Civilinė byla Nr. e2A-216-516/2022

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-00031-2021-4

Procesinio sprendimo kategorijos:

 (S)

2.6.29.2; 2.6.29.4; 3.3.1.20

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. balandžio 12 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Gudžiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Agnės Tikniūtės ir Almos Urbanavičienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės ,,VĖSA IR PARTNERIAI“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2021 m. balandžio 30 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-1551-912/2021 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Kesko Senukai Lithuania“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „VĖSA IR PARTNERIAI“ dėl skolos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.                      Ginčo esmė

1.       Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Kesko Senukai Lithuania“ prašė teismo priteisti iš atsakovės UAB „VĖSA IR PARTNERIAI“ (šiuo metu – bankrutuojanti uždaroji akcinė bendrovė) (toliau ir – BUAB) 86 150,19 Eur skolą, 4 514,21 Eur delspinigius, 6 proc. procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas.

2.       Procesiniuose dokumentuose nurodė, kad šalys 2020 m. sausio 29 d. sudarė sutartį, pagal kurią ieškovė įsipareigojo parduoti, o atsakovė – nupirkti prekes. Ieškovė nuo 2020 m. birželio 1 d. iki 2020 m. liepos 15 d. pardavė prekių už 88 778,64 Eur. Pagal sutarties 2.2 punktą atsakovė privalėjo sumokėti už prekes ne vėliau kaip per 90 kalendorinių dienų nuo sąskaitos faktūros išrašymo datos. Atsakovė liko skolinga 86 150,19 Eur ir 4 514,21 Eur delspinigių. Atsakovės pareigą atsiskaityti pagal pateiktas PVM sąskaitas faktūras patvirtino dalis atsakovės įgaliotų asmenų parašais patvirtintų PVM sąskaitų faktūrų, taip pat atsakovės atstovų parašais patvirtintų prekių pristatymo važtaraščių.

3.       Valstybinė mokesčių inspekcija (toliau – VMI) į bylą pateiktame rašte nurodė, kad atsakovė deklaravo didžiąją dalį ieškovės išrašytų ir prie ieškinio pridėtų PVM sąskaitų faktūrų. Jų bendra suma – 59 365,90 Eur. Atsakovė neįrašė į VMI tvarkomą PVM sąskaitų faktūrų registrą faktūrų, kurių bendra suma 29 412,74 Eur. Nepaisant to, atsakovė vis tiek turi pareigą pagal jas atsiskaityti su ieškove. Ieškovė išsiuntė aptariamas faktūras atsakovei elektroniniu paštu. Jas atsakovė gavo, todėl privalėjo deklaruoti. Atsakovė nereiškė pretenzijų ieškovei dėl pateiktų PVM sąskaitų faktūrų, priėmė ieškovės tiektas prekes, todėl turi už jas atsiskaityti.

II.                      Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

4.       Vilniaus apygardos teismas 2021 m. balandžio 30 d. sprendimu ieškinį tenkino, paskirstė bylinėjimosi išlaidas.

5.       Teismas konstatavo, kad iš šalių sudarytoje sutartyje apibrėžto sutarties objekto matyti, jog joje susitarta bendradarbiauti – ieškovė sutiko ir įsipareigojo daug kartų parduoti atsakovei prekes, atidėdama kainos už kiekvienas parduotas prekes sumokėjimą 90 dienų ir suteikdama 120 000 Eur prekinio kredito limitą. 2020 m. sausio 29 d. sutartį teismas kvalifikavo kaip ieškovės ir atsakovės susitarimą (sutartį) dėl daugkartinio atsinaujinančio prekių pardavimo sumokant atidėto mokėjimo terminais, dar kitaip vadinamo prekinio kredito. 

6.       Atsakovė sutiko su ta ieškinio reikalavimų dalimi, kiek ji pagrįsta PVM sąskaitomis faktūromis, kurias atsakovė įtraukė į gaunamų PVM sąskaitų faktūrų registrą ir pateikė VMI, t. y. atsakovė sutiko su ieškovės reikalavimu priteisti 59 365,90 Eur skolą už prekes. Atsakovė neigė 29 412,74 Eur skolą, nes, atsakovės teigimu, ši suma pagrįsta nepakankamais įrodymais.

7.       Teismas nustatė, kad prie visų dešimties elektroninių sąskaitų faktūrų, su kuriomis atsakovė nesutiko ir kurių neįrašė į gaunamų PVM sąskaitų faktūrų registrą bei nepateikė VMI, ieškovė pridėjo krovinių važtaraščius. Visus juos pasirašė atsakovės įgalioti asmenys, išvardyti 2020 m. sausio 29 d. sutarties 3.1 punkte pateiktoje pirkėjo įgaliotų asmenų sąraše (A. V., V. K., V. B.). Važtaraščiuose atsakovės atstovai pasirašė, kaip pirkėjo ar gavėjo atstovai, bet ne kaip vežėjo ar kitų asmenų atstovai. Kai kuriuose važtaraščiuose įrašyta (atspausdinta), kad gavėja yra ieškovė, o siuntėjai yra kitos įmonės (Geberit produkcja sp.z.o.o, UAB Onninen, UAB Komfovent, UAB Systemair). Dėl šios aplinkybės ieškovės atstovas paaiškino, kad ieškovė neturi tam tikrų prekių savo prekybos salėse ir sandėliuose, todėl jas klientai, taip pat ir atsakovė, gali užsisakyti iš tiekėjų pateiktų katalogų. Ieškovės atstovo teigimu, esant šalių sutartiniams santykiams, atsakovė nurodydavo ieškovei, kokių prekių reikia, o ieškovė šias prekes užsakydavo tiesiogiai iš tiekėjų ir iš jų prekės buvo pristatomos (atvežamos) į atsakovės nurodytą vietą. Teismas atsižvelgęs į nurodytas aplinkybes, sprendė, kad atsakovė nagrinėjamoje byloje neįrodė, jog prie faktūrų pridėtuose važtaraščiuose pasirašę jos įgalioti asmenys prekes priėmė ne atsakovės, bet ieškovės ar kitų asmenų vardu.

8.       Įvertinęs byloje nustatytų aplinkybių ir teismui pateiktų įrodymų visetą, teismas padarė išvadą, kad ieškovė įrodė nuoseklią savo ir atsakovės veiksmų grandinę, bendradarbiaujant ir tiekiant – perkant prekes pagal 2020 m. sausio 29 d. prekinio kredito sutartį. Atsakovė žodžiu (telefonu arba prekybos vietoje, prekybos salėje) teikė užsakymus ieškovei. Pastaroji priimdavo pateiktą užsakymą ir jis sukeldavo teisinių padarinių – buvo sudaroma konkrečių prekių pirkimo–pardavimo sutartis, nes akceptas sukelia teisinius padarinius nuo to momento, kai jį gauna oferentas (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.173 straipsnio 2 dalis). Tada atsakovė kreipdavosi į atsakovės užsakytų prekių tiekėjus, iš jų užsakydavo prekes ir jos būdavo pristatomos atsakovei. Pastarosios įgalioti asmenys pasirašydavo krovinių važtaraščiuose ir taip patvirtindavo, kad atsakovė gavo užsakytas prekes. Ieškovė, gavusi atsakovės įgaliotų asmenų pasirašytus krovinių važtaraščiais, vadovaudamasi šalių 2020 m. sausio 29 d. sutarties 2 punkto nuostatomis, išrašydavo PVM sąskaitas faktūras ir nustatydavo atidėto mokėjimo už pristatytas (išduotas) prekes terminą. Teismas atkreipė dėmesį, kad visose atsakovės ginčijamose faktūrose nustatytas ne vėlesnis kaip 90 kalendorinių dienų terminas visai prekių kainai sumokėti. Tai atitiko 2020 m. sausio 29 d. prekinio kredito sutarties 2.2 punkto sąlygą.

9.       Teismas sprendė, kad ieškovė įrodė, jog pardavė atsakovei prekių už 29 412,74 Eur ir pagal tas dešimt PVM sąskaitų faktūrų, kurios neįrašytos į gaunamų PVM sąskaitų faktūrų registrą ir nepateiktos VMI.

III.                      Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

10.       Apeliaciniame skunde atsakovė BUAB ,,VĖSA IR PARTNERIAI“, atstovaujama nemokumo administratorės UAB „Verslo administravimo kompanija“, prašo Vilniaus apygardos teismo 2021 m. balandžio 30 d. sprendimą pakeisti ir ieškovės ieškinį tenkinti iš dalies – priteisti ieškovei iš atsakovės 66 466,48 Eur skolą, 3 486,83 Eur delspinigius, 6 proc. metines palūkanas nuo priteistos 69 953,31 Eur sumos, skaičiuojamas nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2021 m. sausio 13 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, taip pat 4 164 Eur bylinėjimosi išlaidų, kitą ieškovės ieškinio dalį atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

10.1.                      Atsakovė nesutinka su reikalavimu apmokėti tas sąskaitas faktūras, kurios ieškovės buvo išrašytos trečiųjų asmenų krovinių važtaraščių, kuriais trečiųjų asmenų prekės buvo tiekiamos pačiai ieškovei, pagrindu. Iš bylos medžiagos matyti, kad bent 4 ieškovės išrašytos PVM sąskaitos faktūros (SS Nr. 3214744461, SS Nr. 3207750897, SS Nr. 32342208491 ir SS Nr. 32149035964), iš viso 19 683,71 Eur sumos, yra grindžiamos į bylą pateiktais krovinio važtaraščiais, kuriais trečiųjų asmenų prekės buvo tiekiamos ieškovei, ir kuriuose kaip krovinio gavėjas pasirašė sutarties 3.1 punkto lentelėje neįrašyti ir atsakovės neįgalioti asmenys. Atsakovės nuomone, šalys sutarties 3.1 punktu susitarė dėl atsakovės įgaliotų asmenų, turinčių teisę atsakovės vardu priimti iš ieškovės prekes. Toks susitarimas reiškė, kad ieškovei kyla pareiga prekių perdavimo metu įsitikinti, jog prekės perduodamos atsakovės įgaliotiems asmenims. Ieškovė, perduodama prekes atsakovės neįgaliotiems asmenims, prisiėmė prekių pateikimo neįgaliotiems asmenims riziką. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu nustatė, kad atsakovė neįrodė, jog nėra išdavusi įgaliojimo sutarties 3.1 punkte esančioje lentelėje nenurodytiems A. A., K. K., S. Š. ir A. V., t. y. atsakovė neįrodė to, ko nėra. Būtent ieškovė turėjo įrodyti, kad prekes atsakovei pateikė atsakovės pagal sutartį įgaliotiems asmenims, tačiau tokių įrodymų ieškovė į bylą nepateikė.

10.2.                      Nors teismas konstatavo, kad prie visų sąskaitų faktūrų, su kuriomis nesutinka atsakovė, ieškovė pridėjo krovinių važtaraščius, kuriuos pasirašė atsakovės įgalioti asmenys, išvardyti 2020 m. sausio 29 d. sutarties 3.1 punkte pateiktame pirkėjo įgaliotų asmenų sąraše (A. V., V. K., V. B.), tačiau ne visuose krovinių važtaraščiuose pasirašė kaip prekių gavėjai tik atsakovės sutarties 3.1 punkte pateiktoje lentelėje nurodyti atsakovės įgalioti asmenys. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu ne visiškai tiksliai nustatė tinkamam bylos išsprendimui reikšmingas faktines aplinkybes, netinkamai bylos šalims paskirstė įrodinėjimo naštą tiek, kiek tai susiję su įgaliojimų sutarties 3.1 punkto lentelėje nesantiems asmenims paimti prekes iš ieškovės suteikimu / nesuteikimu, dėl ko skundžiamu sprendimu nepagrįstai tenkino ieškovės ieškinį visa apimtimi.

10.3.                      Pripažinus, kad 19 683,71 Eur skola pagal ieškovės išrašytas PVM sąskaitas faktūras SS Nr. 3214744461, SS Nr. 3207750897, SS Nr. 32342208491 ir SS Nr. 32149035964 ieškovei buvo priteista nepagrįstai, kartu 1 027,38 Eur suma mažintina ir skundžiamu sprendimu iš atsakovės ieškovei priteista delspinigių suma.

11.       Ieškovė atsiliepime į apeliacinį skundą prašo netenkinti atsakovės apeliacinio skundo ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai:

11.1.                      Ieškovė pažymi, kad atsakovė, bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, pripažino ieškovės pareikšto reikalavimo dalį, kuri grindžiama 24 PVM sąskaitomis faktūromis, įtrauktomis į VMI pateiktus gaunamų PVM sąskaitų faktūrų registro duomenis. Tarp minėtų 24 PVM sąskaitų faktūrų, dėl kurių nagrinėjamoje byloje ginčo nebuvo, taip pat įtrauktos 3 PVM sąskaitos faktūros Nr. 3214744461, Nr. 3207750897, Nr. 32342208491, kurių pagrįstumą apeliaciniu skundu ginčija atsakovės nemokumo administratorė. Atsakovei bylos nagrinėjimo metu pareiškus, kad neginčija minėtų 3 PVM sąskaitų faktūrų, apeliacinio skundo argumentai, kvestionuojantys atsakovės prievolę minėtų sąskaitų faktūrų pagrindu atsiskaityti su ieškove, laikytini visiškai nepagrįstais.

11.2.                      Ieškovė pateikė pakankamai įrodymų, patvirtinančių atsakovės prievolę atsiskaityti pagal PVM sąskaitą faktūrą Nr. 32149035964 – el. laišką, patvirtinantį minėtos sąskaitos išsiuntimą atsakovei, ir 2020 m. liepos 2 d. krovinio važtaraštį. Atsakovė jokių įrodymų, kad prekės jai nebuvo perduotos, į bylą nepateikė.

11.3.                      Atsakovė skunde neteisingai nurodo pagal PVM sąskaitas faktūras Nr. 3214744461, Nr. 3207750897, Nr. 32342208491 ir Nr. 32149035964 ieškovei iš atsakovės priteistą skolos sumą, nes 2020 m. birželio 1 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. 3214744461 atsakovė dar iki ieškinio pateikimo iš dalies apmokėjo, todėl ieškovė šios sąskaitos pagrindu prašė priteisti tik 3 324,34 Eur sumą. Atitinkamai bendra atsakovės apeliaciniu skundu ginčijama suma yra 17 055,26 Eur, o ne 19 689,71 Eur.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV.                      Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

12.       Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis).

        Faktinės bylos aplinkybės

13.       Byloje nustatyta, kad bylos šalys 2020 m. sausio 29 d. sudarė sutartį, pagal kurią ieškovė įsipareigojo parduoti prekių, o atsakovė pirkti prekių verslo tikslais. Sutarties 1.1 punkte įrašyta, kad ji yra ilgalaikio bendradarbiavimo sutartis ir yra pagrindas daugkartiniam prekių pirkimui ir pardavimui.

14.       Šalys susitarė, kad prekės tiekiamos urmo kaina (sutarties 2.1 punktas). Pirkėjas už prekes apmoka ne vėliau kaip per 90 kalendorinių dienų nuo PVM sąskaitos faktūros išrašymo datos (sutarties 2.2 punktas). Pirkėjui suteikiamas 120 000 Eur prekinio kredito limitas, kurio neviršijus, prekės parduodamos nereikalaujant už jas sumokėti iš anksto (sutarties 2.3 punktas).

15.       Sutartyje nustatyta, kad prekės išduodamos pirkėjui pagal sutarties lentelėje išvardytų pirkėjo asmenų, turinčių teisę paimti prekes iš pardavėjo, sąrašą, pateikus asmens tapatybę įrodantį dokumentą (sutarties 3.1 punktas). Pagal sutartį prekes gali paimti ir sutarties lentelėje neįrašytas asmuo (sutarties 3.2 punktas).

16.       Ieškovė nuo 2020 m. birželio 1 d. iki 2020 m. liepos 15 d. išrašė 34 PVM sąskaitas faktūras. Atsakovė pagal jas atsiskaitė iš dalies ir šiuo metu, pasak ieškovės, yra skolinga 86 150,19 Eur. Dalį nurodytų faktūrų, t. y. 24, atsakovė įrašė į gaunamų PVM sąskaitų faktūrų registrą ir pateikė VMI. Bendra nurodytose sąskaitose faktūrose įrašyta prekių kainos suma – 59 365,90 Eur. Kitų sąskaitų faktūrų (iš viso – 10) atsakovė neįrašė į aptariamą registrą ir nepateikė VMI. Jose įrašyta bendra prekių kainos suma yra 29 412,74 Eur (VMI 2021 m. kovo 17 d. raštas). Pastarosiose sąskaitose faktūrose nurodytą skolos sumą atsakovė ir ginčijo nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme.

17.       Ieškovė atsakovei pateikė dviejų rūšių PVM sąskaitas faktūras – elektronines ir popierines. Kai kurias faktūras pasirašė atsakovės darbuotojai. Prie nepasirašytų sąskaitų faktūrų ieškovė pridėjo važtaraščius, kuriuos yra pasirašę atsakovės darbuotojai.

18.       Ieškovė taip pat pateikė elektroninius laiškus, kuriais siuntė atsakovei krovinių važtaraščius ir elektronines PVM sąskaitas faktūras: 2020 m. birželio 22 d., 2020 m. liepos 1, 8, 9, 10, 14, 21 d., 2020 m. rugsėjo 3 d.

Dėl ginčo esmės

19.       Atsakovės apeliacinis skundas grindžiamas iš esmės tuo, kad 19 683,71 Eur skola pagal ieškovės išrašytas PVM sąskaitas faktūras SS Nr. 3214744461, SS Nr. 3207750897, SS Nr. 32342208491 ir SS Nr. 32149035964 ieškovei buvo priteista nepagrįstai, nes minėtos sąskaitos faktūros yra grindžiamos į bylą pateiktais krovinio važtaraščiais, kuriais trečiųjų asmenų prekės buvo tiekiamos pačiai ieškovei. Pasak apeliantės, pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu ne visiškai tiksliai nustatė tinkamam bylos išsprendimui reikšmingas faktines aplinkybes, netinkamai bylos šalims paskirstė įrodinėjimo naštą. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos duomenis, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl toliau šioje nutartyje dėstomų motyvų.

20.       Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad įrodinėjimas civiliniame procese yra grindžiamas dviem kertiniais principais – rungtyniškumu ir dispozityvumu, todėl tai yra šalių pareigos dalykas, o šios pareigos vykdymas siejamas su tam tikros procesinės laisvės turėjimu. Bylos šalims tenkančios įrodinėjimo pareigos vykdymas yra orientuotas į bylą nagrinėjančio teismo įtikinimą, kad egzistuoja faktinės aplinkybės, kuriomis grindžiami reikalavimai ir atsikirtimai, tačiau civiliniame procese nereikalaujama nustatyti objektyviąją tiesą, t. y. teismo įsitikinimas dėl faktinių aplinkybių, sudarančių bylos nagrinėjimo (ginčo) dalyką, egzistavimo ar neegzistavimo neturi būti absoliutus (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 21 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-531-248/2018 22–23 punktus ir juose nurodytą kasacinio teismo praktiką).

21.       Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas bylos duomenų visumos pagrindu išsamiai nustatė sutarties vykdymo aplinkybes ir pobūdį, t. y. kad atsakovė žodžiu (telefonu arba prekybos vietoje, prekybos salėje) teikė užsakymus ieškovei, pastaroji priimdavo pateiktą užsakymą, tada atsakovė kreipdavosi į atsakovės užsakytų prekių tiekėjus, iš jų užsakydavo prekes ir jos buvo pristatomos atsakovei. Pastarosios įgalioti asmenys pasirašydavo krovinių važtaraščiuose ir taip patvirtindavo, kad atsakovė gavo užsakytas prekes. Ieškovė, gavusi atsakovės įgaliotų asmenų pasirašytus krovinių važtaraščiais, vadovaudamasi šalių 2020 m. sausio 29 d. sutarties 2 punkto nuostatomis, išrašydavo PVM sąskaitas faktūras ir nustatydavo atidėto mokėjimo už pristatytas (išduotas) prekes terminą.

22.       Sutiktina su atsakove, kad ji neturi įrodinėti to, ko teigia nebuvus, t. y. jog nėra išdavusi įgaliojimo sutarties 3.1 punkte esančioje lentelėje nenurodytiems A. A., K. K., S. Š. ir A. V., nes prekių perdavimo atsakovei faktą turi įrodyti ieškovė. Tačiau nagrinėjamoje byloje ieškovei pateikus duomenis apie sutarties vykdymo praktiką ir prekių perdavimo atsakovei įrodymus, pastarajai teko pareiga šiuos duomenis paneigti (CPK 178 straipsnis). Minėta (nutarties 15 punktas), kad sutartyje buvo numatyta galimybė, jog prekes gali paimti ir sutarties lentelėje neįrašytas asmuo (sutarties 3.2 punktas). Atsakovė nepateikė jokių įtikinamų argumentų, kodėl ji, gavusi iš ieškovės PVM sąskaitas faktūras, kurios jos vertinimu neatitiko sutarties nuostatų, neatsisakė jų priimti, nesikreipė į ieškovę dėl šių sąskaitų faktūrų (ne)pagrįstumo, jose nurodytų prekių negavimo ir kt. Primintina, kad vykdydamos sutartį šalys privalo bendradarbiauti ir kooperuotis (CK 6.200 straipsnio 2 dalis). Tačiau atsakovė, gavusi, jos teigimu, nepagrįstas sąskaitas faktūras, jų negrąžino ieškovei ir nesiekė pašalinti kilusių abejonių dėl tinkamo prekių pristatymo. Priešingai – bylos duomenys nuosekliai patvirtina, kad atsakovė ne tik nesiėmė nurodytų veiksmų, bet ir dalį apeliaciniu skundu ginčijamų sąskaitų faktūrų (Nr. 3214744461, Nr. 3207750897, Nr. 32342208491) įtraukė į gaunamų PVM sąskaitų faktūrų registrą, o šį pateikė VMI. Taigi, apeliantė VMI pateikė ieškovės jai išrašytas sąskaitas faktūras, grindžiamas ir tais važtaraščiais, kuriais, pasak apeliantės, trečiųjų asmenų prekės buvo tiekiamos ieškovei, o ne atsakovei, ir kuriuose kaip krovinio gavėjai pasirašė sutarties 3.1 punkto lentelėje neįrašyti asmenys, atsakovės teigimu, nebuvę įgalioti gauti prekes atsakovės vardu. Taip pat atkreiptinas dėmesys į itin nenuoseklią apeliantės poziciją dėl sąskaitų faktūrų pagrįstumo: pvz. 2020 m. birželio 1 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. 3214744461 atsakovė dar iki ieškinio pateikimo iš dalies apmokėjo ir nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme sutiko su joje nurodytos neapmokėtos skolos dydžiu, tačiau apeliaciniame skunde jau teigia, kad pagal ją teismas skolą priteisė nepagrįstai.

23.       Apeliantė skunde nurodo nesutinkanti su ieškovės 2020 m. liepos 2 d. išrašyta 2 826,82 Eur sumos PVM sąskaita faktūra SS Nr. 32149035964, nes ji išrašyta UAB „Oninen“ 2020 m. liepos 1 d. važtaraščio (pristatymo Nr. 8034257434) pagrindu, pagal kurį prekių gavėja yra ieškovė, o važtaraštyje kaip prekių gavėja atsakovės vardu pasirašė sutarties 3.1 punkto lentelėje neįrašyta ir atsakovės neįgaliota A. V.. Šiuo aspektu pažymėtina, kad ieškovės atstovas teismo posėdyje paaiškino šio prekių užsakymo ir pristatymo būdo atsakovei specifiką: ieškovei neturint tam tikrų prekių savo prekybos salėse ir sandėliuose, jas klientai, taip pat ir atsakovė, galėjo užsisakyti iš tiekėjų pateiktų katalogų. Ieškovės atstovo teigimu, tokioje situacijoje atsakovė nurodydavo ieškovei, kokių prekių reikia, o ieškovė šias prekes savo vardu užsakydavo tiesiogiai iš tiekėjų ir iš jų prekės buvo pristatomos (atvežamos) į atsakovės nurodytą vietą. Pažymėtina, kad ieškovė į bylą taip pat pateikė jos atstovo L. K. elektroninį laišką, kuriuo minėta sąskaita faktūra išsiųsta atsakovės atstovui A V. (kuris buvo nurodytas sutarties 3.1 punkte pateiktame pirkėjo įgaliotų asmenų sąraše), taip pat V. (elektroninio pašto adresas (duomenys neskelbtini)) (2020 m. liepos 10 d. elektroninis laiškas), tačiau gavusi minėtą sąskaitą faktūrą, atsakovė jos neginčijo, sąskaitos, kaip išrašytos nepagrįstai, ieškovei negrąžino, į ieškovę dėl neva nepristatytų arba atsakovės apskritai neužsakytų prekių, nesikreipė. Kaip minėta, pagal kitus apeliaciniu skundu ginčijamus važtaraščius, kuriuos pasirašė sutarties 3.1 punkte nenurodyti asmenys (A. A., K. K., S. Š.), išrašytas sąskaitas faktūras apeliantė į gaunamų PVM sąskaitų faktūrų registrą įtraukė ir pirmosios instancijos teisme jų neginčijo, nors apeliaciniame skunde jau nurodo, kad jos taip pat nepagrįstos.

24.       Teisėjų kolegija pažymi, kad remiantis CPK 306 straipsnio 2 dalimi, apeliacinis skundas negali būti grindžiamas aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme. Atsakovė skolos sumą pirmosios instancijos teisme ginčijo remdamasi ta aplinkybe, kad kai kurios sąskaitos (10 vnt.) nebuvo įtrauktos į gaunamų PVM sąskaitų faktūrų registrą; į šį registrą įtrauktos sąskaitos ir skola pagal jas nebuvo ginčijamos. Todėl apeliaciniame skunde atsakovė negali remtis aplinkybe, kad nepripažįsta ir tų sąskaitų, kurios buvo įtrauktos į gaunamų PVM sąskaitų faktūrų registrą bei deklaruotos VMI, vien dėl tos priežasties, kad jos buvo išrašytos remiantis važtaraščiais, kuriuose kaip prekių gavėjai pasirašė atsakovės neįgalioti asmenys.

25.       Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, kad sąskaitos faktūros paskirtis, be kita ko, yra įforminti įvykusį prekių pateikimą, o remiantis sąskaita faktūra galima patvirtinti šalių sutartinių santykių faktą kaip tokį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-256/2009; 2009 m. lapkričio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-484/2009). Kasacinis teismas taip pat yra pasisakęs, kad, sistemiškai ir lingvistiškai nagrinėjant Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo (toliau – PVMĮ) 79 straipsnio 1 ir 2 dalis, darytina išvada, jog asmens prievolė įforminti prekių tiekimą PVM sąskaita faktūra paprastai atsiranda jau patiekus prekes ar suteikus paslaugas. Todėl PVM sąskaitos faktūros paskirtis – įforminti įvykusį prekių tiekimą ar paslaugų suteikimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. balandžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-110-916/2020, 75 punktas). PVM sąskaita faktūra yra dokumentas, skirtas įforminti įvykusiam prekių tiekimui apskaitos ir apmokestinimo tikslais, kuris kartu yra ir vienas iš įrodymų, kad pardavėjas perdavė, o pirkėjas gavo jame išvardytas prekes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-97-219/2020, 31 punktas).

26.       Todėl ir šiuo atveju į bylą pateiktos sąskaitos faktūros, kuriose nurodoma, kas yra pardavėja ir kas pirkėja, išvardinamas perduodamų prekių asortimentas, nurodomos apmokėjimo sąlygos ir apmokėjimo terminas, yra pakankamai svarus ir objektyvus įrodymas, patvirtinantis ir šalių sutartinių santykių faktą, ir prekių perdavimą apeliantei.

27.       Teisėjų kolegijos vertinimu, visuma ieškovės į nagrinėjamą bylą pateiktų rašytinių įrodymų labiau tikėtinai patvirtina būtent ieškovės poziciją, kad ji savo sutartinę prievolę apeliantei yra įvykdžiusi tinkamai ir visas PVM sąskaitose faktūrose išvardintas prekes jai perdavusi. Prekių priėmimą – perdavimą patvirtina tiek pateiktos PVM sąskaitos faktūros, pasirašytos atsakovės darbuotojų arba gautos jos darbuotojų elektroniniu paštu pagal nusistovėjusią sutarties vykdymo praktiką, tiek VMI administruojamo gaunamų pridėtinės vertės mokesčio sąskaitų faktūrų registro duomenys. Ieškovei perdavus prekes atsakovei sutarties pagrindu kilo pareiga už jas atsiskaityti.

28.       Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, todėl pagrįstai patenkino ieškinio reikalavimą. Skundžiamo teismo sprendimo apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais panaikinti ar pakeisti nėra pagrindo, todėl jis paliktinas nepakeistas (CPK 185 straipsnis, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

29.       Bylinėjimosi išlaidos atlyginamos tai šaliai, kurios naudai yra priimamas galutinis sprendimas pagal principą „pralaimėjęs moka“, o jos priteisiamos iš antrosios šalies, nors ši būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnis).

30.       Ieškovė pateikė įrodymus apie 1 452 Eur išlaidas, patirtas rengiant atsiliepimą į apeliacinį skundą. Tokio dydžio išlaidos atitinka Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalių dydžių, patvirtintose Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85, nurodytus išlaidų už tokio pobūdžio teisines paslaugas apskaičiavimo kriterijus bei nustatytus jų dydžio apribojimus, todėl ieškovei kompensuotinos visiškai, priteisiant jas iš BUAB ,,VĖSA IR PARTNERIAI“ administravimui skirtų lėšų.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo 2021 m. balandžio 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Kesko Senukai Lithuania“ (juridinio asmens kodas 234376520) iš atsakovės bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „VĖSA IR PARTNERIAI“ (juridinio asmens kodas 124926559) 1 452 Eur (vieną tūkstantį keturis šimtus penkiasdešimt du eurus) bylinėjimosi išlaidų, apmokant jas iš administravimui skirtų lėšų.

Teisėjai                                                Rasa Gudžiūnienė

                                                        Agnė Tikniūtė 

                                                        Alma Urbanavičienė