Administracinė byla Nr. I1-937-484/2022
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02603-2021-9
Procesinio sprendimo kategorijos: 20.4; 55.1.3
(S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS
S P R E N D I M A S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2022 m. kovo 29 d.
Vilnius
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš Jūratės Gaidytės-Lavrinovič, Inos Kirkutienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Jolantos Vėgelienės,
dalyvaujant pareiškėjui A. B. (A. B.),
atsakovų Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos atstovui R. V.,
vertėjai I. K.,
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka nuotoliniu būdu išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. B. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai (trečiasis suinteresuotas asmuo – Vilniaus miesto apylinkės teismas) dėl įpareigojimo atlikti veiksmus ir neturtinės žalos atlyginimo.
Teismas
n u s t a t ė :
Pareiškėjas A. B. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – Teisingumo ministerija), 100 000 Eur neturtinei žalai, atsiradusiai dėl neteisėtų Teisingumo ministerijos veiksmų atlyginti; 2) priimti sprendimą įpareigojantį Teisingumo ministeriją pašalinti visus pažeidimus: susisiekti su kompetentingais užsienio šalies atstovais ir iš naujo inicijuoti jo perdavimo procesą (ekstradiciją) į Vokietijos Federacinę Respubliką likusiai bausmės daliai atlikti (b. l. 1-5).
Nurodo, jog vadovaudamasis Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. spalio 30 d. sprendimu, priimtu administracinėje byloje Nr. I-3997-463/2018 (teisminio proceso Nr.3-61-3-02541-2018-6), kreipėsi į Teisingumo ministeriją su prašymu suteikti galimybę atlikti likusią laisvės atėmimo bausmės dalį Vokietijos Federacinėje Respublikoje (toliau – ir Vokietija). Prašyme nurodė visus reikšmingus argumentus ir pateikė reikalingus dokumentus. Prašymas kartu su įkalinimo įstaigos (Vilniaus pataisos namų) teikimu buvo perduoti teismui pagal kompetenciją. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2020 m. sausio 20 d. išnagrinėjo bylą (Teikimas Nr. E1-389-1057/2020, teismo proceso Nr. 1-49-1-00134-2005-0) ir priėmė nutartį tenkinti prašymą dėl galimo jo perdavimo Vokietijos Federacijos Respublikai likusiai bausmės daliai atlikti.
Pareiškėjas teigia, kad Vokietijos (duomenys neskelbtini) Žemės teismo Bausmių vykdymo rūmai 2021 m. sausio 25 d. ir (duomenys neskelbtini) Aukštesnysis žemės teismas 2021 m. kovo 18 d išnagrinėjo klausimą dėl jo galimo perkėlimo į Vokietiją (ekstradicijos) likusiai bausmės daliai atlikti. Pagal galutinį Vokietijos teismo sprendimą jo bei jo gynėjo prašymai dėl perkėlimo į Vokietiją likusiai bausmės daliai atlikti buvo atmesti, nepaisant gauto Lietuvos sutikimo. Pareiškėjas nurodo, kad sprendime Vokietijos teismas pažymėjo, jog: „<...> prašymas perimti bausmių vykdymą nėra priimamas, kadangi nėra vieno iš IGR 84 c str. 1 d. reikalavimų. Remiantis tuo, užsienyje priimto sprendimo vykdymas pagal pamatinį sprendimą dėl laisves atėmimo bausmės leidžiamas vykdyti tik tuo atveju, jei kita valstybė–narė pateikia sprendimo originalą ar patvirtintą kopiją kartu su visiškai užpildyta pažyma, kuri atitinka pamatinio sprendimo dėl laisvės atėmimo bausmių galiojančios redakcijos I priede pateiktą anketą. Nepaisant pakartotinų paklausimų, Lietuvos institucijos neperdavė Panevėžio apylinkes teismo 2016 m. gruodžio 25 d. nuosprendžio dėl laisvės atėmimo ir 2018 m. sausio 25 d. Apeliacinio teismo sprendimo. Atsižvelgiant į tai, nuteistajam skirtos laisves atėmimo bausmės perėmimas nėra galimas.“
Šios aplinkybės, pasak pareiškėjo, patvirtina, kad Teisingumo ministerija nesiėmė reikalingų veiksmų, vilkino laiką, ignoravo visas užsienio (Vokietijos) kompetentingų institucijų užklausas ir tuo nevykdė Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. sausio 20 d. nutarties, pažeidė nustatytą tvarką bei pakenkė ekstradicijos procesui. Pažymi, kad Teisingumo ministerija jau ne pirmą kartą vilkina atlikti veiksmus ir daro įvarius pažeidimus (administracinė byla Nr. I1-1138-484/2020 ir administracinė byla Nr. A-107-624/2021, Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03495-2019-6). Teisingumo ministerijos pareigūnai piktybiškai vengia priimti galutinį sprendimą pagal jo prašymus, sąmoningai sudaro įvairias kliūtis ir taip piktnaudžiauja savo tarnybine padėtimi.
Pareiškėjas pažymi, kad visą šį laiką jis ir jo šeima laukė ir tikėjosi teigiamo sprendimo, tačiau sulaukė neigiamo sprendimo, kuris akivaizdžiai prieštarauja jo bei jo šeimos interesams ir tai galimai tiesiogiai susiję su netinkamais ir neteisėtais Teisingumo ministerijos pareigūnų procesiniais veiksmais. Pareiškėjui, kaip užsienio šalies piliečiui, nesuprantamas toks pareigūnų elgesys. Mano, kad tai yra pasityčiojimas, diskriminacija, socialinių ryšių žlugdymas bei jo ir jo šeimos orumo bei pagarbos neužtikrinimas. Toks Teisingumo ministerijos pareigūnų darbas prieštarauja sąžiningumo, adekvatumo, humaniškumo bei protingumo principams.
Taip pat pareiškėjas teigia, kad jo situacija apsunkinta dabartine ekstremalia padėtimi dėl pasaulinės „COVID-19” pandemijos. Jau ilgą laiką jis neturi galimybės susitikti su savo šeima, negali padėti jai, neturi galimybės spręsti svarbių socialinių klausimų ir pilnavertiškai dalyvauti šeimos gyvenime bei prisidėti prie savo sūnaus auklėjimo. Dėl Teisingumo ministerijos pareigūnų netinkamai atliktų veiksmų jo socialiniai ryšiai su šeima nutrūks ilgam laikui ir turės neigiamą, nepataisomą poveikį šeimos santykiams. Susiklosčiusioje situacijoje jis, kaip ir jo šeima, patiria didelį psichologinį stresą, vilties praradimą, visišką nusivylimą, daug sunkių emocinių išgyvenimų bei stiprų dvasinį skausmą.
Be to, pareiškėjas atkreipia dėmesį į tai, jog iki šiol jis atlieka bausmę įkalinimo įstaigoje nežmoniškomis bei orumą žeminančiomis sąlygomis. Lyginant su Vokietijos, Lietuvos Respublikos penitencinė sistema yra akivaizdžiai netobula, pasižymi nežmoniškumu, neadekvatumu, neteisingumu ir turi daug pažeidimų. Dažnai girdima apie korupcinius skandalus, į kuriuos patenka įvairių įkalinimo įstaigų pareigūnai, Kalėjimo departamento atstovai bei kiti aukšto rango valstybės tarnautojai. Remdamasis savo patirtimi, pareiškėjas skunde konstatuoja, kad visose įkalinimo įstaigose sąlygos tik griežtėja ir blogėja. Jo manymu, Lietuvos Respublikos pareigūnai intensyviai stengiasi atgaivinti ir atkurti senovinę sovietinę (totalitarinę) lagerinę sistemą. Atliekdamas bausmę šioje šalyje tokiomis sąlygomis, jaučiasi nesaugiai ir nepilnavertiškai. Jam, kaip ir kitiems nuteistiesiems, nėra užtikrintas orumas ir pagarba. Dėl aukščiau paminėtų priežasčių jis neteko galimybės atlikti likusią bausmės dalį tinkamomis sąlygomis (kaip reglamentuoja Europos Sąjungos standartai), būti arčiau savo namų bei šalia savo šeimos, negali integruotis į normalią visuomenę, kad ateityje galėtų būti naudingas tai šaliai, kurioje ruošiasi gyventi su savo šeima. Pareiškėjas taip pat teigia, kad turi rimtą pagrindą manyti, jog tokiais atsakovo veiksmais su juo bandoma susidoroti, palaužti jo psichiką, sugadinti arba visiškai sunaikinti jo bei jo šeimos gyvenimą ir pakenkti jo interesams. Tvirtina, kad Teisingumo ministerijos pareigūnų veiksmai (visiškas neveikimas) turi didelę neigiamą įtaką jo bei jo šeimos ateičiai. Tokias neigiamas pasekmes sunku ne tik apskaičiuoti, bet ir įvertinti.
Pareiškėjas turi pagrindą manyti, jog šioje situacijoje yra diskriminuojamas, nes nėra Lietuvos Respublikos pilietis. Tokia diskriminacija yra nesuderinama su Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio bei Europos žmogaus teisių konvencijos 14 straipsnio nuostatomis.
Atsižvelgdamas į nurodytas faktines aplinkybes, pareiškėjas tvirtina, kad jo teisės buvo pažeistos, todėl yra pagrindas jam atlyginti neturtinę žalą.
Atsakovė Teisingumo ministerija, kartu atstovaudama ir Lietuvos valstybę, atsiliepime į skundą su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 22-25).
Atsiliepime nurodo, kad Teisingumo ministerija 2020 m. balandžio 27 d. iš (duomenys neskelbtini) prokuratūros gavo prašymą pateikti papildomus dokumentus dėl A. B. (A. B.) perdavimo į Vokietiją likusiai laisvės atėmimo bausmės daliai atlikti (remiantis 2008 m. lapkričio 27 d. Tarybos pamatiniu sprendimu 2008/909/TVR dėl nuosprendžių baudžiamosiose bylose tarpusavio pripažinimo principo taikymo skiriant laisvės atėmimo bausmes ar su laisvės atėmimu susijusias priemones, siekiant jas vykdyti Europos Sąjungoje). Teisingumo ministerija 2020 m. balandžio 28 d. raštu Nr. (112/19)9R-1036 persiuntė (duomenys neskelbtini) prokuratūros prašymą Vilniaus miesto apylinkės teismui, prašydama nurodytus dokumentus siųsti tiesiogiai (duomenys neskelbtini) prokuratūrai. Šio Teisingumo ministerijos rašto kopija buvo siunčiama ir nuteistajam (pareiškėjui). Tokiu būdu pareiškėjui buvo suteikta informacija apie jo prašymą vykdančią instituciją ir jis galėjo kreiptis į ją dėl papildomų dokumentų pateikimo (duomenys neskelbtini) prokuratūrai.
Pažymi, jog remiantis Lietuvos Respublikos įstatymo dėl Europos Sąjungos valstybių narių sprendimų baudžiamosiose bylose tarpusavio pripažinimo ir vykdymo (toliau – Įstatymas) 23 straipsniu, liudijimą kartu su sprendimu dėl laisvės atėmimo bausmės perdavimo teismas tiesiogiai perduoda kitos Europos Sąjungos valstybės narės kompetentingai institucijai arba tos valstybės centrinei institucijai, jeigu ji yra paskirta, ir susirašinėjimas tarp Lietuvos Respublikos teismo ir kitos Europos Sąjungos valstybės narės kompetentingos institucijos vyksta tiesiogiai. Pareiškėjo atveju liudijimas kartu su teismo sprendimu dėl laisvės atėmimo bausmės perdavimo nebuvo siunčiamas į Vokietiją per Teisingumo ministeriją, todėl Teisingumo ministerija neturi informacijos, dėl kokių priežasčių nebuvo išsiųsti papildomi dokumentai (duomenys neskelbtini) prokuratūrai.
Atsakovė atkreipia dėmesį, kad prašymo suteikti galimybę likusią bausmės dalį atlikti kitoje Europos Sąjungos valstybėje nagrinėjimo tvarką reglamentuoja Įstatymo 18 straipsnio 3 dalis, pagal kurią viena iš sąlygų, kad Lietuvos Respublikos teismo sprendimas dėl laisvės atėmimo bausmės kitos Europos Sąjungos valstybės narės piliečiui ar kitam asmeniui, turinčiam gyvenamąją vietą ar kitų glaudžių sąsajų su šia valstybe, būtų perduotas vykdyti šios valstybės kompetentingai institucijai – kitos Europos Sąjungos valstybės narės kompetentingos institucijos sutikimas. Pažymi, kad kartu su skundu pateiktoje (duomenys neskelbtini) apygardos teismo 2021 m. sausio 25 d. nutartyje nurodyta, jog (duomenys neskelbtini) prokuratūra užklausė Emslando rajono atsakingos Užsieniečių tarnybos (toliau – Tarnyba) informaciją apie nuteistojo teisinį ir buvimo statusą šalyje. Emslando rajono atsakinga Užsieniečių tarnyba 2020 m. gegužės 8 d. raštu (duomenys neskelbtini) prokuratūrai pranešė, kad nuteistasis (pareiškėjas) neturi teisės gyventi Vokietijos Federacinėje Respublikoje. Remiantis šia informacija, (duomenys neskelbtini) apygardos teismas netenkino pareiškėjo prašymo dėl bausmės vykdymo perėmimo, nes jis neturi leidimo gyventi Vokietijos Federacinėje Respublikoje. Teismas pažymėjo, kad prašymas gali būti patenkintas tik tuo atveju, „<...> jei jis turėtų pastovią, ilgalaikę ir teisėtą teisę gyventi Vokietijos Federacinėje Respublikoje“. Todėl teismas konstatavo: „Neatsižvelgiant į aplinkybes, kad dar nebuvo persiųsti reikalingi dokumentai, t. y. abu teismo nuosprendžiai, kuriais grindžiamas bausmės vykdymas, yra taikytina bausmės perėmimo vykdymo kliūtis vadovaujantis Savitarpio pagalbos baudžiamosiose bylose įstatymo (IRG) 84a straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimais, taigi nebūtų leistina perimti bausmės vykdymą“.
Atsakovė nurodo, kad (duomenys neskelbtini) prokuratūra pareiškėjui 2020 m. gegužės 18 d. raštu, kuris buvo parengtas turint Tarnybos pateiktą informaciją, pranešė apie atsisakymą perimti bausmės vykdymą. Pareiškėjas 2020 m. birželio 25 d. raštu (duomenys neskelbtini) apygardos teismui patvirtino, kad gavo (duomenys neskelbtini) prokuratūros raštą. Taigi, pareiškėjas žinojo neigiamo atsakymo priežastį – jis neturi teisės teisėtai gyventi Vokietijos Federacinėje Respublikoje. Pažymi, kad (duomenys neskelbtini) aukštesnysis žemės teismas nepaneigė aplinkybės, nustatytos (duomenys neskelbtini) apygardos teismo, kad bausmės vykdymo perėmimas negalimas, nes pareiškėjas neturi teisėtos teisės gyventi Vokietijos Federacinėje Respublikoje. Be to, (duomenys neskelbtini) aukštesnysis žemės teismas 2021 m. kovo 18 d. nutarime nurodė tą pačią aplinkybę, dėl kurios netenkinamas pareiškėjo prašymas.
Dėl pareiškėjo skundo reikalavimo įpareigoti atlikti veiksmus Teisingumo ministerija atsiliepime nurodo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, jog savarankiškas reikalavimas dėl įpareigojimo atlikti veiksmus paprastai reiškiamas tada, kai atitinkama institucija neatlieka savo veiksmų pagal kompetenciją, vilkina ar atsisako juos atlikti. Tokiu atveju paprastai iš esmės yra skundžiamas tam tikras institucijos neveikimas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. spalio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS6-351/2006).
Atsakovė tvirtina, kad Teisingumo ministerija, perdavusi (duomenys neskelbtini) prokuratūros prašymą Vilniaus miesto apylinkės teismui, veikė savo kompetencijos ribose, be kita ko, informavo pareiškėją apie jo teisę kreiptis į teismą, kuris turėjo pateikti visą (duomenys neskelbtini) prokuratūros prašomą medžiagą. Pareiškėjas žinojo apie priežastis, dėl kurių jo prašymas dėl bausmės vykdymo perėmimas yra negalimas. Taigi, pagrindinė priežastis, dėl kurios Vokietijos Federacinės Respublikos kompetentingos institucijos atsisakė tenkinti pareiškėjo prašymą dėl bausmės vykdymo perėmimo buvo aplinkybė, kad jis neturi teisėto pagrindo gyventi Vokietijos Federacinėje Respublikoje. Šia aplinkybe rėmėsi tiek (duomenys neskelbtini) apygardos teismas 2021 m. sausio 25 d. nutartyje, tiek (duomenys neskelbtini) aukštesnysis žemės teismas 2021 m. kovo 18 d. nutarime, vertindamas priežastis, dėl kurių negalimas bausmės vykdymo perėmimas. Tai reiškia, kad pareiškėjo atžvilgiu priimtas neigiamas sprendimas nepriklausė nuo Teisingumo ministerijos veiksmų atlikimo ar neveikimo.
Dėl neturtinės žalos pažymi, kad vien tik atitinkamos neturtinės teisės pažeidimas nereiškia ir neturtinės žalos padarymo, todėl neturtinei žalai atlyginti už neturtinių teisių pažeidimą yra būtinos visos atitinkamu atveju įstatymo reikalaujamos civilinės atsakomybės sąlygos (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-548/2010).
Atsakovė nurodo, kad pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš jo pažeistos teisės būti perduotam Vokietijos Federacinei Respublikai toliau atlikti laisvės atėmimo bausmę. Tačiau faktinis pagrindas netenkinti pareiškėjo prašymo dėl bausmės vykdymo pagrindo buvo aplinkybė, kad jis neturi teisėto pagrindo gyventi Vokietijos Federacinėje Respublikoje. Tokiu būdu Lietuvos atsakingos institucijos (taip pat ir Teisingumo ministerija), žinodamos faktinį pagrindą, dėl kurio negali būti tenkinamas pareiškėjo prašymas dėl bausmės vykdymo perėmimo, veikė pagrįstai ir teisėtai. Teismų nuosprendžių pateikimas šiuo atveju nebūtų pakeitęs pareiškėjo teisinės padėties, t. y. ši aplinkybė neturi įtakos pareiškėjo teisėms ir pareigoms. Pareiškėjas apie jo prašymo netenkinimą ir pagrindus žinojo iš Vokietijos Federacinės Respublikos kompetentingų institucijų pateiktų dokumentų. Tokiu būdu Lietuvos Respublikos kompetentingos institucijos veikė turėdamos informaciją apie prašymo netenkinimo tikrąsias priežastis. Todėl pareiškėjo teiginiai apie tai, kad jis buvo diskriminuojamas, žlugdomi jo ryšiai su šeima, pergyvenimai sukėlė psichologines problemas, atsakovės vertinimu, yra nepagrįsti. Mano, jog nagrinėjamoje byloje nėra pateikta įrodymų, kad buvo pažeistos pareiškėjo neturtinės teisės, o tai reiškia, jog nesant neturtinių teisių pažeidimo, atsakovui nekyla pareiga atlyginti neturtinę žalą.
Teismo posėdyje pareiškėjas prašė skundą tenkinti remdamasis jame išdėstytais argumentais.
Teismo posėdyje atsakovų atstovas nesutiko su skundu, prašė jį atmesti remdamasis atsiliepime išdėstytais argumentais. Papildomai atsakovų atstovas akcentavo, kad pagrindinė priežastis, dėl kurios pareiškėjas negali būti perkeltas atlikti likusią laisvės atėmimo bausmę į Vokietiją yra ta, kad jis neatitinka esminės sąlygos – neturi leidimo gyventi Vokietijoje.
Teismas
k o n s t a t u o j a :
Nagrinėjamoje administracinėje byloje kilo ginčas dėl Teisingumo ministerijos neveikimo, vykdant pareiškėjo perkėlimo likusiai laisvės atėmimo bausmės daliai atlikti į Vokietijos Federacinę Respubliką procedūrą, ir iš to kildinamos neturtinės žalos atlyginimo pagrįstumo.
Remiantis šios administracinės bylos ir Vilniaus miesto apylinkės teismo bylos Nr. eI-389-1057/2020 rašytiniais įrodymais nustatyta, kad pareiškėjas A. B., R. F. pilietis, Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus kolegijos 2016 m. gruodžio 9 d. nuosprendžiu nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 25 straipsnio 3 dalį, 129 straipsnio 2 dalies 10 punktą (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija) 14 metų laisvės atėmimo bausme.
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija 2018 m. sausio 25 d. nuosprendžiu Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus kolegijos 2016 m. gruodžio 9 d. nuosprendį pakeitė – panaikino pareiškėjui nusikalstamų veiksmų kvalifikavimą pagal BK 25 straipsnio 3 dalį. Pareiškėjui pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 10 punktą (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija) laisvės atėmimo bausmę sumažino iki 12 metų ir 6 mėnesių.
Bausmės vykdymo pradžia – 2015 m. gruodžio 14 d. Bausmės vykdymo pabaiga – 2028 m. birželio 14 d. Pareiškėjas laisvės atėmimo bausmę atlieka Vilniaus pataisos namuose. Iki bausmės atlikimo jo gyvenamosios vietos adresas buvo (duomenys neskelbtini) (byla Nr. eI-389-1057/2020; b. l. 30-32).
Teisingumo ministerija 2019 m. lapkričio 7 d. raštu Nr. (112/19)9R-4861 „Dėl nuteistojo A. B. perdavimo“ kreipėsi į Vilniaus pataisos namus, kuriame nurodė, kad Teisingumo ministerija gavo R. F. piliečio A. B., gim. (duomenys neskelbtini), prašymą dėl jo perdavimo likusiai laisvės atėmimo bausmės daliai atlikti į Vokietiją, remiantis 2008 m. lapkričio 27 d. Tarybos pamatiniu sprendimu 2008/909/TVR dėl nuosprendžių baudžiamosiose bylose tarpusavio pripažinimo principo taikymo skiriant laisvės atėmimo bausmes ar su laisvės atėmimu susijusias priemones, siekiant jas vykdyti Europos Sąjungoje. Rašte taip pat nurodyta, kad remiantis A. B. pateiktais duomenimis, jis yra nuolatinis Vokietijos Federacinės Respublikos gyventojas bei turi šeimą Vokietijoje. Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos įstatymo dėl Europos Sąjungos valstybių narių sprendimų baudžiamosiose bylose tarpusavio pripažinimo ir vykdymo (toliau – Įstatymas) 21 straipsniu, Teisingumo ministerija kreipėsi į Vokietijos Federacinės Respublikos teisingumo biurą su prašymu pateikti nuomonę apie galimybes vykdyti Vokietijos Federacinėje Respublikoje Lietuvos teismo nuosprendžiu A. B. paskirtą laisvės atėmimo bausmę. Atsakovė taip pat informavo, kad 2019 m. lapkričio 15 d. buvo gautas (duomenys neskelbtini) prokuratūros pritarimas, kad Vokietijos Federacineiu Respublikai pagal pirmiau minėtą pamatinį sprendimą būtų perduotas liudijimas ir nuosprendis A. B. atžvilgiu. Atsižvelgdama į tai, atsakovė prašė Vilniaus pataisos namus pateikti Įstatymo 19 straipsnio 1 dalyje nurodytam teismui teikimą perduoti vykdyti Vokietijos Federacinei Respublikai sprendimą dėl A. B. paskirtos laisvės atėmimo bausmės (b. l. 35).
Pareiškėjas 2019 m. lapkričio 19 d. kreipėsi į Vilniaus pataisos namų administraciją su prašymu, vadovaujantis Teisingumo ministerijos 2019 m. lapkričio 7 d. pavedimu Nr. (112/19)9R-4861 parengti ir pateikti teismui dokumentus, reikalingus sprendžiant klausimą dėl galimybės perkelti jį į Vokietijos Federacinę Respubliką likusios bausmės dalies atlikimui (byla Nr. E1-389-1057/2020; b. l. 2-3).
Vilniaus pataisos namai 2019 m. gruodžio 3 d. teikimu Nr. 9-12609 „Dėl nuteistojo A. B. perdavimo tolimesnei bausmei atlikti Vokietijos Federacinėje Respublikoje“ kreipėsi į Vilniaus miesto apylinkės teismą (byla Nr. E1-389-1057/2020; b. l. 1). Prie šio teikimo pateikė pareiškėjo 2019 m. lapkričio 18 d. prašymą Nr. 29(3)-1569, R. F. piliečio paso (duomenys neskelbtini) kopiją, Leidimo gyventi Vokietijos Federacinėje Respublikoje (duomenys neskelbtini) kopiją, (duomenys neskelbtini) prokuratūros 2019 m. spalio 29 d. atsakymą ir jo vertimą į lietuvių kalbą, pareiškėjo sūnaus gimimo liudijimo kopiją, santuokos liudijimo kopiją, gyvenamosios vietos deklaravimo pažymos kopiją, liudijimo projektą (byla Nr. E1-389-1057/2020; b. l. 2-14).
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2020 m. sausio 20 d. nutartimi (teikimas Nr. E1-389-1057/2020) Vilniaus pataisos namų teikimą patenkino: perdavė vykdyti Vokietijos Federacinei Respublikai Panevėžio apygardos teismo 2016 m. gruodžio 9 d. nuosprendį baudžiamojoje byloje Nr. 1-85-768/2016, pakeistą Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. sausio 25 d. nuosprendžiu, dėl laisvės atėmimo bausmės vykdymo A. B. (A. B.) (b. l. 6-8; byla Nr. E1-389-1057/2020; b. l. 30-32).
Teisingumo ministerija 2020 m. balandžio 27 d. iš (duomenys neskelbtini) prokuratūros gavo prašymą pateikti papildomus dokumentus dėl A. B. (A. B.) perdavimo į Vokietiją likusiai laisvės atėmimo bausmės daliai atlikti (remiantis 2008 m. lapkričio 27 d. Tarybos pamatiniu sprendimu 2008/909/TVR dėl nuosprendžių baudžiamosiose bylose tarpusavio pripažinimo principo taikymo skiriant laisvės atėmimo bausmes ar su laisvės atėmimu susijusias priemones, siekiant jas vykdyti Europos Sąjungoje).
Teisingumo ministerija 2020 m. balandžio 28 d. raštu Nr. (112/19)9R-1036 persiuntė (duomenys neskelbtini) prokuratūros prašymą Vilniaus miesto apylinkės teismui, nurodytus dokumentus prašydama siųsti tiesiogiai (duomenys neskelbtini) prokuratūrai. Šio Teisingumo ministerijos rašto kopija buvo išsiųsta ir pareiškėjui (byla Nr. E1-389-1057/2020; b. l. 69).
(duomenys neskelbtini) prokuratūra raštu Nr. NZS 756 AR 39/19 atsakydama į Teisingumo ministerijos 2020 m. gegužės 18 d. raštą Nr. (112/19)9R-928 informavo, kad teisinės pagalbos byloje gautas atsakymas iš užsieniečių reikalų žinybos, į kurią buvo išsiųstas paklausimas. Emslando apskrities kompetentinga žinyba pranešė, kad A. B. leidimas gyventi Vokietijoje neegzistuoja ir negali būti išduotas. Taigi laisvės atėmimo bausmės vykdymo perėmimas negalimas jau todėl, kad tam nėra prielaidų pagal Įstatymo dėl tarptautinės teisinės pagalbos baudžiamosiose bylose 84 a paragrafo 1 dalies 3 punktą. Rašte paaiškinta, kad pagal šio įstatymo reikalavimus nuteistasis turėtų turėti pastovią ir visų pirma legalią gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje. Su priedu prie šio laiško išsiųstas žiniai nuteistajam A. B. skirtas laiškas su prašymu perduoti jį nuteistajam (byla Nr. E1-389-1057/2020; b. l. 80, 93, 96).
Teisingumo ministerija 2020 m. birželio 5 d. raštu Vilniaus miesto apylinkės teismui persiuntė ministerijoje gautą (duomenys neskelbtini) prokuratūros raštą, kuriuo informuojama, kad sutikimas dėl nuteistojo A. B. perdavimo likusiai laisvės atėmimo bausmės daliai atlikti į Vokietijos Federacinę Respubliką negali būti duotas (byla Nr. E1-389-1057/2020; b. l. 80). Atsakovė atkreipė teismo dėmesį, kad prie (duomenys neskelbtini) prokuratūros rašto yra pridėtas nuteistajam A. B. adresuotas laiškas, kurį prašoma jam įteikti.
(duomenys neskelbtini) apygardos teismo bausmių vykdymo kolegija, kurios būstinė yra (duomenys neskelbtini) apylinkės teisme, atsakydama į pareiškėjo 2020 m. birželio 25 d. prašymą, 2020 m. liepos 31 d. raštu informavo pareiškėją, kad jai paskirta teisminiu būdu priimti sprendimą dėl jo prašymo perimti bausmės vykdymą, perkeliant jį į Vokietiją. Šiame rašte taip pat pranešama, kad prokuratūra pasisako prieš bausmės vykdymo perėmimą, pagrįsdama tuo, kad egzistuoja leidimo kliūtis pagal Vokietijos įstatymo dėl tarptautinės teisinės pagalbos baudžiamosiose bylose 84 a paragrafo 1 dalies 3 punktą. Pagal nurodytą nuostatą perimti bausmės vykdymą galima tik, jei nuteistasis asmuo turi Vokietijos pilietybę arba Vokietijos Federacinėje Respublikoje turi teisėtą ilgalaikę įprastinę gyvenamąją vietą ir nėra vykdoma leidimo gyventi panaikinimo procedūra. Rašte pareiškėjui nurodyta, kad jis yra Rusijos pilietis, o trečiųjų šalių piliečiams reikia leidimo gyventi. Remiantis kompetentingos Emslando rajono užsieniečių tarnybos informaciją, pareiškėjas leidimo gyventi neturi, o dėl itin didelio išsiuntimo iš šalies intereso jis jam ir nebūtų išduodamas. Pareiškėjui suteikta galimybė pareikšti savo nuomonę dėl rašte nurodytų aplinkybių (byla Nr. E1-389-1057/2020; b. l. 103-104).
Teisingumo ministerijos Tarptautinės teisės grupė 2020 m. rugsėjo 24 d. raštu Nr. (112/19)9R-2236 „Dėl įrodymų rinkimo civilinėje byloje“ kreipėsi į Vilniaus miesto apylinkės teismą, nurodydama, kad yra gautas Vokietijos Federacinės Respublikos kompetentingo teismo teisinės pagalbos prašymas, parengtas vadovaujantis Tarybos Reglamentu (EB) Nr. 1206/2001 dėl valstybių narių teismų tarpusavio bendradarbiavimo tenkant įrodymus civilinėse ar komercinėse bylose, dėl įrodymų rinkimo A. B., atliekančio laisvės atėmimo bausmę Vilniaus pataisos namuose (adresas: Rasų g. 8, Vilnius), atžvilgiu. Šiame rašte taip pat paaiškina, kad, kadangi Teisingumo ministerija yra paskirta kaip centrinė institucija tik minėto Reglamento 3 straipsnyje nurodytoms funkcijoms vykdyti, o gaunančiomis agentūromis Lietuvos Respublikoje yra paskirti apylinkių teismai, išimties tvarka persiunčiam Jums pagal teritorinę kompetenciją minėtą Vokietijos Federacinės Respublikos kompetentingo teismo teisinės pagalbos prašymą vykdymui. Atkreiptas dėmesys, kad gavus šiuos dokumentus, remiantis minėto Reglamento 7 straipsniu, būtina ne vėliau kaip per 7 dienas nuo jų gavimo išsiųsti prašymą siuntusiam teismui Reglamento priede pateikiamos B formos pranešimą, kad dokumentas gautas. Jeigu prašymas negali būti įvykdytas, nes jame nėra visos būtinos informacijos pagal reglamento 4 straipsnį, prašomasis teismas apie tai nedelsiant praneša prašančiajam teismui, tačiau ne vėliau kaip per 30 dienų nuo prašymo gavimo, ir prašo jo išsiųsti trūkstamą informaciją, kuri turėtų būti kuo tikslesnė (pildoma Reglamento priede nurodyta C forma). Kartu pažymėta, kad teisinės pagalbos prašymas turi būti įvykdytas ne vėliau kaip per 90 dienų nuo prašymo gavimo dienos. Jei prašymo įvykdyti per šį terminą nėra galimybės, apie tai turi būti informuotas parašantysis teismas, naudojantis Reglamento priede pateikimo G forma, ir nurodant priežastis, dėl kurių prašymo įvykdymas užsitęsia, bei numatomą jo įvykdymo datą.
(duomenys neskelbtini) apygardos teismas 2021 m. sausio 25 d. nutartimi, išnagrinėjęs teisinės pagalbos prašymą bausmės vykdymo byloje, atmetė pareiškėjo prašymą dėl bausmės vykdymo perėmimo. Teismas tokį sprendimą grindė tuo, kad neatsižvelgiant į aplinkybes, jog dar nebuvo persiųsti reikalingi dokumentai, t. y. abu teismo nuosprendžiai, kuriais grindžiamas bausmės vykdymas, yra taikytina bausmės perėmimo kliūtis, vadovaujantis Savitarpio pagalbos baudžiamosiose bylose įstatymo (IRG) 84 a straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimais, taigi nebūtų leistina perimti bausmės vykdymą. Pagal minėtas nuostatas, nuteistojo kaip Rusijos piliečio atveju, bausmės vykdymo perėmimas būtų galimas tik tuomet, jei jis turėtų pastovią, ilgalaikę ir teisėtą teisę gyventi Vokietijos Federacinėje Respublikoje. Trečiųjų šalių gyventojams tam reikalingas leidimas gyventi šalyje. Pareiškėjas tokio neturi, be to pagal atsakingą (duomenys neskelbtini) rajono Užsieniečių tarnybos pranešimą jam tokia teisė nebus suteikta (b. l. 9-12).
(duomenys neskelbtini) aukštesnysis žemės teismas 2021 m. kovo 18 d., išnagrinėjęs pareiškėjo 2021 m. vasario 22 d. skundą dėl (duomenys neskelbtini) apygardos teismo 2021 m. sausio 25 d. nutarties, jį atmetė. Aukštesnės instancijos teismas nutartyje nurodė, kad prašymas perimti bausmės vykdymą nėra priimamas, kadangi nėra vieno iš IGR 84 c straipsnio 1 dalies reikalavimų. Remiantis tuo, užsienyje priimto sprendimo vykdymas pagal pamatinį sprendimą dėl laisvės bausmės leidžiamas vykdyti tik tuo atveju, jei kita valstybė narė pateikia sprendimo originalą ar patvirtintą kopiją kartu su visiškai užpildyta pažyma, kuri atitinka pamatinio sprendimo dėl laisvės atėmimo bausmių galiojančios redakcijos I priede pateiktą anketą. Nepaisant pakartotinių paklausimų, Lietuvos institucijos neperdavė Panevėžio apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 25 d. nuosprendžio dėl laisvės atėmimo ir 2018 m. sausio 25 d. Apeliacinio teismo sprendimo. Atsižvelgiant į tai, nuteistajam skirtos laisvės atėmimo bausmės perėmimas nėra galimas.
Nustatyta, kad pareiškėjas reikalavimą dėl įpareigojimo Teisingumo ministeriją pašalinti visus pažeidimus: susisiekti su kompetentingais užsienio šalies atstovais ir iš naujo inicijuoti jo perdavimo procesą (ekstradiciją) į Vokietijos Federacinę Respubliką likusiai bausmės daliai atlikti iš esmės grindžia tuo, jog jo prašymas perduoti jį atlikti likusią laisvės atėmimo bausmės dalį į Vokietijos Federacinę Respubliką teismo buvo atmestas dėl to, kad Teisingumo ministerija pagal Vokietijos Federacinės Respublikos teisinės pagalbos prašymą (duomenys neskelbtini) apygardos teismui neperdavė Panevėžio apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 25 d. nuosprendžio dėl laisvės atėmimo ir 2018 m. sausio 25 d. Apeliacinio teismo sprendimo.
Šiam ginčui aktualios Lietuvos Respublikos įstatymo dėl Europos Sąjungos valstybių narių sprendimų baudžiamosiose bylose tarpusavio pripažinimo ir vykdymo nuostatos. Įstatymo 18 straipsnyje yra nustatytos sprendimo dėl laisvės atėmimo bausmės perdavimo vykdyti kitai Europos Sąjungos valstybei narei sąlygos. Įstatymo 18 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad šio straipsnio 1 dalyje nurodytas Lietuvos Respublikos teismo sprendimas dėl laisvės atėmimo bausmės kitos Europos Sąjungos valstybės narės piliečiui ar kitam asmeniui, turinčiam gyvenamąją vietą ar kitų glaudžių sąsajų su šia valstybe, taip pat gali būti perduodamas vykdyti šios valstybės kompetentingai institucijai, kai yra visos šios sąlygos: 1) teismas pagrįstai mano, kad bausmės vykdymo perdavimas kitai Europos Sąjungos valstybei narei sudarys palankesnes sąlygas nuteistojo socialinei reabilitacijai; 2) nuteistasis sutinka, kad kita Europos Sąjungos valstybė narė perimtų vykdyti sprendimą dėl laisvės atėmimo bausmės; 3) kitos Europos Sąjungos valstybės narės kompetentinga institucija sutinka perimti vykdyti sprendimą dėl laisvės atėmimo bausmės.
Įstatymo 21 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad konsultacijas su kitos Europos Sąjungos valstybės narės kompetentinga institucija šio straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodytais atvejais vykdo Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija. Šio įstatymo 21 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad Įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 3 punkte nurodytu atveju, kai sprendimas dėl laisvės atėmimo bausmės gali būti perduodamas vykdyti kitai Europos Sąjungos valstybei narei tik gavus jos kompetentingos institucijos sutikimą, bausmę vykdanti institucija, prieš šio įstatymo 20 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka pateikdama teismui teikimą, kreipiasi į Lietuvos Respublikos teisingumo ministeriją dėl konsultacijų su kitos Europos Sąjungos valstybės narės kompetentinga institucija vykdymo.
Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija, konsultuodamasi su kitos Europos Sąjungos valstybės narės kompetentinga institucija, jai pateikia duomenis, pagrindžiančius, kad šioje valstybėje būtų sudarytos palankesnės sąlygos užtikrinti nuteistojo socialinę reabilitaciją. Gavusi kitos Europos Sąjungos valstybės narės kompetentingos institucijos atsakymą, Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija informaciją apie konsultacijų rezultatus perduoda bausmę vykdančiai institucijai ar teismui (Įstatymo 21 straipsnio 5 dalis). Įstatymo 21 straipsnio 6 dalyje nurodyta, kad jeigu negaunamas šio įstatymo 21 straipsnio 2 dalyje nurodytas kitos Europos Sąjungos valstybės narės kompetentingos institucijos sutikimas perimti vykdyti sprendimą dėl laisvės atėmimo bausmės, bausmę vykdanti institucija palieka šį klausimą nenagrinėtą ir apie tai informuoja nuteistąjį, jo šeimos narį ar jo gynėją (Įstatymo 21 straipsnio 6 dalis).
Remiantis Įstatymo 23 straipsniu liudijimą kartu su sprendimu dėl laisvės atėmimo bausmės perdavimo teismas tiesiogiai perduoda kitos Europos Sąjungos valstybės narės kompetentingai institucijai arba tos valstybės centrinei institucijai, jeigu ji yra paskirta, ir susirašinėjimas tarp Lietuvos Respublikos teismo ir kitos Europos Sąjungos valstybės narės kompetentingos institucijos vyksta tiesiogiai.
Byloje esantys duomenys patvirtina, kas esminė kliūtis, dėl kurios negali būti patenkintas pareiškėjo prašymas perkelti jį likusiai bausmės daliai atlikti į Vokietijos Federacinę Respubliką, yra tai, kad pareiškėjas neturi leidimo gyventi šioje valstybėje. Byloje esanti leidimo laikinai gyventi Vokietijos Federacinėje Respublikoje kopija patvirtina, kad šio dokumento galiojimas pasibaigė 2015 m. lapkričio 11 d. Taigi, pareiškėjas neturi teisėto pagrindo gyventi Vokietijos Federacinėje Respublikoje. Apie tai (duomenys neskelbtini) apygardos teismą ir patį pareiškėją informavo ir (duomenys neskelbtini) rajono atsakinga Užsieniečių tarnyba. Būtent remiantis šia informacija, (duomenys neskelbtini) apygardos teismas netenkino pareiškėjo prašymo dėl bausmės vykdymo perėmimo, nes jis neturi leidimo gyventi Vokietijoje. Pareiškėjas teismo posėdyje pripažino, kad neturi teisės gyventi Vokietijoje, o jo nurodyta aplinkybė, kad Vokietijoje gyvena jo šeima, nesuteikia teisėto pagrindo jam pačiam gyventi Vokietijoje.
Be to, kaip matyti iš bylos duomenų, Teisingumo ministerija tinkamai vykdė savo pareigas pareiškėjo prašymo dėl perkėlimo likusiai bausmės daliai atlikti į Vokietiją nagrinėjimo procedūros metu. 2020 m. balandžio 27 d. gavusi iš (duomenys neskelbtini) prokuratūros prašymą pateikti papildomus dokumentus dėl A. B. (A. B.) perdavimo į Vokietiją likusiai laisvės atėmimo bausmės daliai atlikti, Teisingumo ministerija 2020 m. balandžio 28 d. raštu Nr. (112/19)9R-1036 jį pagal kompetenciją persiuntė Vilniaus miesto apylinkės teismui, nurodytus dokumentus prašydama siųsti tiesiogiai (duomenys neskelbtini) prokuratūrai. Šio Teisingumo ministerijos rašto kopija buvo išsiųsta ir pareiškėjui (byla Nr. E1-389-1057/2020; b. l. 69). Ant šio rašto esanti teisėjos 2020 m. gegužės 5 d. rezoliucija patvirtina, kad Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. sausio 25 d. nuosprendį nurodyta išversti į vokiečių kalbą.
Taip pat bylos duomenys rodo, kad Teisingumo ministerija raštais informavo pareiškėją apie procedūros pagal jo prašymą eigą.
Be to, kaip jau minėta, būtent dėl to, kad pareiškėjas neturi teisės gyventi Vokietijos Federacinėje Respublikoje, (duomenys neskelbtini) apygardos teismas netenkino pareiškėjo prašymo dėl bausmės vykdymo perėmimo. Tai, kad aukštesnės instancijos teismas pareiškėjo prašymą atmetė kitu pagrindu – nebuvo pateikti Panevėžio apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 25 d. nuosprendis dėl laisvės atėmimo ir 2018 m. sausio 25 d. Apeliacinio teismo sprendimas, niekaip nepaneigia aplinkybės, kad pareiškėjas neatitinka Savitarpio pagalbos baudžiamosiose bylose įstatymo (IRG) 84a straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų. (duomenys neskelbtini) aukštesnysis žemės teismas nepaneigė aplinkybės, nustatytos (duomenys neskelbtini) apygardos teismo, kad bausmės vykdymo perėmimas negalimas, nes pareiškėjas neturi teisėtos teisės gyventi Vokietijoje. Šiame nutarime aukštesnės instancijos teismas 2021 m. kovo 18 d. nutarime nurodė tą pačią aplinkybę, dėl kurios netenkinamas pareiškėjo prašymas.
Apibendrinus tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad Teisingumo ministerija, perdavusi (duomenys neskelbtini) prokuratūros prašymą Vilniaus miesto apylinkės teismui, veikė savo kompetencijos ribose, be kita ko, informavo pareiškėją apie jo teisę kreiptis į teismą, kuris turėjo pateikti visą (duomenys neskelbtini) prokuratūros prašomą medžiagą. Taigi šiuo atveju konstatuoti Teisingumo ministerijos neveikimo nėra pagrindo. Be to, atsižvelgiant į tai, kad esminė priežastis, dėl kurios pareiškėjo prašymas dėl perkėlimo atlikti likusią laisvės atėmimo bausmę į Vokietiją negali būti patenkintas, yra tai, kad pareiškėjas neturi teisėto pagrindo gyventi Vokietijoje, darytina išvada, kad įpareigoti Teisingumo ministeriją pašalinti visus pažeidimus: susisiekti su kompetentingais užsienio šalies atstovais ir iš naujo inicijuoti jo perdavimo procesą (ekstradiciją) į Vokietijos Federacinę Respubliką likusiai bausmės daliai atlikti, nėra pagrindo, todėl pareiškėjo skundas šioje dalyje atmestinas.
Pareiškėjas taip pat prašo atlyginti neturtinę žalą, kurią kildiną iš neteisėto Teisingumo ministerijos pareigūnų neveikimo, t. y. būtinų dokumentų jo prašymui dėl perkėlimo atlikti likusią laisvės atėmimo bausmę į Vokietiją nagrinėti neperdavimo Vokietijos institucijoms, dėl kurio jis toliau turi laisvės atėmimo bausmę atlikti Lietuvos pataisos įstaigoje nežmoniškomis sąlygomis, pažeidžiant jo ir jo šeimos teises.
Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalis numato, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama CK ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 straipsnio 4 dalis). Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 straipsnis). Neteisėtumui CK 6.271 straipsnio prasme konstatuoti reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.
CK 6.250 straipsnio 1 dalis nustato, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo ne kartą yra nurodęs, jog pareiga įrodyti, kad tam tikra žala patirta, tenka pareiškėjui, kuris taip pat privalo pagrįsti ir įrodyti priežastinį ryšį tarp jo nurodomos žalos ir neteisėtų veiksmų (žr., pvz., 2011 m. kovo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-669/2011; 2017 m. gegužės 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-727-552/2017; 2017 m. rugsėjo 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4543-520/2017; 2017 m. lapkričio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2205-575/2017; 2018 m. vasario 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-66-1062/2018; 2019 m. vasario 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-450-520/2019). Tačiau teismų praktikoje taip pat pripažįstama, kad neturtinės žalos įrodinėjimas pasižymi specifika, kadangi neturtinė žala dažnai yra susijusi su fizinio ar dvasinio pobūdžio pakenkimais, kuriuos įrodyti tiesioginiais įrodymais ne visada įmanoma. Todėl įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas – neturtinės žalos padarymo faktas. Įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų lemti neigiamą poveikį nukentėjusiajam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas (žr., pvz., LVAT 2012 m. kovo 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-336/2012; 2017 m. gruodžio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3693-502/2017; 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2206-1062/2018; 2018 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-232-822/2018; 2019 m. sausio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-58-552/2019; 2019 m. vasario 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1570-629/2019).
Nagrinėjamu atveju šioje byloje nenustačius Teisingumo ministerijos pareigūnų neteisėto neveikimo, t. y. vienos iš sąlygų civilinei atsakomybei kilti, nėra pagrindo tenkinti ir pareiškėjo reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo, todėl jis atmestinas.
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,
n u s p r e n d ž i a :
Pareiškėjo A. B. (A. B.) skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą per Vilniaus apygardos administracinį teismą.
Teisėjos Jūratė Gaidytė-Lavrinovič
Ina Kirkutienė
Jolanta Vėgelienė