Civilinė byla Nr. 3K-3-21-915/2015 (S)
Teisminio proceso Nr. 2-68-3-33939-2013-2
Procesinio sprendimo kategorija 128.11
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2015 m. vasario 9 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Rimvydo Norkaus (pranešėjas), Donato Šerno ir Vinco Versecko (kolegijos pirmininkas), rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal suinteresuoto asmens (išieškotojo) UAB „Pohjola finance“ kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2014 m. kovo 14 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal pareiškėjos Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos skundą dėl antstolės B. Č. veiksmų.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Pareiškėja Nacionalinė mokėjimo agentūra prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – Agentūra) kreipėsi į teismą nurodydama, kad antstolė B. Č. pagal 2012 m. lapkričio 6 d. išduotą Vilniaus rajono 7-ojo notarų biuro notarės J. Š. vykdomąjį raštą Nr. JŠ-8360 pradėjo vykdyti skolos išieškojimą iš įkeisto V. D. turto išieškotojo UAB „Pohjola finance“ naudai. Agentūros teigimu, V. D. priklausantis traktorius yra pirktas už Europos Sąjungos skirtas lėšas, kontrolės laikotarpis baigiasi 2015 m. sausio 19 d., todėl tokiam turtui turi būti taikomos CPK 668 straipsnio 3 dalies nuostatos ir, kol nesibaigė kontrolės laikotarpis, išieškojimas į šį turtą negali būti nukreipiamas. Atsižvelgdama į šias aplinkybes Agentūra prašė panaikinti antstolės 2013 m. rugsėjo 16 d. patvarkymą dėl varžytynių paskelbimo.
Antstolė B. Č. su Agentūros skundu nesutiko. Ji nurodė, kad Agentūra neprieštaravo, jog V. D. turtas būtų įkeistas kreditoriui UAB „Pohjola finance“, buvo susipažinusi su įkeitimo lakšte nustatytomis sąlygomis dėl turto realizavimo pažeidus sutarties sąlygas. Be to, CPK 668 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas draudimas nukreipti išieškojimą tik į nurodytas lėšas, tačiau išieškoti iš turto, įsigyto iš šių lėšų, teisės aktai antstoliui nedraudžia.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų procesinių sprendimų esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013 m. spalio 31 d. nutartimi Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos skundą dėl antstolės B. Č. veiksmų atmetė.
Teismas nurodė, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2011 m. vasario 7 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-32/2011 konstatavo, kad nei Europos Sąjungos teisės aktai, nei nacionalinės teisės aktai nenustato draudimo nukreipti priverstinį išieškojimą iš Europos Sąjungos finansinės paramos. Teismas pažymėjo, kad CPK 668 straipsnyje įstatymų leidėjas nustatė turto, iš kurio negali būti išieškoma, rūšis. Šio straipsnio 3 dalis draudžia nukreipti išieškojimą remiamo projekto vykdymo laikotarpiu tik į lėšas, gautas kaip Europos Sąjungos parama, tačiau vykdyti išieškojimą iš turto, įgyto už šias lėšas, draudimas nenustatytas. Atsižvelgdamas į tai teismas padarė išvadą, kad skundžiami antstolės procesiniai veiksmai buvo atlikti nepažeidžiant CPK normų.
Vilniaus apygardos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjos Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos atskirąjį skundą, jį tenkino ir 2014 m. kovo 14 d. nutartimi panaikino Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. rugsėjo 11 d. nutartį bei klausimą išsprendė iš esmės. Teismas panaikino 2013 m. rugsėjo 16 d. antstolės patvarkymą Nr.0129/12/01033/1S-1631 ir sustabdė išieškojimą vykdymo procese iki projekto laikotarpio pabaigos.
Teismas nurodė, kad sprendžiant ginčą dėl to, ar nagrinėjamu atveju CPK 668 straipsnio 3 dalis taikoma ir turtui, įsigytam už paramos lėšas, pirmosios instancijos teismas privalėjo vadovautis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 29 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-621/2013. Šioje byloje buvo palikta nepakeista Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. balandžio 18 d. nutartis, kurioje nurodyta, kad turtui, kuris yra įgytas už tikslines išmokas ir skirtas Europos Sąjungos remiamam projektui vykdyti, taip pat taikomos CPK 668 straipsnio 3 dalies nuostatos, priešingu atveju būtų paneigtas pats projekto įgyvendinimo tikslas.
Teismas konstatavo, kad nagrinėjamoje byloje paramos gavėjas V. D. 2009 m. gruodžio 31 d. pateikė paraišką pagal Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų programos priemonės „Žemės ūkio valdų modernizavimas“ antrosios veiklos srities supaprastintąsias įgyvendinimo taisykles ir jam buvo skirta parama ratiniam traktoriui įsigyti. Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 m. programos 1 priedo 3 skyriuje nustatyta, kad paramos lėšomis nupirktą turtą galima parduoti ar kitaip perleisti trečiajai šaliai tik tuomet, kai veiklos pobūdis išlieka tas pats ir yra gautas raštiškas Agentūros sutikimas, jei priemonės įgyvendinimo taisyklėse nenumatyta kitaip. Taigi, V. D. buvo skirtos tikslinės išmokos Europos Sąjungos remiamam projektui vykdyti. Paramos gavėjas negali laisvai disponuoti už ES lėšas įgytu turtu, O Agentūra nesutinka su išieškojimu iš įkeisto turto.
Atsižvelgdamas į šias aplinkybes, į tai, kad kontrolės laikotarpis baigiasi 2015 m. sausio 19 d., bei į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 29 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-621/2013, esančius išaiškinimus, kad į turtą, kuris įsigytas už Europos Sąjungos ar kitos tarptautinės finansinės paramos ar bendrojo finansavimo lėšas, išieškojimas negali būti nukreipiamas, kol nepasibaigė programos projekto kontrolės laikotarpis, teismas sprendė, kad antstolės patvarkymas dėl turto pardavimo iš varžytynių naikintinas.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu suinteresuotas asmuo UAB „Pohjola finance“ prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2014 m. birželio 6 d. nutartį ir palikti galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. spalio 31 d. nutartį bei priteisti bylinėjimosi išlaidas.
Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
Dėl Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalies netinkamo taikymo. Apeliacinės instancijos teismas, taikydamas CPK 668 straipsnio 3 dalį ir vadovaudamasis šios normos aiškinimu, pateiktu Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 29 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-621/2013, pažeidė Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalį, nes vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pateiktomis teisės aiškinimo taisyklėmis, priimtomis byloje, kuri nėra analogiška ar iš esmės panaši į nagrinėjamą bylą.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 29 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-621/2013, buvo remiamasi paramos sutarties nuostatomis, draudžiančiomis disponavimą už paramos lėšas įgytu turtu, ir dėl to pasisakyta, kad apeliacinės instancijos teismas tinkamai taikė CPK 668 straipsnio 3 dalį. Nagrinėjamu atveju paramos sutarties nuostatų, draudžiančių realizuoti už paramos lėšas įgytą turtą, nėra. Be to, turtas (traktorius) buvo įgytas ne tik už paramos lėšas, bet ir už kasatoriaus suteiktą paskolą, kuri sudarė apie 60 proc. vertės.
Dėl teisinės valstybės principo pažeidimo. Apeliacinės instancijos teismo nutartimi buvo pažeistas konstitucinis teisinės valstybės principas, teisinio tikrumo (apibrėžtumo) bei teisėtų lūkesčių apsaugos principai, Konstitucijos 29 straipsnio ir CK 1.2 straipsnio nuostatos, nes finansavimo santykiai tarp kasatoriaus ir skolininko užsimezgė dar 2010 m. gegužės 31 d., šalims pasirašius paskolos sutartį, kurios vykdymui užtikrinti Hipotekos registre buvo įregistruotas traktoriaus įkeitimas kasatoriaus naudai. Šiam įkeitimo sandoriui savo 2010 m. spalio 15 d. raštu pritarė NMA. Draudimas remiamo projekto vykdymo laikotarpiu ir projekto veiklos privalomojo tęstinumo laikotarpiu išieškoti iš lėšų, gautų kaip Europos Sąjungos finansinė parama ar bendrojo finansavimo lėšos remiamam projektui vykdyti atsirado nuo 2011 m. spalio 1 d., įsigaliojus CPK pakeitimams. Taigi, sudarant traktoriaus įkeitimo sandorį ir jį įregistruojant Hipotekos registre jokio draudimo išieškoti iš įkeisto turto, kuris yra finansuojamas Europos Sąjungos lėšomis, nebuvo. Tuo metu galiojęs teisinis reguliavimas suponavo kasatoriaus lūkesčius, kad suteikiamos paskolos grąžinimas apsaugotas daiktine teise, kurią įgyvendinti kliūčių nebuvo. Dėl šių priežasčių kasatorius, įvertinęs finansavimo ir įkeitimo sandorių sudarymo metu galiojusį teisinį reguliavimą, turėjo pagrįstą lūkestį, kad jo (kaip kreditoriaus) teisės bus įgyvendinamos ir jis turės galimybę, skolininkui negrąžinus paskolos, nukreipti išieškojimą į įkeistą daiktą tuo atveju, jei skolininkas nevykdytų paskolos sutartimi prisiimtų įsipareigojimų. Šiuo atveju kreditoriui yra ypač svarbus priverstinio išieškojimo procedūros operatyvumas, kol įkeistas kilnojamasis daiktas (traktorius) nėra nudėvėtas ar dėl kitų priežasčių nuvertėjęs.
Apeliacinės instancijos teismas, taikydamas jau po įkeitimo sutarties sudarymo įsigaliojusią CPK 668 straipsnio 3 dalies nuostatą, pažeidė Konstitucijos preambulėje įtvirtintą teisinės valstybės principą, taip pat CK 1.2 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus teisinio apibrėžtumo ir teisėtų lūkesčių principus.
Dėl CPK 668 straipsnio 3 dalies taikymo. Skundžiama nutartimi buvo nepagrįstai išplėsta CPK 668 straipsnio 3 dalyje nustatyto išieškojimo draudimo taikymo sritis ir sukurtas precedentas, kuriuo ateityje piktnaudžiaus nesąžiningi skolininkai, siekdami išvengti prievolių vykdymo. Taip pat tai turės įtakos projektų, finansuojamų iš dalies ir Europos Sąjungos teikiamos paramos pinigais, sumažėjimui, nes kitiems kreditoriams dalyvauti tokiuose projektuose bus nesaugu ir nepatrauklu.
CPK 668 straipsnio 3 dalyje expressis verbis nenustatyta, kad draudimas yra taikomas būtent tik lėšoms, gautoms kaip Europos Sąjungos ar kitos tarptautinės finansinės paramos ar bendrojo finansavimo lėšos remiamam projektui vykdyti. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 29 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-621/2013, šio straipsnio taikymo sritį praplečia nuo lėšų iki visų už tokias lėšas įgytų daiktų. Manytina, kad įstatymo leidėjas siekė, jog išieškojimo draudimas būtų taikomas tik lėšoms, nes žemės ūkio ir kt. Europos Sąjungos remiami projektai visuomet finansuojami ne vien iš Europos Sąjungos lėšų, kurios sudaro mažą projekto biudžeto dalį. Didžiąją finansavimo dalį paprastai skiria tretieji asmenys kreditoriai, dažniausiai finansų įstaigos. Galimybė suteikti kreditą, o jam užtikrinti priimti įkeitimą smarkiai mažina kredito riziką, todėl kreditorius gali nereikalauti iš skolininko papildomos kainos už kredito riziką (žinant, kad tokį įkaitą bus galima realizuoti iškart ir be jokių apribojimų). Taip užtikrinamas ne tik kreditavimo išlaidų sumažėjimas, bet ir apskritai kapitalo prieinamumas. Dėl šios priežasties įstatymo leidėjas sąmoningai įtvirtino išieškojimo apribojimą tik iš tikslinių Europos Sąjungos paramos lėšų (jų gryna forma). Draudimas išieškoti iš įkeisto kito turto prieštarautų šalių lygybės principui, pažeistų kreditoriaus teisėtus interesus ir suteiktų skolininkui nepagrįstą pranašumą.
Dėl CPK 668 straipsnio 3 dalies diskriminacinio pobūdžio. CPK 668 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad „<...> Šis draudimas išieškoti netaikomas, kai remiamo projekto vykdymą kontroliuojančių institucijų iniciatyva lėšos išieškomos, nes buvo panaudotos pažeidžiant Europos Sąjungos, Lietuvos Respublikos teisės aktus ar tarptautines sutartis arba sutartis dėl šių lėšų suteikimo.“ Taigi, norma leidžia priverstinį išieškojimą, jeigu paramos gavėjas pažeidė finansavimo sutartį. Kasatorius lėšas skolininkui suteikė taip pat finansavimo (paskolos) sutartimi. Dėl šių priežasčių susidaro situacija, kad kai skolininko traktorius yra įgytas už lėšas, gautas iš dviejų finansavimo šaltinių (kasatoriaus ir Agentūros), vienam iš jų priverstinis išieškojimas, jeigu paramos sutartis pažeidžiama, leidžiamas, o kitam, jeigu lėšų suteikimo sutartis (paskola laiku negrąžinama) pažeidžiama – draudžiamas. Taip CPK 668 straipsnio 3 dalyje sukuriamas diskriminacinis teisinis reguliavimas, prieštaraujantis Konstitucijos preambulėje įtvirtintam teisinės valstybės principui, detalizuojamam 23, 29, 46 ir kituose straipsniuose.
Pažymėtina, kad privatūs finansuotojai ir remiamo projekto vykdymą kontroliuojančios institucijos neturi tokių esminių skirtumų, kurie tokį diferencijuotą reguliavimą darytų pateisinamą, be to, tokiu diferencijavimu nepasiekiama jokių visuomeniškai reikšmingų tikslų, bet yra nepagrįstai apribojamos privačių finansuotojų teisės. Atsižvelgiant į tai, manytina, kad kasacinis teismas turėtų kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu spręsti, ar CPK 668 straipsnio 3 dalis ta apimtimi, kuria tik kontroliuojančioms institucijoms suteikiama iniciatyvos teisė išieškoti iš lėšų, gautų kaip Europos Sąjungos ar kitos tarptautinės finansinės paramos ar bendrojo finansavimo lėšos remiamam projektui vykdyti, finansavimo sutarties pažeidimo atveju, tačiau nesuteikia tokios pačios teisės kitiems investuotojams, kai pažeidžiama jų su paramos gavėju sudaryta finansavimo sutartis, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintam teisinės valstybės principui, taip pat 23, 29 ir 46 straipsniams.
Dėl prejudicinio sprendimo. CPK 668 straipsnio 3 dalis, taip, kaip ji yra aiškinama Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 29 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-621/2013), gali neatitikti Europos Sąjungos teisės aktų. CPK 668 straipsnio 3 dalyje nustatytas išieškojimą ribojantis draudimas reiškia, kad privatus projekto finansuotojas, suteikęs tikslines lėšas projektui vykdyti, negali nukreipti išieškojimo į turtą, įsigytą už tokias lėšas. Tokios galimybės (paskolintų lėšų grąžinimo užtikrinimo) eliminavimas sumažina potencialių privačių investuotojų dalyvavimą finansuojant iš Europos Sąjungos paramos lėšų įsigyjamą turtą, atitinkamai tai turės įtakos ir Europos Sąjungos lėšų panaudojimui, o kartu ir Europos Sąjungos teisės aktais, kuriais remiantis teikiama parama, siekiamų tikslų įgyvendinimui. Taigi kyla klausimas, ar CPK 668 straipsnio 3 dalyje nustatyti draudimai atitinka 2005 m. rugsėjo 20 d. Tarybos reglamentu (EB) Nr. 1698/2005 dėl Europos žemės ūkio fondo kaimo plėtrai (EŽUFKP) paramos kaimo plėtrai (OL 2005 L 277, p. 1) su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2011 m. gruodžio 19 d., Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (ES) Nr. 1312/2011 (OL 2011 L 339, p. 1), 2006 m. gruodžio I 5 d. Komisijos reglamentu (EB) Nr. 1974/2006, nustatančiu išsamias Tarybos reglamento (EB) Nr. 1698/2005 dėl EŽŪFKP paramos kaimo plėtrai taikymo taisykles (OL 2006 L 368, p. 15), su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2013 m. balandžio 12 d. Komisijos įgyvendinimo reglamentu (ES) Nr. 335/2013 (OL 2013 L 105, p. 1), nustatytus tikslus.
Atsižvelgdamas į tai, kasatorius mano, kad Lietuvos Aukščiausias Teismas galėtų kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą dėl prejudicinio sprendimo, kuriuo būtų atsakyta, ar CPK 668 straipsnio 3 dalyje įtvirtinti išieškojimo apribojimai (atsižvelgiant į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą šios normos aiškinimo praktiką) yra proporcingi ir atitinka Europos Sąjungos teisės reikalavimus.
Dėl teisės į tinkamą procesą. Vilniaus apygardos teismas neužtikrino kasatoriaus galimybės dalyvauti civiliniame procese ir tinkamai ginti savo teises, taip pažeisdamas jo teisę į tinkamą ir teisingą procesą bei teisę būti išklausytam. Apeliacinės instancijos teismo nutartis buvo priimta nesuteikus galimybės UAB „Pohjola finance“ duoti teismui paaiškinimų (atsiliepimų) į Agentūros skundus, pateikti skunduose nurodytus argumentus paneigiančių įrodymų ir kt. Bylą nagrinėję teismai tinkamai neinformavo kasatoriaus apie vykstantį teismo procesą ir nesuteikė galimybės atsikirsti pateikiant savo poziciją nagrinėjamu klausimu. Dėl šios priežasties buvo šiurkščiai pažeista jo teisė į tinkamą procesą.
Proceso teisės normų pažeidimai, dėl kurių byla išspręsta neteisingai, sudaro pagrindą aukštesnės instancijos teismui panaikinti byloje priimtą teismo sprendimą. Teisė į tinkamą teismo procesą reikalauja, kad būtų užtikrintas šalių procesinis lygiateisiškumas, kiekviena šalis būtų išklausyta, teismas motyvuotų savo sprendimą (CPK 12, 17, 270 straipsnis). Kadangi skundžiama nutartis priimta pažeidus šias nuostatas, ji turėtų būti panaikinta.
Atsiliepimu pareiškėja Nacionalinė mokėjimų agentūra su kasaciniu skundu nesutinka, prašo jį atmesti ir palikti galioti Vilniaus apygardos teismo 2014 m. kovo 14 d. nutartį civilinėje byloje.
Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų programos, patvirtintos 2007 m. spalio 19 d. Komisijos sprendimu Nr. C(2007)5076, su paskutiniais pakeitimais, patvirtintais 2009 m. gruodžio 14 d. Komisijos sprendimu Nr. C(2009)10216, 1 priedo 3 skyriuje nustatyta, kad paramos lėšomis nupirktą turtą galima parduoti ar kitaip perleisti trečiajai šaliai tik tuomet, kai veiklos pobūdis išlieka tas pats ir yra gautas raštiškas Agentūros sutikimas, jei priemonės įgyvendinimo taisyklėse nenumatyta kitaip.
Vadovaujantis Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų programos administravimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2007 m. balandžio 6 d. įsakymu Nr. 3D-153 (toliau – Administravimo taisyklės), 187.2 papunkčiu, po projekto pabaigos, kol sueis 5 arba 7 metai nuo paramos sutarties pasirašymo, per 4 mėnesius kiekvieniems kalendoriniams metams pasibaigus paramos gavėjas pateikia užbaigto projekto metinę ataskaitą (tik su investicijomis susijusių programos priemonių atveju, kai paramos gavėjas mažiausiai penkerius arba septynerius metus nuo sprendimo suteikti projektui paramą priėmimo įsipareigoja be rašytinio Agentūros sutikimo nekeisti remiamos veiklos pobūdžio, projekto įgyvendinimo reikalavimų ir nuosavybės formos, neparduoti ir kitaip neperduoti kitam asmeniui už paramos lėšas įgytos nuosavybės, nenutraukti projekto veiklos, nekeisti projekto įgyvendinimo vietos).
Vadovaujantis Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų programos priemonės „Žemės ūkio valdų modernizavimas“ antrosios veiklos srities supaprastintųjų įgyvendinimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2009 m. vasario 20 d. įsakymu Nr. 3D-116 (toliau – Įgyvendinimo taisyklės), 21.12 papunkčiu, pareiškėjas be rašytinio Agentūros sutikimo įsipareigoja nekeisti projekto įgyvendinimo vietos ir sąlygų (vykdyti verslo plane (projekto apraše) numatytą žemės ūkio veiklą), neparduoti ir kitaip neperleisti kitam asmeniui už paramos lėšas įgyto turto mažiausiai penkerius metus nuo sprendimo skirti paramą priėmimo dienos.
Administravimo bei Įgyvendinimo taisyklių nuostatos nėra atskiros, o sudaro vientisą sistemą. Minėtų nuostatų pažeidimas gali turėti neigiamos įtakos tinkamam Pareiškėjo įsipareigojimų vykdymui bei tinkamam viso projekto įgyvendinimui.
Įgyvendinimo taisyklių 59.3 papunktyje nustatyta, kad paramos gavėjui nesilaikant paramos suteikimo reikalavimų ir (arba) pažeidžiant įsipareigojimus, įtvirtintus Įgyvendinimo taisyklėse ir paramos paraiškoje, taikomos sankcijos, nustatytos Administravimo taisyklėse.
Vadovaudamasi Administravimo taisyklių 253.2 papunkčiu, Agentūra gali nustatyti pažeidimą tada, kai pareiškėjas arba paramos gavėjas nesilaiko su skirta parama susijusių įsipareigojimų, 253.4 papunkčiu, kai nustojo vykdyti projektą, pažeisdamas paramos skyrimo ir naudojimo sąlygas nukrypo nuo patvirtinto projekto biudžeto, negali pasiekti nustatytų projekto uždavinių, tikslų ir apie tai neinformavo Agentūros, taip pat 253.13 papunkčiu, kai pažeidžia kitas paramos skyrimo ir naudojimo sąlygas.
Administravimo taisyklių 197.3.9 papunktyje nurodyta, kad paramos ar jos dalies susigrąžinimas taikomas, kai paramos gavėjas per penkerių ar septynerių metų laikotarpį nuo paramos sutarties pasirašymo ir (arba) paramos paraiškos pateikimo be rašytinio Agentūros sutikimo pardavė ar kitaip perleido iš paramos lėšų įsigytą turtą, taip pat pažeidžia pirkimų vykdymo tvarką ir kitas paramos sutarties sąlygas ir (arba) paramos paraiškoje prisiimtus įsipareigojimus (197.3.14 papunktis).
Nuo 2011 m. lapkričio 1 d. įsigaliojo CPK 668 straipsnio pakeitimai, kuriais siekiama efektyviau panaudoti Europos Sąjungos ir kitos paramos lėšas ir paramos gavėjams kelti mažiau kliūčių įgyvendinant projektus. Vykdant išieškojimą iš turto, kuris įsigytas už Europos Sąjungos ar kitos tarptautinės finansinės paramos ar bendrojo finansavimo lėšas, kyla grėsmė, kad projektai nebus įgyvendinti ir Agentūra pati turės imtis veiksmų susigrąžinti išmokėtas paramos lėšas, ir tikėtina, kad skolininkas nebeturės lėšų.
Antstolė, siekdama užtikrinti išieškotojo interesus ir vykdydama išieškojimą iš įkeisto turto pagal bendras vykdymo proceso taisykles, negali nesivadovauti CPK XLVII skyriuje įtvirtintomis išieškojimo iš skolininko turto bendrosiomis taisyklėmis, konkrečiai 668 straipsnio 3 dalimi, nustatančia, kad išieškojimas remiamo projekto vykdymo laikotarpiu ir projekto veiklos privalomojo tęstinumo laikotarpiu negali būti nukreipiamas į lėšas, gautas kaip Europos Sąjungos ar bendrojo finansavimo lėšos remiamam projektui vykdyti. Taigi, įstatymas numato turto, įsigyto už paramos lėšas, apsaugą ne neribotą laikotarpį, o tik kol vyksta projekto kontrolės laikotarpis.
Kasatoriaus argumentas, kad Agentūra neprieštaravo, jog pagal projektą numatytas pirkti traktorius būtų įkeistas, atmestinas, nes toks sutikimas buvo duotas tam, kad paramos gavėjas gautų kreditą, jį panaudotų projektui įgyvendinti ir taip efektyviau sunaudotų Europos Sąjungos paramos lėšas. Tačiau toks sutikimas per se nereiškia, kad Agentūra sutinka su išieškojimu iš įkeisto turto. Agentūra iš įkeitimo lakštų negavo, todėl teiginiai, kad ji sutiko su sutartinio įkeitimo lakšto sąlygomis, yra neteisingi. Be to, Agentūra apskritai negalėtų su įkeitimo lakšto sąlygomis sutikti, nes šis dokumentas sukuria teises ir pareigas tik jį pasirašiusiems subjektams.
Agentūros nuomone, teisingas CPK 668 straipsnio 3 dalies vertinimas galimas tik atsižvelgiant į tai, kiek suvaržyta asmens teisė disponuoti savo turtu. Paramos gavėjui skiriamos lėšos yra tikslinės, o paramos gavėjo teisės turi tam tikrų suvaržymų, įtvirtintų teisės aktuose bei paramos sutartyse (disponuoti, perleisti, įgyti nuosavybės teise). Manytina, kad teismai pagrįstai vertino paramos sutarties sąlygas, nes iš jų matyti, jog V. D. teisė disponuoti už paramos lėšas įgytu turtu yra suvaržyta: penkerius metus nuo sutarties pasirašymo datos be Agentūros rašytinio sutikimo jis negali perleisti turto ar kitokiu būdu suvaržyti daiktinių teisių į turtą, jei šiam turtui įsigyti yra suteikta parama; be to, paramos gavėjas negali keisti savo veiklos, kuriai yra suteikiama parama, pobūdžio, projekto įgyvendinimo vietos ir sąlygų mažiausiai penkerius metus nuo sutarties pasirašymo datos.
Pažymėtina, kad įgyvendintos investicijos tampa paramos gavėjo nuosavybe tik įvykdžius projektą pagal paramos sutartį, o sutartis pasibaigia šalims įvykdžius visus sutartinius įsipareigojimus. Įgyvendinęs projektą asmuo tampa už paramos lėšas įsigyto turto savininku ir nuo to momento išieškojimas iš jau buvusio paramos objekto yra galimas.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl išieškojimo iš turto, įgyto iš dalies už lėšas, gautas kaip ES parama
Kasaciniame skunde nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai išplėtė CPK 668 straipsnio 3 dalies taikymo sritį išaiškindamas, kad joje nustatytas draudimas išieškoti taikomas ne tik lėšoms, gautoms ES projektui vykdyti, bet ir už šias lėšas įgytam turtui.
Teisėjų kolegija šiuos argumentus laiko pagrįstais. CPK 668 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad išieškojimas remiamo projekto vykdymo laikotarpiu ir projekto veiklos privalomojo tęstinumo laikotarpiu, nustatytu Europos Sąjungos teisės aktuose ar Lietuvos Respublikos tarptautinėse sutartyse, negali būti nukreipiamas į lėšas, gautas kaip Europos Sąjungos ar kitos tarptautinės finansinės paramos ar bendrojo finansavimo lėšos remiamam projektui vykdyti. Aiškindamas šią nuostatą Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo praktikoje yra nurodęs, kad aiškinant ir taikant šią teisės normą svarbu nustatyti, kokiu tikslu draudžiama vykdyti išieškojimus, nes nustatyti ribojimai turi būti taikomi proporcingai siekiamam tikslui, taip pat pažymėjęs, kad CPK 668 straipsnio 3 dalis yra skirta sklandžiam ES projektų vykdymui užtikrinti ir tam skirtoms lėšoms apsaugoti, tačiau tai nėra nepagrįstas kreditoriaus teisių suvaržymas, todėl kiekvienu konkrečiu atveju pagal konkrečios bylos aplinkybes turi būti aiškinamasi, kokios lėšos yra skirtos projektui vykdyti, ar projekto tikslai yra pasiekti ir ar įstatymo nustatyta apsauga yra būtina projektui įgyvendinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal pareiškėjo antstolio V. M. prašymą, bylos Nr. 3K-3-627/2013).
Teisėjų kolegijos vertinimu, įstatyme expressis verbis nesant nustatyto draudimo nukreipti išieškojimą į turtą, įgytą už ES lėšas, atsižvelgiant į šalių interesų pusiausvyrą, pagrindo plečiamam CPK 668 straipsnio 3 dalies aiškinimui, šią normą taikant ne tik lėšoms, bet ir už jas įgytam turtui, nėra. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, kad nei 2005 m. rugsėjo 20 d. Tarybos Reglamente (EB) Nr. 1698/2005 dėl Europos žemės ūkio fondo kaimo plėtrai (toliau – EŽŪFKP) paramos kaimo plėtrai (toliau – reglamentas Nr. 1698/2005), nei Europos Komisijos reglamente (EB) Nr. 1974/2006, nustatančiame išsamias Tarybos reglamento (EB) Nr. 1698/2005 dėl EŽŪFKP paramos kaimo plėtrai taikymo taisykles (toliau – Komisijos reglamentas Nr. 1974/2006), expressis verbis nėra nustatyta ribojimų, draudžiančių išieškojimą iš turto, kuris buvo įsigytas iš dalies panaudojus ES lėšas. Reglamento Nr. 1698/2005 74 straipsnio, kuriame aptariamos valstybių narių pareigos, 1 dalyje nurodyta, kad siekiant užtikrinti veiksmingą Bendrijos finansų apsaugą, valstybės narės priima įstatymus ar kitus teisės aktus pagal Reglamento Nr. 1290/2005 9 straipsnio 1 dalį. Reglamento Nr. 1290/2005 9 straipsnio „Bendrijos finansinių interesų apsauga ir garantijos“ 1 dalies a) punkte nurodyta, kad valstybės narės, vykdydamos bendrąją žemės ūkio politiką, priima visas būtinas teisines, reglamentuojančias ir administracines nuostatas bei imasi visų kitų priemonių, reikalingų veiksmingai finansinių Bendrijos interesų apsaugai, siekdamos patikrinti iš EŽŪFKP paramos lėšų finansuojamų operacijų tikrumą ir atitikimą; užkirsti kelią pažeidimams ir su jais kovoti; susigrąžinti sumas, kurios buvo prarastos dėl pažeidimų ar aplaidumo. Taigi valstybės narės yra įpareigos imtis priemonių, kurios leistų patikrinti iš EŽŪFKP paramos lėšų finansuojamų operacijų vykdymą, užkirsti kelią ir kovoti su pažeidimais, sugrąžinti sumas, kurios buvo prarastos dėl pažeidimų ar aplaidumo, tačiau ES teisės aktais nenustatytas ribojimas vykdyti išieškojimą iš turto, kuris buvo iš dalies įgytas ES lėšomis. Teisėjų kolegija papildomai atkreipia dėmesį į tai, kad tokių ribojimų nebuvo nustatyta net tik projektams, iš dalies finansuojamiems EŽŪFKP lėšomis, tačiau ir projektams, finansuotiems pagal 2006 m. liepos 11 d. Tarybos reglamentą (EB) Nr. 1083/2006, įtvirtinantį bendrąsias nuostatas dėl Europos regioninės plėtros fondo, Europos socialinio fondo ir sanglaudos fondo bei panaikinančio Reglamento (EB) Nr. 1260/1999 (po pakeitimų, padarytų 2010 m. birželio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (ES) Nr. 539/2010).
Atkreiptinas dėmesys į tai, kad nagrinėjamu atveju ginčo turto (traktoriaus) įsigijimas buvo finansuotas kelių kreditorių lėšomis: dalis lėšų skirta iš ES skirtų lėšų, kitą dalį suteikė privatus finansuotojas UAB „Pohjola finance“. Pirmosios instancijos teismo nutartyje nustatyta, kad 2010 m. lapkričio 23 d. turtas buvo įkeistas kreditoriui UAB „Pohjola finance“, įkeitimo lakšte nurodant, kad skolininkui pažeidus prievolės sąlygas, kreditorius turi teisę pradėti priverstinį skolos išieškojimą iš įkeisto objekto prieš terminą. 2010 m. spalio 15 d. raštu „Dėl turto įkeitimo“ Nacionalinė mokėjimo agentūra patvirtino, kad pirmiau nurodytam įkeitimui neprieštarauja, taigi darytina išvada, kad jai buvo žinomos įkeitimo sąlygos ir ji su jomis sutiko. Pagal CK 4.198 straipsnio 1 dalį įkeitimas – tai daiktinė teisė į svetimą kilnojamąjį turtą ir turtines teises, kuria užtikrinamas esamo ar būsimo turtinio įsipareigojimo įvykdymas. Kai skolininkas neįvykdo įkeitimo užtikrintos prievolės, kreditoriaus reikalavimas patenkinamas iš įkeistojo daikto vertės, jei ko kita nenustato įstatymas ar sutartis (CK 4.219 straipsnio 1 dalis). Kaip jau minėta, nagrinėjamu atveju teisės aktuose draudimo išieškoti iš įkeisto turto nenustatyta, taip pat nėra duomenų, kad kreditorius UAB „Pohjola finance“ ir skolininkas V. D. sutartimi būtų nustatę kitokias taisykles, nei įtvirtinta CK 4.219 straipsnio 1 dalyje. Taigi, suteikęs finansavimą ir prievolių įvykdymą įkeitimu užsitikrinęs kreditorius turėjo pagrindo tikėtis, kad jis, skolininkui nevykdant sutartinių įsipareigojimų, galės pasinaudoti savo kaip įkaito turėtojo teisėmis. Priešingu atveju įkeitimas neatliktų savo pagrindinės funkcijos – efektyviai apsaugoti kreditoriaus interesus.
Pripažinusi, kad CPK 668 straipsnio 3 dalies nuostatos nagrinėjamu atveju netaikytinos, nes išieškojimas nukreipiamas ne į lėšas, o į turtą, teisėjų kolegija neturi pagrindo spręsti dėl diskriminacinio šios normos pobūdžio ir tenkinti kasatoriaus prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą, nes teismams tokia teisė yra suteikta tik tais atvejais, kai abejonių kyla dėl konkrečioje byloje taikytino įstatymo (ar kito teisės akto) konstitucingumo (CPK 3 straipsnio 3 dalis).
Apeliacinės instancijos teismas rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-621/2013 priimta nutartimi. Minėtoje byloje Nacionalinė mokėjimo agentūra prie Žemės ūkio ministerijos su paramos gavėju sudarė paramos sutartį pagal Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų programos priemonės „Kaimo turizmo veiklos skatinimas“ veiklos sritį „Kaimo turizmo skatinimas, įskaitant amatų plėtrą kaimo turizmo sodybose“, kuria paramos gavėjui projekto išlaidoms finansuoti skirtos Europos žemės ūkio fondo kaimo plėtrai ir Lietuvos valstybės biudžeto lėšos (Sutarties 2 punktas). Paramos gavėjo teisė disponuoti už paramos lėšas įgytu turtu buvo suvaržyta, nes pagal sutarties 17.17 punktą jis penkerius metus nuo sutarties pasirašymo datos be Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos rašytinio sutikimo negalėjo perleisti turto ar kitokiu būdu suvaržyti daiktinių teisių į turtą, jei šiam turtui įsigyti yra suteikta parama; be to, vadovaujantis sutarties 17.19 punktu, jis negalėjo keisti savo veiklos, kuriai yra suteikiama parama, pobūdžio, projekto įgyvendinimo vietos ir sąlygų mažiausiai penkerius metus nuo sutarties pasirašymo datos. Taip pat buvo konstatuota, kad pagal sutarties 17.18 punkto nuostatas tik įvykdžius projektą įgyvendintos investicijos tampa paramos gavėjo nuosavybe.
Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad teismų precedentų, kaip teisės šaltinių, negalima suabsoliutinti. Remtis teismų precedentais reikia itin apdairiai. Teismams sprendžiant bylas precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 1 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje R. M. v. sodininkų bendrija „Lakštingala“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-194/2008; 2009 m. gegužės 25 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje VĮ Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcija v. UAB „Baltijos žuvys“, bylos Nr. 3K-3-247/2009).
Nagrinėjamu atveju byloje nėra duomenų, kad paramos gavėjo V. D. sutartyje su Agentūra būtų įtvirtintos analogiškos ar panašios nuostatos, kokios buvo konstatuotos civilinėje byloje Nr. 3K-3-621/2013, todėl apeliacinės instancijos teismas šia nutartimi kaip teisės precedentu rėmėsi neturėdamas tam pakankamo teisinio pagrindo.
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad įstatyme (CPK 668 straipsnio 3 dalis) neįtvirtintas draudimas nukreipti išieškojimą į turtą, įgytą už ES lėšas, bei į tai, kad byloje nėra duomenų, jog draudimas perleisti ar suvaržyti turtą būtų įtvirtintas paramos gavėjo V. D. sutartyje su Agentūra, taip pat įvertindama Agentūros sutikimą dėl turto įkeitimo trečiojo asmens naudai, sprendžia, kad apeliacinės instancijos teismo nutartis naikintina ir paliktina galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. spalio 31 d. nutartis.
Dėl proceso normų pažeidimo
Kasatorius teigia, kad bylą nagrinėję teismai, nesuteikdami jam galimybės veiksmingai dalyvauti procese (būti tinkamai informuotam apie procesą, pateikti paaiškinimus (atsiliepimus) dėl Agentūros skundų, pateikti skunduose nurodytus argumentus paneigiančius įrodymus), pažeidė CPK 42 straipsnio ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 6 straipsnio 1 dalies nuostatas, užtikrinančias šalių teisę į tinkamą procesą (šalių lygybės principą ir pan.).
Atsakydama į pirmiau nurodytus kasatoriaus argumentus, teisėjų kolegija pažymi, kad CPK 42 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta bendroji nuostata, kad pareiškėjai ir suinteresuoti asmenys ypatingosios teisenos bylose turi šalių teises ir pareigas (išskyrus šio Kodekso nustatytas išimtis). Nagrinėjamoje byloje kasatorius įtrauktas į bylą kaip suinteresuotas asmuo, iš bylos medžiagos matyti, kad pirmosios instancijos teismo nutarties kopija ir pranešimas dėl atsiliepimo į atskirąjį skundą pateikimo jam buvo siųsti (b. l. 7, 14), tačiau nėra duomenų, ar šiuos dokumentus kasatorius gavo arba kokios yra negavimo priežastys. Suinteresuoto asmens dalyvavimas procese nėra savitikslis ir turėtų užtikrinti praktinės ir veiksmingos asmens teisės kreiptis į teismą prieinamumą. Europos Žmogaus Teisių Teismas savo jurisprudencijoje ne kartą kritikavo situacijas, kai asmuo, kurio civilinio pobūdžio teisės buvo aiškiai paveiktos skundžiamame nacionaliniame procese, neturėjo galimybės veiksmingai jame dalyvauti ir buvo pažeista asmens teisės į teismą (Konvencijos 6 straipsnio 1 dalis) esmė (žr., pvz., Cornea v. Moldova, no. 22735/07, 22 July 2014). Šiame kontekste taip pat atkreiptinas dėmesys į tai, kad iš Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies išplaukiantis šalių procesinio lygiateisiškumo principas – vienas iš platesnės teisingo bylos nagrinėjimo koncepcijos elementų – reikalauja, kad kiekviena šalis turėtų tinkamą galimybę pristatyti bylą tokiomis sąlygomis, kad jos padėtis nebūtų kur kas nepalankesnė nei priešingos šalies (žr., tarp daugelio šaltinių, Kress v. France [GC], no. 39594/98, par. 72, ECHR 2001-VI). Be šio reikalavimo, teisė į teisingą bylos nagrinėjimą apima teisę į procesą, atitinkantį rungimosi principą, pagal kurį šalys turi turėti galimybę žinoti ir pasisakyti dėl visų įrodymų ir pateiktų pastabų, siekdamos paveikti teismo sprendimą (žr. Frette v. France, no. 36515/97, par. 47, ECHR 2002-I ir kt.).
Vis dėlto iš Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikos taip pat matyti tai, kad Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies atžvilgiu gali būti vertinama proceso visuma ir tam tikrais atvejais viename etape nustatyti proceso trūkumai gali būti ištaisyti vėlesnėje proceso stadijoje (žr., pvz., Zagorodnikov v. Russia, no. 66941/01, 7 June 2007).
Atsižvelgdama į tai, kad kasacinėje instancijoje kasatorius plačia apimtimi įgyvendino teisę pateikti savo poziciją dėl pagrindinių jam aktualių klausimų ir jo kasacinis skundas yra tenkinamas, bei į tai, jog ginčo dėl faktinių bylos aplinkybių, kurių nustatymas kasacinės instancijos teisme būtų neįmanomas, nėra, teisėjų kolegija sprendžia, kad bylos grąžinimas pakartotiniam nagrinėjimui vien dėl galimo proceso pažeidimo neatitiktų proceso ekonomiškumo, operatyvumo principų ir tik dar labiau užtęstų išieškojimą.
Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo
Kasacinis teismas patyrė 6 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 9 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Patenkinus suinteresuotojo asmens kasacinį skundą, šios bylinėjimosi išlaidos į valstybės biudžetą priteistinos iš Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92, 93 straipsniai, 96 straipsnio 2 dalis, 340 straipsnio 5 dalis).
Suinteresuotas asmuo pateikė dokumentus, patvirtinančius, kad už kasacinio skundo parengimą sumokėjo 24 200 Lt (7008,80 Eur), tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad nurodyta suma viršija teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalų 8.12 punkte nustatytą dydį. Vadovaudamasi CPK 98 straipsnio 2 dalimi, teisėjų kolegija sprendžia, kad suinteresuoto asmens prašomas užmokesčio dydis mažintinas ir jam už advokato suteiktas teisines paslaugas kasacinės instancijos teisme priteistina 1050 Eur.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 3 punktu ir 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a:
Panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2014 m. birželio 6 d. nutartį ir palikti galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. spalio 31 d. nutartį.
Priteisti iš Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos (duomenys neskelbtini) 6 (šešis) Eur bylinėjimosi išlaidų valstybės ir 1050 (vieną tūkstantį penkiasdešimt) Eur UAB „Pohjola finance“ (duomenys neskelbtini) naudai. Valstybei priteista suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos, įstaigos kodas – 188659752, biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Rimvydas Norkus
Donatas Šernas
Vincas Verseckas