Pranešėja Raimonda Andrulienė                                        Civilinė byla Nr. 2A-188-459/2015

Teisėja Larisa Šimanskienė                               (Proceso Nr. 2-06-3-12580-2013-3)

                                        Procesinio sprendimo kategorijos

(S)

                                                                                                      35.4; 35.5; 44.5.1; 63.3; 121.21

KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

2015 m. vasario 23 d.

Klaipėda

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Raimondos Andrulienės, kolegijos teisėjų Jolantos Gailevičienės, Rimvidos Zubernienės, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi atsakovės V. M. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2014-04-09 sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės UAB „Minibank“ ieškinį atsakovei V. M. dėl skolos priteisimo,

n  u  s  t  a  t  ė :

ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama priteisti iš atsakovės 5794,77 Lt skolos, 561,15 Lt nuostolių, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad atsakovė 2013-03-04 kreipėsi į ieškovę, prašydama suteikti jai 4000 Lt kreditą 24 mėnesių laikotarpiui ir sutiko su vartojimo kredito sutarties sąlygomis. Kreditas atsakovei buvo suteiktas ir pervestas 2013-03-04 pavedimu į atsakovės nurodytą banko sąskaitą. Atsakovė kreditą turėjo grąžinti periodinėmis išmokomis po 275,95 Lt, visą sumą išmokant iki 2015-03-05, tačiau nesilaikė kredito grąžinimo terminų: suėjus 4, 5, 6 ir 7 periodinių įmokų mokėjimo terminams, atsakovė jų nepervedė, į raginimus nereagavo, todėl ieškovė nuo 2013-07-06 įgijo teisę reikalauti iš atsakovės grąžinti visą kredito sumą su priklausančiomis palūkanomis. Be to, nurodė, kad atsakomybė už sutarties pažeidimus yra numatyta sutarties 9.1. papunktyje, numatančiame, jog prievolės įvykdymo terminą praleidusi šalis privalo mokėti ne mažesnius nei už kreditą mokamų palūkanų norma nuostolius per dieną už naudojimąsi ieškovės piniginėmis lėšomis. Pagal ieškovės apskaičiavimus atsakovė liko skolinga 3699,01 Lt negrąžinto kredito, 2095,76 Lt palūkanų ir 561,15 Lt nuostolių.

Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2014-04-09 sprendimu ieškinį tenkino. Nurodė, kad duomenų, jog kreditas ir kitos prašomos priteisti sumos ieškovei būtų sumokėtos, byloje nėra. Atsakovė su ieškovės reikalavimais dėl negrąžinto kredito ir palūkanų priteisimo iš esmės sutinka, nesutinka su reikalavimu dėl nuostolių priteisimo. Bylos duomenimis nustatyta, kad atsakovė pagal kredito mokėjimo grafiką turėjo nuo 2013-04-05 kas mėnesį iki mėnesio penktos dienos mokėti ieškovei 275,95 Lt dydžio įmoką (b. l. 65). Atsakovė pirmas įmokas sumokėjo sutartyje nustatytais terminais ir tvarka, tačiau 2013-07-05 mokėtinos įmokos ieškovei nesumokėjo, todėl ieškovė 2013-07-17 raštu informavo atsakovę, jog ji vėluoja sumokėti periodinę įmoką ieškovei (b. l. 67). Atsakovė savo įsipareigojimų toliau nevykdė, todėl ieškovė 2013-09-04 raštu informavo atsakovę, jog atsakovė nevykdo sutartinių įsipareigojimų, 2013-09-04 susidariusi skola yra 813,17 Lt. Taip pat nurodė, kad jeigu atsakovė neįvykdys visų iš vartojimo kredito sutarties kylančių įsipareigojimų per 14 dienų nuo šio pranešimo gavimo dienos, vartojimo kredito sutartis bus laikoma nutraukta (b. l. 68). Kadangi atsakovė pradelstų įmokų nesumokėjo, ieškovė vienašališkai nutraukė vartojimo kredito sutartį. Teismas pripažino, kad atsakovė pažeidė prievolę (CK 6.63 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Pagal tarp šalių sudarytos vartojimo kredito sutarties 8.11 punktą, kredito davėjui (ieškovei) vienašališkai nutraukus kredito sutartį, jis turi teisę reikalauti grąžinti visą kredito sumą, palūkanas, priskaičiuotus nuostolius ir kitas išlaidas. Atsakovė nurodo, kad ji yra vartotoja, jai buvo pateiktos standartinės sąlygos, kurių ji negalėjo įtakoti, todėl ieškovės padėtis jos atžvilgiu buvo dominuojanti, nuostoliai paskaičiuoti remiantis 54 procentų metinių palūkanų norma, kuri yra neprotinga, be to, ieškovės prašomos priteisti palūkanos apima ieškovės apskaičiuotus nuostolius. Ieškovės veikla yra teikti kreditus bei gauti už suteiktus kreditus atlyginimą, t. y. palūkanas, tokio pobūdžio paslaugas teikiančių juridinių asmenų yra daug, jų sąrašas skelbiamas viešojoje erdvėje, taigi atsakovė turėjo galimybę rinktis, iš kur imti vartojimo kreditą, tai reiškia, kad atsakovei nebuvo priverstinai primestos sąlygos, kuriomis ieškovė suteikė atsakovei vartojimo kreditą, atsakovė sutartį su joje esančiomis sąlygomis pasirašė laisva valia, suprasdama sutarties sąlygų esmę. Tarp šalių pasirašytoje vartojimo kredito sutartyje nustatyta, kad kredito palūkanų norma yra 54 procentai, bendros vartojimo kredito kainos metinė norma yra 69,59 procentai. Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymo 21 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bendra vartojimo kredito kaina turi būti protinga, pagrįsta, atitikti sąžiningos verslo praktikos reikalavimus ir nepažeisti vartojimo kredito gavėjo ir vartojimo kredito davėjo interesų pusiausvyros. Preziumuojama, kad bendra vartojimo kredito kaina neatitinka šio straipsnio 1 dalyje nustatytų reikalavimų, jeigu vartojimo kredito sutartyje nustatyta bendros vartojimo kredito kainos metinė norma sutarties sudarymo momentu yra didesnė kaip 200 procentų (Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymo 21 straipsnio 2 dalis). Esant išdėstytoms aplinkybėms, pripažintina, jog atsakovės argumentai, kad palūkanų norma yra neprotinga ir nepagrįsta, nepagrįsti. Atsakovė nurodo, kad ieškovės prašomos priteisti palūkanos apima ieškovės apskaičiuotus nuostolius. Lietuvos civilinėje teisėje palūkanos yra: pirma, mokestis už pinigų skolinimą (pavyzdžiui, CK 6.872 straipsnyje nustatytos palūkanos už naudojimąsi paskolos suma) (toliau – mokėjimo palūkanos); antra, minimalių kreditoriaus nuostolių, kurių nereikia įrodyti, kompensacija už piniginės prievolės įvykdymo termino praleidimą (CK 6.261 straipsnis, toliau – kompensuojamosios palūkanos). Kreditoriaus reikalavimas sumokėti palūkanas už pinigų skolinimą sutarties nustatytu terminu traktuotinas ne kaip reikalavimas atlyginti dėl kreditoriaus pinigų naudojimo patirtus nuostolius, bet kaip reikalavimas prievolę įvykdyti natūra, t. y. sumokėti įstatyme ar šalių sutartyje nustatytą mokestį už naudojimąsi paskolos suma – palūkanas (CK 6.213 straipsnio 1 dalis, 6.872 straipsnis). Laiku negrąžinus paskolintų pinigų, kreditorius patiria nuostolių, nes negali tų pinigų naudoti pats. Kreditoriaus nuostoliai – tai negautos pajamos, t. y. negautos pelno (mokėjimo) palūkanos, kurias jis būtų gavęs, jeigu prievolė būtų buvusi įvykdyta laiku. Kompensuojamosios palūkanos šiuo atveju laikytinos minimaliais kreditoriaus nuostoliais, patirtais dėl laiku negrąžintos skolos. Tarp šalių 2013-03-04 sudarytos vartojimo kredito sutarties 9.1. punkte nustatyta, kad jeigu pasibaigus kredito grąžinimo terminui kredito gavėjas negrąžina kredito davėjui kredito ar jo dalies ir/ar nesumoka palūkanų ar jų dalies, taip pat jeigu suėjus periodinės įmokos mokėjimo terminui kredito gavėjas nesumoka periodinės įmokos ar jos dalies, jis įsipareigoja atlyginti kredito davėjui nuostolius. Nuostoliai patiriami ir skaičiuojami už kiekvieną mokėjimo termino praleidimo dieną ir yra ne mažesni nei už kreditą mokamų palūkanų norma per dieną nuo laiku nesumokėtos sumos. Šalys susitarė, kad kredito palūkanų norma yra 54 procentai. Atsižvelgdamas į šalių susitartos kredito palūkanų normos dydį bei į laikotarpį, už kurį skaičiuojami ieškovės patirti nuostoliai, įvertinus prašomų priteisti nuostolių dydį, teismas pripažino, kad ieškovės reikalavimas dėl 561,15 Lt nuostolių priteisimo iš atsakovės pagrįstas, todėl tenkintinas (CK 6.261 straipsnis).

Apeliaciniu skundu atsakovė prašė panaikinti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2014-04-09 sprendimo dalį dėl palūkanų ir nuostolių priteisimo ir dėl šios dalies ieškinį atmesti. Nurodo, jog teismas neatkreipė dėmesio į tą faktą, kad suma, dėl kurios ieškovė nutraukė sutartį, sudaro 813,17 Lt, t. y. nedidelė suma, palyginus su atsakovės sumokėta kredito suma bei viso suteikto kredito dydžiu. Įstatyminės nuostatos dėl sutarties nutraukimo netaikomos, jei neįvykdyta prievolė sudaro nedidelę sutarties neįvykdžiusios šalies sutartinių įsipareigojimų dalį. Teigia, jog kreditavimo sutarties bendrojoje dalyje įtvirtintos sutarties nutraukimą reglamentuojančios sąlygos ta apimtimi, kuria suteikia kreditoriui teisę nutraukti sutartį ir reikalauti iki sutarties nutraukimo termino suėjimo grąžinti visą paimtą kreditą, palūkanas, delspinigius ir kitus sutartyje numatytus mokėjimus, jei kredito gavėjas sutartyje nustatytais terminais negrąžina dalies kredito, prieštarauja sąžiningumo reikalavimams, pažeidžia šalių interesų pusiausvyrą, todėl turi būti pripažintos negaliojančiomis ab initio. Dėl nurodytų priežasčių atsakovė teigia, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė materialines teisės normas, nesivadovavo teismų praktika, todėl priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą

Ieškovė UAB „Minibank“ atsiliepime į apeliacinį skundą prašo skundą atmesti ir sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, jog iki šios dienos atsakovė sumokėjo tik 300,99 Lt kredito, o nesumokėtų periodinių įmokų suma sutarties nutraukimo metu sudarė 1103,80 Lt, todėl atsakovės teiginys, kad skolos suma, dėl kurios ieškovė nutraukė sutartį, yra maža, palyginus su jau sumokėta suma, yra klaidingas. Nors atsakovė ginčija vienašališką sutarties nutraukimą, tačiau po sutarties nutraukimo visiškai nevykdė prievolių, todėl nėra pagrindo išvadai, kad sutarties pažeidimas buvo neesminis.

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 str. 1, 2 d.). Teisėjų kolegija nenustatė absoliučių skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 str. 2 d..

Iš bylos medžiagos nustatyta, kad 2013-03-04 tarp šalių buvo sudaryta vartojimo kredito sutartis, pagal kurią ieškovė suteikė atsakovei 4000,00 Lt dydžio kreditą, o atsakovė įsipareigojo pagal sutartyje numatytą grafiką grąžinti jai suteiktą kreditą, mokėti palūkanas ir kitas ieškovės apskaičiuotas sumas pagal sutartį (b. l. 9-23). Ieškovė 2013-07-17 raginimu informavo atsakovę, jog ji vėluoja sumokėti periodinę įmoką: 2013-07-17 buvo skolinga 280,69 Lt (b. l. 67). Ieškovė 2013-09-04 raginimu informavo atsakovę, jog atsakovė nevykdo sutartinių įsipareigojimų: 2013-09-04 susidariusi skola buvo 813,17 Lt, taip pat nurodė, kad jeigu atsakovė neįvykdys visų iš vartojimo kredito sutarties kylančių įsipareigojimų per 14 dienų nuo pranešimo gavimo dienos, vartojimo kredito sutartis bus laikoma nutraukta 15 dieną nuo šio pranešimo gavimo dienos (b. l. 68). Duomenų, kad kreditas ir kitos prašomos priteisti sumos ieškovei būtų sumokėtos, byloje nėra. Dėl šios priežasties pirmosios instancijos teismas tenkino ieškovės ieškinį ir priteisė jai iš atsakovės: 3699,01 Lt negrąžinto kredito, 2095,76 Lt palūkanų, 561 Lt nuostolių bei 5 proc. dydžio procesines palūkanas. Atsakovė ginčija teismo sprendimo dalį, kuria ieškovei iš atsakovės priteista 2096,76 Lt palūkanų ir 561 Lt nuostolių, prašo dėl šios dalies ieškinį atmesti.

Atsakovė nurodo, jog kreditavimo sutarties bendrojoje dalyje 8.11 punkte įtvirtintos sutarties nutraukimą reglamentuojančios sąlygos ta apimtimi, kuria suteikia kreditoriui teisę nutraukti sutartį ir reikalauti iki sutarties nutraukimo termino suėjimo grąžinti visą paimtą kreditą, palūkanas, delspinigius ir kitus sutartyje numatytus mokėjimus, jei kredito gavėjas sutartyje nustatytais terminais negrąžina dalies kredito, prieštarauja sąžiningumo reikalavimams, pažeidžia šalių interesų pusiausvyrą, todėl turi būti pripažintos negaliojančiomis ab initio. Šis atsakovės argumentas atmestinas kaip nepagrįstas. Atsakovės ginčijame kreditavimo sutarties 8.11 punkte numatyta, jog kredito davėjui vienašališkai nutraukus kredito sutartį, jis turi teisę reikalauti grąžinti visą kredito sumą, palūkanas, priskaičiuotus nuostolius ir kitas išlaidas. Vienašališko sutarties nutraukimo tvarka reglamentuojama sutarties 8.9 punkte, pagal kurį kredito davėjas turi teisę vienašališkai nutraukti kredito sutartį, jei: 8.9.1. kredito gavėjas yra patvariojoje laikmenoje parengtu rašytiniu pranešimu informuotas apie pradelstus vykdyti įsipareigojimus; 8.9.2. įsipareigojimus vėluojama vykdyti ilgiau kaip vieną mėnesį, jų suma yra ne mažesnė kaip 10 procentų negrąžintos vartojimo kredito sumos arba mokėjimas yra pradelstas ilgiau kaip tris mėnesius iš eilės; 8.9.3 įsipareigojimai nebuvo įvykdyti per dvi savaites nuo papildomo patvariojoje laikmenoje parengto rašytinio pranešimo įteikimo kredito gavėjui dienos. Vienašališkas sutarties nutraukimas kreditavimo sutartyje reglamentuojamas visiškai identiškai Vartojimo kredito įstatymo 19 straipsniui, numatančiam vartojimo kredito sutarties nutraukimą vartojimo kredito davėjo reikalavimu. Sutarties nuostatos, atitinkančios įstatymo reikalavimus ir perkeliančios įstatymo nuostatas, negali būti pripažintos nesąžiningomis ir pažeidžiančiomis kredito davėjo bei kredito gavėjo interesų pusiausvyrą. Civilinio kodekso XLIII skyriaus pirmojo skirsnio „Paskola“ 6.874 straipsnio 2 dalyje numatyta, jog jeigu paskolos sutartis numato paskolos sumos grąžinimą dalimis ir eilinė paskolos sumos dalis laiku negrąžinama, paskolos davėjas turi teisę reikalauti grąžinti prieš terminą visą likusią paskolos sumą kartu su priklausančiomis mokėti palūkanomis. Taigi paskolos davėjui suteikiama teisė reikalauti prieš terminą grąžinti visą paskolos sumą, jeigu negrąžinama eilinė paskolos, kuri turi būti grąžinama dalimis, įmoka. Pažymėtina, jog tokia paskolos davėjo teisė nėra ribojama negrąžintos eilinės įmokos dydžiu. Manytina, jog tokia nuostata įstatymų leidėjas numato paskolos davėjui apsaugos priemones galimo paskolos davėjo piktnaudžiavimo paskolos grąžinimo terminais ir jo nemokumo atveju. Taip pat atkreiptinas dėmesys, jog galimybė paskolos davėjui pasinaudoti nurodyta teise netgi nėra siejama su būtinu sutarties nutraukimu. Nagrinėjamu atveju atsakovės ginčijamame sutarties 8.11 punkte teisė kreditoriui reikalauti grąžinti visą kredito sumą, palūkanas, priskaičiuotus nuostolius ir kitas išlaidas yra siejama su vienašališko sutarties nutraukimo faktu. Toks reikalavimas yra natūrali ir teisėta sutarties nutraukimo pasekmė (CK 6.221 str.). Taigi nustačius, jog vienašališko sutarties nutraukimo reglamentavimas tarp šalių sudarytoje sutartyje atitiko Vartojimo kredito įstatymo nuostatas, susijusias su šio instituto taikymu, o reikalavimas grąžinti visą kreditą, palūkanas ir priskaičiuotus nuostolius sutarties nutraukimo atveju yra natūrali sutarties nutraukimo pasekmė ir teisėta kredito davėjo teisių gynimo priemonė Civilinio kodekso prasme, nėra pagrindo pripažinti nurodytų nuostatų nesąžiningomis vartojimo santykių kontekste. Priešingas aiškinimas reikštų nepagrįstą ir neteisėtą paskolos davėjo atleidimą nuo atsakomybės už sutartinių įsipareigojimų nevykdymą.

Atsakovė nurodo, jog skolos suma, dėl kurios ieškovė nutraukė sutartį, yra maža, palyginus su suteikto kredito suma ir atsakovės grąžinta kredito dalimi. Kolegija konstatuoja, jog šiuo atveju ieškovė, vienašališkai nutraukdama sutartį, veikė pagal tarp šalių sudarytos Vartojimo kredito sutarties nuostatas, konkrečiai – 8.9 punktą, reglamentuojantį vienašališko sutarties nutraukimo procedūrą. Atsakovei nesumokėjus periodinėmis įmokos, ieškovė 2013-07-17 raginimu informavo atsakovę, jog ji vėluoja sumokėti periodinę įmoką, 2013-07-17 buvo skolinga 280,69 Lt (b. l. 67), 2013-09-04 raginimu ieškovė informavo atsakovę, jog atsakovė nevykdo sutartinių įsipareigojimų: 2013-09-04 susidariusi skola yra 813,17 Lt, taip pat nurodė, kad jeigu atsakovė neįvykdys visų iš vartojimo kredito sutarties kylančių įsipareigojimų per 14 dienų nuo pranešimo gavimo dienos, vartojimo kredito sutartis bus laikoma nutraukta 15 dieną nuo šio pranešimo gavimo dienos (b. l. 68). Sutarties nutraukimo metu atsakovė buvo nesumokėjusi trijų periodinių įmokų (275,95 Lt x 3), negrąžinto kredito suma su palūkanomis tuo metu sudarė 5794,95 Lt (6622,80 Lt – 275,95 x 3). Duomenų, kad kreditas ir kitos prašomos priteisti sumos ieškovei būtų sumokėtos, byloje nėra. Esant nurodytoms aplinkybėms, konstatuotina, jog ieškovės veiksmai, susiję su sutarties nutraukimu, atitiko sutarties nuostatas, reglamentuojančias šį procesą ir nėra pagrindo jų pripažinti neteisėtais. Atmetus atsakovės apeliacinio skundo argumentus dėl sutarties nutraukimo ir reikalavimo grąžinti visą kredito sumą, palūkanas, nuostolius bei kitas išlaidas neteisėtumo, kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai tenkino ieškinio dalį dėl negrąžintos kredito sumos ir palūkanų priteisimo.

Atsakovė taip pat prašo panaikinti teismo sprendimo dalį dėl 561,15 Lt nuostolių atlyginimo. Ieškovė prašė priteisti 0,15 proc. dydžio palūkanas už pradelstas mokėti įmokas. Šiai paskolos sutarčiai taikomas Vartojimo kredito įstatymas (toliau – VKĮ), įsigaliojęs 2011-04-01 (2010-12-23 Nr. XI-1253). VKĮ 11 straipsnio 8 dalyje nustatyta, kad pavėluotų įmokų mokėjimo atvejais vartojimo kredito gavėjui taikomos netesybos negali būti didesnės kaip 0,05 proc. pradelstos mokėti sumos už kiekvieną pradelstą dieną. Kredito sutarties šalys sutarties bendrosios dalies 9.1 punkte konkrečiai susitarė, kad pasibaigus kredito grąžinimo terminui kredito gavėjui negrąžinus kredito ar jo dalies, jis įsipareigoja kredito davėjui atlyginti nuostolius, kurie yra ne mažesni nei už kreditą mokamų palūkanų norma per dieną nuo laiku nesumokėtos sumos. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, atsižvelgiant į tai, kad 9.1 p. yra sutarties 9 dalyje, kurioje nustatyta sutarties šalių atsakomybė už sutarties prievolių nevykdymą, o šalys pelno palūkanų mokėjimą buvo aptarusios sutarties 4 dalyje, 9.1 punkte reglamentuojamos sutartinės netesybos (CK 6.71 str.). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. rugpjūčio 14 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-392/2012, konstatuota, kad  palūkanos, kurios mokamos tik esant sutarties pažeidimui, savo esme yra ne palūkanos, bet sutartinės netesybos (CK 6.71 str.).

Vartojimo kredito sutarties šalių, t. y. vartojimo kredito davėjo ir vartojimo kredito gavėjo, teisė susitarti dėl netesybų dydžio yra ribojama specialiuoju įstatymu nustatant maksimalų neįrodinėtinų kreditoriaus nuostolių dydį – VKĮ 11 str. 8 d. įtvirtinta nuostata, kad pavėluoto įmokų mokėjimo atvejais vartojimo kredito gavėjui taikomos netesybos negali būti didesnės kaip 0,05 procento pradelstos sumokėti sumos už kiekvieną pradelstą dieną ir jokios kitos netesybos ir mokesčiai už vartojimo kredito sutartyje numatytų finansinių įsipareigojimų nevykdymą vartojimo kredito gavėjui negali būti taikomi. Šia VKĮ norma siekiama sukurti teisinį aiškumą dėl vartojimo kredito gavėjo civilinės atsakomybės apimties, nes netesybos riboja prievolę pažeidusios šalies atsakomybę VKĮ nustatyta ir iš anksto žinoma pinigų suma. VKĮ 11 str. 8 d. nustatytas 0,05 procento pradelstos sumokėti sumos už kiekvieną pradelstą dieną dydis taikytinas visų formų netesyboms – ir delspinigiams, ir baudoms. VKĮ nustatytas netesybų dydžio apribojimas taip pat turėtų būti taikomas netesybų, mokamų vartojimo kredito sutarties nevykdymo atveju, dydžiui.

Pagal kredito sutartį nustatytos metinės paskolos palūkanų 54 procento normos taikymas netesyboms neatitiktų protingumo ir sąžiningumo principų. Ieškovė turėtų teisę prisiteisti didesnius nuostolius, jei įrodytų žalos dydį ir priežastinį ryšį, tačiau jokių su tuo susijusių įrodymų teismui nepateikė. Ieškovė neįrodinėjo aplinkybės, kad dėl to, jog atsakovė laiku negrąžino kredito, jai trūko piniginių išteklių kreditavimui ir dėl to negalėjo suteikti kreditų kitiems klientams.

Atsižvelgiant į tai, jog ieškovės prašomi priteisti nuostoliai kompensacinių palūkanų išraiška po 0,15 proc. už kiekvieną uždelstą atsiskaityti dieną (54 proc. : 365 dienų) yra nepagrįsti, priteistina nuostolių suma mažintina iki 187,02 Lt: pagal sutarties 9.1 p. iki penkioliktos vėlavimo sumokėti dienos už laikotarpį priteistina 2,07 Lt nuostolių (275,95 x 0,05 proc. x 15 d.); pagal sutarties 9.1 p. už laikotarpį nuo šešioliktos vėlavimo dienos už 100 dienų, kaip nurodoma ieškinyje, skaičiuojant nuo visos negrąžinto kredito sumos, priteistina nuostolių 184,95 Lt (3699,01 Lt x 0,05 proc. x 100 d.).

Atsižvelgiant į anksčiau nurodytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis dėl nuostolių atlyginimo ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo keistina (CPK 326 str. 1 d. 3 p.). Ieškovei priteistini nuostoliai sumažintini iki 187,02 Lt, proporcingai patenkintų reikalavimų daliai (patenkinta 94 proc. reikalavimų) iš atsakovės priteista bylinėjimosi išlaidų suma mažintina nuo 433,00 Lt iki 407,02 Lt išlaidų (CPK 88 str. 1 d. 9 p., 93 str. 1 d.). Kita sprendimo dalis paliktina nepakeista (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Apeliantė už pateiktą apeliacinį skundą sumokėjo 110 Lt žyminį mokestį (b. l. 103), tačiau turėjo mokėti 79,70 Lt ((2656,91 Lt x 3 proc.), CPK 80 str. 1 d. 1 p.), todėl apeliantei grąžintina 30,30 Lt žyminio mokesčio už apeliacinį skundą (CPK 87 str. 1 d. 1 p.). Apeliacinis skundas tenkintas iš dalies – 7 proc. (187,02 Lt x 100 proc./2656,91 Lt), todėl atsakovei iš ieškovės priteistina 5,57 Lt žyminio mokesčio už apeliacinį skundą.

Vadovaudamasi CPK 326–330 straipsniais, teisėjų kolegija

n  u  t  a  r  i  a :

Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2014-04-09 sprendimo dalis dėl nuostolių atlyginimo ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo pakeisti.

Sumažinti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2014-04-09 sprendimu iš atsakovės V. M. ieškovei UAB „Minibank“ priteistus nuostolius iki 187,02 Lt (54,16 Eur) bei sumažinti priteistą bylinėjimosi išlaidų sumą iki 407,02 Lt (117,88 Eur) sumos.

Kitas Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2014-04-09 sprendimo dalis palikti nepakeistas.

Grąžinti atsakovei V. M. 30,30 Lt (8,78 Eur) už apeliacinį skundą permokėto žyminį mokestį.

Atsakovei V. M. iš ieškovės UAB „Minibank“ priteisti 5,57 Lt (1,61 Eur) žyminio mokesčio, sumokėto už apeliacinį skundą.

Kolegijos pirmininkė                                                                                Raimonda Andrulienė                                                       

Kolegijos teisėjos                                                                                   Jolanta Gailevičienė                                                     

                                                                                                                                      Rimvida Zubernienė