Civilinė byla Nr. e3K-3-117-684/2025
Teisminio proceso Nr. 2-55-3-01104-2023-8
Procesinio sprendimo kategorija 2.9.1
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2025 m. rugsėjo 18 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Virgilijaus Grabinsko (kolegijos pirmininkas, pranešėjas), Agnės Tikniūtės ir Eglės Zemlytės,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės ,,Auto Baltija“ kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2025 m. vasario 18 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės ,,Auto Baltija“ ieškinį atsakovei atvirajai akcinei bendrovei Minsko automobilių gamyklai – ,,Belavtomaz“ holdingo valdančiajai kompanijai dėl hipotekos sandorio pripažinimo negaliojančiu, tretieji asmenys notarė Loreta Stankevičienė, „ERGO Insurance SE“ Lietuvos filialas, išvadą teikianti institucija Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių sandorio pripažinimą niekiniu ir negaliojančiu dėl šio sandorio prieštaravimo Lietuvos Respublikoje įgyvendinamoms tarptautinėms sankcijoms, bei proceso teisės normų, reglamentuojančių teismo pareigą motyvuoti procesinį sprendimą, aiškinimo ir taikymo.
2. Ieškovė prašė pripažinti jos, AAB Minsko automobilių gamyklos – ,,Belavtomaz“ holdingo valdančiosios kompanijos ir BUAB „Žiemgalos automobiliai“ 2014 m. sausio 23 d. sudarytą maksimaliosios svetimo turto sutartinės hipotekos sandorį (toliau – ir ginčo sandoris) bei 2016 m. balandžio 27 d. Joniškio rajono notarų biuro notarės L. Stankevičienės išduotą vykdomąjį įrašą niekiniais ir negaliojančiais. Tuo atveju, jeigu nebūtų tenkintas pirmasis reikalavimas, ieškovė prašė ginčo sandorį nutraukti teismo sprendimu ir pripažinti 2016 m. balandžio 27 d. Joniškio rajono notarų biuro notarės L. Stankevičienės išduotą vykdomąjį įrašą negaliojančiu.
3. Ieškovė nurodė, kad ginčo sandorio tikslas buvo užtikrinti UAB ,,Žiemgalos automobiliai“ 10 000 000 Eur dydžio sutartinius įsipareigojimus atsakovei 521 026,41 Eur vertės ieškovės turtu. Ginčo sandoriu ieškovė BUAB „Auto Baltija“ neatlygintinai įkeitė faktiškai visą savo turimą nekilnojamąjį turtą atsakovei, todėl nurodytas sandoris lėmė BUAB „Auto Baltija“ nemokumą. Tokiu būdu buvo sudaryta galimybė įkaito turėtojui nesąžiningai praturtėti įkaito davėjo kreditorių sąskaita.
4. Ieškovės įsitikinimu, šis sandoris prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms bei viešajai tvarkai, nes AAB Minsko automobilių gamyklos – ,,Belavtomaz“ holdingo valdančiosios kompanijos savininkas yra Baltarusijos Respublika, kuriai vadovauja Aleksandras Lukašenka (Al?aksandr Lukashenka), todėl jis yra netiesioginis naudos gavėjas, t. y. patenka į 2006 m. gegužės 18 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 765/2006 dėl ribojančių priemonių Prezidentui Lukašenkai ir tam tikriems Baltarusijos pareigūnams (toliau – Reglamentas Nr. 765/2006) I priede nurodytų asmenų, kuriems taikomos sankcijos ir kurie netiesiogiai valdo ir kontroliuoja įmonę, sąrašą. Be to, nuo 2021 m. birželio 22 d. įvedus ketvirtąjį sankcijų paketą Baltarusijos Respublikai, sankcijos pritaikytos ir tiesiogiai atsakovei.
5. Remiantis 2011 m. birželio 20 d. Tarybos reglamento (ES) Nr. 588/2011, kuriuo iš dalies keičiamas Reglamentas Nr. 765/2006, nuostatomis, atsakovės nuosavybe esančios, turimos arba valdomos lėšos ir ekonominiai ištekliai Europoje Sąjungoje yra įšaldomi. Atsakovės naudai draudžiama tiesiogiai ar netiesiogiai leisti naudotis lėšomis ar ekonominiais ištekliais, be to, šios sankcijos apima ir atliekamus pervedimus pagal anksčiau sudarytas sutartis per komercinius bankus, todėl sutarties su atsakove vykdymas turi būti sustabdytas.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė
6. Vilniaus apygardos teismas 2024 m. liepos 29 d. sprendimu ieškinį atmetė.
7. Teismas nurodė, kad Vilniaus apygardos teismas civilinėje byloje Nr. e2-639-577/2020 jau yra nustatęs, kad sudarant ginčijamą sandorį nebuvo pagrindo tikėtis, jog UAB ,,Žiemgalos automobiliai“ nevykdys prievolių, kad ieškovė ginčo sandorio sudarymo metu neatitiko nemokios bendrovės apibrėžimo, ir paneigė abejones dėl ieškovės ir UAB ,,Žiemgalos automobiliai“ sąžiningumo, o šiuos nustatytus faktus pripažino prejudiciniais nagrinėjamoje byloje.
8. Teismas pažymėjo, kad ginčo sandoris buvo sudarytas 2014 m. sausio 23 d., kai atsakovė dar nebuvo įtraukta į Reglamento Nr. 765/2006 I priedo sąrašą (ginčo sandorio sudarymo metu buvo aktuali 2014 m. sausio 21 d. redakcija, kurios I priedo 119 punkte buvo nurodytas A. Lukašenka), todėl ginčo sandorio sudarymo metu atsakovės teisė sudaryti sutartis nebuvo apribota. Reglamentas Nr. 765/2006 ir jo I priedas yra nuolat pildomi, o jų nuostatos neturi atgalinės galios. Atsižvelgdamas į tai, teismas nusprendė, kad ieškovė turėtų sustabdyti sutarties ir prievolių vykdymą arba ją nutraukti vienašališkai ar šalių susitarimu (Lietuvos Respublikos tarptautinių sankcijų įstatymo 7 straipsnio 3 dalis), tačiau nėra teisinio pagrindo ginčo sandorį ir vykdomąjį įrašą pripažinti niekiniais ir negaliojančiais dėl prieštaravimo imperatyvioms įstatymo normoms. Analogiškai nėra pagrindo pripažinti sandorį niekiniu ir negaliojančiu Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.81 straipsnio 1 dalies pagrindu.
9. Teismas konstatavo, kad ginčo sandorio nutraukti teismo sprendimu nėra teisinio pagrindo, nes ieškovė neįrodinėjo esminio sutarties sąlygų pažeidimo (CK 6.217 straipsnio 4 dalis). Be to, ieškovės nurodoma Lietuvos Respublikos ekonominių ir kitų tarptautinių sankcijų įgyvendinimo įstatymo 7 straipsnio 2 dalis netaikoma, nes ginčo sandoris buvo sudarytas iki nustatant tarptautinių sankcijų įgyvendinimą Lietuvoje, todėl turėtų būti taikoma Tarptautinių sankcijų įstatymo 7 straipsnio 3 dalis, tačiau ieškovė nepateikė įrodymų, kad bandė sutartį nutraukti vienašališkai ar šalių sutarimu.
10. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal ieškovės apeliacinį skundą, 2025 m. vasario 18 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismo 2024 m. liepos 29 d. sprendimą paliko nepakeistą.
11. Kolegija nurodė, kad įvertinus tai, jog A. Lukašenka į Reglamento Nr. 765/2006 I priedo sąrašą buvo įtrauktas 2020 m. lapkričio 6 d., o ginčo sandoris buvo sudarytas 2014 m. sausio 23 d., kai atsakovė nebuvo įtraukta į asmenų, kuriems taikomos sankcijos ir draudimai, sąrašą, taip pat tai, kad įsiteisėjusia Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. gruodžio 21 d. nutartimi Baltarusijos Respublikos Minsko miesto ekonominio teismo sprendimas byloje Nr. 158-14/2015 pripažintas ir jį leista vykdyti nenustačius Reglamento Nr. 765/2006 pažeidimų, nėra pagrindo pripažinti ginčo sandorį negaliojančiu dėl prieštaravimo imperatyvioms normoms.
12. Kolegija taip pat konstatavo, kad ginčo sandoris jo sudarymo metu atitiko teisės aktų nustatytus reikalavimus, o sankcijos tiek atsakovei, tiek Baltarusijos Respublikos prezidentui, kuris tiesiogiai ar netiesiogiai valdo ir kontroliuoja atsakovę, pritaikytos po sandorio sudarymo, tačiau atsižvelgiant į Reglamento Nr. 765/2006 tikslus, yra pagrindas realizuoti ieškovės turtą, o gautas lėšas deponuoti į pirmosios instancijos teismo depozitinę sąskaitą, iki bus panaikintos šiuo metu atsakovei taikomos sankcijos, t. y. įšaldyti iš realizuoto turto gautas lėšas vykdymo procese.
13. Kolegija nurodė, kad Vilniaus apygardos teismo 2020 m. liepos 17 d. sprendimu išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. e2-639-577/2020 buvo nagrinėtos faktinės aplinkybės dėl ieškovės kreditorių interesų gauti savo finansinių reikalavimų patenkinimą pažeidimo. Nagrinėjamoje byloje ieškovė tas pačias faktines aplinkybes įrodinėja dėl hipotekos sandorio prieštaravimo viešajai tvarkai, todėl nustačius prejudicinį faktą, kad ginčo sandoris atitiko ieškovės verslo tikslus, o buvusių kreditorių interesų pažeidimo nėra, nėra pagrindo pripažinti sandorį prieštaraujančiu viešajai tvarkai.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimų į jį teisiniai argumentai
14. Kasaciniu skundu ieškovė prašo Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2025 m. vasario 18 d. nutartį panaikinti ir perduoti apeliacinės instancijos teismui bylą nagrinėti iš naujo. Netenkinus pirmojo prašymo – panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2024 m. liepos 29 d. sprendimą ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2025 m. vasario 18 d. nutartį ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti visiškai. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
14.1. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė ir aiškino Reglamento Nr. 765/2006 2 straipsnio nuostatas, 2022 m. birželio 27 d. Europos Sąjungos Tarybos generalinio sekretoriato pranešimo Nr. 10572/22 ,,ES ribojamųjų priemonių veiksmingo įgyvendinimo geriausia praktika“ (toliau – Geriausia praktika) 30, 34 ir 62 punktus, pagal kuriuos sankcionuotais laikomi ne tik tiesiogiai Reglamento Nr. 765/2006 I priede nurodyti asmenys, bet ir asmenys, kurie netiesiogiai valdo ir kontroliuoja sankcionuotas įmones.
14.2. Teismai nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. lapkričio 9 d. nutartyje Nr. 3K-3-255-611/2022 suformuluotos bendro pobūdžio taisyklės, kad vien aplinkybė, jog tam tikras asmuo formaliai pats nėra įtrauktas į sankcijų sąrašus, nereiškia, kad sankcijų režimas jam nebus taikomas – už jo de facto (faktiškai) gali stovėti į sąrašą neįtrauktas asmuo.
14.3. Teismai netinkamai nustatė sankcijų taikymo laikotarpius ir pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, nesivadovavo oficialiais rašytiniais įrodymais. Išvadą byloje teikianti institucija – Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnyba prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau – FNTT) – nustatė, kad A. Lukašenkai ribojamosios priemonės buvo taikomos laikotarpiu nuo 2006 m. gegužės 18 d. iki 2016 m. vasario 25 d. ir nuo 2020 m. lapkričio 11 d. iki šiol. Taip pat nustatė sąsajas tarp atsakovės generalinio direktoriaus Valerijaus Valerevičiaus Ivankovičiaus (Valeri Valerevich Ivankovich) ir A. Lukašenkos, tačiau teismai šių aplinkybių neįvertino.
14.4. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 260, 263, 270 straipsnių, 327 straipsnio 1 dalies 2 punkto, 331 straipsnio, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos 6 straipsnio 1 dalies bei Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 47 straipsnio nuostatas, nes neišnagrinėjo ieškovės reikalavimo teismo sprendimu nutraukti 2014 m. sausio 23 d. sudarytą ginčo sandorį.
15. Atsakovė atsiliepimu į kasacinį skundą prašo ieškovės kasacinį skundą atmesti, Vilniaus apygardos teismo 2024 m. liepos 29 d. sprendimą ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2025 m. vasario 18 d. nutartį palikti nepakeistus. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
15.1. Ginčo sandorio sudarymo dieną atsakovė nebuvo įtraukta į Reglamento Nr. 765/2006 I priedo sąrašą. 2021 m. birželio 21 d. Europos Sąjungos Taryba, priimdama įgyvendinimo reglamentą (ES) 2021/997, kuriuo įgyvendinama Reglamento Nr. 765/2022 dėl Baltarusijai taikomų ribojamųjų priemonių 8a straipsnio 1 dalis, įtraukė atsakovę į asmenų, kuriems taikomos sankcijos, sąrašą.
15.2. Subjektų, susijusių su sankcionuotais asmenimis, sąvoka pagal Reglamento Nr. 765/2006 normas plačiai pradėta aiškinti tik po 2022 m. birželio 27 d. Geriausios praktikos 35 ir 62 punktų redakcijos, todėl teismai neturėjo pagrindo plačiai aiškinti sankcionuotų asmenų sąvokos 2014 metais sudaryto ginčo sandorio kontekste. Be to, tai tik rekomendacinės gairės, o ne imperatyvios teisės normos.
15.3. Reglamento Nr. 765/2006 I priedo sąrašas buvo nuolat plečiamas, o tai iki Geriausioje praktikoje nustatyto plataus aiškinimo reiškė, kad Reglamento Nr. 765/2006 sankcijos yra taikomos tik I priedo sąraše tiesiogiai įvardytiems asmenims.
15.4. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, nebuvo nukrypta nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos, suformuotos civilinėje byloje Nr. 3K-3-255-611/2022, nes ginčo sandorio sudarymo metu galiojusioje Reglamento Nr. 765/2006 redakcijoje nebuvo kasacinio teismo nagrinėtų punktų ir straipsnių.
15.5. Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo 13 punkto ir apeliacinės instancijos teismo nutarties 32 punkto matyti, kad teismai vertino FNTT pateiktą išvadą, todėl nėra pagrindo teigti, jog teismai nesivadovavo oficialiais rašytiniais įrodymais, tačiau FNTT išvados turinys tiesiogiai nepagrindžia fakto, kad ginčo sandoris prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms.
15.6. Apeliacinės instancijos teismas, pritardamas pirmosios instancijos teismo padarytoms išvadoms, neprivalėjo atskirai pasisakyti dėl ieškovės alternatyvaus reikalavimo nutraukti ginčo sandorį teismo sprendimu.
16. Trečiasis asmuo notarė L. Stankevičienė atsiliepimu į kasacinį skundą prašo ieškovės kasacinį skundą atmesti, Vilniaus apygardos teismo 2024 m. liepos 29 d. sprendimą ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2025 m. vasario 18 d. nutartį palikti nepakeistus. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
16.1. Ieškovės pateikiamas CK 1.80 straipsnio, Reglamento Nr. 765/2006 nuostatų ir Ekonominių ir kitų tarptautinių sankcijų įgyvendinimo įstatymo aiškinimas nėra sąžiningas ir teisėtas, nes pagrindinis Reglamento Nr. 765/2006 tikslas – sustabdyti, įšaldyti į sankcijų sąrašus įtrauktų asmenų lėšų, pajamų ir bet kokios kitos naudos gavimą.
16.2. Ginčo sandorio sudarymo metu notarė, tvirtindama sandorį, neturėjo galimybės patikrinti asmenų, kuriems taikomos sankcijos, sąrašo. Ieškovė, kuri yra ginčo sandorio šalis, neturėjo ir negalėjo turėti jokios informacijos, kad ginčo sandoris gali prieštarauti imperatyvioms įstatymo normoms, nes jo sudarymo metu buvo labai išplėtotas Lietuvos Respublikos ir Baltarusijos Respublikos ūkinis komercinis bendradarbiavimas.
16.3. Geriausios praktikos, Reglamento Nr. 765/2006, Lietuvos valstybės iniciatyvą priimti teisės aktus, detalizuojančius sankcijų įgyvendinimą, lėmė 2020 m. rugpjūčio mėnesį įvykę nedemokratiški Baltarusijos Respublikos prezidento rinkimai, represiniai įvykiai, o vėliau ir prasidėjęs karas Ukrainoje. Atsižvelgiant į tai, notarė objektyviai negalėjo numatyti, kad ginčo sandoris, sudarytas 2014 metais, galimai prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms.
16.4. Nėra pagrindo teigti, kad teismai nesirėmė FNTT išvada, kadangi tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismas ją analizavo, tačiau joje buvo remiamasi išvados rengimo ir teikimo metu galiojusia Reglamento Nr. 765/2006 redakcija (kuri įsigaliojo nuo 2022 m. birželio 27 d.) ir 2021 m. birželio 8 d. pateikta Europos Komisijos nuomone, bet ne ginčo sandorio sudarymo metu galiojusiais teisės aktais.
17. Trečiasis asmuo „ERGO Insurance SE“ Lietuvos filialas atsiliepimu į kasacinį skundą prašo ieškovės kasacinį skundą atmesti, Vilniaus apygardos teismo 2024 m. liepos 29 d. sprendimą ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2025 m. vasario 18 d. nutartį palikti nepakeistus. Atsiliepime iš esmės pritarė pirmosios instancijos teismo sprendimo ir apeliacinės instancijos teismo nutarties motyvams.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl bylos nagrinėjimo kasaciniame teisme ribų ir atsisakymo priimti pateiktus rašytinius paaiškinimus
18. Bylos nagrinėjimo kasaciniame teisme ribas apibrėžia CPK 353 straipsnis. Pagal šio straipsnio pirmąją dalį, kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu. Kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių. Toks bylos nagrinėjimo kasaciniame teisme ribų (ir kartu kasacinio proceso paskirties) apibrėžimas reiškia, kad kasacinis teismas sprendžia išimtinai teisės klausimus, be to, tik tokius klausimus, kurie yra tiesiogiai iškelti kasaciniame skunde (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-395-611/2017, 14 punktas; 2021 m. vasario 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-2-684/2021, 19 punktas).
19. Ieškovė, nesutikdama su apeliacinės instancijos teismo procesiniu sprendimu, kasaciniame skunde, be kita ko, nurodė, kad bylą nagrinėjęs apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė ir aiškino Reglamento Nr. 765/2006 2 straipsnio nuostatas, neatsižvelgė į Geriausią praktiką, pagal kurią sankcionuotais laikomi asmenys, kurie ne tik tiesiogiai nurodyti Reglamento Nr. 765/2006 I priede, bet ir kurie netiesiogiai valdo ir kontroliuoja sankcionuotą asmenį, nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos, formuojamos šiuo klausimu. Taip pat nurodė tai, kad apeliacinės instancijos teismas neišnagrinėjo ieškovės alternatyvaus reikalavimo ginčo sandorį nutraukti teismo sprendimu, taip pažeisdamas pareigą motyvuoti teismo sprendimą. Teisėjų kolegija, neperžengdama kasacinio skundo ribų, toliau pasisakys šiais klausimais teisės taikymo aspektu.
20. Priėmus kasacinį skundą bei atsakovės ir trečiojo asmens atsiliepimus, ieškovė teismui pateikė rašytinius paaiškinimus.
21. Teisėjų kolegija pažymi, kad teisinis reguliavimas nenustato teisės dalyvaujantiems byloje asmenims kasaciniame procese teikti rašytinius paaiškinimus (CPK 355 straipsnis). Nauji argumentai, papildantys kasaciniame skunde nurodytas aplinkybes, jau priėmus kasacinį skundą nebegali būti pateikiami (CPK 350 straipsnio 8 dalis). CPK nuostatos taip pat nesuteikia dalyvaujantiems byloje asmenims galimybės kasaciniame teisme reikšti atsikirtimus į atsiliepimus į kasacinį skundą. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija atsisako priimti ieškovės pateiktus rašytinius paaiškinimus.
Dėl sandorio (ne)pripažinimo niekiniu ir negaliojančiu dėl prieštaravimo Lietuvos Respublikoje įgyvendinamoms tarptautinėms sankcijoms
22. CK 1.80 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad imperatyvioms įstatymo normoms prieštaraujantis sandoris yra niekinis ir negalioja. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad CK 1.80 straipsnio 1 daliai taikyti būtina konstatuoti dviejų sąlygų visetą: pirma, kad teisės norma yra imperatyvi, ir, antra, kad šios normos pažeidimo pasekmė yra sandorio negaliojimas. Sprendžiant dėl abiejų šių sąlygų esminę reikšmę turi ne lingvistinė normos išraiška, o interesas, kurio apsaugą ji užtikrina (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. lapkričio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-511/2014; 2018 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-23-611/2018, 17 punktas). Todėl teismai, pripažindami sandorius negaliojančiais CK 1.80 straipsnio pagrindu, procesiniame sprendime turi nurodyti ne tik CK 1.80 straipsnį, bet ir konkrečią imperatyviąją įstatymo normą, kuriai sandoriai prieštarauja (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. lapkričio 26 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-322-823/2020 30 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).
23. Ekonominių ir kitų tarptautinių sankcijų įgyvendinimo įstatymo (redakcija, įsigaliojusi nuo 2012 m. sausio 1 d.) 9 straipsnio 2 dalyje buvo nustatyta, kad draudžiama sudaryti sandorius, kurių vykdymas prieštarautų Lietuvos Respublikoje įgyvendinamoms tarptautinėms sankcijoms. Tokie sandoriai, sudaryti nustačius tarptautinių sankcijų Lietuvos Respublikoje įgyvendinimą šio įstatymo nustatyta tvarka, yra niekiniai ir negalioja.
24. Nagrinėjamoje byloje keliamas klausimas, ar ieškovės ir atsakovės sudarytas maksimaliosios svetimojo turto hipotekos sandoris nepažeidė imperatyvių Reglamento Nr. 765/2006 nuostatų, kuriomis fiziniams ir juridiniams asmenims ginčo sandorio sudarymo metu buvo pritaikytos ribojamosios priemonės.
25. 2006 m. gegužės 18 d. buvo priimtas Reglamentas Nr. 765/2006. Jo konstatuojamojoje dalyje, be kita ko, buvo nurodyta, kad jis priimtas atsižvelgiant į 2006 m. balandžio 10 d. Tarybos sprendimą patvirtinti ribojančias priemones, skirtas Prezidentui Lukašenkai, Baltarusijos vadovams ir pareigūnams, atsakingiems už tarptautinių rinkimų standartų ir tarptautinės žmogaus teisių bei laisvių teisės pažeidimus ir represines priemones, kurių buvo imtasi prieš pilietinę visuomenę bei demokratinės opozicijos atstovus, taip pat atsižvelgiant į Europos Sąjungos Tarybos Bendrąją poziciją 2006/362/BUSP, kurioje nurodyta, kad Prezidento Lukašenkos ir tam tikrų Baltarusijos pareigūnų lėšos ir ekonominiai ištekliai, kurie buvo nustatyti kaip esantys skirti šiam tikslui, turėtų būti įšaldyti. Kaip Reglamento Nr. 765/2006 sudėtinė dalis buvo patvirtintas I priedas – sąrašas asmenų, kuriems tiesiogiai taikytinos sankcijos. Vėliau šis reglamentas, atsižvelgiant į tarptautinių rinkimų standartų ir skirtingų žmogaus teisių pažeidimus, buvo keičiamas, pildomas ir jo I priedo sąrašas.
26. Ginčo sandoris buvo sudarytas 2014 m. sausio 23 d., todėl nagrinėjamoje byloje, sprendžiant dėl ginčo sandorio (ne)pripažinimo niekiniu ir negaliojančiu, aktuali Reglamento Nr. 765/2006 redakcija, įsigaliojusi nuo 2014 m. sausio 21 d.
27. Reglamento Nr. 765/2006 2 straipsnio 1 dalyje buvo nustatyta, kad įšaldomos visos I priede išvardytiems fiziniams ar juridiniams asmenims, subjektams ir institucijoms priklausančios, jų nuosavybės teise turimos, valdomos arba kontroliuojamos lėšos ir ekonominiai ištekliai. Reglamento Nr. 765/2006 1 straipsnyje pateiktas sąvokos „lėšos“ apibrėžimas, nurodant, kad „lėšos“ – finansinis turtas ir bet kurios rūšies pelnas, įskaitant tai, kas išvardyta toliau, bet tuo neapsiribojant: a) grynuosius pinigus, čekius, piniginius reikalavimus, vekselius, pinigines perlaidas ir visas kitas mokėjimo priemones; b) indėlius, laikomus finansų įstaigose arba pas kitus subjektus, banko sąskaitų likučius, skolas ir skolinius įsipareigojimus; c) viešai ir privačiai parduodamus vertybinius popierius ir skolos dokumentus, įskaitant vertybinius popierius ir akcijas, vertybinių popierių sertifikatus, obligacijas, vekselius, varantus, akcinių bendrovių obligacijas ir sutartis dėl išvestinių vertybinių popierių; d) palūkanas, dividendus arba kitas pajamas už turtą ar vertę, priskaičiuotą už turtą arba gaunamą už jį; e) kreditą, tarpusavio reikalavimų įskaitymo teisę, garantijas, sutarties įvykdymo garantinius užstatus ar kitus finansinius įsipareigojimus; f) akredityvus, važtaraščius, pardavimo sutartis; g) dokumentus, patvirtinančius lėšų ar kitų finansinių išteklių nuosavybės teisę. Taip pat nurodoma, kad sąvoka „lėšų įšaldymas“ reiškia lėšų judėjimo, perdavimo, pakeitimo, naudojimo, galimybės jomis naudotis ar jų tvarkymo taip, kad dėl to pasikeistų jų kiekis, suma, buvimo vieta, nuosavybės teisė, valdymo teisė, pobūdis, paskirtis, ar atsirastų kiti pasikeitimai, kurie leistų naudotis lėšomis, įskaitant portfelio valdymą, uždraudimą.
28. Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad į ginčui aktualios Reglamento Nr. 765/2006 redakcijos I priedo sąrašą, kuriame nurodomi tiesiogiai sankcionuoti asmenys, atsakovė (AAB Minsko automobilių gamykla – ,,Belavtomaz“ holdingo valdančioji kompanija) nebuvo įtraukta. Pripažinta A. Lukašenkos režimo rėmėja, atsakovė į Reglamento Nr. 765/2006 sankcionuotų asmenų I priedo sąrašą buvo įtraukta 2021 m. birželio 21 d.
29. Europos Sąjungos Bendrasis Teismas sprendimą įtraukti atsakovę į Reglamento Nr. 765/2006 sankcionuotų asmenų I priedo sąrašą pripažino teisėtu konstatavęs, kad „Taryba nepažeidė teisės, nuspręsdama, kad pareiškėjos (atsakovės AAB Minsko automobilių gamykla – ,,Belavtomaz“ holdingo valdančiosios kompanijos) padėtis Baltarusijos ekonomikoje, tai, kad ji priklausė valstybei, ir tai, kad ji buvo Lukašenkos režimo pajamų šaltinis, kartu sudaro pakankamą pagrindą manyti, kad pareiškėja rėmė režimą Sprendimo 2012/642 4 straipsnio 1 dalies b punkto, kuriame, visų pirma, nurodomi asmenys ir subjektai, teikiantys finansinę paramą tam režimui, tikslais“ (Europos Sąjungos Bendrojo Teismo 2023 m. spalio 18 d. sprendimas byloje T‑532/21, 82 punktas).
30. Šiame kontekste pažymėtina, kad 2012 m. sausio 23 d. Tarybos sprendimu 2012/36/BUSP įvestas Baltarusijos Respublikos prezidento režimo „paramos“ kriterijus buvo ribojamųjų priemonių taikymo pagrindas, t. y. Reglamento Nr. 765/2006 2 straipsnio 1 dalis buvo papildyta punktu: „d) ir asmenys ar subjektai, kurie pelnosi iš A. Lukašenkos režimo ar jį remia (išvardyti V priede)“. Europos Sąjungos Bendrasis Teismas, aiškindamas šį pokytį ir nagrinėdamas atsakovės įtraukimo į sankcionuotų asmenų sąrašą pagrįstumo klausimą, pažymėjo, kad „paramos“ kriterijus buvo įtrauktas siekiant padidinti spaudimą A. Lukašenkos režimui, taikant lėšų ir ekonominių išteklių įšaldymo priemones ir tiems asmenims ar subjektams, kurie nėra atsakingi už minėtus pažeidimus ar represijas, tačiau remia režimą, teikia jam finansinę paramą (Europos Sąjungos Bendrojo Teismo 2023 m. spalio 18 d. sprendimas byloje T‑532/21, 59 ir 60 punktai). Taigi, nuo 2012 m. sausio 23 d., įvedus ,,paramos“ kriterijų, Reglamento Nr. 765/2006 sankcijos buvo taikomos platesniam subjektų ratui, t. y. buvo nukreiptos ne tik į tuos asmenis, kurie buvo atsakingi už tuometinius rinkimų pažeidimus bei susidorojimą su pilietine visuomene, bet ir į tuos, kurie pelnosi iš A. Lukašenkos režimo ir jį remia, o pagrindinis šio pakeitimo tikslas buvo siekis didinti spaudimą nedemokratiškam A. Lukašenkos režimui. Atitinkamai ir 2021 metais didinant spaudimą A. Lukašenkos režimui buvo dar kartą tikslingai išplėstas sankcionuotų subjektų sąrašas, į jį įtraukiant ir atsakovę. Dėl to teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su kasacinio skundo argumentu, kad vien aplinkybė, jog šiuo metu galiojančioje Reglamento Nr. 765/2006 redakcijoje yra konstatuota, kad atsakovė iš A. Lukašenkos režimo gauna naudos ir jį remia, yra režimo pajamų šaltinis, reiškia, jog ir ginčo sandorio sudarymo metu (2014 m. sausio 23 d.) ji jau buvo sankcionuotas subjektas.
31. Vis dėlto Reglamento Nr. 765/2006 2 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad įšaldomi ne tik I priede išvardytiems fiziniams ar juridiniams asmenims, subjektams ir institucijoms priklausančios, jų nuosavybės teise turimos, bet ir valdomos arba kontroliuojamos lėšos ir ekonominiai ištekliai. Reglamento Nr. 765/2006 2 straipsnio 2 dalyje nustatyta ir tai, kad I priede išvardytiems fiziniams ar juridiniams asmenims, subjektams ir institucijoms ar jų naudai draudžiama ne tik tiesiogiai, bet ir netiesiogiai leisti naudotis lėšomis arba ekonominiais ištekliais. Taigi, iš šių nuostatų matyti, kad, siekiant Reglamente Nr. 765/2006 įtvirtinto tikslo, sankcijos turi būti taikomos ne tik I priede tiesiogiai įvardytiems asmenims, bet ir I priede tiesiogiai neįvardytiems asmenims, jei jie yra valdomi ir (ar) kontroliuojami sankcionuotų asmenų, be to, yra draudžiamas ne tik tiesioginis, bet ir netiesioginis šių asmenų naudojimasis lėšomis.
32. Pažymėtina, kad ir kasacinis teismas yra išaiškinęs, jog vien aplinkybė, kad tam tikras asmuo formaliai pats nėra įtrauktas į sankcijų sąrašus, nereiškia, jog sankcijų režimas jam nebus taikomas – už jo de facto gali stovėti į sąrašą įtrauktas asmuo. Priešingas teisės aiškinimas reikštų, kad sankcijos taptų neveiksmingos, nes joms apeiti pakaktų „pašto dėžutės įmonės“, formaliai nesusijusios su tikruoju savininku ir (ar) naudos gavėju, įsteigimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. lapkričio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-255-611/2022, 33 punktas).
33. Taigi, bylą dėl sandorio pripažinimo niekiniu ir negaliojančiu dėl šio sandorio prieštaravimo Europos Sąjungos taikomoms ribojamosioms priemonėms nagrinėjantis teismas turėjo pareigą ne tik įvertinti, ar ginčo sandorio šalis (šiuo atveju – atsakovė) yra tiesiogiai įtraukta į Reglamento Nr. 765/2006 I priedo sąrašą, bet ir nustatyti, ar ši sandorio šalis nėra valdoma ir (ar) kontroliuojama sankcionuotų asmenų, t. y. ar ginčo sandorio sudarymo metu nesankcionuotas asmuo de facto nebuvo valdomas ar kontroliuojamas sankcionuoto asmens. Kasaciniame skunde teigiama, kad atsakovė ginčo sandorio sudarymo metu buvo valdoma ir kontroliuojama A. Lukašenkos – asmens, kuriam buvo taikomos sankcijos, o teismas šių aplinkybių nevertino.
34. Kaip matyti iš apeliacinės instancijos teismo nutarties, kolegija nustatė, kad A. Lukašenka į Reglamento Nr. 765/2006 I priedo sąrašą, kuriame nurodyti asmenys, kuriems taikomos ribojamosios priemonės, įtrauktas 2020 m. lapkričio 6 d., o atsakovė į šį sąrašą atitinkamai įtraukta 2021 m. birželio 21 d. Atsižvelgdama vien į aplinkybes, kad sankcijos tiek atsakovei, tiek asmeniui, kuris tiesiogiai ar netiesiogiai valdo ir kontroliuoja atsakovę, pritaikytos po ginčo sandorio sudarymo, kolegija konstatavo, jog nėra pagrindo pripažinti ginčo sandorį niekiniu ir negaliojančiu dėl prieštaravimo imperatyvioms Reglamento Nr. 765/2006 normoms.
35. Teisėjų kolegija sutinka su kasacinio skundo argumentu, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nusprendė, jog ginčo sandorio sudarymo metu A. Lukašenkai nebuvo taikomos ribojamosios priemonės. Tokia išvada daroma atsižvelgiant į tai, kad ginčo sandorio sudarymo metu galiojusios Reglamento Nr. 765/2006 redakcijos, įsigaliojusios nuo 2014 m. sausio 21 d., I priedo, detalizuojančio Reglamento Nr. 765/2006 2 straipsnio 1 dalyje nurodytus asmenis, subjektus ir institucijas, A dalies 119 punkte buvo nurodytas A. Lukašenka, greta įtraukimo į sąrašą priežasčių nurodant, kad jis yra Baltarusijos Respublikos Prezidentas.
36. Taigi, ginčo sandorio sudarymo metu A. Lukašenkai buvo taikomos ribojamosios priemonės, apimančios, be kita ko, jam priklausančių, nuosavybės teise turimų, valdomų arba kontroliuojamų lėšų ir ekonominių išteklių įšaldymą. Apeliacinės instancijos teismas, konstatavęs, kad ginčo sandorio sudarymo metu A. Lukašenkos atžvilgiu nebuvo taikomos ribojamosios priemonės, nebevertino atsakovės ir A. Lukašenkos ryšių, kurie leistų nuspręsti, ar atsakovė yra kontroliuojama ir (ar) valdoma sankcionuoto asmens (A. Lukašenkos), kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 765/2006 2 straipsnio 1 dalį.
37. Kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų faktinių aplinkybių. Teisėjų kolegija pažymi, kad vertinimas, ar atsakovė yra valdoma ir (arba) kontroliuojama sankcionuoto asmens (A. Lukašenkos), kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 765/2006 2 straipsnio 1 dalį, yra susijęs su naujų aplinkybių nustatymu, įrodymų tyrimu ir faktų vertinimu, todėl skundžiama apeliacinės instancijos teismo nutartis naikintina ir šis klausimas iš naujo nagrinėti perduodamas apeliacinės instancijos teismui.
38. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad bylą iš naujo nagrinėsiantis teismas, spręsdamas, ar asmuo nuosavybės teise valdo ar kontroliuoja lėšas, be kita ko, turi atsižvelgti į Europos Sąjungos Tarybos parengtus dokumentus, kuriais siekiama padėti valstybėms narėms tinkamai taikyti Europos Sąjungos reglamentus dėl ribojamųjų priemonių. Pavyzdžiui, ES Tarybos 2022 m. birželio 27 d. Geriausioje praktikoje nustatyti bendrieji kriterijai dėl draudimo netiesiogiai sudaryti galimybę į sąrašą įtrauktiems asmenims ar subjektams naudotis lėšomis ar ekonominiais ištekliais per asmenis arba subjektus, kurie į sąrašą įtrauktiems asmenims ar subjektams priklauso nuosavybės teise arba yra jų kontroliuojami. Šia Geriausia praktika siekta vienodo reglamentų nuostatų aiškinimo visose Europos Sąjungos valstybėse narėse, todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, nepaisant to, kad Geriausia praktika nėra privalomosios galios teisės aktas, į joje nurodytus kriterijus svarbu atsižvelgti vertinant ginčo sandorio atitiktį Reglamento Nr. 765/2006 nuostatoms. Priešingas aiškinimas neleistų pasiekti Reglamento Nr. 765/2006 tikslų, sudarytų prielaidas valstybėse narėse parinkti skirtingus vertinimo kriterijus.
39. Šiame kontekste pažymėtina, kad teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su atsakovės atsiliepime į kasacinį skundą nurodytu argumentu, jog ginčo sandorio sudarymo metu Geriausia praktika dar nebuvo priimta ir įsigaliojo tik 2022 m., todėl nėra pagrindo ja vadovautis ir plačiai aiškinti Reglamento Nr. 765/2006 nuostatas. Atkreiptinas dėmesys, kad 2017 m. gruodžio 8 d. ES Tarybos pranešime ,,Gairės dėl sankcijų. Atnaujinta redakcija“ buvo nurodyta, jog 2012 m. gruodžio 21 d. ES Taryba paprašė Patarėjų užsienio santykių klausimais darbo grupės (RELEX) susitarti dėl draudimo sudaryti galimybę į sąrašą įtrauktiems asmenims ar subjektams netiesiogiai naudotis lėšomis ar ekonominiais ištekliais per asmenis arba subjektus, kurie į sąrašą įtrauktiems asmenims ar subjektams priklauso nuosavybės teise arba yra jų kontroliuojami, vienodo aiškinimo. 2013 m. vasario 12 d. ES Taryba, remdamasi Europos Komisijos ir Europos išorės veiksmų tarnybos (toliau – EIVT) bendro darbo rezultatais, priėmė į gaires įtrauktinus elementus dėl pirmiau nurodyto draudimo (5993/13). 2013 m. vasario 12 d. pastarieji elementai buvo papildyti, atsirado kriterijai, susiję su nuosavybės ir kontrolės sąvokomis, o 2013 m. gegužės 13 d. Taryba priėmė atnaujintą suvestinį gairių tekstą (9068/13). Šiame dokumente įtvirtinti kriterijai yra galiojantys ir yra įtvirtinti dabartinėje Geriausioje praktikoje. Pavyzdžiui, 2013 m. gegužės 13 d. Tarybos suvestinių gairių teksto (9068/13) 2 dalyje buvo nustatyta, kad kriterijai, į kuriuos reikia atsižvelgti vertinant, ar juridinis asmuo arba subjektas yra kontroliuojamas kito asmens ar subjekto, vienvaldiškai ar susitarus su kitu akcininku ar kita trečiąja šalimi, galėtų būti, inter alia (be kita ko): a) turėjimas teisės arba naudojimasis įgaliojimais skirti arba pašalinti tokio juridinio asmens ar subjekto administracinio, valdymo ar priežiūros organo narių daugumą; b) juridinio asmens ar subjekto administracinių, valdymo ar priežiūros organų daugumos narių, tas pareigas ėjusių einamaisiais ir ankstesniais finansiniais metais, paskyrimas tik pasinaudojus savo balsavimo teisėmis ir kt. Analogiškos nuostatos yra įtvirtintos ir dabartinėje Geriausioje praktikoje (žr. šios praktikos 63 punktą).
40. Taigi, jau nuo 2013 metų buvo įtvirtinti bendri pagal ES priimtus reglamentus taikomų ribojamųjų priemonių veiksmingo įgyvendinimo kriterijai, taikytini, inter alia, ir Reglamento Nr. 765/2006 2 straipsnio kontekste. Pastarieji kriterijai, be kita ko, padedantys įvertinti, ar konkretus subjektas yra susijęs su sankcionuotu asmeniu, šiuo metu galiojančioje Geriausios praktikos redakcijoje yra išplėtoti, tačiau jų esmė išliko nepakitusi.
41. Šiame kontekste taip pat svarbu pabrėžti, kad kasacinis teismas yra išaiškinęs, jog, esant būtinybei, teismas, vertindamas ryšius tarp asmenų, turi teisę pats kreiptis į kompetentingus subjektus – Lietuvos Respublikos institucijas, taip pat į Europos Komisiją – dėl jų turimos informacijos pateikimo. Geriausioje praktikoje nurodoma, kad, kaip nustatyta atitinkamuose reglamentuose arba pagal atitinkamus nacionalinės teisės aktus, kompetentingoms institucijoms leidžiama keistis informacija su, inter alia: Komisija, Taryba, EIVT ir kitų valstybių narių kompetentingomis institucijomis, teisėsaugos institucijomis, atitinkamais teismais ir tribunolais, kurie atsako už reglamentų, kuriais nustatomos įšaldymo priemonės, ir teisės aktų dėl kovos su pinigų plovimu vykdymo užtikrinimą, kitomis tyrimo ir baudžiamojo persekiojimo institucijomis, kompetentingu Jungtinių Tautų sankcijų komitetu ir kredito ir finansų įstaigomis tiek, kiek tai būtina taikant finansines ribojamąsias priemones ar siekiant užkirsti kelią pinigų plovimui. Tais atvejais, kai valstybės narės kompetentinga institucija turi informacijos, kad į sąrašą neįtrauktas juridinis asmuo ar subjektas nuosavybės teise priklauso į sąrašą įtrauktam asmeniui ar subjektui arba yra jo kontroliuojamas, arba bet kokios informacijos, kuri gali daryti poveikį veiksmingam draudimo netiesiogiai sudaryti galimybę naudotis lėšomis ar ekonominiais ištekliais įgyvendinimui, atitinkama valstybė narė turėtų laikydamasi nacionalinės teisės pasidalyti atitinkama informacija su kitomis valstybėmis narėmis ir Europos Komisija (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. lapkričio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-255-611/2022, 36 ir 38 punktai).
42. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad Europos Sąjungos Bendrasis Teismas jau yra konstatavęs, jog AAB Minsko automobilių gamykla – ,,Belavtomaz“ holdingo valdančioji kompanija pripažįsta, kad jos generalinis direktorius yra skiriamas priežiūros tarybos, „kurią tvirtina Ministrų Taryba, pramonės ministras, Minsko miesto vykdomojo komiteto pirmininkas ir galiausiai Baltarusijos Respublikos prezidentas“, ir neginčija pastabos, kad du iš penkių šios priežiūros tarybos narių yra Baltarusijos vyriausybės atstovai (Europos Sąjungos Bendrojo Teismo 2023 m. spalio 18 d. sprendimas byloje T‑532/21, 47 punktas). Tuo tarpu, kaip minėta, remiantis Geriausia praktika, turėjimas teisės arba naudojimasis įgaliojimais skirti arba pašalinti juridinio asmens ar subjekto administracinio, valdymo ar priežiūros organo narių daugumą yra vienas iš kontrolės nustatymo kriterijų. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegijos vertinimu, sprendžiant dėl A. Lukašenkos kontrolės atsakovės atžvilgiu buvimo, reikšminga, be kita ko, tai, kokiu būdu ginčo sandorio sudarymo metu buvo sudaroma priežiūros taryba, paskyrusi tuometinį atsakovės generalinį direktorių, taip pat kokie buvo šios priežiūros tarybos narių ryšiai su sankcionuotais asmenimis.
43. Taigi, kilus ginčui dėl sandorio pripažinimo niekiniu ir negaliojančiu, teismas, atsižvelgdamas į Reglamento Nr. 765/2006 tikslą ir Geriausioje praktikoje įtvirtintus kriterijus, turėjo atlikti tyrimą ir aiškintis, be kita ko, kam ginčo sandorio sudarymo metu priklausė atsakovės akcijos, kaip skiriami atsakovės valdymo organai ir paskirstomas atsakovės gaunamas pelnas. Tai, esant būtinybei, galėjo būti aiškinamasi ir kreipiantis į atitinkamas nacionalines ar tarptautines institucijas.
44. Teisėjų kolegija kartu pažymi, kad tyrimo, nurodyto šios nutarties 42–43 punktuose, atlikimas, siekiant išsiaiškinti kontrolės fakto (ne)buvimą, turėtų apsiriboti esminių bylos aplinkybių nustatymu ir neturėtų būti suprantamas kaip teismo pareiga vertinti visus Geriausioje praktikoje įtvirtintus kriterijus. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-139/2010, 33 punktas).
Dėl pareigos motyvuoti apeliacinės instancijos teismo sprendimą (nutartį)
45. Ieškovė apeliaciniame skunde pareiškė du alternatyvius reikalavimus – prašė ginčo sandorį pripažinti niekiniu ir negaliojančiu, o netenkinus pastarojo prašymo – nutraukti ginčo sandorį teismo sprendimu. Ieškovė tiek ieškinyje, tiek apeliaciniame skunde šiuos reikalavimus grindė Ekonominių ir kitų tarptautinių sankcijų įgyvendinimo įstatymo 7 straipsnio 3 dalimi, įtvirtinančia, kad sandoriai, kurie buvo sudaryti, ir prievolės, kurios atsirado iki nustatant tarptautinių sankcijų Lietuvos Respublikoje įgyvendinimą, turi būti nedelsiant nutraukti vienašališkai ar šalių susitarimu arba jų vykdymas tarptautinių sankcijų įgyvendinimo laikotarpiu turi būti sustabdytas. Kasaciniame skunde teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas, neišnagrinėjęs alternatyvaus reikalavimo nutraukti ginčo sandorį teismo sprendimu, pažeidė CPK 260, 263, 270 straipsnių, 327 straipsnio 1 dalies 2 punkto, 331 straipsnio, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos 6 straipsnio 1 dalies bei Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 47 straipsnio nuostatas.
46. Teismo sprendimas turi būti pagrįstas ir teisėtas (CPK 263 straipsnis). Šie reikalavimai taikytini visų instancijų teismų priimamiems sprendimams ir yra susiję su įstatymu pavesta teismo pareiga tinkamai motyvuoti priimamą sprendimą, t. y. jį pagrįsti faktiniais ir teisiniais argumentais (CPK 270, 331 straipsniai). CPK 331 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad apeliacinės instancijos teismo sprendimo (nutarties) motyvuojamojoje dalyje glausta forma turi būti išdėstytos teismo nustatytos bylos aplinkybės, įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, argumentai, dėl kurių teismas atmetė kuriuos nors įrodymus, taip pat įstatymai ir kiti teisės aktai bei teisiniai argumentai, kuriais teismas vadovavosi darydamas išvadas.
47. Motyvuojamoji teismo sprendimo (nutarties) dalis yra pati svarbiausia, todėl jei teismo sprendimas (nutartis) yra be motyvų (sutrumpintų motyvų), tai pripažįstama absoliučiu teismo sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindu (CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktas), t. y. esminiu procesiniu pažeidimu, lemiančiu besąlyginį, su galima šio pažeidimo įtaka bylos rezultatui papildomai nesietiną, priimto teismo procesinio sprendimo negaliojimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-26-611/2019, 26 punktas).
48. Kasacinis teismas, aiškindamas pastarąją CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punkto nuostatą, yra detalizavęs, kad absoliučiu teismo sprendimo ar nutarties negaliojimo pagrindu yra laikomas tik visiškas motyvų nebuvimas, o teismo sprendimo (nutarties) nepakankamas motyvavimas nėra jo absoliutus negaliojimo pagrindas. Tuo atveju, kai teismo sprendimo (nutarties) motyvai yra neišsamūs, šis pažeidimas gali būti pripažintas esminiu pagal CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktą, jeigu sprendimo (nutarties) motyvuojamojoje dalyje neatsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus ir dėl to byla galėjo būti išspręsta neteisingai (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. birželio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-154-684/2024, 45 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika).
49. Teisėjų kolegija, įvertinusi apeliacinės instancijos teismo nutarties motyvus, konstatuoja, kad kolegija iš esmės nepasisakė dėl ieškovės pateikto alternatyvaus reikalavimo nutraukti ginčo sandorį teismo sprendimu. Nėra pagrindo sutikti su atsakovės atsiliepime į kasacinį skundą pateiktu argumentu, kad apeliacinės instancijos teismas, visa apimtimi pritardamas pirmosios instancijos išvadoms, neprivalėjo pasisakyti dėl alternatyvaus ieškovės reikalavimo, nes kasacinio teismo praktika formuojama ta linkme, kad apeliacinės instancijos teismas, tikrindamas pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, turi pasisakyti dėl esminių apeliacinio skundo argumentų, kurie patenka į bylos nagrinėjimo dalyką, atskleidžia ginčo esmę ir yra reikšmingi bylos teisiniam rezultatui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. lapkričio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-388-248/2018, 36 punktas). Tuo atveju, jei apeliacinės instancijos teismas apskritai nepasisako dėl esminės dalies apeliacinio skundo argumentų arba pasisako pernelyg lakoniškai ir fragmentiškai, daromų išvadų nepagrįsdamas išsamiu bylos aplinkybių vertinimu pagal teismų praktikoje nustatytus atitinkamų procesinių veiksmų teisėtumo kriterijus, yra pagrindas konstatuoti absoliutų teismo sprendimo negaliojimo pagrindą pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktą dėl visiško motyvų nebuvimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gegužės 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-43-684/2020, 39 punktas). Skundžiamo sprendimo 53 punkte kolegija nurodė, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino materialiosios bei proceso teisės normas, teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, o apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo pakeisti ar panaikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą. Motyvų, susijusių su vieno iš alternatyvių reikalavimų vertinimu, sudarančiu bylos nagrinėjimo dalyką, nutartyje nėra.
50. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismo nutarties dalis, kurioje nebuvo iš esmės išnagrinėtas alternatyvus ieškovės pateiktas reikalavimas, sprendime tik bendrai ir lakoniškai nurodant, kad kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo sprendimui, pripažintina esančia be motyvų, todėl yra pagrindas konstatuoti absoliutų šios teismo sprendimo (nutarties) dalies negaliojimo pagrindą (CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktas).
Dėl bylos procesinės baigties ir bylinėjimosi išlaidų
51. Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl sandorio (ne)pripažinimo niekiniu ir negaliojančiu, netinkamai taikė materialiosios teisės normas ir Reglamento Nr. 765/2006 nuostatas, o šie pažeidimai galėjo turėti įtakos priimto sprendimo teisėtumui. Minėti pažeidimai negali būti pašalinti bylą nagrinėjant kasacine tvarka. Apeliacinės instancijos teismui neišnagrinėjus alternatyvaus ieškovės pateikto reikalavimo nutraukti ginčo sandorį teismo sprendimu, konstatuotinas šios apeliacinės instancijos teismo nutarties dalies absoliutus negaliojimo pagrindas (CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktas). Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismo nutartis naikinama ir byla perduodama iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui (CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktas).
52. Dalyvaujantys byloje asmenys iki bylos išnagrinėjimo kasaciniame teisme pabaigos pateikė įrodymus, patvirtinančius patirtas bylinėjimosi išlaidas (ieškovė patyrė 5445 Eur dydžio, trečiasis asmuo „ERGO Insurance SE“ Lietuvos filialas – 1606,28 Eur dydžio, trečiasis asmuo notarė L. Stankevičienė – 1815 Eur dydžio bylinėjimosi išlaidas), prašo priteisti šių išlaidų atlyginimą, tačiau, kasaciniam teismui nusprendus apeliacinės instancijos teismo nutartį panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui, šalių bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimas paliktinas spręsti šiam teismui kartu su kitų bylinėjimosi išlaidų paskirstymu (CPK 93, 96 straipsniai).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Atsisakyti priimti ieškovės 2025 m. liepos 23 d. pateiktus rašytinius paaiškinimus.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2025 m. vasario 18 d. nutartį panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Virgilijus Grabinskas
Agnė Tikniūtė
Eglė Zemlytė