Pranešėjas Ričardas Gilys                                      Baudžiamoji byla Nr. 1A-19-193/2011

Teisėja Gražina Kazilionienė                                 Teisminio proceso Nr. 1-50-1-00148-2009-1

                                                                               Procesinio sprendimo kategorija: 2.4.6.

 (S)

PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2011 m. sausio 6 d.

Panevėžys

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Ričardo Gilio,

teisėjų Nijolės Sušinskienės ir Tomo Zdanavičiaus,

sekretoriaujant Rimai Pačešiūnienei,

dalyvaujant prokurorui Sauliui Daunoravičiui,

gynėjui  advokatui Mykolui Vytautui Kazlauskui,

nuteistajam A. G.,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. G. apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2010-09-08 nuosprendžio, kuriuo A. G. pripažintas kaltu pagal BK 294 str. 2 d. ir jam paskirta 45 parų arešto bausmė, ją paskiriant atlikti areštinėje poilsio dienomis.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

N U S T A T Ė:

A. G. nuteistas už tai, kad jis, nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos, panaudodamas fizinę ir psichinę prievartą nukentėjusiųjų Ž. P. ir I. R. atžvilgiu, savavališkai vykdė ginčijamą, A. G. teisę, o būtent: 2009 m. kovo 18 d., apie 10 val., adresu (duomenys neskelbtini), Panevėžyje, penktojo aukšto laiptinėje, prie buto Nr. x durų, kojomis spyrė nukentėjusiajam Ž. P. ne mažiau kaip 10 spyrių į įvairias kūno vietas, po to buto Nr. x kambaryje rankos alkūne sudavė nukentėjusiajai I. R. du smūgius į kairįjį skruostą, bei grasindamas, kad tuo viskas nesibaigs, neturėdamas teisėto pagrindo, atvirai reikalavo A. G. naudai iš nukentėjusiųjų Ž. P. ir I. R., kad šie perduotų A. G. jam svetimą, Ž. P. ir I. R. priklausantį turtą – 500 litų, kuriuos išgertuvių, vykusių 2009-03-17, adresu (duomenys neskelbtini), Panevėžyje, metu, laikotarpiu nuo 19.00 val. iki 21.30 val., tariamai Ž. P. ir I. R. pavogė iš A. G..

Nuteistasis A. G. apeliaciniu skundu nesutinka su jo atžvilgiu priimtu apkaltinamuoju Panevėžio miesto apylinkės teismo 2010-09-08 nuosprendžiu. Iš skundo turinio matyti, kad apeliantas prašo jį išteisinti. Teigia esantis nekaltas ir visiškai nesusijęs su I. ir Ž. minimais asmenimis. Iš bylos duomenų matyti, kad nukentėjusiųjų parodymai neparemti jokių liudytojų parodymais, atliktomis ekspertizėmis. Pabrėžia, kad su ikiteisminio tyrimo medžiaga susipažino tik pastarajam pasibaigus. Jokių papildomų reikalavimų pateikti negalėjo, todėl negalėjo apginti savo nekaltumą. Apelianto manymu, bylos tyrimas buvo be priežasčių užtemptas. Tyrėja darė jam spaudimą, kad jis greičiau susipažintų su byla. Be to, nebuvo apklausti šalia esantys kaimynai, įvykį galėję matyti asmenys, kurių namų langai yra į automobilių aikštelę, taip pat asmuo, pas kurį Ž. ir I. po įvykio miegojo, bei aludės darbuotoja, iš kurios tą dieną I. pirko, dėl turėtos pinigų sumos. Apelianto manymu, nenoras nustatyti tikrus kaltininkus yra akivaizdus.

Teismo posėdžio metu nuteistasis ir jo gynėjas prašė tenkinti apeliacinį skundą, o prokuroras prašė skundą atmesti.

Nuteistojo apeliacinis skundas atmetamas.

Išnagrinėjusi apeliacinį skundą, skundžiamą teismo nuosprendį bei baudžiamąją bylą teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas teisingam bylos išsprendimui svarbias aplinkybes, visapusiškai ir objektyviai pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertino įrodymus, tinkamai motyvavo savo išvadas. Pirmosios instancijos teismas esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nepadarė, tinkamai kvalifikavo nuteistojo A. G. nusikalstamą veiką, pagrįstai pripažino jį kaltu pagal BK 294 str. 2 d. bei paskyrė teisingą bausmę. Nors apeliantas ginčija savo kaltę, įrodymų vertinimą ir apylinkės teismo padarytų išvadų atitikimą faktinėms bylos aplinkybėms, tačiau išanalizavusi skunde nurodytus argumentus teisėjų kolegija neranda pagrindo skundą tenkinti.

Apeliantas teigia jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos nepadaręs ir tvirtina, jog jo kaltė grindžiama iš esmės vien tik nukentėjusiųjų parodymais, kurie, jo manymu, neparemti jokiais kitais duomenimis. Apeliantas skunde tam tikrais argumentais iš esmės ginčija teismo konstatuotus faktus, tačiau teisėjų kolegija visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo įrodymų vertinimu ir daro išvadą, kad apylinkės teismas nuosprendyje pagrįstai remdamasis byloje esančių įrodymų visetu konstatavo A. G. kaltę dėl jam inkriminuoto nusikaltimo padarymo. Teisėjų kolegijos nuomone, tokia teismo išvada yra teisinga, todėl apeliantui, nuteistam pagal BK 294 str. 2 d., baudžiamasis įstatymas pritaikytas tinkamai ir išteisinti jį dėl nėra jokio pagrindo.

Pagal BK 294 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos savavališkai vykdė ginčijamą arba pripažįstamą, bet nerealizuotą savo ar kito asmens tikrą ar tariamą teisę ir padarė didelės žalos asmens teisėms ar teisėtiems interesams, o 2 dalyje nustatyta, kad pagal baudžiamuosius įstatymus atsako tas, kas savavaldžiavo panaudodamas psichinę ar fizinę prievartą nukentėjusiajam ar jo artimam asmeniui. Baudžiamajame kodekse savavaldžiavimas priskiriamas nusikaltimams valdymo tvarkai, nusikaltimo tiesioginis objektas yra valstybėje įstatymais ir kitais teisės aktais nustatyta asmens teisių ir pareigų įgyvendinimo tvarka, o papildomas objektas – tai konkrečios asmenų teisės ir teisėti interesai (nuosavybė, sveikata ir kt.). Byloje esančiais įrodymais nustatyta, kad nagrinėjamu atveju būtent į minėtus objektus buvo nukreipti apelianto veiksmai. Nuteistasis A. G. panaudodamas fizinę ir psichinę prievartą nukentėjusiųjų Ž. P. ir I. R. atžvilgiu savavališkai vykdė ginčijamą A. G. teisę į 500 litų. Kad tarp nukentėjusiųjų Ž. P. ir I. R. vienoje pusėje bei nuteistojo A. G. priešingoje pusėje kilo konfliktas, susijęs su bandymu spręsti teisinį ginčą – sugrąžinti A. G. tariamai iš jos pagrobtus pinigus, patvirtino ir pats apeliantas bei liudytojai A. G., R. G.. Jų parodymai rodo, jog nuteistajam buvo susiformavęs įsitikinimas dėl tariamos teisės turėjimo, t.y. kad būtų grąžinti A. G. išgertuvių pas nukentėjusiuosius metu dingę pinigai. Nors apeliantas ginčija pastarosios teisės realizavimo būdą bei priemones, t.y. kad jis naudodamas fizinę ir psichinę prievartą nukentėjusiųjų atžvilgiu reikalavo grąžinti A. G. dingusius pinigus, tačiau nuosprendžio aprašomojoje dalyje nurodytas nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes patvirtina byloje esančių duomenų visuma – nukentėjusiųjų parodymai, akistatų protokolų duomenys, dalinai – liudytojų A. G., R. G. bei paties nuteistojo A. G. parodymai. Teismas, nustatydamas A. G. kaltę, pagrįstai vadovavosi iš esmės nuosekliais abiejų nukentėjusiųjų parodymais, kurie parodė, kad nuteistasis, vartodamas prieš juos fizinį smurtą bei grasinimus reikalavo sugrąžinti tariamai iš A. G. pavogtus pinigus. Priešingai nei paties apelianto parodymų nenuoseklumas bei prieštaringumas kitiems objektyviems bylos duomenims, abiejų nukentėjusiųjų parodymai nuo pat pradžių buvo esminėse detalėse vienodi, nuoseklūs bei detalūs, todėl netikėti nukentėjusiųjų parodymais dėl fizinio bei psichinio smurto pavartojimo jų atžvilgiu teismas neturi jokio pagrindo. Nuosprendyje teismas nukentėjusiųjų parodymus įvertino tinkamai ir apeliacinės instancijos teismas su šiuo vertinimu sutinka. Apeliaciniame skunde išdėstyti teiginiai nuosprendyje daromų išvadų nepaneigia. Dėl kokių priežasčių nukentėjusieji galėtų apkalbėti A. G., nenurodo ir pats apeliantas, tokių duomenų nėra ir byloje.

Teisingai kvalifikavęs nuteistojo A. G. nusikalstamą veiką pirmosios instancijos teismas, laikydamasis baudžiamojo įstatymo reikalavimų, teisingai paskyrė apeliantui bausmę už padarytą nusikalstamą veiką. Skirdamas A. G. bausmę ir parinkdamas jos rūšį, apylinkės teismas pagrįstai atsižvelgė į BK 41 str. numatytą bausmės paskirtį ir BK 54 str. numatytus bausmės skyrimo pagrindus (padarytas baigtas, tyčinis apysunkis nusikaltimas), jo atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nebuvimą, tinkamai įvertino A. G. asmenybę. Nuteistasis neteistas (teistumas išnykęs), administracine tvarka baustas, charakterizuojamas patenkinamai, dirba. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, teismas teisingai parinko apeliantui bausmės rūšį bei nustatė jos dydį.

Skunde teigiama apie netinkamai bei neišsamiai atliktą ikiteisminį tyrimą. Šie apelianto teiginiai yra nepagrįsti, todėl atmestini. Susipažinęs su ikiteisminio tyrimo medžiaga nei A. G., nei jo gynėja nepateikė jokių pastabų ar prašymų dėl ikiteisminio tyrimo papildymo, nors tokią teisę jie turėjo. Teisėjų kolegijos nuomone, ikiteisminio tyrimo metu surinkti duomenys yra pakankami, procesas buvo teisingas nuo pat pradžios, sprendžiant nuteistojo A. G. baudžiamosios atsakomybės klausimą, įrodymų vertinimo ar apeliantui įstatymų garantuotų teisių pažeidimų, kurie galėtų būti pripažinti turėjusiais esminės reikšmės išsamiai išnagrinėti bylą ir priimti teisėtą bei pagrįstą nuosprendį, nepadaryta. Tokiu būdu teisėjų kolegija konstatuoja, kad naikinti ar keisti skundžiamą nuosprendį nuteistojo A. G. apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 1 p.,

N U T A R I A :

Nuteistojo A. G. apeliacinį skundą atmesti.

Kolegijos pirmininkas                                                                         Ričardas Gilys

Teisėjai                                                                                                Tomas Zdanavičius

Nijolė Sušinskienė