Civilinė byla Nr. 2-295-516/2017

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-02844-2012-8

Procesinio sprendimo kategorija 3.1.7.6.

(S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. kovo 3 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Rasa Gudžiūnienė teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo trečiojo asmens valstybės įmonės „Indėlių ir investicijų draudimas“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. spalio 12 d. nutarties dalies, kuria paskirstytos bylinėjimosi išlaidos, civilinėje byloje Nr. 2-2797-614/2016 pagal ieškovės G. Č. ieškinį atsakovei bankrutavusiai akcinei bendrovei bankui Snorui (trečiasis asmuo – valstybės įmonė „Indėlių ir investicijų draudimas“) dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu ir restitucijos taikymo, ir

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1. Ginčas byloje kilo dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo, ieškovei atsisakius ieškinio, pagrįstumo ir teisėtumo.
2. Ieškovė G. Č. kreipėsi į teismą, prašydama pripažinti negaliojančia 2011 m. birželio 11 d. Indelio sertifikato įsigijimo sutartį, sudarytą tarp jos ir atsakovės akcinės bendrovės banko Snoro, taikyti restituciją ir pripažinti ieškovės už indėlio sertifikatą sumokėtą 10 372,21 Lt sumą ieškovės lėšomis jos sąskaitoje, esančioje BAB banke Snore, kurioms taikoma indėlių draudimo apsauga, bei priteisti bylinėjimosi išlaidas.
3. 2014 m. rugsėjo 5 d. nutartimi civilinė byla buvo sustabdyta iki Lietuvos Aukščiausiame Teisme bus išnagrinėta civilinė byla Nr. 3K-7-559/2013. 2016 m. rugpjūčio 16 d. teismo nutartimi bylos nagrinėjimas atnaujintas, o 2016 m. rugsėjo 22 d. ieškovė pateikė teismui atsisakymą nuo ieškinio, patvirtindama, kad procesinės ieškinio atsisakymo pasekmės jai yra žinomos.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

4. Vilniaus apygardos teismas 2016 m. spalio 12 d. nutartimi priėmė ieškovės atsisakymą nuo ieškinio ir civilinę bylą nutraukė bei priteisė valstybei iš atsakovei BAB bankui Snorui administruoti skirtų lėšų ir iš trečiojo asmens VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ (toliau – ir IID) po 216,32 Eur bylinėjimosi išlaidų.
5. Teismas nurodė, kad ieškovė ieškinį atsiima todėl, jog jai buvo išmokėta visa ieškinio materialinio reikalavimo suma, o tai buvo padaryta po Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 17 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015 priėmimo.
6. Teismas nurodė, kad Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. rugsėjo 6 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2-1159-178/2016, analogiškoje, kaip ši, situacijoje pripažinta, jog ieškovės bylinėjimosi išlaidos patirtos tiek dėl atsakovės, tiek dėl trečiojo asmens veiksmų. Todėl teismas, atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes bei aktualią teismų praktiką šiuo klausimu, sprendė, jog bylinėjimosi išlaidos valstybei (kadangi ieškovei buvo teikiama valstybės garantuojama ir 100 proc. apmokama antrinė teisinė pagalba) priteistinos iš atsakovės ir trečiojo asmens lygiomis dalimis.

III. Atskirojo skundo argumentai

7. Trečiasis asmuo VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2016 m. spalio 12 d. nutarties dalį, kuria iš IID ieškovei priteistos bylinėjimosi išlaidos, ir klausimą išspręsti iš esmės – ieškovės reikalavimą priteisti bylinėjimosi išlaidas atmesti. Atskirasis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
1. IID, išmokėdama draudimo išmokas ieškovei, nepripažino ir neįvykdė ieškinio reikalavimo dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu, o vadovavosi kasacinio teismo išaiškinimais, kad indėlių sertifikatams taikoma indėlių garantijų sistema. Apeliantė nė viename iš teismui teiktų procesinių dokumentų nepripažino ieškovės teiginių, kad ji suklydo dėl indėlio sertifikatui taikomos draudiminės apsaugos. IID nesutiko su tariamu ieškovės suklydimu. Ieškovė, atsiimdama draudimo išmoką, faktiškai pripažino, kad indėlio sertifikato sutartis yra galiojanti ir sukurianti šalims teises ir pareigas, taigi ieškinio reikalavimai dėl sutarties pripažinimo negaliojančia – netenkintini. IID draudimo išmokas apskaičiuoja ir moka tik po to, kai gauna iš draudėjo duomenis apie indėlininkus ir (ar) investuotojos bei jiems mokėtinas sumas. Taigi IID nėra ir negali būti atsakinga dėl banko veiksmų ar neveikimo. Apeliantė indėlio draudimo išmokas išmokėjo iš karto po to, kai gavo iš banko Snoro duomenis apie indėlininkus bei jiems priklausančias sumas, t. y. veikė pagal Lietuvos Respublikos indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymo (toliau – ir IĮIDĮ) nustatytą mokėjimo tvarką.
2. Pati ieškovė ieškinyje prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas iš atsakovės. Taigi teismas, bylinėjimosi išlaidas priteisdamas ir iš trečiojo asmens, neatsižvelgė į ieškovės valią ir peržengė ieškinio reikalavimų ribas.
3. Ieškovės bylinėjimosi išlaidos susidarė dėl nepakankamai aiškaus buvusio 2011 m. indėlių bei investicijų draudimo sistemos ir finansinių priemonių rinkų teisinio reglamentavimo, nulėmusio sudėtingų teisinių klausimų sprendimą teismo keliu bei užsitęsusį teismo procesą. Bylinėjimosi išlaidų atlyginimo srityje svarbią reikšmę turi kaltė (atsakomybė) dėl proceso, o byloje nėra jokių įrodymų, kad IID procesinis elgesys buvo netinkamas.
4. Teismas nukrypo nuo suformuotos Lietuvos apeliacinio teismo praktikos analogiškose bylose. Šioje byloje negalima remtis Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. vasario 26 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-12-943/2016, nes minėtoje byloje IID buvo atsakove, o ne trečiuoju asmeniu. Savo ruožtu 2016 m. rugsėjo 15 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2-1197-464/2016, 2016 m. rugsėjo 29 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2-1255-943/2016 Lietuvos apeliacinis teismas pripažino, kad apeliantė negalėjo išmokėti draudimo išmokų ieškovams, kol negavo duomenų iš banko, IID elgesys buvo tinkamas. Be to, kasacinis teismas išaiškino, kad ne bet kokie, o būtent šie, banko Snoro išleisti, vertybiniai popieriai, neatitiko perleidžiamų vertybinių popierių sampratos, ir iš esmės prilygo juos paprastam indėliui. Pati IID savarankiškai nebūtų to nustačiusi. Jeigu 2012–2015 m. laikotarpiu būtų bankrutavusi dar kokia nors kredito įstaiga, kuri buvo išlaidusi indėlių sertifikatų, tau už juos lygiai taip pat nebūtų pagrindo mokėti indėlių draudimo išmokų, nes IID privalo griežtai vadovautis IĮIDĮ.

Teismas

k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

8. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos atskirajame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis).
9. Nagrinėjamu atveju kilo ginčas dėl pirmosios instancijos teismo nutarties dalies, kuria valstybei (atsižvelgus į tai, kad ieškovei buvo teikiama valstybės garantuojama ir 100 proc. apmokama antrinė teisinė pagalba) iš trečiojo asmens IID priteistas bylinėjimosi išlaidų atlyginimas, teisėtumo ir pagrįstumo. Pirmosios instancijos teismas, priteisdamas bylinėjimosi išlaidas tiek iš atsakovės BAB banko Snoro, tiek ir iš trečiojo asmens IID, nurodė, kad Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. rugsėjo 6 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2-1159-178/2016, analogiškoje, kaip ši situacijoje pripažinta, jog ieškovės bylinėjimosi išlaidos patirtos tiek dėl atsakovės, tiek dėl trečiojo asmens veiksmų, todėl iš jų abiejų išlaidos priteistinos lygiomis dalimis.
10. Pagal CPK 94 straipsnio 1 dalį, kai byla baigiama nepriimant teismo sprendimo dėl ginčo esmės, teismas bylinėjimosi išlaidas paskirsto, atsižvelgdamas į tai, ar šalių procesinis elgesys buvo tinkamas, ir įvertindamas priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos.
11. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad taikant CPK 94 straipsnio 1 dalies nuostatas tuo atveju, kai ieškovas atsisako ieškinio, turi būti įvertinamos ieškinio pareiškimo ir vėlesnio jo atsisakymo priežastys: ieškovas ieškinio atsisakė dėl svarbių priežasčių, nenurodydamas priežasčių ar dėl to, kad atsakovas ieškovo reikalavimus patenkino iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos. Jeigu ieškinio pareiškimą nulėmė atsakovo elgesys (atsakovas patenkino reikalavimus tik ieškovui pareiškus ieškinį arba dėl kitų su atsakovo elgesiu susijusių priežasčių ieškovas turėjo pagrindą reikšti reikalavimą teisme), laikytina, kad dėl bylinėjimosi išlaidų atsiradimo kaltas atsakovas, ir todėl būtent jam tenka bylinėjimosi išlaidų atlyginimo pareiga (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. spalio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-464/2013). Taigi nutraukus civilinę bylą, bylinėjimosi išlaidos paskirstomos ne remiantis bendruoju bylinėjimosi išlaidų paskirstymo principu „pralaimėjęs moka“, o vadovaujantis priežasties teorija (angl. the cause theory), pagal kurią lemiamą reikšmę turi ne galutinio teismo sprendimo priėmimas, o procesinis šalių elgesys, bylinėjimosi išlaidų susidarymo priežasčių įvertinimas, šalių apdairumas bei rūpestingumas atliekant procesinius veiksmus, taip pat ir ieškinio padavimą nulėmusių priežasčių identifikavimas (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. kovo 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-237-943/2017).
12. Atsižvelgiant į pirmiau nurodytus išaiškinimus bei įvertinus tą aplinkybę, kad G. Č. atsisakė ieškinio tik po to, kai gavo draudimo išmoką, o draudimo išmokos indėlio sertifikatų turėtojams buvo išmokėtos tik po Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 17 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015 priėmimo, konstatuotina, kad ieškovė materialiuoju teisiniu požiūriu laimėjo bylą, o, kaip ne kartą buvo pažymėta savo faktinėmis aplinkybėmis iš esmės analogiškose Lietuvos apeliacinio teismo nagrinėtose bylose, tai, jog pažeistų teisių gynybos būdas buvo realizuotas kitu teisiniu pagrindu, savaime nepaneigia patirtų bylinėjimosi išlaidų atlygintinumo (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. kovo 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-639-823/2016; 2016 m. balandžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-728-186/2016; 2016 m. lapkričio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1537-464/2016; 2016 m. gruodžio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1559-464/2016; 2017 m. vasario 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-137-464/2017).
13. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje taip pat buvo ne kartą atsakyta ir IID argumentą dėl nepakankamai aiškaus 2011 metais buvusio indėlių bei investicijų draudimo sistemos ir finansinių priemonių rinkų teisinio reglamentavimo, nurodant, kad vien aplinkybė, jog ginčo aspektas dėl to, ar indėlių sertifikatams turi būti taikoma indėlių garantijų sistema, teisės požiūriu buvo neaiškus, pati savaime nereiškia, kad turėtų būti ribojama teisėtai teismo procesą inicijavusio ieškovo teisė į jo turėtų bylinėjimosi išlaidų kompensaciją (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. vasario 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-12-943/2016; 2016 m. balandžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-728-186/2016; 2016 m. rugsėjo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1197-464/2016 ir kt.).
14. Tačiau, nors dalis trečiojo asmens skundo argumentų yra nepagrįsti, apeliacinės instancijos teismas sutinka su apeliantės dėstoma pozicija, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai nustatė subjektą, tiesiogiai atsakingą už ieškovės bylinėjimosi išlaidų atsiradimą ir todėl nepagrįstai bylinėjimosi išlaidų atlyginimą lygiomis dalimis priteisė tiek iš atsakovės, tiek ir iš trečiojo asmens IID.
15. Kaip pažymėjo skundžiamoje nutartyje ir pats pirmosios instancijos teismas, daugeliu atvejų Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje būtent atsakovei BAB bankui Snorui, o ne trečiajam asmeniui IID buvo nustatyta atsakomybė už indėlių sertifikatus įgijusių ir į teismus pasikreipusių ieškovų bylinėjimosi išlaidų atsiradimą. Būtent pastaroji pozicija Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje buvo vyraujanti, tačiau, kaip pastebėjo pirmosios instancijos teismas, Lietuvos apeliacinio teismo praktika šiuo klausimu nebuvo visiškai nuosekli ir vienoda.
16. Atsižvelgdama į susidariusią situaciją, 2017 m. kovo 2 d. nutartyje Lietuvos apeliacinio teismo trijų teisėjų kolegija civilinėje byloje Nr. 2-237-943/2017 konstatavo, kad būtent pozicija, jog už atsisakymą pripažinti ieškovų lėšoms draudimo apsaugos taikymą atsakomybė pirmiausia tenka bankui, t. y. atsakovei, kuri ir privalo atlyginti ieškovų patirtas bylinėjimosi išlaidas, teisinio argumentavimo požiūriu yra pagrįsta ir ja turėtų būti vadovaujamasi kaip sektina, kadangi, visų pirma, kaip teisingai pastebėjo pati IID savo skunde, trečiasis asmuo draudimo išmokas apskaičiuoja ir moka tik po to, kai gauna iš draudėjo duomenis apie indėlininkus ir (ar) investuotojos bei jiems mokėtinas sumas, o savo iniciatyva, negavus duomenų, IID pagal įstatymą nekyla pareiga apskaičiuoti ir išmokėti išmokų, tuo labiau atsakovei BAB bankui Snorui nepripažįstant jos pačios išleistam finansiniam produktui, t. y. indėlio sertifikato sutartims, taikytinos draudimo apsaugos. Teisėjų kolegija pripažino, kad būtent banko pasyvus elgesys, laiku neperduodant trečiajam asmeniui duomenų apie indėlio sertifikatus, taip pat aktyvios gynybinės pozicijos, jog indėlio sertifikatams netaikytina draudimo apsauga, laikymasis, o ne trečiojo asmens IID atsisakymas apskaičiuoti ir išmokėti draudimo išmoką, gavus atitinkamus duomenis, nulėmė tiek ieškovės kreipimąsi į teismą, negalint pasinaudoti bankui patikėtų lėšų draudimo institutu, tiek ir bylinėjimosi išlaidų susidarymą, todėl pirmosios instancijos teismas neturėjo priteisti bylinėjimosi išlaidų ir iš IID.
17. Įvertinęs pirmiau nurodytą aktualiausią Lietuvos apeliacinio teismo praktiką, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, jog tiek atsakovė, tiek ir trečiasis asmuo atsakingas už ieškovės bylinėjimosi išlaidų susidarymą, todėl šių išlaidų priteisimas iš IID neatitinka bylinėjimosi išlaidų atsiradimo priežasties teorijos ir yra pagrindas pirmosios instancijos teismo nutarties dalį, kuria paskirstytos bylinėjimosi išlaidos, pakeisti, priteisiant valstybei 432,63 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą tik iš atsakovės BAB banko Snorui administruoti skirtų lėšų.
18. Kadangi kiti apeliantės skundo argumentai nedaro įtakos bylos teisiniam rezultatui, apeliacinės instancijos teismas plačiau dėl jų nepasisako.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 4 punktu,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo 2016 m. spalio 12 d. nutarties dalį, kuria paskirstytos bylinėjimosi išlaidos, pakeisti ir išdėstyti ją taip:

„Priteisti į valstybės biudžetą (išieškotojas – Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (juridinio asmens kodas 188659752), biudžeto pajamų surenkamoji sąskaita LT247300010112394300, įmokos kodas 5630, mokėjimo paskirtis – už suteiktą antrinę teisinę pagalbą) iš bankrutavusiai akcinei bendrovei bankui Snorui (juridinio asmens kodas 112025973) administruoti skirtų lėšų 432,63 Eur (keturis šimtus trisdešimt du eurus 63 ct) bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Grąžinti į Šiaulių valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos banko sąskaitą Nr. LT987300010127573080 iš teismo depozitinės sąskaitos 50,79 Eur (penkiasdešimt eurų 79 ct). Apie priimtą sprendimą grąžinti lėšas informuoti Šiaulių valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą el. paštu: saskaitos@vgtpt.lt“.

Teisėja                                                                       Rasa Gudžiūnienė