|
|
Baudžiamoji
byla Nr. 1A-306/2011
Procesinio sprendimo
kategorijos: 1.1.7.;1.2.14.7.
Teisminio proceso Nr. 1-12-1-01279-2006-2
1.2.14.5.1.;
2.1.15.3.3.2.;
2.3.6.4.5.
|

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS
NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2011 m. gegužės 20 d.
Vilnius
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus
teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Albino Bielskio
(pranešėjas),
teisėjų
Rūtos Mickevičienės ir Violetos Ražinskaitės,
sekretoriaujant
Gabrielei Samaškienei,
dalyvaujant
prokurorui Mindaugui Greičiui,
gynėjui
advokatui J. K. ,
nuteistajam
R. K. ,
teismo posėdyje apeliacine tvarka
išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. K. apeliacinį
skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2011 m. vasario 18 d. nuosprendžio, kuriuo
R. K. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK (toliau
– BK) 184 straipsnio 2 dalį ir nuteistas laisvės atėmimu vieneriems metams ir
šešiems mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.
Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,
n u s t a t ė:
R. K. nuteistas už tai, kad veikdamas pagal 2005-11-10 I. G. įgaliojimą
Nr. 9514, išduotą Vilniaus m. 17-o notarų biuro notarės L. M.
bei 2005-11-11 D. G. įgaliojimą, Nr. 15/07-18,
išduotą Marijampolės pataisos namų direktoriaus T. K. ,
kuriais buvo įgaliotas tvarkyti Ingridos ir D. G. asmeninį
turtą, kuriuos pastarieji išdavė norėdami parduoti paveldėtą butą, esantį (duomenys
neskelbtini), 2005-11-22 Vilniaus rajono 1-e notarų biure, esančiame Rinktinės
g. 50, Vilniaus m., pas notarę D. S. sudarė su J. R. bei R. R. buto, esančio (duomenys
neskelbtini), Vilniaus m , pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 8151, kurios sąlygas R. R. vykdydama, 2005-11-22 mokėjimo nurodymu į R. K. sąskaitą, Nr. (duomenys neskelbtini)
, esančią AB „SEB Vilniaus bankas“ pervedė 95 000 Lt., o likusią - 90 000
Lt. sumą - 2005-11-22 mokėjimo nurodymu pervedė į I. G. sąskaitą
Nr. (duomenys neskelbtini) , esančią AB „SEB Vilniaus
bankas“. Tuomet, R. K. , turėdamas pareigą perduoti jo
sąskaitoje esančias (95 000 lt) pinigines lėšas D. G. ,
neturėdamas tam teisės, be jokio pagrindo šias pinigines lėšas 2005-11-22 iš
savo sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) , esančios AB
„SEB Vilniaus bankas“, mokėjimo nurodymu pervedė 95 000 Lt. į kitam asmeniui - V. Č. - priklausančią sąskaitą, Nr. 71106, esančią AB „SEB
Vilniaus bankas“. Tokiu būdu pastaraisiais veiksmais R. K. iššvaistė
jam patikėtą D. G. priklausantį didelės vertės turtą - 95 000 Lt.
Nuteistasis R. K. apeliaciniame
skunde nesutinka su Vilniaus
apygardos teismo nuosprendžiu nustatytu jo veikos kvalifikavimu pagal BK 184
straipsnio 2 dalį ir dėl paskirtosios laisvės atėmimo bausmės dydžio.
Apelianto teigimu, nuosprendį priėmęs teismas
nepagrįstai nukentėjusiojo D. G. byloje duotus parodymus
pripažino patikimu R. K. kaltės iššvaisčius didelės vertės
svetimą turtą įrodymu. Pasak nuteistojo, nukentėjusysis D. G.
atsisakė nurodyti kartu su juo Marijampolės pataisos namuose kalinčius
asmenis, kurie padėjo suorganizuoti jo sesers I. G. atvykimą
į pataisos namus, kur ši buvo įkalbėta parduoti dalį jai priklausančio buto.
Apelianto teigimu, Guntuliams priklausantį butą buvo siekiama parduoti todėl,
kad D. G. įkalinimo įstaigoje turėjo problemų, kurias jis
taip pat apklausų metų atsisakė įvardinti. Apklaustas ikiteisminio tyrimo metu D. G. tvirtino pinigų už parduotą butą negavęs ir pareiškė
130 000 Lt dydžio civilinį ieškinį, tačiau teisiamojo posėdžio metu nuo
pareikšto civilinio ieškinio atsisakė. Tokie neišsamūs ir prieštaringi D. G. parodymai, apelianto nuomone, leidžia pagrįstai
manyti, kad D. G. siekia nuslėpti reikšmingas šiai bylai
aplinkybes, tarp jų ir tai, kad pinigus už parduotą butą jis yra gavęs. Be to, R. K. teigimu, kritiškai turėtų būti vertinami ir I. G. parodymai, kadangi ji nuolat vartoja narkotines ar
psichotropines medžiagas.
Tuo atveju, jei apeliacinės instancijos teismas
pripažintų esant pakankamai R. K. kaltės įrodymų,
apeliantas prašo pakeisti nuosprendį bausmės skyrimo dalyje. Nurodo, jog,
atsižvelgus į visas byloje nustatytas bausmės individualizavimui reikšmingas
aplinkybes, jo atžvilgiu būtų galima taikyti BK 75 straipsnio nuostatas ir
atidėti paskirtosios laisvės atėmimo bausmės vykdymą.
Teismo posėdyje dalyvavęs nuteistasis ir jo gynėjas
prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti.
Nuteistojo R. K. apeliacinis
skundas netenkinamas.
P. L. Respublikos BPK (toliau – BPK) 20 straipsnio 2 dalį,
byloje surinktus duomenis pripažinti įrodymais kiekvienu atveju gali tik
teismas ar teisėjas, kurio žinioje yra byla. Įrodymais gali būti pripažįstami
tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę,
turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai.
Pirmosios instancijos teismas, priešingai nei teigiama
R. K. apeliaciniame skunde, įstatymų nustatyta tvarka
šioje byloje gautus duomenis pripažindamas įrodymais bei juos vertindamas, BPK
20 straipsnyje įtvirtintų įrodymų ištyrimo bei vertinimo taisyklių nepažeidė.
Visuma duomenų, gautų apklausus nuteistąjį R. K. ,
nukentėjusįjį D. G. , liudytojus I. G. ,
J. R. , V. Č. , G.
S. , T. Z. , įvertinus byloje esančius rašytinius
įrodymus, kurie įstatymo nustatyta tvarka užfiksuoti atitinkamuose
procesiniuose dokumentuose, duoda pakankamą pagrindą išvadai, kad R. K. pagrįstai pripažintas kaltu dėl pagal nukentėjusiojo D. G. įgaliojimą jam patikėto didelės vertės svetimo turto
iššvaistymo, o jo apeliacinio skundo argumentai nekelia abejonių dėl priimto
nuosprendžio pagrįstumo ir teisėtumo.
Bylos duomenimis patikimai nustatyta, kad 2005 m. lapkričio 11 d. Marijampolės pataisos namų
direktorius T. K. išdavė nukentėjusiojo D.
G. vardu pasirašytą įgaliojimą, kuriuo D. G. įgaliojo
nuteistąjį R. K. parduoti jam asmeninės nuosavybės teise
priklausančio buto, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje, dalį, atlikti
visus su pardavimu susijusius veiksmus valstybinėse įstaigose, sudaryti buto pirkimo
– pardavimo sutartį, gauti pinigus už parduotą butą ir perduoti butą (t. 1 b.l.
3). Paties apelianto, liudytojų I. G. , J.
R. parodymais, 2005 m. lapkričio 22 d. buto, esančio (duomenys neskelbtini),
Vilniuje, pirkimo – pardavimo sutarties duomenimis nustatyta, kad R. K. , veikdamas pagal pirmiau minėtą D.
G. išduotą įgaliojimą, jo vardu pasirašė su J. R. buto
pirkimo – pardavimo sutartį (t. 1 b.l. 40-43). Nuteistojo R.
K. , liudytojos J. R. parodymais ir byloje esančio R. K. banko sąskaitos išrašo duomenimis nustatyta, kad 2005
m. lapkričio 22 d., iš karto po buto pirkimo – pardavimo sutarties pasirašymo, J. R. į R. K. sąskaitą pervedė 95 000
Lt už D. G. priklausiusios buto dalies pardavimą (t. 1
b.l. 117). Netrukus po to, R. K. , gavęs jam įgaliojimo
pagrindu patikėtą svetimą, D. G. priklausantį didelės
vertės turtą – 95 000 Lt, neturėdamas teisinio pagrindo, pervedė šiuos pinigus
į jam nepažįstamo asmens, V. Č. , banko sąskaitą (t. 1 b.l.
118-119).
Šių patikimai nustatytų faktinių bylos aplinkybių nei
pirmosios instancijos teisme, nei apeliacinės instancijos teisme neneigė ir
pats nuteistasis. Apklaustas teisiamojo posėdžio metu jis pripažino, kad,
veikdamas pagal D. G. išduotą įgaliojimą sudarė su liudytoja
J. R. D. G. ir I.
G. priklausiusio buto pirkimo – pardavimo sutartį ir tą pačią dieną į jo
banko sąskaitą J. R. pervedė 95 000 Lt. Tačiau apeliantas
tvirtino neturėjęs tyčios šių D. G. priklausiusių pinigų
iššvaistyti, kadangi pagrįstai manė, kad, vykdydamas nenustatyto asmens, vardu „Rolandas“,
nurodymą pervesti gautus pinigus į apeliantui nepažįstamo asmens, V. Č. , banko sąskaitą, veikia neprieštaraudamas D. G. valiai. Tokie apelianto parodymai apie tai, kad jis
nesuprato, jog pervesdamas D. G. priklausančius pinigus
trečiajam asmeniui, veikia prieš nukentėjusiojo valią, paneigiami byloje
surinktais duomenimis. Iš pirmiau aptarto D. G. įgaliojimo,
pagal kurį R. K. turėjo teisę atlikti visus buto
pardavimo sandoriui sudaryti reikalingus veiksmus, turinio matyti, kad
nukentėjusysis nesuteikė teisės apeliantui laisva valia disponuoti gautais už
parduoto buto dalį pinigais ar pervesti juos konkrečiam trečiajam asmeniui,
t.y. V. Č. . Tą aplinkybę, kad nuteistasis nebuvo
įgaliotas pervesti gautus pinigus kitiems asmenims, savo parodymuose viso
proceso metu tvirtino ir D. G. . Apklaustas pirmosios
instancijos teisme jis kategoriškai teigė, kad pagal susitarimą su apeliantu ir
pastarajam suteikto įgaliojimo ribas, pinigai, gauti už parduoto buto dalį,
turėjo būti pervesti į D. G. banko sąskaitą (t. 3 b.l.
17). Teisėjų kolegija iš dalies sutinka su apeliacinio skundo argumentu, kad
nukentėjusiojo D. G. parodymai apie kartu su juo
kalėjusius ir jam spaudimą parduoti butą dariusius asmenis, viso proceso metu nebuvo
išsamūs. Kita vertus, ši aplinkybė neduoda pagrindo abejoti nukentėjusiojo viso
proceso metu duotais parodymais, kuriais ir rėmėsi pirmosios instancijos
teismas, nustatydamas esmines nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes,
turėjusias reikšmės teisingam bylos išnagrinėjimui. Juolab, kad D. G. parodymus apie tai, kad jis negavo pinigų už parduotą
buto dalį, kuriais abejoja nuteistasis R. K. savo
apeliaciniame skunde, patvirtina I. G. parodymai ir
pirmiau aptarti nuteistojo banko sąskaitos išrašo duomenys, iš kurių matyti,
kad 95 000 Lt buvo pervesti ne į nukentėjusiojo banko sąskaitą, o į V. Č. banko sąskaitą. Šios aplinkybės leidžia daryti
kategorišką išvadą, kad nukentėjusysis D. G. už parduotą
buto dalį jam priklausiusių pinigų – 95 000 Lt negavo.
BK 184 straipsnio 2 dalyje numatyta
baudžiamoji atsakomybė už kaltininkui patikėto ar jo žinioje buvusio svetimo
didelės vertės turto ar turtinės teisės iššvaistymo. Teismų praktikoje
pripažįstama, kad turto iššvaistymas yra tada, kai kaltininkas jam patikėtą ar
esantį jo žinioje turtą neteisėtai ir neatlygintinai perleidžia tretiesiems
asmenims. Kaltininkui patikėtas ar esantis jo žinioje svetimas turtas
tretiesiems asmenims neteisėtai perleidžiamas, jeigu tai padaroma nesilaikant
nustatytos turto perleidimo tvarkos. Turto perleidimo tvarka nustatoma teisės
aktais, o esant sutartiniams santykiams – bendru susitarimu. Iš pirmiau aptartų
duomenų akivaizdu, kad apeliantas, veikdamas pagal D. G. įgaliojimą,
pardavęs pastarajam nuosavybės teisėmis priklausančią buto dalį ir gavęs už ją
95 000 Lt, akivaizdžiai suprato, kad šis turtas jam nepriklauso. Taip pat jis
neabejotinai suprato, kad jam įgaliojimo pagrindu patikėtą turtą – pinigines
lėšas perduoti trečiajam asmeniui galėjo tik specialiai tuo klausimu gavęs iš D. G. atitinkamą sutikimą. Iš byloje esančių duomenų matyti,
kad dėl tokio sutikimo nuteistasis R. K. su D. G. nesitarė, jo negavo ir veikdamas nenustatyto asmens
pavedimu, kuris taip pat neturėjo jokių teisinių įgalinimų disponuoti
nukentėjusiojo D. G. turtu, jam patikėtą svetimą turtą
perleido trečiajam asmeniui. Tokie jo veiksmai teisingai ir pagrįstai
kvalifikuoti pagal BK 184 straipsnio 2 dalį.
Teisėjų kolegija neturi pagrindo pakeisti skundžiamą
nuosprendį ir bausmės skyrimo dalyje. Nuosprendį priėmęs teismas, svarstydamas
bausmės skyrimo R. K. klausimą, atsižvelgė ne tik į jo
apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes (kaltės formą, nusikalstamos veikos
padarymo aplinkybes, priežastis bei pasekmes, apelianto asmenybę), bet ir į
kitas BK 54 straipsnyje numatytas bausmės individualizavimui reikšmingas
aplinkybes. Apeliantas padarė sunkų, tyčinį nusikaltimą, dėl ko nukentėjusiajam
D. G. buvo padaryta didelė turtinė žala. Teisėjų kolegija
atkreipia apelianto dėmesį, kad jis savo skunde nepagrįstai nurodo, jog
nuosprendį priėmęs teismas pripažino, kad R. K. padarytas
nusikaltimas yra neatsargus. Iš skundžiamo nuosprendžio turinio matyti, kad jį
priėmęs teismas padarė išvadą, jog R. K. BK 184
straipsnio 2 dalyje numatytą nusikalstamą veiką padarė veikdamas tyčia.
Apeliacinės instancijos teismas sutinka su šia apygardos teismo išvada.
Pirmosios instancijos teismas įvertino ir apeliaciniame skunde minimą
aplinkybę, kad R. K. padarytas nusikaltimas yra
atsitiktinio pobūdžio. Apeliantas anksčiau teistas, tačiau teistumas išnykęs,
galiojančių administracinių nuobaudų neturi, nedirba. R. K. atsakomybę
lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių byloje nenustatyta.
Už kvalifikuotą turto iššvaistymą įstatymas numato tik
laisvės atėmimo bausmę iki septynerių metų. Pirmosios instancijos teismas,
įvertinęs visas bausmės individualizavimui reikšmingas aplinkybes, R. K. paskyrė laisvės atėmimo bausmę vieneriems metams ir šešiems
mėnesiams, t.y. paskyrė bausmę, mažesnę nei BK 184 straipsnio 2 dalies
sankcijoje numatytos bausmės vidurkis. Teisėjų kolegijos nuomone, tokia R. K. paskirta bausmė atitinka teisingumo principą ir
nelaikytina akivaizdžiai per griežta.
Nuteistasis R. K. savo
apeliaciniame skunde nepagrįstai prašo jo atžvilgiu taikyti BK 75 straipsnio
nuostatas ir atidėti paskirtosios laisvės atėmimo bausmės vykdymą. BK 75
straipsnio 1 dalyje numatyta, kad asmeniui, nuteistam laisvės atėmimo bausme už
vieną ar kelis nesunkius ar apysunkius tyčinius nusikaltimus ne daugiau kaip
trejiems metams arba ne daugiau kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo
padarytus nusikaltimus, teismas gali atidėti paskirtosios bausmės vykdymą nuo
vienerių iki trejų metų. Taigi, baudžiamasis įstatymas numato galimybę taikyti
bausmės vykdymo atidėjimą asmenims, nuteistiems už nesunkius, apysunkius ar
neatsargius nusikaltimus. R. K. pripažintas kaltu ir
nuteistas pagal BK 184 straipsnio 2 dalį, t.y. už tyčinį, sunkų nusikaltimą,
todėl nėra jokio teisinio pagrindo jo atžvilgiu taikyti BK 75 straipsnio
nuostatų.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos
BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
n u t a r i a:
nuteistojo R. K. apeliacinį
skundą atmesti.
Kolegijos pirmininkas Albinas Bielskis
Teisėjai Rūta
Mickevičienė
Violeta
Ražinskaitė