovei. Teismo vertinimu, ieškovė nepagrįstai remiasi Susitarimo 11 punkto nuostatomis, kuriose neįtvirtina jokių trečiųjų asmenų (šiuo atveju ieškovės) teisių bei pareigų dėl skolos grąžinimo.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
10. Ieškovė UAB „Aukso upė“ apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2020 m. vasario 11 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti; priteisti iš atsakovės bylinėjimosi išlaidas. Nurodo šiuos argumentus:
10.1. Teismas nepagrįstai sprendė, kad apeliantė negali ginčyti Susitarimo sąlygų, nes Susitarimą sudarė tik atsakovė ir trečiasis asmuo A. K. Susitarimas pasirašytas ir apeliantės, atstovautos buvusio vadovo. Be to, teismo sprendimo 58 punkte nurodyta priešingai – kad apeliantė buvo Susitarimo šalimi.
10.2. Apeliantė yra juridinis asmuo, kurio teisnumui prieštarauja Susitarimo 7.1, 10 punktų, kiek tai susiję su įpareigojimu sudaryti hipotekos sutartį, nuostatos, todėl CK 1.82 straipsnio 3 dalies pagrindu turi teisę reikšti atitinkamus reikalavimus byloje.
10.3. Teismo sprendimo 49 punkte nurodyti apeliantės ir trečiojo asmens A. K. sąsajumą pagrindžiantys teiginiai nepaneigia Hipotekos sandorio neteisėtumo CK 1.82 straipsnio pagrindu ir jo neprieštaravimo apeliantės teistumui ir veiklos tikslams, o priešingai – būtent ir patvirtina, kad Hipotekos sandoris buvo sudarytas ne apeliantės, o trečiojo asmens A. K. interesais, apie šias aplinkybes neabejotinai žinant ir atsakovei, t. y. Susitarimo ir Hipotekos sandorio šalims buvus susijusioms, nesąžiningoms.
10.4. Pagal kasacinio teismo praktiką, CK 1.82 straipsnis taikomas, jei teismas konstatuoja aiškų, akivaizdų sandorio nenaudingumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. vasario 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-73/2008; 2011 m. gruodžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-511/2011; 2012 m. lapkričio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-462/2012). Įrodyti, kad veikta tikrai nesąžiningai, reiškia įrodyti, jog kita sandorio šalis žinojo ar turėjo žinoti, jog tas sandoris prieštarauja privataus juridinio asmens veiklos tikslams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-546/2012). Nagrinėjamu atveju egzistuoja visos sąlygos ginčijamus sandorius pripažinti negaliojančiais – atsakovė žinojo, kad ginčijami sandoriai neatlygintiniai, apeliantė jokios naudos dėl šių sandorių negavo ir negaus.
10.5. Byloje yra pateikti įrodymai ir paaiškinimai, patvirtinantys atsakovės tyčinius veiksmus apgaulės būdu paveikti atsakovę dėl ginčo sandorių sudarymo. Itin trumpas laiko tarpas tarp Žemės sklypo pervertinimo ir ginčo sandorių sudarymo tik patvirtina, kad ginčo sandoriai buvo sudaromi apgavus apeliantę, kad įkeitus Žemės sklypą, atsakovės mokumas bus atstatytas. Todėl teismas neteisėtai ir nepagrįstai atmetė ir ieškinio reikalavimą dėl Hipotekos sandorio pripažinimo negaliojančiu CK 1.91 straipsnio pagrindu.
10.6. Teismas nukrypo nuo CK 6.249 straipsnio 6 dalies taikymo pagrindų. Įskaitymas atitinka tikrąją Susitarimo šalių valią – Susitarimo 11 punkte šalys susitarė, kad trečiojo asmens A. K. 3 013 275,04 Eur skolą bus siekiama padengti užskaitomis taip, kaip nurodyta pasiūlyme dėl taikos (Susitarimo priedas Nr. 1), t. y. bus siekiama įskaityti pajus taip, kaip prašoma ir šiuo ieškiniu.
11. Atsakovė BKU „Amber“ atsiliepime prašo ieškovės apeliacinį skundą atmesti; priteisti iš ieškovės atsakovės patirtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodo šiuos atsikirtimus į ieškovės argumentus:
11.1. Tai, kad ieškovė Susitarime yra minima kaip įkaito davėja (Susitarimo 7.1 punktas), Susitarimą pasirašė (vizavo) kartu su šalimis, nurodydama „Pritariu“, ir jį įgyvendinant sudarė Hipotekos sutartį, savaime nesudaro pagrindo ieškovės laikyti Susitarimo šalimi.
11.2. Susitarimo 7.1 ir 10 punktų nuostatos, pagal savo esmę, yra sąlyginės, pačios savaime nesukuriančios ieškovei jokių įsipareigojimų, pažeidžiančios ieškovės teises, teisnumą ar pan. Šios nuostatos įtvirtinta tik (būtent) Susitarimo šalių sutarimą dėl to, koks konkrečiai turtas ir kokia tvarka turi būti įkeistas atsakovei užtikrinant trečiojo asmens A. K. įsipareigojimų įvykdymą.
11.3. Neatlygintiniai svetimo daikto hipotekos sandoriai yra įprasta verslo praktika, todėl pats savaime sandorio neatlygintinumas nelemia nei sandorio prieštaravimo juridinio asmens veiklos tikslams, nei, juo labiau, kreditoriaus ir įkaito turėtojo nesąžiningumo.
11.4. Pagal CK 1.82 straipsnį yra preziumuojama, kad kita sandorio šalis veikė sąžiningai. Ieškovė šioje byloje neįrodė atsakovės nesąžiningumo (Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 178 straipsnis).
11.5. Susitarimas buvo sudarytas turint tikslą ne ginčo tvarka atlyginti atsakovei padarytą 3 mln. Eur žalą, o Hipotekos sutartis – užtikrinant Susitarimo įvykdymą. Nei Susitarime, nei Hipotekos sandoryje nėra numatyta, kad Ginčijamų sandorių sudarymas ar jų galiojimas, o juo labiau pagal Hipotekos sutartį įkeisto turto vertė, būtų kaip nors susieti su atsakovės veiklos tęstinumo ar jos mokumo atstatymo sąlyga. Susitarimo sudarymas buvo tik viena iš priemonių, kurios buvo analizuojamos ir vertinamos, siekiant nustatyti, ar yra reali galimybė atstatyti atsakovės finansinį stabilumą sprendžiant klausimą dėl jos tolesnės veiklos perspektyvų ir galimybių. Vien 226 000 Eur skirtumas, atsiradęs dėl Žemės sklypo pervertinimo, nelėmė atsakovės bankroto ir licencijos atšaukimo.
11.6. Ieškovės apeliaciniame skunde nurodoma teismų praktika nagrinėjamoje byloje yra neaktuali ir joje suformuotos teisės aiškinimo bei taikymo taisyklės yra netaikytinos. Vadovaujantis tiek CK 6.249 straipsnio 6 dalimi, tiek ir Europos deliktų teisės principų (PETL) 10:103 straipsniu, į žalą gali būti įskaitoma tik iš žalą padariusio asmens neteisėtų veiksmų gauta nauda. Ieškovė nepagrindė, kokią naudą konkrečiai atsakovė gavo iš ieškovės, kada ir kokiu pagrindu ją gavo, todėl joks įskaitymas yra neįmanomas. Ieškovės prievolė atsakovei yra akcesorinė (šalutinė) prievolė, susijusi su pagrindine trečiojo asmens A. K. prievole atsakovei, todėl ir pasibaigti gali tik CK nustatytais pagrindais (4.174 straipsnis, 4.181 straipsnis, 4.197 straipsnio 2 dalies 1 punktas).
Teisėjų kolegija
konstatuoja:
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
12. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Šioje byloje nenustatyta absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų.
Dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka
13. Apeliantė 2020 m. lapkričio 11 d. pateikė prašymą paskirti šios bylos nagrinėjimą teismo posėdyje žodinio proceso tvarka. Nurodė, kad byloje yra nagrinėjami sudėtingi teisiniai klausimai ir nestandartinė situacija, susijusi su finansų įstaigos veikla, jos sudarytais sandoriais iki moratoriumo, finansų įstaigos poveikiu tretiesiems asmenims prisiimti įsipareigojimus už finansų įstaigos dalyvius bei vadovus. Keliami klausimai susiję ir su ginčo sandorių sudarymo metu buvusiomis faktinėmis aplinkybėmis, prieš apeliantę nukreipta apgaule bei nesąžiningumu, kuriuos atskleisti raštu bei tinkamai įvertinti rašytinio posėdžio būdu būtų itin sudėtinga. Be to, pirmosios instancijos teismas didelę dalį reikšmingų klausimų paliko neįvertintų ar vertino tuos pačius aspektus skirtingai atskirose sprendimo dalyse. Šioje byloje yra pateikta daug ir didelės apimties įrodymų, kurių pirmosios instancijos teismas nevertino arba vertino netinkamai.
14. Pagal CPK 322 straipsnį apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Dalyvaujantys byloje asmenys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba pareiškime dėl prisidėjimo prie apeliacinio skundo gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau šis prašymas teismui nėra privalomas.
15. Šiuo atveju šalys savo reikalavimus ir atsikirtimus grindžia vien rašytiniais įrodymais, jokių naujų įrodymų apeliacinės instancijos teisme nepateikė, procesiniuose dokumentuose pakankamai išsamiai išdėstė savo paaiškinimus ir argumentus, todėl nėra būtinybės skirti žodinį bylos nagrinėjimą.
Dėl reikalavimo pripažinti sandorių dalį, susijusią su ieškovės turto įkeitimu, negaliojančia
16. Trečiasis asmuo A. K. su atsakove sudarė Susitarimą, pagal kurį A. K. įsipareigojo sumokėti atsakovei 3 013 275,04 Eur skolą, susidariusią dėl A. K. neteisėtų veiksmų. Apeliantė ginčija Susitarimo 7.1, 10 punktų nuostatas, pagal kurias A. K. skolos grąžinimui užtikrinti įsipareigota įkeisti apeliantei priklausantį Žemės sklypą, ir Hipotekos sandorio dalį, pagal kurią Žemės sklypas įkeistas atsakovei. Šiuos sandorius (atitinkamas jų dalis) apeliantė prašė pripažinti negaliojančiais nuo jų sudarymo momento dviem savarankiškais pagrindais, t. y. 1) kaip prieštaraujančius juridinio asmens veiklos tikslams (CK 1.82 straipsnis); 2) kaip sudarytus dėl apgaulės (CK 1.91 straipsnis). Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad byloje neįrodytos minėtoms teisės normoms taikyti būtinos sąlygos, tačiau apeliantė nesutinka su tokiomis teismo išvadomis.
17. Pagal CK 1.82 straipsnio 1 dalį sandoriai, sudaryti privataus juridinio asmens valdymo organų, pažeidžiant privataus juridinio asmens steigimo dokumentuose nustatytą jų kompetenciją ar prieštaraujantys juridinio asmens tikslams, gali būti pripažinti negaliojančiais tik tais atvejais, kai kita sandorio šalis veikė nesąžiningai, t. y. žinojo ar turėjo žinoti, kad tas sandoris prieštarauja privataus juridinio asmens veiklos tikslams.
18. Apeliantė nurodo, kad jos kaip privataus juridinio asmens tikslas – pelno siekimas (CK 2.34 straipsnio 3 dalis); ginčijamų sandorių pagrindu apeliantei priklausantis nekilnojamasis turtas neatlygintinai įkeistas už trečiojo asmens A. K. prievoles atsakovei; atsakovė žinojo, kad apeliantė iš šių sandorių negaus naudos ir patirs nuostolių, kadangi po Hipotekos sandorio sudarymo atsakovės laikinasis administratorius nedelsdamas pateikė Lietuvos bankui neigiamą išvadą ir siūlymą kelti atsakovei bankroto bylą. Todėl, apeliantės teigimu, yra visos sąlygos pripažinti ginčijamus sandorius (atitinkamas jų dalis) negaliojančiais CK 1.82 straipsnio 1 dalies pagrindu.
19. Teisėjų kolegija pažymi, kad iš Susitarimo 14 punkto matyti, jog atsakovės pervestas lėšas trečiasis asmuo A. K. paskolino apeliantei ir kitiems asmenims; Susitarimą sudariusios šalys susitarė, kad iš Susitarimo 7.1 punkte nurodyto turto Kredito unijos gauta nauda pirmiausia bus dengiami šiame punkte išvardintų asmenų galimi įsipareigojimai Kredito unijai. Tokios Susitarimo nuostatos, teisėjų kolegijos vertinimu, patvirtina apeliantės netiesiogiai gautą naudą atsakovei priklausančiomis lėšomis, kurias trečiasis asmuo A. K. pagal Susitarimo sąlygas įsipareigojo grąžinti atsakovei.
20. Pažymėtina ir tai, kad svetimo daikto hipoteka (CK 4.181 straipsnis), kaip ir kitos prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonės, kuriomis su skolininku susiję tretieji asmenys prisiima atitinkamus įsipareigojimus (pvz., laidavimas), gali būti suteikiama neatlygintinai ir tokia praktika nėra neįprasta sudarant komercinio pobūdžio sandorius.
21. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad CK 1.82 straipsnyje nustatyti pagrindai sandoriams pripažinti negaliojančiais savaime nėra siejami su juridinio asmens sudaromų sandorių komercine nauda; su juridinio asmens teisnumu gali būti nesuderinamas tik aiškus, akivaizdus sandorio nenaudingumas, kai tokio sandorio palikimas galioti reikštų aiškų neteisingumą vienai iš sandorio šalių (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-511/20110).
22. Atsižvelgiant į byloje nustatytas aplinkybes, nėra pagrindo pripažinti, kad Hipotekos sandorio sudarymas buvo akivaizdžiai nenaudingas apeliantei. Apeliantei priklausančio Žemės sklypo įkeitimas buvo viena iš esminių Susitarimo sudarymo sąlygų (Susitarimo 17 punktas). Susitarimu trečiasis asmuo A. K. ir atsakovė BKU „Amber“ susitarė dėl piniginių lėšų grąžinimo atsakovei tvarkos ir terminų. Apeliantė neneigia, kad trečiasis asmuo A. K. dalį atsakovei priklausančių lėšų pervedė į apeliantės sąskaitą; kad šiuo pagrindu tarp apeliantės ir trečiojo asmens susiklostė paskolos teisiniai santykiai, kaip nurodyta Susitarimo 14 punkte. Juolab kad tuometinis apeliantės vadovas P. Ž. pasirašydamas pritarė Susitarimui, taigi, ir minėtai 14 punkto nuostatai. Be to, P. Ž. pritarė Susitarimui jį pasirašydamas ne tik kaip apeliantės atstovas, bet ir kaip UAB „North house“ atstovas. Byloje pateikti Juridinių asmenų registro duomenys patvirtina, kad UAB „North house“ ginčijamų sandorių sudarymo momentu buvo apeliantės vienintelė akcininkė. Taigi, ginčijami sandoriai apeliantės vardu buvo sudaryti turint ir vienintelės jos akcininkės sutikimą. Visa tai rodo, kad apeliantė, įsipareigodama įkeisti savo nekilnojamąjį turtą užtikrinant skolininko A. K. prievolių įvykdymą, turėjo netiesioginį suinteresuotumą dėl Susitarime nustatytų pinigų grąžinimo sąlygų. Todėl teisėjų kolegija atmeta apeliantės argumentus, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė CK 1.82 straipsnį ir nepagrįstai atsisakė šiuo pagrindu pripažinti ginčijamus sandorius (jų atitinkamas dalis) negaliojančiais.
23. Apeliantė taip pat laikosi pozicijos, kad ginčijami sandoriai sudaryti dėl apgaulės.
24. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad apgaulė CK 1.91 straipsnio prasme – tai sandorį sudarančio asmens tyčinis suklaidinimas dėl esminių sandorio aplinkybių, kuris gali reikštis aktyviais veiksmais, taip pat svarbių sandorio aplinkybių nuslėpimu, sąmoningai siekiant galutinio tikslo – sudaryti sandorį. Apgaule galima pripažinti tik tokius tyčinius veiksmus, kurie turi lemiamą įtaką šalies valiai susiformuoti. Kai reiškiamas reikalavimas pripažinti negaliojančiu dėl apgaulės sudarytą sandorį, byloje turi būti tiriama ir vertinama, ar atsakovas atliko tyčinius nesąžiningus veiksmus (tyčia pranešė tikrovės neatitinkančias žinias arba nutylėjo svarbias aplinkybes dėl esminių sudaromo sandorio elementų, siekdamas suklaidinti ieškovą), dėl kurių ieškovas buvo paskatintas sudaryti ne tokį sandorį, kokį jis iš tikrųjų siekė sudaryti, taip pat turi būti tiriamas bei vertinamas ir ieškovo elgesys tiek prieš sandorio sudarymą, tiek ir sudarant sandorį bei po sandorio sudarymo. Sprendžiant dėl apgaulės konstatavimo, abiejų šalių veiksmai turi būti vertinami vadovaujantis protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principais (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. rugsėjo 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-429/2013).
25. Apeliaciniame skunde teigiama, kad apeliantė buvo apgauta, jog įkeitus Žemės sklypą, atsakovės mokumas bus atstatytas. Pasak apeliantės, ta aplinkybė, kad sudarius Susitarimą ir Hipotekos sandorį po savaitės atsakovės laikinojo administratoriaus iniciatyva Žemės sklypas buvo pervertintas, patvirtina, kad atsakovės laikinasis administratorius jau sudarydamas Susitarimą tarėsi su turto vertintojais, todėl žinojo, kad turtas bus pervertintas ir Susitarimas realios reikšmės dėl atsakovės bankroto neturės.
26. Teisėjų kolegija šiuos argumentus atmeta kaip nepagrįstus. Pirmiausia pažymėtina, kad ginčijami sandoriai buvo sudaryti pasiūlius sudaryti taikos sutartį byloje, kurioje A. K. pareikštas reikalavimas dėl žalos atlyginimo Kredito unijai. Šalys žinojo, kad toje byloje nebus sprendžiamas klausimas dėl Kredito unijos veiklos apribojimo panaikinimo, todėl neturėjo pagrindo tokiems lūkesčiams.
27. Pagal Kredito unijų įstatymo (ginčijamų sandorių sudarymo momentu, t. y. 2016 m. rugpjūčio 28 d. galiojusi įstatymo redakcija; toliau – KUĮ) 73 straipsnio 3 dalį, kredito unijos bankroto bylą teismas iškelia tik tuo atveju, jeigu yra priežiūros institucijos išvada apie kredito unijos nemokumą. Kredito unijų priežiūros institucija yra Lietuvos bankas (KUĮ 55 straipsnio 1 dalis). Taigi, būtent Lietuvos bankas, įvertinęs kredito unijos finansinę būklę ir veiklos perspektyvas, sprendžia dėl bankroto bylos inicijavimo. Todėl atsakovės laikinasis administratorius negalėjo užtikrinti, kad sudarius Susitarimą ir jame numatytus hipotekos sandorius, atsakovės mokumas bus atstatytas. Juolab kad Susitarime tokių sąlygų ar pareiškimų nėra įtvirtinta.
28. Apeliantė remiasi Susitarimo 11 punktu, kuriame šalys susitarė, kad sieks padengti dalį skolos užskaitomis tuo atveju, jeigu Lietuvos banko sprendimu bus panaikintas Kredito unijos veiklos apribojimas (moratoriumas) arba Lietuvos bankas atskiru sprendimu pritars tokiam priešpriešiniam reikalavimų įskaitymui. Tačiau tokia nuostata, teisėjų kolegijos vertinimu, nesudaro pagrindo teigti, kad apeliantė turėjo pagrįstą lūkestį, jog suteikus užtikrinimo priemones, atsakovei bus panaikinti veiklos apribojimai, A. K. prievolės bus įskaitytos ir apeliantės prievolė pagal Hipotekos sandorį pasibaigs. UAB „Insolvensa“ atsiliepime nurodė, kad atsakovei padarytos žalos kompensavimas buvo tik viena iš priemonių, sprendžiant klausimą dėl atsakovės tolesnės veiklos perspektyvų ir galimybių. Tai matyti ir iš byloje esančios atsakovės laikinojo administratoriaus 2016 m. rugsėjo 9 d. išvados, pateiktos Lietuvos bankui.
29. Tai, kad kilus abejonėms dėl įkeičiamo turto vertės atsakovės laikinasis administratorius užsakė atlikti nepriklausomą turto vertinimą, nereiškia, kad administratorius jau pasirašant Susitarimą žinojo, jog įkeičiamas turtas yra pervertintas. Ši aplinkybė paaiškėjo tik atlikus minėtą vertinimą. Be to, pati apeliantė pritarė Susitarimo sąlygoms, įskaitant ir 7.1 punkte nurodytai Žemės sklypo rinkos vertei, todėl apeliantė negali būti laikoma apgauta dėl to, kad atsakovės laikinasis administratorius ėmėsi veiksmų siekdamas patikrinti, ar skolininko pateiktas įkeičiamo turto vertinimas yra teisingas. Pažymėtina, kad administratoriaus užsakymu atliktas turto vertinimas nebuvo nuginčytas įstatymų nustatyta tvarka, nes byloje tokių duomenų nėra.
30. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliantė byloje neįrodė, jog ginčijami sandoriai buvo sudaryti atsakovės laikinajam administratoriui panaudojus apgaulę. Todėl teismas pagrįstai atmetė apeliantės ieškinio reikalavimą pripažinti ginčijamus sandorius (jų atitinkamas dalis) negaliojančiais CK 1.91 straipsnio pagrindu.
Dėl alternatyvaus reikalavimo atlikti atsakovės gautos naudos įskaitymą
31. Teismui netenkinus ieškinio reikalavimo dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais, tokiu atveju apeliantė prašė įskaityti atsakovės gautą naudą – mažiausiai 672 336,62 Eur, į ieškovės prievolę atsakovei, kurios dydis – ne daugiau nei įkeisto Žemės sklypo vertė.
32. Apeliantės teigimu, pirmosios instancijos teismas, atmesdamas šį alternatyvų ieškinio reikalavimą, nepagrįstai atsisakė vadovautis CK 6.249 straipsnio 6 dalimi, pagal kurią tuo atveju, kai dėl to paties veiksmo atsirado ir žala, ir nauda nukentėjusiam asmeniui, gauta nauda nepažeidžiant protingumo, sąžiningumo ir teisingumo kriterijų gali būti įskaitoma į nuostolius. Apeliantė remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. birželio 29 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-3-266-611/2018, bei šios nutarties pagrindu suformuota teismų praktika, pagal kurią kredito unijos valdymo organų neteisėtais veiksmais priimant sprendimą išduoti paskolą padarytos žalos atlyginimas turi būti mažinamas paskolos gavėjo sumokėtu pajiniu įnašu.
33. Teisėjų kolegija nesutinka su šiais apeliantės argumentais. Pirmiausia pažymėtina, kad šioje byloje nėra sprendžiamas ginčas dėl trečiojo asmens A. K. neteisėtais veiksmais atsakovei padarytos žalos atlyginimo, jos dydžio. Šie asmenys sudarė Susitarimą, pagal kurį trečiasis asmuo A. K. įsipareigojo kompensuoti atsakovei būtent 3 013 275,04 Eur sumą. Apeliantė, kaip minėta, pritarė Susitarimui ir įsipareigojo įkeisti Žemės sklypą trečiojo asmens A. K. prievolėms užtikrinti. Nors Susitarimo 11 punkte šalys susitarė, jog trečiojo asmens A. K. 3 013 275,04 Eur skolą bus siekiama padengti užskaitomis taip, kaip nurodyta skolininko pateiktame pasiūlyme (Susitarimo priedas Nr. 1), tačiau pagal Susitarimo 2–4 punktus skolininkas įsipareigojo visą minėtą sumą (3 013 275,04 Eur) su palūkanomis pervesti nustatytomis dalimis ir terminais į atsakovės nurodytą banko sąskaitą. Būtent šios prievolės įvykdymas buvo užtikrintas Hipotekos sandoriu, pagal kurį buvo įkeistas ir apeliantei priklausantis Žemės sklypas.
34. Byloje yra pateiktos pajų pirkimo–pardavimo sutartys, pagal kurias apeliantė iš A. K. ir kitų asmenų supirko BKU „Amber“ pajus, kurių bendra sutartyse nurodyta vertė sudaro 672 336,62 Eur. Tačiau apeliantė nepagrindžia, kaip už apeliantės įsigytus konkrečius pajus atlikti pajiniai įnašai yra susiję su trečiojo asmens A. K. neteisėtais veiksmais, kuriais atsakovei buvo padaryta Susitarime nurodyta žala. Šioje byloje nėra įrodymų, kurie sudarytų pagrindą spręsti, kad be trečiojo asmens A. K. neteisėtų veiksmų nebūtų buvę ir pajinių įnašų už pajus, kuriuos apeliantė įsigijo. Taigi, nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo tų, kurios buvo nustatytos civilinėje byloje Nr. e3K-3-266-611/2018, todėl šiuo atveju negalima vadovautis apeliantės nurodytu precedentu dėl CK 6.249 straipsnio 6 dalies taikymo.
35. Pagal bendrąją taisyklę, įsiteisėjus teismo nutarčiai iškelti bankroto bylą, draudžiama atlikti priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymą (Įmonių bankroto įstatymo, kuris taikytinas BKU „Amber“ bankroto proceso atveju, 10 straipsnio 7 dalies 3 punktas). Todėl apeliantės finansiniai reikalavimai atsakovei gali būti tenkinami tik įstatyme nustatyta tvarka BKU „Amber“ bankroto byloje.
36. Remiantis tuo, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė apeliantės reikalavimą dėl įskaitymo.
37. Atsižvelgiant į nurodytas priežastis, dėl kurių šiuo atveju negalima atlikti įskaitymo, nėra pagrindo tenkinti apeliantės 2020 m. balandžio 17 d. pateikto prašymo dėl bylos sustabdymo. Jame apeliantė nurodė, kad Vilniaus apygardos teisme yra nagrinėjama civilinė byla Nr. e2-2790-864/2020 pagal UAB „Aukso upė“ ieškinį BKU „Amber“ dėl įpareigojimo atlikti veiksmus – įregistruoti ieškovę Kredito unijos nare 672 336,62 Eur sumai. Toje byloje priimtas teismo procesinis sprendimas turės tiesioginę įtaką nagrinėjamai bylai, nes pripažinus apeliantę Kredito unijos nare, bus papildomas pagrindas įskaityti reikalavimus. Todėl apeliantė prašė CPK 163 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu sustabdyti šios bylos nagrinėjimą iki įsiteisės sprendimas civilinėje byloje Nr. e2-2790-864/2020.
38. Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos Liteko duomenų matyti, kad Vilniaus apygardos teismo 2020 m. birželio 16 d. sprendimu apeliantės ieškinys minėtoje byloje atmestas, tačiau apeliantė pateikė apeliacinį skundą, kuris dar nėra išnagrinėtas. Teisėjų kolegijos vertinimu, galutinis teismo sprendimas minėtoje civilinėje byloje neturės esminės reikšmės siekiant teisingai išspręsti ginčą nagrinėjamoje byloje, nes apeliantės įregistravimas Kredito unijos nare nepaneigtų šioje nutartyje išdėstytų argumentų, dėl kurių negalima atlikti apeliantės reikalaujamo įskaitymo.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
39. Atsakovė BKU „Amber“ pateikė prašymą priteisti iš ieškovės 2 105,40 Eur dydžio bylinėjimosi išlaidas už advokatės suteiktas teisines paslaugas, bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme. Atsižvelgiant į tai, kad prašomų priteisti išlaidų dydis viršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 (redakcija, galiojanti nuo 2015 m. kovo 20 d.) patvirtintose rekomendacijose nustatytą maksimalų civilinėse bylose priteistino užmokesčio dydį už advokato teikiamą pagalbą rengiant atsiliepimą į apeliacinį skundą, taip pat įvertinus konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato darbo bei laiko sąnaudas, iš ieškovės atsakovei priteistina dalis patirtų išlaidų, t. y. 1 000 Eur.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2020 m. vasario 11 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės ,,Aukso upė“ (juridinio asmens kodas 303315335) 1 000 Eur (vieną tūkstantį eurų) bylinėjimosi išlaidų atsakovei bankrutavusiai kredito unijai „Amber“ (juridinio asmens kodas 302651151).
Teisėjai Danutė Gasiūnienė
Gintaras Pečiulis
Vigintas Višinskis