Civilinė byla Nr. 2A-156/2010
Procesinio sprendimo kategorija 95.7
LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS
n u t a r t i s
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2010 m. gegužės 3 d.
Vilnius
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danutės Gasiūnienės, Marytės Mitkuvienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Gintaro Pečiulio,
sekretoriaujant Dianai Lavrinovičiūtei,
dalyvaujant ieškovo atstovui advokatui Dainiui Burduliui,
atsakovo atstovui advokatui Mindaugui Ginkui,
viešame teismo posėdyje apeliacine proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo UAB „Didneriai“ ir ieškovo Vokietijos įmonės Polyinks GmbH apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2009 m. gegužės 13 d. sprendimo, civilinėje byloje Nr. 2-720-178/2009 pagal ieškovo Vokietijos įmonės Polyinks GmbH ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Didneriai“ dėl nuostolių atlyginimo, tretysis asmuo unitarinė įmonė „Frachteks“(„Fraxteks“).
Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,
n u s t a t ė:
Ieškovas Vokietijos įmonė Polyinks GmbH kreipėsi į teismą su ieškiniu prašydamas priteisti iš atsakovo 127753 Lt nuostolių atlyginimo, 6 procentų metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, bylinėjimosi išlaidas. Jis nurodė, kad 2006 m. rugsėjo 25 d. tarp ieškovo ir Baltarusijos įmonės IP „PrintHouse“ buvo sudaryta sutartis Nr. 250906-06, kuria ieškovas pardavė, o pirkėjas nupirko ofsetinių formų tiesioginio eksponavimo sistemą AGFA Galileo VS (toliau – įrenginys). Įrenginys buvo išsiųstas iš Prancūzijos į Baltarusiją, kur turėjo būti pristatytas į Minską. Tačiau 2006 m. spalio 21 d. atsakovo sandėlyje Vilniuje įrenginys dėl atsakovo darbuotojo klaidos buvo perkrautas į transporto priemonę, kuria turėjo būti gabenamas kitas krovinys kitam gavėjui, o įrenginys nebuvo nurodytas jį lydėjusiuose dokumentuose, dėl ko Baltarusijoje buvo sulaikytas, o vėliau ir perduotas Baltarusijos valstybės nuosavybėn. Sutarties įvykdymas dėl to tapo nebegalimu, ji 2006 m. lapkričio 15 d. susitarimu nutraukta. Dėl įrenginio perdavimo Baltarusijos valstybės nuosavybėn ieškovas patyrė 37000 eurų arba 127753 Lt dydžio nuostolius (prarasto įrenginio vertė). Ieškovas nurodė, kad krovinio pristatymą iš Prancūzijos į Baltarusiją ieškovas buvo pavedęs Latvijos įmonei AceCargo, o ši krovinio vežimą patikėjo atsakovui. Todėl ieškovo ir atsakovo tiesioginiai santykiai nesiejo, dėl ko ieškovui nebuvo tiksliai žinoma, ar atsakovas buvo krovinio vežėjas. Krovinys svėrė 7000 kg, tą patvirtina paties atsakovo pateiktas važtaraštis Nr. 4LA 0205993 bei 2006 m. spalio 10 d. eksporto deklaracija Nr. 40477673400026. Todėl maksimali kompensacijos už prarastą krovinį suma yra 8,33 SDR už 7000 kg. Pagal 1956 m. Ženevos Tarptautinio krovinių vežimo keliais sutarties (CMR) konvencijos (toliau – CMR konvencija) 36 straipsnį ieškinys dėl krovinio praradimo gali būti pateiktas pirmajam, paskutiniajam arba tam vežėjui, kuris vykdė tuo metu vežimą, taip pat gali būti pareikštas ir keliems vežėjams, todėl ieškovas turi teisę pasirinkti atsakovu bet kurį iš vežėjų.
Atsakovas ieškinio nepripažino ir nurodė, kad jis 2006 m. spalio 4 d. iš trečiojo asmens – Latvijos Respublikos įmonės AceCargo gavo užsakymą tarptautiniam pervežimui iš Prancūzijos į Baltarusiją. Pagal gautą užsakymą pervežamą krovinį sudarė 2000 kg svorio AGFA įranga. Atsakovas pagal su faktiniu vežėju UAB „Ambertrans“ sudarytą susitarimą dėl dalinio pervežimo iš Prancūzijos iki Vilniaus įrenginį 2006 m. spalio 16 d. pristatė į atsakovo sandėlį Vilniuje, organizavo likusios pervežimo dalies įvykdymą. Faktiniam vežėjui - unitarinei įmonei „Frachteks“ per klaidą buvo pakrautas ieškovui priklausęs įrenginys. Ginčas tarp ieškovo ir atsakovo yra kilęs iš pervežimo santykių, t.y. dėl žalos, kilusios dėl vežėjui (atsakovui) perduoto krovinio praradimo, atlyginimo. Todėl ginčui tarp šalių spręsti turi būti vadovaujamasi CMR konvencijos normomis. CMR konvencijos 23 straipsnio 3 punkte nurodoma, kad kompensacija už prarastą krovinį negali būti didesnė kaip 8,33 atsiskaitymo vieneto už kiekvieną trūkstamą kilogramą bruto svorio. Atsižvelgiant į tai, jog prarasto krovinio pervežimo ir gabenimo važtaraščiuose buvo nurodytas 2000 kg svoris, o maksimali kompensacijos už prarastą krovinį suma yra 8,33 SDR už 1 prarasto krovinio kilogramą, tai maksimali kompensacijos už prarastą krovinį suma yra 63238,03 Lt. Atsakovas nesutiko dėl ieškovo nurodomo 7000 kg krovinio svoriu. Teisingas įrenginio svoris - 2000 kg nurodytas AceCargo užsakyme ir krovinio važtaraštyje, kuris nebuvo pasirašytas dėl to, jog prarastą krovinį lydėti buvo išsiųstas kitą krovinį turėjęs lydėti važtaraštis. 2006 m. spalio 10 d. eksporto deklaracijoje ir jos pagrindu užpildytame pirmajame važtaraštyje Nr. 4 LA 0205993, lydėjusiame krovinį iki Lietuvos, nurodytas krovinio svoris 7000 kg yra klaidingas. Tai 2006 m. spalio 16 d. raštu patvirtino krovinio eksporto deklaracijoje nurodytas krovinio siuntėjas įmonė K2 Grafic. Atsakovas iš esmės neneigė savo kaltės dėl klaidos pakraunant krovinį ir manė, kad CMR konvencijos 17, 36 straipsnių prasme apskritai atsakomybė taikytina ne atsakovui, o galutiniam faktiniam vežėjui unitarinei įmonei „Frachteks“ arba atsakovo atsakomybė mažintina atsižvelgiant ir į unitarinės įmonės „Frachteks“ kaltę dėl priimto pervežti krovinio nepatikrinimo.
Vilniaus apygardos teismas 2009 m. gegužės 13 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies - ieškovui priteisė iš atsakovo 64940,68 Lt už prarastą krovinį, 6 procentų metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Teismas nurodė, kad tarp šalių nėra ginčo dėl faktinių įrenginio praradimo aplinkybių ir, kad esamomis bylos aplinkybėmis turi būti vadovaujamasi CMR konvencijos normomis. Teismo teigimu, krovinio praradimą sąlygojo būtent atsakovo veiksmai – įrenginio pakrovimas ne į tą transporto priemonę. Taigi, pats atsakovas, elgdamasis nerūpestingai, faktiškai prarado ieškovo įrenginio kontrolę jau tuomet, kai jį pakrovė į transporto priemonę, turėjusią gabenti visai kitą krovinį, tokiu būdu iš esmės nutraukęs tinkamą krovinio pervežimo procesą. Todėl atsakovo atsakomybė dėl tokių jo veiksmų negali nekilti, nes faktiškai yra visos jo civilinės atsakomybės sąlygos. Ieškovas yra pareiškęs ieškinį tik atsakovui. Į bylą įtrauktas ir tretysis asmuo, kuriam vežant įrenginys Baltarusijoje buvo konfiskuotas. Todėl ieškovui kilusi žala iš atsakovo yra priteistina visa apimtimi, tuo tarpu atsakovo pretenzijos trečiajam asmeniui dėl pastarojo kaltės nepatikrinant priimamo pervežti krovinio tapatybės ir šio asmens atsakomybės laipsnio galėtų būti sprendžiamos šių asmenų tarpusavio ginče. Mažindamas atsakovo atsakomybės ribas teismas šiuo atveju spręstų tokio pobūdžio ginčą, kas nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas. Teismas taip pat nurodė, kad CMR konvencijos 23 straipsnio 3 punkte nurodoma, kad kompensacija už prarastą krovinį negali būti didesnė kaip 8,33 atsiskaitymo vieneto už kiekvieną trūkstamą kilogramą bruto svorio. Į bylą šalys pateikė prieštaringus įrodymus dėl įrenginio svorio – vienuose dokumentuose nurodoma, kad tai yra 7000 kg, kituose - 2000 kg. Žalos dydį turi nurodyti ir įrodyti ieškovas. Atsakovas turi teisę teikti įrodymus, paneigiančius ieškovo įrodinėjamą žalos dydį. Teismo vertinimu, šiuo atveju atsakovo teikiami įrodymai leidžia daryti labiau tikėtiną išvadą apie mažesnį įrenginio svorį negu nurodo ieškovas. Tarptautinio krovinių transportavimo važtaraštyje Nr. 4LA 0205993, 2006 m. spalio 10 d. eksporto deklaracijoje nurodytas 7000 kg bruto svoris, krovinys atsakovo gautas 2006 m. spalio 16 d. Tą pačią dieną pagal atsakovo užklausą iš įmonės K2 Grafic gautoje faksimilėje nurodoma, kad 7000 kg svoris yra neteisingas, teisingas svoris yra 2000 kg. Taigi, akivaizdu, kad atsakovui dar krovinio priėmimo metu kilo abejonių dėl svorio atitikimo nurodymo teisingumo, dėl ko buvo siunčiama užklausa, atsakymas gautas dar tuo metu, kai tarp šalių nebuvo jokio teisminio ginčo. Bylos nagrinėjimo eigoje ieškovas pateikė kitą K2 Grafic pažymą, kurioje jau teigiama, jog sąskaitoje faktūroje nurodytos sistemos AGFA GALILEO VS svoris yra 7000 kg. Abu minėtos įmonės dokumentai, vizualiai vertinant, pasirašyti galimai to paties asmens, tačiau jokių paaiškinimų dėl tokių prieštaringų teiginių nepateikta, nieko konkretaus dėl to negalėjo paaiškinti ir ieškovas. Tačiau pastaroji pažyma išduota jau tuomet, kai kilo ginčas dėl įrenginio svorio jau teisminio nagrinėjimo metu, todėl ji gali būti vertinama kaip mažiau patikimas įrodymas lyginant su 2006 m. spalio 16 d. pažyma. Be to, ir atsakovo gautame pervežimui transportu užsakyme krovinio bruto svoris yra nurodytas 2 t, t.y. 2000 kg. Ieškovas pateikė teismui sistemos AGFA GALILEO vartotojų instrukcijų ištraukas, kuriomis įrodinėja, kad pagal instrukcijas vien kelių sudedamųjų sistemos dalių svoris viršija 3800 kg. Tačiau, teismo vertinimu, šie duomenys dar nėra pakankami ieškovo teiginiams apie jo nurodomą įrenginio svorį pagrįsti, nes šiuo atveju buvo parduodama naudota sistema, pateiktų sistemos dalių svoriai instrukcijose nurodyti su įpakavimu. Dėl aukščiau minėtų aplinkybių teismas ieškinį patenkino iš dalies.
Apeliaciniu skundu atsakovas prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2009 m. gegužės 13 d. sprendimą ir ieškovo ieškinį atmesti kaip nepagrįstą, o nusprendus netenkinti apeliacinio skundo, sumažinti priteistas procesines palūkanas iki 5 procentų. Apeliacinį skundą atsakovas grindžia šiais motyvais:
1. CMR konvencijos 36 straipsnyje nustatytas baigtinis subjektų sąrašas, kuriems gali būti reiškiamas ieškinys dėl krovinio praradimo, t.y. ieškinys gali būti reiškiamas tik 1) pirmajam vežėjui, 2) paskutiniam vežėjui arba 3) tam vežėjui, kuris vykdė vežimą tuo metu, kai atsitiko tai, kas sąlygojo krovinio praradimą. Nagrinėjamoje byloje įmonė ACE CARGO, o ne atsakovas laikytina pirmuoju vežėju. Paskutinysis krovinio vežėjas buvo unitarinė įmonė „Fraxteks“. Todėl vienintelis atvejis, kuomet ieškinys galėtų būti reiškiamas atsakovui, jeigu atsakovas vykdė krovinio pervežimą tuo metu, kai atsitiko tai, kas sąlygojo krovinio praradimą.
2. Atsakovo klaida perduodant faktiniam vežėjui netinkamą krovinį pervežimui negali būti vertinama vienintele ir tiesiogine krovinio praradimo priežastimi. Faktinis krovinio vežėjas unitarinė įmonė „Fraxteks“ taip pat turėjo įstatymų jam nustatytas pareigas elgtis rūpestingai ir apdairiai, kurių nevykdė. Be to, tiesioginė krovinio praradimo priežastis – neteisėtas (neturint reikalingų dokumentų) krovinio vežimas į Baltarusijos Respubliką. Krovinį neteisėtai įvežė į Baltarusijos Respubliką unitarinė įmonė „Fraxteks“. Todėl nagrinėjamoje byloje UAB ,,Didneriai“ yra netinkamas atsakovas.
3. Nepaisant to, kad taikytinos CMR konvencijos nuostatos, teismas priimdamas sprendimą, tikėtina per klaidą, priteisė ne 5 proc. metines palūkanas nuo priteistos sumos, o 6 procentų palūkanas.
Apeliaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2009 m. gegužės 13 d. sprendimą dalyje, kuria ieškovo ieškinys atmestas ir papildomi iš atsakovo ieškovui priteisti 32567,75 Lt nuostolių. Apeliacinį skundą ieškovas grindžia šiais argumentais:
1. Teismas neteisingai įvertino įrodymus, pagrindžiančius prarasto krovinio svorį. Teismo posėdžio metu atsakovo atstovas nurodė, kad po krovinio priėmimo atsakovui kilo abejonių dėl priimto krovinio svorio, dėl ko jis kreipėsi su paklausimu į krovinio siuntėją K2 Grafic. Į šį paklausimą atsakovui buvo atsiųsta K2 Grafic 2006 m. spalio 16 d. faksimilė. Be to, atsakovas nurodė, kad gavęs krovinį jį pasvėrė, todėl atsakovui turėjo būti žinomas tikrasis krovinio svoris.
2. Teismas nepagrįstai atmetė ieškovo pateiktus įrodymus apie kai kurių krovinio sudedamųjų dalių svorį. Ieškovo pateikti dokumentai patvirtina, kad kelių sudedamųjų krovinio dalių, o būtent mašinos, plokštelių automatinės įkrovos prietaiso, plokštelių ryškinimo procesoriaus ir nukrautuvo bendras svoris viršija 2000 kg.
3. Teismas nepagrįstai nurodė, kad byloje nėra duomenų apie parduoto įrenginio įpakavimą ir jo svorį. Byloje pateikti duomenys apie atskirų sistemos AGFA GALILEO dalių įpakavimą ir jo svorį ir yra duomenys apie parduoto įrenginio įpakavimą ir jo svorį, nes ginčo įrenginys ir buvo būtent toks įrenginys, koks yra nurodytas ieškovo pateiktoje krovinio gamintojo informacinėje medžiagoje. Nurodytos krovinio komplektacijos neginčijo ir atsakovas. Todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nesivadovavo nurodyta informacija ir sprendė bendrą krovinio svorį buvus 2000 kg.
4. Remiantis K2 Grafic 2009 m. birželio 5 d. patvirtinimu, prarasto krovinio su pakuote svoris sudarė mažiausiai 3003 kg, todėl ieškovui turėtų būti papildomai priteista 32567,75 Lt.
Atsiliepimu į atsakovo apeliacinį skundą ieškovas prašo jį atmesti ir nurodo, kad:
1. Atsakovas nepagrįstai teigia, kad paskutinysis vežėjas buvo unitarinė įmonė „Fraxteks“, nes CMR taikoma ne vežimui apskritai, o vežimo sutarčiai. Tačiau byloje nėra jokių duomenų, jog tarp atsakovo ir unitarinės įmonės „Fraxteks“ buvo sudaryta vežimo sutartis. Todėl paskutinysis vežėjas buvo atsakovas.
2. Atsakovas, o ne unitarinė įmonė „Fraxteks“ turėjo užtikrinti, kad krovinys iš atsakovo sandėlio būtų pakrautas į reikiamą transporto priemonę ir būtų išsiųstas į paskirties vietą su visais reikiamais dokumentais.
3. Nors CMR konvencijos 27 straipsnis numato, jog pagal sutartį įgaliojimus turintis asmuo gali reikalauti sumokėti 5 procentų metines palūkanas nuo kompensacijos sumos, CMR konvencijos normų analizė neleidžia teigti, kad konvencija draudžia šalių susitarimus dėl kitokio palūkanų dydžio.
Atsiliepimu į ieškovo apeliacinį skundą atsakovas prašo ieškovo apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepimą atsakovas grindžia šiais motyvais:
1. Ieškovo į bylą pateiktose įrenginių instrukcijos, kuriomis jis remiasi apeliaciniame skunde, nevisiškai atitinka 2006 m. spalio 6 d. siuntimo sąskaitoje Nr. 0144 nurodytus įrenginius.
2. Ieškovas nepagrįstai remiasi naujos įrangos su originalia pakuote svoriu, nes įranga nebuvo nauja, todėl tikėti, jog ji buvo supakuota naujos įrangos originalioje pakuotėje nėra pagrindo. Be to, įrenginiai nebuvo nauji, todėl tikėtina, jog jie nebuvo pilnos komplektacijos, todėl ir jų svoris galėjo būti mažesnis ir yra tikėtina, jog bendras vežtų ir prarastų įrenginių svoris buvo būtent 2000 kg.
3. Įmonės K2 Grafic išduoto naujausio 2009 m. birželio 5 d. rašto, pateikto ieškovo kartu su apeliaciniu skundu vertinas atliktas nekorektiškai. Terminas „gross weight“ yra išverstas kaip „bendras svoris“, kai tuo tarpu „gross“, naudojamas svoriui apibūdinti, reiškia ir gali reikšti tik viena – „bruto“ svorį, t.y. svorį su pakuote.
Ieškovo apeliacinis skundas netenkintinas, o atsakovo apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinių skundų faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.).
Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų teisėjų kolegija nenustatė (CPK 329 str.).
Šalys savo apeliaciniuose skunduose kelia du pagrindinius klausimus: dėl krovinio svorio ir atsakovo byloje tinkamumo.
Dėl atsakovo tinkamumo šioje byloje.
Apeliantas UAB ,,Didneriai“ savo apeliaciniame skunde nurodo, kad pagal CMR Konvencijos 36 straipsnio nuostatas jis nėra tinkamas atsakovas šioje byloje, nes nėra nei pirmas nei paskutinis vežėjas, ir nėra tas vežėjas, kuris vykdė vežimą tuo metu, kai atsitiko tai kas sąlygojo krovinio praradimą. Krovinys buvo prarastas jį vežant UĮ ,,Frachteks“.
Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad atsakovas elgdamasis nerūpestingai faktiškai prarado krovinio kontrolę, kai jį pakrovė į transporto priemonę, turėjusią gabenti visai kitą krovinį. Atsakovas CMR prasme yra vežėjas, o ieškovas turi teisę pasirinkti bet kurį iš vežėjų.
Teisėjų kolegija iš esmės sutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentais bei išvadomis ir negali sutikti su atsakovo teiginiais dėl jo, kaip netinkamo atsakovo šioje byloje.
CMR Konvencijos 36 straipsnyje nustatyta, kad ieškinys dėl krovinio praradimo gali būti pateiktas tik pirmajam, paskutiniajam arba tam vežėjui, kuris vykdė vežimą tuo metu, kai atsitiko tai, kas sąlygojo krovinio praradimą. Taip pat nustatyta, kad ieškinys gali būti pareikštas ir keliems vežėjams, kurie vežė tą patį krovinį.
Kaip matyti iš byloje esančių įrodymų, atsakovas priėmė ACE CARGO 2006 m. spalio 4 d. transporto užsakymą kroviniui vežti iš Prancūzijos į Minską (Baltarusija) (t. 1, b. l. 66-67, 68-69). Tokiu būdu atsakovas CMR prasme tapo vežėju, ką jis ir pats nurodo savo atsiliepime į ieškinį (t. 1, b. l. 63).
Bylos medžiaga yra nustatyta ir šalys to neginčija, kad krovinys buvo sulaikytas Baltarusijoje, muitinio tikrinimo procedūros metu dėl to, kad krovinį lydintieji dokumentai praktiškai neatitiko aptikto krovinio, t. y. buvo visai kitas krovinys. Vėliau teismo sprendimu krovinys buvo perduotas Baltarusijos valstybės nuosavybėn (t. 1, b. l. 28-31).
Taip pat bylos medžiaga nustatyta, kad atsakovas krovinį pakrovė ne į tą transporto priemonę, kuria jis turėjo būti gabenamas, o į kitą transporto priemonę, kuria turėjo būti gabenamas kitas krovinys visai kitam gavėjui (t. 1, b. l. 25-26). Dėl faktinių krovinio praradimo aplinkybių ginčo byloje nėra.
Krovinį, kurį atsakovas per klaidą pakrovė ne į tą transporto priemonę, vežė unitarinė įmonė ,,Frachteks“. Nors ne atsakovas gabeno krovinį iki Baltarusijos, tačiau jo veiksmai sąlygojo krovinio praradimą. Krovinys buvo sulaikytas ne jo vežimo metu, o laikinojo saugojimo sandėlyje atliekant muitinio tikrinimo procedūrą, t. y. palyginus krovinį ir pateiktus lydimuosius dokumentus, kurie neatitiko faktinio krovinio. Įvertinus išdėstytas aplinkybes, darytina išvada, kad krovinio praradimą sąlygojo atsakovo veiksmai, o būtent krovinio pakrovimas ne į tą transporto priemonę, kuri turėjo gabenti ginčo krovinį. Dėl atsakovo kaltės buvo nutrauktas tinkamas krovinio gabenimo procesas. Esant nurodytoms aplinkybėms UAB ,,Didneriai“ laikytinas tinkamu atsakovu šioje byloje.
Dėl prarasto krovinio svorio.
Byloje svarbu nustatyti prarasto krovinio svorį, nes pagal CMR konvencijos 23 str. 3 p. kompensacija už prarastą krovinį negali būti didesnė kaip 8,33 atsiskaitymo vieneto už kiekvieną trūkstamą kilogramą bruto svorio. Šalys į bylą pateikė prieštaringus įrodymus dėl prarasto krovinio svorio. Ieškovas nurodo, kad krovinio svoris yra apie 7000 kg, atsakovas, - kad 2000 kg.
Transporto užsakyme (t. 1, b. l. 66-67), kurį ACE CARGO pateikė atsakovui nurodytas svoris 2 t. CMR važtaraštyje, kuriuo remiasi ieškovas bruto svoris nurodytas 7000 kg. Tačiau į važtaraštį įrašyti du įrenginiai, todėl negalima daryti išvados, kad prarasto krovinio (įrenginio AGFA c?p Galileo) svoris – 7000 kg. Eksporto deklaracijoje (t. 1, b. l. 88-90) taip pat nurodytas svoris 7000 kg, tačiau nėra aišku koks tai svoris ar bruto, ar neto, nes deklaracijoje jis nurodytas vienodas. Į atsakovo paklausimą dėl krovinio svorio K2 GGRAFIC atsakė, kad nurodytas svoris 7000 kg yra neteisingas, teisingas bendras svoris yra 2000 kg (t. 1, b.l. 97-98). Kitu raštu K2 GRAFIC nurodo, kad sąskaitoje faktūroje nurodytas sistemos „AGFA GALILEO VS“ svoris yra 7000 kg (t. 1,b. l. 129-133). Tačiau pačioje sąskaitoje nėra įrašytas įrenginio svoris, o tik jo kaina. Iš pateiktos į bylą įrenginio vartotojo instrukcijos (t. 1, b. l. 140-192) taip pat nėra galimybės nustatyti įrenginio tikslaus svorio.
Teisėjų kolegija, įvertinusi visus pateiktus į bylą įrodymus, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog labiau tikėtina, kad prarasto krovinio svoris – 2000 kg.
Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis CMR konvencijos 23 straipsnio 3 ir 7 dalimis, teisingai paskaičiavo priteistinos kompensacijos už prarastą krovinį dydį.
Atsakovas savo apeliaciniame skunde taip pat nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai priteisė 6 % dydžio palūkanas nuo priteistos sumos.
Teisėjų kolegija sutinka su atsakovo apeliacinio skundo teiginiais dėl procesinių palūkanų dydžio.
CMR konvencijos 27 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nuo kompensacijai skirtos sumos skaičiuojamos 5 % metinės palūkanos. Į bylą nėra pateikta įrodymų, kad tarp šalių buvo susitarta dėl kitokio dydžio palūkanų. Pirmosios instancijos teismas priteisdamas 6 % dydžio palūkanas neteisingai taikė teisės normą, todėl šioje dalyje sprendimas keistinas, sumažinant priteistas palūkanas iki 5 %. Kita sprendimo dalis yra pagrįsta ir nėra pagrindo ją keisti.
Bylinėjimosi išlaidos turėtos apeliacinės instancijos teisme šalims vienai iš kitos nepriteistinos, nes ieškovo apeliacinis skundas netenkintinas, o atsakovo tenkintina tik labai nežymi dalis (1 % metinių palūkanų).
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,
n u t a r i a:
Vilniaus apygardos teismo 2009 m. gegužės 13 d. sprendimą iš dalies pakeisti: sumažinti priteistas 6 procentų metines palūkanas iki 5 procentų.
Likusią sprendimo dalį palikti nepakeistą.
Teisėjai Danutė Gasiūnienė
Marytė Mitkuvienė
Gintaras Pečiulis