Administracinė byla Nr. I-414-342/2010
Proceso Nr. 3-63-3-00241-2010-5
Teismo procesinio sprendimo kategorija 16.5; 74
Bylos kategorija 1.12
(S)
KLAIPĖDOS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS
S P R E N D I M A S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2010 m. birželio 4 d.
Klaipėda
Klaipėdos apygardos administracinio teismo teisėja Aušrelė Mažrimienė, sekretoriaujant Jurgitai Žvilauskienei, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V.L.(V.L.) prašymą atsakovams Klaipėdos apskrities vyriausiajam policijos komisariatui, Lietuvos Respublikos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės, trečiajam suinteresuotam asmeniui Policijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl neišmokėtų priedų ir priemokų prie pareiginės algos dalies priteisimo.
Teismas, išnagrinėjęs bylą,
n u s t a t ė :
pareiškėjas V.L. 2010 m. balandžio 20 d. kreipėsi į teismą prašydamas iš atsakovų solidariai priteisti neišmokėtą priedų ir priemokų prie pareiginės algos dalį – 342,38 Lt, susidariusią laikotarpiu nuo 2007 m. balandžio 1 d. iki 2008 m. lapkričio 30 d.
Nurodo, kad dirbo statutiniu valstybės tarnautoju ir laikotarpiu nuo 2007 m. balandžio 1 d. iki 2008 m. lapkričio 30 d. už atliktas pareigas jam nebuvo sumokėtas priklausantis darbo užmokestis, kadangi buvo ribojama priedų ir priemokų dalis (remiantis Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalimi išmokama priemokų ir priedų dalis negali viršyti 70 procentų pareiginės algos). Teigia, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2009 m. gruodžio 11 d. nutarime pripažino, kad Valstybės tarnybos įstatymo VI skyrius „Darbo užmokestis“ (2002 m. balandžio 23 d. redakcija ir 2007 m. birželio 7 d. redakcija) ta apimtimi, kuria jame nebuvo nustatyta teisinio reguliavimo, pagal kurį būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje (2002 m. balandžio 23 d. redakcija ir 2007 m. birželio 7 d. redakcija) nustatytą ribą, prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą <...>“, konstituciniam teisinės valstybės principui.
2010 m. gegužės 24 d. teisme gautas pareiškėjo prašymas, kuriuo prašoma bylą nagrinėti jam nedalyvaujant (b.l. 29).
Atsakovas Klaipėdos apskrities vyriausiasis policijos komisariatas atsiliepimu (b.l. 16-19) prašo atmesti pareiškėjo prašymą. Nurodo, kad pareiškėjo prašymas atsakovo Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato atžvilgiu yra nepagrįstas, nes teisiniai padariniai kilo dėl įstatymo, kuris buvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai, taikymo. Pažymi, kad jam, kaip atsakovui, kyla pareiga tikslingai naudoti paskirtas biudžeto lėšas, tačiau biudžeto formavimas yra Lietuvos Respublikos Vyriausybės kompetencija, todėl pareiškėjo reikalavimas turi būti nukreiptas valstybės atžvilgiu. Mano, jog Klaipėdos apskrities vyriausiasis policijos komisariatas organizuodamas darbą nepažeidė nuostatų, reglamentuojančių pareigūnų darbo laiko normas, o darbo užmokestis buvo apskaičiuojamas tinkamai. Mano, jog įstaigos, mokančios darbo užmokestį atsakomybė, gali kilti tik tokiu atveju, jei ji netinkamai vykdytų teisės aktų, reglamentuojančių darbo užmokestį, nuostatas. Prašo sprendimo vykdymą atsakovo Lietuvos valstybės atžvilgiu atidėti vienerių metų laikotarpiui.
Atsakovas – Lietuvos valstybė, atstovaujama Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (Lietuvos Respublikos Ministro Pirmininko 2010 m. sausio 14 d. potvarkis Nr. 13 „Dėl įgaliojimų atstovauti teismuose“) ir tretysis suinteresuotas asmuo – Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepimu į prašymą (b.l. 22-24) prašo netenkinti pareiškėjo prašymo, motyvuojant tuo, jog atsakovo sprendimai riboti pareiškėjui priedus ir priemokas yra įvykdyti iki Konstitucinio Teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimo paskelbimo, todėl mano, jog institucija neturėjo kitos galimybės netaikyti Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies nuostatų. Mano, jog nėra Civilinio kodekso 6.271 straipsnyje nustatytų valstybės civilinės atsakomybės pagrindų, o pareiškėjo reiškiamas reikalavimas dėl darbo užmokesčio nepriemokos turi būti reiškiamas tik darbdaviui – Klaipėdos apskrities vyriausiajam policijos komisariatui. Prašo pareiškėjo reikalavimų atžvilgiu taikyti 3 metų senaties teminą ir bylą nagrinėti jų atstovui nedalyvaujant. Atsakovas ir tretysis suinteresuotas asmuo tinkamai informuoti apie teismo posėdžio vietą ir laiką, atstovai į teismo posėdį neatvyko.
Byla nagrinėjama pareiškėjui, atsakovų ir trečiojo suinteresuotojo asmens atstovams nedalyvaujant (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 78 straipsnio 3 dalis).
Prašymas tenkintinas (Administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 dalies 2 punktas).
Šioje administracinėje byloje ginčas kilęs dėl darbo užmokesčio dalies priteisimo už laikotarpį nuo 2007 m. balandžio 1 d. iki 2008 m. lapkričio 30 d., kuri buvo neišmokėta taikant Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalį, ribojančią priedų ir priemokų sumą (ne daugiau kaip 70 procentų). Vidaus tarnybos pareigūnų darbo užmokestį reglamentuoja Valstybės tarnybos įstatymo VI skyriaus (23-26 straipsnių nuostatos), kurios, remiantis Valstybės tarnybos įstatymo 4 straipsnio 2 dalimi, yra be išlygų taikomos ir statutiniams valstybės tarnautojams.
Rašytine bylos medžiaga nustatyta, kad V.L. dirbo statutiniu valstybės tarnautoju Klaipėdos apskrities vyriausiajame policijos komisariate. Pareiškėjas prašo priteisti darbo užmokesčio dalį 342,38 Lt solidariai iš atsakovų už laikotarpį nuo 2007 m. balandžio 1 d. iki 2008 m. lapkričio 30 d. Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato pateiktomis pažymomis apie priskaičiuotą ir išmokėtą darbo užmokestį (b.l. 11-12) nustatyta, kad už laikotarpį nuo 2007 m. balandžio 1 d. iki 2008 m. lapkričio 30 d. pareiškėjui dėl priedų ir priemokų sumai taikomo 70 procentų pareiginės algos ribojimo už darbą iš viso nesumokėta 342,38 Lt. Ginčo dėl teismui teikiamų pažymų duomenų teisingumo ar darbo laiko apskaitos nėra, todėl teismas šių pažymų duomenimis vadovaujasi nekvestionuodamas jų turinio.
Valstybės tarnybos įstatymo (2002 m. balandžio 23 d. redakcija Nr. IX-856) 25 ir 26 straipsniuose numatyta, kad valstybės tarnautojams mokami priedai ir priemokos ir nurodytas priedų ir priemokų sąrašas. Minėto įstatymo 23 straipsnio 1 dalyje (2002-04-23 įstatymo Nr. IX-855 redakcija) numatyta, kad valstybės tarnautojo darbo užmokestį sudaro: 1) pareiginė alga; 2) priedai; 3) priemokos, o 2 dalimi nustatyta, kad priedų ir priemokų suma negali viršyti 70 procentų pareiginės algos. Lietuvos Respublikos Valstybės tarnybos įstatymo 3, 4, 8, 9, 18, 19, 20, 21, 22, 23, 25, 38, 41, 43, 44, 49, 50 straipsnių ir priedėlio pakeitimo ir papildymo ir įstatymo papildymo 221, 481, 501 straipsniais įstatymu (įstatymo redakcija 2007 m. birželio 7 d. Nr. X-1175, 2007-06-07 Žin., 2007, Nr. 69-2723) buvo pakeistas ir papildytas Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnis, kurio 2 dalis numatė, kad priedų ir priemokų suma negali viršyti 70 procentų pareiginės algos. Į šią sumą neįskaitomi šio Įstatymo 25 straipsnio 1 dalies 1 ir 5 punktuose nustatyti priedai.
Konstitucinis Teismas 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimu „Dėl Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies (2002 m. balandžio 23 d., 2007 m. birželio 7 d. redakcijos ) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ pripažino, kad Lietuvos valstybės tarnybos įstatymo VI skyrius „Darbo užmokestis“ (2002 m. balandžio 23 d. redakcija; 2007 m. birželio 7 d. redakcija) ta apimtimi, kuria jame nebuvo teisinio reguliavimo, pagal kurį būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje (2002 m. balandžio 23 d. redakcija) nustatytą ribą, prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą <...>“, konstituciniam teisinės valstybės principui. Konstitucinis Teismo nutarime konstatuota, kad negali būti tokios situacijos, kad valstybės tarnautojui, kuris dirba poilsio, švenčių dienomis, nakties metu, dirba kenksmingomis, labai kenksmingomis ar pavojingomis darbo sąlygomis, atlieka įprastą darbo krūvį viršijančią veiklą ar papildomas užduotis, atliekamas viršijant nustatytą darbo trukmę, būtų nemokama arba šis darbas būtų neapmokamas teisingai. Todėl ginčytame Valstybės tarnybos įstatymo, nei kituose šio įstatymo skyriaus „Darbo užmokestis“ straipsniuose nesant nuostatų, pagal kurias būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatyme nustatytą maksimalią mokėtiną ribą, pažeistos Konstitucijos nuostatos. Taip atsirado prielaidos susidaryti tokioms teisinėms situacijoms, kai vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, atlikusiems tam tikrą darbą, už šį darbą negalėjo būti apmokama. Vadinasi, pagal Konstituciją, inter alia jos 48 straipsnio 1 dalį, ir konstitucinį teisinės valstybės principą Valstybės tarnybos įstatymo VI skyriuje „Darbo užmokestis“, kuris vidaus tarnybos sistemos pareigūnams buvo taikomas be išlygų, turėjo būti nustatytas toks teisinis reguliavimas, pagal kurį būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje nustatytą ribą.
Taigi, Konstitucinis teismas konstatavo, kad pagal Konstituciją negali būti tokios teisinės situacijos, kad valstybės tarnautojui, kuris atliko pavestą darbą, už šį darbą nebūtų mokama, būtų mokama ne nustatytu laiku arba mokama mažiau negu priklauso pagal įstatymus ir jais remiantis išleistus kitus teisės aktus. Todėl net ir sprendimo priėmimo metu nesant nustatytam teisiniam reguliavimui pagal kurį būtų galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, pareiškėjas pagrįstai reiškia reikalavimą dėl piniginės išmokos priteisimo, kadangi kitų būdų kompensuojant už atliktą darbą nėra numatyta.
Vadovaujantis šiomis nuostatomis, konstatuojama, jog pareiškėjo reikalavimas yra pagrįstas ir teisėtas, kadangi iš pateiktų pažymų apie pareiškėjui mokėtą darbo užmokestį, matyti, kad buvo taikomas Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje numatytų priedų ir priemokų ribojimas.
Dėl senaties termino taikymo
Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymas nereglamentuoja termino per kurį turi būti pareikštas valstybės tarnautojo reikalavimas dėl negauto darbo užmokesčio priteisimo, todėl valstybės tarnautojų reikalavimams dėl nesumokėto darbo užmokesčio priteisimo taikytinas Darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalyje nustatytas trejų metų senaties terminas. Pagal Valstybės tarnybos įstatymo 5 straipsnį darbo santykius ir socialines garantijas reglamentuojantys įstatymai bei kiti teisės aktai valstybės tarnautojams taikomi tiek, kiek jų statuso ar socialinių garantijų nereglamentuoja Valstybės tarnybos įstatymas. Darbo kodekso 27 straipsnio antroje dalyje nustatytas bendras trejų metų senaties terminas Darbo kodekso reglamentuojamiems santykiams, jeigu Darbo kodeksas ir kiti įstatymai atskiriems reikalavimams nenustato trumpesnių ieškinio senaties terminių. Darbo kodekse kitokio senaties termino reikalavimams dėl negauto darbo užmokesčio priteisimo nenumatyta. Valstybės tarnybos įstatymo 5 straipsnis sudaro įstatyminį pagrindą pareikštiems valstybės tarnautojų reikalavimams dėl nesumokėto darbo užmokesčio priteisimo taikyti Darbo kodekso 27 straipsnio antroje dalyje nustatytą trejų metų senaties terminą. Darbo kodekso 298 straipsnyje numatyta, kad darbuotojui priklausančios darbo užmokesčio ir kitos su darbo santykiais susijusios sumos priteisiamos ne daugiau kaip už trejus metus. Ši norma nustato naikinamąjį terminą, kurį viršijantis valstybės tarnautojui nesumokėtas darbo užmokestis negali būti priteisiamas.
Iš pateiktų pažymų apie darbo užmokestį (b.l. 11-12) matyti, kad pareiškėjo teisės buvo pažeistos nesumokėjus jam priklausančių priedų ir priemokų, taikant Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje numatytą ribojimą – nuo 2007 m. balandžio mėnesio. Teismui reikalavimas įpareigoti atsakovą išmokėti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį už laikotarpį nuo 2007 m. balandžio 1 d. iki 2008 m. lapkričio 30 d. teisme pareikštas 2010 m. balandžio 20 d., todėl pareiškėjas nepraleido kreipimosi į teismą senaties termino. Vadovaujantis išdėstytu ir pateiktomis pažymomis apie darbo užmokestį V.L. už laikotarpį nuo 2007 m. balandžio 1 d. iki 2008 m. lapkričio 30 d. priskaityta priedų ir priemokų suma – 342,38 Lt, kuri taikant ribojusias priedų ir priemokų mokėjimą nuostatas nebuvo išmokėta ir nėra duomenų, kad buvo kitaip kompensuota už atliktą darbą, todėl ši suma priteistina.
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Lietuvos Respublikos įstatymas (ar jo dalis) arba kitas Seimo aktas (ar jo dalis), Respublikos Prezidento aktas, Vyriausybės aktas (ar jo dalis) negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas, kad atitinkamas aktas (ar jo dalis) prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalį neturi būti vykdomi sprendimai, pagrįsti teisės aktais, kurie pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai ar įstatymams, jeigu tokie sprendimai nebuvo įvykdyti iki atitinkamo Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo. Nagrinėjamu atveju būtina nustatyti sprendimo įvykdymo terminą.
Kreipimasis į teismą teisminės gynybos, nepasibaigus senaties terminui, sąlygoja tai, kad asmuo nepraranda teisės apginti savo tikrai ar tariamai pažeistų teisių, net ir tada, jei jis į teismą kreipėsi po atitinkamo Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimo, kuriuo atitinkamas teisės aktas pripažintas antikonstituciniu, priėmimo, nes Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme, ginčijami sprendimai nelaikomi įvykdytais iki tol, kol neišnyksta asmens teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos (LVAT sprendimai administracinėse bylose Nr. A12-219/2004; A1-638/2005).
Sprendimas dėl pareiškėjo prašymo turi būti priimamas vadovaujantis sprendimo priėmimo dieną galiojančiomis teisės normomis. Teisinis pagrindas, kuriuo atsakovas galėtų grįsti Valstybės tarnybos įstatyme nustatyto darbo užmokesčio nemokėjimą pareiškėjui yra išnykęs, todėl atsakovas Klaipėdos apskrities vyriausiasis policijos komisariatas įpareigojamas pareiškėjui išmokėti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį.
Dėl sprendimo vykdymo
Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 97 straipsnis reglamentuoja sprendimų vykdymą. Šio straipsnio 4 dalyje numatyta, jog neįvykdyti teismo sprendimai dėl priteistų sumų išieškojimo vykdomi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) nustatyta tvarka. CPK 284 straipsnio 1 dalis numato, kad teismas turi teisę dalyvaujančių byloje asmenų prašymu ar savo iniciatyva, atsižvelgdamas į turtinę abiejų šalių padėtį ar kitas aplinkybes, sprendimo įvykdymą atidėti. Atsakovai ir tretysis suinteresuotas asmuo prašo atidėti sprendimo vykdymą vienerių metų laikotarpiui, nes policijos įstaigos neturi lėšų einamųjų metų biudžete darbo užmokesčio nepriemokai sumokėti.
Lietuvos apeliacinis teismas 2009 m. kovo 9 d. nutartimi, priimtoje civilinėje byloje Nr.2-202/2009 dėl nesumokėto atlyginimo teisėjams priteisimo visuotinai žinomos aplinkybės apie sunkią Lietuvos valstybės turtinę padėtį pagrindu nusprendė sprendimo vykdymą atidėti vienerių metų laikotarpiui. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, atsižvelgdamas į tai, kad yra ypatingai svarbu, jog teismų praktika iš esmės analogiškose bylose būtų formuojama vieninga linkme (priešingu atveju kiltų pavojus pažeisti konstitucinį visų asmenų lygybės įstatymui ir teismui principą), bylose dėl atlyginimo skirtumo priteisimo sprendimo vykdymą atidėjo vieneriems metams (2009 m. rugpjūčio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-812/2009, 2010 m. sausio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-57/2010 ir kt.). Teismas pripažįsta, kad toks sprendimo vykdymo atidėjimas ir jo pagrindimas yra taip pat aktualūs nagrinėjamai bylai, todėl prašymas dėl sprendimo vykdymo atidėjimo tenkintinas (Administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 6 dalis, Civilinio proceso kodekso 284 straipsnio 1 dalis).
Dėl atsakovo
Pareiškėjas prašo priteisti neišmokėtą darbo užmokestį solidariai iš Lietuvos valstybės, nes už darbą yra atlyginama iš valstybės biudžeto, ir iš Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato. Atsakovas Klaipėdos apskrities vyriausiasis policijos komisariatas atsiliepimu mano, jog reikalavimas dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies turi būti reiškiamas Lietuvos valstybei.
LVAT 2005-12-21 nutartyje administracinėje byloje Nr. A1-638/2005 pasisakė, kad reikalavimas priteisti negautą darbo užmokestį nėra reikalavimas dėl žalos atlyginimo ir nesiejamas su darbo užmokesčio nesumokėjusio subjekto (institucijos) kalte. Be to, paminėtoje byloje LVAT nurodė, kad tarnybos teisiniai santykiai pagal savo pobūdį ir teisinę prigimtį yra dvišaliai, nes pagal juos valstybės tarnautojas yra įpareigotas tinkamai atlikti įstatymuose ir pareigybių aprašyme nurodytas funkcijas, o darbdavys privalo mokėti darbo užmokestį ir teikti kitas įstatymuose numatytas socialines garantijas.
Pareiškėjas tarnybos teisiniais santykiais ginčo laikotarpiu buvo tiesiogiai susijęs su Klaipėdos apskrities vyriausiuoju policijos komisariatu, t.y. subjektu (pareiškėjo darbdaviu), privalančiu mokėti pareiškėjui darbo užmokestį ir teikti kitas įstatymuose numatytas garantijas, sprendžiančiu pareigūnų priėmimo į valstybės tarnybą bei atleidimo iš jos klausimus, tvirtinančiu pareigybių aprašymus. Todėl bylose dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo, atsakovu yra darbdavys, o ne Lietuvos Respublikos Vyriausybė. Dėl šių priežasčių teismas daro išvadą, kad nėra pagrindo taikyti solidarią atsakomybę, todėl prašymo reikalavimas atsakovo – Lietuvos valstybės atžvilgiu, atmestinas.
Nustatytų faktinių ir teisinių aplinkybių pagrindu konstatuojama, jog pareiškėjo prašymas priteisti neišmokėto darbo užmokesčio dalį už laikotarpį nuo 2007 m. balandžio 1 d. iki 2008 m. lapkričio 30 d. tenkintinas, priteisiama suma – 342,38 Lt.
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85 straipsniu, 87 straipsniu, 88 straipsnio 1 dalies 2 ir 4 punktais,
n u s p r e n d ž i a:
pareiškėjo V.L. prašymą tenkinti.
Pareiškėjui V.L. priteisti 342,38 Lt (tris šimtus ir keturiasdešimti du litus, 38 ct) už laikotarpį nuo 2007 m. balandžio 1 d. iki 2008 m. lapkričio 30 d. (fizinių asmenų ir kiti mokesčiai neišskaičiuoti).
Sprendimo vykdymą atidėti vieneriems metams.
Sprendimas per 14 dienų nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Klaipėdos apygardos administracinį teismą arba tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui.
Teisėja Aušrelė Mažrimienė