Civilinė byla Nr. 3K-3-277/2007

Procesinio sprendimo kategorijos: 121.10; 121.13

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2007 m. birželio 28 d.

Vilnius             

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Česlovo Jokūbausko (kolegijos pirmininkas), Sigito Gurevičiaus ir Egidijaus Laužiko (pranešėjas),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo valstybės įmonės Valstybės turto fondo kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. lapkričio 13 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo E. S. ūkinės komercinės–zoofirmos „Akvariumas“ ieškinį atsakovui valstybės įmonei Valstybės turto fondui dėl įpareigojimo atlikti veiksmus privatizuojant patalpas.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. Ginčo esmė

              Ieškovas 2004 m. liepos 2 d. kreipėsi su ieškiniu į teismą ir ieškinio pareiškime nurodė, kad Vilniaus m. DŽDT vykdomojo komiteto 1989 m. gruodžio 8 d. sprendimu Nr. 333 kooperatyvui „Akvariumas“ suteiktos apleistos negyvenamosios patalpos Vilniuje, Kačalovo g. 7–9 (dabar Teatro g.), akvariumų parduotuvei įsirengti. E. S. savo lėšomis 1990–1994 metais atliko nuomojamų patalpų remontą, investavęs 27 430 Lt (be investuotų lėšų į gamybinius įrenginius). Vilniaus miesto savivaldybė 1999 m. kovo 8 d. patalpas perdavė atsakovui VĮ Valstybės turto fondui. Ieškovas, siekdamas, kad privatizavimo metu būtų atlygintos išlaidos, padarytos nuomojamoms patalpoms pagerinti, 2002 m. balandžio 19 d. pateikė prašymą dėl išlaidų, patirtų pagerinant ginčijamas negyvenamąsias patalpas, atlyginimo ir visus reikiamus dokumentus. Atsakovas 2003 m. sausio 30 d. rašte Nr. 34-0403 atsisakė vertinti ieškovo atliktus pagerinimo darbus, nes juos pripažino einamuoju remontu, be to, darbai atlikti be nuomotojo leidimo. E. S. 2003 m. rugpjūčio 19 d. mirė, T. S. paveldėjo visą sūnaus turtą. Ieškovas 2004 m. sausio 8 d. pateikė atsakovui iniciatyvinį pasiūlymą parengti ginčijamų patalpų privatizavimo programą ir pareiškė, kad jis nori pirkti patalpas tiesioginių derybų būdu. Atsakovas 2004 m. sausio 8 d. įregistravo iniciatyvinį pasiūlymą, bet per 45 dienas nuo jo gavimo nepriėmė sprendimo vykdyti tiesiogines derybas dėl ginčijamo turto privatizavimo, todėl savo neveikimu daro nuostolius ieškovui.

Ieškovas, remdamasis CK 1.138 straipsnio 1 dalimi, Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatymo 11 straipsnio 4 dalimi, 17 straipsnio 1, 5, 7 dalimis, Vyriausybės 1998 m. sausio 30 d. nutarimu Nr. 113 patvirtintų Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo tiesioginių derybų būdu nuostatų 6.3, 10, 13 punktais, 1997 m. gruodžio 18 d. nutarimu Nr. 1427 patvirtintos Privatizavimo objektų parengimo privatizuoti tvarkos 24, 45.2 punktais, Valstybės turto fondo valdybos 2002 m. lapkričio 29 d. sprendimu Nr. 3 (protokolas Nr. 200) patvirtintos Nuomininko nuomos metu privatizavimo objektui (statiniui) pagerinti padarytų išlaidų atlyginimo objekto privatizavimo metu tvarkos 34, 35.3, 35.4 punktais, prašė teismo įpareigoti atsakovą VĮ Valstybės turto fondą parengti 33,18 kv. m. bendro ploto nuomojamų negyvenamųjų patalpų, esančių Vilniuje, Teatro g. (buvusi Kačalovo g.) 7–9, privatizavimo programą, numatant objekto privatizavimą tiesioginių derybų būdu.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė

Vilniaus miesto 3-iasis apylinkės teismas 2006 m. gegužės 25 d. sprendimu ieškinį atmetė, priteisė valstybei iš ieškovo 23,10 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, ir UAB „Impeksservis“ iš ieškovo – 330,40 Lt už atliktą ekspertizę. Teismas nurodė, kad bylai išnagrinėti svarbu nustatyti, ar ieškovas, pateikdamas iniciatyvinį pasiūlymą, turėjo teisę įstatymo nustatyta tvarka privatizuoti patalpas tiesioginių derybų būdu, ar atsakovo atsisakymas pradėti procesą dėl patalpų privatizavimo tiesioginių derybų būdu pažeidė ieškovo teises, ar šis atsisakymas pagrįstas. Vadovaudamasis Vyriausybės 1997 m. gruodžio 18 d. nutarimu Nr. 1427 patvirtintos Privatizavimo objektų parengimo privatizuoti tvarkos 38, 40, 45.2 punktais, Vyriausybės 1998 m. sausio 30 d. nutarimu Nr. 113 patvirtintų Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo tiesioginių derybų būdu nuostatų 6, 11–13 punktais, teismas nurodė, kad tam, jog prasidėtų privatizavimo tiesioginių derybų būdu procesas, atsakovas turi priimti sprendimą dėl tokio privatizavimo, po to atlikti kitus veiksmus, būtinus objektui parengti privatizavimui, taip pat teisės aktų nustatyta tvarka parengti privatizavimo programos projektą. Atsakovas nepriėmė kitų būtinų pagal įstatymą sprendimų, todėl teismas padarė išvadą, kad ieškovo reikalavimas įpareigoti atsakovą parengti privatizavimo programą netenkintinas. Teismas nurodė, kad atsakovas pažeidė Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatymo 17 straipsnio 7 dalį, nes 2004 m. balandžio 9 d. sprendimą dėl atsisakymo privatizuoti ginčijamas patalpas tiesioginių derybų būdu priėmė nesilaikydamas šioje teisės normoje nustatyto 45 dienų termino nuo iniciatyvinio pasiūlymo gavimo, todėl neveikimu pažeidė ieškovo teises privatizuoti turtą. Vis dėlto teismas nurodė, kad šis procedūrinis pažeidimas neturi įtakos nagrinėjamai bylai išspręsti.

Teismas padarė išvadą, kad ieškovas 1990, 1994 metais pagerino ginčijamas patalpas, į jas investuodamas 22 558,10 Lt be nuomotojo leidimo konkrečioms investicijoms, nustatytoms Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatymo 17 straipsnio 5 dalyje, atlikti siekiant vėliau privatizuoti patalpas. Šią išvadą teismas grindė tuo, kad Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo 2003 m. gegužės 26 d. sprendime, priimtame civilinėje byloje Nr. 2-3654/03, nustatyta aplinkybė turi prejudicinę reikšmę tik sprendime nurodytam tikslui – nustatyti juridinį faktą dėl išlaidų kompensavimo – pasiekti ir turi būti vertinama su kitais byloje esančiais įrodymais. Teismas nurodė, kad tam, jog nuomininkui atsirastų pagrindas reikalauti tiesioginių derybų, turi būti nuomotojo leidimas būtent tokio pobūdžio investicijoms, t. y. atitinkamo dydžio ir nukreiptoms atlikti Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatymo 17 straipsnio 5 dalyje nustatytiems pagerinimams. Teismas konstatavo, kad atsakovas tokio leidimo nedavė ieškovui. Teismas nustatė, kad nuomotojas leido užsiimti ieškovui ūkine veikla ir tam tikslui suremontuoti patalpas, bet savo veiksmų, vykdomų darbų, jų projektų, sąmatų ieškovas su patalpų savininku (nuomotoju) nederino, be to, nuomininkas išreiškė valią atlikti remontą savo sąskaita ir nereikšti nuomotojui pretenzijų dėl apmokėjimo; ieškovas nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad nuomotojas veikė nesąžiningai, kad jis priėmė sprendimus akceptuoti ieškovo padarytus turto pagerinimus, siekdamas ateityje tas patalpas privatizuoti ieškovui. Teismas nustatė, kad ieškovo patirtos išlaidos remonto darbams yra pagrįstos buhalterinės apskaitos registrų duomenimis ir dokumentais. Turto vertinimo ekspertizės aktas patvirtina, kad ieškovo kreipimosi į atsakovą su iniciatyviniu pasiūlymu momentu iki galo įrengtų patalpų rinkos vertė buvo 43 tūkst. Lt, o patalpų vertės padidėjimo procentas dėl šioms patalpoms pagerinti padarytų ieškovo išlaidų 1990–1994 metais, palyginus su 2004 m. sausio mėn. buvusia patalpų rinkos verte, yra 52,2 proc.

Atsižvelgdamas į Vilniaus apygardos administracinio teismo 2001 m. spalio 31 d. sprendimą, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2002 m. sausio 17 d. nutartį, teismas pripažino nustatytomis faktines aplinkybes dėl ieškovo atliktų darbų pobūdžio, t. y. kad ieškovas atliko ne kapitalinį, o einamąjį remontą, neturėjo reikiamų leidimų kapitaliniam remontui atlikti, todėl patalpų pagerinimo išlaidų, kurios sudaro daugiau kaip 1/2 dalį privataus kapitalo, nepripažinto investicijomis, suteikiančiomis teisę privatizuoti objektą tiesioginių derybų būdu. Dėl to teismas padarė išvadą, kad patalpų atitiktis kitoms Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatymo 17 straipsnio 5 dalies sąlygoms yra teisiškai nereikšminga ir kad ginčijamos patalpos negali būti privatizuojamos tiesioginių derybų metu. Teismas atmetė atsakovo prašymą priteisti atsakovui iš ieškovo ekonominės ekspertizės dėl pagerinimų dydžio išlaidas, nes ekspertas nustatė pagerinimų dydį.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2006 m. lapkričio 13 d. nutartimi atmetė atsakovo VĮ Valstybės turto fondo apeliacinį skundą, iš dalies patenkino ieškovo E. S. ūkinės–komercinės zoofirmos „Akvariumas“ apeliacinį skundą, Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo 2006 m. gegužės 25 d. sprendimą panaikino ir perdavė bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Kolegija nutartyje nurodė, kad turto privatizavimas tiesioginėmis derybomis yra specialus būdas, taikomas kaip išimtinis, atsižvelgiant į nuomininko panaudotų investicijų mastą nuomojamam turtui pagerinti (Valstybės ir savivaldybės turto privatizavimo įstatymo 17 straipsnio 5 dalis). Teismas pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog ieškovas ginčijamas patalpas pagerino be nuomotojo leidimo. Iš byloje nustatytų aplinkybių apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad nuomininkas – ieškovas – patalpų pagerinimo darbus atliko nuomotojo leidimu, kaip tai buvo nustatyta Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatyme, taip pat kituose su turto privatizavimu susijusiuose teisės aktuose, nes nuomotojas – Vilniaus miesto DŽDT vykdomasis komitetas – žinojo ne tik apie tai, kad perduodamos patalpos yra blogos būklės ir turi būti suremontuotos, bet ir apie atliekamų darbų pobūdį. Be to, Sanitarijos ir epidemiologijos stotis nurodė, kad kooperatyvas „Akvariumas“ galės eksploatuoti patalpas siekiant vykdyti kooperatinę darbinę veiklą tik šias suremontavęs, bet teismas įvertino šias aplinkybes kitaip. Apeliacinės instancijos teismas manė, kad patalpų remontas (privataus kapitalo investicijos į patalpas) buvo būtina sąlyga norint eksploatuoti ginčo patalpas. Be to, pirmosios instancijos teismas neatkreipė dėmesio į tai, kad buvo gautas ne tik nuomotojo leidimas atlikti pagerinimo darbus, bet ir buvo duotas Valstybinės paminklų saugos institucijos leidimas, galiojantis nuo 1994 m. rugsėjo 14 d. iki 1994 m. gruodžio 1 d., ieškovui atlikti ginčo patalpų rekonstravimo remonto darbus: keisti grindis, dažyti lubas ir sienas, įrengti pakabinamąsias lubas.

Teismas nurodė, kad Vilniaus miesto savivaldybė ir ieškovas 1995 m. sausio 26 d. sudarė nuomos sutartį Nr. 86 tų pačių negyvenamųjų patalpų nuomai. Joje nurodyti nuomininko (ieškovo) prisiimti įsipareigojimai, susiję su patalpų perplanavimu ir pertvarkymu, jų pagerinimu. Sutarties 3 punkte nustatyta, kad nuomos terminas nustatomas nuo 1995 m sausio 1 d. iki 1998 m. liepos 1 d., bet ne vėliau kaip iki patalpų įtraukimo į privatizavimo programą. Teismas pažymėjo, kad nurodyta nuomos sutartimi šalys sutarė, jog nuomininkas savo lėšomis atliks einamąjį remontą, taip pat kad nebus reikalaujama nuomotojo raštiško leidimo patalpoms (inžineriniams tinklams, apšildymui, vandentiekiui, kanalizacijai, elektros ryšiams ir kt. įrengimui, sienų, langų, durų apšiltinimui ir pan.) pagerinti. Iš tokios nuostatos teismas padarė išvadą, kad nuomotojas ab initio buvo davęs leidimą atlikti pirmiau nurodytus darbus.

Teismas nurodė, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2002 m. sausio 17 d. nutartimi ir padarė neteisingą išvadą, jog ieškovas atliko einamąjį, bet ne kapitalinį ginčijamų patalpų remontą. Teismo nuomone, pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo remtis išvadomis, nurodytoje nutartyje padarytomis nesant statinio ekspertizės, nes nagrinėjamoje byloje atliktos ekspertizės patvirtino priešingą faktą, t. y. tai, kad atlikti patalpų pagerinimo darbai pagal savo pobūdį atitiko kapitalinio remonto darbus. Taip pat apeliacinės instancijos teismas atkreipė dėmesį į tai, kad Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatymo 17 straipsnio 5 dalyje nustatytos išvardytos sąlygos turi būti siejamos ne su remonto būtinumu ar leidimų kapitaliniam remontui gavimu, bet su tuo, kad, investavus privatų kapitalą į patalpų pagerinimą, buvo įvykdyta bent viena iš nurodytos teisės normos sąlygų. Taigi teismas priėjo prie išvados, kad ieškovas atliko kapitalinį remontą ir kad tai atitinka vieną iš Valstybės ir savivaldybių turi privatizavimo įstatymo 17 straipsnio 5 dalyje nustatytų sąlygų (T. 1, b. l. 40). Teismo manymu, priešinga išvada prieštarautų teisingumo ir protingumo principams. Teismas nesutiko su pirmosios instancijos teismo išvada dėl kitoje civilinėje byloje priimto Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo 2003 m. gegužės 26 d. sprendimo prejudicinės galios ir nurodė, kad nurodytu teismo sprendimu nustatytas juridinis faktas nėra nuginčytas ar panaikintas, todėl jis yra privalomas byloje dalyvaujantiems asmenims nepriklausomai nuo to, kokiam tikslui jis nustatytas. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, jog iš byloje 2005 m. liepos 28 d. atliktos turto vertinimo ekspertizės Nr. 186 matyti, kad išlaidos, skirtos patalpoms pagerinti, sudarė daugiau kaip 1/2 dalį patalpų rinkos vertės. Dėl pirmiau nurodytų motyvų teismas konstatavo, kad atsakovas nepagrįstai atsisakė rengti privatizavimo siekiant įsigyti ginčo patalpas tiesioginių derybų būdu programą. Teismas sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovas neveikimu pažeidė ieškovo teises privatizuoti turtą, bet nesutiko su išvada, jog procedūrinis 45 dienų termino pažeidimas neturi įtakos teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui.

Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu ieškovas išreiškė valią pakeisti ieškinio dalyką, t. y. atsisakyti reikalavimo parengti ginčo patalpų privatizavimo programą tiesioginių derybų būdu ir reikalauti atlyginti išlaidas patalpoms pagerinti, taip pat į kitas reikšmingas bylos aplinkybes, konstatavo, jog ieškinio dalyko pakeitimas yra galimas tik pirmosios instancijos teisme, todėl bylą nagrinėjant iš naujo pirmosios instancijos teismo diskrecijai priklausys spręsti, tenkinti tokį prašymą ar ne (CPK 141 straipsnis). Teismas atmetė atsakovo apeliacinį skundą kaip nepagrįstą ir pažymėjo, kad apelianto reikalavimas priteisti jam iš ieškovo ekspertizės išlaidas neturi teisinio pagrindo. Pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog atsakovo nurodytos aplinkybės nepasitvirtino, todėl nėra pagrindo priteisti išlaidų už ekspertizių atlikimą. Esant pirmiau nustatytoms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas panaikino pirmosios instancijos teismo sprendimą ir perdavė bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos  teismui.

III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu atsakovas prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. lapkričio 13 d. nutartį, o Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo 2006 m. gegužės 25 d. sprendimo dalį pakeisti: priteisti atsakovui iš ieškovo 3791,91 Lt bylinėjimosi išlaidų, kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

1. Apeliacinės instancijos teismas neteisingai taikė Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatymo 17 straipsnio 5 dalį , nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. kovo 22 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje UAB „Jutra“ v. Vilniaus miesto savivaldybės taryba, byla Nr. 3K-3-196/2006, suformuotos taisyklės, kad tam, jog nuomininkui atsirastų pagrindas reikalauti tiesioginių derybų, turi būti nuomotojo leidimas būtent tokio pobūdžio investicijoms, kurios nustatytos nurodytoje teisės normoje. Kasatoriaus nuomone, teismas nepagrįstai 1990 m. vasario 1 d. patalpų perdavimo–priėmimo aktą prilygino nuomotojo leidimui daryti Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatyme nustatytas investicijas. Be to, nepagrįsti teismo motyvai dėl 1995 m. sausio 26 d. nuomos sutarties, nes ji sudaryta po nuomininko investicijų.
2. Vilniaus apygardos teismas pažeidė CPK 182 straipsnio 2 punktą, nes nesivadovavo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2002 m. sausio 17 d. nutartimi, kurioje konstatuota, kad ieškovas atliko einamąjį, bet ne kapitalinį remontą. Teismas vadovavosi nagrinėjamoje byloje atliktų ekspertizių aktais, bet neatkreipė dėmesio į tai, kad ekspertams nebuvo užduotas klausimas dėl remonto pobūdžio.
3. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai vadovavosi kitoje civilinėje byloje priimta Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo 2002 m. sausio 17 d. nutartimi, nes joje konstatuota, kad ieškovas pagerino ginčijamas patalpas, o šio fakto atsakovas neginčija, bet nesutinka su tuo, jog ieškovas įgijo teisę patalpas privatizuoti tiesioginių derybų būdu.
4. Vilniaus apygardos teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad išlaidos patalpoms pagerinti sudarė daugiau kaip pusę patalpų rinkos vertės, nes netyrė nuomininko investicijų pobūdžio. Teismas neatsižvelgė į tai, kad daugiau kaip pusė nuomininko išlaidų panaudota akvariumų gamybai ir montavimui, t. y. įrangai, kuri reikalinga ieškovo komercinei veiklai, įsigyti ir įrengti. Be to, nuomininkas ginčijamų patalpų neprižiūri.
5. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė CPK 7, 312, 327, 329 straipsnius, nes, nenurodęs teisinio pagrindo, nepagrįstai grąžino bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Teismas nepaaiškino, kodėl bylos negalima išnagrinėti apeliacinės instancijos teisme.
6. Vilniaus apygardos teismas neįvertino to, ar nuomininkas apskaitė patalpų pagerinimo išlaidas teisės aktuose nustatyta tvarka. Teismas nepaskyrė (nors privalėjo paskirti) ekonominės ir statybos ekspertizių. Kasatorius pažymėjo, kad atsakovo prašymu atlikta ekonominė ekspertizė paneigė ieškovo teiginį, jog į nuomojamas patalpas investuota 27 430 Lt.
7. Apeliacinės instancijos teismas, atsisakydamas priteisti atsakovui iš ieškovo bylinėjimosi išlaidas, nepagrįstai rėmėsi CPK 7 straipsnio 2 dalimi, 90 straipsnio 4 dalimi, nes byloje nenustatyta, kad atsakovas piktnaudžiavo procesinėmis teisėmis.

Atsiliepimų į kasacinį skundą negauta.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. Byloje teismų nustatytos aplinkybės

Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad Vilniaus miesto liaudies deputatų tarybos vykdomojo komiteto 1989 m. gruodžio 8 d. sprendimu Nr. 333 kooperatyvui „Akvariumas“ buvo skirtos 35,34 kv. m. patalpos, namo Vilniuje, V. Kačalovo g. Nr. 7–9 pusrūsyje (dabar – Teatro g.), 1989 m. gruodžio 18 d. kooperatyvui „Akvariumas“ išduotas orderis Nr. 1164 su teisėmis užimti patalpas parduotuvei įsirengti, 1990 m. vasario 1 d. patalpų perdavimo–priėmimo aktu ieškovas pasižadėjo savo sąskaita atlikti remontą ir nereikšti pretenzijų dėl apmokėjimo. Vilniaus miesto savivaldybė ir ieškovas 1995 m. sausio 26 d. sudarė negyvenamųjų patalpų nuomos sutartį Nr. 86, pagal kurią nuomininkas (ieškovas) įsipareigojo be nuomotojo raštiško leidimo neperplanuoti ir nepertvarkyti nuomojamų patalpų, išskyrus darbus, pagerinančius patalpas, savo sąskaita kas 3–5 metai atlikti einamąjį remontą, taip pat kapitalinį remontą, susijusį su nuomininko veikla. Be to, šalys susitarė, kad jeigu nuomininkas šalių susitarimu pagerina patalpas, jis turi teisę į padarytų šiam tikslui būtinų išlaidų atlyginimą. Vilniaus miesto savivaldybė 1999 m. kovo 8 d. perdavė, o VĮ Valstybės turto fondas priėmė valstybei nuosavybės teise priklausančias ir ieškovo nuomojamas patalpas. Pagal Vyriausybės 1998 m. vasario 23 d. nutarimą Nr. 228 „Dėl privatizuojamų objektų sąrašo patvirtinimo“ ginčijamos patalpos įtrauktos į privatizuojamų objektų sąrašą. Ieškovas 1990, 1994 metais atliko nuomojamų patalpų remontą, pagerindamas nuomojamas patalpas, taip pat sumontavo gamybinius įrenginius. Ieškovas 1999, 2001 metais kreipėsi į atsakovą dėl patalpų privatizavimo pagal Valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatymą, o 2002 m. balandžio 19 d. pateikė prašymą atlyginti išlaidas, padarytas objektui pagerinti, bet atsakovas netenkino šių prašymų. Ieškovas kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą dėl teisės išsipirkti nuomojamas patalpas pripažinimo, bet teismas 2001 m. spalio 31 d. sprendimu skundą atmetė kaip nepagrįstą, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2002 m. sausio 17 d. nutartimi šį teismo sprendimą paliko nepakeistą.

V. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

              Esminiai kasacinio skundo argumentai susiję su Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatymo 17 straipsnio 5 dalies aiškinimu ir taikymu bei proceso teisės normų pažeidimu, t. y. tokių proceso teisės normų, kuriose suformuluotos įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklės, taip pat 141 straipsnio, kuriame reglamentuojamas ieškinio dalyko ir pagrindo pakeitimas, CPK 312 straipsnio, kuriame nurodytas draudimas kelti naujus reikalavimus apeliaciniame procese, CPK 327 straipsnio, kuriame nustatyti pagrindai apeliacinės instancijos teismui perduoti bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, be to teisės normų, susijusių su bylinėjimosi išlaidų taip pat ir už ekspertizės atlikimą priteisimu. Teisėjų kolegija pasisako būtent dėl šių kasacinio skundo argumentų, nes nuo nurodytų teisės pažeidimų vertinimo priklauso kitų kasacinio skundo argumentų nagrinėjimo ribos.

              Apeliacinės instancijos teismas ištyrė byloje surinktus įrodymus, pateikė teismo nutarties motyvuojamojoje dalyje jų vertinimą, bet perdavė bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, atsižvelgdamas į tai, kad apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu ieškovas išreiškė valią pakeisti ieškinio dalyką, t. y. atsisakyti reikalavimo parengti ginčo patalpų privatizavimo programą tiesioginių derybų būdu ir reikalauti atlyginti išlaidas patalpoms pagerinti. Apeliacinės instancijos teismas taip pat įvertino kitas reikšmingas bylos aplinkybes ir padarė išvadą, kad pakeisti ieškinio dalyką galima tik pirmosios instancijos teisme, todėl, bylą nagrinėjant iš naujo, pirmosios instancijos teismo diskrecijai priklausys spręsti, tenkinti tokį prašymą ar ne (CPK 141 straipsnis). Teisėjų kolegija nesutinka su tokiu proceso teisės normų taikymu ir konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teisme byla išspręsta neteisingai dėl netinkamo proceso teisės normų taikymo ir pažeidimo. Šią išvadą teisėjų kolegija daro dėl tokių priežasčių.

              CPK 312 straipsnyje nustatyta, kad apeliaciniame skunde draudžiama kelti naujus reikalavimus, t. y. reikšti materialiuosius teisinius šalies reikalavimus, kurie sudaro ieškinio dalyką, taip pat materialinio pobūdžio atsikirtimus. Šis draudimas nustatytas atsižvelgiant į apeliacinio proceso paskirtį – patikrinti ginčijamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, taip užtikrinant proceso koncentruotumo ir ekonomiškumo principo įgyvendinimą (CPK 7, 301 straipsniai). Apeliacinio skundo ribas nustato tik faktinis ir teisinis apeliacinio skundo pagrindas. Ieškovas valią keisti ieškinio dalyką nurodė žodinio bylos nagrinėjimo metu apeliacinės instancijos teisme. Šis klausimas nebuvo keliamas net apeliaciniame skunde. Dėl to, spręsdamas klausimą dėl ieškinio dalyko pakeitimo, apeliacinės instancijos teismas peržengė bylos nagrinėjimo ribas ir pažeidė draudimą apeliaciniame skunde kelti naujus reikalavimus, šiuo atveju – keisti ieškinio dalyką (CPK 320, 312 straipsniai). Peržengdamas apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas nesirėmė viešuoju interesu (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Be to, CPK 324 straipsnio  2 dalyje nustatytas draudimas byloje dalyvaujančiam asmeniui remtis argumentais ir motyvais, kurie nebuvo pateikti teismui procesiniuose dokumentuose. Nagrinėjamo ginčo atveju apeliaciniame skunde nebuvo kalbama apie galimybę keisti ieškinio dalyką. Vadovaujantis CPK 141 straipsnio nuostatomis ieškinio dalyką arba pagrindą galima keisti tik iki pasirengimo teisminiam nagrinėjimui pabaigos. Vėlesnis ieškinio dalyko ar pagrindo pakeitimas yra galimas tik tuo atveju, jeigu tokio pakeitimo būtinumas iškilo vėliau arba jeigu yra gautas priešingos šalies sutikimas, arba jeigu teismas mano, kad tai neužvilkins bylos nagrinėjimo. Teisėjų kolegija nurodo, kad nurodytos ieškinio dalyko ar pagrindo pakeitimo sąlygos yra alternatyvios ir galimos tik pirmosios instancijos teisme. Šioje byloje ieškovas išreiškė valią pakeisti ieškinio dalyką, t. y. atsisakyti reikalavimo parengti ginčo patalpų privatizavimo programą tiesioginių derybų būdu ir reikalauti atlyginti išlaidas patalpoms pagerinti tik apeliacinės instancijos teismo posėdyje po daugiau negu dvejų metų bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme. Pabrėžtina, kad ieškinio dalyko pakeitimas nenustatytas CPK 327 straipsnio 1 dalyje kaip pagrindas apeliacinės instancijos teismui perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Taigi teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas iš esmės pažeidė CPK normas, kuriose reglamentuojamos bylų nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme taisyklės, todėl jis, perduodamas bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, pažeidė CPK 327 straipsnio 1 dalį, nes nebuvo nustatyti šioje proceso teisės normoje suformuluoti pagrindai perduoti bylą pirmosios instancijos teismui. Nurodytas proceso teisės pažeidimas negali būti pašalintas nagrinėjant bylą kasacine tvarka, todėl byla perduodama iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui, kad byloje dalyvaujančių asmenų apeliaciniai skundai būtų išnagrinėti laikantis bylos nagrinėjimo ribų.

              Esant nurodytiems proceso teisės normų pažeidimams teisėjų kolegija nepasisako dėl kitų kasacinio skundo argumentų, taip pat ir susijusių su bylinėjimosi išlaidų už ekspertizės atlikimą priteisimu, bet atkreipia dėmesį į tai, kad, nagrinėjant bylą iš naujo apeliacine tvarka, turi būti atsižvelgta į kasacinio teismo praktiką, formuojamą taikant ir aiškinant Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatymo 17 straipsnio 5 dalį, į taip pat kitus procesiniuose dokumentuose šalių nurodytus argumentus.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 362 straipsniu,

nutaria:

              Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. lapkričio 13 d. nutartį panaikinti ir bylą perduoti iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui.

              Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.