Civilinė byla Nr. 3K-3-347/2009

Procesinio sprendimo kategorijos

84

              (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2009 m. rugsėjo 28 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Dangutės Ambrasienės, Česlovo Jokūbausko (kolegijos pirmininkas) ir Algio Norkūno (pranešėjas),   

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo VšĮ „Hesonos klubas“ kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Vilniaus apygardos teismo 2009 m. gegužės 13 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo VšĮ „Hesonos klubas“ ieškinį atsakovui Lietuvos autorių teisių gynimo asociacijos agentūrai dėl sutarčių pripažinimo negaliojančiomis ir nepagrįstai sumokėtų lėšų priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Šalys sudarė licencinę sutartį dėl teisės viešai atlikti muzikinius kūrinius, kuriems taikoma autorių teisė ir kuriuos LATGA-A administruoja pagal sutartis, sudarytas su atitinkamomis užsienio šalių autorių teisių kolektyvinio administravimo organizacijomis. Už kūrinių panaudojimą Grūto parke buvo nustatytas 69,68 Lt mėnesinis mokestis, nepriklausomai nuo naudojamų kūrinių kiekio, trukmės, turinio ir pan. Šalys taip pat sudarė licencinę sutartį dėl teisės viešai atlikti muzikinius kūrinius koncertinėms organizacijoms, atlikėjams ir kt. Pagal šią sutartį už pirmiau minėtų kūrinių panaudojimą ieškovas įsipareigojo mokėti 50 Lt mokestį. Vykdydamas minėtas sutartis, ieškovas sumokėjo atsakovui 5795,39 Lt. 2006 gruodžio 14 d. ieškovui pranešus apie kūrinių naudojimo nutraukimą, licencinės sutartys buvo nutrauktos.

Ieškovas kreipėsi į teismą ir  nurodė, kad atsakovas, kaip speciali organizacija, veikianti autorių teisių apsaugos srityje, žinojo, kad už autorinės teisės nesaugomus kūrinius jokie mokesčiai negali būti renkami. Atsakovas ieškovo sumokėtus pinigus įgijo be teisinio pagrindo. Grūto parke būdavo grojami muzikos kūriniai: viešai buvo leidžiamos liaudies dainos, tarybinių filmų garso takeliai bei kiti muzikos kūriniai. Pagal Berno konvenciją įrašyto kūrinio grojimas – atgaminimas nėra viešas kūrinio atlikimas. Taigi, viešai neatlikus kūrinio, atsakovas neturėjo teisės į atlyginimą. Be to, visų Grūto parke naudojamų įrašų apsaugos terminai yra pasibaigę, įrašai yra nesaugomi, jais galima naudotis laisvai, be jokio mokesčio. Į garso laikmeną įrašytas kūrinys – fonograma yra gretutinių teisių objektas. Atsakovas gretutinių teisių subjektų neadministruoja, nes to nenustatyta įstatuose. Atsakovas ėmėsi vykdyti funkcijas, kurios nenurodytos jo įstatuose, veikė neteisėtai, rinkdamas pinigus ir naudodamas juos savo reikmėms, t.y. įgijo turtą neteisėtai. Pasirašydamas sutartis, ieškovas buvo suklaidintas, todėl nurodytos aplinkybės suteikia pagrindą sandorį pripažinti negaliojančiu nuo jo sudarymo momento ir išieškoti iš atsakovo ieškovo sumokėtą pinigų sumą.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimų esmė

Vilniaus miesto 3-iasis apylinkės teismas 2008 gruodžio 11 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas iš byloje esančių įrodymų padarė išvadą, kad ieškovas kūrinius naudojo savo tiesioginei veiklai vykdyti – siekė sukurti turistų srautus pritraukiančius lankytinus objektus, lemiančius kultūrinių, laisvalaikio pramogų įvairovės plėtrą. Teismas pabrėžė, kad ieškovas nepateikė įrodymų, patvirtinančių, jog sudarant sutartis atsakovas veikė nesąžiningai, jog sudarant sutartį ieškovo atžvilgiu buvo naudojamas spaudimas, jam buvo grasinta, kad jis buvo sąmoningai suklaidintas ar pan. Teismas nesutiko su ieškovo argumentais, kad pagal nurodytas sutartis atsakovas ėmėsi administruoti ne autoriaus teises, o gretutinių teisių objektą ir dėl to buvo pažeistos ieškovo turtinės teisės, nes pagal šias sutartis ieškovas turėjo mokėti mokesčius. Teismas iš byloje pateikto naudojamų kūrinių sąrašo nustatė, kad ieškovas naudojo muzikinius kūrinius (dainas), įrašytus į laikmenas – kasetes ar plokšteles; garso įrašai viešai paleidžiami vykstant ekskursijoms. Teismas pažymėjo, kad pagal įstatymą viešu kūrinio atlikimu laikytinas ne tik kūrinio tiesioginis atlikimas (gyvas atlikimas), bet ir kūrinio atlikimas panaudojant fonogramą ar audiovizualinį kūrinio įrašą. Teismas iš byloje esančių įrodymų nustatė, kad ne visų ieškovo veikloje naudojamų kūrinių autorių autorinių teisių apsauga yra pasibaigusi. Teismas pabrėžė, jog ginčo sutartyse mokesčio dydis buvo nustatytas tvirta suma, o ne proporcinga naudojamų kūrinių kiekiui, todėl net ir tuo atveju, jei dalies kūrinių autorių turtinių teisių apsaugos terminas ir būtų pasibaigęs, tai nepaneigė ieškovo prievolės atsiskaityti. Teismas padarė išvadą, kad nėra pagrindo pripažinti, jog ieškovas sandorį sudarė suklydimo įtakoje bei kad suklydimas galėjo turėti esminę reikšmę. 

Vilniaus apygardos teismas 2009 m. gegužės 13 d. nutartimi paliko Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo 2008 m. gruodžio 11 d. sprendimą nepakeistą. Teismas nurodė, kad ieškovas neteisingai aiškina Berno konvenciją ir painioja du atskirus kūrinių panaudojimo būdus, t. y. viešą kūrinių atlikimą ir jų atgaminimą. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad muzikos įrašų leidimas viešose vietose Grūto parke yra viešas kūrinių atlikimas; konstatavo, kad byloje nėra duomenų, jog ieškovas, kaip viešasis juridinis asmuo, iš esmės suklydo dėl egzistavusių esminių sandorio faktų sandorio sudarymo metu. Byloje nėra duomenų, kad atsakovas, teikdamas ginčijamas licencines sutartis pasirašyti, pažeidė ieškovo teises ir teisėtus interesus. Teisėjų kolegijos nuomone, ieškovas neįrodė, kad jo naudojamų kūrinių autorių turtinės teisės yra pasibaigusios.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo  į jį teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu atsakovas prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2009 m. gegužės 13 d. nutartį ir Vilniaus miesto 3-ojo apylinkės teismo 2008 gruodžio 11 d. sprendimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais.

1. Atsakovas neturėjo teisės rinkti mokesčių iš ieškovo. Berno konvencijos 9 straipsnio 3 dalies komentare teigiama, kad bet koks garso ar vaizdo įrašas pagal šią konvenciją laikomas atgaminimu, taigi - ne viešu kūrinio atlikimu. Egzistuoja esminis skirtumas nuo viešo kūrinių atlikimo, kurį administruoja atsakovas, ir kūrinio, įrašyto į laikmeną, atgaminimo. Atgaminimas yra gretutinių teisių sritis, kurios atsakovas neadministruoja ir todėl neturi teisės pasirašyti sutarčių ir rinkti autorinio atlyginimo.

2. Teismo teiginys, kad autorių turtinės teisės yra skaidomos teisės ir kad autoriai turi teisę į atlyginimą, jei kūriniai panaudojami atskirai nuo audiovizualinio kūrinio, yra išgalvotas, nes nėra nuorodos į konkrečią teisės normą. Tarybiniai įstatymai numatė teisinę kinematografinio kūrinio visumos apsaugą, o ne jo dalių. Autorinis atlyginimas už kinematografinio kūrinio dalių paskelbimą ar demonstravimą nebuvo numatyti. Filmavimo įmonė sutarties pagrindu įsigydavo kūrinį panaudojimui filme, sumokėdavo autoriui vienkartinį atlyginimą. Kadangi atlyginimas kinematografinio kūrinio autoriams, tarp jų muzikos autoriui, nebuvo numatytas, tai šiuo metu pagal ATGTĮ Pereinamojo laikotarpio nuostatų 2 straipsnį jis taip pat negali būti renkamas. Teismui buvo teikiami įrodymai, kad įrašai, kuriuos administruoja atsakovas, yra padaryti iš 1930 metų kino filmų, tačiau teismas nepagrįstai atsisakė šiuos įrodymus tirti ir vertinti.

3. Teismui buvo pateikti įrodymai, kad daugumos autorių kūrinių teisinė apsauga yra pasibaigusi, kad jie gali būti bet kokiu būdu naudojami, nemokant autorinio atlyginimo. Teismui buvo pateiktas neabejotinai nesaugomų kūrinių sąrašas, tačiau teismas jų netyrė ir sprendime konkrečiai dėl jų nepasisakė. Nesaugomais kūriniais gali naudotis bet kas, nemokėdamas autorinio atlyginimo, o surinktas ar gautas atlyginimas už nesaugomus kūrinius turi būti grąžinamas mokėtojui.

4. Ieškovo sumokėtą autorinį atlyginimą atsakovas privalėjo paskirstyti konkretiems autoriams pagal jam pateiktą naudojamų kūrinių sąrašą, kaip tai nustatyta atsakovo įstatų, įstatymo ir pasirašytų sutarčių. Teismas privalėjo išreikalauti autorinio atlyginimo paskirstymo dokumentus ir nustatyti, kam atiteko pinigai, sumokėti už nesaugomų autorine teise kūrinių naudojimą. Atsakovui nepateikus įrodymų, kam konkrečiai paskirstyti ieškovo pinigai, teismas turėjo tenkinti ieškovo prašymą priteisti iš atsakovo jam sumokėtus pinigus. Kadangi tie pinigai nepaskirstyti autoriams, tai atsakovas nepagrįstai praturtėjo.

Atsiliepimu į ieškovo kasacinį skundą atsakovas iš esmės palaiko pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų argumentus ir prašo kasacinį skundą atmesti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Pažymėtina, kad nors kasacijos pagrindu kasatorius nurodo ir CPK 346 straipsnio 2 dalies 3 punktą, kasaciniame skunde nenurodyta nei viena Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutarties.

              Dėl atsakovo kolektyvinio autorių teisių administravimo asociacijos teisės rinkti mokesčius už kūrinio viešą atlikimą

              Kasaciniame skunde teigiama, kad žemesniųjų instancijų teismai neteisingai taikė materialines teisės normas ir supainiojo kūrinio viešo atlikimo ir atgaminimo sąvokas ir tai turėjo įtakos sprendžiant, ar atsakovas turėjo teisę reikalauti ieškovo sudaryti su juo sutartį dėl kūrinių viešo atlikimo. Kasatorius nurodo, kad bet koks garso ar vaizdo įrašo panaudojimas turi būti laikomas kūrinio atgaminimu, o ne viešu paskelbimu. Šis kasatoriaus argumentas nepagrįstas.

Atvejai, kai viešai grojami muzikos kūriniai ar rodomi kino filmai, priklausomai nuo konkrečių aplinkybių, gali būti kvalifikuojami arba kaip viešas kūrinio atlikimas (ATGTĮ 2 straipsnio 29 dalis, 15 straipsnio 1 dalies 7 punktas), arba kaip viešas paskelbimas (ATGTĮ 2 straipsnio 30 dalis, 15 straipsnio 1 dalies 8 punktas). Šie abu atvejai skiriami nuo kūrinio atgaminimo, kurio rezultatas yra laikina ar nuolatinė kūrinio kopija (ATGTĮ 2 straipsnio 1 dalis, 15 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Ginčijamose sutartyse kūrinių atgaminimo klausimas nebuvo aptartas. Ta aplinkybė, ar atgamino kasatorius kūrinius ar ne, šioje byloje nereikšminga, nors pažymėtina, kad saugomam kūriniui atgaminti taip pat turi būti gautas autorių teisių turėtojo sutikimas (ATGTĮ 15 str. 2 d.).

Byloje nustatyta, kad atsakovas administruoja tiek nacionalinių autorių teises, tiek užsienio valstybių autorių teises pagal sutartis, sudarytas su atitinkamomis užsienio šalių autorių teisių kolektyvinio administravimo organizacijomis. Atsakovas, remdamasis su RAO sudaryta sutartimi, administruoja  Rusijos Federacijos  autorių teises (ATGTĮ 69 straipsnis) ir turi teisę sudaryti sutartis dėl užsienio autorių kūrinių viešo atlikimo. Viešas atlikimas 1994 m. birželio 15d. LATGA-A ir RAO Sutarties 1.3 punkte apibrėžiamas kaip „bet koks kūrinio išklausymas ar atlikimas bet kokioje teritorijos, įeinančios į kiekvienos susitariančios draugijos veiklos sritį, bet kokiomis priemonėmis ir bet kokiu būdu įskaitant jau žinomas ir naudojamas priemones ar priemones, kurios bus atrastos ateityje.“ Tai atitinka Lietuvos autorių teisėje įtvirtintų viešo atlikimo ir viešo paskelbimo teisių turinį. Darytina išvada, kad atsakovas, kaip nacionalinių ir užsienio autorių viešo atlikimo ir viešo paskelbimo teises administruojantis subjektas, turėjo teisę sudaryti ginčijamas sutartis, kuriomis ieškovui leidžiama viešai atlikti LATGA-A ir užsienio autorių asociacijų, su kuriomis sudarytos sutartys, repertuare esančius kūrinius.

Kasacinio skundo argumentai, kad atgaminimas yra gretutinių teisių sritis, kurios atsakovas neadministruoja ir todėl neturi teisės pasirašyti sutarčių ir rinkti autorinio atlyginimo, nepagrįsti. Pirma, teisė atgaminti yra autoriaus turtinė teisė (ATGTĮ 15 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Antra, intelektinės nuosavybės teisėje galioja išimtinių teisių savarankiškumo principas. Pagal šį principą, kiekviena išimtinė intelektinės nuosavybės teisė yra savarankiška ir gali būti įgyvendinta atskirai. Vienas iš turtinių intelektinės nuosavybės teisių įgyvendinimo rezultatų yra atlyginimo gavimas už turtinių teisių naudojimą. Taigi kiekviena atskira turtinė intelektinės nuosavybės teisė sukuria teisę gauti atlyginimą už jos panaudojimą, nepriklausomai nuo kitų panašių teisių buvimo. Autorių teisėje šis principas išreikštas ATGTĮ 15 straipsnio 3 dalyje, kur nurodoma, kad autorius turi teisę gauti autorinį atlyginimą už kiekvieną kūrinio naudojimo būdą, susijusį su autorių turtinėmis teisėmis. Taip pat ir gretutinių teisių turėtojai nepažeisdami autorių teisių gali įgyvendinti savo teises už gretutinių teisių objektų naudojimą. Dėl to asmuo, savo ūkinėje veikloje naudojantis intelektinės nuosavybės teises, turi mokėti už kiekvieną įstatymo nustatytą jų panaudojimo būdą. Vienos intelektinės nuosavybės teisės nepaneigia kitų teisių buvimo. Taigi, jei konkrečiu atveju asmuo naudojasi ir autorių teisių, ir gretutinių teisių objektais, jis turi mokėti už visus naudojamus objektus. Šiuo atveju LATGA-A rinko įmokas už kitomis subjektinėmis teisėmis nepaneigtų autorių teisių, todėl savo kompetencijos nepažeidė.

      Dėl audiovizualinio kūrinio sudėtinių dalių apsaugos

Kasatorius teigia, kad teisės į audiovizualinį kūrinį neskaidomos ir sudaro vieną saugomą objektą. Teisės norma šis argumentas nepagrindžiamas. Pagal  ATGTĮ 11 straipsnį audiovizualinio kūrinio muzikos (su tekstu arba be teksto), sukurtos specialiai šiam audiovizualiniam kūriniui, autorius, anksčiau sukurtų kūrinių, kurie yra perdirbti arba įtraukti į audiovizualinį kūrinį, autoriai turi autorių teises į savo kūrinius. Pagal anksčiau galiojusio 1964 m. CK 526 straipsnį kūrinių, sudarančių kino filmo ar televizijos filmo sudėtinę dalį, autoriai išsaugo autorines teises kiekvienas į savo kūrinį. Dainos iš kino filmų gali būti naudojami kaip savarankiški kūriniai. Kasacinio skundo argumentai dėl to, kad autorinis atlyginimas už kinematografinio kūrinio dalių paskelbimą ar demonstravimą teisės aktais nebuvo nustatytas, teisiškai yra nepagrįsti.

Dėl kitų kasacinio skundo argumentų

Kiti kasacinio skundo argumentai iš esmės susiję su tuo, kad panaudoti kūriniai yra nesaugomi. 

Asmenys, kurie savo veikloje siekia naudoti autorių teisės saugomus kūrinius vienu iš įstatymuose nustatytų būdų, pavyzdžiui, juos viešai atlikti ar viešai paskelbti, turi gauti autoriaus, jo teisių perėmėjo ar jo tinkamai įgalioto asmens leidimą (ATGTĮ 15 straipsnio 2 dalis). Praktikoje įprasta, kad tokį leidimą kūrinių naudotojas gauna, sudarydamas su autorių teisių kolektyvinio administravimo asociacija sutartį, kurios pagrindu kūrinių naudotojas gauna neišimtinę licenciją naudoti kūrinius ir moka už tai kolektyvinio administravimo asociacijai atlyginimą (ATGTĮ 67 straipsnio 1 ir 2 punktai). Įstatymo nedraudžiama ir nedetalizuojama, kad kūrinių naudotojo ir kolektyvinio administravimo asociacijos sutartis turi būti sudaroma dėl konkretaus kūrinio panaudojimo, dėl konkrečių kūrinių grupės ar dėl viso kolektyvinio administravimo asociacijos administruojamų kūrinių repertuaro. Ši, kaip ir kitos sutartis sąlygos, yra šalių derybų objektas (CK 6.156 straipsnio 1 ir 4 d.). Kūrinių naudotojui ir kolektyvinio administravimo asociacijai nepavykus pasiekti tarpusavio susitarimo dėl sutarties sudarymo, bet kuri iš šalių gali kreiptis į tarpininkus ir į teismą (ATGTĮ 68 straipsnio 2 dalis, 71 straipsnio 1 dalies 6 punktas, 72 straipsnio 4 dalies 2 punktas ir 5 d.).

Nagrinėjamoje byloje ginčijamos licencinės sutartys buvo sudarytos dėl viso atsakovo administruojamo repertuaro, bet ne konkrečių kūrinių. Kasatorius nei bylos nagrinėjimo žemesnėse instancijose metu, nei kasaciniame skunde neįrodinėjo ir byloje neįrodyta, kad sudarant ginčijamas sutartis iš tikrųjų buvo tariamasi ne dėl viso repertuaro, bet dėl konkrečių kūrinių. Nors kasatorius kasaciniame skunde pabrėžia, kad atsakovas yra speciali organizacija, veikianti autorių teisių apsaugos srityje, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad kasatorius yra juridinis asmuo, imantis atlyginimą už kūrinių naudojimą. Jis taip pat turi pareigą elgtis protingai ir apdairiai, taip pat ir sudarydamas sutartis (CK 1.5 straipsnio 1 dalis).  Pažymėtina, kad kasatorius, nusprendęs, jog jo veikloje pagal sutartį su atsakovu gautas leidimas naudoti kūrinius nebereikalingas, turėjo teisę nutraukti sutartį ir šia teise pasinaudojo. Sudarytos sutarties pagrindu kasatorius įgijo teisę naudoti neapibrėžtą kūrinių repertuarą. Leidimas buvo visiems administruojamiems kūriniams. Derybos dėl konkrečių kūrinių apmokestinimo nevyko. Šalys susitarė dėl bendros kainos neapibrėžtam kūrinių sąrašui, todėl dalies kainos išskirti ir grąžinti nėra teisinio pagrindo. Visi pinigai yra gauti pagal nenuginčytą sutartį ir, esant neapibrėžtai licencijai, negali būti vertinami kaip gauti be pagrindo (CK 6.237 straipsnis). Esant sudarytai tokiai sutarčiai aplinkybė, kad kai kurie atsakovo viešai atliekami kūriniai yra nebesaugomi, nesudaro pagrindo skaidyti ir sumažinti sutartimi sutartą mokėti  sumą. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad šie kasacinio skundo argumentai yra teisiškai nepagrįsti.

Kasatoriaus nurodytos aplinkybės nėra pagrindas pripažinti buvus ieškovo esminį suklydimą ar atsakovo turto gavimą be pagrindo. Teisėjų kolegija nekonstatuoja CPK 346 straipsnyje išvardytų pagrindų teismo sprendimui ir nutarčiai panaikinti ar pakeisti (CPK 359 straipsnio 3 dalis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

              Atsakovas atsiliepime į kasacinį skundą reikalauja priteisti bylinėjimosi išlaidas ir pateikia 2142 Lt sumokėjimą už advokato paslaugas surašant atsiliepimą į kasacinį skundą patvirtinančius įrodymus. Atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas Civilinio proceso kodekso ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka. CPK 98 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl darbo užmokesčio. Tokios šiuo metu galiojančios rekomendacijos yra patvirtintos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 „Dėl Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteisimo, užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo“. Vadovaujantis rekomendacijų 2.1, 2.5 ir 8.14 punktais bei atsižvelgiant į bylos sudėtingumą ir ginčijamų pinigų sumų dydį, priteistinos išlaidos už advokato pagalbą surašant atsiliepimą į kasacinį skundą mažinamos iki 1200 Lt.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 93 straipsniu, 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsniu,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo 2009 m. gegužės 13 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovo ieškovo VšĮ „Hesonos klubas“ atsakovui Lietuvos autorių teisių gynimo asociacijos agentūrai 1200 Lt bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai                                                                     

                                                                                                              Česlovas Jokūbauskas

                                                                                         Dangutė Ambrasienė

          Algis Norkūnas