Administracinė byla Nr. AS-543-756/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01056-2017-5

Procesinio sprendimo kategorijos: 42.12; 43.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2017 m. rugsėjo 13 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja) ir Skirgailės Žalimienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. (E.) Č. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 26 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. (E.) Č. skundą atsakovams Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, trečiasis suinteresuotas asmuo Kybartų pataisos namai, dėl neturtinės žalos priteisimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjas A. (E.) Č. (toliau – ir pareiškėjas) 2017 m. kovo 28 d. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydamas: 1) priteisti iš atsakovų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – Departamentas) ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – Teisingumo ministerija), 30 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą; 2) įpareigoti Departamentą ir Teisingumo ministeriją ištirti pareiškėjo skunduose nurodytus pažeidimus, pašalinti pareiškėjo teisių pažeidimus, nutraukti represijas, įvykdyti Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – BVK) 4, 70, 112 straipsnių, Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 65 punkto, Europos kalinimo taisyklių 18.4–18.7 punktų reikalavimus (b. l. 1–2). Pareiškėjas taip pat prašė teismo išreikalauti iš atsakovų raštus, susijusius su skundo dalyku.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. balandžio 4 d. nutartimi pareiškėjui nustatė terminą (iki 2017 m. balandžio 18 d.) skundo trūkumams pašalinti (b. l. 5–7). Pirmosios instancijos teismas minėta nutartimi išaiškino pareiškėjui, kad, nustatytu terminu nepašalinus trūkumų, prašymas bus laikomas nepaduotu ir grąžinamas pareiškėjui.

2017 m. balandžio 26 d. teismo nutartimi pareiškėjo skundas buvo laikomas nepaduotu, nes pareiškėjas nustatytu terminu nepašalino 2017 m. balandžio 4 d. nutartyje nurodytų skundo trūkumų (b. l. 10). Pirmosios instancijos teismas išaiškino pareiškėjui, kad tai neatima jo galimybės pakartotinai kreiptis į teismą su skundu, atitinkančiu Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) reikalavimus.

II.

2017 m. balandžio 21 d. pareiškėjas, šalindamas skundo trūkumus, pateikė Vilniaus apygardos administraciniam teismui skundą, kuriame suformulavo šiuos materialinius teisinius reikalavimus: 1) įpareigoti atsakovus savo jėgomis ištirti pareiškėjo skundą dėl Kybartų pataisos namų priimtų sprendimų neskirti pareiškėjui izoliacijos; 2) priteisti iš atsakovų 30 000 Eur neturtinei žalai atlyginti (b. l. 12–15). Pareiškėjas taip pat prašė teismo išreikalauti įrodymus, t. y. iš Teisingumo ministerijos išreikalauti pareiškėjo 2016 m. kovo 31 d. pateiktą skundą dėl Kybartų pataisos namų vadovo neteisėtų veiksmų, sprendimų ir neveikimo, o iš Kybartų pataisos namų išreikalauti psichologės išvadą skirti pareiškėjui izoliaciją nuo visų kalinamųjų; dokumentus, kuriuose užfiksuoti vieši smurtiniai išpuoliai prieš pareiškėją (pareiškėjas detaliai nurodė visas datas, kada buvo šie išpuoliai); 2015 m. spalio 30 d. raštą Nr. 2S-4963 dėl nuobaudų pareiškėjui taikymo. Pareiškėjas prie skundo pridėjo Departamento 2016 m. gegužės 16 d. raštą Nr. 2S-2691 „Dėl Jūsų prašymo nagrinėjimo“, kuriuo buvo pateiktas atsakymas į pareiškėjo 2016 m. kovo 31 d. Teisingumo ministerijai adresuotą prašymą dėl Kybartų pataisos namų galimai neteisėtų veiksmų, t. y. BVK 70 straipsnio 6 dalies netaikymo ir skiriamų nuobaudų (b. l. 18–20).

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. gegužės 4 d. nutartimi pareiškėjo skundą laikė nepaduotu (b. l. 23–24).

III.

Pareiškėjas A. (E.) Č. pateikė atskirąjį skundą, prašydamas panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 26 d. nutartį bei 2017 m. gegužės 8 d. (rašymo apsirikimas – turėtų būti 2017 m. gegužės 4 d.) nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės (b. l. 28–29).

Atskirasis skundas dėl teismo 2017 m. balandžio 26 d. nutarties grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

1. Pareiškėjas yra kalinamas asmuo, todėl jo procesinės galimybės yra suvaržytos.

2. Patikslintas skundas buvo parengtas 2017 m. balandžio 16 d., t. y. laiku, tačiau pareiškėjas neturėjo galimybės patikslintą skundą laiku išsiųsti, nes neturėjo pašto ženklo. Į parduotuvę galima nueiti ne bet kada, o tik vieną kartą per savaitę. Be to, pareiškėjas tuo metu susirgo ir buvo išvežtas į Laisvės atėmimo vietų ligoninę (toliau – LAVL) (laikotarpiu nuo 2017 m. balandžio 19 d. iki 2017 m. gegužės 5 d.). Pareiškėjas nurodė, kad LAVL galėtų tai patvirtinti.

3. Patikslintas skundas išsiųstas 2017 m. balandžio 21 d., o trūkumams pašalinti terminas buvo nustatytas iki 2017 m. balandžio 18 d.

Atskirasis skundas dėl teismo 2017 m. gegužės 4 d. teismo nutarties grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

1. Pareiškėjas nesutinka, kad nepašalino skundo trūkumų, nes patikslintame skunde buvo labai aiškiai ir konkrečiai nurodytos pretenzijos atsakovams. Teisingumo ministerija ir Departamentas tinkamai nereagavo į pareiškėjo skundą, todėl tokiu neveikimu sukėlė pareiškėjui neturtinę žalą.

2. Pareiškėjas negali pateikti savo skundų, rašytų Kybartų pataisos namams, Departamentui ir Teisingumo ministerijai, nes jų neturi. Pareiškėjui teismas nustatė tik 7 dienų terminą dokumentams pateikti, todėl tai padaryti buvo nerealu. Teismas nenurodė, kodėl nenori visų dokumentų išreikalauti iš atsakovų. Departamento raštas (perrašytas 100 proc. nuo Kybartų pataisos namų rašto) yra pateiktas teismui, todėl teismui priimti teisingą sprendimą byloje užtektų iš Teisingumo ministerijos išsireikalauti  pareiškėjo rašytą skundą.

3. Pareiškėjas nesutinka, kad nepatikslino proceso šalių. Pareiškėjas siekia, kad jo skundai dėl pareiškėjo izoliacijos būtų išnagrinėtas Teisingumo ministerijoje ir Departamente savarankiškai, o ne persiunčiant skundą nagrinėti Kybartų pataisos namų vadovui, kurio veiksmus pareiškėjas ir skundė.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Nagrinėjamos administracinės bylos dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 26 d. ir 2017 m. gegužės 4 d. nutarčių, kuriomis pareiškėjo skundai laikyti nepaduotais, teisėtumas ir pagrįstumas.

Kaip minėta, pareiškėjas skundu reiškė du reikalavimus: 1) priteisti iš atsakovų (Departamento ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Teisingumo ministerijos) 30 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą; 2) įpareigoti Departamentą ir Teisingumo ministeriją ištirti pareiškėjo skunduose nurodytus pažeidimus, pašalinti pareiškėjo teisių pažeidimus, nutraukti represijas, įvykdyti BVK 4, 70, 112 straipsnių ir kitų nurodytų teisės aktų nuostatų reikalavimus. Pareiškėjas taip pat prašė teismo išreikalauti iš atsakovų raštus, susijusius su skundo dalyku.

Pirmosios instancijos teismas 2017 m. balandžio 4 d. nutartimi nustatė terminą (iki 2017 m. balandžio 18 d.) skundo trūkumams pašalinti. Teismas nurodė, kad skundas turi būti suformuluotas konkrečiai, tiksliai ir aiškiai, kad matytųsi su kokiu konkrečiu skundžiamu veiksmu ar aktu pareiškėjas sieja savo skundo reikalavimą. Teismas konstatavo, kad pareiškėjas turi pateikti įrodymus, kad tarp šalių yra kilęs ginčas, t. y., kad pareiškėjas su prašymu laikyti jį izoliuotą kreipėsi į Kybartų pataisos namus ir jo prašymą buvo atsisakyta patenkinti. Nurodė, kad teismas negali izoliuoti pareiškėjo, t. y. atlikti viešojo administravimo subjekto funkcijų. Atsižvelgęs į tai, teismas įpareigojo patikslinti reikalavimą dėl žalos priteisimo, atsakovu nurodant Lietuvos valstybę, atstovaujamą Kybartų pataisos namų.  Teismas taip pat nurodė, kad pareiškėjo antrasis reikalavimas (įpareigoti atsakovus savo jėgomis ištirti pareiškėjo skundus) nėra konkretus ir aiškus, todėl įpareigojo pareiškėją šį reikalavimą performuluoti atsižvelgiant į teismo priimamų sprendimų rūšis, arba jo atsisakyti.

2017 m. balandžio 26 d. nutartimi pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis ABTĮ 33 straipsnio 1 dalimi, pareiškėjo skundą laikė nepaduotu, nepašalinus skundo trūkumų.

Visų pirma pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnyje, ABTĮ 5 straipsnio 1 dalyje yra numatyta kiekvieno suinteresuoto subjekto teisė įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos yra pamatinė asmens teisė, pripažįstama tiek nacionalinių, tiek tarptautinių teisės aktų.

ABTĮ (redakcija, galiojusi nuo 2017 m. sausio 1 d. iki 2017 m. birželio 28 d.) 33 straipsnio 1 dalyje, be kita ko, nustatyta, kad jeigu skundas neatitinka šio įstatymo 9 straipsnio 2 dalyje, 24, 25 ir 35 straipsniuose nustatytų reikalavimų, nutartimi nustatomas terminas trūkumams pašalinti. Jeigu per teismo nustatytą terminą trūkumai nepašalinami, skundas laikomas nepaduotu ir teisėjo nutartimi grąžinamas pareiškėjui.

Pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria nustatomas terminas skundo trūkumams pašalinti atskiruoju skundu nėra skundžiama, todėl apeliacinės instancijos teismas, vertindamas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 26 d. nutarties teisėtumą, taip pat vertina ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 4 d. nutartį.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje teisė kreiptis į administracinį teismą aiškinama plačiai. Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad smulkūs formalaus pobūdžio trūkumai asmeniui neturėtų trukdyti įgyvendinti teisę į teismą (LVAT 2008 m. gruodžio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS261-611/2008). Vien tik formalus laikymasis teisės normų, reglamentuojančių skundo (prašymo) priėmimą, yra netoleruotinas. Asmens teisės turi būti ginamos realiai. Konstatuoti skundo turinio ir formos trūkumai, jeigu jie nėra esminiai, nėra kliūtis priimti skundą (LVAT 2006 m. spalio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS17-400/2006). LVAT praktikoje taip pat yra išaiškinta, kad teismo nutartis, kuria konstatuojami skundo trūkumai, taip pat teismo nutartis, kuria konstatuojama, kad nurodyti trūkumai nebuvo pašalinti, turi būti aiškios, t. y. teismas turi nurodyti, kokių reikalavimų neatitinka skundas bei kodėl ir kaip šie trūkumai trukdo priimti skundą ir pradėti administracinės bylos teiseną, taip pat paaiškinti pareiškėjui, kaip šiuos trūkumus pašalinti, kad jis galėtų tinkamai įgyvendinti savo teisę į gynybą (LVAT 2012 m. vasario 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS492-101/2012, 2012 m. sausio 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS492-46/2012).

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. balandžio 4 d. nutartyje padarė išvadą, kad pareiškėjas iš esmės nesutinka su tuo, kad Kybartų pataisos namuose nebuvo izoliuotas nuo kitų nuteistųjų ir dėl to patyrė neturtinę žalą. Atitinkamai, atsižvelgdamas į šią išvadą, pirmosios instancijos teismas įpareigojo pareiškėją patikslinti pareiškėjo pirmąjį reikalavimą (dėl žalos priteisimo), atsakovu nurodant Lietuvos valstybę, atstovaujamą Kybartų pataisos namų. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija su šia pirmosios instancijos teismo išvada nesutinka.

Pirmuoju skundo reikalavimu pareiškėjas prašė teismo iš atsakovo atstovų priteisti 30 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Pagal ABTĮ 20 straipsnio 2 dalies 4 punktą, apygardos administracinis teismas, kaip pirmosios instancijos teismas, nagrinėja bylas dėl žalos, atsiradusios dėl valstybinio administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsnis). CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Kaip minėta, pareiškėjas skunde atsakovais nurodė Departamentą ir Lietuvos valstybę, atstovaujamą Teisingumo ministerijos. Neturtinę žalą pareiškėjas kildino iš Departamento ir Teisingumo ministerijos neteisėtų veiksmų (neteisėto neveikimo), pareigų neatlikimo, nevykdymo. Skunde pareiškėjas paaiškino, kad dėl pareiškėjo neizoliavimo Kybartų pataisos namuose ne kartą kreipėsi su skundais į Departamentą, tačiau jo atsakymai buvo formalūs, biurokratiški, priimti neištyrus skunduose nurodytų aplinkybių ir vykdomų pažeidimų. Pareiškėjas skunde teismui taip pat paaiškino, kad dėl Departamento biurokratizmo (neteisėtai neprižiūrint ir nekontroliuojant Kybartų pataisos namų) 2016 m. kovo 31 d. kreipėsi į Teisingumo ministeriją, tačiau ši taip pat neatliko skunde nurodytų pažeidimų vertinimo ir tyrimo, nepareikalavo Departamento atlikti tyrimą ir pateikti Teisingumo ministerijai ataskaitą apie pažeidimų pašalinimą. Teisingumo ministerija į pareiškėjo skundą nereagavo, o tik persiuntė jį Departamentui, t. y. tai pačiai institucijai dėl kurios pareiškėjas ir buvo pateikęs skundą, o Departamentas skundo taip pat netyrė, o pavedė klausimą spręsti Kybartų pataisos namams, t. y. įstaigai, kurios direktoriaus veiksmais pareiškėjas taip pat skundėsi. Minėti Teisingumo ministerijos ir Departamento veiksmai, pareiškėjo nuomone, pažeidė jo konstitucines teises ir iššaukė dar didesnes represijas prieš pareiškėją Kybartų pataisos namuose. Pareiškėjas skunde nurodė, kad Teisingumo ministerija ir Departamentas privalo prižiūrėti jų veiklos kompetencijoje priklausančias įstaigas, kontroliuoti jų veiklą, duoti joms valdingus nurodymus, atlikti tarnybinius patikrinimus ir tyrimus jų vadovų atžvilgiu. Pareiškėjas nurodė, kad, gavusios jo skundą, šios institucijos (Teisingumo ministerija ir Departamentas) tinkamai nereagavo ir tokiu neveikimu sukėlė pareiškėjui neturtinę žalą. Taigi, iš pareiškėjo skundo turinio matyti, kad jis prašomą priteisti neturtinę žalą kildina iš Teisingumo ministerijos ir Departamento netinkamai išnagrinėto (neišnagrinėto) pareiškėjo skundo. Atitinkamai, atsakovu dėl šio reikalavimo turi būti Lietuvos valstybė, atstovaujama ne tik Teisingumo ministerijos, bet ir Departamento. Pažymėtina, kad pagal ABTĮ 33 straipsnio 5 dalį, jeigu skunde pareiškėjas nenurodo valstybės atstovo arba nurodo ne tą valstybės atstovą, teisėjas pašalina šiuos trūkumus, nutartyje priimti skundą nurodydamas, kas yra valstybės atstovas. Tai, kad pareiškėjas skunde nurodė, kad Lietuvos valstybę atstovauja tik Teisingumo ministerija, netrukdo priimti pareiškėjo skundo ir pradėti administracinės bylos teiseną, todėl su tuo susijusių trūkumų nepašalinimas negali būti pagrindas pareiškėjo skundą laikyti nepaduotu.

Antruoju skundo reikalavimu pareiškėjas, kaip minėta, prašė teismo įpareigoti Teisingumo ministeriją ir Departamentą ištirti pareiškėjo skunduose nurodomus teisės aktų pažeidimus. Pirmosios instancijos teismas 2017 m. balandžio 4 d. nutartyje nurodė, kad šis reikalavimas neatitinka ABTĮ 88 straipsnyje nurodytų teismo sprendimų rūšių, nėra konkretus ir aiškus, todėl įpareigojo pareiškėją jį performuluoti arba jo visiškai atsisakyti. Su šia pirmosios instancijos teismo išvada apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija taip pat nesutinka.

Pažymėtina, kad pareiškėjas, suformuluodamas skundo dalyką ir pagrindą, pats nustato bylos nagrinėjimo ribas. Teismas negali pažeisti dispozityvumo principo ir įpareigoti pareiškėją atsisakyti reiškiamo reikalavimo. Teismas, siekdamas realiai apginti galimai pažeistas pasikreipusio asmens teises, turi pareigą išaiškinti jam jo teises (šiuo atveju – išaiškinti teisę patikslinti reiškiamą reikalavimą), įspėti dėl procesinių veiksmų neatlikimo pasekmių (nurodant, kad jei teismui nebus aiškios ginčo ribos, toks pareiškėjo reikalavimas negalės būtų priimtas nagrinėti teisme), t. y. teismas turi padėti į teismą pasikreipusiam asmeniui įgyvendinti jo procesines teises. Be to, kaip minėta, teismas turi aiškiai ir konkrečiai nurodyti pareiškėjui, kaip jis gali pašalinti skundo trūkumus. Šiuo atveju pareiškėjui turėjo būti pasiūlyta patikslinti antrąjį reikalavimą, nurodant, kokius konkrečiai pareiškėjo skundus prašo, kad teismas įpareigotų Departamentą ir Teisingumo ministeriją (šiuo atveju Teisingumo ministerija turi būti įtraukta į skundą ne tik Lietuvos valstybę atstovaujančia institucija, bet ir atsakovu) išnagrinėti iš naujo. Pareiškėjui turi būti išaiškinta, kad kartu pareiškėjas turi ginčyti ir iš Teisingumo ministerijos bei Departamento gautus atsakymus, nes savarankiškas reikalavimas dėl įpareigojimo atlikti veiksmus tokiu atveju (neginčijant atsakovų priimtų sprendimų) teisme negali būti nagrinėjamas. Šiuos sprendimus pareiškėjas turi pateikti teismui arba turi nurodyti priežastis, kodėl jų pareiškėjas neturi ir negali gauti. Be to, teismas turi išaiškinti pareiškėjui, kad jeigu dėl minėtų sprendimų būtų praleisti skundo padavimo terminai, pareiškėjas turi teisę motyvuotai prašyti teismo dėl svarbių priežasčių praleistą skundo padavimo terminą atnaujinti. Be to, teismas turėtų nurodyti pareiškėjui, kad reikalavimas dėl įpareigojimo atlikti veiksmus nėra priskirtas prie žyminiu mokesčiu neapmokestinamų skundų, todėl pareiškėjas turėtų pateikti teismui duomenis, kad už tokį skundo reikalavimą yra sumokėtas 30 Eur žyminis mokestis arba turi pateikti motyvuotą ir įrodymais pagrįstą prašymą atleisti nuo žyminio mokesčio sumokėjimo.

Dėl pirmosios instancijos teismo 2017 m. balandžio 4 d. nutarties dalies, kurioje nurodyta, kad pareiškėjas nepateikė skunde nurodytas aplinkybes patvirtinančių įrodymų) svarbu tai, kad reikalavimas pateikti įrodymus, susijusius su skundo reikalavimo faktinėmis aplinkybėmis administracinių teismų gali būti taikomas ribotai, nes pareiškėjo pateiktų įrodymų pakankamumo klausimas svarstytinas nagrinėjant bylą iš esmės bei sprendžiant pareikštų reikalavimų pagrįstumo klausimą, o ne skundo priėmimo stadijoje (LVAT 2011 m. gruodžio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS858-898/2011). Teisėjų kolegija taip pat pastebi, kad visi pasiūlymai pareiškėjui, kaip jis turėtų pašalinti skundo trūkumus, turi būti aiškiai, tiksliai ir konkrečiai nurodyti nutarties rezoliucinėje dalyje.

Pareiškėjas, šalindamas skundo trūkumus, pateikė teismui skundą, kuriame suformulavo iš esmės tuos pačius materialinius teisinius reikalavimus: 1) įpareigoti atsakovus savo jėgomis ištirti pareiškėjo skundą dėl Kybartų pataisos namų priimtų sprendimų neskirti pareiškėjui izoliacijos; 2) priteisti iš atsakovų 30 000 Eur neturtinei žalai atlyginti. Pareiškėjas taip pat prašė teismo išreikalauti iš atsakovų tam tikrus įrodymus. Atsižvelgiant į ginčo pobūdį, pareiškėjas tinkamai ir pagrįstai iš naujo pateiktame skunde trečiuoju suinteresuotu asmeniu nurodė Kybartų pataisos namus.

Pareiškėjas skunde atkreipė dėmesį į, pareiškėjo nuomone, šioje byloje esminę aplinkybę, kad Teisingumo ministerija privalo prižiūrėti ir kontroliuoti jos veiklos kompetencijai priklausančias įstaigas, atlikti tarnybinius patikrinimus jų vadovų atžvilgiu. Į pareiškėjo skundus nebuvo tinkamai reaguota, todėl toks neveikimas pareiškėjui sukėlė prašomą priteisti neturtinę žalą.

Pirmosios instancijos teismas 2017 m. gegužės 4 d. nutartimi šį pareiškėjo skundą taip pat laikė nepaduotu. Teismas konstatavo, kad pareiškėjas nepašalino trūkumų, t. y. nepatikslino proceso šalių, nesuformulavo aiškių ir konkrečių ABTĮ 88 straipsnio nuostatas atitinkančių reikalavimų, nepateikė įrodymų, kad kreipėsi į Kybartų pataisos namus dėl laikymo izoliuotai, tačiau tai buvo atsisakyta padaryti arba pareiškėjui nebuvo atsakyta.

Pirmosios instancijos teismo 2017 m. balandžio 4 d. nutartyje netinkamai nurodyti pareiškėjo skundo trūkumai, tinkamai nesuformuluoti siūlymai pašalinti trūkumus, nulėmė tai, kad pareiškėjo reikalavimas dėl įpareigojimo atlikti veiksmus skunde iš esmės nepasikeitė. Iš pareiškėjo skundo turinio ir iš teismui kartu su skundu pateikto Departamento 2016 m. gegužės 16 d. sprendimo Nr. 2S-2691 „Dėl Jūsų prašymo nagrinėjimo“ matyti, kad pareiškėjas nesutinka su tuo, kad Teisingumo ministerija neišnagrinėjo pareiškėjo 2016 m. kovo 31 d. skundo, o persiuntė jį nagrinėti Departamentui. Atitinkamai, pirmosios instancijos teismas turi pasiūlyti pareiškėjui patikslinti reiškiamą reikalavimą dėl įpareigojimo atlikti veiksmus taip, kad teismui būtų aišku, ar pareiškėjas siekia, kad pareiškėjo 2016 m. kovo 31 d. skundą išnagrinėtų Teisingumo ministerija, ar kad šį jo skundą iš naujo (tinkamai) išnagrinėtų Departamentas. Teismas taip pat turėtų paaiškinti pareiškėjui ir kitas jau minėtas aplinkybes dėl skundo padavimo terminų, Departamento 2016 m. gegužės 16 d. sprendimo apskundimo (jei būtų reiškiamas reikalavimas įpareigoti Departamentą išnagrinėti pareiškėjo skundą iš naujo), žyminio mokesčio sumokėjimo.

Apibendrindama tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad skundžiamomis nutartimis pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundus neteisėtai ir nepagrįstai laikė nepaduotais, todėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 26 d. ir 2017 m. gegužės 4 d. nutartys panaikinamos, perduodant šiam teismui iš naujo nagrinėti pareiškėjo 2017 m. balandžio 21 d. paduoto skundo priėmimo klausimą.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 26 d. nutartį ir 2017 m. gegužės 4 d. nutartį panaikinti ir perduoti Vilniaus apygardos administraciniam teismui pareiškėjo A. (E.) Č. 2017 m. balandžio 21 d. paduoto skundo priėmimo klausimą nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                                                                                                Romanas Klišauskas

              Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Skirgailė Žalimienė