Civilinė byla Nr. e2A-160-854/2025

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-00394-2024-9

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.7; 2.6.8.11.1; 3.3.1.19.4

(S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2025 m. gegužės 6 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Mariaus Bajoro, Giedrės Čėsnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Dalios Kačinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės akcinės bendrovės Lietuvos radijo ir televizijos centro apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2024 m. lapkričio 21 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės akcinės bendrovės Lietuvos radijo ir televizijos centro ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „DARNU GROUP“ dėl sugadinto turto vertės ekvivalento pinigais priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė : 

I. Ginčo esmė

1.       Ieškovė akcinė bendrovė (toliau – AB) Lietuvos radijo ir televizijos centras kreipėsi į teismą su ieškiniu, kurį patikslinusi, prašė priteisti iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „DARNU GROUP“ 324 317,77 Eur (sugadinto turto vertės ekvivalentą pinigais), 6 procentų metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.

2.       Nurodė, kad tarp jos ir atsakovės 2015 m. rugsėjo 2 d. buvo sudaryta ieškovei priklausančių statinių, esančių nuomojamoje valstybės žemės sklypo dalyje, (duomenys neskelbtini), pirkimo–pardavimo sutartis, notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir sutartis). Atsakovei statiniai perduoti 2015 m. rugsėjo 3 d. turto priėmimo–perdavimo aktu, notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini). 

3.       Atsakovė 2017 m. gruodžio 21 d. pranešimu Nr. S-60 informavo ieškovę, kad nuo 2018 m. sausio 22 d. vienašališkai nutraukia sutartį. Ieškovei su tuo nesutinkant, atsakovė kreipėsi į teismą dėl sutarties nutraukimo. Lietuvos apeliacinis teismas 2023 m. spalio 31 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2A-712-370/2023 pripažino sutartį vienašališkai nutraukta nuo 2018 m. sausio 22 d. pagal atsakovės 2017 m. gruodžio 21 d. pranešimą „Dėl 2015 m. rugsėjo 2 d. pirkimo–pardavimo sutarties nutraukimo“, pritaikė dvišalę restituciją, įpareigodamas šalis grąžinti viena kitai tai, ką buvo gavusios ją vykdant, t. y. atsakovę įpareigojo grąžinti ieškovei statinius, o ieškovę įpareigojo grąžinti iš atsakovės gautą 5 929 920 Eur statinių kainą. Ieškovė grąžino kainos sumą atsakovei, tačiau atsakovė savo restitucijos prievolės tinkamai neįvykdė. Nors statiniai ir buvo ieškovei grąžinti, tačiau jų būklė nebuvo tokia, kokia buvo statinių perėmimo valdyti metu – statiniai grąžinti žymiai blogesnės būklės, su sugadinimais (defektais), kurie nulemti ne normalaus nusidėvėjimo, o statinių nepriežiūros ir netinkamo naudojimo.

4.       Statinių sugadinimai (defektai) detaliai aprašyti ieškovės pateiktoje 2024 m. sausio 22 d. techninio audito ataskaitoje Nr. 24-01 (toliau – ir techninio audito ataskaita). Joje nustatyta, kad dauguma sugadinimų buvo nulemti vandalizmo ir drėgmės, tai atsitiko dėl statinių nepriežiūros. 2024 m. rugsėjo 30 d. konsultacinėje išvadoje Nr. 24-01A (toliau – ir konsultacinė išvada) nustatyta, kad statinių defektų, nustatytų techninio audito ataskaitoje, ištaisymo skaičiuojamoji kaina, įvertinus 2015 m. rugsėjo 3 d. buvusį nusidėvėjimą, yra 293 923,34 Eur su PVM. Taip pat buvo nustatyti ir neatlikti būtinieji statinių ir žemės sklypo priežiūros darbai, dėl ko jų negalima tinkamai naudoti pagal paskirtį (priežiūros darbai). Šių darbų skaičiuojamoji kaina – 30 394,43 Eur su PVM. Ieškovė Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.149 straipsnio pagrindu prašė priteisti iš atsakovės iš viso 324 317,77 Eur kaip sugadintos turto dalies piniginį ekvivalentą.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

5.       Vilniaus apygardos teismas 2024 m. lapkričio 21 d. sprendimu ieškovės ieškinį atmetė, priteisė atsakovei iš ieškovės 11 123,77 Eur bylinėjimosi išlaidas.

6.       Teismas nustatė, kad ieškovei nuo pat jos įsteigimo nuosavybės teise priklausė statiniai: 1) kontrolės postas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); 2) administracinis pastatas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); 3) radijo centras, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); 4) transformatorinė, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); 5) du sandėliai, unikalūs Nr. (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini); 6) du antenos aptarnavimo pastatai, unikalūs Nr. (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini); 7) šunų virtuvė, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); 8) kiemo statiniai (tvora, baseinas, kiemo aikštelė, dvi radijo antenos), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau visi kartu – statiniai), esantys valstybei priklausančiame žemės sklype, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančiame (duomenys neskelbtini) (toliau – ir žemės sklypas).

7.       Teismas, įvertinęs Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. lapkričio 17 d. sprendime civilinėje byloje Nr. e2A-638-798/2017 ir 2023 m. spalio 31 d. sprendime civilinėje byloje Nr. e2A-712-370/2023 bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. birželio 13 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-121-378/2024 nustatytas aplinkybes, konstatavo, kad šalių restitucinės prievolės grąžinti viena kitai viską, ką jos gavo pagal nutrauktą sutartį, atsirado nuo sutarties nutraukimo momento, t. y. nuo 2018 m. sausio 22 d. Teismas nenustatė pagrindo nesivadovauti tokiu CK 6.222 straipsnio 1 dalies nuostatos aiškinimu, argumentuodamas, kad šis pateiktas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. birželio 13 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-121-378/2024.  

8.       Teismas pažymėjo, kad minėtais teismų sprendimais (nutartimis) konstatuota, jog sutarties esmė ir tikslas buvo nuomos teisės į žemės sklypo dalį perleidimas, o didesnė nei 6 mln. Eur kaina buvo mokama ne už 1938–1967 metų statybos ginčo statinius, o už nuomos teisę. Pabrėžė, kad žemės sklypo dalyje esantys statiniai jau sutarties sudarymo metu buvo nenaudojami. Perleidžiama nuomos teisė į žemės sklypo dalį (7,26 ha) buvo sutarties esmė ir būtent ji nulėmė sutarties kainą.

9.       Teismas akcentavo, kad nuosavybės teisė yra įgyjama nuosavybės teisės įgijimo pagrindais, įtvirtintais CK 4.47 straipsnyje, nors viešajame registre ir registruojami nuosavybės teisės įgijimo (pasikeitimo) pagrindai, tačiau jo įrašas nėra savarankiškas nuosavybės teisės įgijimo pagrindas. Teismas pažymėjo, kad tarp šalių nuo 2017 m. pabaigos iki 2018 m. pradžios vyko teisminis ginčas dėl sutarties nutraukimo teisėtumo ir teisinių pasekmių taikymo, kuris išspręstas įsiteisėjusiais teismų sprendimais ieškovės nenaudai. Viešojo registro duomenys negali paneigti įsiteisėjusiais teismų sprendimais konstatuotų faktinių aplinkybių ir jų teisinio vertinimo konkrečioje civilinėje byloje. Atsakovė buvo teisėta statinių savininke nuo 2015 m. rugsėjo 2 d. iki 2018 m. sausio 22 d. Šiuo laikotarpiu atsakovė statinius valdė nuosavybės teise, kurią įgijo sutarties pagrindu. Nutraukus sutartį dėl esminio pažeidimo, ieškovė nuo 2018 m. sausio 22 d. privalėjo perimti perduodamus (grąžinamus) statinius, o to nepadariusi – prisiėmė riziką dėl statinių būklės pablogėjimo (CK 6.206 straipsnis).

10.       Teismas pastebėjo, kad atsakovė 2017 m. gruodžio 21 d. pranešime apie vienašalį sutarties nutraukimą dėl esminio sutarties pažeidimo nurodė, jog: „pirkėjas reikalauja sutarties nutraukimo dieną (2018 m. sausio 22 d. ar anksčiau) grąžinti visas sumas, kurias pardavėjas yra gavęs iš pirkėjo pagal sutartį. Pirkėjas, savo ruožtu, atliks būtinus veiksmus, kad nuosavybės teisė į sutarties 2.1.1-2.1.10 p. nurodytus nekilnojamuosius daiktus būtų grąžinta pardavėjui“. Atsakydama į šį pranešimą, ieškovė 2018 m. sausio 5 d. pranešime Nr. 5A-16/26-10 nurodė nesutinkanti, kad yra pagrindas atsakovei nutraukti sutartį dėl esminio pažeidimo. Teismo vertinimu, aptarti rašytiniai įrodymai sudaro pagrindą išvadai, kad atsakovė pranešimu dėl sutarties nutraukimo aiškiai nurodė, jog yra pasirengusi grąžinti statinius ieškovei, tačiau ieškovė statinių grąžinimo nereikalavo, teigdama, jog nėra teisinio pagrindo nutraukti sutartį. Teismas pažymėjo, kad teismų sprendimais konstatuota, jog atsakovė turėjo teisinį pagrindą nutraukti sutartį dėl esminio sutarties pažeidimo nuo 2018 m. sausio 22 d. ir nuo šio momento sutarties šalims atsirado restitucinės teisės ir prievolės pagal CK 6.222 straipsnį.

11.       Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad ieškovė neįrodinėjo, o sutartyje ir nebuvo nustatyta, jog atsakovei įsigijus statinius pagal sutartį statiniai bus naudojami pagal paskirtį ar gerinama jų būklė. Sutarties esminis tikslas buvo įgyti nuomos teisę į didelio ploto valstybinės žemės sklypą, kuriame ateityje būtų vystomas nekilnojamojo turto projektas, statant naujus statinius, o statiniai buvo įtraukti į sutartį ir įsigyti tik šiam tikslui pasiekti. Statiniai nuo 2012 m. ieškovės nebuvo naudojami pagal paskirtį, 2014 m. ieškovės pripažinti nenaudojamais ir nuspręsta juos parduoti. Teismo vertinimu, atsakovei 2015 m. rugsėjo 2 d. įsigijus statinius pagal sutartį, ieškovė negalėjo nežinoti, kad šie statiniai atsakovės nebus naudojami pagal paskirtį, nebus remontuojami ar gerinami, nes tokio sutarties tikslo nebuvo ir dėl to nebuvo atskirai tartasi.

12.       Teismas pažymėjo, kad atsakovei nuo 2015 m. rugsėjo 2 d. iki 2018 m. sausio 22 d. sutarties pagrindu esant statinių savininkei, ji turėjo teisę savo nuožiūra valdyti, naudotis ir disponuoti statiniais, įskaitant ir teisę nenaudoti jų pagal paskirtį ir negerinti jų būklės. Teismas nenustatė, kad statiniams būtų taikomi viešosios teisės ribojimai (pavyzdžiui, kultūros paveldo apsauga), jog atsakovė būtų pažeidusi kitų asmenų subjektines teises ar sukėlusi žalos tretiesiems asmenims visą laikotarpį, kai buvo statinių savininke. Pabrėžė, kad atsakovė nuo sutarties sudarymo aiškiai nurodė, jog statiniai nebus naudojami pagal jų paskirtį, statiniai taip pat nebuvo reikalingi ir ieškovei sutarties sudarymo metu, todėl, teismo vertinimu, suprantama ir pateisinama, kad atsakovė nesiėmė aktyvių veiksmų ir neinvestavo papildomų lėšų į statinių priežiūrą ir remontą, kai planavo juos iš esmės rekonstruoti ar nugriauti. Teismas nusprendė, kad atsakovė negali būti laikoma atsakinga už tai, jog nuo 2015 m. rugsėjo 2 d. iki 2018 m. sausio 22 d., kai sutarties pagrindu atsakovė buvo statinių savininke, statiniai savaime nyko dėl jų nenaudojimo.

13.       Teismas akcentavo, kad ginčo atveju restitucija taikytina ne dėl to, jog sutartis būtų pripažinta negaliojančia, bet dėl to, kad ji buvo teisėtai vienašališkai nutraukta dėl esminio jos pažeidimo. Teismo vertinimu, būtina vadovautis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. birželio 13 d. nutartyje pateiktais išaiškinimais, kad atsakovės (šioje byloje – ieškovės) prievolė grąžinti viską, ką ji buvo gavusi pagal pirkimo–pardavimo sutartį, atsirado nuo sutarties nutraukimo momento (CK 6.222 straipsnio 1 dalis) ir egzistavo ieškovės (šioje byloje – atsakovės) kreipimosi į teismą metu, o teismas, pripažindamas sutartį nutraukta nuo nurodytos datos, tik patvirtino tokią prievolę atsiradus būtent nurodytu laiku. Dėl to, teismo vertinimu, nagrinėjamoje byloje nėra teisiškai reikšminga nustatyti, kokia statinių būklė buvo sutarties sudarymo metu, nes atsakovė neturi teisinės pareigos grąžinti statinių tokios būklės, kokia ji buvo sutarties sudarymo metu.

14.       Teismas konstatavo, kad atsakovė turėjo pareigą grąžinti statinius tokios būklės, kokios jie buvo sutarties nutraukimo momentu (2018 m. sausio 22 d.). Spręsdamas dėl statinių būklės, teismas rėmėsi atsakovės pateikta OBER-HAUS nekilnojamasis turtas vertinimo ataskaita, kuria statinių būklė įvertinta arčiausiai sutarties nutraukimo momento. Teismas padarė išvadą, kad ieškovės į bylą pateikta techninio audito ataskaita nepatvirtina, jog statinių būklė būtų iš esmės pablogėjusi nuo 2018 m. sausio 22 d. iki faktinio ieškovės statinių perėmimo dėl atsakovės sąmoningų veiksmų ar neveikimo, už kurį atsakovė būtų teisiškai atsakinga. Tai, kad statiniai nuo 2018 m. sausio 22 d. iki faktinio ieškovės statinių perėmimo nebuvo naudojami pagal paskirtį, nebuvo remontuojami, o tiesiog toliau natūraliai nyko, teismo vertinimu, negali būti pagrindu priteisti iš atsakovės pinigines lėšas, skirtas statinių būklės atkūrimui iki tokios būklės, kokios jie nebuvo sutarties sudarymo metu (nes jau sutarties sudarymo metu statiniai keletą metų nebuvo naudojami). Teismas nurodė, kad tenkinus tokį ieškovės reikalavimą, ieškovė nepagrįstai praturtėtų atsakovės sąskaita.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

15.       Ieškovė AB Lietuvos radijo ir televizijos centras (toliau – ir apeliantė) apeliaciniu skundu prašo Vilniaus apygardos teismo 2024 m. lapkričio 21 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

15.1.                      Teismas nepagrįstai sutapatino restitucinės prievolės atsiradimo ir jos faktinio vykdymo momentą. Teismas, neįvertinęs Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. birželio 13 d. nutarties konteksto, selektyviai ir pažodžiui, remdamasis joje pateiktu išaiškinimu dėl procesinių palūkanų skaičiavimo laikotarpio, padarė nepagrįstą išvadą, kad kasacinis teismas nustatė prejudicinį faktą, jog statinių grąžinimo restitucinė prievolė tapo vykdytina nuo 2018 m. sausio 22 d. Nagrinėjamu atveju restitucinė prievolė ieškovei perimti statinius tapo vykdytina tik nuo tai nustačiusio Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. spalio 31 d. sprendimo priėmimo (įsiteisėjimo). 

15.2.                      Kasacinio teismo praktikoje yra nurodyta, kad: „<..> nors pripažintas negaliojančiu sandoris paprastai laikomas negaliojančiu nuo jo sudarymo momento (CK 1.95 straipsnio 1 dalis), tačiau kol nėra teismo sprendimo dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu ir restitucijos taikymo, nė viena sandorio šalis neturi pareigos vykdyti restituciją ir grąžinti viena kitai, ką yra gavusi pagal sandorį. Taigi pripažinus sandorį negaliojančiu ir taikant restituciją nėra pripažįstama jau praeityje egzistavusi prievolė, o sukuriama nauja restitucijos prievolė, kurios atsiradimo momentas – teismo sprendimo, kuriuo taikoma restitucija, įsiteisėjimas <...>“ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-668-915/2015). Analogiška teisės aiškinimo taisykle turėtų būti vadovaujamasi ir šioje byloje, t. y. pripažinus sutarties nutraukimą nuo ankstesnės negu teismo sprendimo priėmimas datos ir taikant restituciją, sukuriama pareiga vykdyti restitucijos prievolę, o jos atsiradimo momentas – teismo sprendimo, kuriuo taikoma restitucija, įsiteisėjimas.

15.3.                      Teismas netinkamai aiškino CK 6.222 straipsnio nuostatos turinį ir nepagrįstai susiaurino atsakovės restitucinės prievolės apimtį, nustatęs, kad jai kilo pareiga grąžinti statinius tokios būklės, kokios jie buvo sutarties nutraukimo momentu, o ne sutarties sudarymo ir perdavimo atsakovei metu. Tokia teismo išvada yra klaidinga, prieštaraujanti restitucijos instituto esmei ir teismų praktikoje suformuotoms restitucijos taikymo taisyklėms. 

15.4.                      Teismas nepagrįstai nusprendė, kad ieškovė vengė priimti restitucijos prievolės įvykdymą. Teismas netinkamai, pažeisdamas CK 6.56 straipsnio 4 dalies nuostatas, vertino pranešimo apie sutarties nutraukimą turinį ir padarė nepagrįstą išvadą, kad ieškovei, o ne atsakovei teko statinių būklės pablogėjimo rizika po sutarties nutraukimo.

15.5.                      Teismas nepagrįstai atleido atsakovę nuo atsakomybės už statinių būklės pablogėjimą. Nors atsakovė įsigijo statinius, turėdama tikslą juos rekonstruoti, iki rekonstrukcijos atlikimo ji privalėjo vykdyti statinių priežiūrą pagal statybos techninio reglamento nuostatas, tuo užtikrindama minimalius statinių saugumo reikalavimus. Tačiau atsakovė šių jai privalomų pareigų nesilaikė, o teismas nepagrįstai tai pateisino, pasiremdamas savininko teisių diskrecija.

15.6.                      Teismo išvada, kad ieškovės pateikta techninio audito ataskaita nepatvirtina statinių būklės pablogėjimo dėl atsakovės kaltės nuo 2018 m. sausio 22 d. iki faktinio ieškovės statinių perėmimo, padaryta pažeidžiant įrodymų tyrimo ir vertinimo taisykles. Ieškovės pateikti įrodymai, įskaitant techninio audito ataskaita, patvirtina, kad statinių būklė nuo pat jų perdavimo atsakovei iki grąžinimo ieškovei buvo bloginama ir būklės blogėjimo tiesioginė priežastis buvo neteisėtas atsakovės neveikimas – statinių nepriežiūra, o ne normalus turto nusidėvėjimas. Teismas šių įrodymų neanalizavo ir nevertino.

16.       Atsakovė UAB „DARNU GROUP“ atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo ieškovės apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus apygardos teismo 2024 m. lapkričio 21 d. sprendimą palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

16.1.                      Teismas pagrįstai konstatavo, kad ginčo šalių restitucinės prievolės grąžinti viena kitai viską, ką gavo pagal nutrauktą sutartį, atsirado nuo sutarties nutraukimo momento – 2018 m. sausio 22 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. birželio 13 d. nutartis buvo bylos dėl sutarties nutraukimo ir restitucijos pagrįstumo tęsinys, o skundžiamame sprendime paminėtas šioje nutartyje pateiktas išaiškinimas expressis verbis (tiesiogiai, aiškiais žodžiais) įtvirtina ne procesinių palūkanų skaičiavimo, bet CK 6.222 straipsnio 1 dalies aiškinimo ir taikymo taisyklę, kuri aktuali nagrinėjamoje byloje.

16.2.                      Priešingai nei teigia ieškovė, restituciją dėl sandorių negaliojimo įtvirtinančios teisės normos šioje byloje netaikytinos. Restitucija yra vienašalio sutarties nutraukimo pasekmė ir jos vykdymo momentas sutampa su sutarties nutraukimo momentu. Nagrinėjamu atveju aplinkybė dėl nuosavybės teisės į statinius išregistravimo viešame registre momento nėra teisiškai reikšmingos.

16.3.                      Teismas padarė pagrįstą ir teisėtą išvadą, kad atsakovė turėjo teisę savo nuožiūra valdyti, naudotis ir disponuoti statiniais, įskaitant ir teisę nenaudoti jų pagal paskirtį ir jų negerinti, taip pat grąžinti statinius tokios būklės, kokios jie buvo sutarties nutraukimo momentu. Pagrindinis sutarties dalykas buvo ne nuosavybės teisė į statinius, o nuomos teisė į žemės sklypą ir tai yra svarbu sprendžiant dėl restitucijos apimties pagal CK 6.222 straipsnio 1 dalį. Įvertinęs sutarties dalyką ir jos esmę, teismas teisingai konstatavo, kad atsakovė neprivalėjo remontuoti statinių ir (ar) neleisti natūraliai blogėti jų būklei.

16.4.                      Ieškovė nei iki, nei po žemės nuomos sutarties sudarymo žemės sklypo dalyje esančių statinių pagal jų tiesioginę paskirtį nenaudojo, neeksploatavo, pripažino juos nereikalingais, ekonomiškai nenaudingais ir nusprendė juos parduoti. Šiuo metu ieškovė neturi jokių teisių į žemės sklypą, todėl bet kuriuo atveju negali jo naudoti pagal paskirtį, o kartu objektyviai negali naudoti pagal paskirtį ir restitucijos objektu esančių statinių, kurių atkūrimo būtent į tokią padėtį ji ieškiniu siekia. Būtų nesąžininga, neprotinga ir neteisinga, jei asmuo, dėl kurio kaltės buvo nutraukta sutartis, įgytų iš to bet kokią naudą ar nepagrįstai praturtėtų. Nagrinėjamu atveju viešosios teisės normos dėl statinių naudotojų pareigų teisingam šios bylos išnagrinėjimui teisinės reikšmės neturi. 

16.5.                      Teismas pagrįstai konstatavo, kad ieškovė nuo 2018 m. sausio 22 d. privalėjo perimti statinius, o to nepadariusi – prisiėmė riziką dėl statinių būklės pablogėjimo. Ieškovė niekada nesutiko su statinių grąžinimu ir nereikalavo jų grąžinti, kaip ir nesutiko grąžinti pagal sutartį gautų sumų. Šioje byloje CK 6.222 straipsnis taikytinas kartu su CK 6.206 straipsniu ir tai lemia išvadą, kad bet kokia rizika, atsiradusi dėl netinkamo restitucinės prievolės įvykdymo, tenka netinkamai restituciją įvykdžiusiai šaliai. Priešingai nei teigia apeliantė, CK 6.56 straipsnio 4 dalis nagrinėjamu atveju netaikytina. 

16.6.                      Teismas pagrįstai nusprendė, kad techninio audito ataskaita nepatvirtina statinių būklės esminio pablogėjimo nuo 2018 m. sausio 22 d. iki faktinio ieškovės statinių perėmimo dėl atsakovės sąmoningų veiksmų ar neveikimo, už kurį ji būtų teisiškai atsakinga. Ieškovės pateiktoje techninėje audito ataskaitoje vertinami statinių būklės pakitimai, atsiradę neva nuo 2015 m. rugsėjo 3 d., kai iš tikrųjų statinių būklės pakitimai techninėje audito ataskaitoje buvo lyginami su 2014 m. gegužės 29 d. užfiksuota būkle. Ataskaitoje nurodytos statinių būklės tariamų pakitimų ištaisymo kainos taip pat nepagrįstos. Ieškovė neįrodė, kad statinių būklė iš esmės pablogėjo – nei nuo sutarties sudarymo iki sutarties nutraukimo dienos, nei nuo sutarties nutraukimo dienos iki faktinio jų perdavimo ieškovei. 

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a : 

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

17.       Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribos yra apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis).

18.       Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo atmestas ieškovės ieškinys atsakovei dėl sugadinto turto vertės ekvivalento pinigais priteisimo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Dėl apeliantės rašytinių paaiškinimų priėmimo

19.       Bylai esant apeliacinės instancijos teisme, apeliantė 2025 m. vasario 6 d. pateikė rašytinius paaiškinimus, kuriuose nurodo, kad atsakovė, 2018 m. gegužės 9 d. reikšdama pradinį ieškinį dėl sutarties pripažinimo negaliojančia ab initio (sudarymo momento), taip pat 2021 m. sausio 21 d. tikslindama ieškinio dalyką, prašė restitucijos prievolę grąžinti (perimti) statinius nustatyti teismo sprendimu, o ne pripažinti ir konstatuoti, jog restitucinė daiktų grąžinimo prievolė atsirado 2018 m. sausio 22 d. Atsakovė suprato, kad restitucinė prievolė bus nustatyta ir taps vykdytina tik po to, kai teismas ją nustatys sprendimu, o iki tol ši prievolė yra tik potenciali. Lietuvos apeliacinis teismas 2023 m. spalio 31 d. sprendimu išsprendęs šalių ginčą dėl sutarties galiojimo, sutartį pripažino vienašališkai nutraukta nuo 2018 m. sausio 22 d., o restitucijos prievolę nustatė sprendimu. Atsakovės atsiliepimo į apeliacinį skundą teiginiai dėl įsiteisėjusiais teismų sprendimais konstatuotų aplinkybių yra neatitinkantys tikrovės ir klaidinantys, nes jokiame teismo sprendime nebuvo pripažinta ir konstatuota dar 2018 m. sausio 22 d. atsiradusi restitucinė prievolė. Tai nebuvo konstatuota ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. birželio 13 d. nutartyje, kadangi kasacinis teismas nevertino ir nepasisakė dėl šalių prievolės grąžinti (perimti) statinius atsiradimo ar vykdymo momento.

20.       Teisėjų kolegija pažymi, kad CPK 302 straipsnyje nustatyta, jog apeliaciniam procesui taikomos bendrosios CPK normos, taip pat pirmosios instancijos teismo procesą reglamentuojančios nuostatos, neprieštaraujančios CPK III dalies XVI skyriuje nurodytoms taisyklėmis, todėl, sprendžiant dėl CPK 42 straipsnyje įtvirtintos proceso dalyviams teisės teikti rašytinius paaiškinimus, būtina atsižvelgti ir į specialias apeliaciniam procesui taikomas taisykles, t. y. į CPK 306 straipsnio 2 dalyje, 312, 314 ir 323 straipsniuose nustatytus ribojimus bei draudimus.

21.       CPK 323 straipsnio nuostatos lemia išvadą, kad šalies rašytiniai paaiškinimai, kuriuose nurodomi papildomi nesutikimo su skundžiamu pirmosios instancijos teismo procesiniu sprendimu argumentai, arba kuriuose nurodomi papildomi atsiliepimo į apeliacinį arba atskirąjį skundą argumentai, negali būti priimami, kai pasibaigia įstatymų leidėjo nustatytas terminas tokiam procesiniam veiksmui atlikti. Rašytiniai paaiškinimai, kuriuose šalis išdėsto savo atsikirtimus į priešingos šalies apeliacinės instancijos teismui adresuotus procesinius dokumentus, taip pat negali būti priimami ir dėl tos priežasties, kad apeliaciniame procese nenumatytas apsikeitimas jokiais kitais procesiniais dokumentais, išskyrus apeliacinį skundą bei atsiliepimą į jį (Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. balandžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-237-464/2022). Pažymėtina, kad analogišką išvadą dėl rašytinių paaiškinimų, kuriuose yra nurodomi atsikirtimai į priešingos šalies atsiliepimą, nepriėmimo kaip nenumatyto kasaciniame procese dokumento, ne kartą yra padaręs ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-2-969/2016; 2017 m. sausio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-87-969/2017).

22.       Teisėjų kolegija, įvertinusi apeliantės pateiktų rašytinių paaiškinimų turinį, konstatuoja, kad juose apeliantė pateikia argumentus, papildančius jos apeliaciniame skunde nurodytą poziciją, nors tokio pasirengimo bylos nagrinėjimui būdo, bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, civilinio proceso normos nenumato. Be to, apeliantė pateiktuose rašytiniuose paaiškinimuose dėsto argumentus, kuriais atsikerta į atsakovės atsiliepime į atskirąjį skundą nurodytus argumentus, t. y. iš esmės pateikia atsiliepimą į atsiliepimą į apeliacinį skundą, nors tokio procesinio dokumento pateikimas apeliacinės instancijos teisme nėra numatytas. Todėl, atsižvelgdama į nurodytas aplinkybes, tai, kad apeliantės rašytiniai paaiškinimai pateikti pasibaigus apeliacinio skundo padavimo terminui, jų priėmimas pažeistų CPK 323 straipsnio nuostatas, teisėjų kolegija atsisako juos priimti.

Dėl esminių faktinių bylos aplinkybių

23.       Ieškovei AB Lietuvos radijo ir televizijos centrui nuo pat jos įsteigimo nuosavybės teise priklausė statiniai: 1) kontrolės postas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); 2) administracinis pastatas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); 3) radijo centras, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); 4) transformatorinė, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); 5) du sandėliai, unikalūs Nr. (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini); 6) du antenos aptarnavimo pastatai, unikalūs Nr. (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini); 7) šunų virtuvė, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); 8) kiemo statiniai (tvora, baseinas, kiemo aikštelė, dvi radijo antenos), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantys valstybei priklausančiame žemės sklype, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančiame (duomenys neskelbtini).

24.       2012 m. gegužės 7 d. ieškovė kreipėsi į Nacionalinę žemės tarnybą prie Žemės ūkio ministerijos (nuo 2023 m. sausio 4 d. – prie Aplinkos ministerijos) (toliau – NŽT), prašydama išduoti leidimą statiniams parduoti; NŽT sutikimas buvo gautas 2012 m. birželio 13 d. Ieškovės direktoriaus 2012 m. lapkričio 13 d. įsakymu Nr. 393 „Dėl nekilnojamojo turto pripažinimo nereikalingu ir šio turto pardavimo“ statiniai buvo pripažinti nereikalingais ir buvo sudaryta šio turto pardavimo viešojo aukciono būdu komisija.

25.       2015 m. ieškovė paskelbė viešąjį konkursą (toliau – konkursas), kuriame pardavimo objektu buvo nurodytas 7,26 ha sklypas, priklausantis nuomos teise, su statiniais, esantis (duomenys neskelbtini). Konkurso pristatyme nurodomas pardavimo objektas – didelė teritorija (bendrame 12,64 ha valstybiniame žemės sklype, kuriame 7,26 ha ploto sklypas priklauso ieškovei nuomos teise); galimybė jame išvystyti naują patrauklų kvartalą; didelės objekto užstatymo galimybės – iki 181 500 kv. m. Ieškovei priklausančią žemės nuomos teisę patvirtino 2014 m. vasario 14 d. tarp NŽT ir ieškovės sudaryta valstybinės žemės nuomos sutartis (toliau – nuomos sutartis), kuri įregistruota Nekilnojamojo turto registre.

26.       Atsakovė dalyvavo konkurse ir jį laimėjo. Tarp ieškovės ir atsakovės 2015 m. rugsėjo 2 d. buvo sudaryta nekilnojamųjų daiktų pirkimo–pardavimo sutartis, kurios dalykas: 10 statinių, kurie perkami tik kartu (2.1 papunktis); statiniai yra 7,26 ha valstybinio žemės sklypo dalyje (2.2 papunktis), kurį ieškovė valdo nuomos teise ir dėl kurios perleidimo yra gautas NŽT sutikimas (2.3 papunktis); bendra kaina už sutarties dalyką – 6 177 000 Eur. Statiniai atsakovei buvo perduoti 2015 m. rugsėjo 3 d. turto priėmimo–perdavimo aktu, notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini).

27.       Lietuvos apeliacinis teismas 2017 m. lapkričio 17 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2A-638-798/2017 patenkino prokuroro, ginančio viešąjį interesą, reikalavimą ir nuomos sutartį pripažino niekine bei negaliojančia.

28.       Atsakovė 2017 m. gruodžio 21 d. pranešimu „Dėl 2015 m. rugsėjo 2 d. pirkimo–pardavimo sutarties nutraukimo“ Nr. S-60 nurodė, kad vadovaudamasi sutarties 6.7 papunkčiu, CK 6.217–6.218 straipsniais, vienašališkai nuo 2018 m. sausio 22 d. nutraukia šalių sudarytą sutartį. Pranešime, be kita ko, nurodė, kad: „pirkėjas reikalauja sutarties nutraukimo dieną (2018 m. sausio 22 d. ar anksčiau) grąžinti visas sumas, kurias pardavėjas yra gavęs iš pirkėjo pagal sutartį. Pirkėjas, savo ruožtu, atliks būtinus veiksmus, kad nuosavybės teisė į sutarties 2.1.1-2.1.10 p. nurodytus nekilnojamuosius daiktus būtų grąžinta pardavėjui“. Ieškovė, atsakydama į atsakovės pranešimą, 2018 m. sausio 5 d. rašte Nr. 5A-16/26-10 pateikė savo situacijos vertinimą dėl sutarties nutraukimo, teismui priėmus sprendimą nuomos sutartį pripažinti niekine ir negaliojančia, nurodė pasirengusi bendradarbiauti su atsakove ir aptarti visus kylančius klausimus.

29.       Ieškovė UAB „DARNU GROUP“ 2018 m. gegužės 9 d. kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą su ieškiniu, kurį patikslinusi, prašė: 1) pripažinti 2015 m. rugsėjo 2 d. nekilnojamųjų daiktų pirkimo–pardavimo sutartį nutraukta dėl esminio sutarties pažeidimo nuo 2018 m. sausio 22 d. pagal ieškovės 2017 m. gruodžio 21 d. pranešimą; 2) atsakovės AB Lietuvos radijo ir televizijos centro sutartimi ieškovei perleistą nekilnojamąjį turtą grąžinti atsakovei; 3) priteisti ieškovei iš atsakovės 5 929 920 Eur, ieškovės sumokėtų atsakovei pagal sutartį, 8,05 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

30.       Vilniaus apygardos teismas 2019 m. vasario 19 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-1448-656/2019 ieškinį patenkino iš dalies ir pripažino sutartį negaliojančia nuo jos sudarymo momento, taikė restituciją ir priteisė ieškovei iš atsakovės 5 929 920 Eur, atsakovei grąžino ginčo statinius.

31.       Lietuvos apeliacinis teismas 2020 m. kovo 3 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2A-123-881/2020 panaikino Vilniaus apygardos teismo 2019 m. vasario 19 d. sprendimo dalį, kuria patenkintas reikalavimas pripažinti sutartį negaliojančia ir taikyti restituciją, ir dėl šios reikalavimų dalies ieškinį atmetė; panaikino Vilniaus apygardos teismo 2019 m. vasario 19 d. sprendimo dalį dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo ir perdavė bylos dalį pagal reikalavimą dėl sutarties nutraukimo ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimo pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

32.       Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2020 m. lapkričio 19 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e3K-3-296-421/2020 Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. kovo 3 d. sprendimą paliko nepakeistą.

33.       Vilniaus apygardos teismas, išnagrinėjęs bylą pakartotinai, 2021 m. kovo 5 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-846-430/2021 ieškinį, kuris 2021 m. sausio 22 d. buvo papildytas pareiškiant reikalavimą dėl sutarties pripažinimo nutraukta, atmetė.

34.       Lietuvos apeliacinis teismas 2022 m. birželio 14 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-81-450/2022 Vilniaus apygardos teismo 2021 m. kovo 5 d. sprendimą paliko nepakeistą.

35.       Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2023 m. rugsėjo 15 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e3K-3-89-916/2023 panaikino Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. birželio 14 d. nutartį ir perdavė bylą Lietuvos apeliaciniam teismui nagrinėti iš naujo.

36.       Lietuvos apeliacinis teismas 2023 m. spalio 31 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2A-712-370/2023 panaikino Vilniaus apygardos teismo 2021 m. kovo 5 d. sprendimą ir priėmė naują sprendimą – patikslintą ieškinį patenkino, pripažino AB Lietuvos radijo ir televizijos centro ir UAB „DARNU GROUP“ 2015 m. rugsėjo 2 d. pirkimo–pardavimo sutartį nutraukta nuo 2018 m. sausio 22 d. pagal ieškovės UAB „DARNU GROUP“ 2017 m. gruodžio 21 d. pranešimą „Dėl 2015 m. rugsėjo 2 d. pirkimo–pardavimo sutarties nutraukimo“; taikė restituciją ir priteisė ieškovei iš atsakovės 5 929 920 Eur bei įpareigojo ieškovę grąžinti atsakovei 2015 m. rugsėjo 2 d. pirkimo–pardavimo sutartimi įgytą nekilnojamąjį turtą; priteisė ieškovei iš atsakovės 6 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą (5 929 920 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme (2018 m. gegužės 11 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

37.       Ieškovė 2023 m. lapkričio 17 d. pagal įsiteisėjusį ir vykdytiną Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. spalio 31 d. sprendimą sumokėjo atsakovei 5 982 111,33 Eur, o 2023 m. lapkričio 24 d. – likusią 1 965 159,24 Eur palūkanų sumą.

38.       Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2024 m. birželio 13 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e3K-3-121-378/2024 Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. spalio 31 d. sprendimą paliko nepakeistą; priteisė ieškovei UAB „DARNU GROUP“ iš atsakovės AB Lietuvos radijo ir televizijos centro 3 587,51 Eur bylinėjimosi išlaidas.

39.       Nekilnojamojo turto registro duomenimis atsakovės nuosavybės teisė į ginčo statinius buvo įregistruota nuo 2015 m. rugsėjo 4 d. (įregistravimo pagrindas: 2015 m. rugsėjo 2 d. pirkimo–pardavimo sutartis Nr. (duomenys neskelbtini) ir 2015 m. rugsėjo 3 d. perdavimo–priėmimo aktas Nr. (duomenys neskelbtini)) iki 2023 m. lapkričio 28 d. (išregistravimo pagrindas: Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. spalio 31 d. sprendimas Nr. e2A-712-370/2023).

Dėl šalių restitucinių prievolių atsiradimo momento

40.       Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, jog CK normos dėl sutarčių pabaigos detaliai nereglamentuoja sutarties šalių teisių ir pareigų nutraukiant sutartį ir jos nutraukimo teisinių padarinių. CK 6.221 straipsnyje yra pagrindinės nuostatos dėl sutarties nutraukimo teisinių padarinių, o CK 6.222 straipsnyje – restitucijos vykdymo ypatumai, kai nutraukiama sutartis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. kovo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-145/2011). Sukakus nustatytam pranešimo apie sutarties nutraukimą terminui, atsiranda teisiniai padariniai – sutartis laikoma nutraukta, jos šalių daugiau nebesieja sutartiniai santykiai, sutarties nutraukimas atleidžia abi šalis nuo sutarties vykdymo; šalys turi teisę reikalauti nuostolių atlyginimo ar restitucijos taikymo (CK 6.221, 6.222 straipsniai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. rugsėjo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-333-248/2018; 2019 m. balandžio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-158-469/2019).

41.       Restitucija – įstatyme nustatytas civilinių teisių gynimo būdas, kai šalys grąžinamos į iki teisės pažeidimo buvusią padėtį (CK 1.138 straipsnio 1 dalies 2 punktas). CK įtvirtintas restitucijos, kaip civilinių teisių gynimo būdo, taikymas, be kita ko, grindžiamas bendrųjų ir specialiųjų teisės normų konkurencijos taisyklėmis. Bendriausio pobūdžio teisės normos, reglamentuojančios restituciją, įtvirtintos CK šeštosios knygos X skyriuje. Sutarčių teisėje taikytinos bendrosios restitucijos taisyklės, nustatytos CK 6.222 straipsnyje. Pagal CK 6.222 straipsnio 1 dalį, kai sutartis nutraukta, šalis gali reikalauti grąžinti jai viską, ką ji yra perdavusi kitai šaliai, vykdydama sutartį, jeigu ji tuo pat metu grąžina kitai šaliai visa tai, ką buvo iš pastarosios gavusi; kai grąžinimas natūra neįmanomas ar šalims nepriimtinas dėl sutarties dalyko pasikeitimo, atlyginama pagal to, kas buvo gauta, vertę pinigais, jeigu toks atlyginimas neprieštarauja protingumo, sąžiningumo ir teisingumo kriterijams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. gruodžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-256-469/2024, 26–28 punktai). 

42.       Kasacinio teismo išaiškinta, kad restitucijos taikymo ypatumas sutarties nutraukimo atveju pasireiškia tuo, jog ji nėra taikoma teismų ex officio (savo iniciatyva), t. y. būtinas šalies prašymas ją taikyti. Tuo šis restitucijos taikymas skiriasi nuo restitucijos, pripažinus sandorį negaliojančiu. Teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad, pripažinęs sandorį negaliojančiu, teismas privalo išspręsti restitucijos klausimą ex officio. Restitucijos taikymą nustatanti CK 6.222 straipsnio norma laikytina dispozityviąja, todėl nutraukus sutartį šalys gali nustatyti ir kitokius sutarties nutraukimo padarinius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gegužės 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-212/2012; 2024 m. gruodžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-256-469/2024, 29 punktas).

43.       Byloje nustatyta, kad tarp šalių vyko teisminis ginčas dėl šalių 2015 m. rugsėjo 2 d. sudarytos nekilnojamųjų daiktų pirkimo–pardavimo sutarties nutraukimo teisėtumo ir tokio nutraukimo teisinių pasekmių – restitucijos – taikymo, kuris galutinai išspręstas įsiteisėjusiu Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. spalio 31 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2A-712-370/2023, kuris paliktas nepakeistas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. birželio 13 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e3K-3-121-378/2024 (CPK 179 straipsnio 3 dalis). Įsiteisėjusiais teismų procesiniais sprendimais konstatuota, kad ginčo sutartis atsakovės vienašališkai buvo nutraukta nuo 2018 m. sausio 22 d. pagal 2017 m. gruodžio 21 d. pranešimą „Dėl 2015 m. rugsėjo 2 d. pirkimo–pardavimo sutarties nutraukimo“.

44.       Pirmosios instancijos teismas, remdamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. birželio 13 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-121-378/2024 pateiktu CK 6.222 straipsnio 1 dalies nuostatos aiškinimu, konstatavo, kad šalių restitucinės prievolės grąžinti viena kitai viską, ką gavo pagal nutrauktą 2015 m. rugsėjo 2 d. pirkimo–pardavimo sutartį, atsirado nuo sutarties nutraukimo momento, t. y. nuo 2018 m. sausio 22 d. 

45.       Apeliantė apeliaciniame skunde su tokia pirmosios instancijos teismo išvada nesutinka, teigdama, kad teismas nepagrįstai, kaip prejudicine, rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. birželio 13 d. nutartimi, nuspręsdamas, jog ginčo statinių grąžinimo (perėmimo) restitucinė prievolė atsirado nuo 2018 m. sausio 22 d. (sutarties nutraukimo momento), o ne nuo Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. spalio 31 d. sprendimo priėmimo (įsiteisėjimo). Apeliantės teigimu, turi būti vadovaujamasi analogiška teisės aiškinimo taisykle kaip ir sprendžiant restitucijos klausimą sandorių pripažinimo negaliojančiais atveju, t. y. pripažinus sutarties nutraukimą nuo ankstesnės negu teismo sprendimo priėmimas datos ir taikant restituciją, sukuriama pareiga vykdyti restitucijos prievolę, o jos atsiradimo momentas – teismo sprendimo, kuriuo taikoma restitucija, įsiteisėjimas. Teisėjų kolegija neturi pagrindo pritarti tokiai apeliantės pozicijai dėl toliau nurodomų motyvų.

46.       CPK 182 straipsnio 2 punkte nustatyta, kad nereikia įrodinėti aplinkybių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje ar administracinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisines pasekmes ir nedalyvaujantiems byloje asmenims (prejudiciniai faktai). CPK 279 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad sprendimui, nutarčiai ar įsakymui įsiteisėjus šalys ir kiti dalyvavę byloje asmenys, taip pat jų teisių perėmėjai nebegali iš naujo pareikšti teisme tų pačių ieškinio reikalavimų tuo pačiu pagrindu, taip pat kitoje byloje ginčyti teismo nustatytus faktus ir teisinius santykius.

47.       Kasacinis teismas, pasisakydamas dėl CPK 182 straipsnio 2 punkto aiškinimo ir taikymo, yra suformulavęs tokias pagrindines taisykles: prejudiciniais faktais laikytinos kitoje byloje įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytos aplinkybės; prejudicinių faktų galią tokios aplinkybės turi tik tuo atveju, kai abiejose bylose bet kokiu procesiniu statusu dalyvauja tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisinius padarinius ir nedalyvavusiems byloje asmenims; pirmesnėje civilinėje byloje nustatyti faktai pripažintini prejudiciniais tik tada, kai jie toje byloje buvo įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis, svarbu, kad įrodinėjamas faktas būtų reikšmingas abiejose bylose. Tik nustačius visas nurodytas sąlygas, yra pagrindas kitoje civilinėje (administracinėje) byloje nustatytas aplinkybes pripažinti prejudiciniais faktais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. kovo 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-84-421/2019, 39 punktas; 2024 m. rugsėjo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-161-916/2024, 29 punktas). Teismas, siekdamas nagrinėjamoje byloje vadovautis kitoje byloje nustatytais prejudiciniais faktais, įrodymų vertinimo procese turi analizuoti, koks yra prejudicinio fakto turinys ir kokia jo reikšmė nagrinėjamoje byloje pareikštam reikalavimui, jo tinkamam išsprendimui (tenkinimui ar atmetimui) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. spalio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-223-969/2021, 50 punktas). Tuo tikslu teismas turi atsižvelgti į tai, ar įsiteisėjusiame teismo procesiniame sprendime esantis teiginys, kuriuo kaip prejudiciniu faktu remiasi ginčo šalis, pagal savo turinį yra teismo nustatyta faktinė aplinkybė (faktas), ar byloje nustatytų faktinių aplinkybių teisinis įvertinimas ir kiek tokia aplinkybė turi reikšmės nagrinėjamai bylai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. kovo 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-44-823/2022, 33 punktas).

48.       Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, išnagrinėjęs bylą kasacine tvarka, 2024 m. birželio 13 d. nutartyje, be kita ko, konstatavo, kad: „Nagrinėjamoje byloje buvo sprendžiamas klausimas dėl ieškinio reikalavimo pripažinti 2015 m. rugsėjo 2 d. nekilnojamųjų daiktų pirkimo–pardavimo sutartį nutraukta dėl esminio sutarties pažeidimo nuo 2018 m. sausio 22 d. ir dėl to taikyti restituciją pagrįstumo. Nagrinėjamu atveju Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2023 m. spalio 31 d. sprendimu AB Lietuvos radijo ir televizijos centro ir UAB „DARNU GROUP“ 2015 m. rugsėjo 2 d. sudaryta pirkimo–pardavimo sutartis pripažinta nutraukta nuo 2018 m. sausio 22 d. Taigi, atsakovo prievolė grąžinti viską, ką jis buvo gavęs pagal pirkimo–pardavimo sutartį, atsirado nuo sutarties nutraukimo momento (CK 6.222 straipsnio 1 dalis) ir egzistavo ieškovės kreipimosi į teismą metu, o teismas, pripažindamas sutartį nutraukta nuo nurodytos datos, tik patvirtino tokią prievolę atsiradus būtent nurodytu laiku“ (kasacinio teismo nutarties 44 punktas).

49.       Teisėjų kolegija, įvertinusi ankstesnėje išnagrinėtoje byloje tarp šalių kilusio ginčo pobūdį, jame spręstus klausimus, teismų priimtų procesinių sprendimų turinį, atsižvelgdama į prejudicinių faktų taikymo taisykles, atmeta apeliantės teiginius, kad pirmosios instancijos teismas, nuspręsdamas dėl šalių restitucinių prievolių atsiradimo momento, nepagrįstai šioje byloje rėmėsi kasacinio teismo 2024 m. birželio 13 d. nutartyje pateiktu CK 6.222 straipsnio 1 dalies nuostatos aiškinimu.

50.       Viena vertus, teisėjų kolegija sutinka su apeliante, kad išnagrinėtoje civilinėje byloje kasacine tvarka buvo sprendžiamas konkretus apeliantės ginčijamas klausimas dėl procesinių palūkanų priteisimo, taikius restituciją, momento (CK 6.37 straipsnio 2 dalis ir 6.210 straipsnis) (nė viena iš šalių kasacine tvarka neskundė apeliacinės instancijos teismo sprendimo dalies dėl sutarties nutraukimo ir restitucijos taikymo). Kita vertus, teisėjų kolegija pažymi, kad, priešingai nei teigia apeliantė, į kasacine tvarka nagrinėjamos bylos įrodinėjimo dalyką pateko ir restitucinių prievolių atsiradimo momento nustatymas šalims nutraukus ginčo statinių pirkimo–pardavimo sutartį. Tokia išvada daroma įvertinus tiek pačios apeliantės kasacinio skundo argumentus, tiek ir kasacinio teismo motyvus, pasisakant dėl apeliantės argumentų.

51.       Pažymėtina tai, kad apeliantė, remdamasi restitucijos taikymo taisyklėmis sandorių pripažinimo negaliojančiais atvejais (be kita ko, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 17 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-668-915/2015 pateiktais išaiškinimais), nagrinėtoje byloje (minėtoje šios nutarties 43 punkte) įrodinėjo, jog procesinės palūkanos turi būti skaičiuojamos ne nuo bylos iškėlimo teisme dienos, o nuo sprendimo įsiteisėjimo, kadangi, apeliantės vertinimu, šalių prievolės grąžinti viena kitai viską, ką yra gavusios pagal nutrauktą sutartį, taigi ir apeliantės pareiga grąžinti atsakovei už ginčo statinius gautus pinigus, atsirado tik nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo. Taigi apeliantė ankstesnėje byloje kėlė restitucinių prievolių atsiradimo momento nustatymo klausimą esant nutrauktai šalių sutarčiai. Atsižvelgdamas į tai, kasacinis teismas vertino su tuo susijusius apeliantės argumentus ir 2024 m. birželio 13 d. nutartyje padarė aiškią ir nedviprasmišką išvadą, kad apeliantės prievolės grąžinti viską, ką ji yra gavusi pagal sutartį, atsiradimo momentas yra sutarties nutraukimo momentas, t. y. 2018 m. sausio 22 d. (CK 6.222 straipsnio 1 dalis). Teismas pažymėjo, kad ši prievolė jau egzistavo kreipimosi į teismą metu, ji neatsirado tik teismui pritaikius restituciją, todėl vertino, jog procesinių palūkanų nėra pagrindo skaičiuoti kitaip, nei numatyta CK 6.37 straipsnio 2 dalyje (nuo bylos iškėlimo teisme dienos). Kasacinis teismas, be kita ko, nurodė, kad nėra pagrindo, kaip precedentine, remtis ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 17 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-668-915/2015, kadangi abiejų bylų ratio decidendi (argumentas, kuriuo grindžiamas sprendimas) nesutampa – apeliantės minimoje byloje buvo sprendžiama dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu, o ne dėl sutarties nutraukimo kaip ginčo atveju.  

52.       Taigi, atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, įvertinus tai, kad ir išnagrinėtoje byloje, ir šioje nagrinėjamoje byloje dalyvauja tos pačios šalys (nors ir skirtingose procesinėse padėtyse), tai, jog ankstesnėje byloje buvo konstatuotas restitucinės prievolės atsiradimo momentas šalims nutraukus ginčo sutartį (CK 6.222 straipsnio 1 dalis), kuris yra reikšmingas ir šiai bylai bei sudaro jos įrodinėjimo dalyką, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas, remdamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. birželio 13 d. nutartyje pateiktu šiai bylai aktualios CK 6.222 straipsnio 1 dalies nuostatos aiškinimu, teisingai taikė ir aiškino proceso teisės normas, reglamentuojančias prejudicinius faktus (CPK 182 straipsnio 2 punktas). Pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą ir teisėtą išvadą, kad abiejų šalių restitucinės prievolės grąžinti viena kitai viską, ką jos gavo pagal nutrauktą sutartį, atsirado nuo sutarties nutraukimo momento, t. y. nuo 2018 m. sausio 22 d. Teisėjų kolegija šiame kontekste papildomai pažymi ir tai, kad pagrindo skirtingai aiškinti ieškovės ir atsakovės restitucinių prievolių atsiradimo momentą neleidžia ir CK 6.222 straipsnio dispozicija, kuri įtvirtina, jog šalys restitucines prievoles viena kitai įgyvendina tuo pačiu metu.

53.       Pirmiau nurodytų motyvų pagrindu konstatavus, kad šalių restitucinės prievolės atsirado nutraukus ginčo sutartį 2018 m. sausio 22 d., kaip nepagrįsti atmetami ir apeliantės argumentai, jog atsakovės restitucinės prievolės atsiradimo momentas turi būti laikomas Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. spalio 31 d. sprendimo priėmimas (įsiteisėjimas). Atkreiptinas dėmesys į tai, kad apeliantė nepagrįstai siekia sutapatinti dvi skirtingas situacijas – restitucijos taikymą sandorio negaliojimo atveju (CK 1.95 straipsnis) ir restitucijos taikymą sutarties nutraukimo atveju (CK 6.222 straipsnis). Pažymėtina, kad restitucijos prievolės atsiradimo momentas galėtų būti siejamas su teismo sprendimo įsiteisėjimu tik tuo atveju, jei tokia prievolė kreipimosi į teismą metu neegzistuotų, o ji atsirastų tik teismui pritaikius restituciją. Tačiau nagrinėjamoje byloje tokia situacija nesusiklostė, kadangi, kaip jau minėta, šalių prievolės grąžinti viena kitai viską, ką jos buvo gavusios pagal 2018 m. sausio 22 d. nutrauktą sutartį, jau egzistavo atsakovės kreipimosi į teismą metu, o Lietuvos apeliacinis teismas 2023 m. spalio 31 d. sprendimu, pripažindamas ginčo sutartį nutraukta nuo nurodytos datos, tik patvirtino tokią prievolę atsiradus būtent nurodytu laiku, tačiau jos nesukūrė. Į tai 2024 m. birželio 13 d. nutartyje dėmesį atkreipė ir kasacinis teismas. 

54.       Dėl nurodytų priežasčių nėra pagrindo vadovautis ir apeliantės apeliaciniame skunde dėstomais argumentais dėl restitucijos taikymo, kai sandoris yra pripažįstamas negaliojančiu, ir šias taisykles aiškinančia kasacinio teismo praktika (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 17 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-668-915/2015), kadangi jie nėra aktualūs nagrinėjamai bylai. Apeliantės apeliaciniame skunde pateikti samprotavimai dėl kitokio restitucinių prievolių atsiradimo momento teisėjų kolegijai neteikia pagrindo daryti priešingą išvadą (CPK 185 straipsnis).

55.       Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, jog atsakovės restitucinės prievolės grąžinti ieškovei ginčo statinius atsiradimo momentas yra sutarties nutraukimo momentas, t. y. 2018 m. sausio 22 d., o ne Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. spalio 31 d. sprendimo priėmimas (įsiteisėjimas). 

56.       Kita vertus, teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamu atveju sprendžiant dėl ieškovės ieškinio reikalavimo – sugadinto turto (ginčo statinių) vertės ekvivalento pinigais priteisimo, pareikšto CK 6.149 straipsnio pagrindu, pagrįstumo, negalima apsiriboti vien tik atsakovės restitucinės prievolės atsiradimo momentu, nevertinant nutrauktos sutarties objektu buvusio daikto – ginčo statinių – faktinio valdymo sugrąžinimo jo savininkui (ieškovei) momento. Kadangi pastaroji aplinkybė ginčo atveju yra svarbi ir turi įtakos ieškovės ieškinio reikalavimų (ne)tenkinimui, teisėjų kolegija toliau pasisako būtent šiuo aspektu.

Dėl faktinio daikto valdymo sugrąžinimo momento ir jo įtakos šalių teisėms ir pareigoms

57.       Byloje nustatyta ir nėra ginčo dėl to, kad atsakovės nuosavybės teisė į ginčo statinius Nekilnojamojo turto registre buvo įregistruota nuo 2015 m. rugsėjo 4 d. iki 2023 m. lapkričio 28 d., ginčo statiniai atsakovės buvo įsigyti 2015 m. rugsėjo 2 d. pirkimo–pardavimo sutartimi ir faktiškai jai perduoti 2015 m. rugsėjo 3 d. perdavimo–priėmimo aktu, o ieškovei grąžinti po Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. spalio 31 d. sprendimo priėmimo (atsakovė savo nuosavybės teisę į ginčo statinius išregistravo 2023 m. lapkričio 28 d., ir, kaip nurodo ieškovė, atsakovė 2023 m. gruodžio 21 d. grąžino jai raktus nuo ginčo statinių).

58.       Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs nurodytas aplinkybes, nusprendė, kad atsakovė teisėta ginčo statinių savininke (juos valdydama nuosavybės teise), buvo nuo 2015 m. rugsėjo 2 d. (sutarties sudarymo) iki 2018 m. sausio 22 d. (sutarties nutraukimo). Teismas pažymėjo, kad atsakovei vienašališkai nutraukus sutartį dėl esminio sutarties pažeidimo, ieškovė nuo 2018 m. sausio 22 d. privalėjo perimti jai perduodamus (grąžinamus) statinius, o to nepadariusi – prisiėmė riziką dėl statinių būklės pablogėjimo (CK 6.206 straipsnis). Teisėjų kolegija tokiai pirmosios instancijos teismo išvadai nepritaria ir sprendžia, kad ji padaryta netinkamai įvertinus šią konkrečią susiklosčiusią situaciją, šalių teises ir pareigas tuo atveju, kai šalių sudaryta pirkimo–pardavimo sutartis pasibaigia ją nutraukiant, tačiau daiktas, buvęs ginčo sutarties objektu, ir toliau dar kurį laiką lieka šalies, turinčios pareigą jį grąžinti kitai šaliai, faktiniame valdyme.

59.       Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime teisingai pažymėjo, kad nuosavybės teisė yra įgyjama nuosavybės teisės įgijimo pagrindais, nustatytais CK 4.47 straipsnyje, o viešas registras registruoja šiuos nuosavybės teisės įgijimo (pasikeitimo) pagrindus, t. y. iš esmės atlieka šių teisių išviešinimo funkciją, pačių jų nesukurdamas (CK 4.262 straipsnis), kaip ir tai, jog viešo registro duomenys negali paneigti įsiteisėjusiais teismų sprendimais konstatuotų aplinkybių ir jų teisinio vertinimo. Vis dėlto šioje situacijoje svarbu pažymėti, kad pirmosios instancijos teismas, darydamas tokią išvadą, nepagrįstai sutapatino restitucinės prievolės atsiradimo momentą, konstatuotą įsiteisėjusiais teismų sprendimais, su faktiniu daikto valdymo sugrąžinimu jo savininkui po sutarties nutraukimo. Šiuo atveju teismas, spręsdamas dėl šalių teisių ir pareigų vykdant restituciją pobūdžio ir apimties, vertindamas, kam kyla pareiga rūpintis ginčo statiniais po sutarties nutraukimo, nepagrįstai susikoncentravo tik į nuosavybės teisės į daiktą turėjimą, nulemiančią jo savininko teises ir pareigas šio daikto atžvilgiu, visiškai nevertindamas kitų pagrindų, kuriems esant asmeniui gali atsirasti pareiga rūpintis jo dispozicijoje esančiu daiktu, šiuo atveju – valdymo teisės.

60.       Kasacinis teismas yra nurodęs, kad daikto valdymo samprata Lietuvos teisėje turi kelias prasmes. Visų pirma, valdymas suprantamas kaip faktinė būsena (daikto turėjimas), jis nėra kildinamas iš savo ar kito asmens teisės į daiktą. Antra, valdymas gali būti savarankiška daiktinė teisė (CK 4.22 straipsnis, 4.68 straipsnio 1 dalis). Trečia, valdymas, kuris kildinamas iš nuosavybės teisės (sudėtinė nuosavybės teisės (savininko teisių) turinio dalis (CK 4.37 straipsnio 1 dalis)) arba ribotosios (išvestinės) daiktinės teisės į svetimą daiktą (pvz., uzufrukto, emfiteuzės, superficijaus), bei valdymas, kuris atsiranda prievolių teisės (pvz., nuomos, panaudos sutarčių) pagrindu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-338-381/2023, 28 punktas). Kasacinio teismo praktikoje valdymas, kaip savarankiška daiktinė teisė, yra įvardijamas valdymu be teisinio titulo, o valdymas, kaip išvestinė teisė, kuri yra sudėtinė daiktinės teisės (pvz., nuosavybės teisės) dalis arba prievolės elementas (pvz., daikto nuomininko valdymo teisė) – tituliniu valdymu (2011 m. spalio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-385/2011; 2022 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-240-701/2022; 53 punktas). Iš prievolinių teisinių santykių atsirandančio daikto valdymo kaip išvestinės teisės atsiradimas bei pasibaigimas siejamas su konkrečių prievolinių teisinių santykių atsiradimu bei pasibaigimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-338-381/2023, 33 punktas).

61.       Kasacinis teismas, pasisakydamas dėl titulinio valdymo aspektų, yra nurodęs, kad nors nuomininkas, panaudos gavėjas, saugotojas ar kitas titulinis valdytojas žino ir pripažįsta, jog jo valdomo daikto savininkas yra kitas asmuo, tačiau tai nereiškia, kad nuomininkas ar kitas valdytojas apskritai neturi subjektinės teisės valdyti turimą daiktą (faktiškai turėti, kontroliuoti, daryti jam fizinį poveikį ir pan.). Nors tokių asmenų valdymas pagrįstas prievoline subjektine teise, santykiuose su trečiaisiais asmenimis jie traktuotini kaip valdytojai. Šio valdymo skiriamasis požymis yra tas, kad valdymo teisė yra ne savarankiška, o išvestinė, t. y. įgyta valdytojo pagal sandorį ar kitu pagrindu iš tokio asmens, kuris turi savarankišką daiktinę teisę į tą daiktą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. spalio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-385/2011). Kadangi valdymas reiškiasi galimybe daryti daiktui ūkinį ir fizinį poveikį, tokią galimybę turintis asmuo turi ir prievoles pasirūpinti daiktu, užtikrinti šio tinkamą naudojimą pagal paskirtį, atsakyti už su daiktu susijusių įsipareigojimų (pavyzdžiui, nuo daikto nukentėjus kitiems asmenims) įvykdymą ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-240-701/2022, 53 punktas).

62.       Taigi valdymo teisė gali būti savarankiška ar išvestinė, kuri kyla iš sandorių (nuomos, panaudos ir kt.), taip pat galimi atvejai, kai valdymo teisė kyla iš faktiškai tarp šalių susiklosčiusių santykių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. liepos 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-186-701/2022, 43 punktas).

63.       Nagrinėjamu atveju šalys 2015 m. rugsėjo 2 d. sudarytos pirkimo–pardavimo sutarties 6.7 papunktyje numatė, kad sutarties nutraukimo atveju, jos privalo grąžinti viena kitai viską, ką yra gavusios pagal sutartį. Ši nuostata, iš esmės atitinkanti ir CK 6.222 straipsnio 1 dalį, aiškiai įtvirtino šalių restitucines prievoles ir įpareigojo šalis sutarties nutraukimo atveju atkurti tą padėtį, kurioje jos buvo iki sutarties sudarymo, t. y. numatė ieškovės pareigą grąžinti atsakovei už ginčo statinius sumokėtą kainą, o atsakovę įpareigojo grąžinti ieškovei ginčo statinius (grąžinti ieškovei nuosavybės teisę į ginčo statinius, tuo pačiu perduodant ir jų valdymo teisę). Pastebėtina tai, kad nors šalių restitucinės prievolės grąžinti viena kitai viską, ką yra gavusios pagal sutartį, atsirado 2018 m. sausio 22 d., tačiau bylos duomenys patvirtina, jog atsakovė ginčo statinius ieškovei faktiškai perdavė tik po Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. spalio 31 d. sprendimo priėmimo (įsiteisėjimo) – tik po šio sprendimo priėmimo atsakovė kreipėsi į ieškovę dėl notarinio statinių priėmimo–perdavimo akto derinimo, taip pat į VĮ Registrų centrą dėl savo nuosavybės teisės į statinius išregistravimo, be kita ko, perdavė ieškovei raktus nuo ginčo statinių.

64.       Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į nustatytas aplinkybes, remdamasi anksčiau paminėtu teisiniu reglamentavimu ir kasacinio teismo praktika dėl valdymo teisės (savarankiškos ir išvestinės) įgyvendinimo, daro išvadą, kad atsakovė iki tol, kol įvykdė jai tenkančią pareigą grąžinti ginčo statinius ieškovei, buvo faktinė šių statinių valdytoja, o ja būdama, taigi galėdama daryti jos valdomam daiktui ūkinį ir fizinį poveikį, turėjo pareigą pasirūpinti ginčo statiniais iki jų tinkamo perdavimo ieškovei. Pažymėtina, kad tokią pareigą atsakovė turėjo visu šiam ginčui aktualiu laikotarpiu, t. y. tiek nuo 2015 m. rugsėjo 3 d. (statinių jai perdavimo momento) iki 2018 m. sausio 22 d. (sutarties nutraukimo), kaip ginčo statinių savininkė, nuosavybės teisę įgijusi pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu, tiek nuo 2018 m. sausio 22 d. iki 2023 m. lapkričio 28 d. (2023 m. gruodžio 21 d.) (statinių perdavimo ieškovei momento), kaip faktinė šių statinių valdytoja. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, nepagrįstai neatsižvelgdamas į atsakovės tebesitęsiantį ginčo statinių faktinį valdymą po sutarties nutraukimo, taip nepagrįstai susiaurindamas valdymo teisės apimtį, padarė neteisingą išvadą, kad atsakovės pareiga pasirūpinti ginčo statiniais buvo nulemta tik nuosavybės teisės į juos turėjimo ir savaime pasibaigė sutartį nutraukus. Teismas neįvertino to, kad iki prievolės grąžinti daiktą tinkamo įvykdymo pareiga saugoti šį daiktą ir juo rūpintis, o to nepadarius – pareiga atlyginti išlaidas dėl grąžinamo daikto vertės sumažėjimo (CK 6.149 straipsnis), gali tekti ir asmeniui, faktiškai turinčiam grąžinamo daikto valdymo teisę, šiuo atveju – atsakovei. 

65.       Byloje esantys duomenys, faktinis šalių elgesys taip pat patvirtina, kad ir pati atsakovė, po sutarties nutraukimo nesiėmusi iš esmės jokių aktyvių veiksmų, siekdama įvykdyti savo restitucinę prievolę grąžinti ieškovei ginčo statinius, suvokė save kaip šių statinių valdytoją visą laikotarpį iki nuosavybės teisės į ginčo statinius išregistravimo ir faktinio jų perdavimo ieškovei. Priešingai nei nusprendė pirmosios instancijos teismas, atsakovės 2021 m. gruodžio 17 d. pranešimas dėl vienašalio sutarties nutraukimo ir ieškovės 2018 m. sausio 5 d. atsakymas į jį neteikia pagrindo išvadai, kad atsakovė ginčo statinius perdavė ieškovei, o ieškovė atsisakė juos priimti ir dėl to ji prisiėmė riziką dėl šių statinių būklės pablogėjimo (CK 6.206 straipsnis).

66.       Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovės 2021 m. gruodžio 17 d. pranešimo turinys patvirtina tik tai, kad atsakovė nuo 2018 m. sausio 22 d. vienašališkai nutraukė sutartį su ieškove dėl esminio sutarties pažeidimo ir nurodė atliksianti būtinus veiksmus, jog nuosavybės teisė į ginčo statinius būtų grąžinta ieškovei. Tačiau vien aplinkybė, kad atsakovė pranešime nurodė, jog kažkuriuo metu atliks konkrečiai neįvardintus veiksmus dėl statinių nuosavybės teisės perdavimo ieškovei, savaime nepatvirtina to, jog ji šiuos statinius ieškovei ir perdavė. Byloje nėra jokių duomenų, kad atsakovė po sutarties nutraukimo 2018 m. sausio 22 d. iki pat 2023 m. lapkričio mėn. būtų atlikusi kokius nors aktyvius veiksmus, siekdama įvykdyti savo restitucinę prievolę, leidusi ieškovei aiškiai ir nedviprasmiškai suprasti, jog nuo atitinkamo jos nurodyto momento ji savęs nebelaikys tituline šio turto valdytoja, dėl to pareiga rūpintis turtu, taigi ir rizika dėl šio turto būklės pablogėjimo, teks ieškovei (CK 6.56 straipsnio 4 dalis). Byloje nenustatyta, kad atsakovė po sutarties nutraukimo būtų siūliusi ar reikalavusi ieškovę perimti turtą ar atlikusi kokius nors kitus konkrečius veiksmus, jog ginčo statiniai būtų realiai grąžinti ieškovei. Nenustatyta ir tai, kad ieškovė būtų atsisakiusi ar vengusi priimti jai ketinamus perduoti ginčo statinius. To bylos duomenys, įskaitant ir ieškovės 2018 m. sausio 5 d. atsakymą į atsakovės pranešimą dėl sutarties nutraukimo, nepatvirtina. Iš šio pranešimo turinio matyti, kad jame ieškovė tik pareiškė savo poziciją dėl žemės sklypo nuomos sutarties pripažinimo negaliojančia aplinkybių, nurodydama, jog nepaisant susiklosčiusios situacijos, atsakovė gali siekti įgyti nuomos teisę į žemės sklypą, reikalingą ginčo statiniams eksploatuoti, kartu pasiūlydama šiame procese bendradarbiauti.

67.       Teisėjų kolegija pažymi, kad sutarties nutraukimo atveju šalys yra atsakingos dėl to, jog kiekvienos jų restitucinės prievolės būtų vykdomos jų atsiradimo metu ar kuo artimesniu joms metu, priešingu atveju, prisiima su tuo susijusių joms tenkančių neigiamų pasekmių riziką. Kadangi šiuo atveju po sutarties nutraukimo prievolė grąžinti ginčo statinius teko atsakovei, būtent ji buvo atsakinga už tinkamą šio turto perdavimą ieškovei, visų šiai pareigai įgyvendinti paruošiamųjų veiksmų organizavimą ir atlikimą. Šiuo atveju pačiai atsakovei neįvykdžius jai priklausančios pareigos (nesiekus realiai perduoti jos žinioje buvusius statinius ieškovei), jos rėmimasis tuo, kad ieškovė nebuvo aktyvi turto perdavimo procese, nėra pagrįstas (CK 6.206 straipsnis). Nors ieškovės restitucinės prievolės grąžinti atsakovei už turtą gautus pinigus ir jos įgyvendinimo aspektai nėra šios nagrinėjamos bylos dalykas, tačiau teisėjų kolegija pastebi, kad ieškovė už savo pareigos nesavalaikį įvykdymą taip pat patyrė neigiamas pasekmes – iš jos atsakovei buvo priteistos procesinės palūkanos nuo laiku už ginčo statinius negrąžintos pinigų sumos.  

68.       Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nepaisant to, jog atsakovė 2021 m. gruodžio 17 d. pranešime dėl vienašalio sutarties nutraukimo nuo 2018 m. sausio 22 d. ir nurodė atliksianti būtinus veiksmus dėl nuosavybės teisė į statinius grąžinimo ieškovei, tačiau realiai iki pat Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. spalio 31 d. sprendimo priėmimo ji tokių veiksmų neatliko. Atsakovė turto perdavimo–priėmimo akto pasirašymą notarine tvarka ir nuosavybės teisės registracijos panaikinimą VĮ Registrų centre pradėjo organizuoti tik 2023 m. lapkričio mėn. Nurodytos aplinkybės ir atsakovės veiksmai (jų pobūdis ir seka) patvirtina, kad atsakovė ne tik galėjo suvokti, tačiau ir suvokė, jog visą laikotarpį nuo ginčo statinių jai perdavimo momento iki jos nuosavybės teisės į statinius išregistravimo ir faktinio šio turto perdavimo ieškovei, šie statiniai buvo jos žinioje, atsakovė buvo faktinė jų valdytoja. O ši aplinkybė, kaip minėta, nulemia ir atsakovės pareigą pasirūpinti visą šį laikotarpį jos faktiniame valdyme esančiu turtu, užtikrinti jo priežiūrą ir apsaugą, nepriklausomai nuo (ne)turimos nuosavybės teisės. Be to, šiame kontekste teisėjų kolegija papildomai pastebi ir tai, kad nors nuosavybės teisės (ne)turėjimas šiuo atveju nelemia aptariamos atsakovės pareigos, vis dėlto matyti, jog ir viešame registre padaryto įrašo apie atsakovės nuosavybės teisę į ginčo statinius trukmė iš esmės taip pat sutampa su atsakovės faktiniu daikto valdymo laikotarpiu (nuo 2015 m. rugsėjo 3 d. iki 2023 m. lapkričio 28 d.).

Dėl ginčo statinių būklės pablogėjimo išlaidų atlyginimo 

69.       Pirmosios instancijos teismas atmetė ieškovės reikalavimą dėl sugadinto turto vertės ekvivalento pinigais priteisimo iš atsakovės, padaręs išvadą, kad pastaroji neturėjo pareigos grąžinti ieškovei statinių tokios būklės, kokia ji buvo sutarties sudarymo metu, kadangi atsakovė nuo statinių perdavimo jai momento (2015 m. rugsėjo 3 d.) iki sutarties nutraukimo (2018 m. sausio 22 d.), būdama teisėta ginčo statinių savininkė, galėjo savo nuožiūra spręsti dėl statinių (ne)naudojimo, poreikio gerinti jų būklę (ne)buvimo, kt. Teismas vertino, kad atsakovė turėjo grąžinti ieškovei ginčo statinius tokios būklės, kokie jie buvo sutarties nutraukimo metu (2018 m. sausio 22 d.), tačiau, nusprendęs, jog iki faktinio ginčo statinių perdavimo ieškovei statinių būklė nebuvo iš esmės pablogėjusi dėl atsakovės sąmoningų veiksmų ar neveikimo, už kuriuos ji būtų teisiškai atsakinga, ieškovės ieškinį atmetė. Teismas taip pat pastebėjo, kad atsakovė dar sutarties sudarymo metu buvo aiškiai ieškovei nurodžiusi, jog ji statinių nenaudos, negerins jų būklės, o juos ateityje ketina nugriauti, todėl, teismo vertinimu, tai, kad statiniai nebuvo naudojami, remontuojami, o tiesiog natūraliai nyko, nėra pagrindas atsakovės atsakomybei kilti; priteisus ieškiniu prašomą pinigų sumą, ieškovė nepagrįstai praturtėtų atsakovės sąskaita. Teisėjų kolegija neturi pagrindo pritarti tokiam pirmosios instancijos teismo atliktam bylos faktinės situacijos teisiniam vertinimui.

70.       Šioje nutartyje jau konstatuota, kad atsakovė turėjo pareigą rūpintis ginčo statiniais visą laikotarpį, kuomet šie statiniai buvo jos faktiniame valdyme, t. y. nuo 2015 m. rugsėjo 3 d. iki jų faktinio perdavimo ieškovei (šios nutarties 64, 68 punktai), todėl teisėjų kolegija šiuo aspektu motyvų pakartotinai nebedėsto, o toliau pasisako tik dėl atsakovei šiuo laikotarpiu kilusių pareigų pobūdžio ir jų apimties, taip pat dėl kitų su tuo susijusių šalių argumentų, turinčių įtakos ieškovės ieškinio reikalavimų (ne)tenkinimui.

71.       Teisėjų kolegija pažymi, kad, priešingai nei vertino pirmosios instancijos teismas, atsakovė nei kaip statinių savininkė (nuo 2015 m. rugsėjo 2 d. iki 2018 m. sausio 22 d.), nei kaip faktinė jų valdytoja neturėjo visiškos pasirinkimo laisvės nuspręsti dėl to, kaip ir kokia apimtimi ji įgyvendins jai tenkančią pareigą prižiūrėti jos žinioje esančius statinius iki jų faktinio perdavimo ieškovei. Nors teismas teisingai nurodė, kad apribojimus statinių savininkams (valdytojams) numato imperatyvios teisės normos, tačiau, nuspręsdamas dėl statinių atžvilgiu taikomų viešosios teisės ribojimų, teismas nepagrįstai juos susiaurino tik iki kultūros paveldo apsaugos. Teismas neatsižvelgė į tai, kad viešosios teisės normos taip pat įtvirtina statinių naudojimo bei priežiūros reikalavimus, kurie statinių naudotojų turi būti privalomai įgyvendinami nepriklausomai nuo jų pasirinkimo ir (ar) su trečiaisiais asmenimis sudaromų susitarimų dėl tokio turto, ir nevertino to, ar nagrinėjamu atveju atsakovė, pirmiau nurodytu laikotarpiu turėdama pareigą rūpintis specifinį statusą turinčiu turtu pagal nustatytą teisinį reguliavimą, šių reikalavimų laikėsi.

72.       Pagrindinis statinių naudojimo ir priežiūros reikalavimus reglamentuojantis teisės aktas yra Lietuvos Respublikos statybos įstatymas (toliau – SĮ; šio įstatymo 1 straipsnio 1 dalis). Vieni iš šio įstatymo reikalavimų įgyvendinimą nustatantys teisės aktai yra statybos techniniai reglamentai (SĮ 2 straipsnio 33 dalis). Nagrinėjamu atveju, įvertinus ginčo laikotarpį, sprendžiant dėl statinių naudojimo ir priežiūros reikalavimų, yra aktualus Statybos techninis reglamentas STR 01.12.07:2004 „Statinių techninės priežiūros taisyklės, kvalifikaciniai reikalavimai statinių techniniams prižiūrėtojams, statinių techninės priežiūros dokumentų formos bei jų pildymo ir saugojimo tvarkos aprašas“ (aktuali redakcija nuo 2005 m. sausio 1 d. iki 2017 m. sausio 1 d.) (toliau – ir STR 01.12.07:2004) ir jį nuo 2017 m. sausio 1 d. pakeičiantis Statybos techninis reglamentas STR 1.07.03:2017 „Statinių techninės ir naudojimo priežiūros tvarka. Naujų nekilnojamojo turto kadastro objektų formavimo tvarka“ (redakcija, galiojusi nuo 2017 m. sausio 1 d.) (toliau – ir STR 1.07.03:2017, Reglamentas). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad, nepaisant tam tikrų pakeitimų, šiam ginčui aktualios bendrosios nuostatos dėl statinių naudojimo ir priežiūros reikalavimų, statinių naudotojų teisių ir pareigų ir STR 01.12.07:2004, ir jį pakeitusiame STR 1.07.03:2017 iš esmės atitinka, toliau, detaliau pasisakydama dėl šių reikalavimų, remsis STR 1.07.03:2017 nuostatomis.

73.       Visų pirma, teisėjų kolegija pabrėžia tai, kad Reglamentas yra taikomas statinių naudotojams, kuriais, sistemiškai ir lingvistiškai aiškinant SĮ, Reglamento nuostatas, laikomi ne tik statinių savininkai, tačiau ir jų valdytojai (SĮ 2 straipsnio 56 dalis). Todėl šiuo atveju atsakovei, turėjusiai ginčo statinius savo žinioje iki jų faktinio perdavimo (grąžinimo) ieškovei momento, teisės aktuose numatyti imperatyvūs statinių naudojimo ir priežiūros reikalavimai taikomi visa apimtimi.

74.       Bendruosius statinių priežiūros reikalavimus įtvirtinančiame 11 punkte numatyta, kad statinio priežiūros tikslas – užtikrinti SĮ bei statybos techninių dokumentų nustatytus statinių esminius reikalavimus per visą statinio ekonomiškai pagrįstą naudojimo trukmę, maksimaliai sumažinti avarijų tikimybę, grėsmę žmonių gyvybei, sveikatai ar aplinkai. Siekiant įgyvendinti nurodytą tikslą, taip pat Reglamento 12 punkte įtvirtintus pagrindinius statinių ir jų konstrukcijų techninės priežiūros ir teisingo naudojimo uždavinius, Reglamento 13–31 punktuose yra detalizuojama, kokie konkretūs veiksmai ir priemonės dėl to turi būti įgyvendinami, pavyzdžiui, numatant, kad: 1) mažinant ardančiuosius klimato (vėjo, lietaus, drėgmės, temperatūrinių pokyčių, saulės radiacijos) poveikius, būtina prižiūrėti, jog: i) būtų tvarkingi išorės atitvarų (sienų, stogų, cokolių ir kita), pamatų ir kitų konstrukcijų drėgmę izoliuojantys įrenginiai (izoliacija, drenažiniai sluoksniai ir kita); ii) būtų tvarkingi įrenginiai, skirti vandens pašalinimui nuo statinių ir jų konstrukcijų (apskardinimai, latakai, lietvamzdžiai, įlajos, nuogrindos ir kita); iii) nesikauptų sniegas ir ledas prie sienų, švieslangių, langų ir kitų atitvarų vertikaliųjų paviršių, o, jam susikaupus, pašalinti nuo šio paviršiaus toliau nei 2 m atstumu; iv) liūčių metu ir tirpstant sniegui ar ledui nesusidarytų vėjo blaškomi vandens srautai, šlakstantys statinių atitvaras ar kitas konstrukcijas; v) atitvarų elementų sujungimo siūlėse ir kitose vietose neatsirastų pavojingų deformacijų požymių (plyšių, apsauginių sluoksnių arba ekranų pažeidimų, drenažinių latakų ar vamzdelių užakimo ir kita); vi) laiku būtų pašalinti atitvarinių konstrukcijų apsauginio sluoksnio erozijos židiniai, ypač vyraujančiųjų vėjų kryptimis; vii) žiemos metu neperšaltų konstrukcijos; 2) saugant statinius ir jų konstrukcijas nuo chemiškai aktyvaus gruntinio (vandens, tirpalų, biologinių, klaidžiojančių srovių) poveikio, būtina siekti, kad: i) pamatai, pagrindai ir kitos požeminės konstrukcijos nebūtų tiesiogiai šlakstomos gruntiniais vandenimis ir tirpalais; ii) būtų tvarkingos statinių nuogrindos, nuolajos ir kiti vandenį pašalinantys įrenginiai; iii) tvarkingai veiktų drenažo ir vandens pašalinimo sistemos; iv) neatsirastų skysčių ar dujų požeminiai nutekėjimai ar migracijos, galintys sukelti konstrukcijų koroziją ar sprogimus; vi) nebūtų pažeisti įtaisai klaidžiojančioms srovėms neutralizuoti, etc. Reglamento V skyriuje taip pat detalizuojamas statinio techninės priežiūros organizavimas, nurodomi atvejai, kuomet ši priežiūra gali būti įgyvendinama paties statinio naudotojo ir kuomet tam privalomai turi būti paskirtas statinio techninio prižiūrėtojas, be to, įtvirtinami reikalavimai nuolatiniams statinio būklės stebėjimams, kasmetinėms ir (ar) neeilinėms apžiūroms atlikti, numatoma subjektų pareiga pildyti vykdomų apžiūrų dokumentus, etc.

75.       Teisėjų kolegija akcentuoja tai, kad byloje iš esmės nekilo ginčo dėl to, jog atsakovė ginčui aktualiu laikotarpiu statinių neprižiūrėjo ir tuo metu, kai faktiškai statiniai buvo jos žinioje, ji Reglamente numatytų statinių naudojimo ir priežiūros imperatyvių reikalavimų neįgyvendino. Tą iš esmės pripažįsta ir pati atsakovė, nurodydama, kad ji jau statinių įsigijimo metu neketino jų naudoti ir investuoti į juos lėšas (atlikti bet kokius pagerinimus), o turėjo tikslą juos nugriauti. Tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad šios atsakovės nurodomos aplinkybės – ketinimas ateityje įsigytus statinius nugriauti, neatleido jos nuo imperatyvių teisės aktuose numatytų pareigų vykdymo iki tol, kol pagal teisės aktus toks statinys laikomas egzistuojančiu ir buvo atsakovės faktiniame valdyme. Ieškovė apeliaciniame skunde teisingai pastebi, kad remiantis Reglamento 8 punktu, statinio naudojimas ir priežiūra prasideda užbaigus jo statybą ir tęsiasi iki statinio naudojimo pabaigos (statinio išregistravimo Nekilnojamojo turto registre dienos) arba iki statinio griovimo darbų pradžios. O šiuo atveju tokia situacija susiklosčiusi nebuvo: statiniai nebuvo nugriauti ar išregistruoti iš viešo registro, bet galiausiai perduoti (grąžinti) jų savininkei – ieškovei.

76.       Pirmiau nurodytos aplinkybės pagrindžia, kad atsakovė neturėjo pasirinkimo teisės įgyvendinti ar ne imperatyvius teisės aktų reikalavimus dėl statinių naudojimo ir priežiūros, o pasirinkusi nepaisyti šių reikalavimų, ji prisiėmė su tuo susijusių neigiamų pasekmių riziką, tame tarpe, atlyginti sunaikintos turto dalies piniginį ekvivalentą ar jo vertės sumažėjimą, be kita ko, priešingai nei vertino pirmosios instancijos teismas, tokias išlaidas, kurios leistų atkurti turto būklę į tokią, kokia ji buvo sutarties sudarymo metu, neskaitant normalaus turto nusidėvėjimo,  (CK 6.149 straipsnis).

77.       Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su pirmosios instancijos teismu, kad ginčo statiniai ieškovei turėjo būti grąžinti tokios būklės, kokios jie buvo sutarties nutraukimo (o ne sutarties sudarymo) metu. Tokios teismo išvados nepagrindžia nei CK 6.149 straipsnio, kuriuo remdamasi ieškovė prašo priteisti iš atsakovės sugadinto turto vertės ekvivalentą pinigais, nei CK 6.222 straipsnio sisteminis, lingvistinis ir loginis aiškinimas, taip pat kasacinio teismo praktika, aiškinanti CK 6.222 straipsnio 1 dalies nuostatą, įtvirtinančią vieną iš sutarties nutraukimo padarinių – restituciją, reiškiančią, kad šalys grąžinamos į tokią padėtį, kurioje jos buvo iki sutarties sudarymo, jeigu tai neprieštarauja protingumo, sąžiningumo ir teisingumo kriterijams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. spalio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-241-381/2021, 31 punktas).

78.       Teisėjų kolegijos vertinimu, ieškovės galimai pažeistų teisių apgynimas nurodytu būdu atitinka restitucijos taikymo taisykles ir neprieštarauja nurodytiems principams, kadangi priteisus ieškovei iš atsakovės sunaikintos turto dalies piniginį ekvivalentą, ji neatsidurtų geresnėje padėtyje nei buvo sutarties sudarymo metu ir, priešingai nei vertino pirmosios instancijos teismas, nepraturtėtų atsakovės sąskaita – ieškovė iš esmės turėtų tokios pačios vertės turtą, koks jis buvo iki perduodant jį atsakovei, atskaičius jo normalų nusidėvėjimą. Šiuo atveju atsakovės atsiliepime į apeliacinį skundą nurodoma aplinkybė, kad ieškovė neturi teisių į žemės sklypą ir negali naudoti ginčo statinių pagal paskirtį, todėl išlaidų dėl statinių būklės pablogėjimo atlyginimas nebūtų pagrįstas ir sąžiningas, neturi teisinės reikšmės byloje pareikšto ieškovės ieškinio reikalavimo (ne)tenkinimui. Pažymėtina tai, kad ginčo statiniai yra ieškovės nuosavybė, todėl ji turi teisę reikalauti išlaidų atlyginimo dėl jai priklausančio turto būklės pablogėjimo iš atsakingų asmenų, nepriklausomai nuo to, ar ji tą turtą naudoja (ketina naudoti), ar ne.

79.       Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, padaręs klaidingą išvadą, jog atsakovė turėjo grąžinti ieškovei ginčo statinius tokios būklės, kokia ji buvo sutarties nutraukimo metu (2018 m. sausio 22 d.), pasisakydamas dėl šių statinių būklės, skundžiamame sprendime tik abstrakčiai nurodė, jog jų būklė nuo 2018 m. rugpjūčio 16 d. (remiantis atsakovės pateiktu OBER-HAUS nekilnojamasis turtas vertinimo ataskaita) iki faktinio jų grąžinimo ieškovei (remiantis ieškovės pateikta techninio audito ataskaita) nėra iš esmės pablogėjusi dėl atsakovės sąmoningų veiksmų ar neveikimo, už kurį atsakovė būtų teisiškai atsakinga. Vis dėlto, tokia teismo išvada padaryta ne tik neįvertinus to, kad atsakovė nuo sutarties sudarymo iki turto perdavimo ieškovei buvo atsakinga už jos žinioje esančio turto priežiūrą ir turėjo įgyvendinti privalomus statinių naudojimo ir priežiūros reikalavimus visu šiuo ginčui aktualiu laikotarpiu (taigi ir laikotarpiu nuo sutarties sudarymo metu iki sutarties nutraukimo momento), kurių ji nevykdė, tačiau ir išsamiau neanalizuojant į bylą pateiktų šalių įrodymų dėl statinių būklės, šios būklės pokyčių skirtingais laikotarpiais. 

80.       Teisėjų kolegija pažymi, kad byloje esantys įrodymai (be kita ko, turto nuotraukos), net ir neatliekant išsamaus jų vertinimo, aiškiai atskleidžia, jog ginčo statinių būklė, buvusi artimu pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo ir vėliau – faktinio turto perdavimo ieškovei metu, akivaizdžiai skiriasi – yra pablogėjusi. Tačiau bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme nebuvo nustatyta ir įvertinta, kiek šios būklės pablogėjimas yra nulemtas atsakovės veiksmų (neveikimo) – dėl statinių nepriežiūros, o kiek – dėl natūralaus statinių nusidėvėjimo (teisėjų kolegija pažymi, kad statinių palikimas nykti negali būti prilyginamas natūraliam nusidėvėjimui pagal nustatytą teisinį reguliavimą). Pirmosios instancijos teismas detaliai neištyrė ir neįvertino šalių į bylą pateiktų įrodymų, kuriais jos grindė ginčo statinių būklę įvairiais laikotarpiais ir nenustatė to, kiek statinių būklė tuo metu, kai jie buvo faktiniame atsakovės valdyme, buvo pabloginta, neįvertino konkrečių statinių sugadinimų (defektų), jų masto. Nurodytų aplinkybių nustatymas yra reikšmingas, nusprendžiant dėl ieškinio reikalavimo priteisti iš atsakovės sugadintos turto dalies piniginį ekvivalentą (ne)pagrįstumo, jo apimties.

Dėl procesinės bylos baigties ir bylinėjimosi išlaidų

81.       Apibendrindama nutartyje išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nors pirmosios instancijos teismas ir teisingai nusprendė, jog atsakovės restitucinė prievolė grąžinti ieškovei ginčo statinius atsirado sutarties nutraukimo metu, tačiau suklydo šios prievolės atsiradimo momentą sutapatindamas su faktiniu daikto valdymo sugrąžinimu ieškovei, ir dėl to, neįvertinęs atsakovės teisių ir pareigų (jų pobūdžio, apimties) laikotarpiu, kuomet ginčo statiniai buvo jos faktiniame valdyme, padarė klaidingą išvadą, kad nuo sutarties nutraukimo ieškovė turėjo perimti šiuos statinius, o to nepadariusi prisiėmė riziką dėl jų būklės pablogėjimo. Be to, pirmosios instancijos teismas, nepagrįstai nusprendęs, kad atsakovė neturėjo pareigos pasirūpinti jos faktiniame valdyme esančiais statiniais, nenustatinėjo ir nevertino aplinkybių dėl to, kiek ginčo statinių būklė pablogėjo nuo sutarties sudarymo (o ne sutarties nutraukimo) iki turto perdavimo ieškovei ir neįvertino šios būklės pablogėjimo priežasčių (ši būklė pablogėjo dėl atsakovės veiksmų (neveikimo) ir (ar) dėl normalaus turto nusidėvėjimo), ir priklausomai nuo to neapskaičiavo sugadinto turto vertės, kurios ekvivalentas ieškovei būtų priteistinas iš atsakovės. Nenustačius šių aplinkybių liko neatskleista bylos esmė, o tai sudaro pagrindą skundžiamą sprendimą panaikinti ir bylą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

82.       Teisėjų kolegija pažymi, kad nors apeliacinės instancijos teismas turi teisę ir pareigą išnagrinėti visas bylos faktines ir teisines aplinkybes bei išspręsti ginčą iš esmės, tačiau tokia apeliacinės instancijos teisė ir pareiga nereiškia, jog apeliacinės instancijos teismas gali ir turi pakeisti pirmosios instancijos teismą. Nagrinėjamu atveju įvertinus byloje neištirtų aplinkybių mastą ir pobūdį, darytina išvada, kad byla apeliaciniame teisme nurodytais aspektais iš esmės turėtų būti nagrinėjama iš naujo visa apimtimi, o tai ne tik neatitiktų apeliacinio proceso paskirties, tačiau ir nepagrįstai užkirstų šalių teisę į apeliaciją.

83.       Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad, kol nėra išnagrinėta civilinė byla ir nėra priimtas sprendimas nė vienos iš šalių naudai, t. y. kol teismas dėl ginčo esmės nėra priėmęs teismo procesinio sprendimo, iš kurio būtų galima nustatyti, kuri šalis laimėjo ginčą byloje, priteisti bylinėjimosi išlaidas byloje dėl procesinių klausimų išsprendimo nėra pagrindo, nes neegzistuoja visos CPK 93 straipsnio 1 dalies taikymo sąlygos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 4 d. nutartis Nr. e3K-3-280-219/2018; 2021 m. kovo 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-47-916/2021). Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinus, bylinėjimosi išlaidų, šalių patirtų pirmosios ir apeliacinės instancijų teismuose paskirstymo klausimas šioje nutartyje nesprendžiamas. Patirtų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas spręstinas pirmosios instancijos teismui iš naujo išnagrinėjus bylą ir priėmus byloje galutinį teismo procesinį sprendimą. 

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 327 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 331 straipsniu,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo 2024 m. lapkričio 21 d. sprendimą panaikinti ir bylą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.