Administracinė byla Nr. I-2353-414/2015

                                                                                             Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00187-2015-8

                                                                                              Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2; 74

(S)

                               KAUNO APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS

SPRENDIMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

                                                                 2015 m. gegužės 28 d.

Kaunas

              Kauno apygardos administracinio teismo teisėjas Rimantas Giedraitis, sekretoriaujant Neringai Musinienei, nedalyvaujant pareiškėjui A. N., dalyvaujant Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno tardymo izoliatoriaus atstovui A. A. P., viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. N. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kauno tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo,

              n u s t a t ė:

Pareiškėjas A. N. kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą ir prašė priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno tardymo izoliatoriaus, 15000 Eur neturtinės žalos atlyginimui dėl netinkamų kalinimo sąlygų už laikotarpį nuo 2014-07-29 iki 2015-02-12. Pareiškėjas skunde nurodė, kad Kauno tardymo izoliatoriuje (toliau – Kauno TI) jis buvo laikomas antisanitarinėse sąlygose, kamerose, kuriose vienam asmeniui tekdavo mažesnis plotas negu nustatytas minimalus plotas teisės aktais vienam asmeniui. Skunde pažymėta, kad kamerose Nr. 340 ir 352 buvo laikomas su rūkančiais asmenimis, nors pats yra nerūkantis, naudojosi dušu tik vieną kartą per savaitę, pasivaikščioti galėjo tik vieną valandą per savaitę. Taip pat pažymėta, kad kamerose trūko šviesos, vasarą buvo labai karšta, o žiemą – šalta, ventiliacija neveikė, nakties metu negalėjo naudotis elektros prietaisais, nes elektra būdavo atjungiama. Tokios kalinimo sąlygos lėmė fizinius nepatogumus, dvasinius išgyvenimus, sveikatos sutrikimus, dėl kurių reikėjo kreiptis į medikus.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Kauno TI atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 12-14) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime nurodyta ir atstovas teismo posėdžio metu paaiškino, kad pareiškėjas Kauno TI buvo laikomas su pertraukomis nuo 2014-07-29 iki 2015-02-12 ir jam teko didesnė nei 3,6 kv. m. ploto norma. Pabrėžė, kad kamerose, kuriose pareiškėjas buvo laikomas yra įrengti tamsinto stiklo langai su natūralia ventiliacija, kurie praleidžia pakankamai šviesos, o kamerų dirbtinis apšvietimas atitinka higienos normų reikalavimus. Atstovas papildomai akcentavo, kad pareiškėjas savo skundą grindžia tik abstrakčiais argumentais, reiškia bendro pobūdžio nusiskundimus, nebūtinai kilusius dėl jo laikymo sąlygų, ir jų nepagrindžia jokiais įrodymais. Pareiškėjas taip pat nepateikia jokių duomenų, kurie leistų konstatuoti patirtą neturtinę žalą, kurią būtų galima susieti su asmens laikymo Kauno TI sąlygomis. Atsižvelgęs į nurodytas aplinkybes bei į tai, kad Kauno TI pagal galimybes siekė įgyvendinti galiojančius teisės aktus ir nebuvo neigiamo veikimo, nukreipto išimtinai prieš pareiškėją, yra pagrindas nepriteisti jam neturtinės žalos atlyginimo pinigais.

            Pareiškėjo skundas tenkintinas iš dalies.

            Teismui pateiktų įrodymų visetas patvirtina teisiškai reikšmingas aplinkybes, kad į Kauno TI pareiškėjas atskirais etapais buvo patalpintas nuo 2015-07-29 iki 2015-02-12, kur išbuvo 147 pilnas paras ir 13 nepilnų parų atvykimo ir išvykimo dienomis. Atsakovo pateikti duomenys (pareiškėjas šiems argumentams paneigti įrodymų nepateikė), kad 340, 352 ir 323 kameroje atskirais laikotarpiais pareiškėjui teko nuo 4,10 kv. m. iki 8,27 kv. m. (b. l. 17-21).

Teismas taip pat akcentuoja, kad nuo 2009 - 04 - 01 įsigaliojusioje Suėmimo vykdymo įstatymo redakcijoje plotas, tenkantis vienam asmeniui nebuvo iš viso reglamentuotas. Lietuvos higienos normos HN 76:1999 „Laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigos. Įrengimas, eksploatavimo tvarka, sveikatos priežiūra“ (toliau - Higienos norma), patvirtintos Sveikatos apsaugos ministro 1999-10-22 įsakymu Nr. 461 (su vėlesniais pakeitimais bei papildymais), 6.15 punkte  (2 lentelė) buvo nurodyta, kad tardymo izoliatoriaus kameros ploto norma turi būti ne mažiau kaip 5 kv. m. vienam žmogui. 2010-03-30 Sveikatos apsaugos ministro įsakymu Nr. V-241 2.2 punktu ši higienos norma buvo pripažinta netekusi galios, o minimalus plotas minėtu įsakymu nebuvo nustatytas. Iki 2009-06-10 galiojusių Kardomojo kalinimo taisyklių 11.1 punkte buvo nustatyta, kad tardymo izoliatorių kameros gyvenamojo ploto norma asmeniui turi būti ne mažiau kaip 5 kv. m. Nuo 2009-06-10 galiojančiose Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklėse šis dydis nebuvo taip detaliai reglamentuotas. 2010-05-11 Kalėjimų departamento direktoriaus įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkte buvo numatyta minimali ploto, tenkančio vienam suimtajam, norma – 3,6 kv. m.. Atkreiptinas dėmesys, kad nuo 2010-04-30 įsigaliojo 2010-04-26 Teisingumo ministro 2010-04-26 įsakymas Nr. 1R-85 „Dėl teisingumo ministro 2003-07-02 įsakymo Nr. 194 „Dėl pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių patvirtinimo" pakeitimo". Šių Taisyklių 11-1.1 punktai nustatė minimalų 3,1 kv. m. gyvenamosios patalpos plotą vienam pataisos namuose atliekančiam bausmę nuteistajam bendrabučio tipo patalpose, o 11-1.2 punktai – ne mažesnį kaip 3,6 kv. m. plotą asmeniui, laikomam pataisos namų kamerų tipo patalpose.

Teismui pateikti rašytiniai įrodymai patvirtina, kad skunde nurodytu laiku, praleistu Kauno TI, pareiškėjui buvo užtikrintas minimalus 3,6 kv. m. kameros plotas. Taigi nebuvo pažeista pareiškėjo subjektinė teisė būti laikomam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m. kameros ploto.

Taip pat pažymėtina, jog nei iki 2010 m. balandžio 30 d. galiojusi Higienos norma, nei po to įsigaliojusios Taisyklės nenumatė, kad į šiuose teisės aktuose įtvirtintą minimalią pataisos įstaigų patalpose vienam asmeniui turinčią tekti gyvenamųjų patalpų ploto normą neįskaičiuojamas gyvenamosiose patalpose esančių baldų ir kitų įrenginių plotas (žr. pvz., LVAT 2014 m. rugsėjo 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1200/2014). Tačiau pridurtina, jog į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams, atsižvelgiama tada, kai nustatomas teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimas ir sprendžiama dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą (žr., pvz., LVAT 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013 ir kt.).

          Pareiškėjas taip pat kildino neturtinę žalą dėl jo laikymo Kauno TI netinkamose sąlygose.

Pagal Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnio 4 dalį bei Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisykles, patvirtintas Lietuvos Respublikos Teisingumo ministro 2009 m. birželio 1 d. įsakymu Nr. 1R-172 ne rečiau kaip kartą per savaitę suimtiesiems turi būti suteikta galimybė pasinaudoti pirtimi arba dušu. Kauno tardymo izoliatoriaus direktoriaus 2010 m. rugsėjo 13 d. įsakymu Nr. 1-88 patvirtinto Suimtųjų ir nuteistųjų naudojimosi dušu tvarkos aprašo 7 ir 8 punktai numato kiekvienam suimtajam ir nuteistajam galimybę 10 min. pasinaudoti dušu ir esant atitinkamoms sąlygoms naudojimosi dušu terminas gali būti pratęstas iki 5 min. Minėtas aplinkybes patvirtino ir pats pareiškėjas savo skunde, pažymėdamas tik tai, kad tam skirta per mažai laiko. Taigi Kauno TI užtikrinta suimtųjų ir nuteistųjų teisė pasinaudoti dušu, ne rečiau kaip kartą per savaitę, kaip numatyta Higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: Bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – HN 76:2010) 68 punkte. Nors pareiškėjas nurodo, kad kamerose nebuvo adekvačios ventiliacijos, tačiau į bylą pateiktos kameros lango fotolentelės (b. l. 39-40) patvirtina, kad ventiliacijos orlaidės kamerose yra ir jos gali būti uždarytos arba atidarytos. Be to, atsakovo atstovas teismo posėdžio metu pažymėjo, kad tinkamai oro kokybei užtikrinti visose Kauno TI kamerose įrengta priverstinė kamerų ventiliavimo sistema, o trečiojo aukšto kamerose, kuriose buvo patalpintas pareiškėjas, įrengta įpūtimo – ištraukimo ventiliacijos sistema (b. l. 59). Pažymėtina ir tai, kad Higienos normos HN 76:2010 24 punkte reglamentuota, jog gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ir kondicionavimo sistema.

Pareiškėjas taip pat nurodė, kad per kameros langus mažai patenka natūralios šviesos, o elektros tiekimas nakties metu nutraukiamas. Atsakovo atstovas teigė, jog vadovaujantis Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos Teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. vasario 10 d. įsakymu Nr. V-30 „Dėl laisvės atėmimo vietų lėšų taupymo plano patvirtinimo“  ir Kauno TI direktoriaus 2009 m. vasario 12 d. įsakymu Nr. 1-13 „Dėl Kauno tardymo izoliatoriaus vietų lėšų taupymo plano patvirtinimo“ suimtųjų ir nuteistųjų kamerose šviesiu paros metu nuo 9:00 val. iki 15:00 val. būna išjungtos dirbtinio apšvietimo lempos, o nakties metu ribojamos galimybės naudotis elektros prietaisais. Taip pat nurodė, kad esant reikalui, t.y. nuteistojo prašymu, gali būti minėtu laiku įjungiamas ir dirbtinis apšvietimas, o nakties metu suteikta galimybė naudotis elektros prietaisais, tačiau pareiškėjas su tokiu prašymu į Kauno TI administraciją nėra kreipęsis. Į bylą pateiktas Nuteistųjų elektros prietaisų, kuriais jie naudojasi įstaigoje, priėmimo, registracijos, grąžinimo, sunaudotos elektros energijos išlaidų apmokėjimo tvarkos aprašas, patvirtintas Kauno tardymo izoliatoriaus direktoriaus 2010 m. kovo 26 įsakymu Nr. 1-33 patvirtina, kad nuteistųjų teisė naudotis elektros prietaisais yra užtikrinta (b. l. 66-68 ).

Į bylą pateiktas Kauno visuomenės sveikatos centro patikrinimo 2014 m. spalio 9 d. aktas patvirtina, kad drausmės izoliatoriaus kamerų Nr. 146 iki 151 dirbtinė naktinė ir dirbtinė apšvieta, atitinka Lietuvos higienos normos HN 76:2010 reikalavimus (b. l. 54-55). Be to, kaip matyti iš 2014 m. balandžio 9 d. Kauno visuomenės sveikos centro patikrinimo akto, kamerose patalpų apšvietimas, temperatūra, santykinė oro drėgmė atitiko normų reikalavimus. Nors atlikti patikrinimai nėra susiję su kameromis Nr. 340, 352 ir 323, tačiau į bylą nepateikta jokių pagrįstų argumentų, kad situacija tikrintose kamerose ir kamerose Nr. 340, 352 ir 323 iš esmės skiriasi. Todėl pareiškėjas tik deklaratyviai nurodo, kad kamerose vasarą buvo labai karšta, o žiemą – šalta. Tačiau oro judėjimo greitis ir patalpų natūralus apšvietimas tikrintose kamerose neatitiko normų, todėl buvo nustatyti HN 76:2010 22 ir 26 punktų pažeidimai (b. l. 48-53). Atsakovas negalėjo argumentuotai pagrįsti, kad nustatytas oro judėjimo greitis ir patalpų natūralus apšvietimas neatitiko normų tik kamerose Nr. 158, 161 ir 332, todėl spręstina, kad skundo argumentai dėl to, jog įrengti tamsinto stiklo langai kamerose Nr. 340, 252, 323 nepraleidžia pakankamai šviesos, nėra nuginčyti. Pažymėtina ir tai, kad HN 76:2010 22 punkte nurodyta, jog gyvenamosiose patalpose turi būti skaidraus stiklo langai, o byloje neginčijamai nustatyta, kad įrengti tamsinto stiklo langai. Dėl tokio pažeidimo pasisakytina ir tai, kad Kauno TI nustatyta galimybė suimtiesiems ir nuteistiesiems naudotis bibliotekos paslaugomis (b. l. 46-47). Tačiau teismo posėdžio metu nebuvo nustatyta, kad bibliotekos paslaugomis pareiškėjas naudojosi. Iš to darytina išvada, kad skunde nurodyta aplinkybė dėl to, jog  dėl nepakankamos šviesos kameroje pareiškėjas negalėjo skaityti ir rašyti, yra deklaratyvaus pobūdžio.

Anot pareiškėjo, skirta tik viena valanda pasivaikščioti gryname ore. Pažymėtina, jog suimtųjų (nuteistųjų), laikomų tardymo izoliatoriuje pasivaikščiojimo gryname ore tvarką nustato Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnis, įtvirtinantis nuostatą, jog suimtųjų teisė kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore. Tokia tvarka detalizuota Suimtųjų ir nuteistųjų išvedimo pasivaikščioti gryname ore ir į kiemų, kuriuose įrengta sportinė įranga tvarkos aprašas, patvirtintas Kauno tardymo izoliatoriaus direktoriaus 2010 m. gruodžio 10 d. įsakymu Nr. 1-114 (b. l. 41-43), todėl valstybės institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumas nenustatytas.

Dėl pareiškėjo skundo teiginio, jog Kauno TI rūkantieji ir nerūkantieji laikomi vienoje kameroje, akcentuotina, jog nei Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso, nei Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo nuostatos, reglamentuojančios suimtųjų ir nuteistųjų izoliavimą, nenumato, kad nerūkantys asmenys turi būti izoliuotai laikomi nuo rūkančių asmenų. Atsakovo atstovas nurodė, kad Kauno TI nėra įrengta kamerų, skirtų nerūkantiesiems, tačiau suimtasis (nuteistasis) raštu pareiškęs norą yra laikomas kameroje kartu su kitais nerūkančiais asmenimis. Gavusi nerūkančiojo prašymą, Kauno TI administracija, perkelia jį į nerūkančiųjų kamerą. Kauno TI atsakingi pareigūnai išsiaiškina naujai į tardymo izoliatorių atvykusio asmens žalingus įpročius (asmuo raštu nurodo, jei pageidauja būti paskirtas į nerūkančiųjų kamerą) ir, vadovaudamiesi gauta informacija, sprendžia suimtojo (nuteistojo) paskyrimo į gyvenamąją vietą klausimą. Pakitus suimtojo (nuteistojo) įpročiams, jis, rašytiniu prašymu administracijai, perkeliamas į rūkančiųjų / nerūkančiųjų gyvenamąją patalpą. Atsakovo atstovas nurodė, jog pareiškėjas per visą jo kalinimo Kauno TI laikotarpį tokio prašymo administracijai nepateikė, paneigiančių šiai aplinkybei įrodymų byloje nesurinkta.  Byloje taip pat nenustatyta, kad pareiškėjas būtų skundęsis dėl laikymo kartu su kitais rūkančiais asmenimis, į Kauno TI administraciją jis nesikreipė, nors su tokia teise buvo supažindintas (b. l. 65).

Teismas atkreipia dėmesį, kad LVAT yra suformavęs teisminę praktiką, jog reikalavimas atlyginti neturtinę žalą turi būti pagrįstas ne vien tik deklaratyvaus pobūdžio teiginiais, bet ir pačios žalos padarymu (ABTĮ 13 str., 20 str.). Iš to seka, kad vien tik deklaratyvaus pobūdžio teiginiai, kuriuos pareiškėjas išdėstė savo skunde teismui dėl antisanitarinių sąlygų kamerose neturtinės žalos atlyginimui nelaikytinas pakankamu pagrindu. Šiuo atveju ABTĮ normos pareiškėjui numato pareigą įrodyti, kad tokie veiksmai tiesiogiai įtakojo pareiškėją ir ši įtaka sukėlė jam neigiamas pasekmes bei neteisėtai suvaržė asmens teises ir laisves (ABTĮ 13 str., 20 str., Teismų įstatymo 33 str., LVAT nutartis administracinėje byloje Nr. A4-246/2007 ir kt.). Atsižvelgiant į CK 6.250 straipsnio 1 dalies  prasmę, teismas pabrėžia, jog priteisiant neturtinės žalos atlyginimą, turi būti vadovaujamasi teisingo žalos atlyginimo koncepcija, besiremiančia įstatymo ar teismų praktikos suformuotais vertinamaisiais subjektyviais ir objektyviais kriterijais, leidžiančiais kuo teisingiau nustatyti ir atlyginti asmeniui padarytą žalą, atkurti pažeistų teisių pusiausvyrą ir suponuojančiais pareigą preciziškai įvertinti konkrečios situacijos aplinkybes. Neturtinės žalos prigimtis lemia tai, kad nėra galimybės šią žalą tiksliai apskaičiuoti, grąžinti nukentėjusįjį į buvusią padėtį ar rasti tikslų piniginį tokios žalos ekvivalentą. Neturtinės žalos dydį nustato teismas, o ją patyręs asmuo turi pateikti teismui kuo daugiau ir kuo svarbesnių žalos dydžiui nustatyti reikšmingų kriterijų, o teismas pagal teisinius kriterijus nustato priteistiną neturtinės žalos dydį.

Taip pat pažymėtina, kad nors pareiškėjas nagrinėjamu atveju skundžiasi dėl antisanitarinės, higienos normų reikalavimų neatitinkančios kamerų būklės ir pan., jis iš esmės visiškai nedetalizavo, kuo tai pasireiškė. Kartu pabrėžtina, kad byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu dėl jo kalinimo sąlygų būtų kreipęsis dėl psichologo ar psichiatro pagalbos, kad jam nebuvo suteikta ar buvo netinkamai suteikta medicininė pagalba. Į bylą pateikta pareiškėjo asmens sveikatos istorijos kopija patvirtina, kad medicinine pagalba pareiškėjas naudojosi, tačiau įrašai joje nepatvirtina, kad kalinimo sąlygos Kauno TI lėmė pareiškėjo nusiskundimus (b. l. 22-38). Byloje taip pat nenustatyta, jog pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu kokiu nors būdu (žodžiu ar raštu) skundėsi Kauno TI administracijai ar kitoms kompetentingoms institucijoms dėl jo laikymo sąlygų.

Sprendžiant valstybės institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo klausimą CK 6.271 straipsnio bei CK 6.250 straipsnio kontekste, kiekvienu konkrečiu atveju privalu nustatyti kokios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos valstybės institucijos veiklą, buvo pažeistos ir kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė, nes neigiama tokios veikos pasekmė pati savaime negali būti laikoma pakankamu pagrindu konstatuoti šios veikos neteisėtumą (ABTĮ 13 str., 20 str., Teismų įstatymo 33 str., LVAT 2009-03-30 nutartis administracinėje byloje Nr. A 146 -372/2009). Iš aukščiau aptarto teisinio reguliavimo seka, kad reikalavimas atlyginti neturtinę žalą turi būti pagrįstas ir pačios žalos padarymu. Vien deklaratyvių teiginių apie išgyvenimus atlyginimui nepakanka. Būtina įrodyti, kad tokie Kauno TI administracijos veiksmai tiesiogiai įtakojo pareiškėją ir ši įtaka sukėlė jam neigiamas pasekmes bei neteisėtai suvaržė asmens teises ir laisves (ABTĮ 13 str., 20 str. TĮ 33 str., LVAT teismo nutartis administracinėje byloje Nr. A4-246/2007). 

Taigi, įvertinus byloje nustatytas aplinkybes, teismas sprendžia, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo patirti nepatogumai, neigiami išgyvenimai nelaikytini intensyviais ir neprilygo pagal Konvencijos 3 straipsnį draudžiamam elgesiui. Tačiau, nors nustatyti pažeidimai dėl oro judėjimo greičio ir patalpų natūralaus apšvietimo nebuvo žeminantys pareiškėjo orumą Konvencijos 3 straipsnio prasme, šiuo atveju buvo pažeista pareiškėjo teisė būti laikomam tinkamomis sąlygomis, o toks pažeidimas sudarė prielaidas patirti pareiškėjui tam tikrus neigiamus išgyvenimus, sukėlė pareiškėjo gyvenimo kokybės pablogėjimą. Taigi pareiškėjas patyrė papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis. Šiuo aspektu akcentuotina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr., pvz., LVAT 2008 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-1966/2008, 2013 m. gruodžio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-1946/2013, 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013 ir kt.). Ta aplinkybė, jog asmuo tam tikrą laiko tarpą buvo laikomas nepriimtinomis sąlygomis, nesilaikant teisės aktų reikalavimų, administracinių teismų praktikoje pripažįstama pagrindu neturtinės žalos atlyginimui.

Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje M. prieš Lietuvą, 53161/99). Analogiška praktika nuosekliai formuojama (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str. 3 d.) ir Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444– 619/2008; 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.).

Šioje byloje pareiškėjas pareiškė reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, siekdamas apginti savo pažeistą teisę į teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo pataisos namuose sąlygas. Tačiau neturtinės žalos atlyginimas nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. ABTĮ 88 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyta, kad teismas gali patenkinti skundą ir išspręsti ginčą kitu įstatymu numatytu būdu. CK 1.138 straipsnyje kaip asmens teisių gynimo būdas nurodytas ne tik turtinės ar neturtinės žalos išieškojimas (CK 1.138 str. 6 p.). CK 1.138 straipsnio 8 punkte nustatyta, kad asmens teises teismas gina ir kitais įstatymų numatytais būdais.

Europos Žmogaus Teisių Teismas, gindamas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000 m. spalio 10 d. sprendimas byloje D.prieš Lietuvą, 42095/98, 2006 m. spalio 10 d. sprendimas byloje L. L. prieš Prancūziją, 7508/02). Taigi teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje M. prieš Lietuvą, 53161/99).

Teismas, įvertinęs šiame procesiniame sprendime paminėtas aplinkybes, pažeidimo mastą, šio pažeidimo trukmę ir intensyvumą, vadovaudamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, atsižvelgęs į formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką bei valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas (minimalios mėnesinės algos, pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus ir pan.), sprendžia, kad šioje byloje yra pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės į teisės aktuose nustatytas bausmės atlikimo sąlygas pažeidimo pripažinimu, kaip pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimą. Pabrėžtina, jog pats pareiškėjas iš esmės nepateikė jokių įrodymų pagrįsti, kad jam buvo padaryta esminė neturtinė žala, kurią reikėtų įvertinti pinigais, ir byloje nėra jokio pagrindo išvadai, jog nustatyti pareiškėjo nepatogumai buvo tokio pobūdžio ir pareiškėjo teises pažeidė tokiu būdu, kad joms apginti nepakanka konstatuoti paties pažeidimo fakto. Tokiu būdu pripažintina, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo pataisos namuose sąlygas, o reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 57 str.).

Vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 87 straipsniu, 88 straipsnio 1dalies 1punktu, 5 punktu, 

nusprendė:

              Pareiškėjo A. N. skundą patenkinti iš dalies.

Pripažinti, kad A. N. teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo sąlygas Kauno tardymo izoliatoriuje buvo pažeista.

Reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmesti kaip nepagrįstą.     

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti apskųstas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.

Teisėjas                                                                                                                             Rimantas Giedraitis