Administracinė byla Nr. eA-2280-821/2024
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01768-2024-3
Procesinio sprendimo kategorijos: 8.6.3; 8.6.4
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
S P R E N D I M A S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2024 m. spalio 30 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ivetos Pelienės (pranešėja), Rasos Ragulskytės-Markovienės ir Ernesto Spruogio (kolegijos pirmininkas),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo L. N. E. apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2024 m. liepos 11 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo L. N. E. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
1. Pareiškėjas L. N. E. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) panaikinti atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Departamentas) 2024 m. kovo 27 d. sprendimą Nr. 24SD5858 „Dėl prašymo išnagrinėjimo“ (toliau – ir Sprendimas); 2) įpareigoti atsakovą išnagrinėti pareiškėjo prašymą iš naujo.
2. Pareiškėjas, kuris yra (duomenys neskelbtini) pilietis, skunde nurodė šiuos pagrindinius argumentus:
2.1. pareiškėjas 2021 m. liepos 2 d. atvyko į Lietuvos Respubliką ir pateikė prieglobsčio prašymą, kurį Departamentas 2021 m. spalio 23 d. išnagrinėjo skubos tvarka ir priėmė sprendimą
Nr. 21S33924, kuriame nusprendė nesuteikti prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos), išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į kilmės šalį, uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus nuo išsiuntimo (toliau – ir 2021 m. spalio 23 d. sprendimas). Pareiškėjas, nesutikdamas su minėtu sprendimu, kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, kuris
2022 m. vasario 22 d. sprendimu pakeitė 2021 m. spalio 23 d. sprendimo 4 punktą, sutrumpindamas draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką terminą iki 3 metų, atmetė kitą pareiškėjo skundo dalį. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2022 m. balandžio 6 d. nutartimi paliko galioti minėtą teismo sprendimą. Pareiškėjas 2024 m. sausio 21 d. kreipėsi į atsakovą su prašymu persvarstyti sprendimą jį dėl jo išsiuntimo ir draudimo atvykti, tačiau atsakovas Sprendimu atmetė šį prašymą;
2.2. sprendimas nesuteikti prieglobsčio savaime nereiškia pareiškėjo gyvenimo Lietuvos Respublikoje neteisėtumo. 2022 m. vasarą pareiškėjas įgijo teisę dirbti ir ja naudojasi. (duomenys neskelbtini) d. Lietuvoje jam gimė sūnus, kuriam Lietuvoje suteiktas pabėgėlio statusas. Sūnaus motina – (duomenys neskelbtini) pilietė, kuriai suteiktas pabėgėlio statusas Lietuvoje. Kadangi pareiškėjas Lietuvos Respublikoje gyvena beveik 3 metus, su Lietuvą jį sieja tamprūs ekonominiai, šeiminiai ir socialiniai ryšiai. Taigi, atsakovas Sprendime nepagrįstai vertino, kad pareiškėjas nenurodė aplinkybių, kurios galėtų būti laikomos išimtinėmis, sudarančiomis pagrindą peržiūrėti įsiteisėjusį sprendimą dėl išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos;
2.3. atsakovas neatsižvelgė į pareiškėjo teisę į privatų gyvenimą ir šeimą, įtvirtintą Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir EŽTK) 8 straipsnyje, vaiko prioritetinį interesą ir apsiribojo tik faktu, kad pareiškėjas šeimos gyvenimą sukūrė tuo metu, kai tiek jam, tiek jo vaiko motinai buvo žinoma, kad jo buvimas Lietuvos Respublikoje yra neteisėtas ir yra priimtas sprendimas dėl jo išsiuntimo. Tačiau viešojo administravimo subjektas, priimdamas sprendimus, išskiriančius šeimą, privalo įvertinti ir užtikrinti nepilnamečio vaiko interesus. Tinkamas individualus vertinimas negali būti atliktas neįtraukiant vaiko interesams atstovaujančios institucijos, nepateikus išvados, ar išsiuntimas atitinka vaiko interesus, ar toks vaiko interesų pažeidimas yra proporcingas, ar tėvo ir vaiko ryšiai galės būti tinkamai palaikomi;
2.4. atsakovas nepagrįstai rėmėsi Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT)
2014 m. spalio 3 d. sprendimu byloje Jeunesse prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 12738/10), kadangi bylos aplinkybės nėra identiškos ir, skirtingai nei Sprendime nurodė atsakovas, taip pat patvirtina, kad išsiuntimas gali pažeisti EŽTK įtvirtintas teises;
2.5. pasikeitus aplinkybėms, turi būti iš naujo nagrinėjamas ir draudimo atvykti laikotarpis, priimant sprendimą turi būti atsižvelgiama į šeiminius ryšius. Šių ryšių atsiradimas yra esminė aplinkybė, dėl kurios nustatytas draudimas turi būti įvertintas iš naujo;
2.6. atsisakymas peržiūrėti sprendimą dėl draudimo atvykti, motyvuojant tuo, kad pareiškėjas galės tokį prašymą pateikti būdamas kilmės valstybėje, iš esmės reikštų asmens, kuriam pritaikytas išsiuntimas, nepagrįstą, neteisėtą ir neproporcingą teisių suvaržymą, atitinkamai institucijai suteiktų įgaliojimų naudojimą ne pagal paskirtį ir tikslus. Todėl asmeniui, manančiam, kad neliko pagrindo taikyti išsiuntimą, negali būti atimta teisė prašyti tokį sprendimą panaikinti. Pasikeitus faktinėms aplinkybėms, galiojantis sprendimas dėl išsiuntimo ir draudimo atvykti pažeidžia viešojo administravimo principus.
3. Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepime į skundą prašė atmesti pareiškėjo skundą.
4. Atsakovas atsiliepime į skundą rėmėsi šiais pagrindiniais argumentais:
4.1. pareiškėjas ignoruoja bendrąjį principą, kad iš neteisės teisė neatsiranda (lot. ex injuria jus non oritur). Sprendime buvo įvertintos visos su pareiškėju susijusios individualios aplinkybės ir atsižvelgta į Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 128 straipsnio 1 dalies 1–4 punktuose nurodytus pagrindus, konstatuota, kad pareiškėjo nurodyta individuali situacija nesudaro pagrindo panaikinti 2021 m. spalio 23 d. sprendimo dalį dėl draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką ir išsiuntimo;
4.2. Departamentas nėra konstatavęs, kad pareiškėjas gyvena Lietuvos Respublikoje neteisėtai dėl to, jog jam buvo atsisakyta suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjas į Lietuvos teritoriją atvyko neteisėtai, ši aplinkybė yra neginčijamai nustatyta. Per visą buvimo Lietuvoje laikotarpį pareiškėjui nebuvo išduotas nei dokumentas, suteikiantis teisę būti Lietuvos Respublikos teritorijoje (viza), nei dokumentas, suteikiantis teisę gyventi Lietuvos Respublikoje (leidimas gyventi). Užsieniečio gyvenimas Lietuvoje laikomas neteisėtu, jeigu užsienietis čia gyvena be leidimo gyventi;
4.3. pareiškėjas nepagrįstai teigia, kad šiuo atveju yra pažeidžiami vaiko interesai, t. y. jog jis atskiriamas nuo savo tėvo. Pareiškėjas nėra sudaręs santuokos, o šeimos gyvenimą sukūrė tuo metu, kai tiek jam pačiam, tiek jo vaiko motinai buvo žinoma, kad pareiškėjo buvimas Lietuvoje yra neteisėtas ir yra priimtas sprendimas dėl jo išsiuntimo. Be to, pareiškėjo vaikas, kaip ir jo motina, yra (duomenys neskelbtini) piliečiai, jie neturi Lietuvos Respublikos pilietybės. Prie pareiškėjo prašymo peržiūrėti sprendimą nebuvo pridėta įrodymų, kad pareiškėjo vaiko interesai bus pažeisti, įvykdžius 2021 m. spalio 23 d. sprendimą, o pareiškėjas neturės galimybių susijungti su savo vaiku ir jo motina savo kilmės ar kitoje valstybėje. Pareiškėjas taip pat nepateikė įrodymų, jog jis neturi kitų galimybių išlaikyti savo nepilnametį vaiką, išskyrus darbą Lietuvoje. Vien tik vaiko gimimas nesudaro pagrindo panaikinti aptariamą 2021 m. spalio 23 d. sprendimo dalį. Pareiškėjo skunde cituojamoje EŽTT sprendime byloje Jeunesse prieš Nyderlandus konstatuota, kad turi būti nustatytos išimtinės aplinkybės, kurioms esant šeimos nario, kuris yra ne pilietis, išsiuntimas iš valstybės sudarys EŽTK 8 straipsnio pažeidimą. Pareiškėjo situacija neatitinka nė vienos iš EŽTT išskirtų išimtinių sąlygų;
4.4. nors pareiškėjas įsidarbino Lietuvoje, teisė dirbti jam suteikta tik iki bus įvykdytas išsiuntimo sprendimas, t. y. pareiškėjas nėra įgijęs savarankiškos teisės dirbti ir ši aplinkybė nesudaro pagrindo įteisinti jo buvimą Lietuvos Respublikoje ar panaikinti išsiuntimo sprendimą. Departamentas įvertino ir tai, kad sprendimas dėl pareiškėjo išsiuntimo iki šiol nėra įvykdytas, dėl ko jis daugiau nei 2 metus liko Lietuvos Respublikos teritorijoje, tačiau nurodytas laikotarpis nėra pakankamas pripažinti, kad sprendimas dėl pareiškėjo išsiuntimo turi būti panaikintas. Sprendime yra pasisakyta ir dėl draudimo termino proporcingumo.
II.
5. Regionų administracinis teismas 2024 m. liepos 11 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.
6. Teismas nustatė šias bylai aktualias aplinkybes:
6.1. pareiškėjas 2021 m. liepos 2 d. buvo sulaikytas, neteisėtai kirtęs Lietuvos Respublikos sieną. Pareiškėjas 2021 m. liepos 22 d. pateikė prašymą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo, kuriame nurodė, jog kilmės šalyje jo gyvybei gresia pavojus, jis norėtų pradėti naują gyvenimą Lietuvoje;
6.2. Departamentas 2021 m. spalio 23 d. priėmė sprendimą Nr. 21S33924, kuriuo nusprendė: 1) nesuteikti prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos); 2) išsiųsti asmenį iš Lietuvos Respublikos į kilmės valstybę; 3) uždrausti asmeniui atvykti į Lietuvos Respubliką
5 metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos; 4) įvesti į centrinę antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą (C.SIS II) perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi 3 metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos;
6.3. Vilniaus apygardos administracinis teismas (nuo 2024 m. sausio 1 d. – Regionų administracinis teismas) 2022 m. vasario 22 d. išnagrinėjo pareiškėjo skundą bei priėmė sprendimą pakeisti 2021 m. spalio 23 d. sprendimo 3 punktą ir išdėstyti jį taip: „Uždrausti asmeniui atvykti į Lietuvos Respubliką 3 (trejus) metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos“. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2022 m. balandžio 6 d. nutartimi administracinėje byloje
Nr. eA-1760-502/2022 atmetė pareiškėjo apeliacinį skundą ir paliko galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą;
6.4. pareiškėjas, vadovaudamasis Įstatymo 128 straipsniu, 2024 m. sausio 21 d. pateikė prašymą persvarstyti sprendimą dėl jo išsiuntimo ir draudimo atvykti;
6.5. Departamentas skundžiamu 2024 m. kovo 27 d. Sprendimu informavo, kad pareiškėjo prašymas netenkinamas, kadangi jame nurodytos aplinkybės nesudaro pagrindo peržiūrėti minėtą sprendimą ir panaikinti sprendimo dalį dėl pareiškėjo išsiuntimo ir draudimo atvykti;
7. Teismas, nagrinėdamas kilusį ginčą, vadovavosi, be kita ko, Įstatymu (126–128 str.), 2008 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2008/115/EB dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse (toliau – ir Direktyva 2008/115), taip pat Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjo prieglobsčio prašymas buvo atmestas, sprendimas, kuriuo pareiškėjui atsisakyta suteikti prieglobstį ir papildomą apsaugą, yra įsitesėjęs. Tačiau pareiškėjas 2024 m. sausio 21 d. pateikė prašymą persvarstyti sprendimą dėl jo išsiuntimo ir draudimo atvykti, kadangi (duomenys neskelbtini) d. pareiškėjui Lietuvoje gimė sūnus (kuriam suteiktas pabėgėlio statusas), su (duomenys neskelbtini) piliete, kuriai suteiktas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje. Pasak pareiškėjo, esant tokiai situacijai yra būtinas ir reikalingas jo faktinis buvimas Lietuvos Respublikoje.
8. Teismas pabrėžė, kad pareiškėjas teisės aktų nustatyta tvarka nėra įforminęs jokių partnerystės santykių su minėta (duomenys neskelbtini) piliete. Teismui pateikta buto nuomos sutartis (kurią sudarė pareiškėjo vaiko motina) taip pat nepatvirtina ilgalaikių šeiminių santykių. Nors vaiko gimimo liudijimo įrašas apie tėvą patvirtina pareiškėjo tėvystę, tačiau šeimos gyvenimą jis sukūrė tuo metu, kai tiek jam, tiek jo vaiko motinai buvo žinoma, kad pareiškėjo buvimas Lietuvos Respublikoje yra neteisėtas ir yra priimtas sprendimas dėl jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos. Teismo vertinimu, tai patvirtina, kad šeimos gyvenimas buvo sukurtas žinant apie galimas neigiamas teisines pasekmes.
9. Kartu teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjo vaikas, kaip ir jo motina, yra (duomenys neskelbtini) piliečiai, jie neturi Lietuvos Respublikos pilietybės (jiems suteiktas pabėgėlio statusas). Nors pareiškėjas skunde nurodė, jog jis, tik likdamas Lietuvoje, galės išsaugoti šeimą, tačiau jis nepateikė įrodymų, kad 3 metų draudimas atvykti į Lietuvą sukels jam ar jo šeimai neproporcingai dideles neigiamas pasekmes arba kad šeimos nariai be pareiškėjo paramos negalės išgyventi ir nebus užtikrintas šeimos narių pagrindinių teisių ar laisvių įgyvendinimas. Byloje nepateikta įrodymų, kad pareiškėjas su šeimos nariais negalėtų bendrauti nuotoliniu būdu ar kad jo šeimos nariams būtų užkirstas kelias aplankyti jį jo kilmės valstybėje ar kitoje šalyje.
10. Teismas, vadovaudamasis EŽTT sprendimu byloje Jeunesse prieš Nyderlandus, priėjo prie išvados, kad nagrinėjamu atveju nebūtų pažeistas EŽTK 8 straipsnis. Be to, atsakovas Sprendime nekonstatavo, jog minėtame EŽTT sprendime nurodytos aplinkybės yra identiškos nagrinėjamai situacijai, bet nurodė, kad pareiškėjo situacija neatitinka nė vienos iš EŽTT nurodytų išskirtinių sąlygų, kadangi pareiškėjas Lietuvoje yra daugiau nei 2 metus, jis nėra sudaręs santuokos su Lietuvos Respublikos piliete, o šeimos gyvenimą sukūrė tuo metu, kai tiek jam pačiam, tiek jo vaiko motinai buvo žinoma, kad pareiškėjo buvimas Lietuvos Respublikoje yra neteisėtas ir yra priimtas sprendimas dėl jo išsiuntimo.
11. Teismas akcentavo, kad pareiškėjas susilaukė vaiko, žinodamas, jog jo imigracinė padėtis tokia, kad šeimos gyvenimo tęsimas valstybėje nuo pradžių bus rizikingas. Esant tokiai situacijai, aplinkybė, kad pareiškėjas susilaukė vaiko, teismo vertinimu, savaime nereiškia, kad jam (pareiškėjui) taikytinos imperatyvios Įstatymo nuostatos. Pareiškėjas, be teisėto pagrindo gyvendamas Lietuvoje ir sukurdamas santykius su legaliai Lietuvoje gyvenančiais asmenimis (turinčiais pabėgėlio statusą), tuo pačiu nesukūrė besąlyginio pagrindo teisėtam gyvenimui Lietuvoje. Pareiškėjo šeiminiai ryšiai ir mažametis sūnus nėra pakankamas pagrindas peržiūrėti 2021 m. spalio 23 d. sprendimo dalį dėl pareiškėjo išsiuntimo.
12. Teismas, vertindamas argumentus, kad sprendimas dėl pareiškėjo išsiuntimo į kilmės valstybę nėra vykdomas 2 metus, pažymėjo, jog atsakovas šiuo aspektu Sprendime išdėstė aktualias aplinkybes, t. y. nurodė, kad tai nėra pakankamas laikotarpis pripažinti, jog išsiuntimo sprendimas turi būti visiškai panaikintas. Departamentas Sprendime nekonstatavo, kad pareiškėjas Lietuvoje gyvena neteisėtai dėl to, jog jam buvo atsisakyta suteikti prieglobstį. Nors pareiškėjui ir buvo išduodamas užsieniečio registracijos pažymėjimas, šis pažymėjimas jo buvimo Lietuvoje neįteisino, o tik suteikė teisę čia likti iki tol, kol bus priimtas galutinis sprendimas dėl prašymo suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje, vėliau – kol bus įvykdytas išsiuntimas. Nors pareiškėjas nurodė, kad 2022 m. vasarą įgijo teisę dirbti, tačiau ši teisė suteikta tik iki tol, kol nebus įvykdytas išsiuntimo sprendimas, t. y. pareiškėjas nėra įgijęs savarankiškos teisės dirbti ir ši aplinkybė nesudaro pagrindo įteisinti jo buvimą Lietuvos Respublikoje ar panaikinti išsiuntimo sprendimą. Be to, byloje pateiktos trijų asmenų rekomendacijos nėra pakankamos pagrįsti, kad pareiškėjo socialiniai ryšiai su Lietuvos Respublika yra tokie stiprūs, kad galėtų sudaryti pagrindą panaikinti išsiuntimo sprendimą.
13. Teismas nusprendė, kad pasikeitusios aplinkybės (gimęs sūnus, darbas Lietuvoje) nėra pagrindas panaikinti 2021 m. spalio 23 d. sprendime pareiškėjui pritaikytą išsiuntimą. Be to, teismas įsiteisėjusiu sprendimu sutrumpino pareiškėjui nustatyto draudimo atvykti terminą iki
3 metų, kuris, teismo nuomone, yra adekvatus ir proporcingas.
14. Teismas, vertindamas argumentus, kad, pasikeitus aplinkybėmis, turi būti iš naujo nagrinėjamas ir draudimo atvykti laikotarpis, akcentavo, kad vienas iš draudimo atvykti į šalį instituto tikslų yra užkirsti kelią nesąžiningiems, nepatikimiems ir piktnaudžiaujantiems užsieniečiams atvykti į Šengeno erdvę. Pareiškėjas į Lietuvos Respubliką atvyko prasidėjus masiniam užsieniečių antplūdžiui iš Baltarusijos Respublikos, neteisėtai kirtęs valstybės sieną ir neturėdamas tapatybę ir pilietybę patvirtinančių dokumentų, pateikė nepagrįstą prašymą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo. Taigi, nuo atvykimo pareiškėjas negalėjo turėti teisėtų lūkesčių pasilikti gyventi Lietuvos teritorijoje, o minėtas pareiškėjo elgesys buvo Departamento pagrįstai įvertintas kaip keliantis nelegalios migracijos grėsmę. Atsakovas Sprendime išdėstė aplinkybes dėl draudimo atvykti į Lietuvą laikotarpio, t. y. nurodė, jog, įvykdžius išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos sprendimą ir pareiškėjui išvykus į kilmės valstybę, pareiškėjas galės pateikti naujus atitinkamus prašymus per Lietuvos migracijos informacinę sistemą (MIGRIS).
15. Teismas konstatavo, kad Sprendimas yra teisėtas, motyvuotas ir pagrįstas, todėl atmetė pareiškėjo reikalavimą panaikinti Sprendimą, atitinkamai ir išvestinį reikalavimą įpareigoti atsakovą atlikti veiksmus.
III.
16. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą bei pareiškėjo skundą tenkinti ir atlyginti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Pareiškėjas taip pat prašo kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą dėl prejudicinio sprendimo, su klausimu: „Ar pareiga atsižvelgti į šeimos gyvenimo apsaugą pagal Direktyvos 2008/115 5 ir 11 straipsnio nuostatas, siejamas su Chartijos 7, 24, 25 straipsnio įtvirtintos pagrindinės laisvės leidžia nacionalinę praktiką, kai prašymas leisti gyventi šalyje, kurį pateikia šeimos narys trečiosios šalies pilietis, remdamasis šeimos susijungimu su ES valstybėje narėje gyvenančiu prieglobsčio gavėju ir jo vaiku, paliekamas nenagrinėtas vien dėl to, kad aptariamam šeimos nariui, trečiosios šalies piliečiui, galiojo nustatytas draudimas atvykti į Europos Sąjungą, įpareigojant šį prašymą pateikti tik išvykus iš ES. Ar Direktyvos 2008/115 11 straipsnio 3 dalį reikia suprasti taip, kad trečiosios šalies pilietis prašymą panaikinti galiojantį draudimą atvykti arba sustabdyti jo vykdymą visuomet turi pateikti nebūdamas Sąjungos teritorijoje, ar yra aplinkybių, leidžiančių šį prašymą pateikti Sąjungos teritorijoje?“.
17. Pareiškėjas pakartoja ginčui aktualias faktines aplinkybes, teisinį reguliavimą bei apeliaciniame skunde remiasi šiais pagrindiniais argumentais:
17.1. Sprendimu pareiškėjo vaikas atskiriamas nuo tėvo, tokiu būdu pažeidžiamas geriausių vaiko interesų prioriteto principas ir EŽTK 8 straipsnis. Priešingi teismo argumentai yra nemotyvuoti ir nepagrįsti. Vaiko mama viena negali išlaikyti vaiko, ji negali būti priversta išvykti į kilmės valstybę, ir yra priklausoma nuo pareiškėjo darbo pajamų. Taip pat pareiškėjo bendravimas nuotoliu negali būti prilyginamas vaiko globai ir keltų neigiamas pasekmes mažamečio vaiko raidai. Finansinė pareiškėjo šeimos padėtis taip pat neleidžia Lietuvoje likusiems šeimos nariams keliauti, t. y. nuolat lankytis pareiškėjo kilmės valstybėje ar kitoje šalyje;
17.2. tinkamas individualus vertinimas negali būti atliktas, neįtraukiant vaiko interesams atstovaujančios institucijos, nepateikus išvados, ar išsiuntimas atitinka vaiko interesus, ar toks vaiko interesų pažeidimas yra proporcingas, ar tėvo ir vaiko ryšiai galės būti tinkamai palaikomi pirmajam būnant kilmės šalyje esamomis geopolitinėmis ir ekonominėmis aplinkybėmis. Todėl pareiškėjas prašo į bylą trečiuoju suinteresuotu asmeniu įtraukti Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstaigą;
17.3. teismas iš esmės nevertino pareiškėjo šeimos sukūrimo aplinkybių ir apsiribojo atsakovo teiginiais, kad pareiškėjo šeima buvo sukurta tuo metu, kai asmenys sužinojo, kad vieno iš jų imigracinė padėtis buvo tokia, jog šeimos gyvenimo tęsimas nuo pradžių bus rizikingas. Teismas taip pat apsiribojo tik nuoroda į minėtą EŽTT sprendimą byloje Jeunesse prieš Nyderlandus, kuriame buvo vertinamas individualus, su pareiškėjo situacija nesusijęs, atvejis, bei neatkreipė dėmesio į tai, jog minėtame EŽTT sprendime nebuvo nustatytas baigtinis išimtinių aplinkybių, kai asmens išsiuntimas galėtų sudaryti EŽTK 8 straipsnio pažeidimą, sąrašas;
17.4. pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, jei, sprendžiant užsieniečio grąžinimo į užsienio valstybę klausimą (nesvarbu, kokia procedūra naudojama), paaiškėja, jog yra aplinkybių, dėl kurių grąžinimas į užsienio valstybę gali būti neįmanomas, tokios aplinkybės privalo būti visapusiškai ir išsamiai įvertintos. Valstybės keliamam tikslui „užkirsti kelią nesąžiningiems, nepatikimiems ir piktnaudžiaujantiems užsieniečiams atvykti į Šengeno erdvę“ taikomos pasirinktos priemonės negali prieštarauti geriausių vaiko interesų prioriteto principui. Pareiškėjo vaiko raida, jo teisė būti globojamam abiejų tėvų ir teisė nebūti atskirtam nuo tėvų negali būti pažeistos, siekiant šio tikslo. Pareiškėjo atskyrimas nuo šeimos nėra būtinas jo ir jo vaiko teisių ribojimas demokratinėje visuomenėje. Pareiškėjas prašo persvarstyti sprendimą išsiųsti jį į kilmės šalį, siekdamas išsaugoti šeimos vienovę. Kaip nurodo EŽTT, nepriklausomai nuo to, ar sudaryta santuoka, nuolat gyvenančio asmens išsiuntimas yra kišimasis į jo privataus gyvenimo teisę;
17.5. teismas nurodė, kad pareiškėjas teisės aktų nustatyta tvarka nėra įforminęs jokių partnerystės santykių su vaiko motina. Tačiau pareiškėjo šeimos faktas yra neginčijamas, teismo daroma prielaida yra nepagrįsta. Priešingai, pareiškėjo teisė sudaryti santuoką yra ribojama, nes pareiškėjas Lietuvos Respublikoje yra neteisėtai, dėl jo priimtas sprendimas išsiųsti jį iš Lietuvos;
17.6. teismas tinkamai neįvertino ginčui aktualių aplinkybių ir įrodymų, be kita ko, kad pareiškėjas Lietuvoje gyvena jau 3 metus, turi šeimą, dirba, taip pat pateikė jo socialinius ryšius pagrindžiančias rekomendacijas. Teismas nevertino, kad atsakovas neatliko kompetentingo nepilnamečio vaiko interesų vertinimo. Nebuvo atsižvelgta į tai, kad pareiškėjas sukūrė šeimą su pažeidžiamu asmeniu – (duomenys neskelbtini) piliete, kuriai suteiktas pabėgėlio statusas, taip pat į pareiškėjo šeimos individualias išimtines aplinkybes, finansinę būklę. Teismas nenurodė, kodėl neatsižvelgė į pareiškėjo argumentą dėl tinkamo individualus vaiko interesų vertinimo, neįtraukiant vaiko interesams atstovaujančios institucijos, taip pat nepasisakė ir dėl kitų pareiškėjo argumentų. Sprendimu pažeidžiama privataus gyvenimo apsauga;
17.7. individualus administracinis sprendimas, priimtas pagal jo priėmimo metu egzistavusias aplinkybes, neatima iš pareiškėjo teisės, pasikeitus aplinkybėms, pakartotinai kreiptis į jį priėmusį viešojo administravimo subjektą. Reikalavimas išvykti ir tik išvykus reikalauti peržiūrėti sprendimą yra neteisėtas. Atsisakymas peržiūrėti administracinį sprendimą pasikeitus aplinkybėms, kuriomis šis sprendimas yra grindžiamas, pažeidžia pareiškėjo teisę į veiksmingą teisinę gynyba, taip pat lemia nepagrįstą, neteisėtą ir neproporcingą teisių suvaržymą, atitinkamai institucijai suteiktų įgaliojimus naudoti ne pagal paskirtį ir tikslus, kuriems tokia institucija yra įsteigta ir gavo atitinkamus įgaliojimus. Pareiškėjas prašo ne sustabdyti išsiuntimo vykdymą Įstatymo 130 straipsnio pagrindu, o iš naujo įvertinti Įstatymo 128 straipsnyje nurodytas aplinkybes, kurios pasikeitė.
18. Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepime į apeliacinį skundą prašo atmesti pareiškėjo apeliacinį skundą.
19. Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą iš esmės pakartoja atsiliepime į skundą išdėstytus savo argumentus, sutinka su teismo atliktu bylos aplinkybių vertinimu ir papildomai nurodo:
19.1. vien tai, kad pareiškėjas nesutinka su teismo pateiktu vertinimu, nereiškia, kad toks vertinimas nebuvo atliktas;
19.2. pareiškėjas cituoja iš konteksto paimtas teismų sprendimų frazes ir ištraukas apie vaikų interesus, tačiau nurodytuose teismų sprendimuose padarytos išvados nepatvirtina, jog vieno iš tėvų išsiuntimas pažeidžia geriausius vaikų interesus. Pareiškėjas ir apeliaciniame skunde nepateikia įrodymų apie tai, kad, įvykdžius pareiškėjo išsiuntimą iš Lietuvos Respublikos, būtų pažeisti jo šeimos (įskaitant vaiką) interesai, pavyzdžiui, kad pareiškėjas neturės galimybių susijungti su savo vaiku ir jo motina savo kilmės ar kitoje valstybėje, kad pareiškėjas negalės išlaikyti savo vaiko ir pan. Pareiškėjo teiginiai, kad bendravimas nuotoliu negali būti prilyginamas vaiko globai, o išsiskyrimas su vienu iš tėvų ir bendravimas išimtinai nuotoliniu būdu akivaizdžiai sukels neigiamas pasekmes mažamečio vaiko raidai, yra hipotetiniai ir niekuo nepagrįsti;
19.3. pareiškėjo prašymas įtraukti į bylą Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstaigą yra nepagrįstas, nes minėta institucija šioje byloje nėra priėmusi jokių dokumentų, todėl šios bylos išsprendimas neturės jokios įtakos jos teisėms ir pareigoms;
19.4. pareiškėjas nepateikė argumentų ir įrodymų, jog šiuo atveju yra pažeidžiamos Lietuvos Respublikos Konstitucijos 22 straipsnio 1 ir 4 dalys bei 38 straipsnio 1 dalis, nes pareiškėjas yra išsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos ne savavališkai, o pagal įsigaliojusį sprendimą, kurį jis privalo vykdyti, be to, kaip minėta, pareiškėjas nepateikė įrodymų apie šeimos interesų pažeidimą jo išsiuntimo atveju. Atsakovas, priimdamas Sprendimą, įvertino aplinkybes, patvirtinančias pareiškėjo keliamą grėsmę visuomenės interesams gyventi saugioje visuomenėje, kurioje visi asmenys yra lygūs prieš įstatymą, turi laikytis teisės aktų ir vykdyti teismų sprendimus: pareiškėjas į Lietuvos Respubliką atvyko neteisėtai, pateikė nepagrįstą prieglobsčio prašymą (tai patvirtina teismų sprendimai), nenorėjo savanoriškai išvykti (nebūtinai į kilmės valstybę, o į bet kurią valstybę, į kurią jis gali atvykti teisėtai) ir vykdyti teismo sprendimus bei planavo šeimą, žinodamas apie priimtus jam neigiamus sprendimus. Toks pareiškėjo elgesys yra tyčinis, keliantis nelegalios migracijos grėsmę (šiame kontekste atkreiptas dėmesys į tai, kad nelegali migracija yra Baltarusijos ir Rusijos režimų naudojama priemonė, siekiant politinių tikslų);
19.5. tiek Sprendime, tiek skundžiamame teismo sprendime yra pasisakyta dėl draudimo atvykti termino proporcingumo, t. y. pareiškėjo prašymas dėl šios 2021 m. spalio 23 d. sprendimo dalies motyvuotai atmestas;
19.6. pareiškėjo prašymas kreiptis į ESTT dėl prejudicinio sprendimo priėmimo yra netenkintinas: (1) Direktyvos nuostatos yra aiškios, o Lietuvos Respublikos teisės aktai, reguliuojantys ginčo teisinius santykius, neprieštarauja Europos Sąjungos teisei; (2) pareiškėjas siekia tokiu išaiškinimu nustatyti konkrečią tvarką trečiosios šalies piliečiams, kuriems galioja draudimas atvykti; (3) šioje byloje nagrinėjamas ginčas ne dėl pareiškėjo pateikto prašymo leisti gyventi, o dėl pateikto prašymo peržiūrėti 2021 m. spalio 23 d. sprendimo dalį dėl išsiuntimo ir draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
20. Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl Departamento 2024 m. kovo 27 d. sprendimo
Nr. 24SD5858, kuriuo nebuvo patenkintas pareiškėjo prašymas peržiūrėti sprendimą dėl pareiškėjo išsiuntimo ir draudimo atvykti, pagrįstumo ir teisėtumo, bei atsakovo įpareigojimo iš naujo išnagrinėti prašymą.
21. Byloje nustatyta, kad Departamentas 2021 m. spalio 23 d. sprendimu Nr. 21S33924 nusprendė: 1) nesuteikti asmeniui prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos); 2) išsiųsti asmenį iš Lietuvos Respublikos į Kamerūno Respubliką; 3) uždrausti asmeniui atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos; 4) įvesti į C.SIS II perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi 3 metams nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.
22. Pareiškėjo skundą išnagrinėjęs Vilniaus apygardos administracinis teismas 2022 m. vasario 22 d. sprendimu, pakeitė 2021 m. spalio 23 d. sprendimo Nr. 21S33924 3 punktą uždrausdamas pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką 3 (trejus) metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos. Sprendimas įsiteisėjo Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui 2022 m. balandžio 6 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-1760-502/2022 atmetus pareiškėjo apeliacinį skundą.
23. Pareiškėjas Departamentui pateikė 2024 m. sausio 21 d. prašymą persvarstyti sprendimą dėl jo išsiuntimo ir draudimo atvykti. Pareiškėjas prašyme paaiškino, kad po sprendimo priėmimo pasikeitė individualios pareiškėjo aplinkybė, (duomenys neskelbtini) d. Lietuvoje jam gimė sūnus, kuriam Lietuvoje suteiktas pabėgėlio statusas, sūnaus motina – (duomenys neskelbtini) pilietė, kuriai taip pat suteiktas pabėgėlio statusas Lietuvoje, pareiškėjas realizuoja suteiktą teisę dirbti, turi gyvenamąjį būstą, Lietuvos Respublikoje gyvena beveik 3 metus, su Lietuvą jį sieja tamprūs ekonominiai, šeiminiai ir socialiniai ryšiai.
24. Išnagrinėjęs pareiškėjo prašymą Departamentas ginčijamu 2024 m. kovo 27 d. sprendimu Nr. 24SD5858 jo netenkino, pažymėdamas, kad pareiškėjas nenurodė aplinkybių, kurios galėtų būti pagrindu peržiūrėti įsiteisėjusį sprendimą dėl pareiškėjo išsiuntimo ar uždraudimo atvykti, atkreipdamas dėmesį, jog teismas įsiteisėjusiu sprendimu sutrumpino pareiškėjui nustatyto draudimo terminą iki 3 metų. Departamentas nurodo, jog nors pareiškėjas ir įsidarbino, teisė dirbti jam suteikta tik iki kol bus įvykdytas išsiuntimo sprendimas, t. y. jis nėra įgijęs savarankiškos teisės dirbti ir ši aplinkybė nesudaro savarankiško pagrindo jam įteisinti savo buvimą Lietuvos Respublikoje arba panaikinti išsiuntimo sprendimą. Tokio pagrindo nesudaro ir jo vaiko motinos sudaryta būsto nuomos sutartis. Pažymėjo, kad pareiškėjo teisė judėti Lietuvos Respublikos teritorijoje nėra apribota, jis teisę gyventi pasirinktoje gyvenamojoje vietoje, taigi, pareiškėjo naudojimasis jam suteiktomis teisėmis, atsižvelgiant į jo teisinį statusą, nesudaro pagrindo panaikinti išsiuntimo sprendimą, o pridėtos rekomendacijos nėra pakankama pagrįsti, kad pareiškėjo socialiniai ryšiai su Lietuvos Respublika yra tokie stiprūs, kad galėtų sudaryti pagrindą panaikinti sprendimą. Pažymima, jog pareiškėjas šeimos gyvenimą sukūrė tuo metu, kai jam ir vaiko motinai buvo žinoma, jog pareiškėjo buvimas Lietuvos Respublikoje yra neteisėtas ir yra priimtas sprendimas dėl jo išsiuntimo, nėra pateikta įrodymų, jog vaiko interesai įvykdžius sprendimą bus pažeisti, o pareiškėjas neturės galimybių susijungti su vaiku ir jo motina kilmės valstybėje arba kitoje valstybėje, taip pat, jog neturi kitų galimybių išlaikyti nepilnametį vaiką.
25. Pirmosios instancijos teismas atmetė pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą. Teismo vertinimu, pasikeitusios aplinkybės (gimęs sūnus, darbas Lietuvoje) nėra pagrindas panaikinti Migracijos departamento 2021 m. spalio 23 d. sprendime Nr. 21S33924 pareiškėjo atžvilgiu pritaikytą išsiuntimą, taip pat atkreiptas dėmesys ir į tai, kad teismo įsiteisėjusiu sprendimu iki 3 metų jau buvo sutrumpintas pareiškėjui nustatyto draudimo atvykti terminas. Be to, teismas konstatavo, kad ginčijamas Sprendimas atitinka Sprendimas atitinka Viešojo administravimo įstatymo reikalavimus ir yra teisėtas ir pagrįstas.
26. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo jo skundas būtų patenkintas. Prašydamas panaikinti atsakovo Sprendimą pareiškėjas pažymi, kad nebuvo tinkamai įvertinto ginčui aktualios aplinkybės ir įrodymai, jog pareiškėjas Lietuvoje gyvena jau 3 metus, turi šeimą, dirba, taip pat pateikė jo socialinius ryšius pagrindžiančias rekomendacijas, atsakovas neatliko kompetentingo nepilnamečio vaiko interesų vertinimo, neatsižvelgta į tai, kad pareiškėjas sukūrė šeimą su pažeidžiamu asmeniu – (duomenys neskelbtini) piliete, kuriai suteiktas pabėgėlio statusas, taip pat į pareiškėjo šeimos individualias išimtines aplinkybes, finansinę būklę.
27. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ)
140 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų. Atsižvelgusi į minėtas nuostatas bei byloje nenustačiusi sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinių skundų ribos, teisėjų kolegija šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą tikrina neperžengdama apeliacinio skundo ribų.
28. Ginčijamas Sprendimas priimtas vadovaujantis Įstatymo 128 straipsniu, kurio 1 dalyje numatyta, kad priimant įpareigojimą išvykti iš Lietuvos Respublikos, sprendimą grąžinti užsienietį į užsienio valstybę arba išsiųsti užsienietį iš Lietuvos Respublikos, atsižvelgiama į jo: 1) buvimo Lietuvos Respublikoje laiką; 2) šeiminius ryšius su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje; 3) esamus socialinius, ekonominius ir kitus ryšius su Lietuvos Respublika, taip pat į tai, ar jis turi nepilnamečių vaikų, kurie mokosi Lietuvos Respublikoje pagal formaliojo švietimo programą (programas); 4) padaryto teisės pažeidimo pavojingumo pobūdį ir mastą.
29. Pagal Įstatymo 1 straipsnio 2 dalį šio Įstatymo nuostatos yra suderintos su 2008 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2008/115/EB dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse, taip pat 2011 m. gruodžio
13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2011/95/ES dėl trečiųjų šalių piliečių ar asmenų be pilietybės priskyrimo prie tarptautinės apsaugos gavėjų, vienodo statuso pabėgėliams arba papildomą apsaugą galintiems gauti asmenims ir suteikiamos apsaugos pobūdžio reikalavimų. Todėl nagrinėjamu atveju užsieniečio apsigyvenimo Lietuvoje santykių teisiniam kvalifikavimui reikšmingos ne tik Įstatymo normos, bet ir Konvencijos nuostatos bei Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje suformuluotos principinės nuostatos dėl teisės į privatų ir šeimos gyvenimą apsaugos, nes pareiškėjas prašymą grindė šeimos susijungimo pagrindu, t. y. kad Lietuvoje teisėtai gyvena jo vaikas (sūnus) ir vaiko motina.
30. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką, Konvencijos 8 straipsnis, garantuojantis teisę į šeimos gyvenimo gerbimą, neužtikrina asmens teisės į šeimos gyvenimą tam tikroje šalyje bei nenustato tiesioginės pareigos valstybei įsileisti užsieniečius šeimos susijungimo pagrindu, todėl teisė į šeimos susijungimą laikytina išvestine, kildinama iš bendros valstybių pareigos užtikrinti teisę į šeimos gyvenimo gerbimą (žr., pvz., 1985 m. gegužės 28 d. sprendimą byloje Abdulaziz, Cabales ir Balkandali prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimų Nr. 9214/80, Nr. 9473/81, Nr. 9474/81); 1996 m. lapkričio 28 d. sprendimą byloje Ahmut prieš Olandiją (pareiškimo Nr. 21702/93). Europos Žmogaus Teisių Teismas yra pabrėžęs, kad turi būti įvertinta, ar tarp asmenų egzistuoja artimas ryšys; ar asmenys yra sukūrę savo namus, kiek laiko gyvena kartu bei ar nėra aplinkybių, kurios paneigtų faktinio šeimos gyvenimo egzistavimą; teismas turi nustatyti, ar asmenys gali pasinaudoti šeimos susijungimo teise ir kitoje šalyje (žr., pvz., 2001 m. rugpjūčio 2 d. sprendimą byloje Boultif prieš Šveicariją (pareiškimo Nr. 54273/00); 2006 m. spalio 18 d. sprendimą byloje Üner prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 46410/99).
31. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje pažymima, kad valstybės – Konvencijos dalyvės – turi teisę išsiųsti užsienio piliečius iš šalies, jei tai reikalinga viešosios tvarkos užtikrinimui, tačiau tokie sprendimai, jei jie gali apriboti Konvencijos 8 straipsnio 1 dalies garantuojamas teises, turi būti būtini demokratinėje visuomenėje ir proporcingi siekiamam teisėtam tikslui (žr., pvz.,
1997 m. rugsėjo 26 d. sprendimą Mehemi prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 25017/94).
32. Taigi kiekvienu atveju būtina įvertinti, ar teisės į šeimą ribojimas, netgi kai siekiama apsaugoti nacionalinius interesus, yra proporcingas siekiamam tikslui.
33. Pasisakydamas dėl 2011 m. gruodžio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2011/95/ES dėl trečiųjų šalių piliečių ar asmenų be pilietybės priskyrimo prie tarptautinės apsaugos gavėjų, vienodo statuso pabėgėliams arba papildomą apsaugą galintiems gauti asmenims ir suteikiamos apsaugos pobūdžio reikalavimų 23 straipsnio Teisingumo Teismas yra nusprendęs, kad <...>, pagal šios direktyvos 23 straipsnį reikalaujama tik to, kad valstybės narės savo nacionalinę teisę sutvarkytų taip, kad tokie šeimos nariai pagal nacionalines procedūras ir tiek, kiek tai suderinama su šių šeimos narių asmeniniu teisiniu statusu, galėtų prašyti tam tikrų lengvatų, apimančių, be kita ko, leidimą gyventi šalyje, galimybę įsidarbinti arba mokytis, kuriomis siekiama išsaugoti šeimos vienovę (2018 m. spalio 4 d. Sprendimo Ahmedbekova, C‑652/16, EU:C:2018:801, 68 punktas ir 2021 m. lapkričio 9 d. Sprendimo Bundesrepublik Deutschland (Šeimos vienovės išsaugojimas), C‑91/20, EU:C:2021:898, 36 punktas).
34. Europos Parlamento ir Tarybos 2008 m. gruodžio 16 d. direktyvos 2008/115/EB dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse preambulės šeštoje konstatuojamoje dalyje nurodyta, jog pagal bendruosius Europos Sąjungos teisės principus sprendimai pagal šią direktyvą turėtų būti priimami dėl kiekvieno konkretaus atvejo atskirai ir vadovaujantis objektyviais kriterijais. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, įvertinęs Direktyvos bei nacionalinių teisės aktų nuostatas ir tikslus, yra pažymėjęs, kad jei sprendžiant užsieniečio grąžinimo į užsienio valstybę klausimą, nesvarbu, kokia procedūra naudojama (įpareigojimo išvykti iš Lietuvos Respublikos ar išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos), paaiškėja, jog yra aplinkybių, dėl kurių šio užsieniečio grąžinimas į užsienio valstybę, gali būti neįmanomas, tokios aplinkybės privalo būti visapusiškai ir išsamiai įvertintos prieš priimant sprendimą dėl asmens grąžinimo į užsienio valstybę (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. spalio 17 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A858-2332/2011; 2024 m. birželio 12 d. sprendimą administracinėje byloje Nr.eA-1764-822/2024).
35. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, jog pareiškėjui (duomenys neskelbtini) d. Lietuvoje gimė sūnus M. N. E., kuriam, kaip ir sūnaus motinai – (duomenys neskelbtini) pilietei (D. S.), suteiktas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje.
36. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi aptartą teisinį reguliavimą, teismų praktiką ir byloje nustatytas aplinkybes, nesutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais dėl Sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo ir išvada, kad šiuo atveju Departamentas tinkamai ir išsamiai atliko pareiškėjo situacijos vertinimą. Departamentas, spręsdamas (persvarstydamas) dėl užsieniečio grąžinimo į užsienio valstybę ir draudimo atvykti turi įvertinti individualią užsieniečio situaciją, t. y. turi įvertinti visus turimus dokumentus, duomenis ir šeiminių aplinkybių visetą.
37. Teisėjų kolegija, įvertinusi Departamento 2024 m. kovo 27 d. sprendime nurodytus motyvus, daro išvadą, kad jie nesuderinami su minėta teismų praktika. Šiuo atveju Departamentas, priimdamas 2024 m. kovo 27 d. sprendimą, nors ir įvertino pareiškėjo buvimo Lietuvoje trukmę kaip nepakankamą, tačiau iš esmės tik konstatavo vaiko gimimo ir šeimos sudarymo faktines aplinkybes, bet jų neįvertino ir neindividualizavo šeiminių ryšių prasme (nebuvo atsižvelgta į vaiko amžių, neįvertintos su pareiškėjo šeimine padėtimi susijusios aplinkybės, jog pareiškėjas, sukūrė šeimą su pažeidžiamu asmeniu – (duomenys neskelbtini) piliete, kuriai suteiktas pabėgėlio statusas, taip pat į tai ar vaiko motina be vaiko tėvo pagalbos gali pasirūpinti vaiku, šeimos finansinę būklę). Sprendime nurodyta, jog pareiškėjas gali susijungti su savo vaiku ir jo motina savo kilmės ar kitoje valstybėje, tačiau nebuvo vertinta ar pareiškėjo kilmės valstybėje asmenys gali pasinaudoti šeimos susijungimo teise.
38. Departamento vertinimas, jog trejų metų uždraudimas atvykti į Lietuvą pareiškėjui ir jo šeimos nariams nesukels neproporcingai didelių neigiamų pasekmių yra paviršutiniškas ir nepakankamas konstatuoti, kad pareiškėjui taikoma priemonė yra proporcinga siekiamam tikslui.
39. Departamento sprendime akcentuojama, kad pareiškėjas nuo atvykimo į Lietuvos Respubliką iki šiol joje yra neteisėtai ir yra išsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos ne savavališkai, o pagal įsigaliojusį sprendimą, kurį jis privalo vykdyti. Apeliacinė teisėjų kolegija pažymi, jog ESTT 2018 m. gegužės 8 d. sprendimo byloje Nr. C82/16 K.A. ir kt. sprendimo 61 punkte nurodyta, kad pagal 2008 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/115/EB dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse 3 straipsnio 6 punktą ir 11 straipsnio 3 dalį, valstybėms narėms nedraudžiama panaikinti arba sustabdyti draudimą atvykti į šalį tuo atveju, jei sprendimas grąžinti nebuvo įvykdytas ir trečiosios šalies pilietis yra jų teritorijoje. Atsakydamas į klausimą, ar nagrinėjant tokias aplinkybes turi reikšmės tai, kad šeimos gyvenimas buvo sukurtas tuo momentu, kai trečiosios šalies piliečiui jau buvo nustatytas draudimas atvykti, todėl jis žinojo, jog valstybėje narėje gyvena neteisėtai, ESTT nurodė, kad, Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (SESV) 20 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad nesvarbu, jog priklausomumo santykis, kuriuo remiasi trečiosios šalies pilietis, grįsdamas prašymą išduoti leidimą gyventi šalyje šeimos susijungimo tikslu, atsirado po to, kai dėl jo buvo priimtas sprendimas uždrausti atvykti į šalį (81 punktas). ESTT taip pat nurodė, kad SESV 20 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad nesvarbu, jog sprendimas uždrausti trečiosios šalies piliečiui atvykti į šalį yra galutinis tuo momentu, kai šis pateikia prašymą išduoti leidimą gyventi šalyje šeimos susijungimo tikslu
(84 punktas) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. sausio 15 d. sprendimą administracinėje byloje Nr.eA-2392-492/2020).
40. Spręsdamas dėl pareiškėjo prašymo peržiūrėti (panaikinti) Departamento 2021 m. spalio 23 d. dalį dėl draudimo atvykti, Departamentas nurodė, jog teismas jau sutrumpino draudimo terminą iki 3 metų, ir šis terminas yra proporcingas. Vertindama šį atsakovo argumentą teisėjų kolegija pažymi, jog teismui sprendžiant dėl 2021 m. sprendimu nustatyto draudimo termino sutrumpinimo, nebuvo vertinamos pareiškėjo 2024 m. sausio 21 d. prašyme nurodytos aplinkybės, o pagal Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos, patvirtintos Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33 „Dėl Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos patvirtinimo“ 45 punkto nuostatas, šeiminių ryšių su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis arba socialinių, ekonominių ar kitų svarbių ryšių su Lietuvos Respublika turinčiam užsieniečiui, kuriam buvo atsisakyta suteikti prieglobstį ir kuris buvo išsiųstas, nustatomas perpus trumpesnis draudimo atvykti laikotarpis, nei nurodyta Tvarkos 44 punkte, jeigu Tvarkos 44 punkte nurodytas draudimo atvykti laikotarpis nulemtų realių, ilgalaikių ir neigiamų pasekmių atsiradimą šiems užsieniečio ryšiams. Todėl Departamentas primdamas sprendimą dėl pareiškėjo prašymo turėjo įvertinti pareiškėjo pasikeitusią šeimyninę padėtį.
41. Minėta, kad remiantis Direktyva 2008/115 pagal bendruosius ES teisės principus sprendimai pagal šią direktyvą turėtų būti priimami dėl kiekvieno konkretaus atvejo atskirai ir vadovaujantis objektyviais kriterijais, t. y. nagrinėjant turėtų būti atsižvelgiama ne vien į neteisėto buvimo faktą.
42. Pareiškėjas pagrįstai nurodo, jog priimant sprendimą privalo būti įvertinti nepilnamečio vaiko interesai. Pagal Migracijos departamento nuostatų 11.1 punktą, atlikdamas jo kompetencijai priskirtas funkcijas Departamentas turi teisę pasitelkti valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų, taip pat kitų institucijų specialistus, tačiau dėl jų pasitelkimo būtinybės kiekvienu konkrečiu atveju sprendžia vertindamas konkrečias nagrinėjamas aplinkybes.
43. Nurodytų faktinių ir teisinių aplinkybių visuma sudaro pagrindą konstatuoti, kad nagrinėjant pareiškėjo prašymą, buvo pažeistos taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą ir sprendimo pagrįstumą, todėl skundžiamas Departamento 2024 m. kovo
27 d. sprendimas naikintinas. Panaikinus šį Departamento sprendimą, yra pagrindas įpareigoti atsakovą pareiškėjo prašymą nagrinėti iš naujo.
44. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pirmosios instancijos teismo sprendimas negali būti pripažįstamas pagrįstu ir teisėtu, todėl naikintinas, o pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas.
45. Tai konstatavus kiti šalių procesiniuose dokumentuose pateikti argumentai ir tikrinamo pirmosios instancijos teismo motyvai neturi esminės teisinės reikšmės bylai teisingai išspręsti ir nekeičia šioje byloje susiklosčiusios situacijos teisinio vertinimo, todėl dėl jų plačiau nepasisakoma. Dėl tos pačios priežasties netenkinami pareiškėjo prašymai kreiptis į prašymas kreiptis į Teisingumo Teismą dėl prejudicinio sprendimo klausiant, ar pareiga atsižvelgti į šeimos gyvenimo apsaugą pagal Direktyvos 2008/115 5 ir 11 straipsnio nuostatas, siejamas su Chartijos 7, 24, 25 straipsnio įtvirtintos pagrindinės laisvės leidžia nacionalinę praktiką, kai prašymas leisti gyventi šalyje, kurį pateikia šeimos narys trečiosios šalies pilietis, remdamasis šeimos susijungimu su ES valstybėje narėje gyvenančiu prieglobsčio gavėju ir jo vaiku, paliekamas nenagrinėtas vien dėl to, kad aptariamam šeimos nariui, trečiosios šalies piliečiui, galiojo nustatytas draudimas atvykti į Europos Sąjungą, įpareigojant šį prašymą pateikti tik išvykus iš ES., taip pat ar Direktyvos 2008/115 11 straipsnio
3 dalį reikia suprasti taip, kad trečiosios šalies pilietis prašymą panaikinti galiojantį draudimą atvykti arba sustabdyti jo vykdymą visuomet turi pateikti nebūdamas Sąjungos teritorijoje, ar yra aplinkybių, leidžiančių šį prašymą pateikti Sąjungos teritorijoje.
46. Pareiškėjas prašė atlyginti 1126 Eur dydžio bylinėjimosi išlaidas, patirtas bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme.
47. ABTĮ 40 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Sprendimas priimtas pareiškėjo naudai, todėl jam atlygintinos patirtos bylinėjimosi išlaidos.
48. Šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip nustatyta Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio nuostatose (toliau – ir Rekomendacijos) (2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-77 redakcija). Rekomendacijų
2 punkte nustatyta, kad teismas, priteisdamas bylinėjimosi išlaidas, atsižvelgia į tokius kriterijus, kaip bylos sudėtingumas, specialių žinių reikalingumas, ankstesnis dalyvavimas toje byloje, ginčijamos sumos dydis, sprendžiamų teisinių klausimų naujumas, kitas svarbias aplinkybes. Pagal Rekomendacijų 7 punktą priteistini užmokesčio už advokato civilinėse bylose teikiamas teisines paslaugas maksimalūs dydžiai apskaičiuojami taikant nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje.
49. Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme patirtoms bylinėjimosi išlaidoms pagrįsti pareiškėjas pateikė 2024 m. sausio 15 d. ir 2024 m. gegužes 5 d. sąskaitas už teisines paslaugas RL Nr. 0165 400 Eur sumai ir RL Nr. 0212 726 Eur sumai bei 2024 m. sausio 16 d. ir 2024 m. gegužės 6 d. mokėjimo nurodymus.
50. Teisėjų kolegija atsižvelgdama į Rekomendacijų 2 punkte įtvirtintus kriterijus bei
7 punkte nurodytus koeficientus, taip pat vadovaudamasi teisingumo, protingumo bei sąžiningumo principais, sprendžia, kad šiuo atveju yra pagrindas priteisti pareiškėjui 1126 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Pareiškėjui taip pat priteistinas 22,50 Eur žyminis mokestis už skundo padavimą pirmosios instancijos teismui, bei žyminis mokestis už apeliacinio skundo padavimą apeliacinės instancijos teismui – 11,50 Eur.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija
n u s p r e n d ž i a :
Pareiškėjo L. N. E. apeliacinį skundą tenkinti.
Regionų administracinio teismo 2024 m. liepos 11 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą patenkinti – panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2024 m. kovo 27 d. sprendimą Nr. 24SD5858 „Dėl prašymo išnagrinėjimo“ ir įpareigoti Migracijos departamentą prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos išnagrinėti pareiškėjo prašymą iš naujo.
Priteisti pareiškėjui L. N. E. iš atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 1126 Eur (vieną tūkstantį šimtą dvidešimt šešis eurus) bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme.
Priteisti pareiškėjui L. N. E. iš atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 22,50 Eur (dvidešimt du eurus ir penkiasdešimt centų) žyminį mokestį už skundo padavimą pirmosios instancijos teismui.
Priteisti pareiškėjui L. N. E. iš atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos žyminį mokestį už apeliacinio skundo padavimą apeliacinės instancijos teismui 11,50 Eur (vienuolika eurų ir penkiasdešimt centų).
Sprendimas neskundžiamas.
Teisėjai Iveta Pelienė
Rasa Ragulskytė-Markovienė
Ernestas Spruogis