Administracinė byla Nr. A-141-858/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04862-2013-9

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. gegužės 15 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio (pranešėjas), Romano Klišausko ir Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje apeliacine tvarka rašytinio proceso būdu išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. J. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. kovo 12 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. J. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjas M. J. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1–2), prašydamas iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – ir VPN, atsakovas), priteisti 11 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą.

Paaiškino, kad nuo 2011 metų gegužės mėnesio bausmę atlieka teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis, nes VPN administracija neužtikrina, kad jam tektų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas) direktoriaus 2011 m. gegužės 11 d. įsakyme Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas Nr. V-124) nustatyto vienam asmeniui tenkančio minimalaus 3,6 kv. m. ploto, taip pat kamerose nėra viso teisingumo ministro 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintose Vilniaus pataisos namų įrengimo ir eksploatavimo taisyklėse nustatyto inventoriaus. Apie 7,5 kv. m. kameros ploto užima joje esantys daiktai, t. y. lovos, stalai, taburetės, spintelės arba sieninės lentynos. Kamerose, kuriose pareiškėjas buvo ir yra laikomas, kiekvienas nuteistasis neturėdavo asmeninių spintelių maistui, rūbams bei higienos reikmenims susidėti. VPN administracija netinkamas kalinimo sąlygas sudarė sąmoningai ir taip varžė pareiškėjo teises. Žinodama apie tai, kad kamerų plotas ir joje esantis inventorius neatitinka teisės aktų reikalavimų, administracija nesistengė šių trūkumų pašalinti ir taip pažeidė Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 18, 21, 29 straipsnius bei Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 14 straipsnį. Dėl kalinimo netinkamomis sąlygomis pareiškėjui buvo sukelti nepatogumai, nes jis negalėjo normaliai judėti. VPN administracija nesiėmė jokių priemonių, kad būtų sumažinta jam daroma žala ir nesudarė galimybės ilgiau pasivaikščioti gryname ore, lankyti užsiėmimus, renginius, sporto salę ir pan. Dėl neteisėtų VPN administracijos veiksmų valstybei, pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio nuostatas, kyla pareiga atlyginti neturtinę žalą.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus pataisos namų atsiliepimu (b. l. 7–10) į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Paaiškino, kad bausmę VPN pareiškėjas atlieka ne nuo 2011 metų gegužės mėnesio, o nuo 2012 m. birželio 8 d. Pareiškėjas aiškiai ir konkrečiai nenurodė, kokiais laikotarpiais jam nebuvo užtikrintos tinkamos kalinimo sąlygos. Bausmę pareiškėjas atliko gyvenamosiose patalpose Nr. 306 ir 406. Gyvenamosios patalpos Nr. 306, plotas yra 33,46 kv. m., joje įrengta 10 miegamųjų vietų (šiuo metu gyvena 9 nuteistieji). Gyvenamosios patalpos Nr. 406, plotas yra 31,72 kv. m., joje įrengta 11 miegamųjų vietų. Nemažai laiko (dėl paskirtų nuobaudų) pareiškėjas bausmę atliko kamerų tipo patalpose arba baudos izoliatoriuose: kamerų tipo patalpos Nr. 12, plotas 12,17 kv. m. (sanitarinio mazgo plotas – 1,84 kv. m.) – 3 miegamos vietos; kamerų tipo patalpos Nr. 14, plotas 11,82 kv. m. (sanitarinio mazgo plotas – 1,68 kv. m.) – 3 miegamos vietos; kamerų tipo patalpos Nr. 16, plotas 12,72 kv. m. (sanitarinio mazgo plotas – 1,74 kv. m.) – 3 miegamos vietos; baudos izoliatoriaus patalpos Nr. 2, plotas 12,75 kv. m. (sanitarinio mazgo plotas – 1,60 kv. m.) – 3 miegamos vietos; baudos izoliatoriaus patalpos Nr. 3, plotas 12,01 kv. m. (sanitarinio mazgo plotas – 1,63 kv. m.) – 3 miegamos vietos; baudos izoliatoriaus patalpos Nr. 4, plotas 11,98 kv. m (sanitarinio mazgo plotas – 1,57 kv. m.) – 3 miegamos vietos; baudos izoliatoriaus patalpos Nr. 7, plotas 10,01 kv. m. (sanitarinio mazgo plotas – 1,28 kv. m.) – 3 miegamos vietos. Bausmės atlikimas kamerų tipo patalpose ar bausmės izoliatoriuose priklausė išimtinai nuo pareiškėjo valios. VPN administracija neturi duomenų, kiek konkrečiu laikotarpiu konkrečioje gyvenamojoje patalpoje ar kameroje buvo laikoma asmenų, tačiau, skirstant nuteistuosius, komisija visada užtikrina, kad būtų tenkinamas vienam asmeniui tenkančio kameros ploto reikalavimas. Duomenų, kad pataisos namų administracija būtų pažeidusi Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2009 m. birželio 1 d. įsakymu Nr. IR-172 „Dėl tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių“ (toliau – ir Vidaus tvarkos taisyklės) 73.11 punkto reikalavimus, pareiškėjas nepateikė. Nuteistiesiems yra leidžiama direktoriaus patvirtintoje dienotvarkėje nustatytu laiku vaikščioti savo gyvenamosiose patalpose, lokalinio sektoriaus koridoriuose ir pasivaikščiojimų kieme. Dėl bausmės atlikimo sąlygų pažeidimo pareiškėjas į VPN administraciją nėra kreipęsis. Kamerų tipo patalpos yra įrengtos pagal Kalėjimų departamento direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintas Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisykles, inventoriumi ir baldais aprūpintos pagal teisingumo ministro 2004 m. birželio 19 d. įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintas Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normas. Nagrinėjamu atveju negali būti nustatyti ne tik neteisėti VPN administracijos veiksmai, bet ir pats neturtinės žalos faktas. Skunde nurodomi tik bendro pobūdžio teiginiai apie pareiškėjo patirtus nepatogumus ir išgyvenimus. Pareiškėjas nepateikė įrodymų apie savo sveikatos būklę.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. kovo 12 d. sprendimu (b. l. 80–85) pareiškėjo M. J. skundą tenkino iš dalies.

Rėmėsi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 15 straipsnio 1 dalies 3 punktu bei CK 6.271 straipsniu, kuriuo remiantis viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui (CK 6.246 str. str.), žalai (CK 6.249 str.) ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos (CK 6.247 str.). Pagrindinis viešosios atsakomybės elementas – neteisėti veiksmai, kurių buvimas arba nebuvimas iš esmės lemia, ar tikslinga byloje vertinti likusias sąlygas. Valstybės civilinė atsakomybė atsiranda tada, kai valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Visas sąlygas būtinas valstybės civilinei atsakomybei atsirasti turi įrodyti pareiškėjas.

Bylos duomenimis nustatė, kad pareiškėjas į VPN atvyko 2012 m. birželio 8 d. (b. l. 11–12), todėl laikotarpiu nuo 2011 metų gegužės mėnesio iki 2012 m. birželio 7 d. VPN jo teisių pažeisti negalėjo. Laikotarpiais nuo 2012 m. spalio 12 d. iki 2012 m. lapkričio 1 d., nuo 2012 m. gruodžio 14 d. iki 2012 m. sausio 3 d. ir nuo 2013 m. sausio 18 d. iki 2013 m. sausio 24 d. pareiškėjas buvo išvykęs į Šiaulių tardymo izoliatorių, todėl VPN taip pat negalėjo pažeisti jokių pareiškėjo teisių. Laikotarpiais nuo 2012 m. birželio 8 d. iki 2012 m. birželio 20 d. ir nuo 2012 m. liepos 5 d. iki 2013 m. sausio 15 d. pareiškėjas bausmę atliko gyvenamoje patalpoje Nr. 306 (plotas 31,72 kv. m., įrengta 10 miegamųjų vietų), nuo 2013 m. sausio 25 d. iki 2013 m. spalio 4 d. (išskyrus laikotarpius, kai atliko paskirtas drausmines nuobaudas) – gyvenamoje patalpoje Nr. 306 (plotas 33,46 kv. m., įrengta 11 miegamųjų vietų).

Konstatavo, kad gyvenamosios patalpos Nr. 306 plotas ir įrengtų miegamųjų vietų skaičius atitinka Vidaus tvarkos taisyklių reikalavimus, nes net ir visiškai apgyvendintoje patalpoje vienam nuteistajam tenka 3,3 kv. m. kameros ploto. Gyvenamosios kameros Nr. 406 plotas ir joje įrengtų miegamųjų vietų skaičius netenkina reikalavimo, kad vienam asmeniui tektų ne mažiau kaip 3,1 kv. m ploto, t. y. esant visiškam užpildymui – viena asmeniui tenka 2,9 kv. m. ploto. Šioje gyvenamojoje patalpoje pareiškėjas gyveno 79 dienas, likusias dienas pareiškėjas kamerų tipo patalpose ir baudos izoliatoriuose atliko jam paskirtas drausmines nuobaudas.

Bausmę kamerų tipo patalpose ir bausmės izoliatoriuose pareiškėjas atiliko: 1) nuo 2012 m. birželio 21 d. iki 2012 m. birželio 28 d. ir nuo 2012 m. birželio 29 d. iki 2012 m. liepos 4 d. – kamerų tipo patalpoje Nr. 14 (plotas 11,82 kv. m.; trys miegamos vietos); 2) nuo 2013 m. sausio 16 d. iki 2013 m. sausio 21 d. ir nuo 2013 m. kovo 8 d. iki 2013 m. kovo 18 d. baudos izoliatoriuje Nr. 2K (plotas 12,75 kv. m.; trys miegamos vietos); 3) nuo 2013 m. kovo 20 d. iki 2013 m. kovo 27 d. kamerų tipo patalpoje Nr. 12D (plotas 12,17 kv. m.; trys miegamos vietos ); 4) nuo 2013 m. kovo 28 d. iki 2013 m. balandžio 13 d. baudos izoliatoriuje Nr. 2K (plotas 12,75 kv. m.; trys miegamos vietos); 5) nuo 2013 m. balandžio 12 d. iki 2013 m. balandžio 26 d. ir nuo 2013 m. balandžio 29 d. iki 2013 m. gegužės 1 d. baudos izoliatoriuje Nr. 7K (plotas 10,01 kv. m.; trys miegamos vietos); 6) nuo 2013 m. gegužės 2 d. iki 2013 m. gegužės 8 d. baudos izoliatoriuje Nr. 4K (plotas 11,98 kv. m.; trys miegamos vietos); 7) nuo 2013 m. gegužės 9 d. iki 2013 m. gegužės 16 d. ir nuo 2013 m. gegužės 17 d. iki 2013 m. rugpjūčio 16 d. kamerų tipo patalpoje Nr. 14 (plotas 12,72 kv. m.; trys miegamos vietos); 7) nuo 2013 m. rugpjūčio 16 d. iki 2013 m. rugpjūčio 31 d. baudos izoliatoriuje Nr. 3K (plotas 12,01 kv. m.; trys miegamos vietos) (b. l. 7–10, 24–25). Nustatė, kad teisės aktuose nustatytas minimalus vienam nuteistajam turintis tekti 3,6 kv. m. kameros ar baudos izoliatoriaus plotas pareiškėjui nebuvo garantuotas 18 dienų. Visais kitais laikotarpiais buvo garantuotas 3,6 kv. m kameros ar baudos izoliatoriaus plotas.

Rėmėsi Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 7 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 76:2010) 6 punktu, Konvencijos 3 straipsniu bei Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktika, kurioje konstatatuota, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimas byloje Kudła prieš Lenkiją, 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimas Valašinas prieš Lietuvą, 44558/98). Tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (2001 m. balandžio 21 d. sprendimas byloje Peers prieš Graikiją, 28524/95). Atsižvelgęs į nurodytą EŽTT praktiką, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad vien tik mažesnio ploto suteikimas ne visada savaime suponuoja išvadą, jog buvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis, tokiu atveju turi būti atsižvelgiama ir į kalinimo netinkamomis sąlygomis trukmę, jo fizinį ir psichinį poveikį, nukentėjusiojo lytį, amžių bei jo sveikatos būklę (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinė byla Nr. A822-1427/2013, Nr. A822-1395/2013). Pareiškėjas tvirtino, kad dėl to, jog VPN administracija neužtikrino minimalaus gyvenamosios patalpos kameros ploto, jis patyrė tam tikrų nepatogumų ir diskomfortą, tačiau negalėjo aiškiai nurodyti, kaip pasireiškė jo patirta žala. Aplinkybių, kad dėl to būtų sutrikusi pareiškėjo sveikata, psichinė ar fizinė būklė, ar jis būtų patyręs tokių neigiamų išgyvenimų, kurie galėtų būti pripažinti žmogaus kankinimu Konvencijos 3 straipsnio prasme pareiškėjas nenurodė. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas netinkamomis sąlygomis būtų laikomas sąmoningai ar tyčia. Atsižvelgęs į pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis trukmę (iš viso 97 dienos), tai, kad, pareiškėjas turėjo galimybę nevaržomai judėti gyvenamosios vietos sektoriuje, išeiti pasivaikščioti į lauką, eiti į sporto salę (išskyrus 18 dienų, kai atliko paskirtas drausmines nuobaudas), tai, kad kalinimas teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis nepadarė negrįžtamo poveikio pareiškėjo fizinės ar psichinės sveikatos būklei, konstatavo, kad pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei jis būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, tačiau nėra pagrindo pripažinti, jog ginčo laikotarpiu pareiškėjas atliko bausmę žmogaus orumą žeminančiomis sąlygomis.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje pripažįstama, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009, A756-122/2010, A502-913/2011, A143-2844/2012, A444-343/2013 ir kt.; EŽTT 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje Savenkovas prieš Lietuvą, 871/02). Taigi nustatė, kad valstybė pagal nacionalinę teisę 97 dienas neužtikrino minimalios gyvenamojo ploto normos neveikė taip, kaip to reikalavo teisės aktai, ir dėl to yra pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjui kilo tam tikros pasekmės. Remdamasis ABTĮ 88 straipsnio 1 dalies 4 punktu, CK 1.138 straipsniu pažymėjo, kad neturtinės žalos atlyginimas nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Nurodė, kad EŽTT neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (EŽTT 2000 m. spalio 10 d. sprendimas byloje Daktaras prieš Lietuvą, 42095/98, 2006 m. spalio 10 d. sprendimas byloje L. L. prieš Prancūziją, 7508/02). Teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje Meilus prieš Lietuvą, 53161/99). Kaip minėta, minimalus vienam asmeniui kameroje tenkantis plotas pareiškėjui nebuvo garantuotas 97 dienas, tačiau, kaip jis patvirtinto teisminio bylos nagrinėjimo metu, nuo 7 val. ryto iki 23 val. (išskyrus drausminės nuobaudos atlikimo metu) jis turėjo galimybę vaikščioti gyvenamose patalpose ir lokalinio sektoriaus koridoriuose, pasivaikščiojimų kieme. Pareiškėjas taip pat patvirtino, kad, būdamas gyvenamosiose patalpose, turėjo galimybę naudotis sporto sale. Taigi, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad nežymiai mažesnį gyvenamąjį plotą kompensavo pareiškėjui suteikta judėjimo laisvė. Todėl teismas apsiribojo pareiškėjo teisės į teisės aktuose nustatytas bausmės atlikimo sąlygas pažeidimo pripažinimu, kaip pakankama satisfakcija.

Pateiktame skunde pareiškėjas taip pat nurodė, kad kamerose trūko inventoriaus, t. y. spintelių susidėti maistui, rūbams bei higienos reikmenims, nors teisės aktai numato, kad toks inventorius turi būti garantuojamas kiekvienam nuteistajam. Teisminio bylos nagrinėjimo metu pareiškėjas paaiškino, kad kamerų tipo patalpose ir baudos izoliatoriuose esantis inventorius atitiko teisės aktų nuostatas. Papildomai nurodyti, kokio konkrečiai inventoriaus nebuvo gyvenamosiose patalpose, atsisakė. Tačiau priešingai nei nurodė pareiškėjas, VPN aprūpinimo baldais ir inventoriumi normos yra įtvirtintos ne Įsakyme Nr. V-176, o Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintose Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normose. Jose nustatyta, kad bendrabučio gyvenamojoje patalpoje turi būti: metalinė lova (1 vnt. vienam asmeniui), spintelė prie lovos (1 vnt. vienam asmeniui), taburetė (1 vnt. vienam asmeniui), stalas (1 vnt.), sieninis laikrodis (būrio gyvenamųjų patalpų koridoriuje), kambarinis termometras (1 vnt.), užuolaidos, užuolaidėlės (po 1 komplektą kiekvienam langui), šiukšlių dėžė (1 vnt.); valymo inventorius. Vadinasi, pareiškėjo nurodyti baldai, t. y. spintelės susidėti maistui, rūbams bei higienos reikmenims, gyvenamosiose patalpose pagal teisės aktų reikalavimus neturi būti įrengti. Pagal Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normas, maisto produktų spintelė arba lentyna ir sieninė viršutinių drabužių pakaba, turi būti įrengiamos pataisos namų kamerų tipo patalpose. Tačiau pareiškėjas dėl kamerų tipo patalpų inventoriaus ginčo nekelia. Vadinasi, VPN negalėjo pažeisti pareiškėjo teisių, nes teisės aktai nenustato, jog pataisos namų bendrabučio tipo patalpose turi būti spintelės susidėti maistui, rūbams bei higienos reikmenims.

Apibendrinęs tai, kas išdėstyta, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad 97 dienas buvo pažeista pareiškėjo teisė būti kalinamam gyvenamojoje patalpoje ar kameroje, kurioje jam būtų užtikrintas teisės aktuose nustatytas minimalus vienam asmeniui tenkantis 3,1 kv. m. gyvenamosios patalpos ir 3,6 kv. m. kameros plotas, o reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmestinas kaip nepagrįstas. Dėl kitų pareiškėjo nurodytų aplinkybių, nebuvo nustatyti VPN neteisėti veiksmai, todėl šią skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą (ABTĮ 88 str. 1 p.).

III.

Pareiškėjas M. J. apeliaciniu skundu (b. l. 90) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. kovo 12 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti visiškai. Apeliaciniame skunde paaiškina, kad VPN atstovė pirmosios instancijos teismo posėdžio metu melavo, jog jis nuo 2012 m. liepos 5 d. iki 2013 m. sausio 15 d. bausmę atliko gyvenamojoje patalpoje Nr. 306 (kameros plotas 31,7 kv. m. – įrengta 10 miegamųjų vietų), nes ši patalpa yra 1 gyvenamojo korpuso 5 būryje, o pareiškėjas nuo 2012 m. liepos 5 d. iki 2013 m. sausio 15 d. kalėjo 2 gyvenamojo korpuso 8 būryje. Šiame korpuse jis gyveno gyvenamojoje patalpoje Nr. 306 (kameros plotas 14 kv. m. – įrengta 6 miegamosios vietos). Prašo iš VPN išreikalauti tai patvirtinančius dokumentus ir prie apeliacinio skundo prideda asmens ženklą, kuris įrodo šį pareiškėjo teiginį. Nuo 2013 m. kovo 8 d. iki apeliacinio skundo pateikimo dienos pareiškėjas bausmę atlieka drausminėje grupėje kameros tipo patalpose, kurios neatitinka šviesos ir santykinės oro drėgmės reikalavimų. Prie apeliacinio skundo taip pat prideda VPN sveikatos priežiūros išrašą, įrodantį, jog pareiškėjas kreipėsi į psichiatrą ir vartoja antidepresantus. Paaiškina, jog atlikdamas bausmę drausminėje grupėje į lauką jis išleidžiamas tik 1 val. per parą. Drausminėje grupėje jis kali daugiau nei metus laiko.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus pataisos namų, pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą (b. l. 100–104), kuriuo prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepimą į apeliacinį skundą grindžia tuo, jog nežymiai mažesnį gyvenamąjį plotą kompensavo pareiškėjui suteikta judėjimo laisvė. Remiasi EŽTT 2006 m. gruodžio 12 d. priimtinumo sprendimu byloje Živulinskas prieš Lietuvą, 34096/02 bei 2010 m. balandžio 1 d. sprendimu byloje Gultyayeva prieš Rusiją. Paaiškino, kad atsižvelgiant į Organizacinio tvarkomojo statybos techninio reglamento STR 1.14.01:1999 nuostatas, patalpa yra pastato dalis, atribota nuo jo likusios dalies atitvaromis iš visų pusių, turinti išėjimą į lauką arba kitas patalpas. Baudos izoliatoriaus (ar kamerų tipo) patalpų durys turi tik vieną išėjimą, t. y. išėjimą į bendrąjį sektoriaus koridorių. Sanitarinis mazgas, esantis kamerų tipo patalpoje, neturėjo būti pirmosios instancijos teismo įvertintas kaip atskira patalpa. Todėl, pareiškėjui bausmę atliekant baudos izoliatoriaus patalpoje Nr. 7K, sanitarinio mazgo plotą įskaičiavus į bendrą patalpos plotą jam teko 3,763 kv. m ploto.

Kamerų tipo patalpos, baudos izoliatoriai bei gyvenamosios patalpos, kuriose pareiškėjas gyveno bei atliko nuobaudas ginčui aktualiu laikotarpiu, įrengtos vadovaujantis Kalėjimų departamento direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 „Dėl pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ patvirtintomis taisyklėmis. Minėtame teisės akte nėra nustatyta, kiek ir kokių baldų turi būti patalpoje, tik pažymėta, kad visi baldai pritvirtinami prie grindų ar sienų. Vilniaus pataisos namų kamerų tipo patalpose, baudos izoliatoriuose inventorius atitinka Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 19 d. įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintas materialinio buitinio aprūpinimo normas.

Paaiškina, kad pareiškėjas skundžiamu laikotarpiu VPN administracijai yra pateikęs 1 skundą. Skundas buvo išnagrinėtas, pažeidimų nenustatyta. Daugiau skundų, kuriais būtų skundęsis dėl bausmės atlikimo sąlygų pažeidimų jo atžvilgiu, dėl per mažo gyvenamųjų patalpų, kamerų tipo patalpų, baudos izoliatoriaus patalpos ploto ar blogo kamerų tipo patalpos įrengimo, pareiškėjas nebuvo pateikęs. Apeliaciniame skunde pareiškėjas nurodo, jog jam atliekant bausmę drausminėje grupėje, buvo nepagrįstai skirta tik viena valanda pasivaikščiojimams lauke. Pažymi, kad kamerų tipo patalpose ar baudos izoliatoriuose nuteistieji nėra laikomi įstaigos administracijos valia. Patekimas į šias patalpas priklausė tik nuo pareiškėjo valios, nes pagrindas nuteistajam bausmę atlikti baudos izoliatoriuose ar kamerų tipo patalpose atsiranda padarius nusižengimą ir pažeidus pataisos įstaigos tvarką, numatytą teisės aktuose. Atkreipia dėmesį į BVK 146 straipsnio 2 dalį, kurioje nustatyta, kad baudos ar drausmės izoliatoriuose ir karceriuose laikomiems nuteistiesiems leidžiama kasdien vieną valandą pasivaikščioti. Argumentuodamas dėl neturtinės žalos atlyginimo remiasi Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalimi, CK 6.263 straipsniu, 6.271 straipsnio 1 dalimi ir teigia, kad reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima. Nurodo, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Neturtinės žalos atlyginimo pagrindus, kriterijus nustato CK 6.250 straipsnis. Atlyginimo teisinius pagrindus, kaip žalos atlyginimo dydžio nustatymą, lemia šios žalos prigimtis ir objektas. Neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis, jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. spalio 7 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A520-1267/2013, 2011 m. kovo 30 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A444-669/2011 bei 2012 m. kovo 19 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A438-336/2012 ir pažymi, kad pareiga įrodyti, jog tam tikra žala patirta, tenka pareiškėjui, pareiškėjas taip pat privalo pagrįsti ir įrodyti priežastinį ryšį tarp jo nurodomos žalos ir neteisėtų veiksmų. Vien tik pareiškėjo paaiškinimų apie patirtą neturtinę žalą nepakanka, paaiškinimai turėtų būti patvirtinti kitais tiesioginiais ar netiesioginiais, subjektyviais ar objektyviais įrodymais Pažymi, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas nepagrindžia, kokiais paskaičiavimais jam atsirado neturtinė žala ir nepateikia jokių dokumentų ar teisės aktų, kuriais gali pagrįsti reikalaujamos neturtinės žalos atsiradimo sumą, todėl reikalavimas dėl neturtinės žalos priteisimo yra nepagrįstas ir turi būti atmestas. Vien skundžiamos aplinkybės dėl patalpų ploto negalėjo pareiškėjui sukelti intensyvią ir ilgai trunkančią slogią emocinę būseną, sukeliančią papildomus nepatogumus ir neigiamus išgyvenimus, stipresnius nei tie, kuriuos išgyvena nuteistieji, atlikdami bausmę už inkriminuotą nusikaltimą, tam skirtose pataisos įstaigose.

Pareiškėjas nepateikia skunde įrodymų ir argumentų, jog skunde nurodytos aplinkybės turėjo įtakos jo psichinei sveikatai. Nei VPN Psichologinė tarnyba, nei Sveikatos priežiūros tarnyba nėra nustačiusi su skunde nurodytomis pretenzijomis susijusių psichologinių ar sveikatos pablogėjimų.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas iš esmės kildina iš neteisėtų valdžios institucijos veiksmų neužtikrinant jam tinkamų kalinimo sąlygų Vilniaus pataisos namuose atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija, vertindama pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, pažymi, kad pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Tai reiškia, kad CK 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo galėtų būti tenkinamas nustačius neteisėtus Vilniaus pataisos namų veiksmus, neturtinės žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios neturtinės žalos.

Tam, kad būtų konstatuotas neteisėtumas CK 6.271 straipsnio prasme, reikia nustatyti, jog valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba, nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Pareiškėjas savo reikalavimą priteisti jam 11 000 Lt neturtinės žalos skunde pirmosios instancijos teismui iš esmės grindė tuo, kad kalinimo metu, laikotarpiu nuo 2012 m. birželio 8 d. iki 2013 m. spalio 4 d. (skundo teismui padavimo dienos) Vilniaus pataisos namų administracija neužtikrino minimalaus vienam asmeniui tenkančio ploto kameroje reikalavimo. Taip pat teigė, kad buvo kalinamas nežmoniškomis sąlygomis, trūko inventoriaus, dėl to patyrė didelę neturtinę žalą.

Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs administracinę bylą, pareiškėjo skundą tenkino iš dalies – pripažino, kad buvo pažeista pareiškėjo M. J. teisė Vilniaus pataisos namuose būti kalinamam tokiomis sąlygomis, kad jam būtų užtikrintas teisės aktuose nustatytas minimalus vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos ar kameros plotas. Reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė kaip nepagrįstą. Pareiškėjas, nesutikdamas su šiuo teismo sprendimu, apeliaciniame skunde prašo iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, priteisti pareiškėjui 11 000 Lt neturtinės žalos dėl jo kalinimo žeminančiomis žmogaus orumą sąlygomis bei pažeidžiant galiojančius teisės aktus. Iš apeliacinio skundo matyti, kad pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu dėl to, jog teismas sprendė, kad teisinga satisfakcija pareiškėjui yra teisės būti kalinamam teisės aktus atitinkančiomis sąlygomis pažeidimas ir netenkino jo prašymo priteisti 11 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo.

Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija, EŽTK) 3 straipsnis nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra pažymėjęs, kad Konvencijos 3 straipsnis įtvirtina vieną pagrindinių demokratinės valstybės vertybių, ji įtvirtina absoliutų kankinimo, nežmoniško ar žeminančio elgesio draudimą, toks draudimas nepriklauso nuo aukos elgesio (žr., pvz., 2011 m. sausio 20 d. EŽTT sprendimą byloje Mandic ir Jovic prieš Slovėniją ir jame nurodytą teismo praktiką). EŽTT savo praktikoje taip pat nuolat pabrėžia, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukelia šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje Kudla prieš Lenkiją, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą byloje Valašinas prieš Lietuvą). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje Peers prieš Graikiją, 28524/95).

Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl kalinimo sąlygų Vilniaus pataisos namuose, pirmiausia pažymi, kad EŽTT 2001 m. liepos 24 d. sprendime Valašinas prieš Lietuvą, įvertinęs bendrąsias kalinimo pagal įprastinį režimą sąlygas, konstatavo, kad santykinai mažą plotą, tekusį vienam asmeniui, kompensavo absoliučiais skaičiais vertinti nemaži miegamųjų išmatavimai, kuriuose netrūko nei šviesos, nei oro, bei suteikta judėjimo laisvė. 2006 m. gruodžio 12 d. priimtu sprendimu byloje Živulinskas prieš Lietuvą, 34096/02, EŽTT, atmesdamas pareiškėjo argumentus dėl ploto trūkumo ir Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo, atsižvelgdamas į tai, kad nuteistieji pataisos namuose gali visą dieną laisvai judėti, sportuoti, eiti į darbą, biblioteką, valgyklą ir pan., o gyvenamuosiuose kambariuose turi būti tik nakties metu, be to, kad nenustatyta faktų, jog tiek bendrosios, tiek konkrečios pareiškėjo kalinimo sąlygos būtų nežmoniškos ar žeminančios žmogaus orumą, konstatavo, kad pareiškėjo kalinimo sąlygos nesukėlė jam tokių kančių ar pažeminimo, kurie būtų nežmoniškas ar orumą žeminantys elgesys pagal Konvencijos 3straipsnį.

Be to, EŽTT yra nurodęs, kad tokiose bylose, kai nėra žymiai viršijama kameros perpildymo norma, jog tai būtų galima pripažinti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimu, būtina atsižvelgti į kitas (fizines) kalinimo (suėmimo) vietų sąlygas vertinant, ar asmens laikymo sąlygos nepažeidžia minėto straipsnio nuostatų. Vertintinos tokios sąlygos: galimybė nuošaliai pasinaudoti tualetu, turėti ventiliaciją, gauti natūralios šviesos ir oro, šilumos pakankamumas bei bendrų sanitarinių reikalavimų atitikimas (žr., pvz., 2010 m. balandžio 1 d. sprendimą byloje Gultyayeva prieš Rusiją).

Pagal Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų teisingumo ministro 2010 m. balandžio 26 d. įsakymu Nr.1R-85, 111.1 ir 111.2 punktų nuostatas, iki laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 m. plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas negali būti mažesnis kaip 3,1 kv. m pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus ir Pravieniškių gydymo ir pataisos namus) ir ne mažesnis kaip 3,6 kv. m – pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose.

Iš bylos duomenų nustatyta, kad pareiškėjas Vilniaus pataisos namuose bausmę atliko laikotarpiu nuo 2012 m. birželio 8 d. iki 2013 m. spalio 4 d., iš kurių laikotarpiais nuo 2012 m. spalio 12 d. iki 2012 m. lapkričio 1 d., nuo 2012 m. gruodžio 14 d. iki 2012 m. sausio 3 d. ir nuo 2013 m. sausio 18 d. iki 2013 m. sausio 24 d. pareiškėjas buvo išvykęs į Šiaulių tardymo izoliatorių. Taip pat tam tikrus laikotarpius pareiškėjas jam paskirtas nuobaudas atliko kamerų tipo patalpose ir baudos izoliatoriuose: nuo 2012 m. birželio 21 d. iki 2012 m. birželio 28 d. ir nuo 2012 m. birželio 29 d. iki 2012 m. liepos 4 d. – kamerų tipo patalpoje Nr. 14 (plotas 11,82 kv. m); nuo 2013 m. sausio 16 d. iki 20132013 m. sausio 21 d. ir nuo 2013 m. kovo 8 d. iki 2013 m. kovo 18 d. baudos izoliatoriuje Nr. 2K (plotas 12,75 kv. m); nuo 2013 m. kovo 20 d. iki 2013 m. kovo 27 d. kamerų tipo patalpoje Nr. 12D (plotas 12,17 kv. m); nuo 2013 m. kovo 28 d. iki 2013 m. balandžio 13 d. baudos izoliatoriuje Nr. 2K (plotas 12,75 kv. m); nuo 2013 m. balandžio 12 d. iki 2013 m. balandžio 26 d. ir nuo 2013 m. balandžio 29 d. iki 2013 m. gegužės 1 d. baudos izoliatoriuje Nr. 7K (plotas 10,01 kv. m); nuo 2013 m. gegužės 2 d. iki 2013 m. gegužės 8 d. baudos izoliatoriuje Nr. 4K (plotas 11,98 kv. m); nuo 2013 m. gegužės 9 d. iki 2013 m. gegužės 16 d. ir nuo 2013 m. gegužės 17 d. iki 2013 m. rugpjūčio 16 d. kamerų tipo patalpoje Nr. 14 (plotas 12,72 kv. m); nuo 2013 m. rugpjūčio 16 d. iki 2013 m. rugpjūčio 31 d. baudos izoliatoriuje Nr. 3K (plotas 12,01 kv. m). Minėtose kamerose ir baudos izoliatoriuose įrengta po 3 miegamąsias lovas (b. l. 7–10, 24–25). Byloje nėra jokių duomenų, kad ginčo laikotarpiu minėtose kamerų tipo patalpose ir baudos izoliatoriuose būtų laikoma daugiau asmenų, nei jose įrengta miegamųjų vietų, atsakovas atsiliepime į skundą nurodo, jog visiems be išimties yra suteikiama atskira miegamoji vieta. Taigi iš nurodytų duomenų darytina išvada, kad tik laikotarpiu nuo 2013 m. balandžio 12 d. iki 2013 m. balandžio 26 d. ir nuo 2013 m. balandžio 29 d. iki 2013 m. gegužės 1 d. (18 dienų) pareiškėjui nebuvo užtikrintas minimalaus teisės aktuose nustatyto 3,6 kv. m ploto, tenkančio vienam asmeniui, laikomam kamerų tipo patalpose ar baudos izoliatoriuose, reikalavimas. Likusį laikotarpį (kai pareiškėjas nebuvo išvykęs į Šiaulių tardymo izoliatorių ir neatliko jam paskirtų nuobaudų kamerų tipo patalpose ir baudos izoliatoriuose) pareiškėjas buvo laikomas bendrabučio tipo patalpose. Iš atsakovo pateiktų duomenų, kurių pareiškėjas neginčija, matyti, kad laikotarpiu nuo 2012 m. birželio 8 d. iki 2012 m. birželio 20 d. pareiškėjas bausmę atliko gyvenamoje patalpoje Nr. 306 (plotas 33,46 kv. m, įrengta 10 miegamųjų vietų), joje pareiškėjui teko 3,34 kv. m gyvenamojo ploto, laikotarpiu nuo 2013 m. sausio 25 d. iki 2013 m. spalio 4 d. (išskyrus laikotarpius, kai atliko paskirtas drausmines nuobaudas) – gyvenamoje patalpoje Nr. 406 (plotas 31,72 kv. m, įrengta 11 miegamųjų vietų), joje pareiškėjui teko 2,88 kv. m, kas 79 dienas pažeidė pareiškėjo teisę būti kalinamam 3,1 kv. m ploto, tenkančio vienam asmeniui, laikomam bendrabučio tipo patalpose, patalpoje. Tuo tarpu apeliaciniame skunde pareiškėjas nurodo, kad laikotarpiu nuo 2012 m. liepos 5 d. iki 2013 m. sausio 15 d., priešingai nei nustatė pirmosios instancijos teismas, jis buvo laikomas 2 gyvenamojo korpuso 8 būryje. Šiame korpuse jis gyveno gyvenamojoje patalpoje Nr. 306 (kameros plotas, kaip teigia pareiškėjas, 14 kv. m., įrengta 6 miegamosios vietos).

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. vasario 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-81/2014). Teismas, išsamiai išnagrinėjęs ir įvertinęs pareiškėjo nurodomas reikšmingas faktines aplinkybes, patikrina laisvės atėmimo įstaigų ir jų pareigūnų veiksmų teisėtumą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-2072/2013). Pastebėtina, kad atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS602-84/2013). Pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka laisvės atėmimo vietos administracijai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013, 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-977/2013; 2013 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-197/2013 ir kt.). Taigi nagrinėjamu atveju būtent Vilniaus pataisos namai turi pareigą laikytis Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėse, patvirtintose teisingumo ministro 2010 m. balandžio 26 d. įsakymu, nustatytų reikalavimų ir, atitinkamai, užtikrinti tikslios informacijos pateikimą apie tai. Iš atsakovo pateiktų duomenų negalima tiksliai nustatyti, kurioje patalpoje pareiškėjas buvo laikomas laikotarpiu 2012 m. liepos 5 d. iki 2013 m. sausio 15 d., o Vilniaus pataisos namų 2015 m. sausio 29 d. rašte Nr. 9-624(07) (b. l. 117) nurodyta, kad nustatyti, kiek asmenų skundžiamu laikotarpiu gyveno konkrečiose patalpose neturi galimybės, nes tokie duomenys Vilniaus pataisos namuose nėra kaupiami. Todėl tokie neinformatyvūs duomenys vertintintini kritiškai, o jų turinį teisėjų kolegija vertina pareiškėjo, teigiančio, kad jam nebuvo užtikrinamas 3,1 kv.m plotas, naudai. Taigi pareiškėjas išties minėtą laikotarpį (195 dienas) praleido bendrabučio tipo patalpoje, kurios plotas vienam asmeniui neatitiko reikalavimų, patalpos plotas, be kita ko, buvo užstatytas suimtųjų lovomis ir kitais buitiniais reikmenimis, todėl pareiškėjui tekęs plotas buvo mažas, kuriame jis galėtų judėti, ir nurodytą laikotarpį pareiškėjo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą buvo pažeista.

Atkreiptinas dėmesys, jog apeliaciniame skunde pareiškėjas neturtinę žalą kildino ir iš faktinių aplinkybių, kurių nenurodė pirmosios instancijos teismui ir kurių nenagrinėjo pirmosios instancijos teismas – buvo sužalota pareiškėjo sveikata (kreipėsi į psichiatrą), patalpos ir kameros, kuriose pareiškėjas laikomas, neatitiko santykinės oro drėgmės ir šviesos reikalavimų, pasivaikščioti išleidžiama tik vieną kartą per dieną vienai valandai. Teisėjų kolegija pažymi, jog procesas iš esmės turėtų būti grindžiamas rungimosi principu, šalims suteikiamos vienodos galimybės procese. Šių bei apeliacinį procesą apeliacinės instancijos administraciniame teisme reglamentuojančių teisės normų (ABTĮ 53 str. 3 d., 130 str. 5 d., 138 str. 2 ir 3 d.) analizės pagrindu darytina išvada, kad apeliacinės instancijos teismas tikrina pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas, todėl proceso dalyvis apeliacinės instancijos teisme iš esmės neturi teisės keisti ar pildyti savo skundo reikalavimo pagrindo, suformuluoto ir išnagrinėto pirmosios instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą patikrina tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota to teismo sprendimu. Kitoks anksčiau minėtų teisės normų aiškinimas nesudarytų prielaidų sąžiningo proceso užtikrinimui, kitai proceso šaliai sukurtų teisinio netikrumo ir neaiškumo būseną, nes ji negalėtų būti tikra, jog kita šalis nepateiks jai siurprizo, pakeisdama savo skundo (prašymo) pagrindą, nurodydama naujas aplinkybes, ir tokiu būdų iš esmės paneigtų pirmosios instancijos teismo proceso prasmę. Proceso šalių pareiga elgtis sąžiningai iš esmės nesuderinama su faktinio pagrindo keitimu (papildymu), kai tai nemotyvuotai ir nepagrįstai daroma tik apeliacinės instancijos teisme (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartis administracinė byla Nr. A556-747-2007).

Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodomos aplinkybės, jog atsakovo neteisėtais veiksmais buvo padaryta žala pareiškėjo sveikatai, patalpos ir kameros, kuriose pareiškėjas laikomas, neatitiko santykinės oro drėgmės ir šviesos reikalavimų, pasivaikščioti išleidžiama tik vieną kartą per dieną vienai valandai, galėjo būti nurodytos ir įvertintos pirmosios instancijos teismo. Priežasčių, kodėl šių aplinkybių nenurodė pirmosios instancijos teismui, pareiškėjas nenurodė, todėl dėl naujų pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodomų aplinkybių, iš kurių kildina neturtinę žalą, teisėjų kolegija detaliau nepasisakys ir jų nevertins.

Įvertinusi nurodytus argumentus teisėjų kolegija daro išvadą, kad šiuo atveju teisės aktų reikalavimus atitinkančių kalinimo sąlygų (tam tikro gyvenamojo ploto nesuteikimas), nesudarymas, tiesiogiai lėmė pareiškėjui fizinius nepatogumus, neigiamus dvasinius išgyvenimus bei sudaro pagrindą vertinti, kad šiuo aspektu egzistuoja visos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti institucijos veiksmai – kalinimas pažeidžiant teisės aktais numatytą vienam asmeniui skiriamą plotą, žala – pareiškėjas dėl to patyrė esminių nepatogumų ir kančių, tiesioginis priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir patirtos žalos. Įvertinusi byloje esančią medžiagą, taip pat tai, kad patalpų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, plotas, be kita ko, buvo užstatytas lovomis, teisėjų kolegija sprendžia, jog iš tiesų pareiškėjui tenkantis plotas baudos izoliatoriuje Nr. 7K ir bendrabučio tipo patalpoje Nr. 306 buvo mažas, todėl tam tikrą laikotarpį pareiškėjo teisė į minimalų plotą buvo pažeista. Todėl konstatuotina, jog toks pažeidimas sudarė prielaidas patirti pareiškėjui neigiamus išgyvenimus, sukėlė jam dvasines kančias.

Kita vertus, administracinėje byloje nustatytų aplinkybių visuma nesuteikia pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas jo nurodytu laikotarpiu buvo laikomas žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį, sąlygomis. Byloje nėra pateikta duomenų, kad nagrinėjamu atveju buvimas pažeidžiant nustatytą minimalaus ploto reikalavimą pareiškėjui sukėlė sveikatos sutrikimus, be to, nėra duomenų, kad tokiu būdu atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, išskyrė jį iš kitų subjektų.

Dėl pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo būdo ir dydžio teisėjų kolegija visų pirma pažymi, jog pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje taip pat nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

Pabrėžtina, jog neturtinės žalos dydį pagrindžiančių kriterijų sąrašas nebaigtinis, o kiekvienu konkrečiu atveju pažeidžiama skirtinga įstatymo saugoma teisinė vertybė ir neturtinė žala patiriama individualiai, todėl teismas turėtų spręsti dėl materialios kompensacijos už patirtą neturtinę žalą būdo ir (ar) dydžio, aiškindamasis ir vertindamas individualias bylai svarbias neturtinės žalos padarymo aplinkybes ir kitus faktus, reikšmingus nustatant tokio pobūdžio žalos dydį, atsižvelgdamas į įstatyme bei teismų praktikoje įtvirtintus ir teismo šiuo konkrečiu atveju reikšmingais pripažintus kriterijus. Neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, į pareiškėjo gydymo netinkamomis sąlygomis laikotarpį, ar vienam asmeniui turinti tekti minimali ploto norma buvo pažeista nežymiai, pažeidimo tąsą, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir t. t. Sprendžiant dėl neturtinės žalos dydžio, atsižvelgtina ir į tokias reikšmingas bendro pobūdžio aplinkybes, kaip bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį bei bendruosius teisės principus.

Aiškindama išvardintų nuostatų visumą, kolegija taip pat pažymi, kad kiekvienas žalos dėl nepriimtinomis sąlygomis atlyginimo atvejis yra individualus ir turi būti atsižvelgta į visumą faktinių aplinkybių, esančių konkrečioje administracinėje byloje. Taigi atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Tai reiškia, kad nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl turtinės žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi minėti, tik teismui adresuoti žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijai.

Be to, būtina atsižvelgti į tai, kad asmens teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra garantuota Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje ir ji turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka, nepažeidžiant bendrųjų teisinės valstybės principų, inter alia – teisingumo principo.

Teisingas žalos atlyginimas reiškia ir tai, kad sprendžiant ginčus dėl žalos atlyginimo teismo turi būti nustatytas tikrasis žalos dydis; kai priteisiamas mažesnis už tikruosius nuostolius žalos atlyginimas, lieka iš dalies neapgintos nukentėjusio asmens teisės, kai priteisiamas žalos atlyginimas viršija tikruosius nuostolius, nukentėjęs asmuo nepagrįstai praturtėja skolininko sąskaita – abiem atvejais teisingumo principas yra pažeidžiamas. Taigi neturtinės žalos atlyginimo instituto paskirtis – teisingai kompensuoti patirtą dvasinį skausmą, neigiamus išgyvenimus, nepatogumus ir kt. Teismo pareiga yra nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. liepos 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-357/2008).

Apibendrindama išvardintų nuostatų visumą teisėjų kolegija pažymi, kad kiekvienas žalos dėl nepriimtinomis sąlygomis atlyginimo atvejis yra individualus ir turi būti atsižvelgta į visumą faktinių aplinkybių, esančių konkrečioje administracinėje byloje. Taigi atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva.

Atsižvelgus į tai, kad bendrabučio tipo kamerose Nr. 306 ir Nr. 406 pareiškėjas buvo laikomas 274 dienas ir visą šį laikotarpį jam teko nuo 2,33 kv.m iki 3,04 kv. m gyvenamojo ploto, kad pareiškėjas kalinimo laikotarpiu buvo laikomas pataisos namuose, kuriuose įprastai nuteistieji laikomi bendrabučio tipo patalpose ir turi judėjimo galimybes, kad EŽTT 2006 m. gruodžio 12 d. priimtu sprendimu byloje Živulinskas prieš Lietuvą, 34096/02, atmesdamas pareiškėjo argumentus dėl ploto trūkumo ir Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo, atsižvelgdamas į tai, kad nuteistieji pataisos namuose gali visą dieną laisvai judėti, sportuoti, eiti į darbą, biblioteką, valgyklą ir pan., o gyvenamuosiuose kambariuose turi būti tik nakties metu, be to, kad nenustatyta faktų, jog tiek bendrosios, tiek konkrečios pareiškėjo kalinimo sąlygos būtų nežmoniškos ar žeminančios žmogaus orumą, konstatavo, kad pareiškėjo kalinimo sąlygos nesukėlė jam tokių kančių ar pažeminimo, kurie būtų nežmoniškas ar orumą žeminantys elgesys pagal Konvencijos 3straipsnį, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog teisinga ir pakankama satisfakcija yra teisės būti kalinamam gyvenamojoje patalpoje, kurioje pareiškėjui būtų užtikrintas teisės aktuose nustatytas minimalus vienam asmeniui tenkantis 3,1 kv. m. gyvenamosios patalpos plotas, pažeidimo pripažinimas.

Kita vertus, teisėjų kolegija, atsižvelgusi į tai, kad buvo nežymiai viršijama baudos izoliatoriaus perpildymo norma ir trukmė (18 dienų), kad į kamerų tipo patalpas ir baudos izoliatorius pareiškėjas buvo patalpintas už nuolatinius prasižengimus (b. l. 15-20), į Lietuvoje pažeidimo metu buvusias valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas (minimalios mėnesinės algos, pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus ir pan.), į tai, jog bylai aktualiu laikotarpiu, t. y. nuo 2008 m. sausio 1 d. buvo nustatyta 800 Lt minimali mėnesinė alga (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. gruodžio 17 d. nutarimas Nr. 1368 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“), nuo 2012 m. rugpjūčio 1 d. buvo nustatyta 850 Lt minimali mėnesinė alga (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. birželio 20 d. nutarimas Nr. 718 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“), nuo 2013 m. sausio 1 d. buvo nustatyta 1 000 Lt minimali mėnesinė alga (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. gruodžio 19 d. nutarimas Nr. 1543 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“), į tai, kad nėra duomenų, jog tokiu būdu atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, atsakovas ėmėsi tam tikrų veiksmų, kad pareiškėjui būtų užtikrintos kuo palankesnės kalinimo sąlygos, atsižvelgus į neteisėtais veiksmais pažeistos vertybės pobūdį, į tai, kad pažeidimai nesukėlė realaus pareiškėjo sveikatos sutrikdymo, į kitus minėtus teismų praktikoje įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, teisėjų kolegija daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas patyrė tam tikrą neturtinę žalą, kurios dydis gali būti įvertintas 130 Eur. Taigi, vadovaujantis teisingumo, protingumo principais spręstina, jog šiuo atveju pareiškėjo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė, kad ją būtų galima vertinti pareiškėjo nurodyta suma, t. y. 11 000 Lt (3 185,82 Eur), o dėl nustatyto pažeidimo pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms adekvati priteistina suma yra 130 Eur.

Remdamasi tuo, kas nurodyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas, priteisiant pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, 130 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo M. J. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. kovo 12 d. sprendimo rezoliucinės dalies 2 punktą pakeisti ir jį išdėstyti taip:

„Priteisti pareiškėjui M. J. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, 130 Eur (šimtą trisdešimt eurų) neturtinei žalai atlyginti.“

Likusią pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                                                                       Irmantas Jarukaitis

                                                                                    Romanas Klišauskas

                                                                                    Dainius Raižys