Civilinė byla Nr. e2A-1195-861/2022
Teisminio proceso Nr. 2-68-3-31187-2021-4
Procesinio sprendimo kategorijos:
(S)
2.1.6.5.; 3.3.1.18.1.; 3.3.1.20
VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2022 m. gegužės 24 d.
Vilnius
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Donata Kravčenkienė,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo suinteresuoto asmens Migracijos departamento prie LR Vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022-02-10 sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal pareiškėjos A. T. pareiškimą Migracijos departamentui prie LR Vidaus reikalų ministerijos dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo ir
n u s t a t ė :
Ginčo esmė
1. Pareiškėja pareiškimu prašė nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad jos senelis J. K. (taip pat žinomas kaip J. (J.) K.), gimęs (duomenys neskalbtini), (duomenys neskalbtini), iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos pilietis, išvykęs iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d.
2. Nurodė, kad pateikė Migracijos departamentui prašymą dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo. Kartu su prašymu pareiškėja pateikė visus turimus dokumentus, patvirtinančius, kad jos senelis turėjo Lietuvos pilietybę ir išvyko iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministras, atsižvelgdamas į Migracijos departamento 2021 m. balandžio 12 d. teikimą Nr. (duomenys neskalbtini) „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės neatkūrimo“, priėmė įsakymą Nr. (duomenys neskalbtini), kuriuo nusprendė netenkinti pareiškėjos prašymo. Teikime konstatuota, kad pareiškėjos pateiktų dokumentų nepakanka patvirtinti, kad jos senelis iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos pilietis.
3. Paaiškino, kad tai, jog pareiškėja yra J. K. (J. K.) vaikaitė patvirtina Pietų Afrikos Respublikos vidaus reikalų departamento išduotas gimimo liudijimas Nr. (duomenys neskalbtini), kuris patvirtina, kad pareiškėjos tėvas yra J. K.; PAR vidaus reikalų departamento išduotas pareiškėjos santuokos liudijimas; PAR vidaus reikalų departamento išduotas pareiškėjos tėvo J. K. gimimo liudijimas Nr. (duomenys neskalbtini), kuris patvirtina, kad pareiškėjos tėvas yra J. K. sūnus. Nurodo, kad pareiškėja kreipėsi į Lietuvos valstybės centrinį archyvą, kuris 2019 m. balandžio 12 d. pažymoje Nr. (duomenys neskalbtini) nurodė, kad archyve nerasta dokumentų, patvirtinančių, kad pareiškėjos senelis gimė ir gyveno Lietuvoje ir neteko Lietuvos Respublikos pilietybės iki 1940 m. birželio 15 d. anot pareiškėjos tai, kad J. K. iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos pilietis patvirtina pareiškėjos įrodymai, o būtent J. K. 1947 m. rugpjūčio 16 d. PAR vidaus reikalų departamento Pretorijoje pagal Britų Pilietybės Sąjungoje bei Natūralizacijos ir Užsieniečių statuso 1926 m. įstatymą išduotas natūralizacijos liudijimas, kuriame nurodoma, kad J. K. (anksčiau žinomas kaip J. (J.) K.) gimė (duomenys neskalbtini) (duomenys neskalbtini), taip pat nurodoma, kad šio asmens pilietybė – Lietuvos, o jo tėvai – J. K. ir G. B.; pareiškėjos tėvui išduotas gimimo liudijimas; pareiškėjos senelio (duomenys neskalbtini) mirties liudijimas, kuriame nurodoma, kad J. K. gimė Lietuvoje; pagal 1919 m. sausio 9 d. Lietuvos pilietybės laikinojo įstatymo 1 straipsnio 4 punktą, Lietuvos piliečiais laikomi Lietuvos piliečio vaikai, pareiškėjos senelio tėvai J. K. (taip pat žinomas kaip J. K.) ir G. B. (taip pat žinoma kaip G. L. (L.) B.) turėjo Lietuvos pilietybę iki 1940 m. birželio 15 d. – tą patvirtina Lietuvos valstybės istorijos archyvo pažyma apie gimimą Nr. (duomenys neskalbtini), kurioje nurodyta, kad gimusio L. (pareiškėjos senelio brolio) tėvai yra žydų kilmės Lietuvos piliečiai, taip pat – pareiškėjos senelio natūralizacijos liudijimas, papildomai šeimos gyvenimo Lietuvoje faktą patvirtina pažyma apie J. K. gimimą 1923 metais; Jungtinės Karalystės nacionaliniame archyve saugomas 1929 metų rugpjūčio mėnesio keleivių, vykusių laivu iš Jungtinės Karalystės į PAR uostą, sąrašo kopija, iš kurio matyti, kad pareiškėjos senelis išvyko iš Lietuvos būdamas Lietuvos Respublikos pilietis.
4. Suinteresuotas asmuo pateikė atsiliepimą, kuriame nurodė, kad pareiškėja nesilaikė išankstinės ginčo nagrinėjimo ne teisme tvarkos. Pagal Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo (toliau – Pilietybės įstatymas) nuostatas, asmuo gali kreiptis į teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, kai migracijos departamentas konstatuoja, kad nėra pakankamai duomenų patvirtinančių, kad asmuo (jo palikuonis) iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos pilietis ir procedūrą nutraukia. Nagrinėjamu atveju Migracijos departamento teikime faktas dėl dokumentų nepakankamumo konstatuotas nebuvo, todėl pareiškėja neturi teisinio pagrindo kreiptis į teismą. Be to, pareiškėjos atžvilgiu procedūra yra pasibaigusi, kadangi pareiškėja per įstatyme nustatytą terminą neskundė Vidaus reikalų ministro įsakymo Vilniaus apygardos administraciniam teismui.
5. Pareiškėja nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad jos senelis galėjo būti laikomas Lietuvos piliečiu ne tik išvykimo iš Lietuvos metu, bet ir ar šis asmuo nebuvo netekęs Lietuvos pilietybės iki 1940 m. birželio 15 d. ir tokiu būdu pareiškėja nesilaikė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. lapkričio 4 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. e3K-3-284-219/2020, suformuluotų išaiškinimų. Pateikto natūralizacijos liudijimo vertimas į lietuvių kalbą yra klaidingas – žodžio „nationality“ reikšmė anglų kalba yra „tautybė“, o ne „pilietybė“. Tokios praktikos laikėsi ir Vilniaus apygardos teismas. Pareiškėjos pateikti dokumentai patvirtina, kad jos senelis gimė Lietuvoje, tačiau nepatvirtina, kad jis buvo Lietuvos Respublikos pilietis. Pareiškėjos pateikti dokumentai patvirtina, kad jos senelio tėvai J. K. ir G. B. galėjo įgyti Lietuvos Respublikos pilietybę laikotarpiu nuo 1923 m. rugsėjo 8 d. iki 1927 m. rugpjūčio 10 d., tačiau tuo metu pareiškėjos senelis jau buvo pilnametis (sukakęs 17 metų), todėl jo pilietybei ši aplinkybė įtakos neturi. Pareiškėjos pateiktas keleivių sąrašas taip pat nepatvirtina fakto, kad jos senelis turėjo Lietuvos pilietybę, nes jos vertimas yra netikslus – „country of which citizen or subject“ reiškia „valstybė, kurios pilietis ar subjektas“, o valstybės subjektais galėjo būti laikomi ir užsieniečiai. Be to, valstybės archyve nėra jokių duomenų apie pareiškėjos senelio gyvenimą Lietuvoje ir turėtą Lietuvos pilietybę. Net jei pareiškėjos senelis iki išvykimo iš Lietuvos ir turėjo Lietuvos pilietybę, jis galėjo jos netekti iki 1940 m. birželio 15 d., kadangi Valstybės registruose nėra duomenų, kad minėtas asmuo sulaukęs pilnametystės (17 metų), tiek gyvendamas Lietuvoje, tiek PAR, būtų kreipęsis dėl Lietuvos piliečio paso išdavimo, o tokią pareigą nustatė tuo metu galiojęs Laikinasis įstatymas apie Lietuvos pilietybę.
II. Byloje priimto teismo procesinio sprendimo esmė
6. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2022-02-10 sprendimu pareiškimą tenkino.
7. Teismas nurodė, kad byloje nustatyta, jog pareiškėja kreipėsi į suinteresuotą asmenį, prašydama atkurti jai Lietuvos pilietybę, tačiau gavo atsakymą, kad jos pateiktas pareiškimas negali būti tenkinamas, nes jos pateikti dokumentai nepatvirtina pareiškėjos nurodytų aplinkybių. Dėl nuryto pareiškėja suprato, kad jos turimų dokumentų nepakanka, kad suinteresuotas asmuo priimtų jos atžvilgiu palankų sprendimą. Šias pareiškėjos išvadas patvirtina tai, kad teismui pateiktame atsiliepime į pareiškimą, suinteresuotas asmuo prašo atmesti pareiškimą kaip nepagrįstą ir neįrodytą. Teismo vertinimu pareiškėjos sprendimas kreiptis į teismą nesukėlė padarinių, kurių siekiama išvengti CPK 137 straipsnio 2 dalies 3 punkte įtvirtintu draudimu, todėl pareiškimą palikus nenagrinėtą, kaip to prašo suinteresuotas asmuo, nebūtų pasiekti civilinio proceso įstatymuose iškelti tikslai.
8. Pirmosios instancijos teismas, išanalizavęs suinteresuoto asmens argumentus dėl žodžio „nationality“ reikšmės, sprendė, kad pateikti argumentai yra prieštaraujantys tarpusavyje, dėl ko juos atmetė. Pažymėjo, kad vadovaujantis Kembridžo žodyne pateiktu išaiškinimu, viena iš žodžio „nationality“ reikšmių yra priklausymas konkrečiai valstybei ar buvimas konkrečios valstybės piliečiu, angliškai „the state of belonging to a particular country or being a citizen to a particular nation“ (https://dictionary.cambridge.org/dictionary/english/nationality), todėl nesutiko su suinteresuoto asmens argumentu, kad žodis „nationality“ nereiškia, kad asmuo yra valstybės pilietis. Jungtinėje Karalystėje pilietybės teisė yra vadinama „British nationality law“, o ne „British citizenship law“ (http://www.legislation.gov.uk/ukpga/1981/61), kas leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad britų anglų kalboje žodis „nationality“ reiškia ne tik tautybę, bet ir pilietybę.
9. Iš bylos duomenų teismas sprendė, kad J. K. gimė Lietuvoje, iš natūralizacijos liudijimo duomenų matyti, kad jo tėvai turėjo Lietuvos pilietybę. Suinteresuotas asmuo teisingai nurodo, kad J. K. išvyko iš Lietuvos būdamas pilnamečiu. 1919 m. gruodžio 23 d. priimtų Pasų įstatų (VŽ 1919 m. gruodžio 23 d. Nr. 18/218) 2 straipsnyje buvo nustatyta, kad „kiekvienas Lietuvos pilietis ar pilietė per 17 metų amžiaus privalo turėti pasą“, o šių įstatų 3 straipsnyje nurodyta, kad „mažamečiai ligi 17 metų amžiaus įrašomi į tėvo arba į motinos pasą; tėvams ar globėjams tinkant, mažamečiai nuo 12 ligi 17 metų amžiaus turi teisės gauti ir atskirą sau pasą“; Pasų įstatų 20 straipsnyje buvo nustatyta, kad „užsienio pasai išduodami Vidaus reikalų ministerijos arba jos įgaliotų įstaigų, atimant vidaus pasus, kurie grąžinami pristačius užsienio pasus“. Teismas laikė labiau tikėtina, kad pareiškėjos senelis, išvykdamas iš Lietuvos 1923 metais, būdamas pilnamečiu (vyresniu nei 17 metų pagal Pasų įstatų 2 straipsnį) turėjo Lietuvos pilietybę, nes priešingu atveju oficialiai jis ne tik nebūtų galėjęs išvykti iš Lietuvos, bet ir keliauti laivu iš Jungtinės Karalystės, kurio 1929 m. rugpjūčio mėnesio keleivių sąraše nurodytas vardas, pavardė, amžius, šalis, kurios pilietis jis buvo (Lietuvos), atitinka pareiškėjos nurodytas aplinkybes apie senelį, kurios sistemiškai jas lyginant su kitais įrodymais, neprieštarauja vienos kitoms. Pažymėjo, kad keleivių sąraše J. K. profesija nurodyta „Prekybos agentas“, iš to teismas darė išvadą, kad asmuo turėjo darbą Lietuvoje iki išvykimo iš jos ir atitinkamai tai sąlygoja labiau tikėtiną išvadą, kad asmuo iš Lietuvos išvyko legaliai, turėdamas asmens dokumentą, tinkamą išvykti į užsienį. Esant nurodytoms aplinkybėms, teismas konstatavo, kad yra labiau tikėtina, jog J. (J.) K. iki išvykimo iš Lietuvos turėjo Lietuvos pilietybę, nei kad šis asmuo jos neturėjo.
10. Suinteresuoto asmens argumentus, kad net jei pareiškėjos senelis J. K. ir būtų turėjęs Lietuvos pilietybę, jis būtų jos netekęs pagal 1937 m. lapkričio 30 d. Laikinojo įstatymo apie Lietuvos pilietybę papildymą teismas vertino vadovaudamasis kasacinės instancijos teismo 2021 m. spalio 7 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-239-701/2021 pateiktu išaiškinimu dėl teisės aktų aiškinimo nagrinėjant pilietybės atkūrimo klausimus bylose. Nurodė, kad teismų suformuota praktika sąlygoja išvadą, kad vien aplinkybė, jog asmuo įgijo kitos valstybės pilietybę, nėra laikoma pakankama spręsti, kad asmuo prarado Lietuvos pilietybę.
11. Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, pateiktus įrodymus, laikmetį, kuriuo iš Lietuvos išvyko pareiškėjos senelis, teismas darė išvadą, kad pareiškėja išnaudojo galimybes gauti bylos aplinkybes patvirtinančius įrodymus ir sprendė, jog kitu būdu dokumentų pareiškėja negali gauti, o pateiktų įrodymų tarpusavio analizė sąlygoja išvadą, kad yra pagrindas nustatyti pareiškėjos prašomą juridinę reikšmę turintį faktą, kad pareiškėjos senelis išvyko iš Lietuvos būdamas Lietuvos valstybės piliečiu ir iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos pilietis, išvykęs iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai
12. Suinteresuotas asmuo apeliaciniu skundu nurodė, jog su pirmos instancijos teismo vertinimu nesutinka, kadangi žodžio „nationality“ reikšmė užsienio valstybės išduotame dokumente negali būti tapatinama su šio žodžio reikšme, kurią šiam žodžiui suteikia asmuo (šiuo atveju pareiškėjas), nedalyvavęs išduodant nurodytą dokumentą. Užsienio valstybės išduotame dokumente pavartotos sąvokos „nationality“, reiškiančios kaip „pilietybę“, nepatvirtina Lietuvos archyvų raštuose pateikta informacija, be to, neaišku, kokią konkrečiai reikšmę žodžiui „nationality“ suteikė nacionalizacijos liudijimą išdavusi užsienio valstybės institucija, nes į bylą nepateikti įrodymai, pagrindžiantys šio liudijimo išdavimo pagrindą ir tvarką.
13. Pirmosios instancijos teismui nebuvo pateiktas susirašinėjimas su Pietų Afrikos Respublikos vidaus reikalų departamentu, iš kurio matytųsi, kokių dokumentu pagrindu pareiškėjas ir jo šeima save laiko Lietuvos piliečiais. Pirmos instancijos teismas ginčijamame sprendime aiškindamas teisinės sąvokos „nationality“ reikšmę vadovavosi ne teismų praktika analogiškose bylose, o tik Kembridžo žodynu, neįpareigojo pareiškėjos pateikti susirašinėjimo su užsienio institucijomis, kad jų išduotuose dokumentuose žodžio „nationality“ reikšmė yra būtent pilietybė, todėl padarė nepagrįstą išvadą, sąlygojusią nepagrįsto sprendimo priėmimą.
14. Teismas nevertino, kad pagal bylos duomenis, pareiškėjos senelio J. K. tėvai galėjo tapti Lietuvos piliečiais laikotarpyje nuo 1923-09-08 iki 1927-08-10, tačiau tai įtakos pareiškėjos senelio pilietybei nedarė, nes jis 1923 m. jau buvo pilnametis ((duomenys neskalbtini)), o 1927-08-10 jam buvo (duomenys neskalbtini) metų, todėl pareiškėjos senelis, pagal 1919 m. sausio 9 d. Lietuvos pilietybės laikinojo įstatymo 1 straipsnio 4 dalį (kaip Lietuvos piliečio vaikas), nėra laikytinas Lietuvos Respublikos piliečiu. Pirmos instancijos teismas ginčijamame sprendime konstatavo, kad yra labiau tikėtina, kad pareiškėjos senelis, išvykdamas iš Lietuvos 1929 metais būdamas pilnamečiu turėjo Lietuvos pilietybę, bet ir keliauti laivu iš Jungtinės Karalystės, kurio 1929 m. rugpjūčio mėnesio keleivių sąraše nurodytas vardas, pavardė, amžius, šalis, kurios pilietis jis buvo (Lietuvos), atitinka pareiškėjos nurodytas aplinkybes apie senelį, kurios sistemiškai jas lyginant su kitais įrodymais, neprieštarauja vienos kitoms. Su teismo išvadomis nesutiko, nurodė, kad Jungtinės Karalystės nacionaliniame archyve saugoma 1929 m. rugpjūčio mėn. Keleivių, vykusių laivu iš Jungtinės Karalystės į Pietų Afrikos uostą, sąrašo kopija neįrodo, kad pareiškėjos senelis į Pietų Afriką išvyko būdamas Lietuvos Respublikos piliečiu. Minėta keleivių sąrašo kopija į lietuvių kalbą yra išversta netiksliai (nepilnai): (8) stulpelio viršuje parašyta „country of which citizen or subject“ (angl.), kas, išvertus į lietuvių kalbą - „valstybė, kurios pilietis ar subjektas“. Valstybės subjektais galėjo būti laikomi ir užsieniečiai (kurie kaip subjektai tuo laikotarpiu egzistavo), todėl analizuojamoje skiltyje galėjo būti nurodyta ir atvykimo šalis.
15. Pažymėjo, kad pirmos instancijos teismas ginčijamame sprendime nenurodo teisinio reglamentavimo, pagal kurį iš Lietuvos Respublikos galėjo išvykti tik Lietuvos Respublikos piliečiai, bet ne Lietuvoje gyvenantys užsieniečiai (su Lietuvoje užsienio valstybės piliečiams išduotais kelionės dokumentais, ar užsienio valstybės dokumentais). Pažymėjo, kad pilietybės suteikimo klausimų sprendimas yra vienas iš valstybingumo elementų, o nesant jokių Lietuvos archyvų dokumentų apie asmens turėtą Lietuvos Respublikos pilietybę, negalima suabsoliutinti užsienio valstybės dokumento, kaip pakankamo įrodymo turėtai Lietuvos Respublikos pilietybei įrodyti.
16. Pilietybė – vienas iš valstybingumo elementų, tęstinis ryšys, o priėmus teismo aiškinimą, kad pilietybei nustatyti užtenka išimtinai kitos valstybės išduotų dokumentų (nors Lietuvos archyvuose apskritai nėra jokių duomenų apie asmens turėtą Lietuvos pilietybę), gali būti sukurtas pavojingas precedentas ir valstybės saugumo požiūriu abejotinos teisės aiškinimo ir taikymo taisyklės. Gali būti sukurtas precedentas, kad pvz., Lietuvos Respublikos piliečiais taps priešiškų valstybių piliečiai vien tik pagal tų valstybių išduotus dokumentus, nesant jokių duomenų nei apie gyvenimą Lietuvoje, nei apie pilietybės tęstinumą, nei apskritai turint kokių nors duomenų.
17. Pastebėjo, kad pareiškėja nustatytu juridinę reikšmę turinčiu faktu ketina atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę, t. y. siekia sukurti nuolatinį, nepertraukiamą asmens ir valstybės teisinį ryšį (Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 30 d., 2006 m. lapkričio 13 d. nutarimai), todėl prašomas faktas turi būti grindžiamas ne spėlionėmis, tačiau įvertinus objektyvius duomenis.
18. Atsiliepimu pareiškėja paaiškino, kad Migracijos departamentas remiasi plačiai naudojama Google Translate vertimo platforma ir nurodo, kad sąvokos „nationality“ (angl.) reikšmė lietuvių kalboje – tautybė, o ne pilietybė. Vis dėlto, minėta vertimo platforma nurodo, kad dažniausiai viešuosiuose dokumentuose pateikiamas šios sąvokos vertimas visgi yra pilietybė, o ne tautybė. Pirmosios instancijos teismo išvados dėl sąvokos „nationality“ reikšmės atitinka ir aktualią teismų praktiką, suformuotą analogiško pobūdžio bylose.
19. Visuma byloje esančių įrodymų, kuriuos sudaro tiek Lietuvos archyvuose, tiek užsienio valstybėse (Pietų Afrikoje, Jungtinėje Karalystėje) išlikę dokumentai apie Pareiškėjos senelį ir jo tėvus, patvirtina, kad jis ir jo tėvai turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę. Šių įrodymų kontekste Natūralizacijos liudijime nurodyta informacija apie tai, jog Pareiškėjos senelio „nationality“ buvo „Lithuanian“ neabejotinai reiškia, kad Pareiškėjos senelio pilietybė iki natūralizacijos Pietų Afrikoje buvo Lietuvos. Apeliaciniame skunde nurodomos Vilniaus apygardos teismo 2021 m. gegužės 4 d. sprendimu išnagrinėtos civilinės bylos Nr. e2A-1151-779/2021 ir šios civilinės bylos aplinkybės skiriasi - Vilniaus apygardos teismo sprendime teismas pabrėžė, jog Pietų Afrikoje išduotame natūralizacijos liudijime pavartotos sąvokos „nationality“, reiškiančios kaip „pilietybę“, nepatvirtina Lietuvos archyvų raštuose pateikta informacija, todėl minėtoje byloje teismas sprendė, kad natūralizacijos liudijimas nėra pakankamas Lietuvos Respublikos pilietybės įrodymas. Šiuo atveju natūralizacijos liudijime yra pateikta informacija, ne tik apie patį Pareiškėjos senelį, bet ir apie jo tėvus.
20. Apeliaciniame skunde teigiama, jog teismas nevertino, kad pagal bylos duomenis Pareiškėjos senelio J. K. tėvai galėjo tapti Lietuvos piliečiais laikotarpyje nuo 1923-09-08 iki 1927-08-10, tačiau tai įtakos pareiškėjos senelio pilietybei nedarė, nes jis 1923 m. jau buvo pilnametis ((duomenys neskalbtini)), o 1927-08-10 jam buvo 20 metų, todėl Pareiškėjos senelis, pagal 1919 m. sausio 9 d. Lietuvos pilietybės laikinojo įstatymo 1 straipsnio 4 dalį (kaip Lietuvos piliečio vaikas), nėra laikytinas Lietuvos Respublikos piliečiu. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad Pareiškėjos senelio tėvai tiek (duomenys neskalbtini) metais (Pareiškėjos senelio gimimas Lietuvoje), tiek iki kitų vaikų gimimo, atitinkamai 1923 m. ir 1927 m., gyveno Lietuvoje. Tai leidžia daryti išvadą, jog Pareiškėjos senelio tėvai iš seno gyveno Lietuvoje bei buvo laikomi Lietuvos Respublikos piliečiais Laikinojo įstatymo apie Lietuvos pilietybę 1 straipsnio 1 bei 3 punktų prasme.
21. Migracijos departamentas nurodo, kad teismas netinkamai įvertino Jungtinės Karalystės nacionaliniame archyve saugomos 1929 m. rugpjūčio mėn. Keleivių, vykusių laivu iš Jungtinės Karalystės į Pietų Afrikos uostą, sąrašo kopijos įrodomąją reikšmę. Apelianto nuomone, šis dokumentas neįrodo, kad Pareiškėjos senelis į Pietų Afriką išvyko būdamas Lietuvos Respublikos piliečiu. Migracijos departamentas nurodo, kad dokumentas į lietuvių kalbą yra išverstas netiksliai (nepilnai): (8) stulpelio viršuje parašyta „country of which citizen or subject“ (angl.), kas, išvertus į lietuvių kalbą - „valstybė, kurios pilietis ar subjektas“. Valstybės subjektais galėjo būti laikomi ir užsieniečiai (kurie kaip subjektai tuo laikotarpiu egzistavo), todėl analizuojamoje skiltyje galėjo būti nurodyta ir atvykimo šalis. Teismų praktikoje analogiški Migracijos departamento argumentai dėl tokio paties pobūdžio dokumento turinio vertinimo yra pripažinti nepagrįstais.
Teismas
k o n s t a t u o j a :
Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Dėl bylos nagrinėjimo ribų
22. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Šioje byloje Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija nei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nei pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas nenustatė, todėl byla nagrinėjama neperžengiant apeliacinio skundo ribų.
23. Apeliacijos objektą sudaro Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022-02-10 sprendimo, kuriuo pareiškėjos pareiškimas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo buvo patenkintas, pagrįstumo ir teisėtumo patikrinimas.
24. Teismas pažymi, jog pirmosios instancijos teismas nagrinėjamu atveju išsamiai nustatė faktines bylos aplinkybes ir jas išdėstė skundžiamame sprendime, todėl apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis proceso koncentruotumo principu, šioje nutartyje jų nekartoja.
Dėl naujų įrodymų
25. Pagal CPK 314 straipsnį, apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.
26. Dėl šios teisės normos taikymo kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad dalyvaujantys byloje asmenys bendriausia prasme neturi teisės teikti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teisme. Toks draudimas – ribotos apeliacijos, būdingos civiliniam procesui, išraiška. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka paskirtis – neperžengiant apeliacinio skundo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Šio apeliaciniam procesui keliamo tikslo įgyvendinimas būtų apsunkintas arba netgi apskritai taptų neįmanomas, jeigu dalyvaujantys byloje asmenys turėtų neribotą procesinę galimybę teikti apeliacinės instancijos teisme naujus įrodymus ir jais remtis. Todėl, siekiant pašalinti (ar sumažinti) tokių padarinių atsiradimo galimybę, proceso įstatymo lygmeniu ir yra įtvirtintas draudimas teikti, o kartu ir priimti, naujus įrodymus. Šis draudimas kartu užtikrina ir teisinį tikrumą bei apibrėžtumą, nes, užkirsdamas kelią remtis tokiais įrodymais, kurie nefigūravo pirmosios instancijos teisme, pašalina (ar sumažina) procesinės staigmenos sukūrimo dalyvaujantiems byloje asmenims galimybę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. lapkričio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-349-248/2019).
27. Kasacinis teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad draudimas priimti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teisme nėra absoliutus. Pagal kasacinio teismo praktiką apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl kiekvieno naujo pateikto įrodymo, turi patikrinti ir įvertinti: ar buvo objektyvi galimybė pateikti įrodymus bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme; ar vėlesnis įrodymų pateikimas neužvilkins bylos nagrinėjimo; ar prašomi priimti nauji įrodymai turės įtakos sprendžiant šalių ginčą; ar šalis nepiktnaudžiauja įrodymų vėlesnio pateikimo teise (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019, 33 punktas). Taigi apeliacinės instancijos teismas, net nustatęs, kad įrodymas galėjo būti pateiktas pirmosios instancijos teisme, turi nustatyti, ar nėra sąlygų taikyti CPK 314 straipsnyje išvardytas išimtis, ir šį įrodymą priimti. Teismas turi taikyti įstatymus, tik patikimais duomenimis nustatęs bylai svarbias faktines aplinkybes, todėl tuomet, kai nustatomas fakto klausimas, gali būti priimami naujai sužinoti, išreikalauti įrodymai, jeigu šalis šia teise nepiktnaudžiauja (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-38-969/2015; 2016 m. balandžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-218-916/2016, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. gruodžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-344-701/2021).
28. Siekiant paneigti apeliaciniame skunde nurodytus argumentus dėl sąvokos „nationality“ reikšmės užsienio dokumentuose, pareiškėja pateikė apeliacinės instancijos teismui papildomą dokumentą (pavyzdį), patvirtinantį aplinkybę, kad Pietų Afrikos pilietybės suteikimo dokumentuose sutinkamos sąvokos „nationality“ ir „citizenship“, „citizen“ naudojamos kaip sinonimai įvardinti asmens pilietybę. Pateikė 1970 m. Pietų Afrikos Respublikoje išduoto asmens natūralizacijos liudijimo kopiją; dokumente nurodoma, kad natūralizacijos liudijimas yra išduotas remiantis 1949 m. Pietų Afrikos pilietybės įstatymu (angl. South African Citizenship Act, 1949), kad natūralizuojamo asmens C. R. M. pilietybė prieš natūralizaciją (angl. Nationality before naturalization) yra Lietuvos pilietis (angl. Citizen of Lithuania). Pareiškėjos nuomone, dokumentas aiškiai iliustruoja, jog termino „nationality“ reikšmė natūralizacijos liudijimo išdavimo kontekste yra būtent „pilietybė“. Atsižvelgiant į CPK 314 straipsnio nuostatas dėl ribotos galimybės pateikti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teisme, pareiškėja nurodė, kad naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo apeliaciniame procese, siekiant paneigti apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus dėl anglų kalbos sąvokos „nationality“ vartojimo reikšmės ir vertimo į lietuvių kalbą.
29. Apeliacinės instancijos teismas, susipažinęs su pateikto įrodymo turiniu pažymi, jog pareiškėja neįrodinėja vėliau iškilusios tokių įrodymų pateikimo būtinybės ir to, jog šie įrodymai turės esminės kitokios reikšmės priimant sprendimą apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog naujus įrodymus apeliacinės instancijos teisme atsisakytina priimti.
Dėl apeliacinio skundo (ne)pagrįstumo
30. Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme tarp šalių kilo ginčas dėl tam tikrų įrodymų vertinimo. Šiuo aspektu pažymėtina, kad įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių teisės normų aiškinimo ir taikymo praktika yra suformuota ir išplėtota daugelyje kasacinio teismo nutarčių. Įrodymų vertinimas turi būti grindžiamas įrodymų lygybės principu, laikantis nuostatos, kad visi įrodymai turi vienokią ar kitokią įrodomąją vertę ir kad nė vieno negalima nemotyvuotai atmesti ar laikyti svaresniu, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Be to, vertindamas konkrečioje byloje surinktus faktinius duomenis, teismas privalo vadovautis ir teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (CPK 3 straipsnio 7 dalis). Šioje konkrečioje byloje akcentuotina, kad teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Teismas gali konstatuoti tam tikros aplinkybės buvimą ar nebuvimą, kai tokiai išvadai padaryti pakanka byloje esančių įrodymų. Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. balandžio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-83-969/2021). Atkreiptinas dėmesys, kad kasacinio teismo praktikoje pažymima, jog įrodymų pakankamumo taisyklė civiliniame procese grindžiama tikimybių pusiausvyros principu, pagal kurį išvadą apie faktų buvimą teismas civiliniame procese gali daryti ir tada, kai tam tikrų abejonių dėl fakto buvimo lieka, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus. Taigi įrodinėjimas civiliniame procese turi savo specifiką ir pagal įtvirtintą teisinį reguliavimą bei susiformavusią Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką nenustatyta, kad teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tik tada, kai dėl jų nėra absoliučiai jokių abejonių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001 m. kovo 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-260/2001; 2002 m. balandžio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-569/2002).
31. CPK 185 straipsnyje nustatyta, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais; jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus CPK nustatytas išimtis. Reikalavimas vertinti įrodymus vadovaujantis vidiniu įsitikinimu yra teismo nepriklausomumo principo išraiška, nes niekas negali nurodyti teismui, kaip vertinti vieną ar kitą byloje esantį įrodymą, taip pat negali nurodyti, kuriuo iš byloje esančių įrodymų remtis, o kuriuo – ne.
32. Pagal Pilietybės įstatymo 2 straipsnio 10 dalį Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimas – tai teisės atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę įgyvendinimas Pilietybės įstatyme nustatytais pagrindais ir tvarka. Teisė atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę – tai iki 1940 m. birželio 15 d. turėjusio Lietuvos Respublikos pilietybę asmens ir jo palikuonių teisė atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę Pilietybės įstatyme nustatyta tvarka (Pilietybės įstatymo 2 straipsnio 17 dalis). Lietuvos Respublikos piliečio palikuonis – tai iki 1940 m. birželio 15 d. Lietuvos Respublikos pilietybę turėjusio asmens vaikas, vaikaitis ar provaikaitis (Pilietybės įstatymo 2 straipsnio 7 dalis). Remiantis Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo 38 straipsnio 4 dalimi, dokumentai, patvirtinantys, kad asmuo iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos pilietybę, yra: 1) Lietuvos Respublikos vidaus ar užsienio pasai, išduoti iki 1940 m. birželio 15 d.; 2) Lietuvos Respublikos užsienio pasai, išduoti Lietuvos Respublikos diplomatinių atstovybių ar konsulinių įstaigų po 1940 m. birželio 15 d.; 3) dokumentai, liudijantys asmens tarnybą Lietuvos kariuomenėje ar darbą valstybės tarnyboje; 4) gimimo liudijimai arba kiti dokumentai, kuriuose tiesiogiai nurodyta turėta Lietuvos Respublikos pilietybė; 5) asmens liudijimai, išduoti iki 1940 m. birželio 15 d. Lietuvoje, arba asmens liudijimai, išduoti pagal dokumentus, išduotus iki 1940 m. birželio 15 d. Pagal Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 5 dalį, jeigu šio straipsnio 4 dalyje nurodytų dokumentų nėra, asmens iki 1940 m. birželio 15 d. turėtai Lietuvos Respublikos pilietybei patvirtinti gali būti pateikiami dokumentai apie mokymąsi, darbą, gyvenimą Lietuvoje iki 1940 m. birželio 15 d., taip pat užsienio valstybės pasas ir kiti dokumentai. Vadovaujantis Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 6 dalimi, jeigu Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliota institucija konstatuoja, kad nėra pakankamai dokumentų, patvirtinančių, kad asmuo iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos pilietis ar yra jo palikuonis, taip pat dokumentų, patvirtinančių, kad asmuo gali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis, šie duomenys gali būti nustatomi teismo tvarka.
33. Pirmosios instancijos teismas iš byloje esančių rašytinių įrodymų nustatė, kad J. K. gimė Lietuvoje, pažymėjo, kad iš natūralizacijos liudijimo duomenų matyti, jog jo tėvai turėjo Lietuvos pilietybę. Pripažino, kad nors suinteresuotas asmuo teisingai nurodo, kad J. K. išvyko iš Lietuvos būdamas pilnamečiu, pripažino, kad jis turėjo Lietuvos pilietybę. Nurodė, kad 1919 m. gruodžio 23 d. priimtų Pasų įstatų (VŽ 1919 m. gruodžio 23 d. Nr. 18/218) 2 straipsnyje buvo nustatyta, kad „kiekvienas Lietuvos pilietis ar pilietė per 17 metų amžiaus privalo turėti pasą“, o šių įstatų 3 straipsnyje nurodyta, kad „mažamečiai ligi 17 metų amžiaus įrašomi į tėvo arba į motinos pasą; tėvams ar globėjams tinkant, mažamečiai nuo 12 ligi 17 metų amžiaus turi teisės gauti ir atskirą sau pasą“; Pasų įstatų 20 straipsnyje buvo nustatyta, kad „užsienio pasai išduodami Vidaus reikalų ministerijos arba jos įgaliotų įstaigų, atimant vidaus pasus, kurie grąžinami pristačius užsienio pasus“. Pirmosios instancijos teismas, analizuodamas į bylą pateiktus įrodymus manė, kad labiau tikėtina yra išvada, jog pareiškėjos senelis, išvykdamas iš Lietuvos 1923 metais ir būdamas pilnamečiu (vyresniu nei 17 metų pagal Pasų įstatų 2 straipsnį) turėjo Lietuvos pilietybę, nes priešingu atveju oficialiai jis ne tik nebūtų galėjęs išvykti iš Lietuvos, bet ir keliauti laivu iš Jungtinės Karalystės, kurio 1929 m. rugpjūčio mėnesio keleivių sąraše nurodytas vardas, pavardė, amžius, šalis, kurios pilietis jis buvo (Lietuvos), atitinka pareiškėjos nurodytas aplinkybes apie senelį, kurios sistemiškai jas lyginant su kitais įrodymais, neprieštarauja vienos kitoms. Pažymėjo, kad keleivių sąraše J. K. profesija nurodyta „Prekybos agentas“, kas sąlygoja išvadą, kad asmuo, būdamas pilnamečiu, turėjo darbą Lietuvoje iki išvykimo iš jos, ir atitinkamai tai sąlygoja labiau tikėtiną išvadą, kas asmuo iš Lietuvos išvyko legaliai, turėdamas asmens dokumentą, tinkamą išvykti į užsienį. Esant nurodytoms aplinkybėms, konstatavo, kad yra labiau tikėtina, jog J. (J.) K. iki išvykimo iš Lietuvos turėjo Lietuvos pilietybę, nei kad neturėjo.
34. Suinteresuotas asmuo apeliaciniame skunde nurodė, jog nesutinka su pirmos instancijos teismo vertinimu, dėl žodžio „nationality“ reikšmės, kuri užsienio valstybės išduotame dokumente negali būti tapatinama su šio žodžio, kurią šiam žodžiui suteikia asmuo (šiuo atveju pareiškėjas), nedalyvavęs išduodant nurodytą dokumentą, reikšme, nes to nepatvirtina Lietuvos archyvų raštuose pateikta informacija, neaišku, kokią konkrečiai reikšmę žodžiui „nationality“ suteikė nacionalizacijos liudijimą išdavusi užsienio valstybės institucija. Teismas aiškindamas teisinės sąvokos „nationality“ reikšmę vadovavosi ne teismų praktika analogiškose bylose, o tik Kembridžo žodynu. Apeliacinės instancijos teismas su tokiais apeliacinio skundo argumentais nesutinka. Kaip nurodo apeliantas, teismas vadovavosi Kembridžo žodyne pateiktu išaiškinimu, kad viena iš žodžio „nationality“ reikšmių yra priklausymas konkrečiai valstybei ar buvimas konkrečios valstybės piliečiu, angliškai „the state of belonging to a particular country or being a citizen to a particular nation“ (https://dictionary.cambridge.org/dictionary/english/nationality), todėl nesutiko su suinteresuoto asmens argumentu, kad žodis „nationality“ nereiškia, kad asmuo yra valstybės pilietis, tačiau pirmosios instancijos teismas taip pat pažymėjo, kad Jungtinėje Karalystėje pilietybės teisė yra vadinama „British nationality law“, o ne „British citizenship law“ (http://www.legislation.gov.uk/ukpga/1981/61), kas leido teismui daryti pagrįstą išvadą, jog britų anglų kalboje žodis „nationality“ reiškia ne tik tautybę, bet ir pilietybę. Su tokiais teismo argumentais sutiktina dar ir dėl to, kad papildomai teismas nurodė, jog 1947 m. rugpjūčio 16 d. išduotame J. K. (anksčiau J. (J.) K.) natūralizacijos liudijime taip pat naudojamas žodis anglų kalba „nationality Lithuanian“, kas yra verčiama kaip „pilietybė Lietuvos“, o pareiškėjai išduotame pase skiltyje apie pilietybę taip pat naudojamas žodis „nationality“ South African, kas suprantama kaip Pietų Afrikos pilietis.
35. Atkreiptinas dėmesys taip pat ir į teismų praktiką tokio pobūdžio bylose, o būtent - nagrinėdamas analogišką klausimą dėl žodžio „nationality“ reikšmės 2020-07-15 Vilniaus miesto apylinkės teismas sprendime civilinėje byloje Nr. e2YT-15851-600/2020 konstatavo, kad vadovaujantis Kembridžo žodyne pateiktu išaiškinimu, viena iš žodžio „nationality“ reikšmių yra priklausymas konkrečiai valstybei ar buvimas konkrečios valstybės piliečiu, angliškai „the state of belonging to a particular country or being a citizen to a particular nation“ (https://dictionary.cambridge.org/dictionary/english/nationality). Sprendimą 2020-10-27 Vilniaus apygardos teismas nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-1779-232/2020 paliko nepakeistu. Kaip atsiliepime į apeliacinį skundą nurodė pareiškėja, vertindamas šios sąvokos pavartojimą analogiško pobūdžio dokumente – natūralizacijos pažymėjime, Vilniaus miesto apylinkės teismas 2021 m. vasario 25 d. sprendime byloje Nr. e2YT-3459-l101/2021 konstatavo, kad nurodyto žodžio „nationality“ reikšmę reikia vertinti atsižvelgiant į jo pavartojimo kontekstą, o nagrinėjamu atveju pažymėjime nurodoma, kad S. I. įgijo Pietų Afrikos Respublikos pilietybę ir nurodytame kontekste šis žodis naudojamas būtent pilietybės prasme. 2021 m. birželio 2 d. Vilniaus apygardos teismo nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-1488-562/2021 šis sprendimas paliktas nepakeistu.
36. Taip pat apeliantas, nesutikdamas su teismo išvadomis nurodė, kad Jungtinės Karalystės nacionaliniame archyve saugoma 1929 m. rugpjūčio mėn. Keleivių, vykusių laivu iš Jungtinės Karalystės į Pietų Afrikos uostą, sąrašo kopija neįrodo, kad pareiškėjos senelis į Pietų Afriką išvyko būdamas Lietuvos Respublikos piliečiu; valstybės subjektais galėjo būti laikomi ir užsieniečiai (kurie kaip subjektai tuo laikotarpiu egzistavo). Šiuo atveju apeliacinės instancijos teismas sutinka su sprendimo išvadomis, jog visuma byloje esančių įrodymų, kuriuos sudaro tiek Lietuvos archyvuose, tiek užsienio valstybėse (Pietų Afrikoje, Jungtinėje Karalystėje) išlikę dokumentai apie Pareiškėjos senelį ir jo tėvus, patvirtina, kad jis ir jo tėvai turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę. Nors apeliaciniame skunde nurodomas Vilniaus apygardos teismo 2021 m. gegužės 4 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. e2A-1151-779/2021, sutiktina su pareiškėjos argumentais, kad šios bylos ir nagrinėjamos bylos aplinkybės skiriasi. Minimame Vilniaus apygardos teismo sprendime teismas pabrėžė, jog Pietų Afrikoje išduotame natūralizacijos liudijime pavartotos sąvokos „nationality“, reiškiančios kaip „pilietybę“, nepatvirtina Lietuvos archyvų raštuose pateikta informacija, todėl sprendė, kad natūralizacijos liudijimas nėra pakankamas Lietuvos Respublikos pilietybės įrodymas. Nagrinėjamoje byloje, kaip nustatė pirmosios instancijos teismas, Natūralizacijos liudijime yra pateikta informacija ne tik apie patį Pareiškėjos senelį, bet ir apie jo tėvus (nurodoma, kad J. K. (anksčiau žinomas kaip J. (J.) K.), gimė (duomenys neskalbtini) (duomenys neskalbtini). Pilietybė – Lietuvos. Tėvai yra J. K. ir G. B.. Tėvų pilietybė – Lietuvos). Šią informaciją patvirtina dar ir 2020 m. liepos 28 d. Vilniaus miesto civilinės metrikacijos skyriaus išduotas gimimo įrašas Nr. 5481A, Lietuvos valstybės istorijos archyvo pažymos. Be to, 2020-11-25 sprendime administracinėje byloje Nr. eI2-4864-473/2020 Vilniaus apygardos administracinis teismas pažymėjo, jog Departamentas tokį vertinimą grindžia galimai netiksliu dokumento vertimu, t. y. kad šiame dokumente nurodyta galimai ne Lietuvos pilietybė, o buvimas asmeniu be pilietybės (subjektu, angl. subject), tačiau šių teiginių nepagrindžia. Tokiai išvadai padaryti turėtų būti pateikti akivaizdūs argumentai, įrodymai, remiantis to meto teisės aktais, kad Lietuvoje egzistavo specifinis subjekto (ne piliečio) statuso turėjimo dokumentas, taip pat turėtų būti pagrįsti įrodymais pilietybės (asmenų be pilietybės) teisinio reglamentavimo analize. 2021 m. spalio 19 d. sprendime Vilniaus miesto apylinkės teismas civilinėje byloje Nr. e2YT-19053- 905/2021, spręsdamas dėl keleivių sąrašo, kaip tinkamo pilietybės įrodymo, konstatavo, kad nagrinėjamas įrašas apie keleivius daromas, paprastai, patikrinus atitinkamus asmens dokumentus ir remiantis juose padarytais įrašais, todėl teismas keleivių sąrašą vertina kaip pakankamą rašytinį įrodymą, patvirtinantį, kad pareiškėjo senelis vis dėlto turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę.
37. Todėl, atsižvelgiant į teismo sprendime nurodytus argumentus, teismų praktiką analogiškose bylose, į bylą pateikta keleivių sąrašo kopija patvirtina bylai reikšmingas aplinkybes apie Pareiškėjos senelio turėtą Lietuvos Respublikos pilietybę.
38. Sutiktina, kad Natūralizacijos liudijime pavartotos sąvokos „nationality“ reikšmę pilietybės prasme patvirtina ir Lietuvos institucijų išduotų dokumentų informacija, todėl teismas pagrįstai atsižvelgė į visumą įrodymų ir teisingai vertino Natūralizacijos liudijimą kaip tinkamą Pareiškėjos senelio turėtos Lietuvos Respublikos pilietybės įrodymą.
39. Teismas sutinka su apeliaciniame skunde nurodytais argumentais, jog pilietybė – vienas iš valstybingumo elementų, todėl reiktų ypač atsakingai vertinti aplinkybes, grindžiamas tikslu jai nustatyti, tačiau argumentus dėl pavojingo precedento sukūrimo ir valstybės saugumo požiūriu abejotinos teisės aiškinimo ir taikymo taisyklių šioje byloje atmeta kaip deklaratyvius ir niekuo nepagrįstus.
40. Kaip teisingai nurodo apeliantas, pareiškėja nustatytu juridinę reikšmę turinčiu faktu ketina atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę, - siekia sukurti nuolatinį, nepertraukiamą asmens ir valstybės teisinį ryšį, todėl prašomas faktas turi būti grindžiamas ne spėlionėmis, tačiau įvertinus objektyvius duomenis, ką, apeliacinės instancijos teismo nuomone ir atliko pirmosios instancijos teismas, vertindamas visus byloje esančius duomenis.
41. Išdėstytų motyvų pagrindu teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė materialinės ir procesinės teisės normas, nepažeidė proceso teisės normų dėl įrodymų vertinimo, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį panaikinti apeliaciniame skunde nurodytais teiginiais ir argumentais nėra teisinio pagrindo (Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
42. Kiti apeliacinio skundo argumentai teisiškai nereikšmingi teisingam šios bylos išsprendimui, todėl apeliacinės instancijos teismas plačiau dėl jų nepasisako. Pažymėtina, kad teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-03-14 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-06-01 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010).
Dėl bylinėjimosi išlaidų
43. Atmetus apeliacinį skundą, bylinėjimosi išlaidos neperskirstomos (CPK 93 straipsnio 5 dalis).
Vilniaus apygardos teismas, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
n u t a r i a :
suinteresuoto asmens apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022-02-10 sprendimą palikti nepakeistą.
Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.
Teisėja Donata Kravčenkienė