Administracinė byla Nr. eA-1082-822/2024
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-07824-2023-1
Procesinio sprendimo kategorija 8.3.3
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2024 m. kovo 20 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko, Beatos Martišienės ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. G. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. gruodžio 4 d. sprendimo administracinėje byloje pagal A. G. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas) dėl sprendimų panaikinimo.
Teisėjų kolegija
nustatė:
I.
1. Pareiškėjas A. G. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, kurį patikslino (toliau – ir skundas), prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Migracijos departamentas) 2023 m. liepos 14 d. sprendimą Nr. 23S109091 (toliau – ir Sprendimas), 2023 m. liepos 18 d. sprendimą Nr. 23S111503 (toliau – ir Sprendimas Nr. 1) ir 2023 m. liepos 20 d. sprendimą Nr. 23S113108 (toliau – ir Sprendimas Nr. 2).
2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad jis teikė prašymą dėl lietuvių kilmę patvirtinančio pažymėjimo išdavimo, o atsakovo priimtas Sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas, nes neteisingai įvertinti byloje surinkti rašytiniai įrodymai bei netinkamai taikytos materialiosios ir proceso teisės normos. Pareiškėjas vadovavosi Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo nuostatomis, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. lapkričio 13 d. nutarimu, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimais ir teigė, kad jis išpildė visas sąlygas, pateikė visus turimus dokumentus, kurie gali įrodyti ryšį su lietuvių kilmės giminaičiais. Pareiškėjo motinos T. R. (G.) gimimo liudijime, nepatvirtintame pažyma (Apostille), nurodyta, kad jos motina (pareiškėjo senelė) P. R. yra lietuvė, todėl Migracijos departamentas 2018 m. gegužės 22 d. buvo priėmęs sprendimą išduoti lietuvių kilmę patvirtinantį pažymėjimą Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Pažymėjimas), kuris Sprendimu neteisėtai pripažintas negaliojančiu, nors byloje nėra ginčo, kad pareiškėjo senelė yra lietuvė.
3. Pareiškėjas akcentuoja, kad jis pripažįsta save kaip lietuvį; motinos G. (R.) T. gimimo liudijime atsispindi, kad jos mama R. (K.) P. yra lietuvė; motinos G. (R.) T. santuokos liudijime pilietybė nenurodyta; pareiškėjo gimimo liudijimas, išduotas (duomenys neskelbtini) srities, metrikacijos skyriaus. Atsakovas nevertino (duomenys neskelbtini) rajono teismo 2001 m. birželio 5 d. sprendimo (toliau – ir Teismo 2001 m. birželio 5 d. sprendimas), kuriame teismas nutarė nustatyti R. P. S. (mergautinė pavardė – K.) tautybę – lietuvė. Pareiškėjas nurodė, kad visi jo pateikti dokumentai patvirtino faktą apie galimybę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę ir teigė nesuprantąs, kokiu pagrindu jam buvo panaikintas Pažymėjimas. Dėl to priimtas Sprendimas neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio reikalavimų.
4. Pareiškėjas nurodė 2023 m. sausio 5 d. Migracijos departamentui pateikęs prašymą išduoti leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje. Atsakovas, nagrinėdamas pareiškėjo prašymą, papildomai pareikalavo dokumentų, patvirtinančių senelės R. (K.) ir jos tėvų gimimą, santuoką ir gyvenimą Lietuvoje. Pareiškėjas pateikė atsakovui: pareiškėjo gimimo liudijimą (duomenys neskelbtini) metrikacijos skyriaus, kuriame nurodyti tėvai R. G. ir T. G.; santuokos liudijimą, sudarytą (duomenys neskelbtini), išduotą (duomenys neskelbtini) metrikacijos skyriaus (duomenys neskelbtini), kuriame nurodyta pareiškėjo tautybė – lietuvis. Pareiškėjas akcentavo, jog pateikė daug dokumentų, įrodančių, kad vienas iš tėvų, mama G. T., yra lietuvė, taip pat dokumentus, patvirtinančius, kad pareiškėjas pripažįsta save lietuviu; (duomenys neskelbtini) metrikacijos skyriaus 2023 m. vasario 24 d. pažymą Nr. 143, kurioje nurodyta, kad archyve yra (duomenys neskelbtini) G. R. ir T. R. (G.) lietuvės santuokos įrašas.
5. Pareiškėjas nurodė papildomai pateikęs: senelės K. (R.) P. S. gimimo liudijimą, santuokos liudijimą, valstybinės institucijos (duomenys neskelbtini) 2023 m. kovo 13 d. archyvinį pažymėjimą Nr. 3-4 / 606-1384 apie K. P., K. S. ir E. dukters, gim. (duomenys neskelbtini), su R. B., tautybė nenurodyta, to paties archyvo 2023 m. kovo 13 d. archyvinę pažymą Nr.3-4 / 607-1385 apie senelės R. (K.) P. gimimą, (duomenys neskelbtini) rajono teismo 2001 m. birželio 5 d. sprendimą, kuriuo nustatyta senelės R. (K.) P. S. pilietybė – lietuvė, (duomenys neskelbtini) civilinės būklės aktų registro skyriaus 2023 m. vasario 24 d. pažymą Nr.144, kurioje nurodyta, kad Civilinės metrikacijos skyriaus archyve yra įrašas apie mirties aktą Nr. 3, įvykdytas (duomenys neskelbtini) rajone, močiutės tėvo – prosenelio K. S. S., lietuvio, mirusio (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas vertino, jog šie dokumentai patvirtina, kad vienas iš pareiškėjo tėvų, o būtent pareiškėjo mama G. T. yra lietuvė. Šie dokumentai yra surašyti pagal (duomenys neskelbtini) teisės aktų reikalavimus. Dokumentai turi juridinę galią, jų įforminimo ir išdavimo teisėtumo niekas neginčija. Migracijos departamentas nepagrįstai kvestionuoja (duomenys neskelbtini) kaimo taryboje padaryto mirties protokolo Nr. 3 turinį apie senelės tėvą – prosenelį K. S., lietuvį, kuris mirė (duomenys neskelbtini). Šis įrašymo aktas buvo ištirtas teismo posėdžio metu, teismui nekilo abejonių dėl jo tikrumo ir pagrindo jį rengti. Teismo 2001 m. birželio 5 d. sprendimu nuspręsta nustatyti, kad R. (K.) P. S. yra lietuvė. Šis sprendimas įsiteisėjo 2001 m. birželio 16 d.
6. Pareiškėjas vadovavosi Baltarusijos Respublikos ir Lietuvos Respublikos sutarties dėl teisinės pagalbos ir teisinių santykių civilinėse, šeimos ir baudžiamosiose bylose (pasirašytas Vilniuje 1992 m. spalio 20 d.) 53 punktu ir teigė, jog dokumentai, kurie yra įgiję juridinę galią, yra pripažįstami kitos susitariančiosios šalies teritorijose be specialių procedūrų. Dėl teismo sprendimo įsiteisėjimo visi tolesni veiksmai, atliekami šio sprendimo pagrindu, yra teisėti ir nekelia abejonių dėl jų teisėtumo. Taigi, Migracijos departamento abejonės dėl Teismo 2001 m. birželio 5 d. sprendimo teisėtumo neturi teisinio pagrindo.
7. Pareiškėjas pažymėjo, kad Sprendimas Nr. 1 ir Sprendimas Nr. 2 yra priimti Sprendimo pagrindu, todėl panaikinus Sprendimą, turėtų būti panaikinti ir išvestiniai Sprendimas Nr. 1 ir Sprendimas Nr. 2. Pareiškėjas nurodė nekeliantis pavojaus Lietuvos Respublikai ar viešajai tvarkai, todėl Sprendimas Nr. 2 yra nepagrįstas.
8. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.
9. Atsakovas vadovavosi Pilietybės įstatymo nuostatomis, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika ir teigė, jog lietuvių kilmė turi būti įrodinėjama objektyviais duomenimis (duomenimis apie tautybę), bet ne asmens valia traktuoti save lietuviu vien dėl to, kad jo protėviai kadaise gyveno Lietuvos Respublikos teritorijoje.
10. Atsakovas nurodė įvertinęs pareiškėjo pateiktus dokumentus ir nustatęs, kad jis nepateikė dokumentų, kurie patvirtintų, kad jo tėvai ar seneliai, arba vienas iš tėvų ar senelių buvo lietuviai, pareiškėjo pateikti dokumentai objektyviai nepatvirtina jo lietuvių kilmės, todėl jis negali būti laikomas lietuvių kilmės asmeniu (atsižvelgiant į tai, kad nėra duomenų, pagrindžiančių, kokiu pagrindu pareiškėjo prosenelio S. K. mirties akto įraše buvo įrašyta tautybė – lietuvis, o Teismo 2001 m. birželio 5 d. sprendimas, neturintis teisinės galios Lietuvoje, nustatęs, kad pareiškėjo senelė P. R. (K.) – lietuvė, priimtas remiantis, jau minėtu, S. K. mirties akto įrašu, todėl nėra duomenų, pagrindžiančių, kokiu pagrindu motinos T. G. (R.) pakartotiniame gimimo liudijime įrašyta senelės P. R. (K.) tautybė – lietuvė, ir duomenų, kurių pagrindu motinos T. G. santuokos akto įraše bei pareiškėjo A. G. pakartotiniame gimimo liudijime T. G. tautybė pakeista iš baltarusė į lietuvė, bei duomenų, kurių pagrindu pakartotiniame pareiškėjo A. G. santuokos liudijime įrašyta A. G. tautybė – lietuvis). Atsakovas vadovavosi Pilietybės įstatymo 12 straipsnio 4 dalies 3 punktu, VAĮ 1 dalies 1 punktu ir nurodė, jog Migracijos departamentas Sprendimu pripažino netekusiu galios Migracijos departamento 2018 m. gegužės 22 d. sprendimą pareiškėjui išduoti lietuvių kilmę patvirtinantį pažymėjimą ir pripažino Pažymėjimą negaliojančiu.
11. Atsakovas nurodė įvertinęs Teismo 2001 m. birželio 5 d. sprendimo nuorašą ir pagrįstai konstatavo, kad jis neturi teisinės galios Lietuvoje, nes teisės aktų nustatyta tvarka nėra pripažintas Lietuvos Respublikos apeliacinio teismo. Minėtam teismui pateikti dokumentai buvo įvertinti Migracijos departamento Sprendime kaip neįrodantys, kad pareiškėjo senelė yra lietuvė. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas savo skundą grindžia ne Pilietybės įstatymo nuostatomis ir teismų praktika dėl lietuvių kilmės, bet dėl Lietuvos Respublikos pilietybės, kas nėra susiję su Sprendimu.
12. Atsakovas paaiškino, jog Migracijos departamentas Sprendimu Nr. 1 nusprendė uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką nuo sprendimo priėmimo dienos 5 metus, nes pareiškėjas gali kelti grėsmę valstybės saugumui. Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas (toliau – ir VSD) atliko pareiškėjo keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą ir 2023 m. balandžio 19 d. išvadoje Nr. 18-4350 (toliau – ir Raštas) nurodė, kad pareiškėjas, 1996–2009 m. dirbdamas Rusijos Federacijos (duomenys neskelbtini), privalėjo būti lojalus Rusijos Federacijai ir palaikyti Rusijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. VSD vertinimu, pareiškėjui išdavus leidimą gyventi Lietuvoje, jis gali būti išnaudotas Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduotims vykdyti kaip lojalus ir patikimas Rusijos valdžiai asmuo. VSD nustatė konkrečius tokią Rusijos žvalgybos tarnybų veiklą Lietuvoje patvirtinančius atvejus. Palankią terpę tokiai Rusijos žvalgybos tarnybų veiklai sudaro šių tarnybų naudojama agentų verbavimo savo valstybės institucijose, strateginiuose objektuose ir ginkluotosiose pajėgose sistema. Atsižvelgęs į išdėstytą informaciją ir šiandieninę geopolitinę situaciją, VSD vertino, kad pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui. Atsakovas vadovavosi Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) nuostatomis ir teigė, jog leidimas gyventi užsieniečiui išduodamas tik gavus institucijų išvadas, kad užsienietis nekelia grėsmės valstybės saugumui ir viešajai tvarkai ar visuomenei. Pagal Įstatymo 133 straipsnio 5 dalį, užsieniečiui uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, jeigu jis gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai. Uždraudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis gali būti ilgesnis negu penkeri metai. Įstatymo 133 straipsnio 7 ir 8 dalyse nustatyta, kad užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinį sąrašą sudaro, tvarko ir duomenis iš šio sąrašo skelbia ir centrinei antrosios kartos Šengeno informacinei sistemai teikia, taip pat sprendimą uždrausti (neuždrausti) užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką priima Migracijos departamentas nustatyta tvarka.
13. Atsakovas teigė, jog vadovavosi Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos, patvirtintos Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33, (toliau – ir Kriterijų vertinimo tvarka) 37 punktu, nustatė, kad pareiškėjas turėjo Šengeno vizas, galiojusias nuo 2018 m. rugsėjo 10 d. iki 2021 m. kovo 4 d., turi nuo 2023 m. sausio 2 d. iki 2024 m. sausio 1 d. galiojančią Šengeno vizą, pareiškėjas niekada nedirbo Lietuvos Respublikoje, pareiškėjas neturi šeiminių ryšių su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje. Įvertinęs tai, kad VSD prašo uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metams, nenustatęs pareiškėjo šeiminių ryšių su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis, atsižvelgęs į Kriterijų vertinimo tvarkos nuostatas, atsakovas pareiškėjui nustatė 5 metų draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį, kuris yra proporcinga priemonė siekiamam tikslui – užtikrinti valstybės ir visuomenės saugumą. Sprendime Nr. 1 nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, faktinės aplinkybės aptartos pakankamai aiškiai, nustatytos ne pavienės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, jos susietos su taikomomis teisės normomis, todėl Sprendimas Nr. 1 atitinka tiek VAĮ, tiek teismų praktikos suformuluotus reikalavimus, t. y. priimtas nešališkai ir objektyviai, pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, motyvų išdėstymas yra adekvatus, aiškus ir pakankamas.
14. Atsakovas nurodė, jog Sprendimu Nr. 2 atšaukė pareiškėjo Šengeno vizą Nr. (duomenys neskelbtini), atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjas nebeatitinka Šengeno sienų kodekso 6 straipsnio 1 dalies e papunktyje nustatytų atvykimo sąlygų (Migracijos departamentas Sprendimu Nr. 1 įtraukė pareiškėjo duomenis į Nacionalinį sąrašą iki 2028 m. liepos 17 d.). Atsakovas nesutiko su pareiškėjo skundo argumentu, kad Sprendimas Nr. 1 ir Sprendimas Nr. 2 laikomi išvestiniais iš Sprendimo.
15. Trečiasis suinteresuotas asmuo VSD atsiliepime į skundą prašė ji atmesti.
16. VSD nurodė, kad Rašte pateikė vertinimą, jog pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui. Šis VSD vertinimas turėjo įtakos Migracijos departamentui priimant Sprendimą Nr. 1 ir Sprendimą Nr. 2. VSD, atsižvelgdamas į turimus duomenis, žinomus Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų veikimo metodus ir grėsmių tendencijas, atlikęs perspektyvinį (į ateitį nukreiptą) vertinimą, numatė, kad pareiškėjo atvykimas ir gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui dėl jo su Lietuvos nacionalinio saugumo interesais nesuderinamų ryšių su Rusijos Federacijos (duomenys neskelbtini). Vien faktas, kad šiuo metu pareiškėjas nebedirba Rusijos Federacijos (duomenys neskelbtini), savaime nereiškia, kad jo ryšiai yra nutrūkę (ir neatsinaujins) ir nebegali kelti grėsmės.
17. Teismo posėdyje pareiškėjo atstovas papildomai pažymėjo, kad Baltarusijos teismo sprendimo pripažinimo Lietuvoje nereikia. Atsakovas teismo posėdyje akcentavo, kad Baltarusijos teismo sprendimas turėjo būti pripažintas / nepripažintas Lietuvos apeliacinio teismo. Trečiasis suinteresuotas asmuo nedalyvavo bylą nagrinėjant teisme.
II.
18. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2023 m. gruodžio 4 d. sprendimu atmetė pareiškėjo skundą.
19. Teismas nustatė šias bylai reikšmingas aplinkybes:
19.1. Pareiškėjui 2018 m. gegužės 23 d. buvo išduotas Pažymėjimas.
19.2. Pareiškėjas 2023 m. sausio 5 d. pateikė prašymą išduoti leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje (toliau – ir Prašymas). Atsakydamas į Klausimyno 3 klausimą (ar esate atlikęs karinę tarnybą?), pareiškėjas nurodė: (duomenys neskelbtini).
19.3. Teismas iš Sprendimo turinio nustatė, kad 2023 m. vasario 3 d. pareiškėjo Prašymo nagrinėjimas buvo sustabdytas, prašant pateikti pareiškėjo gimimo liudijimą, pareiškėjo motinos T. G. gimimo ir santuokos liudijimus, patvirtintus pažyma (Apostille), taip pat dokumentus apie senelės P. R. gimimą ir santuoką, jos ir jos tėvų gyvenimą Lietuvoje.
19.4. Pareiškėjas 2023 m. balandžio 14 d. pateikė papildomus dokumentus. Pareiškėjas kartu su prašymu dėl lietuvių kilmę patvirtinančio pažymėjimo išdavimo ir 2023 m. balandžio 14 d. papildomai savo lietuvių kilmei patvirtinti pateikė: A. G. 2017 m. lapkričio 23 d. pasirašytą pareiškimą, kuriame jis nurodo, kad laiko save lietuviu; A. G., gim. (duomenys neskelbtini), gimimo liudijimą, nepatvirtintą pažyma (Apostille), kuriame tėvai R. G. (baltarusis) ir T. G. (baltarusė); A. G., gim. (duomenys neskelbtini), pakartotinį gimimo liudijimą, išduotą (duomenys neskelbtini), kuriame tėvai R. G. (baltarusis) ir T. G. (lietuvė); A. G. santuokos, kuri buvo sudaryta (duomenys neskelbtini), pakartotinį liudijimą, išduotą (duomenys neskelbtini), kuriame A. G. tautybė – lietuvis; motinos T. R., gim. (duomenys neskelbtini), santuokos su R. G., sudarytos (duomenys neskelbtini) liudijimą, nepatvirtintą pažyma (Apostille), kuriame tautybės – nenurodytos; (duomenys neskelbtini) vykdomojo komiteto civilinės metrikacijos skyriaus 2023 m. vasario 24 d. pažymą Nr. 143, kurioje nurodyta, kad archyve yra saugomas santuokos akto įrašas, sudarytas (duomenys neskelbtini) vykdomojo komiteto civilinės metrikacijos skyriaus, dėl G. R., baltarusio, ir R. T., lietuvės, santuokos. Skiltyje „JI” tautybė buvo pakeista iš baltarusė į lietuvė (duomenys neskelbtini) vykdomojo komiteto metrikacijos skyriaus 2012 m. sausio 9 d. išvados pagrindu; motinos T. B. R., gim. (duomenys neskelbtini), pakartotinį gimimo liudijimą, išduotą (duomenys neskelbtini), kuriame tėvai B. R. (baltarusis) ir P. S. R. (lietuvė); senelės P. S. K., gim. (duomenys neskelbtini), santuokos su B. R., sudarytos (duomenys neskelbtini), liudijimą, nepatvirtintą pažyma (Apostille), dokumente tautybės – nenurodytos; (duomenys neskelbtini) nacionalinio istorijos archyvo 2023 m. kovo 13 d. pažymą Nr. 3-4/606-1384, kurioje nurodyta, kad (duomenys neskelbtini) santuokų registre yra įrašas apie B. R. (B. R.), 23 m., F. R. ir M., gim. P., sūnaus ir P. K. (P. K.), 19 m., S. K. ir E., gim. (duomenys neskelbtini), dukros, (duomenys neskelbtini) bažnyčios parapijiečių, (duomenys neskelbtini) santuoką; senelės P. S. K., gim. (duomenys neskelbtini), gimimo liudijimą, nepatvirtintą pažyma (Apostille), kuriame nurodyti tėvai S. K. ir E. K., tautybės – nenurodytos; (duomenys neskelbtini) nacionalinio istorijos archyvo 2023 m. kovo 13 d. pažymą Nr. 3-4/607-1385, kurioje nurodyta, kad (duomenys neskelbtini) bažnyčios (dabar (duomenys neskelbtini)) (duomenys neskelbtini) gimusių registre yra įrašas apie P. (P.) gimimą (duomenys neskelbtini), tėvai S. K. ir E., gim. (duomenys neskelbtini), asmenų tautybės – nenurodytos; (duomenys neskelbtini) vykdomojo komiteto civilinės metrikacijos skyriaus 2023 m. vasario 24 d. pažymą Nr. 144, kurioje nurodyta, kad K. S. S., lietuvis, mirė (duomenys neskelbtini), akto įrašas sudarytas (duomenys neskelbtini) gyvenvietės tarybos; Teismo 2001 m. birželio 5 d. sprendimo nuorašą, kuriame nurodyta, kad teismas išnagrinėjo civilinę bylą pagal S. L. B. ir K. I. B. skundą dėl (duomenys neskelbtini) rajono vidaus reikalų departamento pasų ir vizų aptarnavimo skyriaus atsisakymo pasuose įrašyti pilietybę ir nustatė, kad pareiškėjų motina R. (K.) P. S. gimė (duomenys neskelbtini) ir mirė (duomenys neskelbtini), pagal aktų įrašus R. L. B. motina – baltarusė, R. I. B. (K.) motina – lenkė, o K. P. S. gimimo įraše (duomenys neskelbtini) Nr. 13 – K. tėvas S. – lietuvis, o K. motina E. neturi tautybės. Iš (duomenys neskelbtini) vykdomojo komiteto civilinės metrikacijos 2001 m. balandžio 5 d. išvados matyti, kad į pareiškėjų motinos P. S. K. gimimo įrašą, sudarytą (duomenys neskelbtini) bažnyčios, pagrindu akto įrašo, dėl pareiškėjų senelio K. S. S. mirties, sudaryto (duomenys neskelbtini) gyvenvietės tarybos, buvo įrašytas papildymas apie tėvo tautybę – lietuvis. Teismas nutarė nustatyti R. P. S. (mergautinė pavardė – K.) tautybę – lietuvė.
19.5. VSD Raštu Migracijos departamentui pateikė vertinimą, kad pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui. VSD vertinimu, pareiškėjas (Rusijos Federacijos pilietis), dirbdamas Rusijos Federacijos (duomenys neskelbtini), privalėjo būti lojalus Rusijos Federacijai ir palaikyti Rusijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. Rusijos valstybės institucijose dirbančių asmenų patikimumą ir lojalumą valstybei kontroliuoja Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnybos. Jos užtikrina, kad šiose institucijose nedirbtų valdančiajam režimui nelojalūs, vykdomos agresyvios užsienio ir represinės vidaus politikos nepalaikantys asmenys.
19.6. Atsakovas, įvertinęs pateiktus pareiškėjo papildomus rašytinius įrodymus, priėmė Sprendimą, kuriuo nusprendė pripažinti netekusiu galios Migracijos departamento Pilietybės skyriaus 2018 m. gegužės 22 d. sprendimą išduoti pareiškėjui Pažymėjimą ir pripažino Pažymėjimą negaliojančiu. Sprendime nurodoma, kad nėra duomenų, pagrindžiančių, kokiu pagrindu pareiškėjo prosenelio S. K. mirties akto įraše buvo įrašyta tautybė – lietuvis, o Teismo 2001 m. birželio 5 d. sprendimas, neturintis teisinės galios Lietuvoje, nustatęs, kad pareiškėjo senelė P. R. (K.) – lietuvė, priimtas remiantis jau minėtu, S. K. mirties akto įrašu, todėl nėra duomenų, pagrindžiančių, kokiu pagrindu motinos T. G. (R.) pakartotiniame gimimo liudijime įrašyta senelės P. R. (K.) tautybė – lietuvė, ir duomenų, kurių pagrindu motinos T. G. santuokos akto įraše bei pareiškėjo A. G. pakartotiniame gimimo liudijime T. G. tautybė pakeista iš baltarusė į lietuvė, bei duomenų, kurių pagrindu pakartotiniame pareiškėjo A. G. santuokos liudijime įrašyta A. G. tautybė – lietuvis, konstatavo, kad A. G. nėra lietuvių kilmės.
19.7. Atsakovas, įvertinęs VSD išvadą, priėmė Sprendimą Nr. 1 ir Sprendimą Nr. 2.
20. Dėl Sprendimo, kuriuo atsakovas pripažino netekusiu galios Migracijos departamento Pilietybės skyriaus 2018 m. gegužės 22 d. sprendimą išduoti pareiškėjui Pažymėjimą ir pripažino Pažymėjimą negaliojančiu, teismas vadovavosi Pilietybės įstatymo nuostatomis ir sprendė, kad lietuvių kilmės pažymėjimas asmens prašymu gali būti išduotas tuo atveju, jei šis asmuo atitinka objektyvųjį kriterijų, t. y. tokio asmens tėvai ar seneliai arba vienas iš tėvų ar senelių yra ar buvo lietuviai, ir subjektyvųjį kriterijų, t. y. asmuo laiko save lietuviu ir deklaruoja tai rašytiniu pareiškimu. Teismas nustatė, kad pareiškėjas atitinka subjektyvųjį kriterijų, 2023 m. sausio 5 d. pateikė atsakovui prašymą išduoti leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, atsakovas paprašė pareiškėjo pateikti papildomus rašytinius įrodymus, pareiškėjas atsakovui juos pateikė ir priėjo prie išvados, jog nagrinėjamoje byloje iš esmės kilo ginčas dėl įrodymų vertinimo, t. y. pareiškėjas ir atsakovas nesutaria dėl to, ar pareiškėjo pateikti dokumentai yra pakankami įrodymai tam, kad Pilietybės įstatyme nustatyta tvarka pareiškėjui galėjo būti išduotas lietuvių kilmę patvirtinantis pažymėjimas.
21. Teismas vadovavosi Baltarusijos Respublikos ir Lietuvos Respublikos sutarties „Dėl teisinės pagalbos ir teisinių santykių civilinėse, šeimos ir baudžiamosiose bylose“ (toliau – ir Sutartis) 53 straipsniu, 52 straipsnio 2 dalies 1 punktu, 1 straipsnio 2 punktu, Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 809–812 straipsniais, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. vasario 12 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-7-118/2007 ir priėjo prie išvados, jog Teismo 2001 m. birželio 5 d. sprendimo pripažinimo / nepripažinimo, kuriuo pareiškėjas remiasi, klausimas turėjo būti sprendžiamas Lietuvos apeliaciniame teisme. Teismas sutiko su atsakovo pozicija, jog Teismo 2001 m. birželio 5 d. sprendimas neturi teisinės galios Lietuvos Respublikoje. Teismas, įvertinęs pareiškėjo skundo argumentus bei pateiktus papildomus rašytinius įrodymus (T. G. (R.) pakartotinį gimimo liudijimą, kuriame įrašyta senelės P. R. (K.) tautybė – lietuvė, santuokos akto įrašą bei pareiškėjo A. G. pakartotiniame gimimo liudijime T. G. tautybės pakeitimą iš baltarusė į lietuvė, bei pakartotinį pareiškėjo santuokos liudijimą, kuriame įrašyta A. G. tautybė – lietuvis) sprendė, kad jie buvo pakeisti atsižvelgiant į Teismo 2001 m. birželio 5 d. sprendimą, o pareiškėjas neneigė, kad neturi duomenų ir jokių rašytinių įrodymų, kurie pagrįstų, kokiu pagrindu pareiškėjo prosenelio S. K. mirties akto įraše buvo įrašyta tautybė – lietuvis.
22. Įvertinęs tai, kad nėra pateikta duomenų, pagrindžiančių, kokiu pagrindu pareiškėjo prosenelio S. K. mirties akto įraše buvo įrašyta tautybė – lietuvis, o Teismo 2001 m. birželio 5 d. sprendimas, neturintis teisinės galios Lietuvoje, nustatęs, kad pareiškėjo senelės P. R. (K.) tautybė lietuvė, pakeista remiantis S. K. mirties akto įrašu, todėl nėra duomenų, pagrindžiančių, kokiu pagrindu pareiškėjo motinos T. G. (R.) pakartotiniame gimimo liudijime įrašyta senelės P. R. (K.) tautybė – lietuvė, ir duomenų, kurių pagrindu motinos T. G. santuokos akto įraše bei pareiškėjo A. G. pakartotiniame gimimo liudijime T. G. tautybė pakeista iš baltarusė į lietuvė bei duomenų, kurių pagrindu pakartotiniame pareiškėjo A. G. santuokos liudijime įrašyta A. G. tautybė – lietuvis, teismas sprendė, kad pareiškėjas nepateikė reikiamų dokumentų, kurie patvirtintų, jog jo tėvai ar seneliai, arba vienas iš tėvų ar senelių buvo lietuviai, o pareiškėjo pateikti dokumentai objektyviai nepatvirtina jo lietuvių kilmės.
23. Teismas vadovavosi Konstitucinio Teismo nutarimais pilietybės aspektu, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika ir akcentavo, kad dokumentai, kuriais asmuo siekia pagrįsti savo lietuvių kilmę, nėra konkrečiai reglamentuoti, tačiau pateikti dokumentai negali būti vertinami formaliai, turi būti nustatytas to asmens objektyvus, faktinis ryšys su lietuvių tauta. Teismas nurodė, kad būtent pareiškėjui tenka jo lietuvių kilmės įrodinėjimo našta, o jo argumentai, jog pareiškėjas negali pateikti papildomų dokumentų dėl prosenelio mirties liudijimo įrašo, nepaneigia Migracijos departamento padarytų išvadų. Teismas nusprendė, kad atsakovas pagrįstai priėmė Sprendimą, kuriuo pripažino netekusiu galios Migracijos departamento Pilietybės skyriaus 2018 m. gegužės 22 d. sprendimą išduoti pareiškėjui Pažymėjimą ir pripažino Pažymėjimą negaliojančiu.
24. Dėl Sprendimo Nr. 1 ir Sprendimo Nr. 2, kuriais pareiškėjui buvo uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus bei atšaukta daugkartinė Šengeno viza teismas pažymėjo, jog jie nėra išvestiniai iš Sprendimo.
25. Teismas vadovavosi Įstatymu, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika ir nustatė, jog Migracijos departamentas, priimdamas Sprendimą Nr. 1 ir Sprendimą Nr. 2, vadovavosi VSD Rašte pateikta informacija apie pareiškėjo darbą Rusijos Federacijos (duomenys neskelbtini), jo galimą lojalumą Rusijos Federacijai žvalgybos ir saugumo tarnyboms bei tikimybę būti išnaudotam Rusijos Federacijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui. Teismas, įvertinęs bylos duomenis, teisinį reguliavimą ir teismų praktiką, sprendė, kad Migracijos departamentas turėjo pagrindą Sprendime Nr. 1 padaryti išvadą apie tai, jog pareiškėjo buvimas Lietuvos Respublikoje yra grėsmė valstybės saugumui. Teismas sutiko su Migracijos departamento ir VSD vertinimu, kad pareiškėjas gali būti išnaudotas Rusijos Federacijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduotims vykdyti kaip lojalus ir patikimas Rusijos Federacijos valdžiai asmuo. Tad vien ta aplinkybė, kad pareiškėjas nebedirba ar dirbo prieš 14 metų Rusijos Federacijos (duomenys neskelbtini), teismo vertinimu, nepanaikina pareiškėjo galimos grėsmės Lietuvos saugumui. Darant minėtas išvadas teismas atsižvelgė ir į susiklosčiusią sudėtingą ir pavojingą geopolitinę situaciją, kurią realiai sukūrė nusikalstamas Rusijos Federacijos režimas.
26. Teismas pažymėjo, jog Sprendime Nr. 1 Migracijos departamentas vertino ir pareiškėjo ekonominius bei socialinius ryšius. Pareiškėjas turėjo Šengeno vizas, galiojusias nuo 2018 m. rugsėjo 10 d. iki 2021 m. kovo 4 d., turi nuo 2023 m. sausio 2 d. iki 2024 m. sausio 1 d. galiojančią Šengeno vizą. 2018 m. pareiškėjui buvo išduotas Pažymėjimas, kuris Migracijos departamento Sprendimu pripažintas negaliojančiu. Aktualiausiais Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos informacinės sistemos duomenimis, nėra duomenų apie pareiškėjo darbinę veiklą Lietuvos Respublikoje. Migracijos departamento naudojamose informacinėse sistemose ir registruose nėra duomenų, kad pareiškėjas turėtų šeiminių ryšių su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje – apie jo šeimos nariams išduotus dokumentus, suteikiančius ar patvirtinančius teisę gyventi Lietuvos Respublikoje. Teismas sutiko su Migracijos departamento vertinimu, kad pareiškėjas neturi aktyvių socialinių ryšių su Lietuvoje gyvenančiais asmenimis, o nustatyti ekonominiai ryšiais neatsveria galimos grėsmės valstybės saugumui svarbos.
27. Teismas vadovavosi Įstatymo 113 straipsnio 5 dalimi, Kriterijų vertinimo tvarkos 37 punktu, įvertino tai, kad Migracijos departamentas nustatė, jog pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui, jis iš esmės neturi jokių šeimyninių ryšių su Lietuvoje gyvenančiais asmenimis, tad jam galėjo būti nustatytas 10 metų draudimo atvykti į Lietuvą laikotarpis. Teismas proporcinga ir adekvačia priemone pripažino Sprendimo Nr. 1 nustatytą perpus trumpesnį laikotarpį, t. y. 5 metus.
28. Teismas vadovavosi Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo sudarymo ir tvarkymo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. balandžio 20 d. nutarimu Nr. 436 (toliau – ir Taisyklės), 4, 15 punktais, vertino Migracijos departamento argumentus dėl pareiškėjo duomenų įtraukimo į Nacionalinį sąrašą iki 2028 m. liepos 17 d. ir priėjo prie išvados, jog atsakovui nusprendus, kad pareiškėjas gali kelti grėsmę valstybės saugumui ir priėmus Sprendimą Nr. 1 uždrausti 5 metus pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką, pagrįstai buvo priimtas Sprendimas Nr. 2, kuriuo pareiškėjui išduota Šengeno viza buvo atšaukta.
29. Teismas vertino, jog skundžiami Migracijos departamento sprendimai yra tinkamai pagrįsti tiek objektyviomis aplinkybėmis, tiek aktualiomis teisės aktų normomis, priimti nepažeidžiant pagrindinių procedūrų bei atitinka VAĮ 10 straipsnio 5 dalies nuostatas, todėl nėra pagrindo jų naikinti.
III.
30. Pareiškėjas A. G. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. gruodžio 4 d. sprendimą ir tenkinti pareiškėjo skundą, panaikinti Migracijos departamento Sprendimą, Sprendimą Nr. 1 ir Sprendimą Nr. 2. Netenkinus pareiškėjo pirmojo prašymo, pareiškėjas prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. gruodžio 4 d. sprendimą ir grąžinti klausimą dėl pareiškėjo skundo nagrinėti iš naujo.
31. Pareiškėjas pakartoja skundo, teikto teismui, argumentus, cituoja skundžiamą teismo sprendimą, vadovaujasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 86, 56 straipsnių nuostatomis, teismų praktika ir akcentuoja, jog teismas netinkamai vertino įrodymus, visi jo pateikti dokumentai patvirtino faktą, kad pareiškėjas yra lietuvių kilmės asmuo, o papildomi dokumentai patvirtino faktą apie pareiškėjo sąsajas su Lietuvos piliečiais. Pareiškėjas pažymi, jog atsakovo teiginys, kad pareiškėjo dokumentai netinkami, nepagrįstas. Atsakovas individualiai neįvertino ir nerinko papildomų įrodymų dėl pareiškėjo situacijos ir priėmė nepagrįstą Sprendimą, kurį teismas įvertino formaliai ir neįsigilinęs. Pareiškėjas nurodo negalintis suprasti, kokiu pagrindu jam yra panaikintas Pažymėjimas Sprendimu.
32. Pareiškėjas teigia, jog jis atitinka Įstatymo reikalavimus, nekelia pavojaus Lietuvos Respublikai ar viešajai tvarkai, nėra padaręs jokių pažeidimų per visą savo gyvenimą, todėl Sprendimas Nr. 1 neatitinka VAĮ reikalavimų, nes jame nėra pateikti netgi bendriausi ir abstrakčiausi faktai, pagrindžiantys išvadą, kodėl pareiškėjo buvimas Lietuvos Respublikoje gali kelti grėsmę valstybės saugumui, todėl Sprendimas Nr. 1 negalėjo būti pripažintas teisėtu vien dėl šios priežasties (ABTĮ 91 str. 1 d. 1 p.).
33. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.
34. Atsakovas palaiko savo poziciją, išdėstytą atsiliepime į pareiškėjo skundą, vadovaujasi Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. spalio 13 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2T-79-790/2020 ir akcentuoja, kad klausimai, susiję su asmens teisiniu statusu ir teisine padėtimi, yra ne tarptautinės privatinės teisės, bet nacionalinės teisės reguliavimo dalykas, tokio pobūdžio ginčai laikytini ginčais dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo, kurie nagrinėjami specialia CPK XXVI skyriuje reglamentuojama ypatingosios teisenos tvarka, todėl nustačius, kad užsienio teismas išsprendė išimtinai Lietuvos Respublikos teismams teismingus klausimus, tai yra pagrindas pripažinti šiuos užsienio teismo sprendimus (CPK 810 str. 1 d. 2 p.). Atsakovo nuomone pareiškėjo apeliacinio skundo teiginiai nepaneigia teismo išvados, kad klausimas dėl Teismo 2001 m. birželio 5 d. sprendimo pripažinimo / nepripažinimo turėjo būti sprendžiamas Lietuvos apeliaciniame teisme.
35. Atsakovas teigia, jog Sprendimas Nr. 1 priimtas įvertinus pareiškėjo darbą Rusijos Federacijos (duomenys neskelbtini), jo ryšius su Lietuvos Respublika, visas su pareiškėju susijusias aplinkybes bei nustatyta, kad pareiškėjo keliama grėsmė gali būti susijusi su didesnės visuomenės dalies interesų pažeidimu, o uždraudimas pareiškėjui 5 metus atvykti į Lietuvos Respubliką yra proporcinga priemonė siekiamam tikslui – užtikrinti valstybės ir visuomenės saugumą. Atsakovas nurodo, kad Sprendimas Nr. 1 atitinka tiek VAĮ, teik teismų praktikos suformuluotus reikalavimus, t. y. priimtas nešališkai ir objektyviai, pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, motyvų išdėstymas yra adekvatus, aiškus ir pakankamas, o taip pat atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką analogiškose bylose (žr., pvz., 2023 m. rugpjūčio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2006-520/2023; 2023 m. rugpjūčio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2156-628/2023).
36. Atsakovas pakartoja, jog Sprendimas Nr. 2 buvo priimtas, nes pareiškėjas nebeatitinka Šengeno sienų kodekso 6 straipsnio 1 dalies e punkte nustatytų atvykimo sąlygų.
37. Trečiasis suinteresuotas asmuo VSD atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.
38. VSD vertina, kad apeliaciniame skunde nėra argumentų, kurie paneigtų teismo sprendime nustatytas faktines aplinkybes ar galėtų patvirtinti teismo išvadų neteisingumą, todėl apeliacinis skundas turėtų būti atmestas. VSD akcentuoja Rašto turinį ir pakartoja, jog Migracijos departamentas turėjo pagrindą Sprendime Nr. 1 padaryti išvadą apie tai, jog pareiškėjo buvimas Lietuvos Respublikoje yra grėsmė valstybės saugumui. Administracinių teismų praktikoje pripažįstama, jog Rusijos piliečiams, ypač siekiantiems gauti leidimą gyventi Lietuvoje, gali būti taikomas sugriežtintos kruopščios patikros reikalavimų standartas, be kita ko, atsižvelgus į tai, kad jie priskiriami politiškai pažeidžiamų (galinčių pademonstruoti labilius įsitikinimus dėl Rusijos veiksmų ir politikos) asmenų grupei ir dėl to jų keliama rizika yra specifinė (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. balandžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1461-520/2023; 2023 m. gegužės 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1640-552/2023; 2023 m. birželio 21 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-1770-968/2023).
39. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2024 m. vasario 21 d. nutartimi įpareigojo atsakovą pateikti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Pilietybės skyriaus 2018 m. gegužės 22 d. sprendimą A. G. išduoti lietuvių kilmę patvirtinantį pažymėjimą, kartu pateikiant paaiškinimą apie jo priėmimo aplinkybes bei visus su tuo susijusius dokumentus.
40. Migracijos departamentas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui 2024 m. kovo 7 d. pateikė Pilietybės skyriaus 2018 m. gegužės 22 d. sprendimą ir paaiškino, kad minimas sprendimas priimtas vadovaujantis Pilietybės įstatymo 10 ir 12 straipsnių nuostatomis, nustačius, kad pareiškėjas yra lietuvių kilmės asmuo, nes jo motinos T. R. (G.) gimimo liudijime, nepatvirtintame pažyma (Apostille), nurodyta, kad jos motina (pareiškėjo senelė) P. R. yra lietuvė. Pilietybės skyriaus 2018 m. gegužės 22 d. sprendimas priimtas nesant Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. balandžio 7 d. nutartyje Nr. 3K-3-76-469/2021 pateiktų išaiškinimų, pagal kuriuos pareiškėjo dokumentai objektyviai nepatvirtino, kad jo senelė yra lietuvė.
Teisėjų kolegija
konstatuoja:
IV.
41. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento Sprendimo, kuriuo atsakovas pripažino netekusiu galios Migracijos departamento Pilietybės skyriaus 2018 m. gegužės 22 d. sprendimą išduoti pareiškėjui A. G. lietuvių kilmę patvirtinantį pažymėjimą ir pripažino Pažymėjimą negaliojančiu; dėl Sprendimo Nr. 1 ir Sprendimo Nr. 2, kuriais uždrausta pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus bei atšaukta daugkartinė Šengeno viza, pagrįstumo ir teisėtumo.
42. Pirmosios instancijos teismas atmetė pareiškėjo skundą, nes nustatė, kad jis nepateikė reikiamų dokumentų, kurie patvirtintų, kad jo tėvai ar seneliai, arba vienas iš tėvų ar senelių buvo lietuviai, o pateikti dokumentai objektyviai nepatvirtina jo lietuvių kilmės, todėl atsakovas pagrįstai priėmė Sprendimą, kuriuo pripažino netekusiu galios Migracijos departamento Pilietybės skyriaus 2018 m. gegužės 22 d. sprendimą išduoti pareiškėjui Pažymėjimą ir pripažino Pažymėjimą negaliojančiu. Pirmosios instancijos teismas taip pat sprendė, kad skundžiami atsakovo sprendimai (Sprendimas Nr. 1, kuriuo nuspręsta uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus dėl tikėtinos jo grėsmės valstybės saugumui, ir Sprendimas Nr. 2, kuriuo pareiškėjui išduota Šengeno viza buvo atšaukta) yra tinkamai pagrįsti tiek objektyviomis aplinkybėmis, tiek aktualiomis teisės aktų normomis, priimti nepažeidžiant pagrindinių procedūrų bei atitinka VAĮ 10 straipsnio 5 dalies nuostatas, todėl nėra pagrindo jų naikinti.
43. Pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, teigia, kad skundžiamas teismo sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas, todėl turi būti panaikintas.
Dėl Migracijos departamento 2023 m. liepos 14 d. sprendimo Nr. 23S109091 pagrįstumo ir teisėtumo
44. Pilietybės įstatymo 2 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta lietuvių kilmės asmens sąvoka, t. y. nurodyta, kad lietuvių kilmės asmuo, kurio tėvai ar seneliai arba vienas iš tėvų ar senelių yra ar buvo lietuviai ir kuris pats laiko save lietuviu ir deklaruoja tai rašytiniu pareiškimu. Pagal Pilietybės įstatymo 12 straipsnio 2 dalį, lietuvių kilmės asmenų prašymu Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliota institucija išduoda lietuvių kilmę patvirtinančius dokumentus Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka. Vadovaujantis to paties straipsnio 4 dalimi, teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę ar lietuvių kilmę patvirtinantis dokumentas pripažįstamas negaliojančiu, jeigu: 1) asmuo mirė; 2) jis prarastas; 3) jis neteisėtai išduotas; 4) jis pakeistas; 5) asmuo atkuria ar įgyja Lietuvos Respublikos pilietybę; 6) asmuo neatsiima šio dokumento per vienus metus nuo jo išrašymo dienos. Pilietybės įstatymo 39 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad lietuvių kilmę patvirtina dokumentai, kuriuose nurodyta, kad asmens tėvai ar seneliai arba vienas iš tėvų ar senelių yra ar buvo lietuviai, taip pat asmens rašytinis pareiškimas, kuriuo jis deklaruoja, kad laiko save lietuviu.
45. Vadinasi, lietuvių kilmės pažymėjimas asmens prašymu gali būti išduotas tik tuo atveju, jei šis asmuo atitinka (i) objektyvųjį kriterijų, t. y. tokio asmens tėvai ar seneliai arba vienas iš tėvų ar senelių yra ar buvo lietuviai, ir (ii) subjektyvųjį kriterijų, t. y. asmuo pats laiko save lietuviu ir deklaruoja tai rašytiniu pareiškimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1589-968/2023).
46. Pažymėtina ir tai, kad Dokumentų, susijusių su Lietuvos Respublikos pilietybe, teikimo ir nagrinėjimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2021 m. rugsėjo 22 d. nutarimu Nr. 761, 69 punktas nustato, kad teisės atkurti pilietybę pažymėjimas ar lietuvių kilmės pažymėjimas išduodamas ar keičiamas asmens prašymu neribotam laikui.
47. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas A. G. yra Rusijos Federacijos pilietis, kuriam Migracijos departamentas 2018 m. gegužės 23 d. išdavė lietuvių kilmę patvirtinantį pažymėjimą Nr. (duomenys neskelbtini). Pažymėjimas išduotas atsižvelgiant į 2017 m. lapkričio 23 d. pareiškimą, kuriuo pareiškėjas pripažįsta save lietuviu, pareiškėjo gimimo liudijimą, išduotą (duomenys neskelbtini), kuriame nurodyta, jog abu jo tėvai (G. R. D. ir G. T. B.) – baltarusiai, pareiškėjo motinos T. G. (R.) kartotinį (išduotą (duomenys neskelbtini)) gimimo liudijimą, kuriame nurodyta, kad jos motina P. R. S. yra lietuvė, pareiškėjo motinos T. G. (R.) santuokos liudijimą, išduotą (duomenys neskelbtini), kuriame pilietybė nenurodyta.
48. Pareiškėjas 2022 m. gruodžio 21 d. atsakovui pateikė prašymą išduoti leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje. Migracijos departamentas 2023 m. vasario 3 d. sustabdė pareiškėjo prašymo nagrinėjimą ir papildomai paprašė pateikti pareiškėjo gimimo liudijimą, pareiškėjo motinos T. G. gimimo ir santuokos liudijimus, patvirtintus pažyma (Apostille), taip pat dokumentus apie senelės P. R. gimimą ir santuoką, jos ir jos tėvų gyvenimą Lietuvoje. Pareiškėjas 2023 m. balandžio 14 d. papildomai savo lietuvių kilmei patvirtinti pateikė A. G., gim. (duomenys neskelbtini), pakartotinį gimimo liudijimą, išduotą (duomenys neskelbtini), kuriame tėvai R. G. (baltarusis) ir T. G. (lietuvė), A. G. santuokos, kuri buvo sudaryta (duomenys neskelbtini), pakartotinį liudijimą, išduotą (duomenys neskelbtini), kuriame A. G. tautybė – lietuvis, Teismo 2001 m. birželio 5 d. sprendimo nuorašą, (duomenys neskelbtini) vykdomojo komiteto civilinės metrikacijos skyriaus 2023 m. vasario 24 d. pažymą Nr. 144, kurioje nurodyta, kad K. S. S., lietuvis, mirė (duomenys neskelbtini), akto įrašas sudarytas (duomenys neskelbtini) gyvenvietės tarybos, senelės P. S. K., gim. (duomenys neskelbtini), santuokos su B. R., sudarytos (duomenys neskelbtini), pakartotinį liudijimą, nepatvirtintą pažyma (Apostille), išduotą (duomenys neskelbtini) dokumente tautybės – nenurodytos, (duomenys neskelbtini) nacionalinio istorijos archyvo 2023 m. kovo 13 d. pažymą Nr. 3-4/606-1384, kurioje nurodyta, kad (duomenys neskelbtini) bažnyčios (dabar (duomenys neskelbtini)) (duomenys neskelbtini) santuokų registre yra įrašas apie B. R. (B. R.), 23 m., F. R. ir M., gim. P., sūnaus ir P. K. (P. K.), 19 m., S. K. ir E., gim. (duomenys neskelbtini), dukros, (duomenys neskelbtini) bažnyčios parapijiečių, (duomenys neskelbtini) santuoką; senelės P. S. K., gim. (duomenys neskelbtini), gimimo liudijimą, nepatvirtintą pažyma (Apostille), kuriame nurodyti tėvai S. K. ir E. K., tautybės – nenurodytos, motinos T. B. R., gim. (duomenys neskelbtini), kartotinį gimimo liudijimą, išduotą (duomenys neskelbtini), kuriame tėvai B. R. (baltarusis) ir P. S. R. (lietuvė), motinos T. R., gim. (duomenys neskelbtini), santuokos su R. G., sudarytos (duomenys neskelbtini), liudijimą, nepatvirtintą pažyma (Apostille), kuriame tautybės – nenurodytos, (duomenys neskelbtini) nacionalinio istorijos archyvo 2023 m. kovo 13 d. pažymą Nr. 3-4/607-1385, kurioje nurodyta, kad (duomenys neskelbtini) bažnyčios (dabar (duomenys neskelbtini)) (duomenys neskelbtini) gimusių registre yra įrašas apie P. (P.) gimimą (duomenys neskelbtini), tėvai S. K. ir E., gim. (duomenys neskelbtini), asmenų tautybės – nenurodytos.
49. Migracijos departamentas 2023 m. liepos 14 d. priėmė Sprendimą, kuriuo įvertino pareiškėjo kartu su prašymu dėl lietuvių kilmę patvirtinančio pažymėjimo išdavimo ir 2023 m. balandžio 14 d. papildomai lietuvių kilmei patvirtinti pateiktus dokumentus bei pripažino netekusiu galios Migracijos departamento Pilietybės skyriaus 2018 m. gegužės 22 d. sprendimą pareiškėjui išduoti lietuvių kilmę patvirtinantį pažymėjimą, pripažino pareiškėjui 2018 m. gegužės 23 d. išduotą lietuvių kilmės pažymėjimą Nr. (duomenys neskelbtini) negaliojančiu. Migracijos departamentas nustatė, kad nėra pateikta duomenų, pagrindžiančių, kokiu pagrindu pareiškėjo prosenelio S. K. mirties akto įraše buvo įrašyta tautybė – lietuvis, o Teismo 2001 m. birželio 5 d. sprendimas, neturintis teisinės galios Lietuvoje, nustatęs, kad pareiškėjo senelės P. R. (K.) tautybė lietuvė, pakeista remiantis S. K. mirties akto įrašu, todėl nėra duomenų, pagrindžiančių, kokiu pagrindu pareiškėjo motinos T. G. (R.) pakartotiniame gimimo liudijime įrašyta senelės P. R. (K.) tautybė – lietuvė, ir duomenų, kurių pagrindu motinos T. G. santuokos akto įraše bei pareiškėjo A. G. pakartotiniame gimimo liudijime T. G. tautybė pakeista iš baltarusė į lietuvė bei duomenų, kurių pagrindu pakartotiniame pareiškėjo A. G. santuokos liudijime įrašyta A. G. tautybė – lietuvis. Migracijos departamentas konstatavo, kad pareiškėjas nėra lietuvių kilmės, neatitinka Pilietybės įstatymo 2 straipsnio 6 dalyje minimo lietuvių kilmės asmens apibrėžimo, todėl negali būti laikomas lietuvių kilmės asmeniu.
50. Taigi, kaip akivaizdu iš šios nutarties 47–49 punktuose nurodytų ginčo faktinių aplinkybių, atsakovas Sprendimą priėmė iš esmės tuo pagrindu, jog pareiškėjas nepateikė pakankamai dokumentų, leidžiančių pagrįstai daryti išvadą, kad jis atitinka lietuvių kilmės asmens apibrėžimą.
51. Vertinant, ar Migracijos departamentas pagrįstai Sprendime konstatavo, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjas neatitinka Pilietybės įstatymo 2 straipsnio 6 dalyje minimo lietuvių kilmės asmens apibrėžimo, pažymėtina, jog teismas įrodymus vertina pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu (ABTĮ 56 str. 7 d.), išvadas grindžiant surinktais įrodymais, išnagrinėjus reikšmingus faktus, iškėlus ir ištyrus galimas versijas, įvertinus kiekvieną įrodymą atskirai ir jų visumą, vadovaudamasis įstatymu, teisingumo ir protingumo kriterijais.
52. Teisėjų kolegija, įvertinusi Migracijos departamento 2018 m. gegužės 22 d. sprendime, skundžiamame Sprendime išdėstytus argumentus ir pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes bei motyvus, kuriais grindžiama tai, kad pareiškėjas nepateikė reikiamų dokumentų, kurie patvirtintų, jog jo tėvai ar seneliai, arba vienas iš tėvų ar senelių buvo lietuviai, o pareiškėjo pateikti dokumentai objektyviai nepatvirtina jo lietuvių kilmės, daro išvadą, kad Migracijos departamentas, priešingai nei konstatavo pirmosios instancijos teismas, nepagrindė (neįrodė), kad pareiškėjas neatitinka Pilietybės įstatymo 2 straipsnio 6 dalyje minimo lietuvių kilmės asmens apibrėžimo.
53. Teisėjų kolegija, pakartotinai įvertinusi teisinį reglamentavimą ir bylos medžiagą, pažymi, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra išaiškinęs, jog teisėtų lūkesčių apsauga, teisinis tikrumas ir teisinis saugumas yra neatsiejami teisinės valstybės principo elementai. Šie principai inter alia suponuoja tai, kad valstybė privalo vykdyti prisiimtus įsipareigojimus asmeniui. Neužtikrinus asmens teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo, nebūtų užtikrintas asmens pasitikėjimas valstybe ir teise (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2000 m. vasario 23 d., 2001 m. liepos 12 d., 2002 m. lapkričio 25 d., 2003 m. sausio 24 d. ir 2003 m. kovo 4 d. nutarimus). Šie teisiniai principai suponuoja valstybės pareigą užtikrinti teisinio reguliavimo tikrumą ir stabilumą, apsaugoti asmenų teises, gerbti teisėtus interesus ir teisėtus lūkesčius. Įstatymais nustačius asmenims tam tikrą teisę, tos teisės suteikimo pagrindus, sąlygas ir tvarką, valstybei kyla pareiga santykiuose laikytis teisėtų lūkesčių apsaugos ir teisinio tikrumo konstitucinių principų. Šie principai taip pat reiškia įgytų teisių apsaugą, t. y. asmenys turi teisę pagrįstai tikėtis, kad jų pagal galiojančius teisės aktus įgytos teisės bus išlaikytos nustatytą laiką ir galės būti realiai įgyvendinamos (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gruodžio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-1660/2014; ir kt.).
54. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, jog administracinės institucijos diskrecijos teisė suprantama kaip galia, suteikianti administravimo subjektui tam tikrą veiklos laisvę priimant sprendimus, įgalinanti jį iš keleto teisiškai galimų elgesio variantų pasirinkti tą, kuris, jo nuomone, yra tinkamiausias (žr., pvz., 2006 m. gruodžio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A415-2203/2006). Diskrecijos teisė neturi būti aiškinama kaip absoliučiai nemotyvuotas ir niekuo nesaistomas pasirinkimas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A492-1570/2012). Diskrecija turi būti pagrindžiama objektyviais faktais bei bendraisiais teisės principais – įstatymo viršenybės, objektyvumo, proporcingumo, nepiktnaudžiavimo valdžia, efektyvumo, numatytais Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnyje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. balandžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1140-492/2023).
55. Migracijos departamentui, kaip viešojo administravimo subjektui, taikomi VAĮ reikalavimai. Nors VAĮ 16 straipsnio 1 dalies 1 punktas numato, kad viešojo administravimo subjektas gali pripažinti netekusiu galios savo arba įstatymų nustatytais atvejais žemesnio pagal pavaldumą viešojo administravimo subjekto priimtą neteisėtą administracinį sprendimą, tačiau šiuo aspektu taip pat svarbu nustatyti, ar buvo laikytasi teisėtų lūkesčių apsaugos principo viešojo administravimo srityje, ar asmuo konkretaus administracinio sprendimo pagrindu įgijo tam tikras teises ir pareigas, ar priimant kitą administracinį sprendimą (dėl administracinio sprendimo panaikinimo) nebus paneigtos asmenų administracinio sprendimo pagrindu įgytos teisės, taip pat būtina atsižvelgti ir į tai, ar nepriėmus sprendimo dėl galiojančio administracinio sprendimo panaikinimo, nebus pažeisi kiti teisės principai ar viešas interesas, ar įgytos teisės panaikinimas bus proporcinga priemonė (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. lapkričio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-735-602/2019). VAĮ 10 straipsnio 5 dalis reikalauja, kad kiekviename administraciniame sprendime, be kita ko, būtų nurodyti administracinio sprendimo teisinis ir faktinis pagrindas ar kitos administraciniam sprendimui įtakos turėjusios aplinkybės, administracinio sprendimo motyvai.
56. Taigi nagrinėjamu atveju Migracijos departamentas, vadovaudamasis Pilietybės įstatymo 12 straipsnio 4 dalies 3 punktu, suteikiančiu teisę atsakovui lietuvių kilmę patvirtinantį dokumentą pripažinti negaliojančiu, jeigu jis neteisėtai išduotas, privalėjo pagrįsti, kodėl Migracijos departamento 2018 m. gegužės 22 d. priimtas sprendimas pareiškėjui išduoti Pažymėjimą yra neteisėtas. Atsakovas, priimdamas 2018 m. gegužės 22 d. sprendimą, pareiškėjo pateiktų dokumentų lietuvių kilmei pagrįsti nekvestionavo, jų kiekis jam nesukėlė jokių abejonių, todėl sprendė, kad pateikti pareiškėjo ir pareiškėjo motinos gimimo liudijimai, laikytini dokumentais, pagal kuriuos galima daryti išvadą, kad pareiškėjas yra lietuvių kilmės asmuo, t. y. pareiškėjo motinos kartotiniame (išduotame (duomenys neskelbtini)) gimimo liudijime nurodyta, kad pareiškėjo senelė (R. P. S.) buvo lietuvė. Tačiau vėliau, priimdamas byloje skundžiamą Sprendimą, kuris pareiškėjui sukuria neigiamas pasekmes, ir, be kita ko, vertindamas tuos pačius įrodymus (pareiškėjo gimimo liudijimą, pareiškėjo motinos kartotinį gimimo liudijimą), Migracijos departamentas priėjo prie priešingos išvados, jos nemotyvuodamas tuo, kad pareiškėjo Migracijos departamentui pateikti dokumentai buvo nepatikimi ir (ar) neatitiko tikrovės, atsakovas buvo pareiškėjo suklaidintas.
57. Kaip jau buvo minėta, teisės aktuose nėra konkrečiai įvardyti konkretūs dokumentai ar jų rūšys, taip pat nėra įtvirtinti reikalavimai juos išdavusioms institucijoms, dokumentų kiekiui ar pan., išskyrus reikalavimą, jog dokumentuose turi būti nurodyta, kad bent vienas iš asmens tėvų ar senelių yra ar buvo lietuvis. Iš Sprendimo turinio nėra aišku, kokia teisės norma vadovavosi atsakovas prašydamas pateikti papildomus dokumentus, kodėl reikalavo pareiškėjo įrodyti pareiškėjo senelės tėvų gyvenimą Lietuvoje ir kodėl reikšminga pripažino aplinkybę, jog pareiškėjas negalėjo pateikti duomenų, pagrindžiančių, kokiu pagrindu pareiškėjo prosenelio S. K. mirties akto įraše buvo įrašyta tautybė – lietuvis. Viešojo administravimo subjektui priimant sprendimą panaikinti ankstesniu to paties viešojo administravimo subjekto sprendimu suteiktą teisę, ypač svarbu tokį sprendimą pagrįsti visapusišku aplinkybių ištyrimu, tinkamai tokį sprendimą motyvuoti, tačiau atsakovo Sprendime nurodyti argumentai, kuriais kvestionuojama pareiškėjo senelės P. R. (K.) tautybė – lietuvė, neatitinka Pilietybės įstatymo reikalavimų. Atitinkamai pirmosios instancijos teismo išvada, kad Sprendimas atitinka VAĮ reikalavimus, yra neteisėta ir nepagrįsta.
58. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad Migracijos departamento Sprendimas, kuriuo atsakovas pripažino netekusiu galios Migracijos departamento Pilietybės skyriaus 2018 m. gegužės 22 d. sprendimą išduoti pareiškėjui lietuvių kilmę patvirtinantį pažymėjimą ir pripažino pareiškėjui išduotą Pažymėjimą negaliojančiu, yra nepagrįstas, nemotyvuotas, neatitinka VAĮ ir Pilietybės įstatymo reikalavimų, taigi yra neteisėtas. Todėl skundžiama pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis yra keičiama, Migracijos departamento Sprendimas naikinamas.
Dėl Migracijos departamento 2023 m. liepos 18 d. sprendimo Nr. 23S111503 ir 2023 m. liepos 20 d. sprendimo Nr. 23S113108 pagrįstumo ir teisėtumo
59. Sprendimas Nr. 1, kuriuo pareiškėjui buvo uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus, iš esmės grindžiamas Valstybės saugumo departamento Rašte pateikta informacija dėl pareiškėjo keliamos grėsmės valstybės saugumui.
60. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, sprendžiant dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvos Respublikoje grėsmės valstybės saugumui atliekamas iš esmės perspektyvinis (į ateitį nukreiptas) vertinimas. Tai lemia, kad tam tikras situacijos prognozavimas šiuo atveju yra neišvengiamas, tačiau šis procesas negali būti grindžiamas vien tik spėjimais ir įtarimais, jis turi būti paremtas nustatytais faktais, ypač anksčiau atliktais asmens veiksmais, jų pobūdžiu. Būtent jų pagrindu ir galima daryti išvadą, ar yra pakankamai reali ir akivaizdi grėsmės valstybės saugumui tikimybė, sudaranti pagrindą atsisakyti išduoti (pakeisti) leidimą laikinai gyventi Lietuvoje. Kiekvieno konkretaus užsieniečio situacija paprastai yra unikali, todėl, be kita ko, būtina įvertinti ir individualią prašymą pateikusio užsieniečio situaciją (šeiminius, socialinius, ekonominius ar kitus ryšius su Lietuvos Respublika ir pan.) ir kitas reikšmingas aplinkybes (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1810/2010; 2016 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3784-662/2016; 2023 m. gegužės 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1563-624/2023; ir kt.).
61. Pirmosios instancijos teismas byloje nustatęs, jog pareiškėjas 1996–2009 m. dirbo Rusijos Federacijos (duomenys neskelbtini), sprendė, jog Migracijos departamentas turėjo pagrindą Sprendime Nr. 1 padaryti išvadą apie tai, jog pareiškėjo buvimas Lietuvos Respublikoje yra grėsmė valstybės saugumui. Pirmosios instancijos teismas taip pat sutiko su Migracijos departamento išvada, kad pareiškėjas neturi aktyvių socialinių ryšių su Lietuvoje gyvenančiais asmenimis, o nustatyti ekonominiai ryšiai neatsveria galimos grėsmės valstybės saugumui svarbos ir sprendė, jog 5 metų draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką terminas yra proporcinga ir adekvati priemonė pareiškėjui.
62. Apeliaciniame skunde pareiškėjas tik abstrakčiai teigia, jog jis atitinka Įstatymo reikalavimus, nekelia pavojaus Lietuvos Respublikai ar viešajai tvarkai, nėra padaręs jokių pažeidimų, todėl Sprendimas Nr. 1 neatitinka VAĮ reikalavimų. Teisėjų kolegija, patikrinusi Sprendimą Nr. 1 faktų ir teisės taikymo aspektais, pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai dėl jo grėsmės valstybės saugumui. Ši išvada yra pagrįsta įtikinamais bylos duomenimis, įvertinus tiek atskirus įrodymus, tiek ir jų visetą. Vertinant įrodymus pagrįstai atsižvelgta ir į sudėtingą bei pavojingą geopolitinę situaciją, susiklosčiusią dėl Rusijos karinės agresijos prieš Ukrainą, taip pat ir į šio režimo keliamą grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui, išnaudojant buvusius darbuotojus kaip lojalius ir patikimus Rusijos Federacijos valdžiai asmenis Rusijos Federacijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduotims vykdyti. Pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertinęs reikšmingas ginčui faktines aplinkybes, taikytiną reguliavimą, aktualią teismų praktiką, šalių pateiktus argumentus, pagrįstai sprendė, kad Sprendimas Nr. 1 yra teisėtas ir pagrįstas, atitinkantis VAĮ reikalavimus.
63. Pareiškėjas apeliaciniame skunde neteikia jokių konkrečių argumentų dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies dėl Sprendimo Nr. 2, kuriuo pareiškėjui išduota Šengeno viza buvo atšaukta, todėl šiuo aspektu pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas netikrinamas.
64. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija nusprendžia pareiškėjo apeliacinį skundą tenkinti iš dalies, pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą, skundą tenkinant iš dalies, panaikinant Migracijos departamento Sprendimą.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo A. G. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. gruodžio 4 d. sprendimą pakeisti.
Pareiškėjo A. G. skundą tenkinti iš dalies.
Panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2023 m. liepos 14 d. sprendimą Nr. 23S109091.
Kitą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. gruodžio 4 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Rytis Krasauskas
Beata Martišienė
Skirgailė Žalimienė