Administracinė byla Nr. eAS-390-502/2018

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00390-2018-7

Procesinio sprendimo kategorija 43.5.9

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2018 m. birželio 19 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Dainiaus Raižio ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo E. D. atskirąjį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. balandžio 5 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo E. D. skundą atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjas E. D. 2018 m. kovo 1 d. kreipėsi į Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus su skundu, kurį patikslinęs prašė: panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir Nacionalinė žemės tarnyba, NŽT) 2018 m. sausio 30 d. sprendimą Nr. 1SS-153-(7.5.) „Dėl skundo nagrinėjimo ir informacijos pateikimo“, Nacionalinės žemės tarnybos Kauno miesto skyriaus 2017 m. birželio 23 d. atsakymą Nr. 8SD-3384-(14.8.94.) „Dėl išvados parengimo“; Nacionalinės žemės tarnybos 2016 m. kovo 24 d. sprendimą Nr. 8S-165-(14.8.3.) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo miesto gyvenamojoje vietovėje pilietei M. S.“ (toliau – ir Sprendimas) ir įpareigoti Nacionalinę žemės tarnybą iš naujo spręsti klausimą dėl nuosavybės teisių į 0,8787 ha A. S. iki 1940 metų nuosavybės teise turėtos žemės atkūrimo E. D., suteikiant jam neatlygintinai lygiavertį žemės sklypą kitoje vietoje.

Pareiškėjas taip pat prašė atnaujinti praleistą terminą skundui dėl Nacionalinės žemės tarnybos 2016 m. kovo 24 d. sprendimo Nr. 8S-165-(14.8.3.) paduoti. Pareiškėjas paaiškino, kad atsakovas iš pradžių laikėsi neteisėtos praktikos ir nuosavybės teises ekvivalentine natūra pasirinkusiems piliečiams per prievartą atkūrinėjo piniginėmis kompensacijomis, todėl atsakovas prisiėmė įsipareigojimus panaikinti sprendimą dėl atkūrimo administracine tvarka bei nuosavybės teises pareiškėjui atkurti lygiaverčiais žemės sklypais kitose vietose. Atsakovas pažeidė pareiškėjo teises ir teisėtus lūkesčius, kai nurodė, kad sprendimas dėl atkūrimo bus panaikintas, o vėliau to neatliko. Atsakovas, įsipareigodamas panaikinti sprendimą dėl atkūrimo administracine tvarka, tuo patvirtino, kad sprendimą dėl atkūrimo laiko tarpiniu, o ne galutiniu aktu. Anot pareiškėjo, atsakovas raštu informuodamas jį, kad sprendimo nepanaikins, jam suteikė galutinio akto reikšmę, todėl nuo šios dienos turi būti skaičiuojamas terminas sprendimui dėl nuosavybės teisių atkūrimo ginčyti.

II.

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2018 m. balandžio 5 d. nutartimi netenkino pareiškėjo E. D. prašymo atnaujinti skundo padavimo terminą ir skundą dalyje dėl Nacionalinės žemės tarnybos 2016 m. kovo 24 d. sprendimo Nr. 8S-165-(14.8.3.) panaikinimo atsisakė priimti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 33 straipsnio 2 dalies 9 punkte nustatytu pagrindu; priėmė skundo reikalavimus panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos 2018 m. sausio 30 d. sprendimą Nr. 1SS-153-(7.5.) ir Nacionalinės žemės tarnybos Kauno miesto skyriaus 2017 m. birželio 23 d. atsakymą Nr. 8SD-3384-(14.8.94.).

Teismas nurodė, kad pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (tolia – ir Atkūrimo įstatymas) 19 straipsnį, šio įstatymo 17 straipsnyje nurodytų institucijų sprendimai dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo gali būti apskųsti teismui per 30 dienų nuo šių sprendimų įteikimo piliečiams dienos.

Išanalizavęs į bylą pateiktus įrodymus, teismas sprendė, kad Sprendimą pareiškėjas gavo 2016 m. balandžio 1 d., o skundą teismui įteikė tik 2018 m.  kovo 1 d., t. y. praleidęs 30 dienų apskundimo terminą.

Teismo vertinimu, pareiškėjo nurodytos termino praleidimo priežastys yra subjektyvaus pobūdžio, susijusios su pareiškėjo subjektyviu situacijos vertinimu bei jo paties pasirinktu elgesiu. Aplinkybė, kad pareiškėjas manė, jog NŽT pasinaikins pati savo priimtą sprendimą, negali būti pripažįstama svarbia priežastimi, pateisinančia skundo padavimo termino praleidimą. Teismas pabrėžė, jog pareiškėjo nurodytos termino praleidimo priežastys yra susijusios su jo valingu elgesiu realizuojant procesinę teisę apskųsti viešojo administravimo subjekto sprendimus, o ne su priežastimis, objektyviai kliudžiusiomis per įstatymo nustatytą laiką paduoti skundą.

Teismas pripažino, jog pareiškėjas neveikė tokiu būdu, kuris užtikrintų greičiausią skundo išsprendimą, delsė paduoti skundą teismui ir tokiais veiksmais pats sukūrė neigiamas pasekmes. Teismo įsitikinimu, pareiškėjas privalėjo būti rūpestingas, domėtis savo teisėmis ir pareigomis, turėjo visas galimybes nustatyta tvarka pateikti teismui skundą.

III.

Pareiškėjas E. D. atskiruoju skundu prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. balandžio 5 d. nutarties dalį, kuria neatnaujintas terminas skundui dėl Nacionalinės žemės tarnybos 2016 m. kovo 24 d. sprendimo Nr. 8S-165-(14.8.3.) panaikinimo paduoti ir šį reikalavimą atsisakyta priimti, ir šia apimtimi perduoti skundo priėmimo klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Taip pat pareiškėjas prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. balandžio 5 d. nutarties dalį, kuria buvo atsisakyta priimti patikslinto skundo reikalavimą įpareigoti NŽT atlikti jos kompetencijai priskirtus veiksmus.

Pareiškėjas paaiškina, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad jo nurodytos termino praleidimo priežastys nėra svarbios. Teismas neįvertino, jog pareiškėjas buvo suklaidintas viešojo administravimo institucijos, kadangi NŽT buvo įsipareigojusi pati panaikinti Sprendimą. Pareiškėjo teigimu, teisiniai santykiai, kurių stabilumui keltų grėsmę termino atnaujinimas, dar nėra susiformavę. Be to, NŽT sprendimas yra neteisėtas ir priimtas prieš pareiškėjo valią, todėl neegzistuoja teisinis gėris, kurį konkrečiu atveju reikėtų saugoti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Šioje byloje tikrintina, ar pagrįstai ir teisėtai Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2018 m. balandžio 5 d. nutartimi netenkino pareiškėjo prašymo atnaujinti praleistą terminą skundui dėl Sprendimo paduoti ir šį reikalavimą atsisakė priimti.

Teisėjų kolegija pažymi, kad teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos yra pamatinė asmens teisė, pripažįstama tiek nacionalinių, tiek tarptautinių teisės aktų. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalis laiduoja kiekvieno asmens, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos, teisę kreiptis į teismą. Oficialioje konstitucinėje justicijoje ne kartą konstatuota, kad asmuo, manantis, jog jo teisės ar laisvės yra pažeidžiamos, turi absoliučią teisę į nepriklausomą ir nešališką teismą – arbitrą, kuris išspręstų ginčą; šios teisės negalima apriboti ar paneigti; pagal Konstituciją įstatymų leidėjas turi pareigą nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad visus ginčus dėl asmens teisių ar laisvių pažeidimo būtų galima spręsti teisme; asmens teisės turi būti ne formaliai, o realiai ir veiksmingai ginamos tiek nuo privačių asmenų, tiek nuo valdžios institucijų ar pareigūnų neteisėtų veiksmų (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2000 m. birželio 30 d., 2004 m. rugpjūčio 17 d., 2004 m. gruodžio 29 d., 2005 m. vasario 7 d., 2006 m. sausio 16 d., 2006 m. gegužės 9 d., 2008 m. sausio 22 d., 2008 m. kovo 15 d., 2008 m. birželio 30 d. nutarimai). Teisė į teismą, pagrįsta teisminės gynybos prieinamumo ir universalumo principais, laiduojama ir tarptautiniuose teisės aktuose: 1950 m. lapkričio 4 d. Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnyje bei 1966 m. gruodžio 19 d. Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 2 straipsnio 3 dalyje. Tačiau kaip ir bet kuri kita asmens teisė, taip ir teisė kreiptis į teismą, turi būti įgyvendinama laikantis tam tikros tvarkos. Konstitucija asmeniui suteikia ne tik teises, bet nustato ir pareigas. Konstitucijos 28 straipsnyje įtvirtinta, kad žmogus, įgyvendindamas savo teises, privalo laikytis Konstitucijos ir įstatymų (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS502-1091/2013).

ABTĮ 29 straipsnio 1 dalis numato, kad jeigu specialus įstatymas nenustato kitaip, skundas (prašymas, pareiškimas) administraciniam teismui paduodamas per vieną mėnesį nuo skundžiamo akto paskelbimo arba individualaus akto ar pranešimo apie veiksmą (atsisakymą atlikti veiksmus) įteikimo suinteresuotai šaliai dienos. Pareiškėjo prašymu administracinis teismas skundo (prašymo, pareiškimo) padavimo terminus gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties ir nėra aplinkybių, nurodytų šio įstatymo 33 straipsnio 2 dalies 1–8 punktuose (ABTĮ 30 str. 1 d.).

Teisėjų kolegija, patikrinusi bylos medžiagą, nesutinka su pareiškėjo argumentais, kad 30 dienų terminą, skaičiuojamą nuo NŽT sprendimų dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įteikimo jam dienos (Atkūrimo įstatymo 19 str. 1 d.), pareiškėjas praleido dėl objektyvių, nuo jo valios nepriklausiusių priežasčių.

Administracinės bylos duomenys rodo ir pareiškėjas neginčija, jog skundžiamas administracinis aktas jam buvo įteiktas asmeniškai 2016 m. balandžio 1 d., tačiau teigia, jog suklaidintas atsakovo delsė kreiptis teisminės gynybos.

Pabrėžtina, kad sprendžiant termino atnaujinimo klausimą, vertinama, ar asmuo buvo pakankamai atidus, sąžiningas, ar, priešingai, savo teises įgyvendino nerūpestingai, aplaidžiai. Šia prasme kiekvienam konkrečiam atvejui taikytini ne vidutiniai, o individualūs sąžiningo, atidaus bei rūpestingo elgesio standartai (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA520-70/2012, 2017 m. sausio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-182-575/2017).

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo prašymo atnaujinti praleistą skundo padavimo terminą netenkino, nustatęs, kad termino skundui paduoti praleidimo priežastys yra susijusios su pareiškėjo valingu elgesiu realizuojant procesinę teisę apskųsti viešojo administravimo subjekto sprendimus, o ne su priežastimis, objektyviai kliudžiusiomis per įstatymo nustatytą terminą paduoti skundą. Pareiškėjas neveikė tokiu būdu, kuris užtikrintų greičiausią skundo išsprendimą, uždelsė paduoti skundą teismui ir tokiais veiksmais pats sau sukūrė neigiamas pasekmes. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo nurodytas aplinkybes, su kuriomis jis sieja termino paduoti skundą praleidimą, sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad pareiškėjas terminą skundui paduoti praleido ne dėl svarbių priežasčių, o dėl jo paties elgesio (delsimo). Matyti, jog pareiškėjas suvokė, kad Sprendimas pažeidžia jo teises, todėl, teisėjų kolegijos įsitikinimu, šios aplinkybės buvo pakankamas pagrindas imtis priemonių savo pažeistų teisių gynybai.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija 2017 m. kovo 22 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. AS-257-146/2017 konstatavo, kad spręsti, kokias priežastis, dėl kurių buvo praleistas terminas, laikyti svarbiomis, o kurias – nesvarbiomis, paliekama teismo diskrecijai, tačiau tai jis daro ne tik vertindamas kiekvieną situaciją individualiai, t. y. atsižvelgdamas į visumą skundą paduodančio asmens elgesiui reikšmingų aplinkybių, bet ir paisydamas konstitucinio asmenų lygybės principo (Konstitucijos 29 str. 1 d., ABTĮ 6 str.). Todėl pareiškėjo lūkesčiai ir paties neveikimas dėl jo teisių įgyvendinimo tvarkos ir terminų, nesudaro prielaidų nukrypti nuo visiems pareiškėjams vienodai taikomų sąžiningumo, rūpestingumo, atidumo ir operatyvumo imperatyvų.

Pareiškėjas E. D. be kita ko prašo atsižvelgti į ginčo svarbą bei pasekmes, kurias jam turės teismo atsisakymas priimti skundą. Viena vertus, nors pareiškėjas termino praleidimą sieja tik su neteisėtu viešojo administravimo subjekto elgesiu – įsipareigojimu panaikinti Sprendimą, tačiau kita vertus, teisėjų kolegija vertina, jog pareiškėjas, 2016 m. balandžio 1 d. gavęs Sprendimą ir nesutikdamas su nuosavybės teisių atkūrimo būdu, galėjo nedelsdamas kreiptis į teismą. Taigi nepaisydamas savo teisių ir teisėtų interesų įtariamo pažeidimo masto, pareiškėjas pakankamai ilgai nesiėmė teisminės gynybos priemonių. Būtent nepagrįstas delsimas yra kliūtis atnaujinti praleistą terminą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS442-697/2011). Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog pareiškėjo veiksmai (tikėjimasis, kad sprendimas bus panaikintas administracine tvarka) yra pareiškėjo valia pasirinktas elgesio būdas, kuris negali būti vertinamas kaip objektyvi termino skundui paduoti praleidimo priežastis, nes ši aplinkybė realiai nevaržė jo galimybių kreiptis į teismą. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, jog pareiškėjui buvo išaiškinta teisė skųsti Sprendimą.

Apibendrindama pirmiau išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjas terminą skundui paduoti praleido dėl subjektyvių, nuo jo valios ir veiksmų (neveikimo) priklausiusių priežasčių, kurios negali būti pripažintos išimtinėmis, ekstraordinariomis, svarbiomis. Pirmosios instancijos teismas, neatnaujinęs skundo padavimo termino ir todėl atsisakęs priimti skundą aptariamoje dalyje, priėmė teisėtą bei pagrįstą procesinį sprendimą, kurį naikinti atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo.

Atsižvelgiant į tai, kad teismas skundžiamoje nutartyje nepasisakė dėl pareiškėjo reikalavimo įpareigoti Nacionalinę žemės tarnybą iš naujo spręsti klausimą dėl nuosavybės teisių į 0,8787 ha A. S. iki 1940 metų nuosavybės teise turėtos žemės atkūrimo priėmimo ar nepriėmimo, ir vadovaujantis ABTĮ 33 straipsnio 1 dalies nuostatomis, kad dėl skundo priėmimo sprendžia pirmosios instancijos teismo pirmininkas ar teisėjas, pareiškėjo atskirasis skundas tenkinamas iš dalies, šį klausimą perduodant nagrinėti apygardos administraciniam teismui.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 ir 4 punktais, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo E. D. atskirąjį skundą tenkinti iš dalies.

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. balandžio 5 d. nutartį palikti nepakeistą.

Pareiškėjo E. D. skundo dalyje dėl reikalavimo įpareigoti Nacionalinę žemės tarnybą prie Žemės ūkio ministerijos atlikti veiksmus priėmimo klausimą perduoti nagrinėti Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmams.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                                                                                                  Artūras Drigotas

                                                                                                                              Dainius Raižys

Virginija Volskienė