(S)

TELŠIŲ APYLINKĖS TEISMAS

SPRENDIMAS UŽ AKIŲ

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. birželio 26 d.

Naujoji Akmenė

Telšių apylinkės teismo Akmenės rūmų teisėja Daiva Domeikienė

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Julianus Inkaso“ ieškinį atsakovei S. P. dėl skolos, mokėjimo palūkanų, delspinigių, procesinių palūkanų ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo.

Teismas

nustatė:

Ieškovas kreipėsi į teismą, prašydamas iš atsakovės S. P. priteisti 703,37 Eur skolą, 573,64 Eur sutartines palūkanas už laikotarpį nuo 2016 m. vasario 2 d. iki 2017 m. gruodžio 23 d., 114,93 Eur delspinigius, taikant 0,05 procentų dienos normą priskaičiuotus per 180 dienų, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 16,00 Eur žyminį mokestį, 0,84 Eur mokestį už Gyventojų registro tarnybos išrašą ir 198,00 Eur už advokato teisines konsultacijas ir pagalbą rengiant procesinius dokumentus. Reikalavimas grindžiamas atsakovės S. P. su pradiniu kreditoriumi UAB „Nordecum“ nuotolinio ryšio priemonėmis 2016 m. sausio 3 d. sudaryta Vartojimo kredito sutartimi Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – Sutartis), pradinio kreditoriaus UAB „Nordecum“ ir OÜ AF Võlamenetlus 2017 m. gegužės 30 d. sudaryta Reikalavimų perdavimo sutartimi bei OÜ AF Võlamenetlus ir UAB „Julianus Inkaso“ 2017 m. gegužės 30 d. sudaryta Reikalavimų perleidimo sutartimi. Ieškinyje taip pat prašoma priimti sprendimą už akių, jei atsakovė nepateiktų atsiliepimo į pareikštą ieškinį.

Atsakovei procesiniai dokumentai asmeniškai ir pasirašytinai įteikti Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 123 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka, bet atsakovės atsiliepimas per vadovaujantis CPK 142 straipsnio 1 dalimi teismo nustatytą keturiolikos dienų terminą teisme negautas.

Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytas aplinkybes darytina išvada, kad yra CPK 142 straipsnio 4 dalyje numatytas pagrindas priimti sprendimą už akių. Vadovaudamasis CPK 285 straipsnio 2 dalimi, priimdamas sprendimą už akių, teismas atlieka tik formalų byloje pateiktų įrodymų vertinimą, t. y. įsitikina, kad pasitvirtinus šių įrodymų turiniui būtų pagrindas priimti tokį sprendimą.

Ieškinys tenkintinas iš dalies.

Vadovaudamasis CPK 285 straipsnio 2 dalimi, priimdamas sprendimą už akių, teismas formaliai įvertino ieškovo pateiktus įrodymus: pradinio kreditoriaus UAB „Nordecum“ ir atsakovės 2016 m. sausio 3 d. sudarytą Vartojimo kredito sutartį Nr. (duomenys neskelbtini); standartinę informaciją apie vartojimo kreditą; 2014 m. spalio 28 d. atsakovės mokėjimo nurodymą, kuriuo sumokėdama pradiniam kreditoriui registracijos mokestį atsakovė kartu patvirtino savo tapatybę; pradinio kreditoriaus 2016 m. sausio 3 d. mokėjimo nurodymą Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuo atsakovei išmokėta 900,00 Eur paskola; pradinio kreditoriaus 2016 m. balandžio 18 d. pranešimą atsakovei apie jos įsiskolinimą ir 2016 m. birželio 2d. pranešimą atsakovei apie sutarties nutraukimą; reikalavimo teisių perleidimo sutartis ir jų priedus; įspėjimą atsakovei dėl kreditoriaus pasikeitimo. Teismas įsitikino, kad pasitvirtinus šių įrodymų turiniui būtų pagrindas ieškinį tenkinti iš dalies, nes pagal ieškovo nurodytas aplinkybes ir pateiktus įrodymus matyti, kad atsakovė su pradiniu kreditoriumi sudarė minėtą vartojimo kredito sutartį, pagal kurią atsakovei dvidešimt keturiems mėnesiams buvo suteiktas 900,00 Eur kreditas, kurį kartu su 570,00 Eur palūkanomis ir 18,00 Eur Sutarties sudarymo mokesčiu atsakovė turėjo grąžinti iki 2017 m. gruodžio 23 d. kas mėnesį sumokėdama Sutarties mokėjimo grafike nurodyto dydžio įmoką – iš viso dvidešimt keturias įmokas 1 488,00 Eur sumai. Tačiau atsakovė savo pinigines prievoles įvykdė tik dalinai, sumokėdama 237,00 Eur (62,00 Eur + 150,00 Eur + 25,00 Eur), ir liko skolinga pradiniam kreditoriui, kuris 2016 m. birželio 22 d. vienašališkai nutraukė Sutartį, 703,37 Eur negražintą kredito dalį. Pradinis kreditorius reikalavimo teisę perleido kitam kreditoriui, o šis – ieškovui.

Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas (toliau – CK) 6.38 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad prievolės turi būti vykdomos sąžiningai, tinkamai bei nustatytais terminais pagal įstatymų ar sutarties nurodymus, o pagal CK 6.189 straipsnio 1 dalį teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią. Vadinasi, atsakovė privalėjo tinkamai bei nustatytais terminais vykdyti prievoles, laikydamasi minėtoje paskolos sutartyje nustatytų sąlygų. CK 6.101 straipsnio 1 dalyje numatyta kreditoriaus teisė be skolininko sutikimo perleisti visą reikalavimą ar jo dalį kitam asmeniui (nagrinėjamu atveju – ieškovui). Skolininkas (nagrinėjamu atveju – atsakovė) pagal CK 6.107 straipsnio 1 dalį galėjo reikšti naujojo kreditoriaus (ieškovo) reikalavimams visus atsikirtimus, kuriuos ji turėjo teisę reikšti pradiniam kreditoriui tuo metu, kai gavo pranešimą apie reikalavimo perleidimą. Tačiau atsakovė atsiliepimo į ieškinį nepateikė ir jokių prieštaravimų nepareiškė. Byloje nėra duomenų, kad atsakovė būtų sumokėjusi pradiniam kreditoriui ar iš jo reikalavimo teisę perėmusiam ieškovui skolą. Kadangi atsakovė neatsiskaitė su pradiniu kreditoriumi nustatytais terminais, o taip pat neįvykdė savo piniginės prievolės reikalavimą pareiškusiam naujajam kreditoriui – ieškovui, atsiliepimo į ieškinį nepateikė, tai ieškovo reikalavimas priteisti iš atsakovės 703,37 Eur negrąžintą vartojimo kredito dalį tenkintinas.

Ieškovą ir atsakovę sieja teisniai santykiai, atsiradę iš vartojimo kredito sutarties. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 46 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad valstybė gina vartotojo interesus. Tiek Europos Sąjungos, tiek ir nacionaliniai teisės aktai įtvirtina padidintą vartotojo teisių apsaugą ir numato, jog vartojimo sutartims, be bendrųjų sutarčių teisės normų, taip pat taikomos specialios normos, užtikrinančios didesnę vartotojo teisių apsaugą. Būtinybę užtikrinti vartotojo, kaip silpnesniosios sutarties šalies, teisių ir teisėtų interesų apsaugą savo praktikoje ne kartą yra akcentavęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, konstatuodamas, kad su vartotojų teisių apsauga susijusiuose ginčuose neretai peržengiamos privačių santykių ribos, o vartotojų teisių gynimas vertintinas kaip viešasis interesas, svarbus ne tik pačiam vartotojui, bet ir didelei visuomenės daliai. Todėl teismas turi pareigą vartojimo sutarčių sąlygų atitiktį sąžiningumo kriterijams vertinti ex officio, o vartotojų teisių bylų specifika lemia teismo pareigą būti aktyviam procese, vartojimo sutarties šalis vertinant kaip nelygiavertes ir vartotoją laikant silpnesniąja šalimi, o jo teisių apsaugai taikant specialų vartotojo teisių gynimo mechanizmą, kurio vienas iš aspektų yra tas, kad vartotojas nesaistomas vartojimo sutartyje įtvirtintų nesąžiningų sąlygų (žiūrėti, pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis, priimtas civilinėse bylose Nr. 3K-3-536/2008; Nr. 3K-3-502/2009; Nr. 3K-3-397/2011). Teismo pareiga ex officio įvertinti vartojimo sutarties sąlygas sąžiningumo aspektu turi būti vykdoma visuotinai, nepriklausomai nuo to, kokioje teisminėje procedūroje priimamas su tokių sąlygų vertinimu susijęs procesinis sprendimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K -7-272/2011).

Be 703,37 Eur negrąžintos kredito dalies, ieškovas taip pat reikalauja priteisti 573,64 Eur sutartines palūkanas už laikotarpį nuo kredito suteikimo atsakovui iki 2017 m. gruodžio 23 d., kai turėjo būti sumokėta paskutinė kredito grąžinimo įmoka. Pažymėtina, kad šalys Sutartyje susitarė, jog mokėjimo (pelno) palūkanos per du metus sudarys iš viso 570,00 Eur sumą, o metinė palūkanų norma yra 53,83 proc., bendros vartojimo kredito kainos metinė norma – 70,55 proc.

Sutarties sąlyga, leidžianti vienašališkai nutraukus Sutartį reikalauti iš atsakovo, kuris yra vartotojas, Sutartyje numatyto dydžio mokėjimo palūkanų, pagal CK 6.2284 straipsnio 2 dalies 5 punktą laikytina nesąžininga vartojimo sutarties sąlyga, nes nustato neproporcingai didelę vartotojo civilinę atsakomybę už sutarties neįvykdymą ar netinkamą įvykdymą. Tokia sąlyga nesąžininga laikytina ir pagal CK 6.2284 straipsnio 2 dalies 18 punktą, nes, vienašalio Sutarties nutraukimo atveju užsitikrindamas teisę reikalauti visų mokėjimo palūkanų, pradinis kreditorius ir jo teises perėmęs ieškovas išvengia nuostolių, patirtų dėl vienašalio Sutarties nutraukimo negautų pajamų pavidalu, įrodinėjimo naštos, tuo pačiu perkeldamas įrodinėjimo naštą atsakovui. Kaip nustatyta CK 6.2284 straipsnio 9 dalyje, bylą nagrinėjantis teismas turi pareigą vartojimo sutarčių sąlygų atitiktį nesąžiningumo kriterijams vertinti ex officio, o pagal CK 6.2284 straipsnio 3 dalį pareiga įrodyti, kad šio straipsnio 2 dalyje numatyta sutarties sąlyga nėra nesąžininga, tenka verslininkui, t. y. ieškovui.

Nors CK 6.874 straipsnio 1 dalis bendriausiu atveju suteikia kredito davėjui teisę iš kredito grąžinimo terminą praleidusio skolininko reikalauti sutartyje numatyto dydžio mokėjimo palūkanų, tačiau ši nuostata vartojimo kreditui pilna apimtimi netaikoma, nes CK 6.881 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta taisyklė, kad kreditavimo santykiams paskolą reglamentuojančios CK normos taikomos tiek, kiek neprieštarauja kreditavimo sutarties esmei ir specialioms kreditavimą reglamentuojančioms teisės normoms. Specialiosios teisės normos, reglamentuojančios vartojimo kredito teisinius santykius, yra nustatytos ne CK, o VKĮ, pagal kurio 11 straipsnio 8 dalį pavėluoto įmokų mokėjimo atvejais vartojimo kredito gavėjui taikomos netesybos negali būti didesnės kaip 0,05 procento pradelstos sumokėti sumos už kiekvieną pradelstą dieną, o jokios kitos netesybos ir mokesčiai už vartojimo kredito sutartyje numatytų finansinių įsipareigojimų nevykdymą – taigi ir ieškovo reikalaujamos palūkanos – vartojimo kredito gavėjui negali būti taikomi.

Pagal VKĮ įtvirtinto reglamentavimo prasmę, ribinio ar jam artimo dydžio bendra vartojimo kredito kainos metinė norma, apimanti ir metinę palūkanų normą, dėl ypač didelės finansinės naštos kredito gavėjui gali būti taikoma tik santykinai trumpą kredito grąžinimo terminu apibrėžtą laikotarpį, dėl kurio pats kredito gavėjas išreiškė savo sutikimą vartojimo kredito sutartyje. Todėl vartojimo kredito sutartyje numatyto dydžio palūkanos pagal VKĮ gali būti taikomos tik iki vartojimo kredito sutartyje numatytų finansinių įsipareigojimų nevykdymo momento. Skolininkui neįvykdžius piniginės prievolės, negali būti toliau skaičiuojamos mokėjimo palūkanos, kurios konkrečiu atveju numatytos kreditoriaus vienašališkai parengtoje vartojimo kredito sutartyje. Kai skolininkas praleidžia iš vartojimo kredito sutarties kylančios piniginės prievolės įvykdymo terminą, gali būti skaičiuojamos tik netesybos, numatytos vartojimo kredito santykius reglamentuojančio specialaus teisės norminio akto – VKĮ 11 straipsnio 8 dalyje, pagal kurią, kaip minėta, pavėluoto įmokų mokėjimo atvejais vartojimo kredito gavėjui taikomos netesybos negali būti didesnės kaip 0,05% pradelstos sumokėti sumos už kiekvieną pradelstą dieną, o jokios kitos netesybos ir mokesčiai (net jei jie būtų pavadinti palūkanomis, nuostoliais, netiesioginiais nuostoliais, negautomis pajamomis, administravimo mokesčiais ir pan.) už vartojimo kredito sutartyje numatytų įsipareigojimų nevykdymą vartojimo kredito gavėjui negali būti taikomos. Iš esmės VKĮ 11 straipsnio 8 dalyje yra nustatyta vartojimo kredito gavėjo ribota civilinė atsakomybė pagal pinigines prievoles, kylančias iš vartojimo kredito sutarties, t. y. padaryta įstatyminė išimtis iš CK 6.251 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto visiško nuostolių atlyginimo principo, o tokios išimties galimybė nustatyta toje pačioje CK 6.251 straipsnio 1 dalyje.

Priešingai aiškinant, t. y. laikant, kad pavėluotų įmokų mokėjimo ar jų nemokėjimo atvejais (vartojimo kredito sutartyje numatytų finansinių įsipareigojimų nevykdymo atvejais) gali būti priskaičiuojamos didžiulės sutartinės palūkanos, kurias konkrečiu atveju pradinis kreditorius priskaičiavo iki kreipimosi į teismą ir prašo skaičiuoti toliau, VKĮ nustatytas netesybų dydžio ribojimas, taikomas skolininkui nepajėgiant vykdyti vartojimo kredito sutartyje numatytų finansinių įsipareigojimų, neturėtų visiškai jokios teisinės ir praktinės reikšmės, o vartojimo kredito teisiniai santykiai transformuotųsi į atvirą lupikavimą. Atsižvelgiant į tai, reikalavimas dėl priskaičiuotų po vienašališko Sutarties nutraukimo palūkanų priteisimo netenkintinas, priteisiant tik palūkanas, kurių mokėjimo terminas pagal Sutarties mokėjimo grafiką suėjo iki Sutarties nutraukimo, – iš viso 137,49 Eur.

Remdamasis Sutarties bendrųjų sąlygų 5.4 ir 8.3 punktais ieškovas taip pat reikalauja už 180 dienų laikotarpį priteisti 0,05 procento už kiekvieną uždelstą mokėjimo dieną dydžio delspinigius, kurių suma 114,93 Eur. CK 6.71 straipsnio 1 dalis ir 6.258 straipsnio 1 dalis leidžia sutartyje susitari, jog prievolės neįvykdžiusi arba ją netinkamai įvykdžiusi sutarties šalis privalo sumokėti kitai šaliai netesybas – baudą arba delspinigius. Ieškovo taikomų delspinigių dydis visiškai atitinka Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalyje nustatytą maksimalų delspinigių dydį, todėl ieškovo reikalavimas dėl delspinigių priteisimo tenkintinas.

CK 6.37 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad skolininkas privalo mokėti įstatymo nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Pagal CK 6.210 straipsnio 1 dalį terminą įvykdyti piniginę prievolę praleidęs skolininkas privalo mokėti penkių procentų dydžio metines palūkanas už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas. Todėl ieškovo reikalavimas priteisti penkių procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo yra pagrįstas ir tenkintinas.

Remiantis CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 7 dalimi, 82 straipsniu, 85 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 88 straipsnio 1 dalies 6 ir 10 punktais, 93 straipsnio 2 dalimi, proporcingai patenkintų reikalavimų daliai, iš atsakovės ieškovui priteistina 147,52 Eur iš jo sumokėtų 214,84 Eur bylinėjimosi išlaidų ((16,00 Eur + 0,84 Eur + 198,00 Eur) x (703,37 Eur + 137,49 Eur + 114,93 Eur) / 1 391,94 Eur).

Teismo patirtos pašto išlaidos nesiekia 3,00 Eur, todėl pagal CPK 96 straipsnio 6 dalį ir Lietuvos Respublikos teisingumo ir finansų ministrų 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymą Nr.1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“ (TAR, 2014, Nr. 2014-12793) valstybei nepriteistinos.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 26 ir 29 straipsniais, 285 straipsnio 1, 2, 5 ir 6 dalimis bei 286 straipsniu, teismas

nusprendžia:

Ieškinį patenkinti iš dalies.

Priteisti iš atsakovės S. P., asmens kodas (duomenys neskelbtini), 703,37 Eur (septynių šimtų trijų eurų 37 ct) negrąžintą kredito dalį, 137,49 Eur (vieno šimto trisdešimt septynių eurų 49 ct) palūkanas, 114,93 Eur (vieno šimto keturiolikos eurų 93 ct) delspinigius, 5 procentų metines palūkanas už priteistą 955,79 Eur (devynių šimtų penkiasdešimt penkių eurų 79 ct) sumą nuo bylos iškėlimo teisme 2018 m. kovo 27 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 147,52 Eur (vieno šimto keturiasdešimt septynių eurų 52 ct) bylinėjimosi išlaidas ieškovui UAB „Julianus Inkaso“, juridinio asmens kodas 300115639, A. Goštauto g. 8, LT-01108 Vilnius, atsiskaitomoji sąskaita Nr. (duomenys neskelbtini), „Swedbank“, AB, banko kodas 73000.

Likusioje apimtyje (dėl sutartinių palūkanų) ieškinio netenkinti.

Išaiškinti atsakovei, dėl kurios yra priimtas sprendimas už akių, kad atsakovė negali sprendimo už akių skųsti nei apeliacine, nei kasacine tvarka, tačiau per 20 dienų nuo sprendimo už akių priėmimo dienos turi teisę pateikti Telšių apylinkės teismo Akmenės rūmams kartu su šiuo sprendimu siunčiamame pranešime nurodyto turinio prašymą dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo.

Išaiškinti ieškovui, kad jis turi teisę per 20 dienų nuo sprendimo už akių priėmimo apskųsti jį Šiaulių apygardos teismui, skundą paduodamas per Telšių apylinkės teismo Akmenės rūmus.

Teisėja                                                                                                                      Daiva Domeikienė