Administracinė byla Nr. I-2497-629/2012

(Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00668-2012-8)

Procesinio sprendimo kategorija 35.2; 74.

(S)

VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. lapkričio 26 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Mildos Vainienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Mefodijos Povilaitienės, Gintaro Dzedulionio, dalyvaujant pareiškėjo Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje atstovei Vildai Vaičiūnienei, atsakovės Vilniaus miesto savivaldybės tarybos atstovei Neringai Aleksonytei, viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje pareiškimą atsakovei Vilniaus miesto savivaldybės tarybai dėl sprendimo panaikinimo, norminio akto teisėtumo ištyrimo,

n u s t a t ė:

Vyriausybės atstovas Vilniaus apskrityje (toliau – ir pareiškėjas) su pareiškimu (t. I, b. l. 88–98) kreipėsi į teismą prašydamas:

1. panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės tarybos (toliau – ir atsakovė, Savivaldybės taryba) 2012 m. vasario 8 d. sprendimo Nr. 1-433 „Dėl Vilniaus miesto savivaldybės gyventojų apklausos paskelbimo, apklausos komisijos sudarymo ir atrankinės Vilniaus miesto savivaldybės gyventojų apklausos telefonu tvarkos aprašo patvirtinimo“ (toliau – ir Sprendimas Nr. 1-433) 1 p.;
2. ištirti, ar Vilniaus miesto savivaldybės tarybos Sprendimo Nr. 1-433 3 p. patvirtintas Atrankinės Vilniaus miesto savivaldybės gyventojų apklausos telefonu tvarkos aprašas (toliau – ir Aprašas), ta apimtimi, kurioje nenumatyta detalizuota vietos gyventojų apklausos tvarka, atitinka Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo (toliau – ir VSĮ) 4 str. 6, 8, 10, ir 12 p. nuostatas bei 38 str. 3 d.;
3. ištirti, ar Vilniaus miesto savivaldybės tarybos sprendimo Nr. 1-433 3 p. patvirtintas Aprašas, ta apimtimi, kurioje nėra numatyti detalizuoti apklausos komisijos įgaliojimai, atitinka VSĮ 38 str. 3 d.;
4. pripažinus, kad Vilniaus miesto savivaldybės tarybos Sprendimo Nr. 1-433 3 p. patvirtintas Aprašas, ta apimtimi, kurioje nenumatyta detalizuota vietos gyventojų apklausos tvarka, neatitinka VSĮ 4 str. 6, 8, 10, 12 p. ir 38 str. 3 d. nuostatų ir ta apimtimi, kurioje nėra numatyti detalizuoti apklausos komisijos įgaliojimai, neatitinka VSĮ 38 str. 3 d. nuostatos, šį Aprašą ir jį patvirtinantį Sprendimo Nr. 1-433 3 p. panaikinti.

Pareiškėjas taip pat pateikė prašymą ( t. I, b. l. 151–153) sustabdyti administracinę bylą ir kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą (toliau – ir Konstitucinis Teismas) dėl VSĮ 38 str. 1 d. 4 p. atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 29 str. ir konstituciniam visų asmenų lygybės prieš įstatymą principui bei konstituciniam teisinės valstybės principui.

Pareiškėjo nuomone, Savivaldybės taryba Sprendimą Nr. 1-433 priėmė pažeisdama VSĮ 4 str. įtvirtintus savivaldybės veiklos ir savivaldybės institucijų priimamų sprendimų teisėtumo, veiklos skaidrumo ir žmogaus teisių ir laisvių užtikrinimo ir gerbimo principus bei VSĮ 38 str. 3 d. nuostatą, kuri numato Savivaldybės tarybai pareigą skelbiant apklausą, patvirtinti nustatytu būdu daromos apklausos tvarką, t. y. visumą vieningos sistemos esminių taisyklių (būdų, priemonių, terminų ir pan.), skirtų užtikrinti tinkamą teisės normų įgyvendinimą, nustatant atrankinės gyventojų apklausos telefonu organizavimo bei vykdymo taisykles, užtikrinančias vietos gyventojams lygias teises tiesiogiai pareikšti savo nuomonę, vienodas galimybes patekti tarp klausiamųjų vykdant telefoninę apklausą, gyventojų teises dalyvauti asmeniškai, bei statančias atrankinės gyventojų apklausos telefonu patikimumo duomenis ir normas, kaip bus statoma ar apklausiamas gyventojas yra savivaldybės gyventojas, turintis teisę rinkti šios savivaldybės tarybą. Pažymėjo, kad Savivaldybės taryba prieš skelbdama apklausą taip pat nenustatė apklausos komisijos įgaliojimų, todėl buvo padaryti esminiai procedūriniai pažeidimai, turėję įtakos sprendimo Nr. 1-433 1 p. vykdymui, t. y. apklausos paskelbimui ir jos vykdymui, ir tokiu būdu sprendimas Nr. 1-433 galėjo pažeisti viešąjį interesą.

Anot pareiškėjo, Savivaldybės taryba Apraše nenustatė VSĮ bendrąsias vietos gyventojų apklausos nuostatas detalizuojančios pasirinkto būdo (atrankinės gyventojų apklausos telefonu) apklausos tvarkos, todėl šis Aprašas negali būti laikomas VSĮ nurodytos tvarkos nustatymu ir tinkamu VSĮ 38 str. 3 d. įgyvendinimu. Pažymėjo, kad dauguma Aprašo nuostatų atkartoja VSĮ bendrąsias nuostatas, jas perrašant dalinai ar visa apimtimi. Nors Aprašo 15–18 bei 21 p. nustatytos papildomos nuostatos, tačiau tik vienų jų, nustatyta 15 p., yra susijusi su VSĮ 38 str. 3 d. normos tikslu, todėl, pareiškėjo manymu, atsakovė patvirtino tik menamą, o ne realią, aiškią ir skaidrią atrankinės gyventojų apklausos telefonu tvarką ir tokiais veiksmais pažeidė vietos gyventojų teisę į savivaldybės veiklos skaidrumą, priimamų teisės aktų teisėtumą, informaciją, t. y. teisės žinoti organizuojamos ir vykdomos apklausos telefonu tvarką, dėl ko nebuvo užtikrintas žmogaus teisių gerbimas bei Konstitucijos 25 str. įtvirtinta teisė gauti informaciją.

Pasak pareiškėjo, iš Aprašo nuostatų nėra aišku, kaip vykdant apklausą telefonu gyventojams būtų užtikrinamos lygios teisės tiesiogiai pareikšti savo nuomonę, kaip būtų nustatoma, ar apklausiamas gyventojas yra savivaldybės gyventojas, turintis teisę rinkti šios savivaldybės tarybą, bei kaip kiekvienam asmeniui, kuris galėtų būti apklausiamas, būtų užtikrintos vienodos galimybės patekti tarp apklaustųjų vykdant telefoninę apklausą. Apraše nenustatyti, kokie yra minimos atrankinės apklausos patikimumo duomenys, taip pat nenustatyta, kaip gali būti užtikrinama gyventojų teisė dalyvauti asmeniškai, vykdant atrankinę gyventojų apklausą telefonu, nors visų šių teisių ir principų visuma privalo atsispindėti pasirinkto būdo apklausos tvarkoje. Be to, vadovaujantis VSĮ 44 str., Apraše taip pat privalėjo būti nurodytos ir nuostatos, susijusios su merui priskirtos funkcijos – organizuoti apklausą – vykdymu, todėl Savivaldybės tarybai nenumačius detalizuotų normų apklausos tvarkoje, savivaldybės merui nustatytas pavedimas organizuoti apklausą „savivaldybės tarybos nustatyta tvarka“ tampa praktiškai neįgyvendinamu uždaviniu.

Pareiškėjas taip pat atkreipė dėmesį, jog Savivaldybės taryba šiuo atveju pasirinko apklausos komisijos įgaliojimus nustatyti pačiame Apraše, tačiau iš Aprašo turinio matyti, kad apklausos komisijos įgaliojimai nėra nustatyti. Be to, Aprašo 19 ir 21 p. nuostatos nėra suderintos juose nurodytų įpareigojimų laiko atžvilgiu, todėl toks reglamentavimas yra neaiškus ir įneša painiavos.

Paaiškino, kad Sprendimo Nr. 1-433 tikslas turėjo būti duomenų apie Vilniaus miesto savivaldybės gyventojų nuomonę dėl savivaldybės seniūnijų pertvarkos surinkimas, kuriuos Savivaldybės taryba pagal VSĮ 16 str. 2 d. 13 p. privalėjo įvertinti prieš priimdama sprendimą panaikinti seniūnijas. Šiuo sprendimu turėjo būti siekiama sužinoti realią, o ne menamą, vietos gyventojų nuomonę, kuri galėtų (o atsižvelgiant į VSĮ pagrindinius vietos savivaldos principus – net ir turėtų) turėti įtakos kitam Savivaldybės tarybos sprendimui priimti. Be to, pagal Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 7 str. nuostatas, priimdamas Aprašą,  savivaldybės administravimo subjektas privalėjo konsultuotis su visuomenės interesams tam tikroje srityje atstovaujančiomis organizacijomis, taip pat, prieš pasirinkdamas nustatytos apklausos būdą, turėjo atsižvelgti į vietos sąlygas ir aplinkybes, tačiau to nepadarė.

Dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą pareiškėjas paaiškino, jog VSĮ 38 str. 1 d. 4 p. nustačius, kad vietos gyventojų apklausa gali būti vykdoma atrankinės apklausos telefonu būdu, yra suponuojama tokia situacija, kad atliekant tokią apklausą gali būti neapklausti tie asmenys, kurie neturi telefono, todėl toks atrankinės apklausos būdas sudaro prielaidas sužinoti ne visų vietos gyventojų nuomonę, o tik tų, kurie turi telefonus. Kadangi vietos gyventojų apklausai gali būti teikiami klausimai, nesusiję su telefoniniu ryšiu, telefono turėjimas negali būti laikomas aplinkybe, kuri objektyviai pateisintų telefono neturinčių gyventojų eliminavimą dalyvauti vietos gyventojų apklausoje, taip suvaržant galimybes patekti tarp apklausiamųjų, kaip reikalaujama to paties VSĮ 36 str. 5 d. Todėl telefono neturinčių gyventojų teisės būti apklaustiems apribojimas, VSĮ nustatant galimybę vietos gyventojų apklausą atlikti atrankinės apklausos telefonu būdu, diskriminuotų juos telefonus turinčių gyventojų atžvilgiu, todėl pareiškėjo įsitikinimu, VSĮ 38 str. 1 d. 4 p. įtvirtintas vienas iš vietos gyventojų apklausos būdų – atrankinė gyventojų apklausa telefonu – prieštarauja Konstitucijos 29 str. ir konstituciniam visų asmenų lygybės prieš įstatymą principui bei teisinės valstybės principui.

Atsakovė Vilniaus miesto savivaldybės taryba atsiliepime (t. I, b. l. 115–123) prašė bylą nutraukti arba pareiškėjo prašymą atmesti kaip nepagrįstą.

Savivaldybės tarybos teigimu, kadangi į skundžiamą sprendimą perkeltos VSĮ nuostatos yra galiojančios ir jų privalu laikytis, todėl įstatymo nuostatų perkėlimas į žemesnės galios teisės aktą ir šių nuostatų pagrindu atliekami veiksmai yra visiškai teisėti. Teisės aktai nenustato draudimo viešojo administravimo subjektui į priimamus sprendimus perkelti įstatymų nuostatų, todėl pareiškėjo prašymo teiginiai, susiję su galimai neteisėtu teisės aktų nuostatų perkėlimu į Sprendimą Nr. 1-433, laikytini teisiškai nepagrįstais. Pažymėjo, jog pasirinktas apklausos būdas yra nurodytas VSĮ 38 str., todėl nei apklausos būdas, nei apklausos vykdymo principai, kurie įtvirtinti ir VSĮ IX skirsnyje, ir Savivaldybės tarybos Sprendimo Nr. 1-433 3 p. patvirtiname Apraše, nelaikytini galintys pažeisti viešąjį interesą. Atsakovės nuomone, pareiškėjo prašymo turinys įrodo ne skundžiamo akto neteisėtumą, bet pareiškėjo piktnaudžiavimą suteiktais įgaliojimas, siekiant iškėlus šį administracinį ginčą neteisėtai stabdyti Sprendimu Nr. 1-433 paskelbtą Vilniaus miesto savivaldybės gyventojų apklausą. Pasak atsakovės, priimdama Sprendimą Nr. 1-433, ji veikė pareiškėjo 2012 m. sausio 30 d. teikime Nr. 1T-2 nurodytu būdu, pagrįstai tikėdamasi, kad pareiškėjas savo įgaliojimus įgyvendins tik įstatymo nustatyta tvarka ir tik įstatymo nustatytiems tikslams pasiekti.

Be to, atsakovė nurodė, kad pareiškėjas į teismą kreipėsi praleidęs Lietuvos Respublikos savivaldybių administracinės priežiūros įstatyme (toliau – ir SAPĮ) nustatytą terminą. Atsakovės teigimu, pareiškėjas privalėjo į teismą kreiptis nepraleidęs 5 darbo dienų termino nuo to momento, kuomet pareiškėjas sužinojo, kad jo teikimas dėl skundžiamo akto nuostatų panaikinimo ar pakeitimo, nebuvo svarstytas. Paaiškino, kad pareiškėjas, atlikęs SAPĮ 5 str. 4 d. 1 p. ir 2 p. nustatytus veiksmus, t. y. sustabdęs Sprendimo Nr. 1-433 galiojimą, priėmęs teikimą dėl minėto sprendimo nuostatų panaikinimo, privalėjo tolesnius, iš šios įstatymo 5 str. 4 d. normos kylančius, veiksmus atlikti būtent per SAPĮ 5 str. 4 d. 3 p. nustatytą 5 darbo dienų terminą. Pažymėjo, kad Savivaldybės taryba 2012 m. vasario 15 d., t. y. artimiausiame posėdyje nuo Vyriausybės atstovo teikimo gavimo dienos, neapsvarstė pareiškėjo 2012 m. vasario 13 d. teikimo, taigi pareiškėjas privalėjo kreiptis į teismą per 5 darbo dienas nuo šio posėdžio, t. y. iki 2012 m. vasario 23 d. imtinai, tačiau, nors pareiškėjui buvo žinoma, jog atsakovė jo teikimo nesvarstė, pareiškėjas į teismą su kreipėsi 2012 m. kovo 2 d., t. y. akivaizdžiai praleidęs 5 darbo dienų SAPĮ nustatytą terminą tokiam reikalavimui pareikšti, todėl egzistuoja aplinkybės bylą pagal pareiškėjo prašymą nutraukti.

Atsakovės įsitikinimu, sisteminė VSĮ 38 str. 3 d. ir 42 str. 3 d. nuostatų analizė leidžia teigti, kad įstatymas nedraudžia tuo pačiu Savivaldybės tarybos sprendimu nustatyti ir apklausos tvarkos, ir apklausos komisijos įgaliojimų, taigi reikalavimo, kad būtent prieš skelbiant apklausą būtina patvirtinti apklausos tvarką ir nustatyti komisijos įgaliojimus VSĮ nenumato. Įgyvendinus VSĮ 38 str. 3 d. reikalavimus, t. y. Sprendimu Nr. 1-433 patvirtinus nustatytu būdu daromos apklausos tvarką ir apklausos komisijos įgaliojimus, nėra teisinio pagrindo pripažinti, kad paskelbus atrankinę Vilniaus miesto gyventojų apklausą buvo pažeisti teisės aktų reikalavimai.

Pasak Savivaldybės tarybos, Aprašo nuostatos yra pakankamai detalizuotos, kad būtų užtikrintas teisėtas ir skaidrus apklausos vykdymas. Pažymėjo, kad tiek VSĮ nuostatos, tiek Aprašo 5–15 p. reglamentuoja laisvo gyventojų dalyvavimo apklausoje, nediskriminavimo principus, reikalavimus apklausos dalyviams, reikalavimus Savivaldybės tarybos sprendimui dėl apklausos skelbimo ir kitos nuostatos užtikrina svarbiausius principus ir reikalavimus, keliamus atitinkamam gyventojų apklausos būdui. Atsakovės teigimu, pareiškėjas nepagrįstai kaip nereikšmingą įvardija Aprašo 16 p. nuostatą, kuri reglamentuoja, jog Savivaldybės taryba pasitelkia apklausai vykdyti nepriklausomą tiekėją (juridinį asmenį), turintį teisę vykdyti viešosios nuomonės sociologinius tyrimus pagal viešosios nuomonės tyrimų metodiką ir metodologiją, nes būtent Lietuvos Respublikos viešųjų pirkimų įstatymo nustatyta tvarka pasirinktam tiekėjui, turinčiam teisę vykdyti sociologines apklausas, yra pavedama vykdyti Sprendimu Nr. 1-433 paskelbtą apklausą pagal viešosios nuomonės tyrimų metodiką ir metodologiją, laikantis Apraše įtvirtintų gyventojų apklausos vykdymo principų.

Pažymėjo, kad Apraše nustatytos apklausos komisijos funkcijos, t. y., kad apklausos komisija priima tiekėjo pateiktus apklausos rezultatus, juos apibendrina, pateikia merui ir paskelbia per vietines (regiono) visuomenės informavimo priemones), yra pakankamos. Atkreipė dėmesį, jog VSĮ nuostatos nedraudžia Savivaldybės tarybai suteikti įgaliojimus Apklausos komisijai, apibendrinant apklausos rezultatus, juos įvertinti. Apklausos komisijai nesuteikta teisė apklausos rezultatų pagrindu priimti sprendimų, todėl pareiškėjo teiginiai dėl Aprašo 4 p. ir 19 p. nuostatų prieštaravimo VSĮ 46 str. normai, laikytini deklaratyviais ir nepagrįstais. Atsakovė taip pat pažymėjo, kad Sprendimu Nr.1-433 paskelbusi apklausą ir Aprašą būtent ir įgyvendino VAĮ 7 str. reikalavimą, o skelbti apklausą dėl apklausos tvarkos aprašo nei VSĮ, nei VAĮ nenurodo.

Atsakovės manymu, pareiškėjo teiginiai, kad pasirinkus atrankinę gyventojų apklausą telefonu yra diskriminuojami gyventojai, neturintys telefonų, laikytini teisiškai nereikšmingais, kadangi šis VSĮ 38 str. 1 d. 4 p. nustatytas apklausos būdas įstatymo leidėjo valia buvo pripažintas tinkama savivaldybės gyventojų dalyvavimo vietos valdyme forma. Atsižvelgiant į tai, kad apklausą įtvirtinta vykdyti Vilniaus miesto savivaldybės teritorijoje, šis būdas laikytinas priimtu, įvertinus sąlygas ir aplinkybes. Pažymėjo, kad pareiškėjas tariamus pažeidimus konstatuoja a priori. VSĮ numatyta gyventojų apklausa yra viena iš demokratijos įgyvendinimo formų, todėl pareiškėjo prašyme nurodyti teiginiai, kad tokios apklausos paskelbimas, prieštarauja viešajam interesui, laikytini nepagrįstais. Atsakovė taip pat atkreipė dėmesį, jog pagal VSĮ 36 str. 2 d. gyventojų apklausos rezultatai yra patariamojo pobūdžio, o nagrinėjamu atveju, apklausos paskelbimas ir vykdymas pats savaime jokių teisiškai negatyvių pasekmių nesukuria, kadangi Savivaldybės taryba nėra priėmusi sprendimo šios apklausos rezultatų pagrindu.

Atsakovės nuomone, pareiškėjo prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą yra fiktyvus, pateiktas siekiant vilkinti šios administracinės bylos nagrinėjimą. Nurodė, kad  pareiškėjo prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl VSĮ 38 str. 1 d. 4 p. atitikties Konstitucijos 29 str. motyvai nesukelia abejonių dėl nurodytos įstatymo normos konstitucingumo, nes VSĮ nuostatos, reglamentuojančios gyventojų apklausą, nenumato imperatyvo, kad, vykdant apklausą, privalo būti apklausti visi gyventojai, turintys teisę dalyvauti apklausoje, todėl pareiškėjo teiginys, kad neapklausti ir neišreiškę nuomonės liktų tik gyventojai, neturintys telefonų, laikytinas nepagrįstu. Pažymėjo, kad pagal pateiktą pareiškėjo prašymo motyvaciją, kiekvieną iš VSĮ įtvirtintų apklausos būdų tais pačiais teiginiais būtų galima bandyti įrodyti kaip prieštaraujantį asmenų lygiateisiškumo principui (pvz., jei būtų pasirinktas apklausos būdas – atrankinė gyventojų apklausa būstuose, pareiškėjas galėtų kelti klausimą, ar tokiu būdu nėra pažeidžiamos asmenų, neturinčių būsto, teisės ir pan.). Atsakovės nuomone, pareiškėjo prašyme išdėstyti teiginiai dėl atrankinės gyventojų apklausos būdo galimo prieštaravimo Konstitucijai yra labiau susiję su šios normos taikymu, negu su galimu prieštaravimu Konstitucijai. Pareiškėjo teiginiai, susiję su prielaida, kad vykdant gyventojų apklausą telefonu, nebus patikrinama, ar gyventojas yra nuolatinis savivaldybės gyventojas, susiję su šio apklausos būdo įgyvendinimu ir apklausos rezultatų patikimumo klausimais. Pažymėjo, kad apklausos rezultatų patikimumas gali būti patikrinamas Savivaldybės tarybai vertinant apklausos rezultatus, kartu ir atlikimo tvarką, todėl a priori sieti atrankinės gyventojų apklausos telefonu būdą su galimu asmenų lygiateisiškumo principo prieš įstatymą pažeidimu yra teisiškai nepagrįsta.

Teismo posėdyje Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje atstovė Vilda Vaičiūnienė prašė patenkinti pareiškimą, remdamasi jame nurodytais argumentais.

Teismo posėdyje atsakovės Savivaldybės tarybos atstovė Neringa Aleksonytė prašė pareiškimą atmesti, remdamasi atsiliepime nurodytais argumentais.

Pareiškimas atmetamas kaip nepagrįstas.

Byloje nustatyta, kad Vilniaus miesto savivaldybės taryba 2012 m. vasario 8 d. priėmė sprendimą Nr. 1-433 „Dėl Vilniaus miesto savivaldybės gyventojų apklausos paskelbimo, apklausos komisijos sudarymo ir atrankinės Vilniaus miesto savivaldybės gyventojų apklausos telefonu tvarkos aprašo patvirtinimo“ (b. l. 13), kurio 1 p. paskelbė Vilniaus miesto savivaldybės gyventojų apklausą bei nustatė apklausos klausimų tekstą, teritoriją (Vilniaus miesto savivaldybės teritorija), apklausos būdą (atrankinė gyventojų apklausa telefonu), vykdytoją (Lietuvos Respublikos viešųjų pirkimų įstatymo tvarka nustatytas laimėtojas), laikotarpį (2012 m. vasario 13–20 d.).  Sprendimo Nr. 1-433 2 p. atsakovė sudarė apklausos komisiją, o 3 p. patvirtino Atrankinės Vilniaus miesto savivaldybės gyventojų apklausos telefonu tvarkos aprašą (t. I, b. l. 14–15).

Pareiškėjas, pasinaudojęs SAPĮ 4 str. 7 d. ir  5 str. 4 d. 1 p. suteiktu įgaliojimu, 2012 m. vasario 10 d., potvarkiu Nr. 1P-7 (b. l. 34) sustabdė Sprendimo Nr. 1-433 1 p. vykdymą bei, vadovaudamasis SAPĮ 5 str. 4 d. 2 p., 2012 m. vasario 13 d. teikimu Nr. 1T-3 (b. l. 35–39) pasiūlė Savivaldybės tarybai svarstyti Sprendimo N. 1-433 1 ir 3 p. panaikinimo klausimą arba 1.5 p. pakeitimo klausimą, užtikrinant, kad apklausos pradžia būtų ne ankstesnė nei 3 p. patvirtinto Aprašo, atitinkančio įstatymo reikalavimus, įsigaliojimo data, ir 3 p. pakeitimo klausimą, nustatant patvirtintame Apraše įstatymų reikalavimus atitinkančią tvarką, užtikrinančią įstatyme įtvirtintas gyventojų teises. Į teismą pareiškėjas kreipėsi 2012 m. kovo 2 d. (t. I, b. l. 1).

Atsakovė nurodo, kad pareiškėjas kreipėsi į teismą nesilaikydamas SAPĮ nustatytų terminų.

Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) 2012 m. spalio 17 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. AS-858-722-12 yra išaiškinęs, kad negalima teigti, kad Vyriausybės atstovui, įgyvendinančiam SAPĮ 4 str. 5 d. numatytus įgaliojimus ir besikreipiančiam į administracinį teismą su abstrakčiu pareiškimu ištirti norminio savivaldybės administracinio akto teisėtumą, taikytina SAPĮ 5 str. 1 d. numatyta jo įgaliojimų įgyvendinimo tvarka, t. y. jis turi pareigą kreiptis su motyvuotu teikimu siūlant atitinkamam savivaldybės administravimo subjektui svarstyti teisės akto pakeitimo ar panaikinimo klausimą (SAPĮ 5 str. 1 d.). SAPĮ 5 str. nei ekslicitiškai, nei implicitiškai nėra įtvirtinta SAPĮ 4 str. 5 d. nurodyto Vyriausybės atstovo įgaliojimo įgyvendinimo tvarka. Priešingai, ši teisės norma nukreipia į Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 110 str., nustatantį savivaldybių veiklos priežiūrą vykdančio Vyriausybės atstovo teisę kreiptis su pareiškimu į administracinį teismą, kad būtų ištirta, ar savivaldybių administravimo subjekto priimtas norminis administracinis aktas (ar jo dalis) atitinka įstatymą ar Vyriausybės norminį aktą, o ABTĮ 33 str. 3 d. expressis verbis įtvirtina, jog terminai pareiškimams, kuriuose prašoma ištirti norminių administracinių teisės aktų teisėtumą, administraciniam teismui paduoti nenustatomi.

Atsižvelgiant į minėtą teisinį reglamentavimą ir LVAT išdėstytą poziciją, teismas daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas termino pareiškimui paduoti nepraleido.

Dėl pareiškėjo prašymo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą dėl VSĮ 38 str. 1 d. 4 p. atitikties Konstitucijos  29 str. ir konstituciniam visų asmenų lygybės prieš įstatymą principui bei konstituciniam teisinės valstybės principui, teismas pažymi, kad bylos dėl teisės akto atitikimo Konstitucijai nagrinėjimo Lietuvos Respublikos Konstituciniame Teisme pagrindas yra teisiškai motyvuota abejonė, kad visas teisės aktas ar jo dalis prieštarauja Konstitucijai pagal normų turinį, reguliavimo apimtį, formą. Konstitucijoje nustatytą priėmimo, pasirašymo, paskelbimo ar įsigaliojimo tvarką (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 64 str. 1 d.).

Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija, įvertinusi pateiktą atsakovo prašymą dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą, pažymi, kad pagal ABTĮ 4 str. 2 d. administracinis teismas privalo kreiptis į Konstitucinį Teismą, kai teismui konkrečioje byloje kyla pagrįstų abejonių dėl taikytino įstatymo ar kito teisės akto atitikties Konstitucijai. Taigi pažymėtina, jog teismas kiekvienu konkrečiu atveju, atsižvelgdamas į esamos bylos aplinkybes ir toje byloje taikytiną teisinį reguliavimą, teisės aktų nuostatas, sprendžia, ar yra būtina kreiptis į Konstitucinį Teismą. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylos medžiagą, pateiktą pareiškėjo prašymą, atsižvelgusi į byloje keliamus klausimus, kilusį ginčą, taikytinas įstatymų ir kitų teisės aktų nuostatas, daro išvadą, kad šioje byloje nėra pagrįsto pagrindo manyti, kad nurodytos Vietos savivaldos įstatymo nuostatos prieštarauja Konstitucijai ir tenkinti pareiškėjo prašymą dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą.

Kaip matyti iš pareiškėjo pirmojo reikalavimo, Vyriausybės atstovas prašo panaikinti Sprendimo Nr. 1-433 1 p., argumentuodamas tuo, kad Savivaldybės taryba priėmė Sprendimą Nr. 1-433 skelbti apklausą, pažeidžiant VSĮ nustatytus reikalavimus ir esmines sprendimo priėmimo procedūras, dėl ko nebuvo užtikrintas objektyvus visų aplinkybių įvertinimas, ir tai lėmė nepagrįsto ir neteisėto Sprendimo Nr. 1-433 1 p. priėmimą.

Taigi pareiškėjas visų pirma prašo ištirti, ar Sprendimo Nr. 1-433 3 p. patvirtintas Aprašas, ta apimtimi, kurioje nenumatyta detalizuota vietos gyventojų apklausos tvarka, atitinka VSĮ 4 str. 6, 8, 10, ir 12 p. nuostatas bei 38 str. 3 d.

VSĮ 4 str. nustato pagrindinius principus, kuriais grindžiama vietos savivalda. Pareiškėjo nuomone, Aprašas ta apimtimi, kurioje nenumatyta detalizuota vietos gyventojų apklausos tvarka, neatitinka savivaldybės veiklos ir savivaldybės institucijų priimamų sprendimų teisėtumo principo, pagal kurį Savivaldybės institucijų ir kitų savivaldybės viešojo administravimo subjektų veikla ir visais jų veiklos klausimais priimti sprendimai turi atitikti įstatymų ir kitų teisės aktų reikalavimus (VSĮ 4 str. 6 p.), bendruomenės ir atskirų savivaldybės gyventojų interesų derinimo principo, pagal kurį Savivaldybės institucijų priimti sprendimai bendruomenės interesais neturi pažeisti įstatymų garantuotų atskirų gyventojų teisių (VSĮ 4 str. 8 p.), veiklos skaidrumo principo, pagal kurį Savivaldybės institucijų ir kitų savivaldybės viešojo administravimo subjektų veikla turi būti aiški ir suprantama savivaldybės gyventojams, kurie tuo domisi, jiems sudaromos sąlygos gauti paaiškinimus, kas ir kodėl daroma (VSĮ 4 str. 10 p.) ir žmogaus teisių ir laisvių užtikrinimo ir gerbimo principo, pagal kurį Savivaldybės institucijų ar valstybės tarnautojų priimami sprendimai turi nepažeisti žmogaus orumo, jo teisių ir laisvių, lygių galimybių (VSĮ 4 str. 12 p.).

Pagal VSĮ 38 str. 3 d. Savivaldybės taryba patvirtina nustatytu būdu daromos apklausos tvarką ir apklausos komisijos įgaliojimus.

Vertinant Aprašu reglamentuotą apklausos atlikimo tvarką, pažymėtina, kad Aprašo II skyriuje įtvirtintoje apklausos atlikimo tvarkoje nustatyta, kad dalyvavimas apklausoje yra laisvas (savanoriškas) ir grindžiamas visuotine, lygia teise tiesiogiai pareikšti nuomonę; apklausoje dalyvauja Savivaldybės gyventojai, kurie turi teisę rinkti Savivaldybės tarybą; apklausos metu gyventojai turi būti parenkami taip, kad kiekvienas, kuris galėtų būti apklausiamas, turėtų vienodas galimybes patekti tarp apklausiamųjų. Vertinant apklausos rezultatus, turi būti nurodomi jų patikimumo duomenys; gyventojų teisė dalyvauti apklausoje negali būti varžoma dėl jų lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų. Apklausą organizuoja meras Savivaldybės tarybos nustatyta tvarka. Apklausos paskelbimo iniciatyvos teisė priklauso Savivaldybės gyventojams ir Savivaldybės tarybai. Taip pat įtvirtinta, kas turi būti nurodyta Savivaldybės tarybos sprendime dėl apklausos paskelbimo, nustatytos teritorijos, kuriose gali būti surengta apklausa. Aprašo 15 p. pažymėta, kad apklausos klausimas (-ai) suformuluojamas (-i) taip, kad atsakymas (-ai) būtų: „taip“ arba „ne“, o Aprašo 16 p. nustatyta, kad Savivaldybės taryba pasitelkia apklausai vykdyti nepriklausomą tiekėją (juridinį asmenį), turintį teisę vykdyti viešosios nuomonės sociologinius tyrimus pagal viešosios nuomonės tyrimų metodiką ir metodologiją. Tiekėjas (laimėtojas) parenkamas vadovaujantis Lietuvos Respublikos viešųjų pirkimų įstatymu. Šalių (tiekėjo ir Savivaldybės) teisės, įsipareigojimai ir kitos sąlygos aptariami pasirašomoje paslaugų teikimo sutartyje. Teismas taip pat atkreipia dėmesį, jog Aprašo 3 p. įtvirtinta, kad Apraše neaptarti klausimai sprendžiami vadovaujantis VSĮ nuostatomis.

Teismo vertinimu, atsižvelgiant į nurodyta teisinį reglamentavimą bei Aprašu nustatytą apklausos atlikimo tvarką, nėra pagrindo teigti, jog toks Aprašu nustatytos tvarkos įtvirtinimas prieštarauja VSĮ 4 str. 6, 8, 10, ir 12 p. bei 38 str. 3 d. Kaip minėta, apklausą vykdys ne pati Savivaldybės taryba ar jos sudaryta komisija, o nepriklausomas tiekėjas (juridinis asmuo), turintis teisę vykdyti viešosios nuomonės sociologinius tyrimus pagal viešosios nuomonės tyrimų metodiką ir metodologiją, taigi Aprašu yra įtvirtinti pagrindinai tokios apklausos atlikimo principai, kurie, pažymėtina, neprieštarauja VSĮ 4 str. įtvirtintiems principams, o detalios apklausos vykdymo procedūros paliktos apklausą atliksiančio subjekto kompetencijai. Teismo nuomone, tai, kad dauguma Aprašo nuostatų atkartoja VSĮ bendrąsias nuostatas nepažeidžia vietos gyventojų teisės į savivaldybės veiklos skaidrumą, priimamų teisės aktų teisėtumą, informaciją. Apraše įtvirtinta, kad apklausoje gali dalyvauti tik Savivaldybės gyventojai, turintys teisę rinkti Savivaldybės tarybą, taip pat įtvirtinti asmenų lygybės ir nediskriminavimo principai (Aprašo 7, 10 p.), taigi šių principų turės laikytis subjektas, vykdantis apklausą, o tai, kad Apraše nenurodyta, kokiais konkrečiais būdais šiuos principus įgyvendins apklausos vykdytojas, nereiškia, kad nebuvo nustatyta apklausos tvarka ir taip pažeista VSĮ 38 str. 3 d.

Vyriausybės atstovas taip pat prašo ištirti, ar Sprendimo Nr. 1-433 3 p. patvirtintas Aprašas, ta apimtimi, kurioje nėra numatyti detalizuoti apklausos komisijos įgaliojimai, atitinka VSĮ 38 str. 3 d.

Apklausos komisijos įgaliojimus nustato Aprašo III skyrius, kuriame įtvirtinta, kad apklausos komisija apibendrina iš tiekėjo gautus apklausos rezultatus, pateikia merui ir paskelbia per vietines (regiono) visuomenines informavimo priemones. Taip pat nustatyta, kad apklausos komisija turi kitus Lietuvos Respublikos teisės aktais suteiktus įgaliojimus. Atsižvelgiant į šias nuostatas negalima teigti, kad komisijos įgaliojimai nėra nustatyti. Teismas pripažįsta, kad Aprašas komisijos įgaliojimų plačiai nedetalizuoja, tačiau iš Aprašo 19 p. yra visiškai aišku, kokios galios suteiktos komisijai, t. y. apklausos komisija per Apraše nustatytą 5 darbo dienų po apklausos pabaigos terminą turi apibendrinti apklausos rezultatus ir juos pateikti merui bei paskelbti per vietines informavimo priemones. Pažymėtina, kad VSĮ 38 str. 3 d. nenustato, kiek ir kokių įgaliojimų turi būti suteikiama komisijai, taip pat nenurodo, kaip detaliai komisijos įgaliojimai turi būti aptarti, todėl, teismo vertinimu, nėra pagrindo teigti, kad nagrinėjamu atveju buvo pažeista VSĮ 38 str. 3 d.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teismo nuomone, Aprašas atitinka VSĮ 4 str. 6, 8, 10, ir 12 p. bei 38 str. 3 d., todėl Aprašą patvirtinančio Sprendimo Nr. 1-433 3 p. nėra pagrindo panaikinti.

Dėl Sprendimo Nr. 1-433 1 p. teismas konstatuoja, jog pareiškėjas nepateikė jokių pagrįstų argumentų, kad nagrinėjamoje byloje buvo pažeistas viešasis interesas. Kaip minėta, šiuo sprendimo punktu buvo nuspręsta paskelbti Vilniaus miesto savivaldybės gyventojų apklausą. Ši apklausą buvo paskelbta atsižvelgiant į VSĮ 40 str. 3 d., pagal kurią savivaldybės taryba apklausos paskelbimo iniciatyvos teisę įgyvendina ne mažiau kaip 1/4 savivaldybės tarybos narių grupės reikalavimu reglamento nustatyta tvarka, siekiant išsiaiškinti gyventojų nuomonę dėl seniūnijų panaikinimo, kaip to reikalauja VSĮ 16 str. 2 d. 13 p. Sprendimo Nr. 1-433 1 p. taip pat nustatytas apklausos tekstas, teritorija, būdas, vykdytojas ir laikotarpis, kaip to reikalaujama VSĮ 42 str. 3 d., taigi teismo nuomone, viešasis interesas nagrinėjamu atveju pažeistas nebuvo.

Apibendrinat tai, kas išdėstyta, pareiškėjo pareiškimas atmetamas kaip nepagrįstas.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 str., 88 str. 1 p., 115 str. 1 d. 1 p., 127 str. 1 d., 129 str.,

n u s p r e n d ž i a :

Atmesti Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje pareiškimą kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėjai                                                                                                                                                                                           Milda Vainienė

Mefodija Povilaitienė

Gintaras Dzedulionis