Administracinė byla Nr. A-463-662/2016
Teisminio proceso Nr. 3-64-3-00176-2015-8
Procesinio sprendimo kategorija 16.4
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
S P R E N D I M A S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2016 m. vasario 9 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Arūno Dirvono ir Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė), rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos A. U. skundą atsakovui Telšių apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl įsakymo panaikinimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
Pareiškėja A. U. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į Šiaulių apygardos administracinį teismą su skundu, kuriuo prašė skundą tenkinti ir panaikinti atsakovo Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Telšių AVPK, atsakovas) viršininko 2014 m. gruodžio 31 d. įsakymą Nr. 86-TE-478 „Dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo komisarei inspektorei A. U.“ (toliau – ir Įsakymas).
Pareiškėja A. U. skunde nurodė, kad jai Įsakymu skirta tarnybinė nuobauda – papeikimas, su kuo ji nesutinka ir mano, kad Įsakymas yra priimtas nepagrįstai. Įsakymas priimtas atsižvelgiant į Telšių AVPK 2014 m. gruodžio 4 d. tarnybinio patikrinimo išvadą Nr. 86-IS-65 „Dėl Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Akmenės rajono policijos komisariato pareigūnų veiksmų teisėtumo“ (toliau – ir Išvada), kurioje konstatuota, kad savo veiksmais (neveikimu) pareiškėja pažeidė Lietuvos Respublikos policijos veiklos įstatymo (toliau – ir Policijos veiklos įstatymas) 5 straipsnio 1 dalies 1, 3 ir 5 punktus, Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 2 straipsnį, Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2014 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. 1-133 patvirtintos Ikiteisminio tyrimo pradžios ir jos registravimo tvarkos (toliau – ir Ikiteisminio tyrimo tvarka) 85 punktą, Lietuvos Respublikos apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymo (toliau – ir Apsaugos nuo smurto įstatymas) 6 straipsnio 1 dalį, 7 straipsnio 1 ir 2 dalis, Lietuvos policijos generalinio komisaro 2012 m. sausio 31 d. įsakymu Nr. 5-V-84 patvirtinto Policijos pareigūnų reagavimo į pranešimus apie smurtą artimoje aplinkoje tvarkos aprašo (toliau – ir Tvarkos aprašas) 5.1.1–5.1.4, 5.4, 5.6, 6 punktus, Lietuvos policijos generalinio komisaro 2011 m. lapkričio 10 d. įsakymu Nr. 5-V-983 patvirtinto Policijos operatyvinių grupių darbo organizavimo tvarkos aprašo (toliau – ir Darbo organizavimo tvarkos aprašas) 12.2, 13.4, 13.7, 13.9 punktus, Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir VTĮ) 15 straipsnio 1 dalies 1 ir 4 punktus, Telšių AVPK viršininko 2012 m. kovo 26 d. įsakymu Nr. 86-V-118 patvirtinto Telšių AVPK Akmenės rajono policijos komisariato Kriminalinės policijos skyriaus tyrėjo pareigybės aprašymo (toliau – ir Pareigybės aprašymas) 7.2, 7.5, 7.6, 7.8 punktus ir aplaidžiai atliko tarnybines pareigas. Ginčas kilo dėl tarnybinių pareigų vykdymo 2014 m. lapkričio 4 d. reaguojant į pranešimą telefonu dėl smurto artimoje aplinkoje. Manė, kad vertindama įvykio aplinkybes tarnybines pareigas ji atliko tinkamai. Nurodė, kad minėtą dieną apie 20.44 val. jai ir kolegai G. J. budėtojo nurodymu atvykus adresu, kurį nurodė telefonu policijai skambinusi L. V., jie beldė į buto duris, tačiau jų niekas neatidarė. Bute nesigirdėjo jokių garsų. Po kelių minučių iš gretimo buto (iš buto (duomenys neskelbtini) išėjusi moteris prisistatė esanti L. V.. Nuo moters sklido stiprus alkoholio kvapas, šlapimo dvokas, ji svirduliavo. L. V. buvo paprašyta užeiti į jos butą Nr. 14, tačiau ji atsakė neturinti durų raktų, o šios buvo užrakintos; tai patikrino – priėjo prie durų, pabandė jas atidaryti ranka. Pareiškėja pasiūlė užeiti į gretimą (duomenys neskelbtini) butą, kad būtų galima išsiaiškinti įvykio aplinkybes. L. V. atsakė, jog minėtame bute nėra elektros. Pareiškėja nusprendė su pranešėja bendrauti apšviestoje laiptinėje. L. V. paaiškino savo namuose su sugyventiniu G. A. girtavusi, neblaivus G. A. pradėjęs ant jos šaukti, dėl kažko priekaištauti, todėl ji, bijodama galimo smurto, išėjo pas kaimynę į butą (duomenys neskelbtini) ir paskambino į pagalbos centrą. L. V. taip pat patikslino kartu su minėta kaimyne girdėjusios, kaip G. A. po šio konflikto išėjo iš jos buto, užrakino duris ir nulipo laiptais žemyn. Atvykus į įvykio vietą nei gatvėje, nei prie namo ar laiptinėje G. A. nepastebėtas. Nesant galimybės patekti į L. V. butą, jis neapžiūrėtas. Vadovaujantis Policijos veiklos įstatymo 18 straipsnio 1 dalies 3 punktu, jėga patekti į butą nebuvo teisinio pagrindo. Nors išoriškai nesimatė visiškai jokių L. V. sužalojimo požymių, jos vis tiek buvo pasiteirauta, ar reikalinga medikų arba kokia kita pagalba, tačiau ji pagalbos atsisakė bei paaiškino eisianti miegoti pas kaimynę, kadangi savo buto raktų tuo metu neturėjo. Pabeldus į L. V. nurodytos kaimynės, gyvenančios bute (duomenys neskelbtini), duris, siekiant pabendrauti su ja ir išsiaiškinti dėl galimo konflikto tarp sugyventinių, kaimynė durų neatidarė. L. V. paaiškino, jog kaimynė galimai durų nenori atidaryti, nes vengia neblaivi bendrauti su pareigūnais, todėl pati pasibelsianti į duris ir paprašysianti nakvynės, kai policijos pareigūnai išvyks. L. V. nurodžius, jog smurtauta jos atžvilgiu nebuvo, pareiškėja pasiūlė jai apie tai ir konflikto aplinkybes išdėstyti raštu. L. V. pranešimą (nors ir neįskaitomą) pareiškėja paėmė vykdydama ankstesnius Akmenės rajono policijos komisariato vadovybės žodinius nurodymus dėl atsisakymų pradėti ikiteisminį tyrimą, susijusius su pranešimais apie smurtą artimoje aplinkoje. Kadangi pranešimas apie smurtą artimoje aplinkoje nepasitvirtino, ką žodžiu ir raštu nurodė L. V., imtis veiksmų, nurodytų teisės normose, kurias neva pareiškėja pažeidė, nebuvo teisinio pagrindo, t. y. ji atvyko ir bendravo su L. V., kuri nurodė, kad smurto nepatyrė, medikų ir kitos pagalbos atsisakė. Atsižvelgiant į tai bei įvertinus objektyvias aplinkybes, dėl kurių nebuvo galimybės patekti į L. V. butą, nebuvo jokių pagrįstų aplinkybių, kuriomis vadovaudamasi pareiškėja galėtų imtis smurtą artimoje aplinkoje reglamentuojančiuose nuostatuose įtvirtintų veiksmų. Prieš priimdama sprendimą dėl ikiteisminio tyrimo nepradėjimo, pareiškėja atliko daugelį veiksmų, kurie Išvadoje nurodyti kaip neatlikti.
Kadangi 2014 m. lapkričio 4 d., nuvykus pas L. V., smurto artimoje aplinkoje įvykio nebuvo, tai tvirtino ir pati L. V., dėl to nebuvo smurtą patyrusio asmens, kurio atžvilgiu būtų galima taikyti kokias nors apsaugos priemones. Taip pat nebuvo teisinio pagrindo pradėti ikiteisminį tyrimą. Kaip jau minėta, pagal gautą pirmąjį pranešimą smurto faktas nepasitvirtino, todėl ikiteisminis tyrimas nepradėtas, o Apsaugos nuo smurto įstatymo 7 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog policijos pareigūnai organizuoja pagalbos teikimą šio įstatymo 9 straipsnio 1 ir 3 dalyse nustatyta tvarka, t. y. policijos pareigūnai, atvykę į smurto artimoje aplinkoje įvykio vietą, informuoja smurtą patyrusį asmenį apie galimybes gauti pagalbą ir su jo žinia praneša apie įvykį specializuotos pagalbos centrui; policijos pareigūnai nedelsdami, bet ne vėliau kaip kitą darbo dieną, praneša vaiko teisių apsaugos skyriui, jeigu nepilnametis patyrė smurtą artimoje aplinkoje, buvo jo liudininkas, gyvena aplinkoje, kurioje buvo smurtauta, arba jeigu įtariamas smurtavęs asmuo yra nepilnametis. Pagalbos teikimas pagal šio įstatymo 9 straipsnio 1 ir 3 dalis neorganizuotas, nepasitvirtintus smurto faktui, dėl to nepradėtas ir ikiteisminis tyrimas. Ikiteisminio tyrimo tvarkos 85 punkte nustatyta, jog įvykio vietoje turi būti nustatinėjami asmenys, galintys pateikti reikšmingą nusikalstamai veikai tirti informaciją. Jei pokalbių su tokiais asmenimis metu nustatoma, kad jų parodymai nereikšmingi, surašomas tarnybinis pranešimas, nurodant asmenų, su kuriais kalbėta, vardus ir pavardes, gimimo datas, gyvenamųjų vietų adresus, kontaktinius duomenis ir priežastis, dėl kurių apklausa netikslinga. Turi būti siekiama, kad įvykio vietoje per kuo trumpesnį laiką nuo pranešimo apie nusikalstamą veiką gavimo būtų atlikti visi reikalingi neatidėliotini veiksmai.
Šiuo atveju pareiškėja kalbėjo su pačia pranešėja L. V., ieškojo asmenų, galinčių pateikti reikšmingą nusikalstamai veikai tirti informaciją, tarp kaimynų, tačiau beldžiant į duris visų trijų gretimų butų gyventojai jų neatidarė. Tam įtakos galėjo turėti ir vėlyvas paros metas. Per minėtą trumpą laikotarpį nuo 20.44 val. iki 20.58 val., kuomet budėtojas nurodė vykti į kitą įvykį, manė, jog buvo imtasi visų įmanomų veiksmų, atsižvelgiant į įvykio aplinkybes ir objektyvias galimybes. Kaip ir nurodyta Tvarkos apraše, pareiškėja su pranešėja L. V. bendravo, teiravosi, kaip smurtas pasireiškė, ar prieš įvykį vartojo alkoholį, ar nėra taikomos smurtą patyrusio asmens apsaugos užtikrinimo priemonės, ar anksčiau yra buvę smurto artimoje aplinkoje atvejų, ar reikalinga kokia pagalba. L. V. teigimu, anksčiau G. A. buvo smurtavęs jos atžvilgiu, t. y. prieš savaitę, tačiau negalėjo pasakyti, ar jai taikomos smurtą patyrusio asmens apsaugos užtikrinimo priemonės, ar pradėtas ikiteisminis tyrimas. Smurto faktui nepasitvirtinus, nes L. V. nepatvirtino patyrusi smurtą ar kūno sužalojimus, vizualiai tokių jos veide nesimatė, nebuvo būtinybės užtikrinti įvykio vietos apsaugą, nes į butą patekti iš viso nebuvo galimybės. Taip pat nebuvo būtinybės imtis būtinų priemonių apsaugoti smurtą patyrusį asmenį nuo tolimesnių ar naujų smurtautojo smurtinių veiksmų, taip pat įvykio vietoje užtikrinti, kad smurtautojas negalėtų daryti įtakos, grasinti ar kitaip paveikti smurtą patyrusį asmenį, nes, pasak pačios pranešėjos, G. A. išėjo iki atvykstant policijos pareigūnams, o pabeldus į duris ir pabandžius jas atidaryti, jų niekas neatidarė, jos buvo užrakintos. L. V., vadovaujantis Tvarkos aprašo 6 punktu, būtina medicinos pagalba nebuvo užtikrinta, nes tai privaloma tik smurtą patyrusiam asmeniui. Be to, nors ir neblaivi, ji aplinkoje orientavosi ir įvykio aplinkybes suvokė, nurodė eisianti miegoti pas kaimynę, iš kurios ką tik buvo išėjusi. Į minėtą kaimynės butą (duomenys neskelbtini) L. V. nelydėta, nes L. V. teigimu, savininkė dabar nenori atidaryti durų, kadangi yra neblaivi, o ji pas ją nueisianti pati. Be to, pokalbio su L. V. metu apie 20.58 val. buvo gautas budėtojo R. Ž. pranešimas apie tai, kad Akmenės r.,(duomenys neskelbtini), dega ūkinis pastatas, įtariamas padegimas. R. Ž. informavo, jog viršininko R. K. nurodymu operatyvinės grupės pareigūnas į gaisro vietą privalo išvykti nedelsiant, kur ir išvyko su kolega G. J.. Atsižvelgdama į visas ankščiau išvardintas aplinkybes bei vadovaudamasi BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 168 straipsniu, pareiškėja nusprendė atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą, tačiau vadovaudamasi Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2014 m. birželio 30 d. įsakymo Nr. 1-133 „Dėl Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2008 m. rugpjūčio 11 d. įsakymo Nr. 1-110 „Dėl rekomendacijų dėl ikiteisminio tyrimo pradžios ir jos registravimo tvarkos“ pakeitimo“ 96 punktu, nutarimo atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą dėl minėto pranešimo apie smurtą artimoje aplinkoje nesurašė dėl objektyvių priežasčių – reaguota į kitus pranešimus apie įvykius, be to, tokiam sprendimui priimti įstatymas numato 10 dienų terminą, o po trijų valandų, gavus dar vieną pranešimą apie L. V. patirtus sužalojimus neaiškiomis aplinkybėmis, nusprendė pradėti vieną ikiteisminį tyrimą (Nr. 51-1-00434-14 pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 140 straipsnio 2 dalį – „Fizinio skausmo sukėlimas ar nežymus sveikatos sutrikdymas“) dėl abiejų pranešimų.
Nurodė, kad Išvada gali būti pripažinta pagrįsta, kai išvados dėl tarnybinio nusižengimo įvykio, tarnybinio nusižengimo sudėties, pareigūno, traukiamo atsakomybėn, kaltumo ar nekaltumo ir kitų išvadoje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais. Išvada taip pat turi būti įtikinama ir nekelti abejonių dėl išvadų pagrįstumo. Sprendžiant tarnybinės atsakomybės klausimą turi būti įvertinta ne tik kiekvieno įrodymo įrodomoji reikšmė, bet ir įrodymų visetas, tik iš įrodymų visumos galima daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalykų, esančių konkrečioje tarnybinio patikrinimo medžiagoje, buvimą ar nebuvimą. Sprendžiant jos tarnybinės atsakomybės klausimą, nebuvo nustatyta objektyvių įrodymų, leidžiančių pagrįstai konstatuoti, kad pareiškėja padarė tarnybinį nusižengimą. Išvadoje nėra įrodytos konstatuotos aplinkybės, o sprendimas taikyti tarnybinę atsakomybę ir skirta tarnybinė nuobauda yra nepagrįsti.
Atsakovas Telšių apskrities vyriausiasis policijos komisariatas atsiliepime į skundą su pareiškėjos skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
Nurodė, kad Įsakymas yra teisėtas, parengtas vadovaujantis Vidaus tarnybos statuto (toliau – ir Statutas, VST) 26 straipsnio 1 dalimi ir 26 straipsnio 2 dalies 2 punktu bei atsižvelgiant į Išvadą. Išdėstė Statuto 26 straipsnio 10 dalies, 26 straipsnio 2 dalies nuostatas ir pažymėjo, kad tarnybinis patikrinimas atliktas vadovaujantis Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2013 m. rugpjūčio 23 d. įsakymu Nr. 1V-720 „Dėl Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2003 m. rugpjūčio 27 d. įsakymo Nr. 1V-308 „Dėl tarnybinių patikrinimų atlikimo bei tarnybinių nuobaudų skyrimo ir panaikinimo tvarkos“ pakeitimo“ patvirtintu Tarnybinių patikrinimų atlikimo bei tarnybinių nuobaudų skyrimo ir panaikinimo tvarkos aprašu (toliau – ir Aprašas), nepažeidžiant Apraše numatytų procedūrų. Tarnybinio patikrinimo metu surinkti ir objektyviai įvertinti įrodymai leido Išvadoje pagrįstai konstatuoti, kad pareiškėja 2014 m. lapkričio 4 d. 20.31 val. reaguodama į L. V. telefoninį pranešimą (registruojamo objekto identifikacinis kodas – Nr. 0114000718389) apie tai, kad „prieš 30 min. pranešėją mušė jos sugyventinis G. A.. Mušė rankomis, ginklo nenaudojo. GMP nereikia. Nepilnamečių nėra. Smurtautojas šiuo metu yra bute kartu su nukentėjusia. Anksčiau yra smurtavęs. Kiti asmenys konflikte nedalyvavo. Rašys pareiškimą. Lauks nurodytu adresu“, išvyko į įvykio vietą. Pareigūnė, nuvykusi į įvykio vietą ir pabendravusi su nukentėjusiąja L. V., iš jos pareiškimo nepriėmė, nors skundo nuo smurto nukentėjęs asmuo neteikia, paėmė iš nukentėjusiosios neįskaitomą, juridinės galios neturintį pranešimą. Su nukentėjusiąja bendravo laiptinėje, į butą užėjusi nebuvo, neapžiūrėjo įvykio vietos, nesurašė įvykio vietos apžiūros protokolo, nesidomėjo įvykio aplinkybėmis, t. y. neapklausė kaimynų, liudytojų apie įvykusį incidentą. Be to, vykdama į įvykio vietą žinojo, kad L. V. yra anksčiau patyrusi smurtą, tačiau nesiėmė būtinų priemonių apsaugoti smurtą patyrusį asmenį nuo tolimesnių ar naujų smurtautojo smurtinių veiksmų. Matydama, kad smurtą patyrusi L. V. dėl fizinės negalios ar psichinės būsenos (asmuo neblaivus, apsvaigęs) negali likti be priežiūros, A. U. nedelsdama nesprendė jos priežiūros klausimo (kur ji nakvos), ją tiesiog paliko laiptinėje ir išvyko. Pareigūnė savo paaiškinime nurodė, kad L. V. buvo neblaivi ir su ja jokių procesinių veiksmų neatlikinėjo, kurie negalimi asmeniui esant neblaiviam. Tačiau visgi paėmė iš neblaivios L. V. ranka rašytą, neįskaitomą pranešimą, kurį traktuoja sau palankia linkme: „L. V. teigimu, šį kartą sugyventinis smurto jos atžvilgiu nenaudojo ir ji pretenzijų jam neturi“. Be to, tokia rašysena tik patvirtina, kad L. V. nelabai orientavosi aplinkoje ir nesuvokė savo veiksmų. A. U. paaiškinime minimas teiginys: „Nors išoriškai nematė visiškai jokių L. V. sužalojimo požymių, jos vis tik pasiteiravo, ar reikalinga medikų arba kokia kita pagalba, tačiau ji tokios atsisakė bei paaiškino eisianti miegoti pas kaimynę, kadangi savo buto raktų tuo metu neturėjo. Pabeldė į L. V. nurodytos kaimynės, gyvenančios bute (duomenys neskelbtini), duris, siekiant pabendrauti su ja ir dėl galimo konflikto tarp sugyventinių, taip pat išsiaiškinti dėl L. V. galimybės išmiegoti tame bute, kaimynė durų neatidarė. Tada L. V. paaiškino, jog kaimynė galimai durų nenori atidaryti, nes vengia neblaivi bendrauti su pareigūnais, todėl pati pasibelsianti į duris ir paprašysianti nakvynės, kai pareigūnai išeis“ – vertintinas kritiškai, nes tyrėja A. U. neblaivios L. V. teiginius laikė tiesa bei vertino sau palankia linkme. Teiginius, kad visiškai jokių L. V. sužalojimo požymių nematė, paneigia kaimynų iš buto (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), L. V. paaiškinimuose užfiksuoti teiginiai, jog L. V. veidas buvo sužalotas, tik tie sužalojimai buvo senesni, ne po įvykusio konflikto 2014 m. lapkričio 4 d. Be to, kaimynų apklausose užfiksuota ir tai, kad pareigūnė pas juos atėjusi nebuvo ir įvykio aplinkybių nesiaiškino, nes į duris nesibeldė. Jų teigimu, jei kas būtų beldę, jie būtų girdėję ir atidarę duris. Tai, kad pareigūnė nebuvo užėjusi ir į butą Nr. 14, patvirtina ir bute buvęs G. A., kuris paaiškinime nurodė, jog viską stebėjo per durų akutę. Pastarasis matė, kaip atėję policijos pareigūnai laiptinėje bendravo su L. V.; pareigūnė moteris padavė L. V. kažkokį popieriaus lapą, kuriame L. V. kažką rašė, ką, nežino, nes negirdėjo; kai L. V. kažką parašė popieriaus lape, pareigūnai jį paėmę iš L. V. išvažiavo; po kelių minučių L. V. parėjo namo ir jie tęsė išgertuves, kurių metu G. A. L. V. sudavė keletą smūgių ir jai nugriuvus bei pasidarius bloga iškvietė medikus. L. V. buvo išvežta pirmiausia į viešosios įstaigos Naujosios Akmenės ligoninės priėmimo skyrių, po to į Šiaulių respublikinę ligoninę. Tyrėja A. U. būdama įvykio vietoje ir, pasak jos, turėdama teisinį pagrindą, nenustačiusi smurto artimoje aplinkoje požymių, nepriėmė sprendimo pradėti ikiteisminį tyrimą, o apie nustatytas aplinkybes informavo vyresnįjį specialistą R. Ž., kad priims nutarimą atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą, toliau reagavo į kitus pranešimus apie nusikalstamas veikas. Gavus pranešimą iš Naujosios Akmenės ligoninės, kad pristatyta L. V. yra komos būklės, į įvykio vietą buvo nusiųsta tyrėja A. U. ir specialistas G. J.. Faktinių duomenų, kad pareigūnai antrą kartą nebuvo atvykę į įvykio vietą, nenustatyta, tik kaimynų paaiškinimuose užfiksuota, kad po to, kai greitoji pagalba išvežė L. V., pas juos niekas nebuvo atėjęs, niekas į duris nesibeldė. Teigtina, kad pareigūnai, atvykę ir antrą kartą, įvykio aplinkybių nesiaiškino. Teigė, kad jei tyrėja A. U. būtų tinkamai reagavusi į pranešimą pirmą kartą, t. y. išsiaiškinusi įvykio aplinkybes, apklaususi kaimynus, tinkamai surinkusi ir įforminusi pirminę medžiagą, tokių pasekmių būtų išvengta. Ištirtos faktinės aplinkybės bei surinkti įrodymai patvirtina, kad A. U. veiksmuose yra tarnybinio nusižengimo požymiai.
II.
Šiaulių apygardos administracinis teismas 2015 m. balandžio 7 d. sprendimu pareiškėjos skundą tenkino ir panaikino Telšių AVPK viršininko 2014 m. gruodžio 31 d. įsakymą Nr. 86-TE-478 „Dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo komisarei inspektorei A. U.“.
Pirmosios instancijos teismas išdėstė bylos faktines aplinkybes, aktualias Statuto ir Aprašo nuostatas ir padarė išvadą, jog atsakovas laikėsi Aprašo 6, 20, 22, 24, 29 ir 32 punktuose nustatytos tvarkos bei terminų dėl tarnybinio patikrinimo atlikimo ir tarnybinės nuobaudos skyrimo. Teismas pažymėjo, kad iš Išvados matyti, jog joje yra detaliai nurodyta, kokiais veiksmais (neveikimu) pasireiškė pareiškėjos neteisėtas elgesys, atskleista objektyvioji tarnybinio nusižengimo pusė (nurodyti pareiškėjos veiksmai (neveikimas) ir konkretūs teisės aktai bei jų normos, kurias, atsakovo vertinimu, pažeidė pareiškėja). Teismas, įvertinęs Išvadoje nurodytas aplinkybes, konstatavo, jog atsakovo įgaliotas asmuo netyrė pareiškėjos kaltės dėl konstatuotų tarnybinių nusižengimų ir jos nepagrindė, t. y. neatskleista subjektyvioji tarnybinio nusižengimo pusė. Nenustačius tarnautojo kaltės – negalima ir tarnybinė atsakomybė. Tai esminis procedūrinis pažeidimas, dėl kurio paskirta nuobauda – papeikimas – pripažintina neteisėta ir nepagrįsta (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. balandžio 28 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A63-1366/2011).
Išvadoje teigiama, jog jei tyrėja A. U. ir specialistas G. J. būtų tinkamai reagavę į pranešimą pirmą kartą, t. y. išsiaiškinę įvykio aplinkybes, apklausę kaimynus, tinkamai surinkę ir įforminę pirminę medžiagą, ir svarbiausias faktorius, nulėmęs tokią įvykių seką, – smurtą patyręs asmuo dėl fizinės negalios ar psichinės būsenos (asmuo girtas, apsvaigęs) negali likti be priežiūros, nesiėmė įstatymuose numatytų priemonių ir būdų užtikrinti ir apsaugoti L. V. nuo tolimesnių ar naujų smurtautojo smurtinių veiksmų, tokių pasekmių būtų išvengta; ir tik laimingo atsitiktinumo dėka L. V. nebuvo sunkiai sužalota. Įvertinus minėtą teiginį, padaryta išvada, jog, atsakovo vertinimu, dėl tarnybinio nusižengimo kilo ir neigiamos pasekmės – nesunkiai sužalotas asmuo. Tokiu atveju tarnybinio patikrinimo išvadoje turėjo būti aptartas taip pat ir priežastinis ryšys tarp neteisėtų veikų bei neigiamų pasekmių. Teismo vertinimu, priežastinis ryšys tarp pareiškėjos neteisėtų veikų bei neigiamų pasekmių yra neištirtas ir nepagrįstas, o nustatytas tik remiantis prielaidomis, tai laikytina dar vienu esminiu procedūriniu pažeidimu. Laikyta, jog buvo padaryti esminiai pagrindinių tarnybinės nuobaudos skyrimo procedūros taisyklių, turinčių užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo skirti nuobaudą pagrįstumą, pažeidimai, todėl pareiškėjos skundžiamas Įsakymas panaikintas.
III.
Atsakovas Telšių apskrities vyriausiasis policijos komisariatas apeliaciniu skundu prašo panaikinti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 7 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą.
Atsakovas nurodo, kad skundžiamas sprendimas buvo priimtas išsamiai bei visapusiškai neišnagrinėjus visų bylai reikšmingų faktinių aplinkybių. Atsakovas nesutinka su teismo išvadomis, atliktu įrodymu vertinimu ir mano, kad teismas skundžiamame sprendime pasisakė dėl tų aplinkybių, kurių teismo posėdyje išsamiai netyrė. Išvadoje atsakovas konkrečiai nepasisakė ir neapibrėžė pareiškėjos kaltės formos (tyčios ar neatsargumo), tačiau konstatavo, jog akivaizdu, kad policijos pareigūnai (tyrėja A. U. ir specialistas G. J.) susidariusioje situacijoje veikė ne taip, kaip to reikalauja teisės aktai, atsižvelgiant į visas jų veikimo metu egzistavusias faktines aplinkybes, kurios sąlygojo galimybę jiems veikti taip, kaip to reikalauja teisės aktai. Šis teiginys suponuoja pareiškėjos subjektyviąją tarnybinio nusižengimo pusę (neatsargumą), t. y. tyrėja A. U., atvykusi į įvykio vietą, tinkamai nereagavo į pranešimą pirmą kartą, neišsiaiškino įvykio aplinkybių, neapklausė kaimynų, tinkamai nesurinko ir neįformino pirminės medžiagos ir smurtą patyrusį asmenį dėl fizinės negalios ar psichinės būsenos (asmuo girtas, apsvaigęs) paliko be priežiūros, nesiėmė įstatymuose numatytų priemonių ir būdų užtikrinti ir apsaugoti L. V. nuo tolimesnių ar naujų smurtautojo smurtinių veiksmų, kurių galėjo būti išvengta. Pareiškėja turėjo visas galimybes tinkamai įvertinti susidariusią situaciją ir užkirsti kelią neigiamų pasekmių kilimui. Pareiškėjos veiksmai pasireiškė neveikimu.
Atsakovas mano, kad Išvadoje priežastinis ryšys pagrįstas objektyviais įrodymais ir L. V., G. A. (smurtautojo), A. U., G. J. paaiškinimuose užfiksuotais teiginiais. Analogiškose situacijose, t. y. tirdami smurto artimoje aplinkoje atvejus, pareigūnai privalo vadovautis ne tik BPK ir BK, bet ir kitais jų veiklą tokiais atvejais reglamentuojančiais teisės aktais. Policijos pareigūnai, nustatę galimą smurto artimoje aplinkoje faktą bei tai objektyviai patvirtinančius duomenis ir aplinkybes, ikiteisminį tyrimą privalo pradėti net ir negavę nukentėjusiojo skundo ar pareiškimo, t. y. tokiais atvejais ikiteisminis tyrimas pradedamas pagal patį įvykio faktą. Nagrinėjamu atveju, remiantis liudytojų (kaimynų) vėliau duotais paaiškinimais, pirmą kartą pareigūnams atvykus pas nukentėjusiąją L. V. ant jos veido jau matėsi sužalojimų, galimai ir senesnių, žymės, o Tvarkos aprašo 5.1 punkte nurodyta, kad policijos pareigūnai privalo atskirai apklausti smurto artimoje aplinkoje subjektus, nustatant, kaip smurtas pasireiškė, ar anksčiau yra buvę smurto artimoje aplinkoje atvejų, kada, kaip dažnai jie kartojosi ir kt. Akivaizdu, kad įstatymuose ir poįstatyminiuose teisės aktuose, reglamentuojančiuose pareigūnų veiksmus, tokiose situacijose yra labai aiškiai ir išsamiai aprašyti veiksmai, kuriuos pareigūnai privalo atlikti prieš priimdami procesinį sprendimą. Iš surinktos medžiagos akivaizdu, kad A. U., šių veiksmų neatlikusi, vadovaudamasi BPK 168 straipsniu, priėmė sprendimą atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą. Tiriamu atveju A. U. priėmė sprendimą atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą, neatlikusi būtinų pirminių veiksmų, kuriuos privalėjo tokiu atveju atlikti, iš kurių lemiamą reikšmę tolesniems įvykiams ir pakartotinam smurto prieš L. V. atvejui turėjo A. U. neveikimas, pasireiškęs tuo, kad ji net nebuvo įėjusi į L. V. butą, ką privalėjo padaryti, siekdama nustatyti, ar yra smurtinių veiksmų pasekmių. Jei A. U. būtų tinkamai atlikusi savo pareigą ir įėjusi į L. V. butą, akivaizdu, kad bute ji būtų pamačiusi prieš L. V. smurtavusį G. A., kuris tuo metu, kai A. U. laiptinėje iš neblaivios L. V. ėmė jokios juridinės galios neturintį neįskaitomu raštu parašytą paaiškinimą, visa tai iš L. V. buto vidaus stebėjo pro durų akutę. Šiuo atveju A. U. savo pareigos neatliko ir nesiėmė net menkiausių priemonių, siekdama išsiaiškinti pirminio įvykio aplinkybes, dėl ko netrukus po to, kai pareigūnai iš laiptinės, kurioje yra L. V. butas, išvyko, G. A. prieš L. V. smurtą panaudojo antrą kartą ir L. V. buvo išgabenta į ligoninę. Iš šių aplinkybių matosi akivaizdus, o ne menamas priežastinis ryšis tarp A. U. neveikimo ir netinkamo pareigų atlikimo pirmą kartą nuvykus pas L. V. ir dėl jos pakartotinio sužalojimo.
Išvadoje buvo nustatytos ir konstatuotos dėl A. U. neveikimo sukeltos neigiamos pasekmės – antrą kartą sumušta nukentėjusioji L. V. ir šiuo atveju akivaizdu, kad jei A. U. pirmą kartą atvykusi pas L. V. savo pareigą būtų atlikusi tinkamai, būtų įėjusi į buto vidų ir atlikusi būtinus veiksmus su G. A., L. V. antrą kartą nebūtų buvusi sumušta ir neigiamos pasekmės nebūtų kilusios. Atsakovas veikė teisingai ir protingai bei pareiškėjos teisių bei teisėtų interesų nepažeidė. Išdėstyti argumentai įrodo, kad pareiškėjai tarnybinė nuobauda buvo paskirta visapusiškai ištyrus bei įvertinus visas tarnybinei atsakomybei kilti reikšmingas aplinkybes, nustačius ir objektyviais įrodymais pagrindus pareiškėjos kaltę, kilusias pasekmes bei priežastinį ryšį tarp neteisėtos veikos ir neigiamų pasekmių, todėl esminiai procedūriniai pažeidimai nepadaryti. Teismas priėmė sprendimą neištyręs visų bylos aplinkybių, neanalizavęs nustatytų faktinių aplinkybių, todėl padarytos išvados negali būti laikomos tinkamai pagrįstomis. Mano, kad dėl nurodytų aplinkybių, skiriant tarnybinę nuobaudą pareiškėjai, nebuvo padaryta procedūrinių pažeidimų, darančių paskirtą nuobaudą neteisėta ir nepagrįsta.
Atsakovas pateikė patikslinimą prie apeliacinio skundo, kuriame, be apeliaciniame skunde nurodytų aplinkybių, pažymi, jog A. U. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateikė atsiliepimą, prie kurio pridėjo L. V. prašymo kopiją, kuri nėra patvirtinta, be to, neaišku, kokiomis aplinkybėmis L. V. prašymas gautas. Akmenės rajono apylinkės teismas 2015 m. balandžio 3 d. baudžiamojoje byloje Nr. 1-62-922/2015 teismo baudžiamuoju įsakymu nusprendė G. A. pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 2 dalyje, ir skirti jam 30 parų arešto. Teismo baudžiamojo įsakymo dalyje „Dėl fizinio skausmo sukėlimo L. V. 2014 m. lapkričio 4 d.“ L. V. parodymuose išdėstytos visiškai priešingos aplinkybės, nei tyrėjos A. U. pateiktame 2015 m. kovo 23 d. L. V. prašyme. Liudytojas, duodamas parodymus, pasirašo už melagingų parodymų davimą pagal BPK 235 straipsnį. Be to, Akmenės rajono apylinkės teismo 2015 m. balandžio 3 d. teismo baudžiamajame įsakyme neužsiminta apie L. V. gautą prašymą dėl baudžiamosios bylos nutraukimo. Prašo tyrėjos A. U. pateiktą L. V. 2015 m. kovo 23 d. prašymą vertinti kaip niekinį.
Pareiškėja A. U. atsiliepime į apeliacinį skundą su juo nesutinka, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepime į apeliacinį skundą pareiškėja išdėsto tuos pačius argumentus, kaip ir skunde pirmosios instancijos teismui, paaiškina faktines bylos aplinkybes ir papildomai nurodo, jog ikiteisminio tyrimo medžiagoje Nr. 51-1-434-14 esančioje Mykolo Romerio universiteto teismo medicinos instituto Šiaulių skyriaus specialisto išvadoje G1855/14(04) nurodyta, jog L. V. kūne mechaninių sužalojimų, padarytų 2014 m. lapkričio 4 d., nenustatyta. Taip pat 2015 m. kovo 23 d. L. V., atvykusi į Telšių AVPK Akmenės rajono policijos komisariatą, pateikė prašymą nutraukti minėtą baudžiamąją bylą G. A. atžvilgiu, nes, pasak jos, sugyventinis pirmą kartą jos atžvilgiu nesmurtavo, tačiau išsigandusi jo agresyvaus elgesio ji paskambino į Bendrąjį pagalbos centrą, o antrąjį kartą toliau besitęsusių išgertuvių metu jis jai vieną kartą spyrė į užpakalį, po to ji nuėjusi į kitą kambarį neteko sąmonės, pati mano dėl to, jog keletą dienų girtavo, taip jau yra nutikę ir anksčiau.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
Nagrinėjamoje byloje pareiškėja kreipėsi į teismą, prašydama panaikinti atsakovo Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininko 2014 m. gruodžio 31 d. įsakymą Nr. 86-TE-478 „Dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo komisarei inspektorei A. U.“.
Pirmosios instancijos teismas pareiškėjos skundžiamą Įsakymą panaikino dėl to, kad Išvadoje, kuria remtasi priimant Įsakymą, nebuvo atskleista subjektyvioji tarnybinio nusižengimo pusė ir priežastinis ryšys tarp pareiškėjos neteisėtų veikų bei neigiamų pasekmių.
Atsakovas Telšių AVPK su pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka ir teigia, jog, nors Išvadoje atsakovas konkrečiai nepasisakė ir neapibrėžė pareiškėjos kaltės formos (tyčios ar neatsargumo), tačiau konstatavo, jog akivaizdu, kad policijos pareigūnai (tyrėja A. U. ir specialistas G. J.) susidariusioje situacijoje veikė ne taip, kaip to reikalauja teisės aktai. Taip pat nurodo, jog Išvadoje priežastinis ryšys pagrįstas objektyviais įrodymais ir L. V., G. A. (smurtautojo), A. U., G. J. paaiškinimuose užfiksuotais teiginiais.
Pareiškėja A. U. yra statutinė valstybės tarnautoja – Telšių AVPK Akmenės rajono policijos komisariato Kriminalinės policijos skyriaus tyrėja. Vidaus tarnybos sistemos pareigūnų atsakomybę reglamentuoja Vidaus tarnybos statuto V skirsnis ir Tarnybinių patikrinimų atlikimo, tarnybinių nuobaudų pareigūnams skyrimo ir panaikinimo, sprendimų dėl pareigūnų, atleistų iš vidaus tarnybos, pripažinimo padariusiais tarnybinį nusižengimą ir dėl tarnybinių nuobaudų, kurios turėtų būti jiems skirtos, priėmimo tvarkos aprašas, patvirtintas vidaus reikalų ministro 2003 m. rugpjūčio 27 d. įsakymu Nr. 1V–308.
Tarnybinės atsakomybės inter alia tarnybinių nuobaudų skyrimo pagrindas yra tarnybinis nusižengimas (VTS 25 str. 1 d., 26 str. 1 d., Aprašo 3 p.). Tarnybinis nusižengimas – tai Vidaus tarnybos statuto ir kitų teisės aktų nustatytos vidaus tarnybos tvarkos pažeidimas ar pareigūno pareigų neatlikimas arba netinkamas atlikimas, padarytas priešingais teisei kaltais pareigūno veiksmais ar neveikimu (VTS 2 str. 6 d.). Tarnybinis nusižengimas yra tarnybinės nuobaudos skyrimo pagrindas. Tarnybinio nusižengimo sudėtis: neteisėta veika, tarnybinį nusižengimą padariusio pareigūno kaltė, o jeigu tarnybinis nusižengimas sukėlė neigiamas pasekmes – ir priežastinis ryšys tarp neteisėtos veikos ir neigiamų pasekmių (Aprašo 3 p.).
Tarnybinis nusižengimas yra viena iš teisės pažeidimų rūšių, todėl jam būdingi visi teisės pažeidimo elementai, t. y. objektas, subjektas, objektyvioji ir subjektyvioji pusės. Tarnybinio nusižengimo subjektu laikomas statutinis valstybės tarnautojas, turintis tarnybinį teisnumą ir veiksnumą. Tarnybos pažeidimo objektu pripažįstama nustatyta vidaus tarnybos tvarka. Tarnybinio nusižengimo objektyvioji pusė – tai statutinio valstybės tarnautojo neteisėtas elgesys (tarnybos pareigų, nustatytų VTS, pareigybių aprašymuose, teisės aktuose, reglamentuojančiuose policijos veiklą, viešąjį administravimą, valstybės tarnybą, neatlikimas arba netinkamas atlikimas). Tarnybinio nusižengimo subjektyvioji pusė – tai statutinio valstybės tarnautojo, neatlikusio ar netinkamai atlikusio pareigas, kaltė, kuri gali pasireikšti tiek tyčios, tiek neatsargumo forma (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gruodžio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A520-3015/2012; 2013 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-577/2013; 2012 m. gruodžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A520-2901/2012).
Konkretaus tarnybinio nusižengimo faktas ir tarnybinio nusižengimo sudėties elementai turi būti nustatyti motyvuotoje išvadoje, kuri surašoma nustatyta tvarka atlikus išsamų tarnybinio nusižengimo aplinkybių tyrimą. Tarnybinio nusižengimo tyrimo išvada, kuria remiamasi priimant individualų administracinį aktą dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo, yra tokio akto sudedamoji (motyvuojamoji) dalis. Motyvuota tarnybinio nusižengimo tyrimo išvada yra tas juridinę reikšmę turintis aktas, kuriuo nustatomas valstybės tarnautojo padaryto konkretaus tarnybinio nusižengimo padarymo faktas, tarnybinio nusižengimo sudėties elementai, pateikiamas tarnybinio nusižengimo kvalifikavimas pagal atitinkamas pažeistų teisės aktų normas, apibrėžiamos tarnybinės atsakomybės ribos, taip pat kaltinimo, nuo kurio valstybės tarnautojas turi teisę gintis, apimtis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-578/2013).
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas tarnybinių ginčų administracinėse bylose ne kartą yra konstatavęs, kad tarnybinio nusižengimo tyrimas (Statuto 26 str. 6 d.) yra tarnybinės nuobaudos skyrimo procedūros sudėtinė dalis, kurioje turi būti atliktas išsamus visų galbūt padaryto tarnybinio nusižengimo padarymo aplinkybių ir priežasčių, lėmusių nusižengimą, tyrimas. Tarnybinio nusižengimo tyrimo išvadoje nepakanka formaliai įvardyti atitinkamo įstatymo ir (ar) poįstatyminių aktų normas, kuriose nustatytos tam tikros valstybės tarnautojo elgesio taisyklės, ir konstatuoti, kad jas pažeidė atitinkamas valstybės tarnautojas. Tarnybinio nusižengimo tyrimą atliekantis pareigūnas (komisija) turi surinkti visus įrodymus, patvirtinančius ar paneigiančius valstybės tarnautojo galimai padaryto nusižengimo faktą, jo kaltę, patikrinti valstybės tarnautojo paaiškinime (jei toks pateiktas) nurodytas su tiriamu nusižengimu susijusias aplinkybes ir visa tai įvertinti, tyrimo rezultatus įforminant motyvuotoje tarnybinio nusižengimo tyrimo išvadoje.
Sprendžiant, ar skundžiamu sprendimu paskirta nuobauda buvo paskirta pagrįstai ir teisėtai, būtina nustatyti, ar tarnybinio patikrinimo išvadoje yra tyrimo metu surinkta medžiaga paremtų duomenų, patvirtinančių, jog pareiškėjas padarė veikas (ir kokias konkrečiai), kuriose yra tarnybinio nusižengimo sudėtis, taip pat tai, ar atsakovas laikėsi tarnybinių nuobaudų skyrimo pagrindinių procedūrų ir taisyklių (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-384/2013).
Pirmosios instancijos teismas išsamiai aptarė aktualias Statuto ir Aprašo nuostatas ir padarė išvadą, jog atsakovas laikėsi Aprašo 6, 20, 22, 24, 29 ir 32 punktuose nustatytos tvarkos bei terminų dėl tarnybinio patikrinimo atlikimo ir tarnybinės nuobaudos skyrimo. Pirmosios instancijos teismas procedūrinių nuobaudos skyrimo pažeidimų nenustatė, pareiškėja nei skunde pirmosios instancijos teismui, nei atsiliepime į apeliacinį skundą procedūrinių nuobaudos skyrimo pažeidimų neįvardino, apeliacinės instancijos teismas taip pat jų nenustatė, todėl detaliau dėl procedūrinės tarnybinio nusižengimo pusės teisėjų kolegija nepasisakys.
Bylos duomenys patvirtina, jog Įsakymas yra priimtas atsižvelgiant į Telšių AVPK 2014 m. gruodžio 4 d. tarnybinio patikrinimo išvadą Nr. 86-IS-65 „Dėl Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Akmenės rajono policijos komisariato pareigūnų veiksmų teisėtumo“.
Išvadoje konstatuota, jog pareiškėja neveikė taip, kaip to reikalavo teisės aktai. Išvadoje nurodyta, jog pareiškėja pažeidė Policijos veiklos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1, 3 ir 5 punktus, kuriuose numatyti šie pagrindiniai policijos uždaviniai: žmogaus teisių ir laisvių apsauga, viešosios tvarkos ir visuomenės saugumo užtikrinimas; neatidėliotinos pagalbos teikimas asmenims, kai ji būtina dėl jų fizinio ar psichinio bejėgiškumo, taip pat asmenims, nukentėjusiems nuo nusikalstamų veikų; nusikalstamų veikų ir administracinių teisės pažeidimų (nusižengimų) atskleidimas ir tyrimas, taip pat BPK 2 straipsnį, kuriame įtvirtinta, jog prokuroras ir ikiteisminio tyrimo įstaigos kiekvienu atveju, kai paaiškėja nusikalstamos veikos požymių, privalo pagal savo kompetenciją imtis visų įstatymų numatytų priemonių, kad per trumpiausią laiką būtų atliktas tyrimas ir atskleista nusikalstama veika, Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2014 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. 1-133 patvirtintos Ikiteisminio tyrimo pradžios ir jos registravimo tvarkos 85 punktą, kuriame nustatyta, jog įvykio vietoje turi būti nustatinėjami asmenys, galintys pateikti reikšmingą nusikalstamai veikai tirti informaciją; jei pokalbių su tokiais asmenimis metu nustatoma, kad jų parodymai nereikšmingi, surašomas tarnybinis pranešimas, nurodant asmenų, su kuriais kalbėta, vardus ir pavardes, gimimo datas, gyvenamųjų vietų adresus, kontaktinius duomenis ir priežastis, dėl kurių apklausa netikslinga; turi būti siekiama, kad įvykio vietoje per kuo trumpesnį laiką nuo pranešimo apie nusikalstamą veiką gavimo būtų atlikti visi reikalingi neatidėliotini veiksmai. Išvadoje nurodyta, jog pareiškėja taip pat pažeidė Lietuvos Respublikos apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymo 6 straipsnio 1 dalį, pagal kurią policijos pareigūnas, užfiksavęs smurto artimoje aplinkoje įvykį, nedelsdamas imasi priemonių apsaugoti smurtą patyrusį asmenį ir, atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes, pradeda ikiteisminį tyrimą, ir informuoja prokurorą, jeigu ikiteisminiam tyrimui pradėti būtinas prokuroro reikalavimas; 7 straipsnio 1 ir 2 dalis, kuriose numatyta, jog gavę pranešimą apie smurtą artimoje aplinkoje, policijos pareigūnai, atvykę į įvykio vietą arba patys būdami to įvykio liudininkai, užrašo duomenis apie smurto artimoje aplinkoje faktą, pradeda ikiteisminį tyrimą ir imasi priemonių, kad per trumpiausią laiką būtų atliktas ikiteisminis tyrimas bei užtikrinta smurtą patyrusio asmens apsauga; smurtą patyręs asmuo skundo neteikia; policijos pareigūnai organizuoja pagalbos teikimą šio įstatymo 9 straipsnio 1 ir 3 dalyse nustatyta tvarka, Lietuvos policijos generalinio komisaro 2012 m. sausio 31 d. įsakymu Nr. 5-V-84 patvirtinto Policijos pareigūnų reagavimo į pranešimus apie smurtą artimoje aplinkoje tvarkos aprašo 5.1.1–5.1.4, 5.4, 5.6, 6 punktus, kuriuose išvardinti policijos pareigūnų reagavimo į pranešimus apie smurtą artimoje aplinkoje reikalavimai: atskirai bendraudami su smurto artimoje aplinkoje subjektais policijos pareigūnai privalo nustatyti, kaip smurtas pasireiškė (kada, dėl ko kilo konfliktas, kokie konflikto metu buvo padaryti veiksmai, išsakyti žodžiai, kas gali tai paliudyti, ar yra smurtinių veiksmų padarinių (sumušimai, sulaužyti baldai ar pan.); ar prieš įvykį smurto artimoje aplinkoje subjektai vartojo alkoholio, narkotinių ar psichotropinių medžiagų; ar smurto artimoje aplinkoje subjektams nėra taikomos smurtą patyrusio asmens apsaugos užtikrinimo priemonės; ar anksčiau yra buvę smurto artimoje aplinkoje atvejų, kada, kaip dažnai jie kartojosi, ar apie tai buvo pranešta policijai, specializuotos pagalbos centrui, vaiko teisių apsaugos tarnybai; surašyti tarnybinį pranešimą dėl smurto artimoje aplinkoje fakto (1 priedas); užtikrinti įvykio vietos, kurioje galimai vyko smurto faktas, apsaugą (neliesti patiems ir neleisti aplinkiniams tvarkyti patalpų ar aplinkos), kol vaizdo fiksavimo priemonėmis bus užfiksuotos visos su nusikalstama veika susijusios aplinkybės (sudužę indai, sulaužyti baldai ir pan.); surašyti pranešimą apie smurtą artimoje aplinkoje (4 priedas) ir informuoti smurtą patyrusį asmenį, kad šis pranešimas bus išsiųstas specializuotos pagalbos centrui, o centro atstovai su juo susisieks ir suteiks jam pagalbą; imtis būtinų priemonių apsaugoti smurtą patyrusį asmenį nuo tolimesnių ar naujų smurtautojo smurtinių veiksmų, taip pat įvykio vietoje užtikrinti, kad smurtautojas negalėtų daryti įtakos, grasinti ar kitaip paveikti smurtą patyrusį asmenį; jeigu smurtą patyrusiam asmeniui yra būtina medicinos pagalba arba dėl jo fizinės ar psichinės būsenos (asmuo yra girtas, apsvaigęs) be priežiūros lieka nepilnamečiai (vaikai), negalintys pasirūpinti savimi, kartu gyvenantys asmenys, dėl savo fizinių ar psichinių trūkumų ar savybių negalintys likti be priežiūros, policijos pareigūnai privalo nedelsdami spręsti šių asmenų priežiūros klausimą. Išvadoje nurodyta, jog pareiškėja pažeidė Lietuvos policijos generalinio komisaro 2011 m. lapkričio 10 d. įsakymu Nr. 5-V-983 patvirtinto Policijos operatyvinių grupių darbo organizavimo tvarkos aprašo 12.2, 13.4, 13.7, 13.9 punktus, pagal kuriuos operatyvinė grupė turi užtikrinti viešąją tvarką ir visuomenės saugumą; imasi priemonių neatidėliotinai pagalbai suteikti asmenims, kai ji būtina dėl jų fizinio ar psichinio bejėgiškumo; užtikrina, kad operatyvinė grupė surinktų ir tinkamai įformintų kuo išsamesnę ir tikslesnę informaciją apie įvykį; priima procesinį sprendimą pradėti ikiteisminį tyrimą, atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą arba pradėti administracinio teisės pažeidimo bylos teiseną ir apie tai informuoja pareigūną, operatyviai valdantį policijos pajėgas, taip pat VTĮ 15 straipsnio 1 dalies 1 ir 4 punktus, pagal kuriuos valstybės tarnautojas privalo laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos, įstatymų ir kitų teisės aktų; tinkamai atlikti pareigybės aprašyme nustatytas funkcijas ir laiku atlikti pavedamas užduotis, Pareigybės aprašymo 7.2, 7.5, 7.6, 7.8 punktus, pagal kuriuos pareiškėja užtikrina nusikalstamų veikų ir kitų teisės pažeidimų prevencijos vykdymą, nusikalstamų veikų ir kitų teisės pažeidimų atskleidimą ir tyrimą; atlieka įvykio vietų apžiūras, ieško, užfiksuoja ir paima nusikalstamoms veikoms ištirti reikalingus objektus; pagal kompetenciją atlieka ikiteisminį tyrimą, atsako už priimamų procesinių sprendimų teisingumą ir pagrįstumą; priima skundus, pareiškimus ar pranešimus apie nusikalstamas veikas.
Nagrinėjamu atveju Išvadoje aptartas statutinio valstybės tarnautojo neteisėtas elgesys (tarnybinio nusižengimo objektyvioji pusė) pasireiškė tuo, kad pareigūnė, nuvykusi į įvykio vietą ir pabendravusi su nukentėjusiąja L. V., iš jos pareiškimo nepriėmė, nors skundo nuo smurto nukentėjęs asmuo neteikia, paėmė iš nukentėjusiosios neįskaitomą, juridinės galios neturintį pranešimą. Su nukentėjusiąja bendravo laiptinėje, į butą užėjusi nebuvo, neapžiūrėjo įvykio vietos, nesurašė įvykio vietos apžiūros protokolo, nesidomėjo įvykio aplinkybėmis, t. y. neapklausė kaimynų, liudytojų apie įvykusį incidentą. Be to, vykdama į įvykio vietą žinojo, kad L. V. yra anksčiau patyrusi smurtą, tačiau nesiėmė būtinų priemonių apsaugoti smurtą patyrusį asmenį nuo tolimesnių ar naujų smurtautojo smurtinių veiksmų. Matydama, kad smurtą patyrusi L. V. dėl fizinės negalios ar psichinės būsenos (asmuo neblaivus, apsvaigęs) negali likti be priežiūros, A. U. nedelsdama nesprendė jos priežiūros klausimo (kur ji nakvos), ją tiesiog paliko laiptinėje ir išvyko. Tyrėja A. U. būdama įvykio vietoje ir, pasak jos, turėdama teisinį pagrindą, nenustačiusi smurto artimoje aplinkoje požymių, nepriėmė sprendimo pradėti ikiteisminį tyrimą, o apie nustatytas aplinkybes informavo vyresnįjį specialistą R. Ž., kad priims nutarimą atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą, toliau reagavo į kitus pranešimus apie nusikalstamas veikas. Gavus pranešimą iš Naujosios Akmenės ligoninės, kad pristatyta L. V. yra komos būklės, į įvykio vietą buvo nusiųsta tyrėja A. U. ir specialistas G. J.. Faktinių duomenų, kad pareigūnai antrą kartą nebuvo atvykę į įvykio vietą, nenustatyta, tik kaimynų paaiškinimuose užfiksuota, kad po to, kai greitoji pagalba išvežė L. V., pas juos niekas nebuvo atėjęs, niekas į duris nesibeldė, todėl teigtina, kad pareigūnai, atvykę ir antrą kartą, įvykio aplinkybių nesiaiškino.
Sulyginusi Išvadoje aptartas faktines aplinkybes, susijusias su pareiškėjos tarnybiniu nusižengimu, ir Išvadoje pareiškėjos nusižengimui inkriminuotas teisės aktų normas, įvertinusi bylos medžiagos visumą, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad pareiškėjos veikoje buvo jai inkriminuojamo tarnybinio nusižengimo sudėtis, todėl ji pagrįstai bei teisėtai buvo patraukta tarnybinėn atsakomybėn. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, jog, kaip matyti iš Išvados, joje yra detaliai nurodyta, kokiais veiksmais pasireiškė pareiškėjos neteisėtas elgesys, atskleista objektyvioji tarnybinio nusižengimo pusė (nurodyti pareiškėjos veiksmai (neveikimas), kuriais ji pažeidė atitinkamas teisės normas).
Pareiškėja pagal Pareigybės aprašymą užtikrina nusikalstamų veikų ir kitų teisės pažeidimų prevencijos vykdymą, nusikalstamų veikų ir kitų teisės pažeidimų atskleidimą ir tyrimą; atlieka įvykio vietų apžiūras, ieško, užfiksuoja ir paima nusikalstamoms veikoms ištirti reikalingus objektus; pagal kompetenciją atlieka ikiteisminį tyrimą, atsako už priimamų procesinių sprendimų teisingumą ir pagrįstumą; priima skundus, pareiškimus ar pranešimus apie nusikalstamas veikas (7.2, 7.5, 7.6, 7.8 p.). Nagrinėjamu atveju pareiškėja, atvykusi į įvykio vietą, tinkamai nereagavo į pranešimą pirmą kartą, neišsiaiškino įvykio aplinkybių, neapklausė kaimynų, tinkamai nesurinko ir neįformino pirminės medžiagos ir smurtą patyrusį asmenį dėl fizinės negalios ar psichinės būsenos (asmuo girtas, apsvaigęs) paliko be priežiūros, nesiėmė įstatymuose numatytų priemonių ir būdų užtikrinti ir apsaugoti L. V. nuo tolimesnių ar naujų smurtautojo smurtinių veiksmų, nors pareiškėjos veiklą reglamentuojantys teisės aktai numato pareigą jai tokius veiksmus atlikti (Apsaugos nuo smurto įstatymo 6 str. 1 d., 7 str. 1 ir 2 d., Tvarkos aprašo 5.1.1–5.1.4, 5.4, 5.6, 6 p.). Bylos duomenų visuma patvirtina, jog A. U. priėmė sprendimą atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą neatlikusi būtinų pirminių veiksmų.
Pareiškėja paėmė iš L. V. paaiškinimą (I t., b. l. 30), tačiau jis yra neįskaitomas ir neturi jokios juridinės galios. Kaip minėta, smurtą patyręs asmuo skundo neteikia (Apsaugos nuo smurto įstatymo 7 str.). L. V. psichinė būklė (girtumas), kaip teisingai pažymėjo atsakovas, suponavo pareigą pareiškėjai nedelsiant spręsti L. V. priežiūros klausimą, juolab jei jos buto durys buvo užrakintos. Vėlesniais liudytojų (kaimynų) paaiškinimais patvirtinta, jog L. V. veidas buvo sužalotas, tik tie sužalojimai buvo senesni, ne po įvykusio konflikto 2014 m. lapkričio 4 d., o pareiškėja nurodė, jog išoriškai jokių L. V. sužalojimo požymių nesimatė. Nors pareiškėja teigė, kad beldžiant į duris visų trijų gretimų butų gyventojai (kaimynai) jų neatidarė, tokius argumentus paneigia kaimynų iš buto Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini) paaiškinimuose užfiksuoti teiginiai (I t., b. l. 37–38), jog pareigūnė pas juos atėjusi nebuvo ir įvykio aplinkybių nesiaiškino, nes į duris nesibeldė. L. V. kaimynų paaiškinimuose užfiksuota ir tai, jog po to, kai L. V. buvo išvežta į ligoninę, pas juos taip pat niekas nebuvo atėjęs, į duris nebeldė.
Pareiškėjos kartu su atsiliepimu į apeliacinį skundą pateiktame L. V. prašyme nurodoma, jog pirmą kartą, kai L. V. kvietė pagalbą, G. A. jos nebuvo mušęs, bet buvo agresyvus. Tačiau teisėjų kolegija minėto rašto nevertina kaip paneigiančio smurto prieš L. V. naudojimą 2014 m. lapkričio 4 d. apie 20 val. Nors pareiškėja teigia, jog nebuvo jokių pagrįstų aplinkybių, kuriomis vadovaudamasi ji galėtų imtis smurtą artimoje aplinkoje reglamentuojančiuose nuostatose įtvirtintų veiksmų, aplinkybės, jog 2014 m. lapkričio 4 d. apie 20 val. Naujojoje Akmenėje, (duomenys neskelbtini) G. A. panaudojo smurtą prieš L. V., taip sukeldamas jai fizinį skausmą, yra patvirtintos Akmenės rajono apylinkės teismo 2015 m. balandžio 3 d. teismo baudžiamuoju įsakymu (II t., b. l. 25–29), kuris yra įsiteisėjęs ir turi res judicata galią. ABTĮ 14 straipsnio 1 dalyje expressis verbis nurodoma, kad įsiteisėjęs teismo sprendimas, nutarimas ir nutartis yra privalomi visoms valstybės institucijoms, pareigūnams ir tarnautojams, įmonėms, įstaigoms, organizacijoms, kitiems fiziniams bei juridiniams asmenims ir turi būti vykdomas visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje. Sprendimui įgijus res judicata galią, bylinėjimasis laikomas baigtu, o ginčas išspręstu galutinai ir negrįžtamai, taip pat šalys nebegali kreiptis į teismą dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko tuo pačiu pagrindu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-642/2010). Tai, jog 2014 m. lapkričio 4 d. apie 20 val. G. A. sudavė L. V. keletą smūgių, nurodyta ir L. V. 2014 m. lapkričio 7 d. paaiškinime (I t., b. l. 20).
Dėl tarnybinio nusižengimo subjektyviosios pusės, kurios, pirmosios instancijos teismo vertinimu neatskleidė atsakovas, teisėjų kolegija pastebi, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje dėl pareigūno kaltės padarius tarnybinį nusižengimą yra pažymima, kad pagal VTS 2 straipsnio 6 dalyje, Aprašo 3 punkte pateiktą tarnybinio nusižengimo apibrėžimą, būtinas tokio nusižengimo elementas – pareigūno kaltė, t. y. pareigūnas gali būti nubaustas už atitinkamą veiką tik dėl jo kaltės, todėl, tiriant nusižengimą, būtina visapusiškai išsiaiškinti visas nusižengimo padarymo aplinkybes. Tam skirtas ir pareigūno paaiškinimas, kuriame nurodytas nusižengimo padarymo priežastis nusižengimą tiriantis pareigūnas privalo patikrinti ir įvertinti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. spalio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A6-1514/2006).
Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai vertino, jog Išvadoje, kuria remtasi priimant Įsakymą, nebuvo atskleista subjektyvioji tarnybinio nusižengimo pusė ir priežastinis ryšys tarp pareiškėjos neteisėtų veikų bei neigiamų pasekmių, ir dėl to nepagrįstai pripažino, kad buvo padaryti esminiai pagrindinių tarnybinės nuobaudos skyrimo procedūros taisyklių, turinčių užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo skirti nuobaudą pagrįstumą, pažeidimai.
Teisėjų kolegijos vertinimu, Išvadoje tinkamai aptarta tarnybinį nusižengimą padariusios pareigūnės kaltė (aplaidumas), t. y. atskleista subjektyvioji tarnybinio nusižengimo pusė. Taip pat Išvadoje nurodyta, jog dėl pareiškėjos aplaidaus tarnybinių pareigų vykdymo kilo neigiamos teisinės pasekmės: prieš L. V. pakartotinai buvo panaudotas smurtas. Iš Išvados matyti, jog neigiamos teisinės pasekmės buvo nulemtos tyrėjos A. U. veiksmų, priežastinis ryšys nagrinėjamu atveju tarp pareiškėjos veiksmų (neveikimo) ir kilusių neigiamų pasekmių, teisėjų kolegijos vertinimu, yra pagrįstas L. V., G. A., A. U. ir G. J. paaiškinimuose užfiksuotais teiginiais bei bylos medžiagos visuma: jei tyrėja A. U. būtų tinkamai reagavusi į pranešimą pirmą kartą, t. y. išsiaiškinusi įvykio aplinkybes, apklaususi kaimynus, tinkamai surinkusi ir įforminusi pirminę medžiagą ir nebūtų L. V. palikusi be priežiūros, o būtų ėmusis priemonių ir būdų užtikrinti bei apsaugoti L. V. nuo tolimesnių ar naujų smurtautojo smurtinių veiksmų, tokių pasekmių, t. y. pakartotinio smurto panaudojimo prieš L. V. tą patį vakarą būtų išvengta.
Administracinių bylų nagrinėjimo taisykles nustato ABTĮ normos. ABTĮ 86 straipsnio 2 dalis nustato, jog priimdamas sprendimą, administracinis teismas įvertina ištirtus teismo posėdyje įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas) yra tenkintinas. ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, o teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Akcentuotina, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį įsitikinimą. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Teismas turi įvertinti įrodymų įrodomąją reikšmę ir iš jų visumos daryti išvadą apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą.
Apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, jog pareiškėjos veika atitinka Vidaus tarnybos statuto 2 straipsnio 6 dalyje numatytus tarnybinio nusižengimo požymius, padaryta veika kvalifikuota teisingai, pareiškėjai inkriminuotas teisės aktų, pagal kurių reikalavimus ji turėjo įgalinimus veikti, pažeidimas, yra nurodyti veiksmai, kuriuos pagal teisės aktus ji privalėjo atlikti, pareiškėjos neveikimas objektyviai prieštaravo imperatyvioms teisės aktų nuostatoms, įpareigojančioms veikti atitinkamu būdu.
Apeliacinio teismo teisėjų kolegija, įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, sprendžia, kad tarnybinė nuobauda pareiškėjai paskirta įvertinus visas reikšmingas aplinkybes, kurios turi būti įvertintos parenkant tarnybinės nuobaudos rūšį (Vidaus tarnybos statuto 26 str. 1 d.). Tarnybinės nuobaudos (papeikimo) paskyrimas, teisėjų kolegijos vertinimu, patvirtina, kad atsakovas adekvačiai įvertino pažeidimo pobūdį, pareiškėjos kaltės laipsnį, asmenybę ir kitas reikšmingas aplinkybes (pareiškėja charakterizuojama teigiamai, bausta 4 kartus, skatinta 10 kartų, turi galiojančią tarnybinę nuobaudą – pastabą). Pareiškėjos nurodoma aplinkybė, jog pokalbio su L. V. metu buvo gautas pranešimas ir jai buvo nurodyta nedelsiant vykti į gaisro vietą, neatleidžia jos nuo pareigos vykdyti jai priskirtas funkcijas, o teismui nesudaro teisėto pagrindo konstatuoti, kad už padarytą tarnybinį nusižengimą jai (pareiškėjai) negali būti skiriama nuobauda. Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjai paskirta nuobauda – papeikimas, atitinka pareigūnės padaryto tarnybinio nusižengimo pobūdį, todėl skundžiamas Telšių AVPK viršininko 2014 m. gruodžio 31 d. įsakymas Nr. 86-TE-478 „Dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo komisarei inspektorei A. U.“ yra teisėtas bei pagrįstas, jo naikinti nėra pagrindo.
Pirmosios instancijos teismas, panaikindamas skundžiamą įsakymą, netinkamai taikė ir aiškino teisės aktus, taikytinus ginčo santykiams, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas (ABTĮ 143 str.) ir priimtinas naujas sprendimas, kuriuo pareiškėjos prašymas atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 str. 1 p.).
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija
n u s p r e n d ž i a:
Atsakovo Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato apeliacinį skundą tenkinti.
Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 7 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.
Pareiškėjos A. U. prašymą atmesti.
Sprendimas neskundžiamas.
Teisėjai Audrius Bakaveckas
Arūnas Dirvonas
Veslava Ruskan