El. civilinė byla Nr. e2-161-772/2016
Teisminio proceso Nr. 2-70-3-06895-2015-8
Procesinio dokumento kategorijos: 2.5.1.6.1.; 3.2.6.1.
(S)
ŠIAULIŲ APYLINKĖS TEISMAS
S P R E N D I M A S
LIETUVOS RESPULIKOS VARDU
2016 m. vasario 10 d.
Šiauliai
Šiaulių apylinkės teismo teisėjas Jonas Stubrys,
posėdžių sekretorės E. Andrulienė ir O. Baronienė,
dalyvaujant atsakovų atstovei adv. Renatai Todesaitei, neatvykus ieškovo atstovui, gautas prašymas bylą nagrinėti jam nedalyvaujant ir trečiajam asmeniui J. K., apie teismo posėdį pranešta tinkamai,
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka, išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo bankrutuojančios UAB ,,NS Valda“, atstovaujamos bankroto administratoriaus uždarosios akcinės bendrovės ,,Likvidas“ ieškinį atsakovams: S. Z. ir V. Z. dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu (Actio Pauliana pagrindu) ir restitucijos taikymo, trečiasis asmuo J. K..
Teisėjas, išnagrinėjęs civilinę bylą,
n u s t a t ė:
Ieškovas pareikštu ieškiniu teismo prašė: 1) pripažinti negaliojančiu 2008-09-24 tarp UAB „NS valda“ ir atsakovės S. Z. sudarytą nekilnojamojo turto pirkimo - pardavimo sutartį, kurios pagrindu atsakovei nuosavybės teise buvo perleistas nekilnojamasis turtas - sodų paskirties žemės sklypas - kadastrinis adresas (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); sodo namelis - unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) ir priteisti ieškovo naudai 34 754,40 Eur (120 000,00 Lt) ir 2) priteisti iš atsakovės bylinėjimosi išlaidas ieškovo naudai.
Ieškovas ieškinyje nurodė šias aplinkybes.
Bankroto administratorius UAB „Likvidas“ vykdydamas ĮBĮ 11 str. 3 d. 8 p. nuostatas, patikrinęs bankrutuojančios UAB „NS valda“ sandorius nustatė, jog 2008 m. rugsėjo 24 d. tarp UAB „NS valda“, atstovaujamos direktoriaus J. K., gyvenančio adresu adresas (duomenys neskelbtini), buvo sudaryta nekilnojamojo turto pirkimo - pardavimo sutartis, kurios pagrindu atsakovei nuosavybės teise buvo perleistas nekilnojamas turtas - žemės sklypas sodų paskirties, bendras sklypo plotas 0,06 ha; kadastrinis adresas (duomenys neskelbtini). unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), su jame esančiu pastatu - sodo nameliu (būklė nebaigtas statyti, baigtumas 60 proc.) pažymėjimas plane 1S1p, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančius (duomenys neskelbtini). Nekilnojamojo turto registre įregistruotas turtas: registro Nr. (duomenys neskelbtini). Turtas parduotas už 350 000 Lt (tris šimtus penkiasdešimt tūkstančių litų), kai tuo tarpu minėto turto vertė buvo 470 000 Lt ( keturi šimtai septyniasdešimt tūkstančių). 2008-09-29 Baltijos turto vertinimo agentūra įvertino minėtą Turtą Turto/nuosavybės rinkos vertės pažymoje Nr. (duomenys neskelbtini) (V). Iš jų sklypas - 170 000 Lt (vienas šimtas septyniasdešimt tūkstančių), o sodo namelis 300 000 Lt (trys šimtai tūkstančių litų).
Bankroto administratorius, patikrinęs šį sandorį, mano, jog jis yra nesąžiningas ir neteisėtas, prieštarauja vienam iš įmonės tikslų - pelno siekimui, kadangi įmonės veikloje reikalingas turtas perleistas už ženkliai mažesnę kainą nei sandorio sudarymu buvusi perleisto turto vertė, sandoris pažeidžia BUAB „NS valda“ kreditorių teises, be to sandoris nebuvo būtinas, jis sumažino ieškovo turto masę iš kurios būtų galima atsiskaityti su kreditoriais, atsižvelgiant į tai sandoris pripažintinas negaliojančiu ir taikytina restitucija.
Nurodė, kad įmonių bankroto procesą reglamentuoja Įmonių bankroto įstatymas, pagal kurio 11 straipsnio 3 dalies 8 punktą bankrutuojančios įmonės administratorius privalo patikrinti bankrutuojančios įmonės sandorius, sudarytus per ne mažesnį kaip 36 mėnesių laikotarpį iki bankroto bylos iškėlimo ir pareikšti ieškinius įmonės bankroto bylą nagrinėjančiame teisme dėl sandorių, priešingų įmonės veiklos tikslams ir galėjusių turėti įtakos tam, kad įmonė negali atsiskaityti su kreditoriais, pripažinimo negaliojančiais. Be to, BUAB „NS valda“ bankroto administratorius reikšdamas šį ieškinį atsakovei atstovauja tiek kreditoriams, tiek bankrutuojančios įmonės interesams. Taigi akivaizdu, jog konkrečiu atveju BUAB „NS valda“ bankroto administratorius, reikšdamas šį ieškinį turi neginčijamą, neginčytina reikalavimo teisę.
Teigė, jog šiuo atveju UAB „NS Valda“ pardavus turtą už ženkliai mažesnę nei turto rinkos vertę, dėl ko, net jei ir laikytume, kad nebuvo sukeltas bendras UAB „NS valda“ nemokumas, tačiau ženkliai sumažėjo turimo turto kiekis, iš kurio ateityje būtų tenkinami kitų kreditorių reikalavimai.
Mano, kad išdėstytos aplinkybės visiškai patvirtina, jog pagal 2008-09-24 d. tarp UAB „NS valda“ ir atsakovės sudaryta nekilnojamojo turto pirkimo - pardavimo sutartis, kuria turtas atsakovei buvo perleistas už ženkliai mažesnę kainą nei turto rinkos vertė, turėjo tiesioginės įtakos UAB „NS valda“ nemokumui, buvo sumažinta turto masė iš kurios būtų tenkinami kreditorių interesai ir taip buvo kitaip pažeisti kreditorių bei įmonės teisėti interesai.
2008-06-02 UAB „NS valda“, atstovaujama direktoriaus J. K. ir S. Z. sudarė preliminariąją sutartį dėl kitos sutarties sudarymo. Tokiu atveju, kai skolininko pareiga sudaryti sandorį kyla iš preliminariosios sutarties, sudarytos su trečiuoju asmeniu, svarbu nustatyti kreditoriaus reikalavimo teisės atsiradimo preliminariosios sutarties ir kreditoriaus ginčijamo turto perleidimo sandorio (pagrindinės sutarties) sudarymo momentus. Jei skolininkas sudarė preliminariąją sutartį su trečiuoju asmeniu iki kreditoriaus reikalavimo teisės atsiradimo, o pagrindinę sutartį - jau po to, tai tokiu atveju gali būti pripažįstamas privalomumas skolininkui sudaryti pagrindinę sutartį - kreditoriaus ginčijamą sutartį. Taikant Actio Pauliana institutą turi būti nustatomas tiek skolininko, tiek trečiojo asmens nesąžiningumas, kai ginčijamas atlygintinis sandoris (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija civilinėje byloje Nr. 3K-3-262/2008).
Pažymėtina, jog sutartis privalėjo būti sudaryta rinkos sąlygomis, t. y. už rinkos kainą.
Vertinant S. Z. nesąžiningumą reikia atsižvelgti ir į teisingumo ir protingumo principus. Atsižvelgiant į tai, kad šiuo atveju trečiasis asmuo - S. Z., įsigijo iš skolininko turtą už gerokai mažesnę kainą nei reali šio turto rinkos vertė, tai laikytina, kad ji nebuvo sąžininga, kadangi vertės neatitiktis jai galėjo buvo žinoma, todėl S. Z. negali būti pripažinta sąžininga turto įgyjėja. Vadovaujantis CK 6.67 straipsnyje įtvirtintos skolininko ir trečiojo asmens, su kuriuo skolininkas sudarė kreditoriaus ginčijamą sutartį, nesąžiningumo prezumpcijos, t. y. preziumuojamas abiejų sandorio šalių nesąžiningumas, ir šiuo atveju - kai sudarytas akivaizdžiai nenaudingas sandoris (CK 6.67 straipsnio 4 dalis; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija civilinėje byloje Nr. 3K-3-710/2002). Sudarytas sandoris tarp UAB „NS valda“ ir S. Z. buvo akivaizdžiai nenaudingas sandoris, kadangi įmonė sudarė sandorį pažeisdama savo pačios interesus - įmonė pardavė savo turtą už akivaizdžiai mažesnę kainą nei turto rinkos vertė (turtas parduotas už 350 000 Lt; turto rinkos vertė - 470 000 Lt). Toks sudarytas sandoris prieštarauja juridinio asmens veiklos tikslams ir įstatams, todėl turi būti pripažintas negaliojančiu ir taikytina restitucija.
2008-09-24 tarp UAB „NS valda“ ir S. Z., sudaryta nekilnojamojo turto pirkimo - pardavimo sutartimi, atsakovei nuosavybės teise buvo perleistas nekilnojamas turtas - žemės sklypas su jame esančiu sodo nameliu už 350 000 Lt, kai tuo tarpu minėto turto vidutinė rinkos vertė sandorio sudarymo metu buvo 470 000 Lt. Taigi, akivaizdu, jog konkrečiu atveju priešpriešinių įsipareigojimų disproporcija yra akivaizdi ir yra lygi 120 000 Lt (470 000 Lt - 350 000 Lt).
Atsižvelgiant į išdėstytą, pagrįstai teigtina, jog sudarydamos ginčo sandorį šalys buvo nesąžiningos. Dėl sandorio prieštaravimo juridinio asmens tikslams.
Kaip minėta, pagal 2008-09-24 sandorį atsakovei buvo perleistas turtas už ženkliai mažesnę kainą. Dėl to UAB „NS valda“ šis sandoris yra nenaudingas bei nuostolingas. Todėl pagrįstai teigtina, jog šalys, sudarydamos ginčijamą sandorį elgėsi nesąžiningai be to, toks sandoris neatitiko įmonės veiklos tikslų, kadangi vienas jų yra pelno siekimas. Todėl, ieškovo įsitikinimu, toks sandoris ne tik pažeidžia BUAB „NS valda“ kreditorių interesus, bet ir prieštarauja gerai moralei bei įmonės veiklos tikslams. Tuo tarpu sutinkamai su CK 1.82 str. 1 d., sandoriai, sudaryti privataus juridinio asmens valdymo organų, pažeidžiant privataus juridinio asmens steigimo dokumentuose nustatytą jų kompetenciją ar prieštaraujantys juridinio asmens tikslams, gali būti pripažinti negaliojančiais, kai kita sandorio šalis veikė nesąžiningai, t. y. žinojo ar turėjo žinoti, kad tas sandoris prieštarauja privataus juridinio asmens veiklos tikslams. Minėtina, jog aukščiau išdėstytos aplinkybės patvirtina šalių nesąžiningumą, todėl papildomai ieškovas nepasisako. Pastebėtina ir tai, kad pagal CK 1.81 str. 1 d. viešajai tvarkai ar gerai moralei prieštaraujantis sandoris yra taip pat niekinis ir negalioja. Atsižvelgiant į tai, tiek CK 6.66 str., tiek 1.81 str., 1.82 str. nustatytais pagrindais, ginčijamas sandoris pripažintinas negaliojančiu ir taikytina restitucija.
Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytą ieškovas prašė teismo atsakovų atžvilgiu taikyti ir laikinąsias apsaugos priemones.
Ieškovas neprieštaravo, jog įstatymų numatytais atvejais sprendimas byloje būtų priimtas už akių. Atsakovei pasiūlius priimtinas taikos sutarties sąlygas ieškovas sutiktų ginčą baigti taikiai.
Ieškovas savo reikalavimus grindė į bylą pateiktais įrodymais.
Ieškovo atstovas į teismo posėdį neatvyko, tačiau pateikė teismui prašymą bylą nagrinėti jam nedalyvaujant. Teismas, tenkino šį prašymą ir nusprendė bylą nagrinėti iš esmės pagal bendrąsias ginčo teisenos taisykles, ieškovo atstovui nedalyvaujant (CPK 245 str. 246 str. 1d.).
Atsiliepimu į ieškinį atsakovai prašė jį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsakovai procesiniame dokumente nurodė šias faktines aplinkybes.
2008-09-24 tarp UAB „NS Valda“ ir atsakovės S. Z. buvo sudaryta nekilnojamų daiktų pirkimo - pardavimo sutartis, pagal kurią atsakovė įsigijo 0,06 ha žemės sklypą, unikalus numeris: (duomenys neskelbtini), su jame esančiu pastatu - sodo nameliu (būklė - nebaigtas statyti, baigtumas 60 proc.), unikalus numeris (duomenys neskelbtini). Šio sandorio vertė - 350 000 Lt. Tokia galutinė sandorio vertė buvo nustatyta bendru šalių susitarimu, atsižvelgiant į tai, kad perkamo namo būklė vis dar buvo - nebaigtas statyti (baigtumas 60 proc.). Pažymėtina, jog minėtą sutartį iš UAB „NS Valda“ pusės pasirašė tuometinis bendrovės direktorius ir vienintelis akcininkas J. K..
Sutarties pasirašymo metu (2008-09-24) iš anksto aptartomis sąlygomis, taip pat buvo sutarta, kad pardavėjo atstovas J. K. atliks visą namo ir aplinkos sutvarkymą, kas atsakovei kainuos papildomai 200 000 Lt. sumą, t. y. tuometinis UAB „NS Valda“ direktorius, kaip fizinis asmuo, pasitelkęs kitus fizinius asmenis, įsipareigojo atsakovei S. Z. galutinai įrengti gyvenamąjį namą bei sutvarkyti aplinką. Kitaip tariant, be pirkimo - pardavimo sandorio, taip pat susiklostė rangos teisiniai santykiai, kuomet rangos sutartimi viena šalis (rangovas) įsipareigojo atlikti tam tikrą darbą savo rizika pagal kitos šalies (užsakovo) užduotį ir perduoti šio darbo rezultatą užsakovui, o užsakovas įsipareigojo atliktą darbą priimti ir už jį sumokėti (LR CK 6.644 str.).
Pažymėtina tai, kad nei tarp UAB „NS Valda“, nei tarp bendrovės direktoriaus J. K. ir atsakovų nebuvo pasirašyta rangos sutartis, kaip tą numato įstatymai, nors J. K. ir ketino vykdyti rangos darbus (kaip fizinis asmuo). Pagal J. K. tuometinius paaiškinimus atsakovei - taip buvo susitariama tam, kad sumažinti mokėtinus mokesčius valstybei. Dėl šios priežasties, kaip garantijos (taip aiškino J. K.), užtikrinant prievolės įvykdymą J. K. paprašė pasirašyti paprastąjį vekselį. Atsakovė S. Z. tą pačią dieną, t. y. 2008-09-24, pasirašė paprastąjį neprotestuotiną vekselį 200 000 Lt sumai, kuriuo įsipareigojo J. K. sumokėti ne skolą, o garantavo, kad atsakovai gyvenamojo namo statybos ir įrengimo eigoje J. K. ir jo pasamdytiems darbuotojams laiku galės mokėti už atliktus darbus sutartą atlyginimą.
Atsakovė S. Z. namo statybai buvo paėmusi paskolą iš banko, todėl savo įsipareigojimus vykdė laiku, tai yra atlikus dalį statybos darbų J. K. buvo sumokama už atliktus darbus sutarta pinigų suma. Mokėjimams buvo panaudojamos banko suteiktos paskolos lėšos, kurias bankas išmokėdavo etapais, po to, kai buvo atliekami tam tikri namo įrengimo ir statybos darbai ir pateikiamas šio nekilnojamojo turto įvertinimas, kuriame atsispindėdavo dėl atliktų darbų padidėjusi namo vertė (tokias sąlygas iškėlė bankas). Mokėjimus už atliktus darbus J. K. atsakovė atlikdavo grynaisiais pinigais, atitinkamai sumokėta pinigų suma būdavo užrašoma J. K. ranka ant paprastojo vekselio (kuris visą laiką buvo pas J. K.). Darbų pradžioje nebuvo jokių darbų atlikimo vėlavimų nei kitokių galimų atsiskaitymo trukdžių, šalys laikėsi susitarimo sąlygų, todėl atsakovams net nekilo įtarimų, kad J. K. galėtų minimą garantinį už paslaugas atsiskaitymo dokumentą traktuoti, kaip paskolos raštą, todėl atsakovė net nereikalavo, kad J. K. kiekvieną kartą pasirašytų, patvirtindamas apie pinigų gavimą. Darbai buvo vykdomi, ir mokama pagal susitarimą iki tol, kol J. K. pradėjo vengti atsiskaitymų su savo samdytais darbuotojais. Statybų eigoje atsirado nesklandumų, tai yra pasigirdo iš statybas atliekančių darbuotojų, kad su jais laiku neatsiskaitomą, o vėliau ir iš viso neatsiskaitomą, todėl atsakovė pareikalavo J. K. pasiaiškinti, kodėl jis nemoka darbuotojams atlyginimo, kai tuo tarpu atsakovė su juo atsiskaito laiku ir sutartas pinigų sumas. Negavusi aiškaus atsakymo atsakovė pareikalavo, kad J. K. pateiktų paprastąjį vekselį su įrašytomis atsakovės sumokėtomis pinigų sumomis.
J. K. įvykdė šį pažadą ir pateikė paprastojo vekselio kopiją ir ant jos pasirašė. Kaip teigė J. K., originalus dokumento egzempliorius turi būti pas jį, nes jis nors ir su pertraukomis, bet ruošiasi ir toliau vykdyti statybos darbus. Atsakovė tam neprieštaravo.
Tačiau J. K. ir toliau neatsiskaitant su darbuotojais, vykdžiusiais rangos darbus (jie atsisakė dirbti motyvuojant, kad jiems už darbą nemokama), atsakovai ėmėsi iniciatyvos ir patys susitarė su darbininkais, kad jie baigs namo įrengimą ir už tuos darbus buvo atsiskaitoma atskirai ir tiesiogiai su darbuotojais.
Atkreiptinas dėmesys, kad J. K. buvo sumokėta ir daugiau pinigų, nei nurodyta vekselyje, tačiau dalis įrašų nebuvo daroma, nes, kaip jau minėta, buvo dalykiški, pagrįsti pasitikėjimu, tarpusavio bendradarbiavimo santykiai ir atsakovams buvo svarbu, kad darbai vyktų sklandžiai ir reguliariai, o jie nebūtų įsiskolinę už atliktus darbus.
Po tokios situacijos susidarymo, kada atsakovai patys susitarė su darbininkais, kad jie baigs namo įrengimą ir už tuos darbus buvo atsiskaitoma tiesiogiai su darbuotojais, namo statybos ir įrengimas buvo baigtos be J. K. dalyvavimo šiame procese. Jis dėl to nereiškė jokių pretenzijų atsakovams, jokių pretenzijų atsakovams nereiškė ir nekilnojamojo turto pirkimo - pardavimo sandorio šalis - UAB „NS VALDA“. Ir tik 2010 08 mėn., dėl nesuprantamų priežasčių, J. K. kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą, prašydamas iš atsakovės S. Z. priteisti jo naudai neva tai negrąžintą 200 000 Lt skolą pagal vekselį ir palūkanas.
Vilniaus apygardos teismas 2014 10 10 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-3104-603/2014 J. K. ieškinį atmetė (atmesdamas ir S. Z. priešieškinį, kuriuo buvo siekiama pripažinti negaliojančiu J. K. išduotą 2008 09 24 paprastąjį vekselį). Lietuvos apeliacinis teismas 2015 06 03 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-359-516/2015 nutarė, J. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2014 10 10 sprendimo laikyti nepaduotu ir grąžinti jį padavusiam asmeniui. Taigi konstatuotina tai, kad Vilniaus apygardos teismo 2014 10 10 sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-3104-603/2014, kuriuo buvo atmestos visos J. K. piniginės pretenzijos S. Z., šiuo metu yra įsiteisėjęs ir galiojantis.
Pažymėtina ir tai, jog minėtame teisminiame ginče, kaip trečiasis asmuo dalyvavo ir UAB „NS Valda“, tačiau jokių argumentų ar pretenzijų, kurios nurodomos dabartiniu ieškiniu, nepateikė ir neišsakė. Nuostaba kelia ir tai, jog BUAB „NS Valda“, reikšdama ieškinį dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu ir puikiai žinodama, kad minėtame sandoryje, kaip šios bendrovės atstovas, dalyvavo J. K., bei žinodama apie J. K. nepagrįstus bandymus prisiteisti pinigines lėšas iš atsakovės, neįtraukia į šios bylos procesą J. K., kurio dalyvavimas šios civilinės bylos nagrinėjime yra tiesiog būtinas. Gal būt atsitiktinai, tačiau tuo pat metu sukeldamas tam tikrus pamąstymus (ar tai nėra eilinis paties J. K. netiesiogiai inicijuojamas bandymas nesąžiningai pasipelnyti iš atsakovų).
Šios bylos aspektu, akivaizdžių jog Actio Pauliana ieškinio taikymo sąlygų n ė r a (ir negali būti), be to akivaizdu, jog ieškovas nesilaiko įrodinėjimo taisyklių ir savo reikalavimų įrodymo bei pagrindimo nepateikia.
Civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (LR CPK 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (LR CPK 178 straipsnis), įrodinėjimo tikslas - teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (LR CPK 176 straipsnio 1 dalis). Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu.
Taigi bankrutuojanti bendrovė, kaip savarankiška proceso šalis - nagrinėjamu atveju ieškovas, naudodamasis savo teisėmis jos pasirinktu būdu, privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų pagrindu, to ieškovas neatliko.
Vertinant Actio Pauliana ieškinio taikymo sąlygas, pirmiausiai pažymėtina, jog atsakovų sąžiningumo prezumpcija ieškinyje nebuvo paneigta, neabejotina tai, kad atsakovams apie UAB „NS Valda“ turimus ar galimus įsipareigojimus kitiems kreditoriams nebuvo ir negalėjo būti žinoma, o sandoris, iš kurio ieškovas kildina savo reikalavimo teisę, atitiko realią, tuomet buvusią situaciją tiek rinkoje, tiek tarp šalių, t. y. atitiko šalių derybines pozicijas, lūkesčius, atitiko tai, kad nekilnojamasis turtas sandorio metu buvo neužbaigtas statyti (baigtumas 60 proc.), tai, kad UAB „NS Valda“ atsisakė savo ketinimu įrengti namą iki 100 proc. baigtumo, kas sąlygojo sandorio vertės sumažėjimą (lyginant su tuo kas preliminariai šalių buvo sutarta) ir šalių susitarimą dėl tokios sandorio vertės. Akivaizdu, jog atsakovai neturėjo galimybės patikrinti duomenų apie ieškovo turimus ir/ar galimus finansinius įsipareigojimus, jokių priežasčių įtarti apie galimą kitos sandorio šalies nesąžiningumą ar kokius nors neteisėtus ketinimus atsakovams nebuvo. Kaip ir nebuvo jokių priežasčių ir galimybių atsakovams patiems, kokiu nors būdu būti nesąžiningiems. Juk aptariamas sandoris buvo notarinės formos, mokėjimai buvo atliekami, lėšas sumokant bankiniu pavedimu, atsiskaitant pagal minėtą sandorį dalyvavo atsakovus kredituojantis bankas. Taigi, viskas šiame sandoryje buvo teisėtą.
Kartu pažymėtina, kad skolininko nesąžiningumo prezumpcija negali būti aiškinama kaip kreditoriaus teisiu pažeidimo prezumpcija ir nepaneigia procesinės ieškovo pareigos įrodyti, kad ginčijamu sandoriu kreditorių teisės buvo pažeistos.
Ieškovas ieškinyje nurodo, jog neva tai ginčijamas sandoris buvo akivaizdžiai nenaudingas, kadangi perleidžiamo turto vertė buvo 470 000 Lt, o sandorio vertė - 350 000 Lt. Toks vienpusiškas, siauras ir iškreiptas faktinių aplinkybių pateikimas neatitinka tikrovės. Pirmiausiai, ginčijamame sandoryje tuometinę UAB „NS Valda“ teisėtai atstovavo direktorius (atsakovų žiniomis ir vienintelis akcininkas) J. K., kuris bendrovės vardu ir laisva valia sudarė šį sandorį, sutiko su sandorio kaina ir kitomis sutartyje nurodytomis sąlygomis.
Be kita kito, 2008 09 24 d. Nekilnojamųjų daiktų pirkimo - pardavimo sutartyje, kurią patvirtino Vilniaus rajono 4 notaro biuro notarė V. P., nurodyta:
- Žemės sklypo indeksuota vertė 202 Lt, vidutinė rinkos vertė 65 959 Lt, pastato vidutinė rinkos vertė 127 000 Lt pagal VĮ ,,Registrų centro“ Vilniaus pažymą apie nekilnojamojo daikto ir daiktinių teisių į jį įregistravimą nekilnojamojo turto registre, 2008 09 10 d. Nr. (duomenys neskelbtini) (Sutarties 2.4. punktas);
- Sutarties sudarymas ir pasirašymas nepažeidžia bendrovės akcininkų, kreditorių, kitų trečiųjų asmenų teisių ir interesų, įstatų, LR teisės norminių aktų ir kitų teisės aktų reikalavimų (4.1.2. punktas);
- Yra priimti visi būtini sprendimai, reikalingi sutarties pasirašymui, kurie yra galiojantys ir neatšaukti vėliau priimtais sprendimais. Juridinio asmens organų sprendimai neprieštarauja įstatymu normoms, steigimo dokumentams, protingumo ar sąžiningumo principams, sandoris nepažeidžia juridinio asmens organų kompetencijos (4.1.3. punktas);
Ši sutartis sudaryta vadovaujantis sąžiningumo, protingumo, teisingumo ir šalių lygiateisiškumo principais, nenaudojant apgaulės ar spaudimo. Šalys atskleidė viena kitai visą joms žinomą informaciją, turinčią esminės reikšmės šios sutarties sudarymui ir jos vykdymui (8.4 punktas). Pažymėtina ir tai, jog tarp J. K. ir atsakovų, kaip žinoma, buvo susitarimas, kad J. K. atliks visą namo ir aplinkos sutvarkymą, o kiekvienas atliktų apdailos darbų atlikimo etapas bus užfiksuotas, atlikus sodo namo įvertinimą, kuris bus pagrindas gauti banko finansavimą už atliktus statybos ir apdailos (įrengimo) darbus ir tomis banko suteiktomis lėšomis bus atsiskaitoma su J. K.. Taigi šalims sudarius ginčijamą sandorį, pradžioje buvo sparčiai atliekami apdailos ir įrengimo darbai, kas neabejotinai didino paties objekto vertę.
Akcentuotina ir tai, jog Vilniaus apygardos teismas, priimdamas 2014 10 10 teismo sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-3104-603/2014 išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, kurios iš esmės sutampa su šioje byloje nagrinėtinais įvykiais ir priėmė teisingą ir pagrįstą sprendimą - bet kokias ieškovo pretenzijas atsakovei S. Z. atmetė. Be kita ko, teismas, priimdamas sprendimą konstatavo, kad į bylą pateikta Turto/nuosavybės rinkos vertės pažyma Nr. (duomenys neskelbtini) (b. I. 125-127, 1 t.), kurioje nustatyta atsakovės įsigyjamo nekilnojamojo turto rinkos vertė - 470 000 Lt, nesudaro pagrindo konstatuoti, jog sutarties šalys buvo susitarusios dėl kitos įsigyjamo turto kainos. Teismas, apibendrindamas bylos medžiagą, nurodė, jog nėra pagrindo išvadai, jog nekilnojamųjų daiktų pirkimo - pardavimo sutartyje yra įrašyta kita, nei sutarties šalys susitarė, kaina, todėl nėra pagrindo konstatuoti ir atsakovės įsiskolinimo ieškovui.
Vilniaus apygardos teismas taip pat teisingai konstatavo, kad ieškovas teismo posėdžio metu neneigė aplinkybių, susijusių su statybos rangos darbų atlikimu atsakovės įsigytame iš UAB „NS Valda“ objekte, bei nurodė, jog gali būti, kad ant „popieriaus lapo pasirašė už atliktus darbus“ (2014-04-29 teismo posėdžio garso įrašas). Teismas pagrįstai nurodė, jog atsižvelgiant į byloje ekspertų pateiktas išvadas dėl ginčo vekselio, kaip vientiso dokumento, t. y. vekselyje esant ne tik atsakovės S. Z. įrašui apie įsipareigojimą ieškovui J. K., bet ir ieškovo J. K. patvirtinimams apie 2008-11-01 ir 2009-03-03 gautas atitinkamai 100 000 Lt ir 43 000 Lt sumas, bei nesant nustatytų aplinkybių dėl atsakovės įsiskolinimo už įgytus nekilnojamuosius daiktus, yra pagrindas išvadai, jog atsakovė S. Z. sumokėjo ieškovui J. K. viso: 143 000 Lt sumą už objekte atliktus statybos darbus ir surašant vekselį atsakovė S. Z. išreiškė valią (garantiją) - užtikrinti tinkamą prievolės įvykdymą, apmokant ieškovui už atliktus statybos rangos darbus. Teismas taip pat teisingai pažymėjo, kad ieškovas J. K. iš esmės neneigė atsakovės nurodytų aplinkybių dėl tinkamo atsiskaitymo už atliktus statybos rangos darbus.
Pagrįstai konstatuotina, jog nėra jokio, - nei faktinio, nei teisinio, pagrindo tenkinti ieškovo ieškinio reikalavimus ir pripažinti 2008 09 24 d. nekilnojamųjų daiktu pirkimo - pardavimo sandorį negaliojančiu.
LR CPK 5 str. įtvirtinta teisė kiekvienam suinteresuotam asmeniui nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymu saugomas interesas, tačiau nereikia pamiršti, o šiuo atveju reikėtų priminti ieškovui, kad LR CPK 7 str. įpareigoja dalyvaujančius byloje asmenis sąžiningai naudotis ir nepiktnaudžiauti jiems priklausančiomis procesinėmis teisėmis. Taip pat pabrėžtina, kad LR CPK 1.5 str. įpareigoja civilinių teisinių santykių subjektus. įgyvendinant savo teises ir atliekant pareigas veikti pagal teisingumo, protingumo ir sąžiningumo reikalavimus. LR CPK 95 str. nustatyta, kad šalis, kuri nesąžiningai pareiškė nepagrįstą ieškinį (apeliacinį, kasacinį skundą) arba sąmoningai veikė prieš teisingą ir greitą bylos išnagrinėjimą ir išsprendimą, gali būti teismo įpareigota atlyginti kitai šaliai jos patirtus nuostolius. Teismas, nustatęs šio straipsnio 1 dalyje numatytus piktnaudžiavimo atvejus, gali paskirti asmeniui iki dvidešimt tūkstančių litų baudą.
Atsakovai mano, kad ieškovas nepagrįstai pareikšdamas ieškinį, - pažeidžia Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekse įtvirtintus ir anksčiau įvardintus civilinių teisių gynimo principus. Taip pat, kaip jau minėta, ieškovas pažeisdamas Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso normas (LR CPK 178 str.), įpareigojančias įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, nepateikia jokių pagrįstų įrodymų dėl ieškinyje pateiktų reikalavimų.
Remiantis ankščiau nurodytu bei vadovaujantis Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso 1.5 str., 1.138 str., 6.66 str., 6.189 str., Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 5 str., 93 str., 98 str., 111 str., 113 str., 142 str., 178 str., 285 str., atsakovai S. Z. ir V. Z. teismo prašė ieškovo ieškinį dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu (Actio Pauliana) atmesti, kaip nemotyvuotą ir nepagrįstą.
Priteisti iš ieškovo atsakovų naudai patirtas bylinėjimosi išlaidas.
Atsakovai savo atsikirtimus grindė į bylą pateiktais rašytiniais įrodymais.
Atsakovų atstovė adv. R. T. prašė teismo ieškovo ieškinį atmesti remiantis procesiniame dokumente nurodytais atsikirtimais. Duodama paaiškinimus nurodė, kad tai tėra tik trečiojo asmens spaudimo priemonė atsakovams, kadangi pats reikalavimas yra pareikštas po daugiau nei 7 metų. Iš kredito įstaigos gautas dokumentas tik patvirtina atsakovų atsikirtimų teisingumą, kadangi ieškovas neįrodė visų sąlygų tokiam ieškiniui pareikšti.
Trečiasis asmuo pagal el. bylos duomenis apie teisme iškeltą bylą yra informuotas tinkamai, tačiau savo nuomonės dėl ieškovo ieškinio reikalavimų atsakovams nepateikė, į teismo posėdį jis ar jo atstovas neatvyko, dėl to nuspręsta bylą nagrinėti jam nedalyvaujant (CPK 247 str. 1d.).
Ieškovo ieškinys atmestinas.
Byloje nustatyta, kad šalys 2008 m. rugpjūčio 21 d. sudarė nekilnojamojo turto pirkimo -pardavimo sutartį, pagal kurią ieškovas (UAB ,,NS Valda“) pardavė, o atsakovai nupirko nekilnojamojo turto objektus: žemės sklypą, u.n. (duomenys neskelbtini), su jame esančiu sodo nameliu, u.n. (duomenys neskelbtini), esančius (duomenys neskelbtini), (14-19 b. l.). Atsakovai nupirko turtą už 350 000 Lt ir sumokėjo mokėjimo nurodymais į ieškovo sąskaitą (15 b. l.). Būtent dėl šio sandorio ieškovas reiškia ieškinį atsakovams, prašydamas pripažinti jį negaliojančiu Actio Pauliana (CK 6.66 straipsnio) ir CK 1.82 straipsnio (dėl prieštaravimo veiklos tikslams) pagrindais.
Dėl ieškinio pagrįstumo CK 6.66 straipsnio pagrindu ir per mažos sandorio kainos.
Kasacinis teismas nuosekliai plėtojamoje praktikoje yra išskyręs tokias būtinas Actio Pauliana ieškinio taikymo sąlygas: 1) kreditorius turi turėti neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę; 2) ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus teises; 3) skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio; 4) skolininkas buvo nesąžiningas, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditoriaus teises; 5) trečiasis asmuo, sudaręs su skolininku atlygintinį dvišalį sandorį, buvo nesąžiningas. Be šių sąlygų, taip pat skiriami du šio instituto taikymo ypatumai: 1) Actio Pauliana atveju taikomas vienerių metų ieškinio senaties terminas; 2) kreditoriaus reikalavimas nukreipiamas į perleistą pagal ginčijamą sandorį turtą (ar jo vertę) tiek, kiek būtina šiam reikalavimui patenkinti. Įvertinus, kad Actio Pauliana instituto taikymas susijęs su sutarčių laisvės ribojimu, ir siekiant, kad kreditorius nepiktnaudžiautų šiuo institutu bei nebūtų nepagrįstai suvaržytos skolininko teisės, sandorį pripažinti negaliojančiu Actio Pauliana pagrindu bei taikyti jo teisinius padarinius galima tik esant pirmiau nurodytų sąlygų visetui, t. y. nenustačius bent vienos nurodytų sąlygų egzistavimo, nėra pagrindo taikyti CK 6.66 straipsnio ir pripažinti sandorį negaliojančiu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės teisėjų sesijos 2012 m. lapkričio 6 d. nutarimas, priimtas civilinėje byloje AB DNB Nord v. A. M. ir kt., bylos Nr. 3K-P-311/2012).
Kadangi Šiaulių apygardos teismo 2015 m. gegužės 27 d. nutartimi ieškovui iškelta bankroto byla, administratoriumi paskirta UAB „Likvidas“, o pastaroji, gindama kreditorių teises, pareiškė Actio Pauliana ieškinį, todėl atsakovai ginčija ieškovo teisės reikšti tokį ieškinį, nesutinka su tuo, kad ginčijamas nekilnojamojo turto pirkimo - pardavimo sandoris pažeidžia kreditorių teises, kadangi turtas, jų nuomone, buvo parduotas už pagrįstą rinkos kainą. Tokiu būdu esminis ginčas tarp šalių kyla dėl sandoriu perleisto turto rinkos vertės, kadangi, ieškovo teigimu, turtas turėjo būti parduotas už ne mažesnę kaip 470 000 Lt kainą, o atsakovų nuomone, parduoto turto kaina atitinka jo rinkos kainą sandorio sudarymo metu, atsižvelgiant ir į kitus teisinius santykius tarp šalių (Vilniaus apygardos teismo 2014-10-10 priimtas sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-3104-603/2014).
Įvertinus byloje pateiktus įrodymus spręstina, jog ginčo turtas nėra parduotas už ženkliai mažesne, nei rinkos kaina. Iš aukščiau paminėtos nekilnojamųjų daiktų pirkimo – pardavimo sutarties seka, kad vidutinė žemės sklypo vertė pagal Nekilnojamojo turto registro duomenis pardavimo momentu (2008-09-10) buvo 65 959 Lt, o pastato 127 000 Lt (16 b. l.). Šalių sudarytas notarinės formos sandoris, kaip ir duomenys iš viešųjų registrų yra laikomi oficialiais įrodymais (Notariato įstatymo 26 str. ir Nekilnojamojo turto registro įstatymo 3 str.). Nors šalys dar iki ginčo turto pirkimo - pardavimo sandorio sudarymo ir buvo sudariusios Preliminarią sutartį (11-13 b.l.), tačiau ir šiame susitarime jos numatė, daug papildomų sąlygų. Pirmiausia, pagrindinė sutartis turėjo būti sudaryta iki 2009-05-01, tačiau sudaryta jau 2008-09-24. Be to ir šis terminas nebuvo galutinis (preliminarios sutarties 2.1.p.). Antra, pardavėjas įsipareigojo iki pagrindinės sutarties sudarymo užbaigti parduodamo gyvenamojo namo statybos rangos darbus iki vidaus apdailos įrengimo stadijos (sutarties 4.4.p.), tačiau juos iš dalies atliko po sutarties sudarymo. Trečia, nekilnojamojo daikto pirkimo – pardavimo sutarties momentu parduodamo atsakovams sodo namelio baigtumas buvo tik 65 proc. (31 b.l.).
Atsižvelgiant į aukščiau nurodytus faktus ir juos patvirtinančius įrodymus teismui nėra pagrindo remtis ieškovo pateiktomis UAB „Baltijos turto vertinimo agentūros“ jau ieškovui nepriklausiusio nekilnojamojo turto (pirkimo - padavimo sutarties 3p.), esančio nurodytų adresu ir 2008-09-26 bei 2009-02-17 atliktomis turto rinkos vertės Pasikeitimo pažyma ir Turto pažyma (30-31 b. l.).
Kaip jau teismas yra nurodęs Turto vertinimo pažymose ir Nekilnojamojo turto registre nurodyto ginčo nekilnojamojo turto objektų vidutinė rinkos vertė skiriasi.
Kaina yra esminė nekilnojamojo daikto pirkimo - pardavimo sutarties sąlyga, tačiau ne jos dydis (CK 6.397 str.). Byloje nėra duomenų, jog šalys visiškai neaptarė kainos ar pavedė kainą nustatyti vienai iš šalių arba trečiajam asmeniui.
Ginčo atveju, nekilnojamojo daikto pirkimo - pardavimo sutartyje kaina šalių nustatyta tiesiogiai ir nėra nurodyta kitokia jos nustatymo tvarka. Kadangi šalys nėra susitarusios kitaip, laikoma, kad jos turėjo omenyje tą kainą, kuri nurodyta sutartyje. Be to pardavėjas (ieškovas) buvo ne tik juridinis asmuo, bet ir verslininkas, o pirkėjai (atsakovai) fiziniai asmenys, kas leidžia teismui daryti išvada, jog tokiu atveju ,,pranašumas“ buvo pardavėjo pusėje (CK 6.193 str. 4d.).
Tokie aukščiau nurodyti duomenys leidžia teismui spręsti, kad ginčo sandoriu atsakovams perleistų statinių vertė buvo ne mažesnė kaip 350 000 Lt. Todėl pripažintina, kad ji laikytina pagrįsta, ir šalių nustatyta ginčo turto rinkos vertė nekelia abejonių. Atskirai pastebėtina, kad po nekilnojamųjų daiktų perleidimo atsakovams, šalis dar siejo statybos rangos santykiai, kas taip pat leidžia teismui daryti išvadą, jog tai turėjo įtakos parduodamo daikto kainai. Nors turto vertintojas irgi atsižvelgė į šias aplinkybes, tačiau tai buvo padaryta tik lyginamosios vertės aspektu (30-31 b.l.). Dėl to teismui irgi nėra teisinio pagrindo remtis turto vertintojo apskaičiuota statinių verte, suvokiant, jog tuo metu prasidėjo ir pasaulinė ekonominė krizė, kuri taip pat turėjo įtakos nekilnojamojo turto kainai. Nors turto vertintojas, nustatydamas ginčo daiktų rinkos vertę lyginamosios vertė būdu, nenurodė kitų lyginamųjų nekilnojamojo turto objektų pardavimo kainų, tačiau tai nesukelia teismui abejonių dėl 2008-09-24 nekilnojamųjų daiktų pirkimo - pardavimo sutartyje nustatytos turto rinkos vertės kainos pagrįstumo (14-19 b. l.).
Atkreiptinas dėmesys, ginčo atveju neanalizuotinos ieškovo nemokumo priežastys, nurodant, jog išlieka ir trečiojo asmens, kaip bendrovės vadovo ir vienintelio akcininko teisinė atsakomybė ieškovui (CK 2. 50 str., 2. 87 str.). Ieškovo pateikti ir nurodyti duomenys apie sumažintą ginčo turto rinkos vertę, vertintini kaip neesminiai, kadangi jų nepatvirtina jokie kiti įrodymai. O tai, kad ginčo šalys preliminarioje sutartyje buvo susitariusios kitaip, kaip jau teismas yra nurodęs aukščiau irgi nelaikytina pagrindu dėl iš esmės sumažintos parduodamų nekilnojamųjų daiktų kainos. Todėl laikytina, kad tai tėra tik subjektyvi ieškovo nuomonę apie ginčo turto rinkos vertę.
Šios teismo nustatytos aplinkybės patvirtina, kad ginčo turtas nėra parduotas už per mažą kainą dėl ko buvo pažeistos kreditorių teisės, ir tai neatitinka vieno iš CK 6.66 straipsnio 1 dalyje nurodytų atvejų, kuriems esant pripažįstama, kad sandoris pažeidžia kreditoriaus teises.
Dėl sandorio privalomumo.
Sandoris gali būti ginčijamas Actio Pauliana pagrindu tik tuo atveju, jeigu skolininkas jo sudaryti neprivalėjo (CK 6.66 straipsnio 1 dalis). Ši sąlyga visų pirma suprantama kaip teisinės prievolės sudaryti sandorį neturėjimas. Kasacinio teismo praktikoje privalėjimas sudaryti sandorį aiškinamas kaip vienas iš imperatyvų, ribojančių sutarčių sudarymo laisvę. Tokios būtinybės sudaryti sandorį pavyzdžiai, gali būti ikisutartiniai susitarimai, viešas konkursas ir kiti iš įstatymų ar kitų pagrindų atsirandantys imperatyvai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus kolegijos 2006 m. sausio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje VĮ Valstybės turto fondas v. UAB „Cetarium“, UAB „Ortofina“ ir R. G. K., bylos Nr. 3K-3-17/2006; 2010 m. lapkričio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BAB „Alytaus tekstilė“ v. AB „Rytų skirstomieji tinklai“, bylos Nr. 3K-3-485/2010; kt.).
Šalys neginčijo, kad sandoris joms buvo privalomas dėl tarp šalių susiklosčiusių ikisutartinių santykių (11-13 b.l.). Nustatyta, kad ginčo šalys dar 2008-06-02 sudarė Preliminarią sutartį, kas ir lėmė tam tikrus jų įsipareigojimus. Kaip jau teismas aukščiau yra nurodęs, byloje nustatyta, kad šalys privalėjo pagrindinę sutartį sudaryti iki 2009 m. gegužės 1 d. (šio termino pabaiga galėjo keistis), tačiau ją sudarė jau 2008-09-24, tai yra po truputį daugiau nei trijų mėnesių (14-19 b. l.). Preliminarios sutarties 2.2. punkte buvo numatyta, kad visą nekilnojamųjų daiktų kainą pirkėjas turės sumokėti pardavėjui tik pagrindinės sutarties sudarymo momentu. Šioje sutartyje šalys numatė ir jų atsakomybę, jeigu bus atsisakyta įvykdyti sutartinius įsipareigojimus (sutarties 6 p.). Tokie šalių įsipareigojimai negali būti aiškinami kitaip, kaip prievolė sudaryti ginčo sandorį. Tačiau atskirai pažymėtina, kad pirmiausia, šioje sutartyje numatytas tik atsakovės įsipareigojimas sudaryti sutartį, nesusiejant to su kitos šalies pareiga atsakovei, įvykdžius nurodytas sąlygas, parduoti ginčo turtą (sutarties 6.2.p.). Priešingai, tame pačiame sutarties punkte buvo numatyta, kad jeigu pirkėja (atsakovė) nurodytu terminu neįsigis iš pardavėjo (ieškovo) minėto nekilnojamojo turto, pirkėja įsipareigoja sumokėti ieškovui 30 proc. dydžio piniginę baudą, kuri bus apskaičiuojama nuo 140 000 Lt sumos. Tokie šalių susitarimai reiškia šalių sutartą imperatyvą, atsakovei neįvykdžius nurodytame sutarties punkte išdėstytų sąlygų ir privalomai sudaryti ginčo sandorį. Tuo pačiu atmestini ieškovo argumentai, kad jam ginčo sutarties sudarymą privalomai nulėmė preliminari sutartis. Tai paneigia ir iki ginčo sandorio sudarymo vykusi šalių susitarimų eiga (civ. byla Nr. 2-3104-603/2014). Atsakovei išreiškus pageidavimą iš ieškovo pirkti nekilnojamuosius daiktus, po to ir ieškovas pakeitė savo nuostatas, jas vertinant pagal pardavėjo preliminarioje sutartyje prisiimtus įsipareigojimus (11-13 b. l.). Todėl pripažintina, kad dėl paties ieškovo veiksmų šalių santykiai keitėsi joms vykdant ikisutartinius įsipareigojimus. Tokios nustatytos faktinės aplinkybės patvirtina, kad pirmiausia, atsakovė privalėjo sudaryti ginčo sandorį, o šalių sudaryta preliminari sutartis atsakovės atžvilgiu pažeidė prievolių ir sutarčių vykdymo principus (CK 6. 38 str., 6.200 str.).
Dėl sandorio šalių nesąžiningumo.
Sandoriui pripažinti negaliojančiu Actio Pauliana pagrindu turi būti nustatomas tiek skolininko, tiek trečiojo asmens nesąžiningumas, jeigu sandoris atlygintinis (CK 6.66 straipsnio 1, 2 dalys). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas šią teisės normą ir pasisakydamas dėl skolininko ir trečiojo asmens nesąžiningumo vertinimo, yra nurodęs, kad skolininkas ir trečiasis asmuo laikomi nesąžiningais tik esant pagrindui konstatuoti, kad jie žinojo ar turėjo žinoti, jog sudarydami sandorį pažeidžia skolininko kreditoriaus teises. Pažymėtina, kad civilinėje teisėje galioja sąžiningumo prezumpcija – kiekvienas asmuo laikomas sąžiningu, jeigu neįrodyta kitaip. Tačiau CK 6.67 straipsnyje yra įtvirtinti konkretūs nesąžiningumo prezumpcijos atvejai, kurie traktuotini kaip bendrosios taisyklės išimtys. Įrodžius aplinkybes, pagrindžiančias vienos iš CK 6.67 straipsnyje nustatytų nesąžiningumo prezumpcijų taikymą, atsakovų nesąžiningumas preziumuojamas, todėl įrodinėjimo našta siekiant paneigti atsakovų nesąžiningumą ir apsiginti nuo ieškinio tenka atsakovams.
Pagal CK 6.67 straipsnio 4 punktą preziumuojama, kad kreditoriaus interesus pažeidusio sandorio šalys buvo nesąžiningos, jeigu įvykdymo, kurį pagal tą sandorį turėjo atlikti skolininkas, vertė žymiai viršija kitos sandorio šalies pateiktą įvykdymą (priešpriešinių įsipareigojimų disproporcija). Kadangi jau nustatyta, kad ginčo turtas nebuvo parduotas už daug mažesnę kainą nei nustatyta jo rinkos vertė, todėl laikytina, jog ši prezumpcija yra nenuginčyta leistinais įrodymais ir nėra pagrindo, remiantis CK 6.67 straipsnio 4 punktu, o tuo pačiu konstatuoti atsakovų, kaip Actio Pauliana pagrindu ginčijamą sandorį sudariusios šalies, nesąžiningumą.
Dėl ieškinio senaties, kaip Actio Pauliana ieškinio taikymo sąlygos.
CK 6.66 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad ieškinį dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu šio straipsnio 1 dalyje numatytomis sąlygomis kreditorius turi teisę pareikšti per vienerių metų ieškinio senaties terminą. Šis terminas pradedamas skaičiuoti nuo tos dienos, kurią kreditorius sužinojo arba turėjo sužinoti apie jo teises pažeidžiantį sandorį. Kadangi ieškinį reiškia bankrutuojančios įmonės administratorius, todėl šis terminas skaičiuojamas nuo dokumentų apie ginčo sandorio sudarymą sužinojimo dienos (LR Įmonių bankroto įstatymo 11 straipsnio 3 dalies 8 punktas). Šiaulių apygardos teismo 2015 m. gegužės 27 d. nutartimi ieškovui iškelta bankroto byla ir jai įsiteisėjus per teismo nustatytą terminą bankroto administratoriui buvo pateikti visi dokumentai, o ieškinys pateiktas teismui 2015-08-31. Pažymėtina, kad ieškovas nėra praleidęs įstatymo nustatyto ieškinio senaties termino sandoriui Actio Pauliana pagrindu.
Dėl sandorio negaliojimo CK 1.82 straipsnio pagrindu.
Įmonės vykdydamos savo ūkinę veiklą paprastai siekia pelno. Vykdant ūkinę veiklą, įmonės vardu sudaromi įvairūs sandoriai, tarp kurių gali būti ir rizikingų, tačiau sandoris gali būti pripažintas negaliojančiu tik įstatymuose nustatytais pagrindais ir vienas tokių pagrindų yra nustatytas CK 1.82 straipsnyje, kuriuo remiasi ieškovas. CK 1.82 straipsnyje nustatyta, kad sandoriai, sudaryti privataus juridinio asmens valdymo organų, pažeidžiant privataus juridinio asmens steigimo dokumentuose nustatytą jų kompetenciją ar prieštaraujantys juridinio asmens tikslams, gali būti pripažinti negaliojančiais tik tais atvejais, kai kita sandorio šalis veikė nesąžiningai, t. y. žinojo ar turėjo žinoti, kad tas sandoris prieštarauja privataus juridinio asmens veiklos tikslams.
Byloje jau nustatyta, kad bendrovės nekilnojamasis turtas nebuvo perleistas už neproporcingai mažą ir nepagrįstą kainą, todėl nėra pagrindo išvadai, jog toks sandoris buvo akivaizdžiai nenaudingas bendrovei ir jos kreditoriams. Toks sandoris neprieštarauja bendrovės įstatuose įtvirtintam įmonės veiklos pagrindiniam tikslui, t. y. organizuojant ir vykdant veiklą gauti pajamas ir pelną. Kadangi pagal LR Akcinių bendrovių įstatymo nuostatas ir įmonės įstatus ieškovas veiklą pradėjo nuo 2007-02-28 ir ją vykdė 146 veiklos srityse kaip profesionalas, gerai suvokdamas, kad prisiima su tuo susijusią riziką bei atsakomybę, todėl jo sudaromi sandoriai negali būti formaliai pripažįstami negaliojančiais, vien dėl to, kad bendrovės vadovas veikė ne itin atsakingai, apdairiai ir sąžiningai, nes kaip jau minėta tokiu atveju kyla jo paties atsakomybė bendrovės kreditoriams. Todėl įvertinus ieškovo veiklos pobūdį ir nenustačius akivaizdžių atsakovų nesąžiningumo veiksmų, t. y. sudarant ieškovui nenaudingą sandorį bei preziumavus atsakovų, kaip sandorio šalies sąžiningumą, sandoris negali būti pripažintinas negaliojančiu ir kitu CK 1.82 straipsnyje numatytu pagrindu.
Dėl restitucijos taikymo.
Tik pripažinus ginčijamą sandorį negaliojančiu Actio Pauliana pagrindu ir kaip prieštaraujantį įmonės veiklos tikslams, taikytinos jo negaliojimo teisinės pasekmės – restitucija, kurią numato CK 1.82 straipsnio 4 dalis, 1.80 straipsnio 2 dalis, 6.66 straipsnio 4 dalis ir 6.145-61.46 straipsniai. CK 1.82 straipsnio 4 dalyje numatyta, kad pripažinus sandorį negaliojančiu dėl prieštaravimo įmonės veiklos tikslams yra taikomos šio kodekso 1.80 straipsnio 2 dalies nuostatos. CK 1.80 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad kai sandoris negalioja, viena jo šalis privalo grąžinti kitai sandorio šaliai visa, ką yra gavusi pagal sandorį (restitucija), o kai negalima grąžinti to, ką yra gavusi, natūra, – atlyginti to vertę pinigais, jeigu įstatymai nenumato kitokių sandorio negaliojimo pasekmių, t. y. pagal bendrąją taisyklę restitucija taikoma natūra. Pagal CK 6.146 straipsnį restitucija atliekama natūra, išskyrus atvejus, kai tai neįmanoma arba sukeltų didelių nepatogumų šalims; tokiu atveju restitucija atliekama sumokant ekvivalentą pinigais. CK 6.145 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad išimtiniais atvejais teismas gali pakeisti restitucijos būdą arba apskritai jos netaikyti, jeigu dėl jos taikymo vienos iš šalių padėtis nepagrįstai ir nesąžiningai pablogėtų, o kitos atitinkamai pagerėtų. CK 6.222 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad tais atvejais, kai grąžinimas natūra yra neįmanomas ar šalims nepriimtinas dėl sutarties dalyko pasikeitimo, atlyginama pagal to, kas buvo gauta, vertę pinigais, jeigu toks atlyginimas neprieštarauja protingumo, sąžiningumo ir teisingumo kriterijams. Taigi teismas, spręsdamas restitucijos taikymo klausimą, privalo nustatyti aplinkybes, susijusias su grąžintino natūra daikto būkle ir galimybe tą daiktą grąžinti buvusiam savininkui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. lapkričio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BAB „Rameksta“ v. V. J. K. , bylos Nr. 3K-3-573/2005; 2006 m. gruodžio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. Ž. ir kt. v. L. T. ir kt., bylos Nr. 3K-3-619/2006; 2013 m. kovo 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB „Kseda“ v. R. B., bylos Nr. 3K-3-84/2013; kt.). Atsižvelgiant į nurodytą teisinį reglamentavimą ir suformuotą teismų praktiką teismas spręsdamas restitucijos taikymo klausimą turi svarstyti: 1) ar ją apskritai taikyti; 2) jei taikyti, tai nuspręsti dėl taikymo būdo – natūra ar sumokant ekvivalentą pinigais.
Ginčo atveju ieškovas prašė teismo taikyti restituciją, t. y. ieškovui priteisti iš atsakovų 34 754,40 Eur sumą, kadangi taip bus tinkamai apginti ieškovo bei jo kreditorių interesai. Atsakovai atsiliepime į ieškinį nurodė, kad nuo nekilnojamojo daikto įsigijimo momento, jie atlikto įgyto turto pagerinimą. Atsakovai taip pat rėmėsi ir Vilniaus apygardos teismo 2014-10-10 priimtu sprendimu, jų nuomone pagrindžiančiu atliktus turto pagerinimus (64-71 b. l.), kurie nulemia ir restitucijos negalimumą. Dėl to atkreiptinas šalių dėmesys į tai, kad visuma įrodymų patvirtina atsakovų įsigyto turto pagerinimą ir dėl to jų patirtas išlaidos. Todėl akivaizdu, kad į turto pagerinimą atsakovų panaudos investicijos yra susijusios su jų pačių veikla. Be to, pažymėtina, kad atsakovai, nėra įsigiję turto iš ieškovo už nepagrįstai žema kaina, o taip pat turėjo teisę atlikti to turto pagerinimą savo nuožiūra. Dėl to pripažintina, kad restitucijos taikymas paneigtų ir atsakovų išlaidas dėl įsigyto turto pagerinimo, kadangi, kaip jau nustatyta, nekilnojamojo turto įsigijimas jiems sukūrė imperatyvią pareigą pirkti iš ieškovo ginčo turtą ir pagal preliminarią sutartį.
Kadangi nėra teisinio pagrindo pripažinti šalių sudaryto sandorio negaliojančiu Actio Pauliana pagrindu, dėl to atmestinas ir ieškovo reikalavimas priteisti jam iš atsakovų 34 754,40 Eur sumą.
Dėl bylinėjimosi išlaidų ir laikinųjų apsaugos priemonių.
Ieškovo ieškinį atmetus iš jo atsakovams turėtų būti priteistos ir jų patirtos bylinėjimosi išlaidos. Tačiau atsakovai ir jų atstovė iki bylos išnagrinėjimo iš esmės šių išlaidų ir jas patvirtinančių dokumentų į bylą nepateikė, dėl to jos jiems nepriteistinos.
Kadangi ieškovas, paduodamas ieškinį yra atleistas nuo žyminio mokesčio, tai jis valstybei iš jo nepriteistinas, kaip ir pašto išlaidų atlyginimas (CPK 96 straipsnio 2 dalies, 93 straipsnio 4 dalis).
Ieškinį atmetus iki sprendimo įsiteisėjimo, paliktina galioti šioje byloje Šiaulių apylinkės teismo 2015-09-01 nutartimi taikyta laikinoji apsaugos priemonė, o jam įsiteisėjus ji panaikintina (CPK 150 str. 2 d.).
Teismas, vadovaudamasis CPK 268, 270 straipsniais,
n u s p r e n d ž i a:
Ieškovo BUAB ,,NS Valda“ ieškinį atsakovams S. Z. ir V. Z. atmesti.
Iki sprendimo įsiteisėjimo, paliktina galioti šioje byloje Šiaulių apylinkės teismo 2015-09-01 nutartimi taikyta laikinoji apsaugos priemonė, o jam įsiteisėjus ji panaikintina.
Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas Šiaulių apygardos teismui apeliacinį skundą paduodant per Šiaulių apylinkės teismą.
Teisėjas Jonas Stubrys