Civilinė byla Nr. 2S-1016-254/2014;

proceso Nr. 2-69-3-19843-2013-1;

procesinio dokumento kategorijos: 110.4; 122.2.

(S)

KAUNO APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. balandžio 23 d.

Kaunas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Dalė Burdulienė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo K. M. atskirąjį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2014 m. sausio 13 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2-1114-375/2014 pagal ieškovės K. I. C. ieškinį atsakovui K. M. dėl nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, išlaikymo bei išlaikymo įsiskolinimo priteisimo, išvadą teikianti institucija byloje – Kauno miesto savivaldybės administracijos vaiko teisių apsaugos skyrius, ir

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Ieškovė 2013 m. lapkričio 27 d. Kauno apylinkės teismui pareiškė ieškinį, kuriuo prašė nustatyti šalių sūnaus L. L. C. (gimusio (duomenys neskelbtini) gyvenamąją vietą su ieškove; priteisti iš atsakovo sūnui 1 500 Lt išlaikymą kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis nuo civilinės bylos iškėlimo iki sūnaus pilnametystės ir 4 800 Lt įsiskolinimą už laikotarpį nuo 2013 m. rugpjūčio 15 d. iki ieškinio padavimo dienos.

Ieškovė 2014 m. sausio 10 d. pateikė prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo (b. l. 16–18), kuriuo prašė, iki bus priimtas sprendimas byloje, nustatyti nepilnamečio vaiko gyvenamąją vietą su ieškove; uždrausti atsakovui išsivežti nepilnametį vaiką iš Lietuvos Respublikos be atskiro teismo leidimo. Prašyme nurodoma, jog atsakovas yra Norvegijos Karalystės pilietis, gyvena Norvegijoje, tuo tarpu ieškovė su sūnumi nuo 2013 m. rugpjūčio mėnesio nuolat gyvena Lietuvoje (Kaune), čia yra deklaruota abiejų gyvenamoji vieta, medicinos priežiūros įstaigoje užvesta vaiko sveikatos priežiūros kortelė. Ginčo šalių sūnus yra Lietuvos pilietis, jam suteikta motinos pavardė. Vaikas nuo gimimo gyvena kartu su ieškove. Su vaiku atsakovas matėsi vos keletą kartų (paskutinį kartą 2013 m. spalio mėnesį).

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Kauno apylinkės teismas 2014 m. sausio 13 d. nutartimi ieškovės prašymą tenkino ir taikė laikinąsias apsaugos priemones: nustatė nepilnamečio vaiko gyvenamąją vietą su ieškove, iki bus išnagrinėta civilinė byla ir priimtas teismo sprendimas; uždraudė atsakovui išsivežti nepilnametį sūnų iš Lietuvos Respublikos be atskiro teismo leidimo, iki bus išnagrinėta civilinė byla ir priimtas teismo sprendimas šiais motyvais:

1. Atsižvelgdamas į tai, jog nutarties priėmimo metu (2014 m. sausio 13 d.) šalių mažametis vaikas yra 9 mėnesių amžiaus, bei į tai, kad šiuo metu vaikas gyvena būtent su ieškove, o įprastinės mažamečio vaiko emocinės, socialinės aplinkos kaita, emocinio ryšio nutraukimas su motina gali turėti jam neigiamą įtaką, teismas padarė išvadą, kad šiuo metu vaiko gyvenamosios vietos nustatymas kartu su motina geriausia atitinka vaiko interesus ir jo teisę turėti saugią, stabilią aplinką. Byloje nėra duomenų apie tai, kad motina netinkamai rūpintųsi vaiko sveikata, jo auklėjimu, priežiūra, ugdymu, tinkamų buitinių sąlygų sudarymu, darytų žalingą įtaką jam savo elgesiu ar kitaip veiktų jį psichologiškai neigiamai ir pan.

2. Teismas, įvertinęs ieškovės paaiškinimus, jog atsakovas grasina vaiką išsivežti į Norvegiją, nes Lietuva netinkama šalis gyventi, jog atsakovas buvo ėmęsis veiksmų pakeisti sūnaus pilietybę, padarė išvadą, jog ieškovė turi pagrindą manyti, kad atsakovas, atvykęs aplankyti mažamečio sūnaus, gali prieš ieškovės valią išvežti nepilnametį vaiką į užsienį, dėl ko įprastinės vaiko emocinės, socialinės aplinkos kaita, emocinio ryšio nutraukimas su motina gali turėti itin neigiamą įtaką mažamečiam vaikui. Teismo sprendimo vykdymas žymiai pasunkėtų ar galimai taptų neįmanomas, jeigu iki išnagrinėjant bylą vaikas būtų atskirtas nuo motinos ir išvežtas iš Lietuvos Respublikos.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

Atsakovas (toliau apeliantas) atskiruoju skundu prašo panaikinti 2014 m. sausio 13 d. nutartį šiais argumentais:

1. Norvegijoje byla dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo yra pradėta nagrinėti ankščiau (2013 m. lapkričio 19 d.), nei užvesta ši civilinė byla, todėl teismas neturėjo jurisdikcijos spręsti laikinųjų apsaugos priemonių klausimo, uždraudžiančio vaiką išsivežti iš Lietuvos. Jeigu Norvegijoje sprendimas būtų priimtas ankščiau ir vaiko gyvenamąją vietą nustatytų su apeliantu, tai sprendimo būtų neįmanoma įvykdyti.

2. Ieškovė nebuvo pateikusi jokios informacijos apie vaiko ryšius su Norvegija, todėl teismas negalėjo įvertinti, kur yra vaiko nuolatinė gyvenamoji vieta. Jeigu teismas nustatytų, jog jo gyvenamoji vieta yra Norvegijoje, būtų nelogiška teismo nutartis, draudžianti vaiką išvežti į jo nuolatinę gyvenamąją vietą. Iki vaikui gimstant ir po jo gimimo iki 2013 m. rugsėjo 9 d. (b. l. 53–54), ieškovė gyveno kartu su apeliantu Norvegijoje, joje dirbo pagal darbo sutartį, lankėsi pas gydytojus, prižiūrinčius nėštumą, jai buvo paskirta vaiko pašalpa (b. l. 65–66, 91–93, 57–58, 72–73, 61–64). Nutraukusi santykius su apeliantu, ieškovė kreipėsi Norvegijoje dėl papildomos pašalpos, kaip vienišas asmuo auginantis vaiką Norvegijoje nuo 2013 m. spalio 1 d. (b. l. 63–64). Net kelios dienos iki ieškinio pateikimo, ieškovė gyveno Norvegijoje, kaip nuolatinė gyventoja tebegaudavo pašalpą vaikui (b. l. 69–70). Ieškovė pati deklaravo vaiko gyvenamąją vietą Norvegijoje (b. l. 57–58), vaiko gimimas buvo įregistruotas Norvegijoje ir suteiktas asmens kodas (b. l. 55–56). Vaikas buvo prižiūrimas ligoninėje Norvegijoje (b. l. 67–68). Be apelianto sutikimo nuolatinės vaiko gyvenamosios vietos ieškovė negalėjo pakeisti, todėl tik Norvegijos teismas gali spręsti klausimą dėl vaiko gyvenamosios vietos, įskaitant tokių laikinųjų apsaugos priemonių klausimą.

3. Didesnį pavojų vaiko saugumui kelia pati ieškovė, vaiką išveždama į Egiptą ir tą faktą nuslėpdama nuo apelianto (b. l. 94–96). Ieškovė žinojo, jog sutikimo apeliantas neduos, todėl ir kreipėsi į teismą dėl laikinųjų priemonių taikymo. Byloje liko neįvertintas faktas, jog vaikas vienas, be tėvų, buvo paliktas Ispanijoje nuo 2013 m. lapkričio mėn. iki 2014 m. sausio mėn., pas ieškovės tėvus. Tai rodo, kad ieškovė netinkamai rūpinasi vaiku. Ieškovė nuolat keisdama aplinką kenkia vaikui, nes vaikas negyvena stabilioje aplinkoje. Apelianto žiniomis, ieškovė 2012 m. rugpjūčio 25 d. paliko vaiką Lietuvoje, kuomet buvo išvykusi į Norvegiją. Ieškovė pati, vaiką palikdama vieną ir keisdama jo gyvenamąją vietą, pažeidžia vaiko interesu ir jo teises.

4. Teismas nenustatė bendravimo tvarkos su vaiku.

Ieškovė atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo atskirąjį skundą atmesti ir palikti 2014 m. sausio 13 d. nutartį nepakeistą šiais argumentais:

1. 2014 m. vasario 26 d. nutartimi teismas sustabdė šios bylos nagrinėjimas, iki kol Norvegijoje bus išnagrinėta apelianto užvesta civilinė byla dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo. Akivaizdu, jog Norvegijos teismui išsprendus bylą arba pripažinus, jog byla Norvegijos teisme iškelta pažeidus teismingumą, ši civilinė byla būtų atnaujinta ir išspręsta iš esmės. Todėl apelianto argumentai, jog pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės gali sutrukdyti galimai jam palankaus teismo sprendimo Norvegijoje vykdymui yra nepagrįsti.

2. Teismas pagrįstai išsprendė laikinųjų apsaugos priemonių klausimą, nes vaikas nuo gimimo gyvena su motina. Vaikas yra Lietuvos pilietis, 2013 m. balandžio 22 d. gimė Lietuvoje, nuo 10 dienos nuo vaiko gimimo jo gyvenamoji vieta yra deklaruota Lietuvoje, adresu Kaunas, (duomenys neskelbtini) g. 11. Byloje pateikti išrašai iš vaiko asmens sveikatos kortelės patvirtina apie mažamečio apsilankymus, apžiūras bei atliktus tyrimus pas sveikatos gydytojus Lietuvoje 2013-06-14, 2013-06-21, 2013-08-21, 2013-08-23, 2013-09-17, 2013-09-19, 2013-10-11, 2013-10-14, 2013-11-12, 2014-01-16, 2014-01-28 dienomis, kas pagrindžia, jog visą minėtą laiką faktinė vaiko nuolatinė gyvenamoji vieta buvo ne Norvegijoje, o Lietuvoje. Ieškovė buvo nuvykusi į Norvegiją tik parsivežti savo asmeninių daiktų (išskrido sekmadienio vakarą ir grįžo - po paros - antradienio rytą), tad tikrai nėra pagrįsta laikyti, kad tokia kelionė kelių mėnesių kūdikiui būtų į naudą (įvertinant, kad skrydis buvo su persėdimu).

3. Apelianto teiginiai apie tai, kad ieškovė neva nesudaro jam sąlygų bendrauti su sūnumi, yra nepagrįsti. Vaikas į Egiptą ir Ispaniją kartu su ieškove vyko laikinai (atostogų). Minėtų vizitų metu galimybės apeliantui bendrauti su sūnumi niekaip nebuvo apribotos, kliūtys bendravimui nebuvo daromos. Priešingai apelianto teiginiams, jo su atskiruoju skundu į bylą pateiktas elektroninis susirašinėjimas su ieškove tik patvirtina, kad apeliantas yra laukiamas ir jam nėra sudaroma kliūčių susitikti su sūnumi. Šiuo metu ieškovė yra vaiko auginimo atostogose, tad tik šiuo metu ir turi galimybę su sūnumi aplankyti Egiptą ir Ispaniją - 2014 metų balandžio mėnesį baigiasi vaiko auginimo atostogos, ieškovė planuoja grįžti į darbą ir tokių išvykų nebus.

4. Apelianto teiginiai, neva ieškovė neužtikrina mažamečiam vaikui stabilios emocinės ir socialinė aplinkos, yra nepagrįsti. Vaikas yra pripratęs ir emociškai prisirišęs prie mamos (ieškovės) bei artimos aplinkos žmonių, su kuriais nuolat „gyvai“ bendrauja - savo senelių (ieškovės tėvų), kurie taip pat gyvena Kaune, Lietuvoje. Ieškovė tenkina kasdieninius mažamečio sūnaus poreikius, žino jo dienotvarkę, įpročius, kalba vaikui suprantama kalba, tokiu būdu sukuria vaikui emociškai ir socialiai stabilią aplinką, prie kurios vaikas yra pripratęs. Atitinkamai, vaikas yra pripratęs ir prie savo senelių (ieškovės tėvų), kurie dėl glaudaus ryšio su dukra (ieškove) taip pat neišvengiamai nuolat dalyvauja mažamečio gyvenime. Ieškovė nesamdo auklės - esant reikalui (pvz., apelianto atskirajame skunde nurodomo ieškovės trumpo vizito į Norvegiją metu arba iškilus kitoms būtinoms aplinkybėms) mažametį vaiką prižiūri berniuko senelė (ieškovės mama). Vaiko teisių apsaugos skyriaus 2014-02-10 išvada (b. l. 77–79) patvirtina, kad ieškovės šeima nėra įrašyta į socialinės rizikos šeimų, auginančių vaikus, sąrašą; ieškovė tenkina kasdieninius sūnaus poreikius, žino jo dienotvarkę, įpročius, taigi, ieškovė sūnumi rūpinasi tinkamai. Iškilus aplinkybėms, kai ieškovė negali būti su sūnumi (buitinės priežastys, egzaminai universitete), sūnų prižiūri ir juo pasirūpina ieškovės mama, kurią vaikas puikiai pažįsta, ir prie kurios jis yra pripratęs. Apelianto minimų atostogų Ispanijoje metu, ieškovei dėl sesijos universitete grįžus į Lietuvą anksčiau, vaikas nurodytoje šalyje liko ir ne už ilgo saugiai grįžo būtent su ieškovės mama.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės – nustatyta nepilnamečio vaiko gyvenamoji vieta su ieškove ir uždrausta apeliantui išsivežti nepilnametį sūnų iš Lietuvos Respublikos be atskiro teismo leidimo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Vadovaujantis Civilinio proceso kodekso (toliau CPK) 144 straipsnio 1 dalis, teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu jų nesiėmus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. CPK 145 straipsnio 1 dalies 13 punkte įtvirtinta, kad laikinosios apsaugos priemonės, kurių nesiėmus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti nebeįmanomas, gali būti taikomos ne tik tos, kurios numatytos CPK, tačiau ir tos, kurios numatytos kituose įstatymuose. Vienas iš tokių įstatymų yra CK 3.65 straipsnis, kuriame numatytas laikinųjų apsaugos priemonių institutas, taikytinas ir bylose, kuriose sprendžiami ginčai dėl nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos ir bendravimo su vaiku tvarkos nustatymo (CK 3.170 str., 3.174 str.). CK 3.65 straipsnyje įtvirtinta, kad teismas, atsižvelgdamas į sutuoktinių vaikų, taip pat į vieno sutuoktinio interesus, gali taikyti laikinąsias jų apsaugos priemones, kol bus priimtas teismo sprendimas. Viena iš tokių apsaugos priemonių, numatytų CK 3.65 straipsnio 2 dalyje, kurią ir prašė taikyti ieškovė, yra nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos nustatymas su vienu iš tėvų (CK 3.65 straipsnio 2 dalies 2 punktas).

Apelianto teigimu, byla dėl nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos nustatymo kompetentinga Norvegijos Bergeno apygardos teismui, nes minėtame teisme byla dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo apelianto iniciatyva pradėta nagrinėti anksčiau (t. y. 2013 m. lapkričio 19 d.) nei Kauno apylinkės teisme (2013 m. lapkričio 28 d.). Todėl Norvegijos teismui galimai nustačius vaiko gyvenamąją vietą su tėvu, neva gali susidaryti situacija, jog dėl Kauno apylinkės teismo taikytų laikinųjų apsaugos priemonių nebus galima įvykdyti Norvegijos teismo sprendimo. Be to, Kauno apylinkės teismas laikinąsias apsaugos priemones pritaikė neturėdamas duomenų apie vaiko ryšius su Norvegija: vaiko nuolatinė gyvenamoji vieta buvusi Norvegijoje, o ieškovė be atsakovo pritarimo neturėjo teisės jos pakeisti.

Nustatyta, jog Kauno apylinkės teismas 2014 m. vasario 26 d. nutartimi sustabdė šią civilinę bylą, iki kol bus išnagrinėta Norvegijos Bergeno apygardos teisme civilinė byla Nr. 13-190888TVI-BBYR pagal ieškovo K. M. ieškinį atsakovei K. I. C. dėl nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos nustatymo (CPK 163 straipsnio 1 dalies 3 punktas), nes byla Norvegijos Karalystės teisme iškelta ankščiau nei Lietuvos Respublikos teisme, kas pagal Lugano konvencijos 28 straipsnio 1 dalį yra pagrindas stabdyti šią civilinę bylą. Tačiau minėtas civilinės bylos sustabdymas ar sustabdymo pagrindas niekaip neįtakoja pirmiau priimta teismo nutartimi pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrįstumo.

Sutiktina su apeliantu, kad teismas, užsienio elementą turinčioje byloje, pirmiausia turi išspręsti, ar jis yra kompetentingas nagrinėti konkrečią bylą. Jurisdikcijos nustatymo taisyklės ir pagrindai bet kokio pobūdžio civilinėse bylose, susijusioms su tėvų pareigų skyrimu, naudojimusi jomis, perdavimu, apribojimu ar atėmimu (1 straipsnio 1 dalies b punktas), konkrečiai susijusioms su globos ir bendravimo teisėmis (1 straipsnio 2 dalies a punktas), yra įtvirtintos 2003 m. lapkričio 27 d. Tarybos reglamente (EB) Nr. 2201/2003 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų, susijusių su santuoka ir tėvų pareigomis, pripažinimo bei vykdymo, panaikinančiame Reglamentą (EB) Nr. 1347/2000. Jurisdikcijos pagrindai, susiję su tėvų pareigų įgyvendinimu, nustatyti šiame Reglamente, yra suformuluoti kuo labiausiai atsižvelgiant į vaiko interesus, ypač į artumo kriterijų, kuris reiškia tai, kad jurisdikcija turėtų pirmiausia priklausyti vaiko nuolatinės gyvenamosios vietos valstybei narei, išskyrus tam tikrus vaiko gyvenamosios vietos pakeitimo atvejus arba pagal tėvų pareigų turėtojų susitarimą (Reglamento preambulės 12 punktas, 8 straipsnis). Taigi pagrindinis šios kategorijos bylų teismingumą nusakantis kriterijus yra vaiko nuolatinė gyvenamoji vieta. Pažymėtina, kad Reglamentas neapibrėžia, kas turėtų būti pripažįstama nuolatine gyvenamąja vieta. Nuolatinės gyvenamosios vietos nustatymas yra fakto klausimas (Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus 2013 m. gegužės 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2S-383-210/2013; Kauno apygardos teismo 2014 m. vasario 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2S-601-324/2014).

Šiuo atveju teismas ieškinį priėmė, todėl iškėlus civilinę bylą pagrįstai sprendė klausimą pagal ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo (CPK 137 str., 144 str. 3 d.). Teismas pagrįstai konstatavo, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymo metu vaikas faktiškai gyvena su motina (ieškove) Lietuvoje, o ne Norvegijoje ir apeliantas šių aplinkybių neginčija. Vaikas yra Lietuvos pilietis, (duomenys neskelbtini) gimė Lietuvoje (b. l. 10) ir nuo 2013 m. balandžio 22 d., t. y. po dešimties dienų po jo gimimo, vaiko gyvenamoji vieta yra deklaruota Lietuvoje, adresu (duomenys neskelbtini) g. 11, Kaunas (b. l. 14). Apelianto pateikiami įrodymai, jog iki vaikui gimstant ieškovė gyveno kartu su apeliantu Norvegijoje, joje dirbo pagal darbo sutartį, lankėsi pas gydytojus, prižiūrinčius nėštumą (b. l. 65–66, 91–93, 57–58, 72–73, 61–64), neturi įtakos laikinųjų apsaugos priemonių klausimo išsprendimui, nes visi jie apie ieškovės gyvenimą iki sūnaus gimimo, o ne jam gimus. Apeliantas taip pat pateikė įrodymus, jog ieškovė ir po vaiko gimimo ((duomenys neskelbtini) nenutraukė sąsajų su Norvegija, ji, 2013 m. rugsėjo 9 d. (b. l. 53–54) nutraukusi santykius su apeliantu, kreipėsi Norvegijoje dėl papildomos pašalpos, kaip vienišas asmuo auginantis vaiką Norvegijoje nuo 2013 m. spalio 1 d. (b. l. 63–64); net kelios dienos iki ieškinio pateikimo, ieškovė gyveno Norvegijoje, kaip nuolatinė gyventoja tebegaudavo pašalpą vaikui (b. l. 69–70); ieškovė pati deklaravo vaiko gyvenamąją vietą Norvegijoje (b. l. 57–58); vaiko gimimas buvo įregistruotas Norvegijoje ir suteiktas asmens kodas (b. l. 55–56); vaikas buvo prižiūrimas ligoninėje Norvegijoje (b. l. 67–68). Tačiau, apeliacinės instancijos teismo nuomone, šie apelianto įrodymai nepaneigia ieškovės pateiktų įrodymų, jog vaikas gimė Lietuvoje ir nuo gimimo negyveno skyrium nuo motinos ar ilgesnį laiką nuo jos buvo atskirtas. Pati ieškovė prašyme taikyti laikinąsias apsaugos priemonės (b. l. 16–18) pripažįsta, jog ji su sūnumi nuo 2013 m. rugpjūčio mėnesio, kuriam tuo metu buvo 4 mėn., nuolat gyvena Lietuvoje (Kaune), medicinos priežiūros įstaigoje užvesta vaiko sveikatos priežiūros kortelė. Atkreiptinas dėmesys, jog vadovaujantis apelianto į bylą pateiktais rašytiniais įrodymais - Norvegijos institucijos pranešimu apie sprendimą dėl vaiko pašalpos (b. l. 63–64) - galima daryti išvadą, kad net ir trumpą laiką būdama Norvegijoje ieškovė su mažamečiu sūnumi gyveno viena, su vaiko tėvu (atsakovu) kartu negyveno (kaip nurodyta minėtame pranešime, „vaiko pašalpą Jūs gausite didesnę, nei faktinis vaikų skaičius (padidinta vaiko pašalpa), nes Jūs gyvenate viena su vaiku, ir negyvenate kartu su vaiku/vaiku tėvu“). Kadangi šalys nesutaria dėl to, kur turėtų gyventi vaikas iki bus priimtas teismo sprendimas dėl ginčo dėl vaiko gyvenamosios vietos, tai pirmosios instancijos teismas nustatęs, kad šalių sūnus su motina faktiškai gyvena Lietuvoje, visiškai pagrįstai ėmėsi spręsti laikinųjų apsaugos priemonių klausimą. Apelianto pozicija, jog be jo sutikimo sūnaus gyvenamosios vietos ieškovė negalėjo pakeisti, vertinama kaip neturinti įtakos šio klausimo teisingam išsprendimui, juolab byloje nėra duomenų, kurie įstatymo nustatyta tvarka būtų konstatavę neteisėtą vaiko išvežimą iš Norvegijos.

Nustačius aplinkybę, kad vaikas nuo gimimo visuomet gyveno su motina (ieškove), pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad jo gyvenimas kartu su motina geriausiai atitinka vaiko interesus ir jo teisę turėti saugią, stabilią aplinką, kas buvo pagrindu, kaip laikinąją apsaugos priemonę, nustatyti nepilnamečio vaiko gyvenamąją vietą su ieškove, iki bus išnagrinėta civilinė byla ir priimtas teismo sprendimas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, jog keičiant vaiko šeimos aplinką būtina nustatyti, kad esanti aplinka jam tapo nesaugi, nebeatitinka reikalavimų vaiko normaliam vystymuisi, o tokia aplinka jam būtų sukurta pakeitus vaiko gyvenamąją vietą nustatant ją su kitu iš jo tėvų. Teismui būtina įvertinti aplinką, kurioje vaikas gyvena teismo sprendimo priėmimo momentu, jos tinkamumą vaiko vystymuisi ir nustatyti, ar yra būtinas vaiko interesams šios aplinkos keitimas (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. spalio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-506/2008; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. sausio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-153/2013).

Tai, jog vaikas negyveno skyriumi su ieškove, nėra byloje duomenų, kad mažamečiu vaiku atsakovas rūpinosi savarankiškai, rodo, jog vaikas yra pripratęs ir emociškai prisirišęs prie mamos (ieškovės) bei artimos aplinkos žmonių (pvz. ieškovės tėvų). Vaiko teisių apsaugos skyriaus 2014 m. vasario 10 d. išvada (b. l. 77–79) patvirtina, jog ieškovė tenkina kasdieninius mažamečio sūnaus poreikius, žino jo dienotvarkę, įpročius, kalba vaikui suprantama kalba, tokiu būdu sukuria vaikui emociškai ir socialiai stabilią aplinką, prie kurios vaikas yra pripratęs. Tuo tarpu, dėl gyvenimo skyrium glaudus socialinis ir emocinis ryšys tarp tėvo (apelianto) ir sūnaus nėra užsimezgęs, dėl ko vaiko atskyrimas nuo motinos (tarp tėvų vykstant ginčui dėl jo gyvenamosios vietos nustatymo) neabejotinai turėtų neigiamą įtaką vaiko psichinei ir emocinei būklei. Aplinkybė, kad vaikas kartu su motina atostogavo užsienyje nepaneigia teismo išvados, kad ieškovė užtikrina vaikui stabilią ir įprastą emocinę aplinką. Ieškovės paaiškinimu, ji buvo nuvykusi į Norvegiją tik parsivežti savo asmeninių daiktų (išskrido sekmadienio vakarą ir grįžo - po paros - antradienio rytą), tad sutiktina, jog tokia kelionė kelių mėnesių kūdikiui būtų varginanti. Vaiko priežiūra ieškovė pasirūpino, palikdama jį artimų vaiko giminaičių globai, kuomet vaiko tėvas gyvena skyrium ir dar kitoje valstybėje. Vaiko teisių apsaugos skyriaus 2014-02-10 išvada (b. l. 77–79) taip pat patvirtina, kad ieškovės šeima nėra įrašyta į socialinės rizikos šeimų, auginančių vaikus, sąrašą. Apeliacinės instancijos teismas šioje proceso stadijoje neturi duomenų, kurių pagrindu būtų galima manyti, jog iki bylos išnagrinėjimo šalių sūnaus gyvenimas su motina galėtų pakenkti vaiko ir jo tėvo interesams, kas būtų pagrindas ginčo laikinosios apsaugos priemonės netaikyti.

Apeliacinės instancijos teismas nemato pagrindo išreikalauti apelianto prašomus įrodymus (įrodymus, kuriam laikui ieškovė buvo išvykusi į Egiptą; kiek laiko vaikas buvo be motinos Ispanijoje; kuriam laikui ieškovė buvo išvykusi į Norvegiją), kaip neturinčių esminės įtakos apeliacijos rezultatui, kuomet jie negali patvirtinti apelianto nurodomų faktų, kad ieškovė daro vaikui socialinę, psichologinę žalą ar kelia emocinius išgyvenimus. Kita vertus, apeliantas jais siekia įrodyti savo ir vaiko tariamai pažeidžiamas teises tuo, kad be jo sutikimo ieškovė nepilnametį vaiką buvo išsivežusi į Egiptą, Ispaniją. Tačiau pagal taikytinų teisės aktų reikalavimus, Lietuvos Respublikoje gyvenančiam vaikui su vienu iš tėvų ar esant vieno iš tėvų sutikimui laikinai vykstant į užsienio šalis, kito tėvo sutikimas nėra būtinas (Šengeno sutartis; Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. vasario 28 d. nutarimas Nr. 302 „Dėl vaiko laikino išvykimo į užsienio valstybes, nepriklausančias Šengeno erdvei, tvarkos aprašo patvirtinimo“). Toks apelianto reikalavimas yra perteklinis, be pagrindo ribojantis ieškovės teises, kuomet reikalaujama suteikti teisę kontroliuoti motinos išvykas su vaiku (Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus 2013 m. gegužės 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-1239-232/2013). Taip pat apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog skundžiama nutartimi vaiko gyvenamosios vietos nustatymo su ieškove negalima pripažinti ginčo dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo pagal šalių pareikštus byloje reikalavimus išankstiniu išsprendimu, nes šioje proceso stadijoje taikant laikinąsias apsaugos priemones siekiama tik laikinai, bylos nagrinėjimo metu apsaugoti nepilnamečio vaiko interesus (CK 3.65 straipsnio 2 dalies 4 punktas), o ne išspręsti šalių ginčą iš esmės.

Pažymėtina, kad tėvai turi lygias teises ir lygias pareigas savo vaikams, nesvarbu, ar tėvai yra nutraukę santuoką ar gyvena skyrium. Už vaiko auklėjimą ir priežiūrą tėvai atsako bendrai ir vienodai (CK 3.159 straipsnio 2 dalis). Tokiu būdu byloje nesant duomenų, jog ieškovė nesudaro galimybės matytis vaikui su tėvu ar kokiais nors kitais veiksmais riboja vaiko bendravimą su tėvu, atsakovui neužkertama galimybė net ir pritaikius minėtas laikinąsias apsaugos priemones rūpintis vaiku, dalyvauti jo auklėjime ir pan. Paties apelianto pateiktas jam ieškovės rašytas elektorinis laiškas, jos su vaiku buvimo Egipte metu (b. l. 94–96), patvirtina, kad apeliantas turi galimybes bendrauti su sūnumi. Apelianto bendravimo tvarkos su vaiku apsektu teismas plačiau nepasisako, nes tai nėra šios bylos ginčo dalykas. Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis nustatyta (CPK 179 straipsnio 3 dalis), jog dėl šio ginčo yra priimta atskira Kauno apylinkės teismo 2014 m. vasario 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1114-375/2014, kurios teisėtumas ir pagrįstumas bus sprendžiamas apeliacine tvarka Kauno apygardos teismo civilinėje byloje Nr. 2S-1046-254/2014.

Apeliacinės instancijos teismo nuomone, nėra jokio pagrindo panaikinti taip pat ir kitą pritaikytą laikinąją apsaugos priemonę – uždraudimą apeliantui išsivežti nepilnametį sūnų iš Lietuvos Respublikos be atskiro teismo leidimo, iki bus išnagrinėta civilinė byla. Kaip jau buvo nurodyta, apeliantas Norvegijoje yra užvedęs civilinę bylą dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo kartu su juo, kas rodo šalių esminį nesutarimą dėl vaiko gyvenamosios vietos ir apelianto siekį gyventi kartu su vaiku. Šios aplinkybės patvirtina, jog tėvas gali mėginti vaiką išsivežti be ieškovės sutikimo, todėl papildoma priemonė – teismo leidimo gavimas, apeliantui siekiant pabūti su vaiku ne Lietuvos Respublikoje, aptariamu atveju yra tikslinga ir užtikrinanti ieškovės interesus bei kartu nepažeidžianti šalių lygiateisiškumo principo (CPK 17 straipsnis).

Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino byloje esančius įrodymus ir teisingai pritaikė materialinės bei procesinės teisės normas, todėl tenkinti atskirąjį skundą ir panaikinti skundžiamą nutartį nėra pagrindo (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Kauno apygardos teismas, vadovaudamasis Civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

atskirąjį skundą atmesti ir palikti Kauno apylinkės teismo 2014 m. sausio 13 d. nutartį nepakeistą.

Teisėja                                                                                     Dalė Burdulienė