Civilinė byla Nr. 2A-296/2014 (S)

              Proceso Nr. 2-55-3-01317-2011-1

              Procesinio sprendimo kategorijos:

              44.5.1; 44.5.2.1

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. kovo 6 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Alės Bukavinienės, Audronės Jarackaitės ir Danguolės Martinavičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo akcinės bendrovės DNB banko apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2013 m. sausio 23 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-1158-467/2013 pagal ieškovo akcinės bendrovės DNB banko ieškinį atsakovams uždarajai akcinei bendrovei „Audito ir turto vertinimo biuras“ ir akcinei bendrovei „Lietuvos draudimas“ dėl nuostolių atlyginimo; trečiasis asmuo – N. G.; išvadą byloje teikianti institucija – Turto vertinimo priežiūros tarnyba.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

              Ieškovas AB DNB bankas prašė pripažinti atsakovo UAB „Audito ir turto vertinimo biuras“ 2006 m. birželio 6 d. parengtą nekilnojamojo turto – žemės sklypo (duomenys neskelbtini) turto vertinimo ataskaitą neteisinga ir priteisti solidariai iš atsakovų UAB „Audito ir turto vertinimo biuras“, AB „Lietuvos draudimas“ 461 940,92 Lt nuostolių, 6 proc. dydžio metines procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas.

              Ieškovas ir trečiasis asmuo N. G. 2006 m. liepos 13 d. sudarė kreditavimo sutartį Nr. 3126-061L dėl 470 000 Lt paskolos suteikimo. Kreditavimo sutartyje numatyta, kad N. G. įsipareigojimų vykdymo užtikrinimui hipotekos lakštu turi būti įkeistas 3,9866 ha žemės sklypas (duomenys neskelbtini) be to, N. G. suteikiamo (panaudoto) kredito suma negali sudaryti daugiau kaip 70 procentų kredito grąžinimui užtikrinti bankui įkeisto nekilnojamojo turto rinkos/likvidacinės vertės. Jei kredito ir įkeisto turto santykis neatitinka kreditavimo sutartyje nustatyto, bankas turi teisę atsisakyti išduoti kreditą atitinkamai daliai. Ieškovui buvo pateikta atsakovo UAB „Audito ir turto vertinimo biuras“ 2006 m. birželio 23 d. atlikta turto vertinimo ataskaita ir turto vertės nustatymo pažyma, kuriose nurodyta, kad minėto sklypo rinkos vertė yra 676 000 Lt, likvidacinė vertė – 480 000 Lt. Tokio turto vertinimo pagrindu N. G. buvo išduota visa 470 000 Lt paskolos suma. N. G. kreditavimo sutartimi prisiimtus įsipareigojimus vykdė netinkamai, todėl ieškovas 2009 m. rugsėjo 11 d. pranešimu sutartį nutraukė. Ieškovo teigimu, pradėjus priverstinį skolos išieškojimą iš įkeisto turto, paaiškėjo, kad atsakovo UAB „Audito ir turto vertinimo biuras“ 2006 m. birželio 23 d. turto vertinimo ataskaitoje nurodyta turto rinkos ar likvidacinė vertė neatitinka tikrovės. Pagal ieškovo Turto vertinimo skyriaus 2009 m. gruodžio 10 d. išvadą sklypo rinkos vertė sudaro 15 000 Lt, o likvidacinė vertė – 10 000 Lt, t. y. keliasdešimt kartų mažesnė nei buvo nurodyta vertintojo parengtoje turto vertinimo ataskaitoje. Ieškovas, remdamasis neteisinga turto vertinimo ataskaita, išmokėjo N. G. 470 000 Lt paskolą, iš kurios negrąžinta 461 940,92 Lt. Ieškovo nuomone, šios sumos jis negali atgauti iš skolininko N. G. dėl vertintojo (atsakovo UAB „Audito ir turto vertinimo biuras“) kaltės, nes paskolos išmokėjimo metu turto vertinimo ataskaitos pagrindu pakankama laikyta įsipareigojimų įvykdymo priemonė yra netinkama ir nepakankama dėl neteisingai nustatytos įkeisto turto vertės. Ieškovo išmokėtą ir neatgautą paskolos sumą ieškovas vertina kaip tiesioginius nuostolius. Ieškovas su atsakovu UAB „Audito ir turto vertinimo biuras“ 2004 m. spalio 5 d. sudarė sutartį dėl turto vertinimo, kurioje numatyta, kad vertintojas visiškai atsako už turto rinkos bei likvidacinės vertės nustatymo tikslumą, teisingumą ir pagrįstumą bei teisės aktų nustatyta tvarka įsipareigoja atlyginti bankui žalą, padarytą dėl netinkamai atlikto turto vertinimo. Atsakovo UAB „Audito ir turto vertinimo biuras“ profesinę civilinę atsakomybę nuo 2005 m. rugsėjo 24 d. iki 2006 m. rugsėjo 23 d. buvo apdraudęs atsakovas AB „Lietuvos draudimas“, todėl, ieškovo nuomone, jų atsakomybė šiuo atveju yra solidari.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus apygardos teismas 2013 m. sausio 23 d. sprendimu ieškinį atmetė.

Teismas nustatė, kad ieškovas ir N. G. 2006 m. liepos 13 d. sudarė kreditavimo sutartį Nr. 3126-061L dėl 470 000 Lt paskolos suteikimo. Šioje sutartyje numatytų N. G. įsipareigojimų vykdymo užtikrinimui hipotekos lakštu buvo įkeistas 3,9866 ha žemės sklypas (duomenys neskelbtini) Tuo tikslu ieškovui buvo pateikta atsakovo UAB „Audito ir turto vertinimo biuras“ 2006 m. birželio 23 d. atlikta turto vertinimo ataskaita ir turto vertės nustatymo pažyma, kuriose nurodyta, kad minėto sklypo rinkos vertė yra 676 000 Lt, likvidacinė vertė – 480 000 Lt. N. G. buvo išduota visa 470 000 Lt paskolos suma. Pastarasis kreditavimo sutartimi prisiimtus įsipareigojimus vykdė netinkamai, todėl ieškovas 2009 m. rugsėjo 11 d. pranešimu sutartį nutraukė bei pradėjo priverstinį skolos išieškojimą iš įkeisto turto.

Ieškovas ieškinį grindžia jo ir atsakovo UAB „Audito ir turto vertinimo biuras“ 2004 m. spalio 5 d. sudaryta sutartimi Nr.774/2004 dėl turto vertinimo, kurios 2.1 punkte numatyta, kad ieškovas, pageidaudamas gauti turto rinkos ir/ar likvidacinės vertės įvertinimą, gali kreiptis pats ar nukreipti savo klientus į šį vertintoją. Tačiau teismas sprendė, kad nėra jokio pagrindo daryti išvadą, jog atsakovas UAB „Audito ir turto vertinimo biuras“, vertindamas ginčo turtą, veikė pagal su ieškovu sudarytą bendradarbiavimo sutartį, dėl to yra saistomas šios sutarties sąlygų ir jam kyla sutartinė atsakomybė. Teismo vertinimu, aplinkybė, kad ginčo Turto vertės nustatymo pažymos 3 punkte nurodyta, kad vertinimo atlikimo tikslas yra ne Turto vertinimo ataskaitos parengimas ieškovui, o turto rinkos vertės (likvidacinės vertės) nustatymas, įkeičiant sklypą ieškovui už gautiną kreditą, taip pat patvirtina, jog ginčo Turto vertinimo ataskaita parengta ne ieškovo užsakymu.

Ieškovas teiginį, kad atsakovas UAB „Audito ir turto vertinimo biuras“ neįvykdė pareigos teisingai atlikti turto vertinimą, įrodinėja ieškovo Turto vertinimo skyriaus 2009 m. gruodžio 10 d. išvada ir aplinkybe, kad ginčo žemės sklypo varžytynės neįvyko, nes neatvyko nė vienas pirkėjas. Teismas nesutiko su šiais ieškovo argumentais, nes jie nėra pagrįsti objektyviais ir neginčytinais įrodymais, t. y. pateikti įrodymai nėra pakankami konstatuoti atsakovo neteisėtus veiksmus, nustatant turto vertę. Teismo vertinimu, ieškovo Turto vertinimo skyriaus 2009 m. gruodžio 10 d. išvada nepaneigia atsakovo UAB „Audito ir turto vertinimo biuras“ ataskaitos išvadų.

Ieškovas remiasi AB „Lietuvos draudimas“ žalos administravimo byloje esančia UAB „Impeksservis“ nekilnojamojo turto rinkos vertės nustatymo ataskaita, kurioje nėra užfiksuota sodybos pamatų liekanų, ir Neries regioninio parko direkcijos informacija, kurioje teigiama, kad šioje teritorijoje nebuvo sodybų. Teismo vertinimu, šie įrodymai taip pat nepaneigia atsakovo UAB „Audito ir turto vertinimo biuras“ ataskaitos išvadų pagrįstumo. Teismas šių įrodymų nelaikė neginčijamai paneigiančiais atsakovo UAB „Audito ir turto vertinimo biuras“ ataskaitoje nustatytą turto vertę.

Teismo vertinimu, Turto vertinimo priežiūros tarnybos išvadoje užfiksuoti trūkumai vertintini tik formaliais, dėl kurių atsakovo ataskaita taip pat netampa neteisinga ar klaidinančia. Priežiūros institucijos nustatyti formalūs pažeidimai nepatvirtina ir nepaneigia, kad ataskaita turto vertės nustatymo aspektu yra neteisinga ar ydinga.

Aplinkybė, kad į parduodamo turto (žemės sklypo) varžytynes neatvyko nė vienas pirkėjas, teismo nuomone, taip pat negali būti pagrindu išvadai, jog turto vertė nustatyta netinkamai, nes į varžytynes neatvykti pirkėjai gali dėl įvairių priežasčių.

Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad jau po ieškinio pateikimo teismui 2011 m. liepos 7 d. turto perdavimo išieškotojui aktu ieškovas perėmė įkeistą žemės sklypą už 21 000 Lt ir tokiu būdu sumažino N. G. skolą ieškovui, tačiau ieškinio sumos minėta pinigų suma nesumažino. Teismo teigimu, pirmiausia būtina užbaigti pradėtą išieškojimo iš hipoteka įkeisto turto procedūrą tam, kad išaiškėtų, kuri skolos dalis liktų nepadengta ir kurią kitą skolininko turto dalį kreditorius galėtų reikalauti priteisti, proporcingai likusiam nepadengtam kreditoriaus reikalavimui. Nagrinėjamu atveju ieškovas neįrodė ir paties žalos fakto bei jo dydžio.

Teismas nurodė, kad byloje esantys įrodymai nesuponuoja neginčytinos išvados, jog kreditavimo sutartis negali būti įvykdyta iš skolininko N. G., kad yra išnaudotos visos negrąžinto kredito išieškojimo iš kredito gavėjo galimybės. Ieškovas nerealizavo visų savo galimybių išieškoti skolą iš paties skolininko turto. Be to, ieškovas nepagrįstai skolininko N. G. ir atsakovo (vertintojo) UAB „Audito ir turto vertinimo biuras“ atsakomybę laiko solidaria.

Ieškovo tvirtinimu, tarp atsakovo UAB „Audito ir turto vertinimo biuras“ veiksmų (ginčo ataskaitos parengimo) ir ieškovui atsiradusių pasekmių (nuostolių) yra priežastinis ryšys, nes atsakovo parengta neteisinga ataskaita buvo esminiu pagrindu suteikti trečiajam asmeniui N. G. paskolą, o šios ataskaitos pagrindu taikyta skolininko įsipareigojimų užtikrinimo priemonė (įkeistas hipoteka žemės sklypas) yra nepakankama. Dėl to ieškovas daro išvadą, kad dėl ieškovui atsiradusių nuostolių yra kaltas vertintojas (atsakovas). Tačiau teismas nesutiko su tokia išvada, nes ieškovas neįrodė priežastinio ryšio tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Iš nagrinėjamos bylos duomenų visiškai akivaizdu, jog ieškovo patirti nuostoliai dėl negrąžinamo kredito sąlygoti neteisėtų N. G. veiksmų, t. y. sutartinių įsipareigojimų nesilaikymo ir jų nevykdymo. Be to, nei kreditavimo sutartyje, nei kituose ieškovo pateiktuose dokumentuose nėra duomenų, kad kredito išdavimas N. G. ar kredito sumos nustatymas yra sąlygotas atsakovo UAB „Audito ir turto vertinimo biuras“ atlikto turto vertinimo ir/ar nustatytos turto vertės. Teismas pažymėjo, kad sprendimą suteikti/nesuteikti kreditą priėmė ieškovas, įvertindamas ir tuo pačiu prisiimdamas jo komercinei veiklai būdingą galimą kredito negrąžinimo riziką. N. G. pateikė ieškovui UAB „Audito ir turto vertinimo biuras“ atliktą Turto vertinimo ataskaitą, kurią pagal Kreditavimo vadovo nuostatas ieškovas privalėjo patikrinti (Kreditavimo vadovas „Įkeičiamo turto vertinimas“ Nr.11.01.02/24.0), tačiau, kaip tvirtina bylos duomenys, to nepadarė.

Teismas pažymėjo, kad civilinė atsakomybė netaikoma, taip pat asmuo gali būti visiškai ar iš dalies atleistas nuo civilinės atsakomybės CK 6.253 straipsnio 1 dalyje nurodytais pagrindais, įskaitant dėl nukentėjusiojo asmens veiksmų, kurie vertinami kaip rizikos prisiėmimas (CK 6.259 str.). Nagrinėjamu atveju ieškovas neatliko žemės sklypo vertinimo, nors tokią pareigą turėjo pagal Kreditavimo vadovo nuostatas, tokiu būdu prisiimdamas galimų nuostolių riziką. Be to, ieškovo nepakankamą rūpestingumą ir apdairumą, nepateisinamą riziką rodo ir tai, kad jis (bankas) N. G. (skolininkui) suteikė paskolą, kurios dydis yra apie 70 proc. įkeičiamo turto rinkos, o ne likvidacinės vertės, kaip nustatyta kreditavimo sutarties specialiosios dalies 13 punkte, t. y. suteikė daugiau paskolos, nei galėjo.

Remdamasis išdėstytais argumentais teismas padarė išvadą, kad nėra pagrindo tenkinti ieškovo ieškinį, todėl jį atmetė.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą argumentai

Apeliaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2013 m. sausio 23 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

              1. Dėl 2004 m. spalio 5 d. sutarties įtakos vertintojo (atsakovo UAB „Audito ir turto vertinimo biuras“) atsakomybei. Šios sutarties nuostatų taikymas turi įtakos tik vertintojo atsakomybės rūšiai – sutartinei ar deliktinei – o ne vertintojo atsakomybės sąlygoms apspręsti. Ieškovas pagrindė ir įrodė vertintojo civilinės atsakomybės sąlygas, taikomas tiek sutartinei, tiek deliktinei atsakomybei, todėl nepriklausomai nuo teismo išvadų 2004 m. spalio 5 d. sutarties taikymo klausimais, ieškinio reikalavimai turėjo būti patenkinti. Teismas netinkamai vertino 2004 m. spalio 5 d. sutarties sąlygas, ginčo ataskaitos parengimo aplinkybes ir padarė neteisingą išvadą dėl šios sutarties netaikymo ginčo santykiams. Teismas nepagrįstai reikalavo, kad būtų pateikti objektyvūs duomenys ar įrodymai apie N. G. nukreipimą pas atsakovą UAB „Audito ir turto vertinimo biuras“ ginčo turto vertei nustatyti. Teismas nepagrįstai teigia, kad ginčo ataskaitoje nurodytas tikslas negali būti vertinimas kaip Turto ataskaitos parengimas ieškovui. Šiuo atveju esmine aplinkybe, leidžiančia tinkamai kvalifikuoti šalis siejančius teisinius santykius, laikytina tai, kad ginčo ataskaitos užsakymo metu vertintojui buvo atskleista, kad turto vertinimo dokumentai bus skirti pateikti ieškovui, su kuriuo vertintoją 2004 m. spalio 5 d. sutarties pagrindu siejo sutartiniai santykiai. Vertintojas (atsakovas) šią aplinkybę patvirtino ginčo ataskaitoje, tokiu būdu jis žinojo ir suprato, arba turėjo žinoti ir suprasti, kad turto vertinimas turi būti atliktas laikantis 2004 m. spalio 5 d. sutarties pagrindu. Kita vertus, net šių aplinkybių nežinojimas ir nesuvokimas neatleido atsakovo nuo pareigos parengti teisingą ir teisės aktų reikalavimus atitinkančią turto vertinimo ataskaitą.

2. Dėl ginčo ataskaitos teisingumo. Ieškovas atsakovo (vertintojo) pareigų, atliekant ginčo turto vertinimą, pažeidimo faktą ir ginčo ataskaitos išvadų neteisingumą įrodinėjo kompleksu į bylą pateiktų įrodymų. Teismas atskirai nagrinėjo ieškovo argumentus ir juos pagrindžiančius įrodymus apie ginčo ataskaitą ir įvertino juos kritiškai. Apelianto nuomone, teismas klaidingai vertino byloje surinktus įrodymus, dažnai juos vertindamas izoliuotai, arba jų įrodomąją reikšmę vertindamas formaliai, ne visų surinktų įrodymų kontekste. Jeigu teismui kilo abejonių dėl byloje esančių įrodymų įrodomosios reikšmės ir įrodymų vertinimo, jis turėjo galimybe pasiūlyti šalims pateikti papildomus įrodymus (CPK 179 str. 1 d.). Jeigu apeliacinės instancijos teismas manytų, kad ieškovo nurodomo įrodymų komplekso byloje nepakanka vienareikšmei išvadai padaryti, apeliantas neprieštarautų svarstyti ekspertizės skyrimo klausimo.

3. Dėl nuostolių dydžio. Nesuprantama apie kokią įkeisto turto realizavimo procedūrą kalba pirmosios instancijos teismas, nes skolos išieškojimo iš įkeisto ginčo turto buvo baigta sudarius 2011 m. liepos 7 d. turto perdavimo išieškotojui aktą. Būtent dėl tos priežasties, kad iš perimto įkeisto turto vertės padengus dalį pagal paskolą priskaičiuotų palūkanų, ieškinio reikalavimai nebuvo sumažinti. Ieškovas byloje ir neteigė, kad atsakovo (vertintojo) ir N. G. atsakomybė yra solidari. Šiuo atveju taikytina CK 6.245 straipsnio 5 dalies nuostata, kad kreditorius iki pareikšdamas reikalavimus asmeniui, kuris pagal įstatymus ar sutartį atsakovo papildomai kartu su kitu asmeniu (subsidiarioji atsakomybė), turi pagrindiniam skolininkui pareikšti reikalavimą dėl nuostolių atlyginimo. Byloje esantys duomenys leidžia teigti, kad skolos išieškojimas iš N. G. nėra perspektyvus. Galimybių išieškoti skolą iš skolininko išnaudojimo aspektu pažymėtina, kad visada lieka minimalios ar bent teorinės galimybės išieškoti skolą iš pagrindinio skolininko. Tokiu būdu remiantis šia pozicija, suinteresuoti asmenys visada suras dar vieną neišnaudotą skolos išieškojimo galimybę, kad jų atžvilgiu nebūtų taikoma subsidiari atsakomybė.

4. Dėl priežastinio ryšio. N. G. veiksmai, gavus ir negrąžinus paskolos, yra nepakankami ieškovo žalai atsirasti, nes paskolos grąžinimas buvo užtikrintas žemės sklypo hipoteka. N. G. negrąžinus skolos, ieškovas prievolės įvykdymą (paskolos grąžinimą) būtų gavęs iš hipotekos. Šiuo atveju po paskolos išdavimo ir kreditavimo sutarties nutraukimo paaiškėjo, kad hipoteka įkeisto turto, kurį vertino atsakovas, vertė neatitinka ginčo ataskaitoje nurodytų duomenų. Apelianto nuomone, šis vertės neatitikimas susidarė ne dėl rinkos svyravimų ar kitų priežasčių, o dėl atsakovo (vertintojo) padarytų pažeidimų ir klaidingai nustatytos rinkos vertės. Nėra pagrindo teigti, kad ieškovas, suteikdamas paskolą, prisiima riziką už teisingą įkeičiamo turto rinkos vertės nustatymą. Šią riziką prisiima turto vertintojas ir jo civilinę atsakomybę draudžiantis draudikas. Teismas klaidingai nurodė, kad nėra duomenų, jog paskolos išdavimas N. G. ar jos sumos nustatymas yra sąlygotas atsakovo atlikto turto vertinimo ir/ar nustatytos turto rinkos vertės.

5. Dėl ieškovo kaip nukentėjusiojo asmens veiksmų. Teismo išvada apie Kreditavimo vadovo nuostatų pažeidimą yra nemotyvuota ir nepagrįsta. Iš šių nuostatų matyti, kad esant nepriklausomų turto vertintojų parengtam vertinimui, ieškovo Turto vertinimo skyrius atlieka patikrinimą tik tuo atveju, kai numato suteikti kredito dydis sudaro 1 mln. Lt ir daugiau. Teismas neteisingai aiškina kreditavimo sutarties 13 punktą. Šis punktas numato, kad N. G. suteikiamo (panaudoto) kredito suma negali sudaryti daugiau kaip 70 proc. Kredito grąžinimui užtikrinti ieškovui įkeisto nekilnojamojo turto rinkos/likvidacinės vertės. Ši nuostata dėl padarytos techninės klaidos yra nevienareikšmiška ir turi būti aiškinama atsižvelgiant į visas kreditavimo sutarties sudarymo aplinkybes.

              Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas UAB „Audito ir vertinimo biuras“ prašo Vilniaus apygardos teismo 2013 m. sausio 23 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

              1. Dėl ieškovo ir atsakovo UAB „Audito ir vertinimo biuras“ sutartinių santykių. Negalima nesutikti su teismo padaryta išvada, kad atsakovas ginčo ataskaitą parengė ne pagal 2004 m. spalio 5 d. sutartį, o kitu pagrindu, t. y. N. G. užsakius įvertinti ne jam, o kitam asmeniui – J. S. nuosavybės teise priklausantį žemės sklypą. Apeliantas netgi nepatvirtino aplinkybės, kad apskritai būtų siūlęs N. G. dėl vertinimo kreiptis pas atsakovą. Apeliantas nepaneigė aplinkybės, kad N. G. ieškovo klientu tapo jau po ginčo ataskaitos parengimo. Apelianto siūlomas 2004 m. spalio 5 d. sutarties nuostatų aiškinimas, kad neva turto vertintojas turi nuspėti, jog turto vertinimo užsakovas gali būti banko klientu, kai nė vienas jų apie šią aplinkybę turto vertintojo neinformuoja ir kai dar potencialaus ieškovo kliento su pačiu ieškovu nesieja jokie santykiai, neatitiktų ne tik teisingumo ir protingumo principų, tačiau prieštarautų sutarčių aiškinimo taisyklėms.

              2. Dėl žemės sklypo vertinimo atlikimo ir ginčo ataskaitos teisingumo. Nepaisant to, kad apeliantas skunde nurodė įrodymus, kurių pagrindu, apelianto nuomone, teismas turėjo padaryti išvadą, jog atsakovas parengė netinkamą ataskaitą ir dėl to joje nurodyti duomenys apie žemės sklypo vertę yra neteisingi, atsakovo įsitikinimu, tokios išvados padaryti negalima, tuo tarpu tam tikri neesminiai ir formalūs ataskaitos trūkumai neturi jokios įtakos nustatytos žemės sklypo vertės teisingumui ir pagrįstumui.

              3. Dėl civilinės atsakomybės sąlygų, priežastinio ryšio nustatymo, nuostolių dydžio ir ieškovo veiksmų. Negalima nesutikti su teismo padaryta išvada, kad ieškovas šioje byloje neįrodė net civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų, žalos fakto, bet ir dydžio. Teismas skundžiamame sprendime teisingai įvertino ir paties ieškovo veiksmus, atliktus N. G. suteikiant paskolą.

              Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas AB „Lietuvos draudimas“ prašo Vilniaus apygardos teismo 2013 m. sausio 23 d. sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad skundžiamas sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas. Šis atsakovas visa apimtimi palaiko teismo sprendimą ir savo paaiškinimus, pateiktus byloje.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

              Ieškovas AB DNB bankas su trečiuoju asmeniu N. G. 2006 m. liepos 13 d. sudarė kreditavimo sutartį Nr. 3126-06IL (toliau – kreditavimo sutartis) dėl 470 000 Lt kredito suteikimo, kurį pagal šios sutarties specialiosios dalies 9 punktą ieškovas galėjo panaudoti (paimti) iki 2007 m. gegužės 31 d. (t. 1, b. l. 7-13). Pagal kreditavimo sutarties specialiosios dalies 10.1 punktą kredito gavėjo N. G. įsipareigojimų vykdymo užtikrinimui hipotekos lakštu turėjo būti įkeistas 3,9866 ha žemės sklypas (duomenys neskelbtini) kredito gavėjas hipotekos forminimo metu turėjo būti įkeičiamo turto savininku. Kreditavimo sutarties specialiosios dalies 13 punkte numatyta, kad kredito gavėjui suteikiamo (panaudoto) kredito suma negali sudaryti daugiau kaip 70 proc. kredito grąžinimui užtikrinti ieškovui įkeisto nekilnojamojo turto, įvertinto ieškovo nustatyta tvarka, rinkos/likvidacinės vertės; jei kredito ir įkeisto turto santykis neatitinka sutartyje nustatyto, bankas turi teisę atsisakyti išduoti kreditą atitinkamai daliai. Minėtas žemės sklypas ieškovui hipotekos lakštu įkeistas 2006 m. liepos 14 d., o 470 000 Lt kreditas N. G. suteiktas (kredito suma pervesta į N. G. sąskaitą) 2006 m. liepos 20 d. (t. 1, b. l. 14-16, 17), prieš tai ieškovui pateikus N. G. užsakymu atsakovo UAB „Audito ir turto vertinimo biuras“ 2006 m. birželio 23 d. atlikto minėto žemės sklypo vertinimo ataskaitą ir turto vertės nustatymo pažymą (toliau – ginčo ataskaita), kuriose nurodyta vertinamo turto rinkos vertė – 676 000 Lt ir likvidacinė vertė – 480 000 Lt (t. 1, b. l. 26-57). Kredito gavėjui nevykdant kreditavimo sutartimi prisiimtų įsipareigojimų, ieškovas 2009 m. rugsėjo 11 d. pranešimu nutraukė sutartį (t. 1, b. l. 18) ir pradėjo priverstinį skolos išieškojimą iš įkeisto turto (t. 1, b. l. 19-20, 22-24). Iš Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo Hipotekos skyriaus 2009 m. gruodžio 30 d. nutarties matyti, kad ieškovui nutrauktus kreditavimo sutartį N. G. skola buvo 461 940,92 Lt negrąžinto kredito, 61 663,86 Lt nesumokėtų palūkanų, 40 844,44 Lt nesumokėtų delspinigių (t. 1, b. l. 22). Priverstinio skolos išieškojimo iš įkeisto turto metu, neįvykus įkeisto turto varžytynėms, ieškovas antstolio 2011 m. liepos 7 d. turto perdavimo išieškotojui aktu už 21 000 Lt perėmė N. G. priklausantį žemės sklypą (t. 1, b. l. 86-91, 157). Likusios N. G. skolos išieškojimo procesas pasibaigė antstolio 2011 m. gruodžio 16 d. priimtu išieškojimo negalimumo aktu ( t. 3, b. l. 131).

              Ieškovas šioje byloje pareikštus reikalavimus dėl 461 940,92 Lt nuostolių priteisimo grindžia tuo, kad pradėjus priverstinį skolos išieškojimą iš įkeisto turto paaiškėjo, jog atsakovo UAB „Audito ir turto vertinimo biuras“ ginčo ataskaitoje nurodyta įkeisto turto rinkos ir likvidacinė vertė neatitinka tikrovės. Ieškovo teigimu, jis negali atgauti 461 940,92 Lt sumos (negrąžinto kredito) iš N. G. dėl atsakovo (turto vertintojo) kaltės, nes kredito suteikimo metu ginčo ataskaitos pagrindu pakankama laikyta kredito gavėjo įsipareigojimų įvykdymo priemonė yra netinkama ir nepakankama dėl neteisingai nustatytos įkeisto turto vertės. Ieškovas minėtą sumą laiko savo tiesioginiais nuostoliais, kuriuos solidariai turi atlyginti įkeisto turto vertinimą atlikęs atsakovas UAB „Audito ir turto vertinimo biuras“ ir jo civilinę atsakomybę apdraudęs atsakovas AB „Lietuvos draudimas“.

              Atsakovo UAB „Audito ir turto vertinimo biuras“ sutartinę civilinę atsakomybę ieškovas kildino iš jo su šiuo atsakovu 2004 m. spalio 5 d. sudarytos sutarties Nr. 774/2004 (toliau 2004 m. spalio 5 d. sutartis), kuria UAB „Audito ir turto vertinimo biuras“ įsipareigojo atlikti nekilnojamojo, kilnojamojo turto, turtinių teisių ar verslo, kurį ieškovas ketina įsikeisti, suteikdamas paskolą, arba dėl kitų priežasčių pageidauja įvertinti, įvertinimą rinkos ir/ar likvidacine (priverstinio pardavimo) verte (1.1 p., t. 1, b. l. 61-67). Pagal šios sutarties 4.1 punktą turto vertintojas visiškai atsako už turto rinkos ir likvidacinės vertės nustatymo tikslumą, teisingumą ir pagrįstumą bei teisės aktų nustatyta tvarka įsipareigoja atlyginti ieškovui žalą, padarytą dėl netinkamai atlikto turto vertinimo. Šalių ginčas kilo dėl 2004 m. spalio 5 d. sutarties taikymo atsakovo UAB „Audito ir turto vertinimo biuras“ parengtai ginčo ataskaitai, t. y. ar ši ataskaita parengta pagal 2004 m. spalio 5 d. sutartį. Teisėjų kolegija sutinka su apelianto argumentais, kad šios sutarties nuostatų taikymas ginčo santykiams turi įtakos tik turto vertintojo atsakomybės rūšiai – sutartinei ar deliktinei. Apeliantas akcentuoja 2004 m. spalio 5 d. sutarties 2.1 punktą, pagal kurį ieškovas, pageidaudamas gauti turto rinkos ar/ir likvidacinės vertės įvertinimą, gali kreiptis pats ar nukreipti savo klientus į turto vertintoją – atsakovą UAB „Audito ir turto vertinimo biuras“, kad šis įvertintų turtą, ir 2.3 punktą, kuris nustato, jog turto vertintojas, atlikęs turto vertinimą įkeitimo tikslu pagal ieškovo pateiktas nuorodas (nuorodos išdėstytos šios sutarties priede Nr. 1), pateikia klientui arba ieškovui (priklausomai nuo to, kas užsakė vertinimą) turto vertinimo ataskaitą ir pažymą apie turto rinkos vertės nustatymą. Pirmosios instancijos teismas, išanalizavęs ginčo ataskaitos užsakymo faktines aplinkybes, konstatavo, kad nėra pagrindo daryti išvados, jog atsakovas UAB „Audito ir turto vertinimo biuras“, vertindamas ginčo žemės sklypą, veikė pagal su ieškovu 2004 m. spalio 5 d. sudarytą sutartį, dėl ko saistomas šios sutarties sąlygų ir jam kyla sutartinė atsakomybė. Vien iš apelianto nurodytų 2004 m. spalio 5 d. punktų turinio negalima daryti priešingos išvados, ypač atsižvelgiant į tai, kad pats apeliantas netgi nepatvirtino aplinkybės, kad apskritai būtų siūlęs N. G. kreiptis į šį turto vertintoją dėl ieškovui įkeičiamo žemės sklypo vertės nustatymo. Jau vien dėl šios priežasties apelianto argumentai, kad atsakovas UAB „Audito ir turto vertinimo biuras“ parengė ginčo ataskaitą pagal 2004 m. spalio 5 d. sutartį, yra visiškai nepagrįsti. Taigi pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad nagrinėjamu atveju atsakovui UAB „Audito ir turto vertinimo biuras“ nekyla sutartinė atsakomybė. Kita vertus, kaip minėta anksčiau, aplinkybė, kad nagrinėjamu atveju ginčo santykiams neturėtų būti taikoma 2004 m. spalio 5 d. sutartis, nereiškia, jog atsakovui UAB „Audito ir turto vertinimo biuras“ negali kilti ir deliktinė atsakomybė. Tam, kad būtų taikoma ši civilinės atsakomybės rūšis, turi būti nustatytos visos CK 6.246-6.249 straipsniuose numatytos sąlygos: žala, neteisėti veiksmai, kaltė ir priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos.

              Atsakovo UAB „Audito ir turto vertinimo biuras“ neteisėtus veiksmus, parengiant ginčo ataskaitą, ieškovas įrodinėjo, kaip jis pats teigia apeliaciniame skunde, kompleksu į bylą pateiktų įrodymų: ieškovo padalinio (Turto vertinimo skyriaus) 2009 m. gruodžio 10 d. išvada, pagal kurią ginčo žemės sklypo rinkos vertė yra 15 000 Lt, o likvidacinė – 10 000 Lt; priverstinio skolos išieškojimo iš įkeisto turto proceso rezultatais; atsakovo AB „Lietuvos draudimas“ užsakymu UAB „Impeksservis“ 2010 m. balandžio 16 d. ginčo turto rinkos vertės nustatymo pažyma, pagal kurią šio turto rinkos vertė yra 43 000 Lt, likvidacinė vertė – 39 000 Lt; Neries regioninio parko direkcijos 2012 m. rugsėjo 14 d. raštu ir Elektrėnų savivaldybės 2012 m. spalio 19 d. raštu pateikta informacija dėl duomenų apie buvusias sodybas, statinius ar išduotus leidimus vykdyti statybos darbus ginčo žemės sklype neturėjimo; Turto vertinimo priežiūros tarnybos 2012 m. rugpjūčio 21 d. išvada, kurioje konstatuoti ginčo ataskaitos rengimo pažeidimai; paties atsakovo UAB „Audito ir turto vertinimo biuras“ direktoriaus A. C. teisme duotais paaiškinimais. Skundžiamo sprendimo turinys patvirtina, kad visi ieškovo nurodyti įrodymai pirmosios instancijos teismo išsamiai buvo ištirti ir motyvuotai atmesti. Nėra pagrindo sutikti su apelianto argumentais, kad pirmosios instancijos teismas klaidingai vertino byloje surinktus įrodymus, dažnai juos vertindamas izoliuotai, arba jų įrodomąją reikšmę vertindamas formaliai, ne visų surinktų įrodymų kontekste. Teisėjų kolegija visiškai pritaria ir nekartoja pirmosios instancijos teismo išsamių argumentų dėl minėtų įrodymų vertinimo. Atskirai atkreiptinas dėmesys į tai, kad apeliantas iškraipo atsakovo UAB „Audito ir turto vertinimo biuras“ direktoriaus A. C. pirmosios instancijos teisme duotus paaiškinimus, jog jis pirmą kartą lankydamasis ginčo žemės sklype buvusios sodybos liekanų nematė, o jas pamatė tik nuvykęs antrą kartą po to, kai N. G. atstovė A. M. pateikė archyvinius dokumentus. Iš tiesų A. C. nurodė, kad du kartus buvo nuvykęs apžiūrėti ginčo žemės sklypo ir dar iki A. M. jam pateikiant archyvinius dokumentus įsitikino, jog šiame žemės sklype yra sodybos pamatų liekanos. Pažymėtina, kad aplinkybė dėl buvusios sodybos liekanų buvimo ginčo žemės sklype yra esminė sprendžiant šalių ginčą. Teisėjų kolegijos įsitikinimu, pagrįstu bylos medžiaga, būtent tokios aukštos žemės sklypo vertės ginčo ataskaitoje nustatymas buvo sąlygotas ne ieškovo nurodomų ginčo ataskaitos rengimo pažeidimų, kurie konstatuoti minėtoje Turto vertinimo priežiūros tarnybos 2012 m. rugpjūčio 21 d. išvadoje, o tuo, kad atsakovas UAB „Audito ir turto vertinimo biuras“, vertindamas ginčo žemės sklypą, atsižvelgė į jo nustatytą aplinkybę, jog šiame sklype yra buvusios sodybos liekanos. Kiti užfiksuoti ginčo ataskaitos trūkumai, kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, yra formalūs ir neturi reikšmingos įtakos atsakovo UAB „Audito ir turto vertinimo biuras“ nustatytai šio žemės sklypo vertei. Minėta aplinkybė (buvusios sodybos liekanos) yra svarbi tuo, kad nustačius šį faktą iš karto žymiai padidėja tokio sklypo vertė, nes tokiu atveju jame galima statyba pagal Saugomų teritorijų įstatymo 2 straipsnio 8 punktą (redakcija, galiojusi ginčo ataskaitos parengimo metu). Tiek paties ieškovo turto vertintojams vertinant ginčo žemės sklypą, tiek UAB „Impeksservis“, į minėtą aplinkybę nebuvo atsižvelgta, nes šie turto vertintojai jos nenustatė. Šiuo atveju pažymėtina, kad atsakovo ginčo ataskaita buvo parengta anksčiau, o minėtų kitų turto vertintojų – vėliau, todėl negalima daryti neginčytinos išvados, kad ginčo žemės sklype buvusios sodybos liekanų (kuriomis galėjo būti pripažįstamos ne tik pamatų, tačiau ir sodo liekanos) ginčo ataskaitos parengimo metu nebuvo, nes per šį laikotarpį buvusios sodybos liekanos galėjo būti sunaikintos ar išnykti dėl natūralių priežasčių (pvz., sodo liekanos). Be to, turto vertintojai skirtingai identifikavo ginčo žemės sklype rastus objektus (stulpelius), pavyzdžiui UAB „Impeksservis“ juos priskyrė prie upelio apsaugos zoną žyminčių objektų, nors kategoriškos išvados dėl to negalėjo padaryti. Ieškovo turto vertintojai į juos apskritai neatkreipė dėmesio, todėl neužfiksavo. Teisėjų kolegija pažymi, kad ieškovas neprašė teismo skirti ekspertizės šiuo klausimu. Atsižvelgiant į išdėstytą, formalūs ginčo ataskaitos rengimo pažeidimai nelaikytini atsakovo UAB „Audito ir turto vertinimo biuras“ neteisėtais veiksmais, dėl kurių buvo nepagrįstai nustatyta ginčo ataskaitoje nurodyta žemės sklypo vertė.

              Ieškovas priežastinį ryšį tarp atsakovo UAB „Audito ir turto vertinimo biuras“ veiksmų (ginčo ataskaitos parengimo) ir ieškovo nuostolių įrodinėjo aplinkybe, kad atsakovo parengta neteisinga ataskaita buvo esminiu pagrindu suteikti N. G. kreditą, o šios ataskaitos pagrindu taikyta kredito gavėjo įsipareigojimų užtikrinimo priemonė (ginčo žemės sklypo hipoteka) yra nepakankama. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad ieškovas neįrodė priežastinio ryšio tarp atsakovo UAB „Audito ir turto vertinimo biuras“ veiksmų ir atsiradusios žalos. Teisėjų kolegija sutinka su šia išvada, nes, kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, akivaizdu, kad ieškovo nuostoliai dėl negrąžinto kredito, visų pirma, sąlygoti neteisėtų kredito gavėjo veiksmų, t. y. N. G. sutartinių įsipareigojimų nesilaikymo ir jų nevykdymo. Pažymėtina, kad sprendimą suteikti N. G. kreditą priėmė pats ieškovas. Aplinkybė, kad kredito gavėjas savo įsipareigojimų tinkamą vykdymą turėjo galimybę užtikrinti ginčo žemės sklypo hipoteka, nėra vienintelė, dėl kurios ieškovas priėmė tokį sprendimą. Akivaizdu, kad ieškovas, būdamas kredito įstaiga, įvertino (ar turėjo įvertinti) daugelį kitų aplinkybių, viena iš kurių yra kredito gavėjo finansinių galimybių grąžinti tokio dydžio kreditą tinkamas įvertinimas. Todėl, darant prielaidą, kad tarp ieškovui atsiradusių nuostolių ir atsakovo UAB „Audito ir turto vertinimo biuras“ parengtos ginčo ataskaitos ir yra priežastinis ryšys, jis yra pernelyg nutolęs, t. y. ne jis nulėmė ieškovo nuostolių atsiradimo.

              Teisėjų kolegija sutinka su apelianto argumentais, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, jog ieškovas neįrodė paties žalos fakto ir jo dydžio. Minėta, kad priverstinio skolos išieškojimo iš įkeisto turto procesas yra pasibaigęs, ieškovui už 21 000 Lt perėmus iš varžytynių neparduotą ginčo įkeistą turtą, o likusios skolos išieškojimo procesas pasibaigė išieškojimo negalimumo aktu, nes N. G. neturi turto. Apeliantas teisingai pažymėjo, kad galimybių išieškoti skolą iš skolininko išnaudojimo aspektu visada lieka minimalios ar bent teorinės galimybės išieškoti skolą iš skolininko. Tačiau vienos iš civilinės atsakomybės sąlygos (šiuo atveju – žalos) konstatavimas nesudaro pagrindo taikyti civilinę atsakomybę, todėl ieškovo pareikšti reikalavimai negalėjo būti patenkinti šioje byloje.

              Pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino ir paties banko veiksmus, atliktus suteikiant N. G. kreditą, t. y. pats ieškovas buvo nepakankamai rūpestingas ir apdairus bei prisiėmė nepateisinamą riziką. Teisėjų kolegija visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo motyvais šiuo klausimu, todėl jų neatkartoja. Be to, juos patvirtina atsakovo UAB „Audito ir turto vertinimo biuras“ atsiliepime į apeliacinį skundą nurodyti argumentai, kurių esmė yra ta, kad pagal paties ieškovo nustatytas kreditų suteikimo taisykles ieškovas nagrinėjamu atveju suteikdamas 470 000 Lt dydžio kreditą turėjo pareigą patikrinti jam pateiktą kito turto vertintojo parengtą turto vertinimo ataskaitą. Bylos duomenys nepatvirtina, kad ieškovas būtų atlikęs tokius veiksmus.

              Dėl nurodytų aplinkybių visumos teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinio skundo argumentai nesudaro įstatyme nustatytų pagrindų naikinti apeliacine tvarka skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, todėl apeliacinis skundas atmestinas, o skundžiamas sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

              Dėl bylinėjimosi išlaidų

              Pagal CPK 98 straipsnio 1 dalį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Šios nuostatos taikomos priteisiant išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo pagalbą pirmosios, apeliacinės instancijos ir kasaciniame teisme (CPK 98 str. 3 d.). Atsakovas UAB „Audito ir turto vertinimo biuras“ turėjo 2 500 Lt išlaidų, susijusių su atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimu. CPK 98 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnes, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio. Lietuvos Respublikos teisingumo ministras, atsižvelgdamas į Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimą, 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtino Rekomendacijas dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio, į kurias turi atsižvelgti teismai, priteisdami šalims jų turėtas atstovavimo išlaidas. Teisėjų kolegija, įvertinusi ginčo pobūdį, bylos sudėtingumą, advokato kontoros atsakovui teikiamų paslaugų pastovumą ir Rekomendacijų 8.11 punktą, daro išvadą, kad būtinos ir pagrįstos atsakovo išlaidos advokato pagalbai apeliacinės instancijos teisme apmokėti yra 1 500 Lt.

              Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325-333 straipsniais,

n u t a r i a :

              Vilniaus apygardos teismo 2013 m. sausio 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.

              Priteisti iš ieškovo AB DNB banko (j. a. k. 112029270) atsakovo UAB „Audito ir turto vertinimo biuras“ (j. a. k. 123729060) naudai 1 500 (vieną tūkstantį penkis šimtus) Lt bylinėjimosi išlaidų.