Administracinė byla Nr. eA-1387-624/2019
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01606-2017-6
Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.1
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2019 m. gegužės 22 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (pranešėjas), Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Mildos Vainienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. R. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. sausio 30 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. R. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamam Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos, atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamam Sartų ir Gražutės regioninių parkų direkcijos, atsakovui Zarasų rajono savivaldybei, atstovaujamam Zarasų rajono savivaldybės administracijos, dėl žalos atlyginimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
1. Pareiškėjas V. R. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir Inspekcija), Sartų ir Gražutės regioninių parkų direkcijos (toliau – ir Direkcija) ir Zarasų rajono savivaldybės (toliau – ir Savivaldybė) solidariai 72 115 Eur turtinei žalai atlyginti. Pareiškėjas taip pat prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas.
2. Vilniaus apygardos administracinis teismas, priimdamas pareiškėjo skundą, 2017 m. gegužės 24 d. nutartimi pašalino Inspekciją iš atsakovų; įtraukė byloje atsakovais Lietuvos valstybę, atstovaujamą Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Utenos regiono aplinkos apsaugos departamento (toliau – ir Utenos RAAD) (teisių perėmėjas – Aplinkos apsaugos departamentas prie Aplinkos ministerijos) ir Direkcijos, ir Zarasų rajono savivaldybę, atstovaujamos Zarasų rajono savivaldybės administracijos (toliau – ir Administracija).
3. Pareiškėjas skunde nurodė, kad Vilniaus apygardos teismas 2012 m. spalio 16 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2A-748-565/2012 (toliau – ir Vilniaus apygardos teismo 2012 m. spalio 16 d. sprendimas) įpareigojo pareiškėją savo, Administracijos, Utenos RAAD ir Direkcijos lėšomis nugriauti pareiškėjui nuosavybės teise priklausančius nebaigtus statyti statinius: gyvenamąjį namą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), žemės sklype, kurio kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Gyvenamasis namas), ir pirtį, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančią (duomenys neskelbtini), žemės sklype, kurio kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Pirtis) (toliau – Gyvenamasis namas ir Pirtis kartu vadinami Statiniais). Pareiškėjas įvykdė šį įpareigojimą, nugriovė Statinius ir patyrė 16 000 Eur išlaidų už griovimo ir sutvarkymo darbus. Nustatęs, kad Statiniai nėra pilnai nugriauti, yra likę gruntu užkasti minėtų pastatų pamatai, Zarasų rajono apylinkės teismas 2015 m. gruodžio 16 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-851-420/2015 nutarė taikyti sprendimo neįvykdymo pasekmes ir suteikti teisę Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir Statybos inspekcija) nugriauti Statinius, sutvarkyti statybvietę, išieškant solidariai patirtas išlaidas iš pareiškėjo, Administracijos, Utenos RAAD ir Direkcijos. Vadovaudamasis šia nutartimi antstolis S. O. G. 2016 m. kovo 23 d. priėmė patvarkymą Nr. R2-4370 dėl nebaigtų statyti statinių griovimo, kurio pagrindu 2016 m. balandžio 26 d. buvo pradėtas vykdyti Statinių griovimas. Pagal 2013 m. gruodžio 30 d. preliminarius skaičiavimus, Statinių griovimo bei statybviečių sutvarkymo darbų kaina buvo 3 547,93 Eur. Dėl šių išlaidų paskirstymo lygiomis dalimis po ketvirtadalį pareiškėjas, Administracija, Utenos RAAD ir Direkcija 2016 m. liepos 26 d. pasirašė susitarimą.
4. Pareiškėjas nurodė, kad Statiniai nugriauti ne tik dėl pareiškėjo, bet ir dėl valstybės institucijų kaltės, tai konstatavo ir Vilniaus apygardos teismas 2012 m. spalio 16 d. sprendimu. Dėl neteisėtų atsakovo atstovų priimtų administracinių aktų pareiškėjas patyrė turtinės žalos, kuri pasireiškė nuosavybės teise priklausančio turto praradimu ir tiesioginėmis išlaidomis, vykdant teismo įpareigojimą nugriauti visus administracinių aktų pagrindu pastatytus, tačiau vėliau pripažintus pastatytais neteisėtai Statinius. Nugriovus Statinius pareiškėjui padaryta 96 154 Eur turtinė žala, kurią sudaro Statinių rinkos vertė (80 154 Eur) ir griovimo bei statybvietės sutvarkymo išlaidos (16 000 Eur). Dalis žalos, t. y. patirtos dėl pamatų išardymo, buvo atlyginta solidariai (887 Eur (3 547,93 x 1 / 4)). Pareiškėjo patirtą žalą, kurią sudaro 72 115 Eur, privalo atlyginti atsakovas, t. y. dėl žalos atsiradimo kalti asmenys, tai buvo konstatuota įsiteisėjusiais teismų sprendimais. Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti jos institucijų neteisėtais veiksmais padarytą žalą kyla iš Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio nuostatų ir susijusi su Konstitucinio Teismo doktrinoje pateikiamu teisinio tikrumo ir teisinio saugumo principų aiškinimu.
5. Pareiškėjas nurodė, kad Vilniaus apygardos prokuratūros vyriausiasis prokuroras, ginantis viešąjį interesą, pateikė ieškinį pareiškėjui, Administracijai, Utenos RAAD ir Direkcijai, kuriuo, be kita ko, prašė pripažinti negaliojančiu Administracijos vyriausiosios architektės 2004 m. rugsėjo 13 d. patvirtintą projektavimo sąlygų sąvadą Nr. 164 (toliau – ir Projektavimo sąlygų sąvadas); pripažinti negaliojančiu Administracijos vyriausiosios architektės 2005 m. rugpjūčio 29 d. išduotą statybos leidimą Nr. 44 (toliau – ir Statybos leidimas), Administracijos direktoriaus 2005 m. rugpjūčio 30 d. įsakymą dėl statybos leidimo išdavimo pareiškėjui (toliau – ir Įsakymas); Utenos apskrities viršininko administracijos Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamento (toliau – ir Departamentas) 2007 m. rugsėjo 10 d. pažymą Nr. 114Z-19 (toliau – ir Pažyma), įpareigoti pareiškėją savo ir atsakovų Administracijos, Utenos RAAD ir Direkcijos lėšomis per 3 mėnesius nuo sprendimo įsiteisėjimo nugriauti Statinius. Zarasų rajono apylinkės teismas ieškinį tenkino iš dalies ir panaikino institucijų priimtus neteisėtus aktus. Vilniaus apygardos teismas, pakeitęs pirmosios instancijos teismo sprendimą, ieškinį tenkino visiškai, įpareigodamas visus atsakovus solidariai padengti Statinių griovimo išlaidas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2013 m. birželio 28 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-353/2013 (toliau – ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. birželio 28 d. nutartis) Vilniaus apygardos teismo sprendimą paliko nepakeistą. Įsiteisėjusiais teismų sprendimais buvo konstatuoti institucijų neteisėti veiksmai, už kuriuos valstybė privalo prisiimti atsakomybę. Reikalavimas atlyginti patirtą žalą yra pagrįstas, kadangi teismo sprendimais panaikintų aktų pagrindu, pareiškėjas pagrįstai tikėdamasis, kad turi visus reikalingus dokumentus, statėsi Statinius, tačiau po statybų valdžios institucijų priimti sprendimai buvo pripažinti negaliojančiais, todėl pareiškėjo pastatyti Statiniai buvo nugriauti. Todėl ne tik pareiškėjo, bet ir Administracijos, Utenos RAAD ir Direkcijos neteisėtų dokumentų išdavimas lėmė, kad pareiškėjui atsirado žala. Pareiškėjas nebuvo profesionalus statytojas, todėl neprivalėjo išmanyti įstatymų subtilybes ir ribojimus. Be to, teismas akcentavo, kad negalima aiškinti įstatymų taip, kad visa rizika už neteisėtus valstybės priimtus sprendimus tektų privačiam asmeniui. Tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (pvz., 2011 m. gruodžio 15 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A62-1119/2011), kurioje akcentuojama, kad rūpestingumo pareigų nustatymas, siekiant, kad būtų laikomasi teritorijų planavimo proceso reikalavimų, negali būti aiškinamas kaip valstybei ar savivaldybei tenkančių pareigų perkėlimas privačiam ūkio subjektui, priešingas aiškinimas formuotų visuomenėje visiško nepasitikėjimo valstybe mentalitetą, taip pat sudarytų prielaidas valstybės ar savivaldybės institucijoms ir jų pareigūnams elgtis neatsakingai, neapgalvotai vykdyti Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatyme numatytas pareigas.
6. Pareiškėjas teigė, kad tiesioginis priežastinis ryšys tarp neteisėtų atsakovų veiksmų ir patirtos žalos yra akivaizdus, nes tuo atveju, jei nebūtų priimti pripažinti neteisėtais administraciniai aktai, pareiškėjui nebūtų išduotas Statybos leidimas, jis nebūtų statęs Statinių, kuriuos vėliau privalėjo nugriauti. Pareiškėjas, atlikęs visas būtinas procedūras ir gavęs visus kompetentingų institucijų dokumentus, pagrįstai tikėjosi, kad atsakovų priimtų dokumentų pagrindu jam atsirado teisinės pasekmės, t. y. atsirado teisė pasistatyti statinius, o atsakingi valstybės ir savivaldybės institucijų darbuotojai savo pareigas atliko tinkamai. Atsakovų neteisėti veiksmai konstatuoti Vilniaus apygardos teismo 2012 m. spalio 16 d. sprendimu ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. birželio 28 d. nutartimi. Dėl Statinių griovimo pareiškėjas patyrė 16 000 Eur išlaidų, kurias laiko tiesioginiais nuostoliais, patirtais šalinant statybų, pagal neteisėtai priimtus administracinius aktus, pasekmes ir, pareiškėjo nuomone, turėtų būti priteisti iš tokius aktus priėmusių asmenų. Egzistuoja visos būtinos sąlygos – neteisėti veiksmai, žala ir priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos – viešajai atsakomybei kilti.
7. Atsakovas Zarasų rajono savivaldybė, atstovaujama Zarasų rajono savivaldybės administracijos, atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.
8. Administracija nurodė, kad pareiškėjas Statinius statėsi jam nuosavybės teise priklausančiame miškų ūkio paskirties žemės sklype pagal Statybos leidimą, Projektavimo sąlygų sąvadą ir kitų institucijų išduotus dokumentus. Pareiškėjo įsigyti sklypai yra miškų ūkio paskirties, jiems taikomos specialios naudojimo sąlygos, pareiškėjas šiuos sklypus įsigydamas, žinojo kokie apribojimai yra taikomi tokios paskirties žemės sklypui, todėl kaip statytojas taip pat turi prisiimti iš statybų kilusią riziką. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) yra konstatavęs, kad žalos atlyginimas turi būti siejamas su realiai patirtais nuostoliais ar negautomis pajamomis dėl institucijos pareigūnų neteisėtų veiksmų. Administracija abejoja, ar pareiškėjas turi teisę į turtinės žalos, kurią sudaro neteisėtu būdu pastatytų Statinių rinkos vertė, atlyginimą. Vertinant Administracijos veiksmus žalos atlyginimo kontekste, turi būti įvertinti ir pareiškėjo veiksmai, jo sąžiningumas vykdytų statybų metu. Nekilnojamojo turto registro išraše aiškiai yra ir buvo įvardyta žemės sklypo pagrindinė tikslinė žemės paskirtis – miškų ūkio, taip pat nurodytos visos specialiosios naudojimo sąlygos, todėl laikytina, kad pareiškėjas žinojo apie apribojimus. Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 21 straipsnio nuostatos numato žemės savininkams pareigą naudoti žemę pagal pagrindinę tikslinę paskirtį, naudojimo būdą, pobūdį bei laikytis žemės sklypui nustatytų specialiųjų žemės naudojimo sąlygų, teritorijų planavimo dokumentuose nustatytų reikalavimų. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, kad statybos miško žemėje reikalavimus kompleksiškai nustato Lietuvos Respublikos statybos įstatymas, Lietuvos Respublikos miškų įstatymas, Lietuvos Respublikos žemės įstatymas, o miško žemės naudojimo ribojimai (taip pat statybų leistinumo aspektu) nėra savitiksliai. Pareiškėjas statybas pradėjo 2007 m. liepos mėn., t. y. praėjus 2 metams po Statybos leidimo išdavimo, kai tuo metu jau pradėtos statybos buvo neteisėtos remiantis iki šio laiko priimto ir įsigaliojusio Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d. nutarimo nuostatomis. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2013 m. birželio 28 d. nutartyje konstatavo, kad pagal 2008 m. spalio 30 d. Nekilnojamojo turto registro išrašo duomenis pradėtų statyti Gyvenamojo namo statybos baigtumas buvo tik 8, o Pirties – 12 procentų. Vertindamas visas aplinkybes, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas darė išvadą, kad minėtu nutarimu Konstituciniam Teismui išaiškinus apie negalimumą statyti miško žemėje V. R. negalėjo turėti teisėtų lūkesčių įgyvendinti savo, kaip statytojo teises. Atsižvelgus į formuojamą teismų praktiką dėl asmens sąžiningumo, kuriam civilinės teisės ir pareigos atsirado iš neteisėtu pripažintu administracinio akto, pareiškėjas turėjo ir privalėjo žinoti, jog Žemės įstatymo ir Miškų įstatymo nuostatos draudžia statyti statinius miškų ūkio paskirties žemėje, o įstatymų nežinojimas ar netinkamas jų suvokimas nepateisina jų nevykdymo. Administracijos nuomone, pareiškėjas nepagrindė Statinių sukūrimo išlaidų, nėra aišku, kaip Statinių rinkos vertė nustatyta, šios aplinkybės visiškai nepagrindžia patirtos žalos dydžio, todėl žalos atlyginimas negali būti priteistas. Nustatant, ar yra priežastinis ryšys tarp atsiradusios žalos ir neteisėtų veiksmų, pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, įstatymų leidėjas imperatyviai draudė miškų ūkio paskirties žemėje statyti kitokius statinius nei medienos sandėliai ar kitokie su mišku susiję įrenginiai, todėl tretieji suinteresuoti asmenys jokio teisėto lūkesčio į gyvenamosios paskirties pastatų statybą miškų ūkio paskirties žemėje negalėjo turėti. Šiuo atveju pareiškėjo statyba miško ūkio paskirties žemėje buvo neteisėta ir pareiškėjas neįgijo jokių teisėtų lūkesčių, kurie būtų ginami.
9. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Utenos RAAD atsiliepime skundą prašė jį atmesti.
10. Utenos RAAD nurodė, kad pareiškėjo patirtos 16 000 Eur Statinių griovimo ir susijusios išlaidos nėra tinkamai pagrįstos – prie skundo pridedami kvitai negali būti laikomi tinkamais šias išlaidas detalizuojančiais ir įrodančiais dokumentais. Zarasų rajono apylinkės teismas, kurio nutartimi skunde remiasi pareiškėjas, nagrinėjo antstolio S. O. G. pareiškimą skolininkui, kuriuo byloje buvo pareiškėjas, dėl sprendimo neįvykdymo, o ne vertino ir sprendė dėl būtinųjų solidariosios atsakomybės taikymo sąlygų atsakovams. Nepagrįstas pareiškėjo argumentas, kad atsakovų atsakomybė yra solidari vadovaujantis CK 6.6 straipsnio 3 dalimi, kadangi teismo pripažinti neteisėtai pastatytais Statiniai buvo pastatyti kaip šių atsakovų atliktų neteisėtų veiksmų viseto pasekmė. Pareiškėjo išvardinti administraciniai aktai (Projektavimo sąlygos, Statybos leidimas, Įsakymas ir Pažyma), kurių pripažinimo neteisėtais pasekmė – patirta žala, buvo priimti Savivaldybės ir Utenos apskrities viršininko administracijos Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamento, todėl nepagrįstai reikalaujama solidarios atsakomybės iš Utenos RAAD ir Direkcijos. Utenos RAAD ir Direkcijos atstovai dalyvavo 2005 m. rugpjūčio 5 d. vykusiame Administracijos Nuolatinės statybos komisijos posėdyje, kuriame buvo svarstytas Gyvenamojo namo su priklausiniais atstatomoje sodyboje (duomenys neskelbtini), techninio projekto patikrinimas, tačiau toks Utenos RAAD atstovo dalyvavimas pareiškėjui teisinių pasekmių nesukėlė. Statybos leidimą išdavė Administracija po to, kai Vyriausybės atstovas nenustatė jokių jo neatitikimų įstatymams. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2013 m. birželio 28 d. nutartyje nurodė, kad įstatymo nuostata, jog neteisėtos statybos griovimas vykdomas kaltų asmenų lėšomis, savaime nereiškia, kad jau priimant teismo sprendimą dėl nugriovimo turi būti nustatyti kalti asmenys, jų kaltės dalis, laipsnis. Kadangi pareiškėjas statinius pradėjo statyti po Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d. nutarimo paskelbimo, jam ir tenka atsakomybė dėl vykdytų statybos darbų.
11. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Direkcija atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.
12. Direkcija nurodė, kad žemės sklypas, kuriame kompetentingi subjektai leido Statinių statybas, yra Gražutės regioninio parko teritorijoje, pagrindinė tikslinė žemės sklypo naudojimo paskirtis – miškų ūkio. Pareiškėjas po Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d. nutarimo negalėjo vykdyti Gyvenamojo namo ir Pirties statybos miško žemės sklype. Be to, pagal tuo metu galiojusių teisės aktų reikalavimus pareiškėjas privalėjo kreiptis į Statybos inspekciją, kurios pareigūnai nustatę, kad Statybos leidimas išduotas neteisėtai, galėjo siūlyti apskrities viršininkui kreiptis į teismą su prašymu išduotą statybos leidimą panaikinti arba sustabdyti savivaldybės administracijos direktoriaus (jo įgalioto savivaldybės administracijos tarnautojo) išduoto statybos leidimo galiojimą nuo prašymo panaikinti šį leidimą pateikimo teismui iki teismo sprendimo. Direkcija nesutiko su pareiškėjo apskaičiuotu patirtos žalos dydžiu, teigė, kad prie skundo pridedami kvitai nėra pakankamas pagrindas priteisti prašomas išlaidas už Statinių griovimo ir sutvarkymo darbus.
II.
13. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. sausio 30 d. sprendimu pareiškėjo V. R. skundą atmetė.
14. Teismas prie nagrinėjamos administracinės bylos prijungė civilinę bylą Nr. 2-19-477/2011 (teisminio proceso Nr. 2-54-3-00951-2010-2) (toliau – ir Civilinė byla).
15. Teismas nustatė, kad Administracijos vyriausioji architektė 2004 m. rugsėjo 13 d. patvirtino projektavimo sąlygų sąvadą Nr. 164 (Projektavimo sąlygos). Administracijos direktorius 2005 m. rugpjūčio 30 d. priėmė įsakymą Nr. I-437, kuriuo V. R. išdavė Administracijos vyriausiosios architektės 2005 m. rugpjūčio 29 d. pasirašytą statybos leidimą Nr. (duomenys neskelbtini) (Statybos leidimas). Departamentas 2007 m. rugsėjo 10 d. statytojui V. R. išdavė pažymą Nr. 114Z-19 „Apie nebaigtą statybą (rekonstravimą, kapitalinį remontą) be esminių nukrypimų nuo projekto“ (Pažyma), iš kurios turinio matyti, kad ji išduota pateikti valstybės įmonės Registrų centro Utenos filialui teisinei registracijai ir kuria pažymėtas V. R. Statybos leidimo pagrindu pastatytų Statinių baigtumas, t. y. Gyvenamojo namo – 8 proc., o Pirties – 12 proc.
16. Vilniaus apygardos prokuratūros vyriausiasis prokuroras su 2008 m. lapkričio 4 d. pareiškimu Nr. 7-8-112 kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Projektavimo sąlygas, Įsakymą, Statybos leidimą, Pažymą. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2010 m. spalio 4 d. nutartimi administracinę bylą perdavė nagrinėti Zarasų rajono apylinkės teismui. Zarasų rajono apylinkės teismas 2011 m. liepos 14 d. priėmė sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-19-477/2011 (toliau – ir Zarasų rajono apylinkės teismo 2011 m. liepos 14 d. sprendimas), kuriuo ieškinį tenkino iš dalies: 1) panaikino Projektavimo sąlygų sąvadą, Statybos leidimą, Įsakymą, Pažymą; 2) ieškinio dalį dėl įpareigojimo atsakovui V. R. savo lėšomis nugriauti Gyvenamąjį namą ir Pirtį bei sutvarkyti statybvietę paliko nenagrinėtą; 3) ieškinio dalį įpareigoti atsakovus Administraciją, Utenos RAAD ir Gražutės regioninio parko direkciją savo lėšomis nugriauti Gyvenamąjį namą ir Pirtį bei sutvarkyti statybvietę atmetė. Zarasų rajono apylinkės teismas, be kita ko, konstatavo, kad: priimti administraciniai aktai ir jų pagrindu išduoti statybą leidžiantys dokumentai yra neteisėti, nes juos priimant buvo vadovautasi Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Vyriausybė) 1995 m. gruodžio 22 d. nutarimu Nr. 1608 patvirtintu Statybos privačioje žemėje reglamentu (toliau – ir Statybų privačioje žemėje reglamentas), leidusiu statybas miško žemėje, tačiau nepagrįstai nesivadovauta Miškų įstatyme galiojusiais ir tebegaliojančiais apribojimais statyti miško žemėje; Konstitucinis Teismas 2006 m. kovo 14 d. konstatavo, kad Vyriausybė, Statybų privačioje žemėje reglamente nustatydama galimybę miško žemėje ir kitose ypač vertingose teritorijose statyti naujus, taip pat ir buvusiose sodybvietėse, gyvenamuosius namus, viršijo savo kompetenciją; Statybų privačioje žemėje reglamento 3 punktas, kuriuo leista statyti gyvenamuosius namus miškų ūkio paskirties žemėje, panaikintas Vyriausybės 2007 m. sausio 31 d. nutarimu Nr. 106; dėl tokio trečiojo asmens Vyriausybės neveikimo iki 2007 m. sausio 31 d. nebuvo pagrindo panaikinti V. R. išduotą Statybos leidimą ir stabdyti statybą, o V. R. 2007 m. liepos 16 d. teisėtai pradėjo Gyvenamojo namo ir Pirties statybą; teismas konstatavo, kad, sprendžiant dėl statybos leidimo išdavimo V. R., visos suinteresuotos institucijos nesivadovavo Miškų įstatymu, nors jo turinys jų atstovams buvo žinomas; institucijos (civilinės bylos atsakovai) taip pažeidė teisės aktų, reglamentuojančių statybas miško žemėje, hierarchiją ir nepagrįstai vadovavosi žemesnės galios teisės aktu.
17. Vilniaus apygardos teismas 2012 m. spalio 16 d. sprendimu tenkino ieškovo Vilniaus apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro, ginančio viešąjį interesą, ir trečiojo asmens Vyriausybės apeliacinius skundus ir panaikino Zarasų rajono apylinkės teismo 2011 m. liepos 14 d. sprendimo dalį, kuria dalis prokuroro ieškinio palikta nenagrinėta ir atmesta, ir dėl šios bylos dalies priėmė naują sprendimą, kuriuo įpareigojo V. R. savo, taip pat Administracijos, Utenos RAAD ir Gražutės regioninio parko direkcijos lėšomis per tris mėnesius nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos nugriauti V. R. nuosavybės teise priklausančius nebaigtus statyti statinius, t. y. Gyvenamąjį namą ir Pirtį, kitą sprendimo dalį paliko nepakeistą. Vilniaus apygardos teismas minėtame sprendime, be kita ko, konstatavo, kad: Statybos leidimas V. R. išduotas naujai atstatyti sodybą, buvusią jam priklausančiame žemės sklype; V. R. priklausantis žemės sklypas yra be statinių ir želdinių, galinčių sudaryti sodybą, taip pat nėra teisiškai įformintas kaip sodybinis žemės sklypas, t. y. atsakovui priklausančiame žemės sklype ginčijamų administracinių aktų priėmimo metu nebuvo sodybvietės; V. R. nurodyta aplinkybė, kad žemės sklype yra išlikę buvusių statinių pamatai, neturi reikšmės, nes vien tik statinių pamatų buvimas nesudaro pagrindo konstatuoti, kad žemės sklype yra sodybvietė, o Statybų privačioje žemėje reglamento 3 punktu nereglamentuojamas buvusios sodybos miškų ūkio paskirties žemės sklype atkūrimas; ginčo statybos neleistinos pagal Miškų įstatymo nuostatas; V. R. vykdytoms statyboms negalėjo būti taikomos Saugomų teritorijų įstatymo 20 straipsnio 3 dalies 4 punkto ir Gražutės regioninio parko apsaugos reglamento 26 punkto nuostatos, numatančios galimybę atkurti buvusias sodybas; kadangi V. R. priklausantis sklypas buvo miškų ūkio paskirties, taikytinos specialios teisės normos, reglamentuojančios statybą miškų ūkio paskirties žemėje; ginčijamų administracinių aktų išdavimo metu galiojęs teisinis reglamentavimas nesuteikė V. R. teisės vykdyti naujas statybas jam priklausančiame žemės sklype, todėl jis negalėjo turėti teisėtų lūkesčių realizuoti statytojų teises; Statybų privačioje žemėje reglamento 3 punktą pripažinus prieštaraujančiu Konstitucijai, pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalį negali būti vykdomi sprendimai, pagrįsti teisės aktais, kurie pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai ar įstatymams, jeigu tokie sprendimai nebuvo įvykdyti iki atitinkamo Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo, dėl to V. R. išduotas Statybos leidimas statyti Gyvenamąjį namą ir Pirtį negalėjo būti įgyvendinamas po Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d. nutarimo įsigaliojimo; V. R. teisėtų lūkesčių kaip statytojas negalėjo įgyti ir dėl to, kad Gyvenamąjį namą ir Pirtį pradėjo statyti 2007 m. liepos 16 d., t. y. praėjus daugiau kaip metams po Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d. nutarimo paskelbimo.
18. Teismas nustatė, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, išnagrinėjęs civilinę bylą pagal V. R., Administracijos ir Utenos RAAD kasacinius skundus, 2013 m. birželio 28 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismo 2012 m. spalio 16 d. sprendimą paliko nepakeistą. Dėl neteisėtos statybos padarinių šalinimo priemonių ir jų proporcingumo teismas nurodė, kad tiek V. R. statybą leidžiančių dokumentų išdavimo, tiek statybų faktinio pradėjimo metu galiojo ir tebegalioja Miškų įstatymas, kuriame nustatytas teisinis reglamentavimas neleido statybų miškų ūkio paskirties žemėje, taigi statybų procesas prieštaravo jų draudimui pagal Miškų įstatymą. Byloje buvo nustatyta, kad statybą leidžiantys dokumentai atsakovui V. R. išduoti 2004–2005 m., tuo metu galiojusio Statybos privačioje žemėje reglamento, leidusio statybas miško žemėje, pagrindu. Šiuo nutarimu patvirtinto reglamento 2 punkto nuostata, kad miškų ūkio paskirties žemėje leidžiama statyti ne tik medienos sandėlius bei kitus su mišku susijusius įrenginius, bet ir kitus pastatus, pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d. nutarimu, kuriuo konstatuota, kad Vyriausybė, Statybų privačioje žemėje reglamente nustatydama galimybę miško žemėje ir kitose ypač vertingose teritorijose statyti naujus, taip pat ir buvusiose sodybvietėse, gyvenamuosius namus, viršijo savo kompetenciją. V. R. pradėjo statybas 2007 m. liepos 16 d., t. y. po to, kai aptariamas Vyriausybės nutarimas neteko galios, Konstituciniam Teismui konstatavus jo nuostatų prieštaravimą Konstitucijos ir Miškų įstatymo imperatyviosioms teisės normoms. Konstitucinis Teismas 2011 m. spalio 25 d. nutarime konstatavo, kad Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalyje nustatytu teisiniu reguliavimu įtvirtintas draudimas vykdyti tokius sprendimus, kurie priėmimo metu buvo grindžiami teisės aktais, dar nepripažintais prieštaraujančiais Konstitucijai, ir dėl to buvo preziumuojama, kad jie yra teisėti, ir kurie nebegali būti vykdomi tuo metu, kai įsigalioja Konstitucinio Teismo nutarimas, kuriuo šie teisės aktai pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai. Įsigaliojus Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d. nutarimui, nebegalėjo būti vykdomi statybą leidžiantys dokumentai atsakovo V. R. miško žemėje. Tuo metu jam pradėjus statyti statinius, jis negalėjo pagrįstai tikėtis juos teisėtai pastatyti, todėl yra atsakingas už neteisėtos statybos padarinius. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas vadovavosi savo išaiškinimu, kad įstatymo nuostata, jog neteisėtos statybos griovimas vykdomas kaltų asmenų, o ne statytojo (užsakovo) ar kitų Statybos įstatymo 28 straipsnio 1 dalies 1 punkte išvardytų asmenų lėšomis, jei nėra jų kaltės, tai savaime nereiškia, kad jau priimant teismo sprendimą dėl nugriovimo turi būti nustatyti kalti asmenys, jų kaltės dalis, laipsnis. Jeigu civilinėje byloje nebuvo spręsta dėl asmenų, kurie neteisėtai išdavė statybą leidžiančius dokumentus, kaltės, tai nesudaro kliūties teismui pagal Statybos įstatymo 281 straipsnio 4 dalį įpareigoti užsakovą (statytoją) ar kitą Statybos įstatymo 28 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodytą asmenį savo lėšomis nugriauti statinį. Institucijų, išdavusių neteisėtus statybos dokumentus, kaltės dalis, laipsnis nustatomi tam tikslui, kad būtų išsprendžiamas žalos vykdant neteisėtos statybos padarinių šalinimą atlyginimo klausimas, o byloje nepareikštas reikalavimas atlyginti žalą, sprendžiamas neteisėtos statybos padarinių šalinimo klausimas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo sprendime išdėstytu atsakingų institucijų veiksmų teisiniu įvertinimu, kad jos nepagrįstai delsė priėmus Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d. nutarimą ir nesiėmė veiksmų tam, kad būtų išvengta neteisėtų statybų miško žemėje vykdymo, priėmus minėtą Konstitucinio Teismo nutarimą, statybų teisėtumą, aplinkos apsaugą turinčios užtikrinti institucijos – Administracija, Inspekcija, Utenos RAAD, Gražutės regioninio parko direkcija – neinicijavo atsakovui V. R. išduotų statybą miško žemėje leidžiančių dokumentų panaikinimo.
19. Teismas nustatė, kad V. R., Administracija, Utenos RAAD ir Gražutės regioninio parko direkcija 2016 m. liepos 26 d. sudarė susitarimą „Dėl išlaidų atlyginimo už atliktus statinių griovimo ir statybvietės sutvarkymo darbus (duomenys neskelbtini)“ (toliau – ir Susitarimas), kuriuo šalys, vykdydamos Vilniaus apygardos teismo 2012 m. spalio 16 d. sprendime įtvirtintą įpareigojimą savo lėšomis nugriauti Statinius, susitarė po lygiai, t. y. po ¼ dalį, pasiskirstyti minėto sprendimo, įskaitant ir antstolio vykdymo išlaidas, kurios sudaro 3 547,93 Eur. Šalys Susitarimo 4 punkte nurodė, kad jos „pripažįsta, jog įvykdžius šį susitarimą ir pervedus po 886,98 Eur į antstolio depozitinę sąskaitą, Šalys viena kitai pretenzijų neturės ir ateityje nereikš dėl aukščiau nurodytų aplinkybių“. Teismas nurodė, kad byloje nėra jokių duomenų, kad Susitarimas buvo keičiamas, taip pat dėl to, kad kuri šio susitarimo šalių savo įsipareigojimų nebūtų įvykdžiusi, ar kad juos būtų vykdžiusi netinkamai.
20. Teismas nurodė, kad pareiškėjas prašo priteisti 72 115 Eur turtinę žalą, t. y. Statinių vertę ir jų nugriovimo sąnaudas, kurias kildina iš, jo nuomone, neteisėtų nagrinėjamoje byloje Lietuvos valstybę ir Savivaldybę atstovaujančių institucijų, atitinkamai Utenos RAAD ir Direkcijos bei Administracijos, pareigūnų veiksmų. Nurodo, kad jam neteisėtai buvo išduoti statybą leidžiantys dokumentai (t. y. Projektavimo sąlygų sąvadas, Įsakymu išduotas Statybos leidimas), taip pat Pažyma, kuriuos Zarasų rajono apylinkės teismas 2011 m. liepos 14 d. sprendimu panaikino. Pareiškėjo nuomone, teismų procesiniuose sprendimuose nustatytos ir patvirtintos faktinės aplinkybės bei išaiškinimai sudaro pagrindą konstatuoti, kad jis 72 115 Eur turtinę žalą patyrė dėl Utenos RAAD, Direkcijos ir Administracijos pareigūnų neteisėtų veiksmų, dėl to ši žala turi būti priteista atitinkamai iš Lietuvos valstybės ir Savivaldybės, kurioms minėtos institucijos atstovauja.
21. Teismas nurodė, kad teikiant reikalavimą atlyginti žalą, be kita ko, būtina pagrįsti, jog atsakovų veiklą reglamentuojančiuose teisės aktuose įtvirtintų pareigų neįvykdymas objektyviai lėmė neigiamus padarinius arba buvo žalos priežastis, arba pakankamai prisidėjo prie žalos atsiradimo, kad valstybei ir (ar) savivaldybei tektų atsakomybė. Pareiškėjas reikalavimus grindžia faktinėmis aplinkybėmis, kurios nustatytos ir (arba) konstatuotos įsiteisėjusiais Zarasų rajono apylinkės teismo 2011 m. liepos 14 d. sprendimu, Vilniaus apygardos teismo 2012 m. spalio 16 d. sprendimu, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. birželio 28 d. nutartimi, priimtais Civilinėje byloje. Teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 98 straipsnio 4 dalimi ir nurodė, kad Civilinėje byloje nustatyti faktai, konstatuotos aplinkybės turi prejudicinę reikšmę ir šioje byloje, prejudiciniai faktai iš naujo administracinėse bylose nebeįrodinėjami ir įprasta tvarka nenuginčijami.
22. Teismas rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. birželio 28 d. nutartyje nustatytomis aplinkybėmis ir išvadomis, kad: 1) statybą leidžiantys dokumentai V. R. išduoti 2004–2005 m., tuo metu galiojusio Statybos privačioje žemėje reglamento, leidusio statybas miško žemėje, pagrindu. Šiuo nutarimu patvirtinto reglamento 2 punkto nuostata, kad miškų ūkio paskirties žemėje leidžiama statyti ne tik medienos sandėlius bei kitus su mišku susijusius įrenginius, bet ir kitus pastatus, pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d. nutarimu; 2) V. R. pradėjo statybas 2007 m. liepos 16 d., t. y. po to, kai Statybos privačioje žemėje reglamentas neteko galios, Konstituciniam Teismui konstatavus jo nuostatų prieštaravimą Konstitucijos ir Miškų įstatymo imperatyviosioms teisės normoms, draudžiančioms statybas miško žemėje. Įsigaliojus Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d. nutarimui nebegalėjo būti vykdomi statybą leidžiantys dokumentai V. R. miško žemėje. Tuo metu šiam atsakovui pradėjus statyti statinius (gyvenamąjį namą ir pirtį) jis negalėjo pagrįstai tikėtis juos teisėtai pastatyti, todėl yra atsakingas už neteisėtos statybos padarinius; 3) teisėjų kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo sprendime išdėstytu atsakingų institucijų veiksmų teisiniu įvertinimu, kad jos nepagrįstai delsė priėmus Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d. nutarimą ir nesiėmė veiksmų tam, kad būtų išvengta neteisėtų statybų miško žemėje vykdymo. Priėmus Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d. nutarimą statybų teisėtumą, aplinkos apsaugą turinčios užtikrinti institucijos – Zarasų rajono savivaldybės administracija, Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos, Utenos RAAD, Gražutės regioninio parko direkcija – neinicijavo atsakovui V. R. išduotų statybą miško žemėje leidžiančių dokumentų panaikinimo; 4) byloje nustatytos aplinkybės apie tai, kad V. R. pradėjo statybas, nors jų pradėjimo metu teisinis reglamentavimas draudė statybas miško žemėje, jam turėjo būti žinoma apie tai, kad statybų vykdymas ir statytojo teisių įgyvendinimas yra negalimas, o ginantis viešąjį interesą prokuroras ieškinį dėl statybą leidžiančių dokumentų panaikinimo ir neteisėtos statybos padarinių pašalinimo pateikė teismui 2008 m. lapkričio 5 d., byloje esančio Nekilnojamojo turto registro 2008 m. spalio 30 d. išrašo duomenimis, pradėtų statyti gyvenamojo namo statybos baigtumas sudarė 8 proc., pirties – 12 proc.
23. Teismas, įvertinęs Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. birželio 28 d. nutartyje nustatytas faktines aplinkybes, kurias patvirtina ir surinkti įrodymai, darė išvadą, kad atsakingos institucijos, išduodamos statybą leidžiančius dokumentus V. R., vadovavosi galiojusiu Vyriausybės 1995 m. gruodžio 22 d. nutarime Nr. 1608 (Statybų privačioje žemėje reglamente) įtvirtintu teisiniu reguliavimu, tačiau Konstituciniam Teismui 2006 m. kovo 14 d. priėmus nutarimą ir pripažinus nagrinėjamu atveju aktualų Statybų privačioje žemėje reglamente įtvirtintą teisinį reguliavimą prieštaravusiu Konstitucijai, šių institucijų pareigūnai nepagrįstai delsė inicijuoti V. R. išduotų statybą miško žemėje leidžiančių dokumentų panaikinimą. Teismas vertino, ar toks atsakingų institucijų neveikimas yra priežastiniu ryšiu susijęs su pareiškėjo nurodomos turtinės žalos atsiradimu, o nustatinėdamas tokio priežastinio ryšio (ne)buvimą, įvertino ir tai, kad pareiškėjas V. R. Statinių statybas pradėjo 2007 m. liepos 16 d. (t. y. praėjus daugiau nei metams po to, kai Konstitucinis Teismas priėmė 2006 m. kovo 14 d. nutarimą) ir jog, kaip 2013 m. birželio 28 d. nutartyje konstatavo Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, tuo metu pradėjęs statyti Statinius pareiškėjas V. R. negalėjo pagrįstai tikėtis juos teisėtai pastatyti ir todėl būtent jis yra atsakingas už neteisėtos statybos padarinius.
24. Kadangi pareiškėjas Statinių, kurių vertę ir jų nugriovimo sąnaudas prašo priteisti kaip turtinę žalą, statybas pradėjo 2007 m. liepos 16 d., t. y. žinodamas apie Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d. nutarimą (arba galėdamas ir turėdamas apie tai žinoti, nes Konstitucinio Teismo nutarimai yra skelbiami viešai), ir apie tai, kad jam konkretūs statybą leidžiantys dokumentai išduoti pažeidus Konstituciją ir Miškų įstatymą, teismas konstatavo, kad pareiškėjui jo nurodoma turtinė žala Statinių vertės ir jų nugriovimo sąnaudų pavidalu atsirado dėl jo paties veiksmų, t. y. Statinių statybos vykdymo nepaisant visuotinai žinomų aplinkybių, kad tokios statybos yra neteisėtos. Teismas vertino, kad nustatytos faktinės aplinkybės patvirtina, jog pareiškėjas nagrinėjamu atveju nesielgė sąžiningai, apdairiai ir rūpestingai, byloje nėra jokių duomenų, kad, po to, kai Konstitucinis Teismas 2006 m. kovo 14 d. priėmė nutarimą, pareiškėjas būtų dėjęs pastangas išsiaiškinti, kokią įtaką šis nutarimas turės jo planuojamoms vykdyti statyboms. Būtent toks elgesys, teismo nuomone, būtų sąžiningas ir protingas, o tam, kad pasielgti tokiu būdu, nebuvo būtina būti profesionaliu statytoju. Todėl tai, kad pareiškėjas nebuvo profesionalus statytojas nelaikytina teisiškai reikšminga aplinkybe.
25. Teismas nurodė, kad Statinių griovimo išlaidoms pagrįsti pareiškėjas teismui pateikė: 2015 m. balandžio 24 d. kvitą Nr. 0175668; 2015 m. liepos 28 d. kvitą Nr. 0175671, 2015 m. gegužės 20 d. kvitą Nr. 0175669; 2015 m. birželio 30 d. kvitą Nr. 0175670; 2015 m. balandžio 24 d., 2015 m. gegužės 20 d., 2015 m. birželio 30 d. ir 2015 m. liepos 29 d., 2016 m. gegužės 4 d. darbų perdavimo – priėmimo aktus. Nugriautų Statinių vertei pagrįsti pareiškėjas pateikė 2017 m. kovo 12 d. objektinę, lokalines sąmatas. Teismas pažymėjo, kad aptarti dokumentai surašyti gerokai anksčiau, nei pats pareiškėjas pasirašė 2016 m. liepos 26 d. Susitarimą, kuriuo, be kita ko, įsipareigojo dėl Statinių nugriovimo išlaidų atlyginimo nebereikšti pretenzijų atsakovams, o iš jų turinio nėra aišku, kad kvituose ir atliktų darbų priėmimo – perdavimo aktuose nurodytos sumos susijusios su ginčo Statinių griovimu. Pareiškėjo nugriautų Statinių vertei pagrįsti teismui pateiktos objektinė ir lokalinės sąmatos surašytos 2017 m. kovo 12 d., t. y. praėjus beveik dviem metams nuo Statinių nugriovimo, jos nepasirašytos, o iš jų turinio nėra aišku, kad jos susijusios su ginčo Statiniais. 2017 m. rugsėjo 20 d. vykusio teismo posėdžio metu pareiškėjui buvo išaiškinta teisė ir sudaryta galimybė teikti papildomus įrodymus, pagrindžiančius galbūt patirtą žalą, tačiau kiti, nei paminėti įrodymai, teismui pateikti nebuvo.
26. Teismas, įvertinęs nurodytą pareiškėjo elgesį ir jo pateiktus įrodymus, konstatavo, kad nėra pagrindo teigti, jog pareiškėjo nurodoma turtinė žala apskritai buvo patirta, ir, kad ji galėjo kilti ne dėl paties pareiškėjo aktyvių veiksmų vykdant statybas, o dėl šioje administracinėje byloje Lietuvos valstybę ir Savivaldybę atstovaujančių institucijų, atitinkamai Utenos RAAD ir Direkcijos bei Administracijos, pareigūnų neveikimo laiku neinicijavus pareiškėjui V. R. išduotų statybą miško žemėje leidžiančių dokumentų panaikinimo. Teismas pabrėžė, kad ši išvada reikšminga tik nustatinėjant žalos ir priežastinio ryšio buvimą šioje žalos atlyginimo iš Lietuvos valstybės ir Savivaldybės byloje, o nėra vertinama ir pasisakoma dėl įsiteisėjusiame Vilniaus apygardos teismo 2012 m. spalio 16 d. sprendime įtvirtinto įpareigojimo V. R., Administracijai, Utenos RAAD ir Gražutės regioninio parko direkcijai savo lėšomis nugriauti Statinius ir Susitarimo teisėtumo.
27. Teismas nurodė, kad nors pareiškėjas skundą grindžia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 15 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A62-1119/2011 pateiktais išaiškinimais, tačiau pareiškėjo nurodytos bylos ir nagrinėjamos administracinės bylos ratio decidendi (argumentas, kuriuo grindžiamas sprendimas) nesutampa.
28. Teismas konstatavo, kad tarp Utenos RAAD ir Direkcijos bei Administracijos, pareigūnų veiksmų priimant statybą leidžiančius dokumentus (Projektavimo sąlygų sąvadą, Įsakymu išduotą Statybos leidimą), surašant Pažymą, taip pat neveikimo, t. y. laiku neinicijuojant pareiškėjui V. R. išduotų statybą miško žemėje leidžiančių dokumentų panaikinimo, ir pareiškėjo nurodytos galbūt patirtos turtinės žalos nėra priežastinio ryšio. Pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad yra patyręs skunde nurodyto dydžio turtinę žalą Statinių griovimo išlaidų ir nugriautų Statinių vertės pavidalu. Todėl prašymą iš atsakovų Lietuvos valstybės, atstovaujamos Utenos RAAD ir Direkcijos, ir Savivaldybės, atstovaujamos Administracijos, solidariai pareiškėjui priteisti 72 115 Eur turtinės žalos atlyginimą atmetė, nenustatęs dviejų būtinųjų sąlygų turtinei žalai iš valstybės ir savivaldybės atlyginti – priežastinio ryšio ir žalos. Netenkinęs pareiškėjo skundo, teismas netenkino ir prašymo priteisti bylinėjimosi išlaidas.
III.
29. Pareiškėjas V. R. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. sausio 30 d. sprendimą ir jo skundą tenkinti visiškai.
30. Pareiškėjas teigia, kad esant prejudiciniu Vilniaus apygardos teismo 2012 m. spalio 16 d. sprendimu nustatytai visų, t. y. tiek pareiškėjo, tiek institucijų kaltei, bei visų atsakovų pareigai pašalinti neteisėtos statybos padarinius, teismas neturėjo pagrindo analizuoti, vertinti, ar pareiškėjas turėjo ar neturėjo žinoti apie priimtą Konstitucinio Teismo nutarimą bei šio nutarimo įtaką jo turimam statybos leidimui. Apeliacinės instancijos teismui manant, kad pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindo vertinti pareiškėjo kaltės apimtį dėl vykdytų statybų, pareiškėjas laikosi pozicijos, kad turėjo teisę statyti statinius pagal teisėtai tuo metu išduotą statybos leidimą. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nepagrįstai argumentavo, jog pareiškėjas pats prisiėmė atsakomybę statyti statinius po Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d. nutarimo, kadangi ankstesniuose teismo sprendimuose buvo nustatyta visų atsakovų solidari atsakomybė už neteisėtai pastatytus Statinius, įvertinus visus įrodymus.
31. Pareiškėjas tvirtina, kad valstybės ir savivaldybės institucijų pareigūnai nepagrįstai delsė inicijuoti jam išduotų statybą miško žemėje leidžiančių dokumentų panaikinimą. Toks atsakingų institucijų neveikimas yra priežastiniu ryšiu susijęs su pareiškėjo nurodomos turtinės žalos atsiradimu. Statybos faktiškai buvo pradėtos 2005 m. turint teisėtą statybos leidimą, o prokuroras dėl išduoto dokumento į teismą kreipėsi tik po 1 metų ir 3 mėnesių, taigi pareiškėjas šiuo laikotarpiu turėjo teisėtą, nenuginčytą dokumentą vykdyti statybas. Byloje nėra nei vieno įrodymo, kad institucijos, kurioms keliami didesni atidumo ir rūpestingumo standartai, būtų informavusios pareiškėją dėl rizikos vykdyti statybas, nes yra priimtas Konstitucinio Teismo nutarimas. Atsakovai neneigia, kad jie yra atsakingi ne tik už pamatų nugriovimą, bet ir už statinių nugriovimą. Atsakovai ginčijo tik žalos dydį, neva 16 000 Eur suma yra per didelė, taip pat teigė, kad pareiškėjas griovė savo iniciatyva, nederino sąmatos, dėl to visą atsakomybę dėl susidariusios sumos už griovimo bei statybvietės darbus turėtų prisiimti asmeniškai.
32. Pareiškėjo manymu, tiesioginis priežastinis ryšys tarp neteisėtų atsakovų veiksmų ir pareiškėjo patirtos žalos yra akivaizdus, nes tuo atveju, jei nebūtų priimti pripažinti neteisėtais administraciniai aktai, pareiškėjui nebūtų išduotas statybos leidimas, jis nebūtų statęs Statinių, kuriuos vėliau privalėjo nugriauti.
33. Pareiškėjas teigia, kad vykdant Vilniaus apygardos teismo 2012 m. spalio 16 d. sprendimą pareiškėjas 2015 m. nugriovė Statinius, o vėliau buvo nugriauti pamatai ir sutvarkyta statybvietė. Už atliktus Statinių griovimo darbus pagal paslaugų pirkimo – pardavimo kvitus buvo apmokėta 16 000 Eur iš pareiškėjo asmeninių lėšų, o pamatų griovimo darbus ir statybvietės sutvarkymo išlaidas atsakovai padengė solidariai. Šias išlaidas pareiškėjas laiko tiesioginiais nuostoliais, patirtais šalinant statybų, pagal neteisėtai priimtus administracinius aktus, pasekmes ir, pareiškėjo nuomone, turėtų būti priteisti iš tokius aktus priėmusių asmenų.
34. Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai vertino Susitarimo turinį, nes jame buvo sąlyga, jog dėl Gyvenamojo namo bei Pirties pamatų nugriovimo bei statybvietės sutvarkymo darbų nei viena iš šalių pretenzijų nereikš, t. y. neprašys daugiau už jau atliktus darbus, nei yra sumokėta pagal susitarimą. Taigi Susitarimu nėra aptartas klausimas dėl pareiškėjo patirtų išlaidų, kurias jis asmeniškai patyrė dėl statinių (Pirties ir Gyvenamojo namo) griovimo, statybvietės sutvarkymo. Pirmosios instancijos teismas neteisingai aiškino Susitarimo esmę ir padarė neteisingą išvadą, jog šiuo susitarimu pareiškėjas atsisakė savo reikalavimo į institucijas, jog šios solidariai atlygintų griovimo išlaidas.
35. Pareiškėjas tvirtina, kad į Susitarimą dėl išlaidų padengimo vykdomojoje byloje Nr. 0168/13/01629 netraukė šių jo patirtų 16 000 Eur išlaidų statinių griovimo darbams dėl to, kad dėl išlaidų, patirtų pamatų išardymo darbams, buvo pradėtas išieškojimas iš pareiškėjo, siekiant nedidinti vykdymo išlaidų, kurias būtų turėjęs atlyginti pareiškėjas, siekė kuo greičiau užbaigti vykdomąją bylą. Be to, paties pareiškėjo patirtos 16 000 Eur vykdymo išlaidos nebuvo vykdomosios bylos dalyku, todėl ši suma negalėjo būti įtraukta į Susitarimą, todėl šios aplinkybės pagrindžia pareiškėjo pagrįstą teisę šioje byloje reikalauti žalos atlyginimo iš kaltų asmenų.
36. Pareiškėjas teigia, kad pateikė ne tik mokėjimo kvitus, bet ir darbų priėmimo – perdavimo aktus, kuriuose detalizuoti atlikti darbai, nurodyta darbų atlikimo vieta – sodyba prie (duomenys neskelbtini). Pareiškėjo manymu, pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino pateiktus įrodymus, todėl nepagrįstai padarė išvadą, kad pareiškėjas neįrodė žalos dydžio. Sumai pagrįsti pareiškėjas pateikė ir netiesioginius įrodymus, t. y. lokalines sąmatas, kurios buvo sudarytos vykdomojoje byloje, kuriose nurodytos sumos už statinių griovimą, jei šiuos statinius priverstinai būtų nugriovusi Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija. Pareiškėjas netiesioginiais įrodymais įrodinėjo, jog 16 000 Eur jo patirta suma Statinių griovimo darbams yra reali ir protinga, atitinkanti rinkos kainas. Tačiau pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl šių įrodymų, nors teismas privalėjo vertinti visus įrodymus. Pareiškėjas laikosi nuomonės, kad pagrindė žalos dydį dėl nugriautų Statinių, kadangi kitokių dokumentų, faktų, kurie leistų abejoti šiais įrodymais, byloje kiti atsakovai nepateikė.
37. Pareiškėjas remiasi Europos Žmogaus Teisių Teismo 2018 m. sausio 9 d. sprendime byloje Tumeliai prieš Lietuvą (peticijos Nr. 25545/14) suformuota praktika, taip pat teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nesirėmė jo nurodyta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika panašiose bylose, kur išaiškinta, kad esant atvejui, kai asmuo nebuvo profesionalas, užsiiminėjantis statybomis, tai nebuvo ir nėra jo verslas, kurį vykdant, pareiškėjui būtų tam tikra profesine pareiga žinoti įstatymų subtilybes ir ribojimus dėl galimų statybų, negalima aiškinti įstatymų taip, kad visa rizika už neteisėtus valstybės priimtus sprendimus tektų privačiam subjektui.
38. Pareiškėjas pažymi, kad tikrumas ir teisinis saugumas yra neatsiejami teisinės valstybės principo elementai, jų paskirtis – laiduoti asmens pasitikėjimą savo valstybe ir teise. Pažeidus šiuos konstitucinius principus, nukentėjusysis turi teisę gauti realų ir teisingą atlyginimą. Pareiškėjas mano, kad jo skundas dėl žalos atlyginimo yra pagrįstas, jis įrodė žalos dydį bei priežastinį ryšį tarp neteisėtų atsakovų veiksmų ir žalos. Neteisėti veiksmai jau buvo nustatyti įsitesėjusiais teismo sprendimais, todėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. sausio 30 d. sprendimas naikintinas.
39. Atsakovas Lietuvos, atstovaujama Utenos RAAD (teisių perėmėjas – Aplinkos apsaugos departamentas prie Aplinkos ministerijos) atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.
40. Utenos RAAD nurodo, kad pripažįsta, jog Konstituciniam Teismui priėmus 2006 m. kovo 14 d. nutarimą nei vienos institucijos pareigūnai nesiėmė veiksmų, kad inicijuoti išduotų statybą miško žemėje leidžiančių dokumentų panaikinimą, tačiau tai nėra priežastimi nesilaikyti pareigos kiekvienam Lietuvos Respublikos piliečiui žinoti įstatymus ir laikytis jų nuostatų, todėl palaiko pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentą, kad V. R. statinių statybas pradėjęs 2007 m. liepos 16 d. (t. y. praėjus daugiau nei metams po Konstitucinio Teismo nutarimo) negalėjo pagrįstai tikėtis juos teisėtai pastatyti ir būtent jis yra atsakingas už neteisėtos statybos padarinius. Prokurorui ginant viešąjį interesą pateikus ieškinį teismui statybos sustabdytos nebuvo, taigi pareiškėjas veiksmais leido kilti žalai, kurią prašo priteisti iš institucijų pilna apimtimi, todėl nesielgė sąžiningai, apdairiai ir rūpestingai, nesiaiškino, kokią įtaką Konstitucinio Teismo nutarimas turės jo planuojamoms vykdyti statyboms. Utenos RAAD sutinka su teismo vertinimu atlikus V. R. pateiktus įrodymus statinių griovimo išlaidoms pagrįsti. Teismas sprendime įvertinęs nurodytą V. R. elgesį ir jo pateiktus įrodymus, pagrįstai konstatavo, kad nėra pagrindo teigti, jog V. R. nurodoma turtinė žala apskritai buvo patirta, ir kad ji galėjo kilti ne dėl paties pareiškėjo aktyvių veiksmų vykdant statybas, o dėl šioje administracinėje byloje Lietuvos valstybę ir Savivaldybę atstovaujančių institucijų.
41. Atsakovas Zarasų rajono savivaldybė, atstovaujama Zarasų rajono savivaldybės administracijos, atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.
42. Administracija sutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu pareiškėjo kaltės sprendžiant žalos atlyginimo klausimą, vertinimu, statytojo sąžiningumas statybų metu yra svarbus tiek vertinant kaltės laipsnį, tiek įtaką žalos atsiradimui ar jos dydžiui. Pareiškėjas pirko žemės sklypą ir pirkimo – pardavimo sutartyje buvo nurodyta jo paskirtis – miškų ūkio, taigi jis žinojo, kokie apribojimai yra taikomi, todėl kaip statytojas taip pat turi prisiimti iš statybų kilusią riziką ir negali turėti teisėtų lūkesčių. Pareiškėjas statybą pradėjo gerokai vėliau, nei buvo išduotas Statybos leidimas, prokurorui kreipusis į teismą su ieškiniu, statybų nesustabdė, todėl savo veiksmais turėjo įtakos žalos padidėjimui pats. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi Susitarimu ir sprendė, kad pakartotinis reikalavimo šiuo klausimu reiškimas nepagrįstas. Pareiškėjas jokios informacijos apie galimas papildomas išlaidas prieš pasirašant Susitarimą nepateikė. Neaišku, kaip pareiškėjo pateiktos lokalinės sąmatos nesusiję su Statiniais, nepasirašytos, todėl pagrįstai nuspręsta, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad patyrė skunde nurodytą turtinę žalą.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
43. Byloje nagrinėjamas ginčas kilo dėl turtinės žalos, kurią sudaro Statinių nugriovimo išlaidos bei jų (nugriautų statinių) rinkos vertė, ir kurios atsiradimą pareiškėjas sieja su neteisėtomis Administracijos, Departamento, Utenos RAAD ir Direkcijos pareigūnų veikomis, atlyginimo.
44. Bylos duomenimis, pareiškėjui pagal Administracijos vyriausiosios architektės 2004 m. rugsėjo 13 d. išduotą projektavimo sąlygų sąvadą Nr. 164 parengus statinių projektą (Civilinės bylos I t., b. l. 6–7), Administracijos direktorius 2005 m. rugpjūčio 30 d. įsakymu Nr. I-437 jam išdavė 2005 m. rugpjūčio 29 d. statybos leidimą Nr. 44 (Civilinės bylos I t., b. l. 8–10). Pradėjus vykdyti statybos darbus, Utenos apskrities viršininko administracijos Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamentas 2007 m. rugsėjo 10 d. pareiškėjui V. R. išdavė pažymą Nr. 114Z-19 „Apie nebaigtą statybą (rekonstravimą, kapitalinį remontą) be esminių nukrypimų nuo projekto“, skirtą pateikti valstybės įmonės Registrų centro Utenos filialui teisinei registracijai atlikti, iš kurios turinio matyti, kad pareiškėjo Statybos leidimo pagrindu statomo gyvenamojo namo baigtumas yra 8 proc., pirties – 12 proc., tokio baigtumo statiniai buvo įregistruoti nekilnojamo turto registre (Civilinės bylos I t., b. l. 11–13, 15). Vilniaus apygardos prokuratūros vyriausiais prokuroras, 2008 m. spalio 14 d. gavęs Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos 2008 m. spalio 1 d. raštą Nr. 2-936(2D-15), kuriame, motyvuojant pareiškėjui išduoto statybą leidžiančių dokumentų neteisėtumu, prašoma kreiptis į teismą dėl viešojo intereso gynimo, 2008 m. lapkričio 5 d. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Projektavimo sąlygas, Įsakymą, Statybos leidimą ir Pažymą (Civilinės bylos I t., b. l. 2–5). Vilniaus apygardos administracinis teismas 2010 m. spalio 4 d. nutartimi administracinę bylą perdavė nagrinėti Zarasų rajono apylinkės teismui (Civilinės bylos II t., b. l. 163–164), kuris 2011 m. liepos 14 d. priimtu sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-19-477/2011 pagal Vilniaus apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro ieškinį atsakovams V. R., Administracijai, Inspekcijai, Utenos RAAD, Gražutės regioninio parko direkcijai, tretiesiems suinteresuotiems asmenims A. B. ir Vyriausybei dėl aktų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus ieškinį tenkino iš dalies: panaikino 2004 m. rugsėjo 13 d. Projektavimo sąlygų sąvadą, 2005 m. rugpjūčio 29 d. Statybos leidimą, 2005 m. rugpjūčio 30 d. Įsakymą, 2007 m. rugsėjo 10 d. Pažymą, ieškinio dalį dėl įpareigojimo atsakovui V. R. savo lėšomis nugriauti Gyvenamąjį namą ir Pirtį bei sutvarkyti statybvietę paliko nenagrinėtą, o ieškinio dalį įpareigoti atsakovus Administraciją, Utenos RAAD ir Gražutės regioninio parko direkciją savo lėšomis nugriauti Gyvenamąjį namą ir Pirtį bei sutvarkyti statybvietę atmetė (Civilinės bylos IV t., b. l. 155–166). Vilniaus apygardos teismas 2012 m. spalio 16 d. sprendimu tenkino ieškovo Vilniaus apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro ir trečiojo asmens Vyriausybės apeliacinius skundus ir panaikino Zarasų rajono apylinkės teismo 2011 m. liepos 14 d. sprendimo dalis, kuriomis dalis ieškinio palikta nenagrinėta ir atmesta, ir dėl šios bylos dalies priėmė naują sprendimą, kuriuo įpareigojo atsakovą V. R. savo, taip pat atsakovų Administracijos, Utenos RAAD ir Gražutės regioninio parko direkcijos lėšomis, per tris mėnesius nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos nugriauti atsakovui V. R. nuosavybės teise priklausančius nebaigtus statyti statinius, t. y. Gyvenamąjį namą ir Pirtį, o kitą sprendimo dalį paliko nepakeistą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, išnagrinėjęs civilinę bylą pagal V. R., Administracijos ir Utenos RAAD kasacinius skundus, 2013 m. birželio 28 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismo 2012 m. spalio 16 d. sprendimą paliko nepakeistą (Civilinės bylos V t., b. l. 203–214). Vykdant Vilniaus apygardos teismo 2012 m. spalio 16 d. sprendimo dalį dėl įpareigojimo nugriauti statinius, R., Administracija, Utenos RAAD ir Gražutės regioninio parko direkcija 2016 m. liepos 26 d. sudarė susitarimą „Dėl išlaidų atlyginimo už atliktus statinių griovimo ir statybvietės sutvarkymo darbus (duomenys neskelbtini)“ (e. bylos I t., b. l. 115–116), kuriuo jo šalys susitarė po lygiai, t. y. po ¼ dalį, pasiskirstyti sprendimo vykdymo išlaidas, kurios sudaro 3 547,93 Eur.
45. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundą dėl 72 115 Eur turtinės žalos, kurią sudaro Statinių rinkos vertė ir jų nugriovimo sąnaudos, atsiradusios, kaip nurodo teismas, dėl neteisėtų nagrinėjamoje byloje Lietuvos valstybę ir Savivaldybę atstovaujančių institucijų – Utenos RAAD ir Direkcijos bei Administracijos – pareigūnų veiksmų – išduotų statybą leidžiančių dokumentų (2004 m. rugsėjo 13 d. Projektavimo sąlygų sąvado, Administracijos direktoriaus 2005 m. rugpjūčio 30 d. Įsakymu išduoto 2005 m. rugpjūčio 29 d. Statybos leidimo ir 2007 m. rugsėjo 10 d. Pažymos), skundą atmetė, konstatavęs, kad:
45.1 nustatytos faktinės aplinkybės, t. y. kad pareiškėjas pagal ginčo statybą leidžiančius dokumentus Gyvenamojo namo ir Pirties statybas pradėjo 2007 m. liepos 16 d., t. y. praėjus beveik 2 metams po šių dokumentų išdavimo, iš esmės žinodamas (turėdamas žinoti), kad Konstitucinis Teismas yra priėmęs 2006 m. kovo 14 d. nutarimą, patvirtina, kad jis nagrinėjamu atveju nesielgė sąžiningai, apdairiai ir rūpestingai;
45.2 Statinių griovimo išlaidoms pagrįsti pareiškėjo teismui pateikti įrodymai – kvitai, aktai, sąmata – surašyti gerokai anksčiau nei pats pareiškėjas pasirašė 2016 m. liepos 26 d. Susitarimą, kuriuo, be kita ko, įsipareigojo dėl Statinių nugriovimo išlaidų atlyginimo nebereikšti pretenzijų atsakovams, o iš jų turinio nėra aišku, kad kvituose ir atliktų darbų priėmimo – perdavimo aktuose nurodytos sumos susijusios su ginčo Statinių griovimu. Pareiškėjo nugriautų Statinių vertei pagrįsti teismui pateiktos objektinė ir lokalinės sąmatos surašytos 2017 m. kovo 12 d., t. y. praėjus beveik dviem metams nuo Statinių nugriovimo, jos nepasirašytos, o iš jų turinio nėra aišku, kad jos susijusios su ginčo Statiniais;
45.3 įvertinus nurodytą pareiškėjo elgesį ir jo pateiktus įrodymus, kurie, jo nuomone, turi pagrįsti jam padarytą turtinę žalą, kitų įrodymų ir byloje nustatytų aplinkybių kontekste, konstatuotina, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo teigti, jog pareiškėjo nurodoma turtinė žala apskritai buvo patirta, ir kad ji galėjo kilti ne dėl paties pareiškėjo aktyvių veiksmų vykdant statybas, o dėl šioje administracinėje byloje Lietuvos valstybę ir Savivaldybę atstovaujančių institucijų – Utenos RAAD ir Direkcijos bei Administracijos – pareigūnų neveikimo laiku neinicijavus pareiškėjui V. R. išduotų statybą miško žemėje leidžiančių dokumentų panaikinimo. Ši išvada reikšminga tik nustatinėjant žalos ir priežastinio ryšio buvimą šioje žalos atlyginimo iš Lietuvos valstybės ir Savivaldybės byloje. Šioje byloje nėra vertinama ir pasisakoma dėl įsiteisėjusiame Vilniaus apygardos teismo 2012 m. spalio 16 d. sprendime įtvirtinto įpareigojimo V. R., Administracijai, Utenos RAAD ir Gražutės regioninio parko direkcijai savo lėšomis nugriauti Statinius ir 2016 m. liepos 26 d. Susitarimo teisėtumo;
45.4 pareiškėjo skunde išdėstytas prašymas iš atsakovų Lietuvos valstybės, atstovaujamos Utenos RAAD ir Direkcijos, Savivaldybės, atstovaujamos Administracijos, solidariai pareiškėjui priteisti 72 115 Eur turtinės žalos atlyginimą atmestinas, nenustačius dviejų būtinųjų sąlygų turtinei žalai iš valstybės ir savivaldybės atlyginti – priežastinio ryšio ir žalos. Kiti bylos šalių procesiniuose dokumentuose nurodyti argumentai, teismo nuomone, jie nėra esminiai sprendžiant šią administracinę bylą ir niekaip nekeičia šiame sprendime padarytos išvados, kad pareiškėjo skundas yra nepagrįstas.
46. Paduotame apeliaciniame skunde pareiškėjas teigia, kad: prejudiciniu sprendimu esant nustatytai visų, t. y. tiek pareiškėjo, tiek institucijų, kaltei bei visų atsakovų pareigai pašalinti neteisėtos statybos padarinius, pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo analizuoti, vertinti, ar pareiškėjas turėjo ar neturėjo žinoti apie priimtą Konstitucinio Teismo nutarimą bei šio nutarimo įtaką jo turimam statybos leidimui; teismų sprendimuose buvo konstatuota, kad valstybės institucijos nepagrįstai delsė inicijuoti procesus po priimto Konstitucinio Teismo nutarimo, dėl ko ir buvo spręsta dėl solidarios visų institucijų kaltės ir dėl ko visa našta, eliminuojant institucijų atsakomybę dėl pasekmių, negali būti užkrauta pareiškėjui, ką patvirtina 2018 m. sausio 9 d. Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) sprendimas byloje Tumeliai prieš Lietuvą; pareiškėjas į 2016 m. liepos 26 d. Susitarimą dėl išlaidų padengimo vykdomojoje byloje Nr. 0168/13/01629 netraukė šių jo patirtų 16 000 Eur išlaidų statinių griovimo darbams, kadangi dėl išlaidų, patirtų pamatų išardymo darbams, buvo pradėtas išieškojimas iš pareiškėjo, siekiant nedidinti vykdymo išlaidų, kurias būtų turėjęs atlyginti pareiškėjas, be to, paties pareiškėjo patirtos 16 000 Eur vykdymo išlaidos nebuvo vykdomosios bylos dalyku, todėl ši suma net ir negalėjo būti įtraukta į šį susitarimą; pareiškėjas pagrindė žalos dydį dėl nugriautų statinių, kadangi kitokių dokumentų, faktų, kurie leistų abejoti šiais įrodymais byloje, kiti atsakovai nepateikė.
47. Apeliacinės instancijos teismas, pareiškėjo apeliacinio skundo ribose patikrinęs pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą (ABTĮ 140 str. 1 d.), nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis būtinųjų sąlygų valstybės ir savivaldybės civilinei atsakomybei atsirasti – priežastinio ryšio ir žalos – nebuvimo: CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės, o žalą, atsiradusią dėl savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti savivaldybė iš savivaldybės biudžeto nepaisydama savo darbuotojų kaltės. Šioje teisės normoje įtvirtinta viešoji civilinė atsakomybė, kurios specifika yra ta, kad civilinės atsakomybės subjektas yra ne privatus, bet viešasis asmuo – valstybė arba savivaldybė. Viešajai atsakomybei nustatyti pakanka trijų civilinės atsakomybės sąlygų: 1) valdžios institucijos (jų tarnautojų, pareigūnų) atliktų neteisėtų veiksmų (CK 6.246 str.), 2) asmens patirtos žalos (CK 6.249 str.), 3) neteisėtus veiksmus bei padarytą žalą siejančio priežastinio ryšio (CK 6.247 str.).
48. CK 6.271 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Neteisėti veiksmai – tai veikimas arba neveikimas, bet abiem atvejais jie turi būti neteisėti – prieštarauti teisės aktų (įstatymų, kitų norminių aktų) nuostatoms. Neteisėti veiksmai, kaip civilinės atsakomybės pagal CK 6.271 straipsnį pagrindas, nustatomi pagal tai, ar asmuo turėjo teisinę pareigą ir ar objektyviai ją įvykdė. Pažymėtina, kad neteisėtais veiksmais, dėl kurių atsiranda civilinė atsakomybė, gali būti ne tik tiesiogiai įstatyme ar sutartyje numatytų pareigų nevykdymas ar draudžiamųjų veiksmų atlikimas, bet ir bendro pobūdžio pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai pažeidimas (CK 6.246 str. 1 d.). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje išaiškinta, jog neteisėtumas, kaip viešosios atsakomybės kilimo sąlyga, galėtų pasireikšti tik tada, kai būtų nustatoma, jog valdžios institucijų darbuotojai neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, paviršutiniškai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (žr. 2012 m. rugsėjo 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-2247/2012; kt.). CK 6.249 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Piniginė žalos išraiška yra nuostoliai. Jeigu šalis nuostolių dydžio negali tiksliai įrodyti, tai jų dydį nustato teismas.
49. Atsakomybė dėl valstybės institucijų neteisėtų aktų tenka valstybei, privatus asmuo neturi būti laikomas kaltu dėl neteisėtų valstybės institucijų aktų priėmimo, nebent konkrečiu atveju būtų nustatyta, kad jis žinojo arba turėjo žinoti, jog valstybės institucija ar pareigūnas veikia neteisėtai, tokiu atveju privataus asmens kaltės įrodymais galėtų būti, pavyzdžiui, aiškus teisės aktuose įtvirtintas reguliavimas, kuris asmeniui buvo (turėjo būti) žinomas, privataus asmens veiksmai ginčijamo valdžios institucijų akto priėmimo metu, neteisėti susitarimai su valdžios institucijos atstovais ir pan. (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. kovo 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-101-469/2015; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 gegužės 19 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-578-556/2015).
50. Apeliacinės instancijos teismas iš esmės sutinka su pareiškėjo apeliacinio skundo argumentais, kad civilinėje byloje Nr. 2-19-477/2011 priimtais Zarasų rajono apylinkės teismo 2011 m. liepos 14 d. sprendimu ir Vilniaus apygardos teismo 2012 m. spalio 16 d. sprendimu nustatyti faktai, susiję su šioje byloje dalyvaujančių asmenų veiksmų teisėtumo vertinimu išduodant statybą leidžiančių dokumentus ir kalte sprendžiant neteisėtos statybos padarinių šalinimo klausimą, yra prejudiciniai ir iš naujo neįrodinėjami nagrinėjant administracinę bylą dėl žalos, patirtos dėl neteisėtos statybos padarinių šalinimo, atlyginimo klausimą, kurioje dalyvauja tie patys asmenys (ABTĮ 57 str. 2 d.). Procesas šioje civilinėje byloje nebuvo atnaujintas, todėl pareiškėjo teiginiai, kad pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo analizuoti, vertinti, ar pareiškėjas turėjo ar neturėjo žinoti apie priimtą Konstitucinio Teismo nutarimą bei šio nutarimo įtaką jo turimam statybos leidimui, nėra pagrįsti.
51. Tačiau šiuo aspektu taip pat pažymėtina, kad aplinkybė, jog savivaldybės ir valstybės institucijų atsakomybės dėl neteisėtos statybos padarinių šalinimo susijusiais klausimams civilinėje byloje Nr. 2-19-477/2011 priimtuose sprendimuose nėra skirta daug dėmesio, savaime nesuponuoja jų (savivaldybės ir valstybės) atsakomybės nebuvimo: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. birželio 20 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. e3K-3-250-915/2018, pažymėta, kad pagal tuometę teismų praktiką buvo pripažįstama, jog, nesant byloje reikalavimo nustatyti kaltus asmenis, teismas, spręsdamas dėl statybos pagal neteisėtai išduotą statybą leidžiantį dokumentą padarinių šalinimo, neturi pareigos savo iniciatyva (lot. ex officio) nustatyti kaltų asmenų, kurių lėšomis turi būti šalinami statybos pagal neteisėtai išduotą statybą leidžiantį dokumentą padariniai, nes pagal įstatymą įpareigotas savo lėšomis nugriauti statinį užsakovas (statytojas) vėliau gali kreiptis į teismą dėl griovimui išleistų lėšų priteisimo (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. balandžio 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-196/2013; 2015 m. rugpjūčio 26 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-469-611/2015).
52. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, kasacine tvarka išnagrinėjęs civilinę bylą Nr. 2-19-477/2011 pagal pareiškėjo, Administracijos ir Utenos RAAD kasacinius skundus, 2013 m. birželio 28 d. nutartyje, palikdamas Vilniaus apygardos teismo 2012 m. spalio 16 d. sprendimą nepakeistą, be kita ko, pažymėjo: “ <…> Nagrinėjamoje byloje panaikinus statybą leidžiančius dokumentus pagal juos neteisėtai vykdytos statybos padariniai šalinami pagal Statybos įstatymo 281 straipsnio nuostatas netgi jei ir nebūtų nustatyta statytojo (užsakovo) ir neteisėtus statybos dokumentus išdavusių institucijų kaltės dalis. Šių asmenų kaltės dalis, laipsnis nustatomi tam tikslui, kad būtų išsprendžiamas žalos vykdant neteisėtos statybos padarinių šalinimą atlyginimo klausimas. Nagrinėjamoje byloje nepareikštas reikalavimas atlyginti žalą, sprendžiamas neteisėtos statybos padarinių šalinimo klausimas. Byloje apeliacinės instancijos teismas konstatavo ir atsakovo V. R. kaltę dėl neteisėtų statybų, <…>. Dėl to pripažintinas teisiškai nepagrįstu atsakovo V. R. kasaciniame skunde išdėstytas argumentas, kad jis nėra kaltas dėl statybos pagal neteisėtai išduotus statybą leidžiančius dokumentus ir dėl to negalima taikyti Statybos įstatymo 281 straipsnio 2 dalies 1 punkte įvardyto įpareigojimo nugriauti statinį kaip neteisėtos statybos padarinių šalinimo priemonės. Teisėjų kolegija sutinka ir su pirmosios instancijos teismo sprendime išdėstytu atsakingų institucijų veiksmų teisiniu įvertinimu, kad jos nepagrįstai delsė priėmus Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d. nutarimą ir nesiėmė veiksmų tam, kad būtų išvengta neteisėtų statybų miško žemėje vykdymo. Priėmus Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d. nutarimą statybų teisėtumą, aplinkos apsaugą turinčios užtikrinti institucijos – atsakovai Zarasų rajono savivaldybės administracija, Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos, Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Utenos regiono aplinkos apsaugos departamentas, Gražutės regioninio parko direkcija – neinicijavo atsakovui V. R. išduotų statybą miško žemėje leidžiančių dokumentų panaikinimo. <…>“.
53. Taip pat sutiktina su apeliacinio skundo argumentu, kad nagrinėjamo ginčo kontekste yra reikšmingi Europos Žmogaus Teisių Teismo 2018 m. sausio 9 d. sprendime byloje Tumeliai prieš Lietuvos Respubliką, peticijos Nr. 25545/14, kuriame konstatuotas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 1 Protokolo 1 straipsnio pažeidimas, pateikti išaiškinimai: šioje byloje, kurioje taip pat buvo nagrinėjamas klausimas dėl įpareigojimo nugriauti neteisėtai pastatytus statinius (panaikinus statybą leidžiantį dokumentą), nusprendęs, kad įpareigojimas nugriauti neteisėtai pastatytus statinius atitiko teisėtumo kriterijų ir juo buvo siekiama teisėtų bendrojo intereso tikslų, EŽTT vis dėlto pripažino proporcingumo principo pažeidimą. Teismas priminė, kad gero valdymo principas neturėtų užkirsti galimybės valdžios institucijoms taisyti klaidas, net jei jos padarytos dėl jų pačių nerūpestingumo, tačiau valstybės padarytų klaidų rizika turi tekti pačiai valstybei ir klaidos neturėtų būti taisomos asmenų sąskaita. Teismas nurodė, kad Lietuvos nacionaliniai teismai nesvarstė dėl pareiškėjams uždėtos naštos nugriauti statinius sumažinimo; nepaaiškino, kaip griovimo išlaidos turėjo būti padalytos tarp statytojų (pareiškėjų) ir valstybės institucijų (Molėtų savivaldybės ir Utenos aplinkos apsaugos departamento); neanalizavo pareiškėjų atsakomybės laipsnio, lyginant su kelių valstybės institucijų atsakomybės laipsniu. Teismas konstatavo, kad valstybės institucijos reikšmingai prisidėjo prie pareiškėjų situacijos ir kad pareiškėjams teko tokia pati, jei ne didesnė, našta nei valstybės institucijoms.
54. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas, kaip galima spręsti iš procesinių dokumentų turinio, prašomos atlyginti turtinės žalos atsiradimą sieja ir su Utenos apskrities viršininko administracijos Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamento veika (2007 m. rugsėjo 10 d. pažymos Nr. 114Z-19 „Apie nebaigtą statybą (rekonstravimą, kapitalinį remontą) be esminių nukrypimų nuo projekto“ išdavimu ir neveikimu, todėl byloje nėra tinkamai išspręstas valstybės interesų atstovavimo klausimas: pareiškėjo skundo padavimo metu Utenos apskrities viršininko administracija buvo likviduota. Iki 2014 m. spalio 7 d. galiojo Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2010 m. kovo 10 d. nutarimo Nr. 248 „Dėl apskričių administracijos likvidavimo“ 5.3 punktas, kuris nustatė, kad ginčuose dėl apskričių viršininkų priimtų sprendimų atliekant statybos valstybinės priežiūros, savivaldybės bendrojo, specialiojo teritorijų planavimo dokumentų, detaliųjų planų valstybinės priežiūros funkcijas, valstybei (Lietuvos Respublikos Vyriausybei) atstovauja Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos, jeigu įstatymuose nenustatyta kitaip. Pareiškėjos skundo padavimo metu galiojusio Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. rugsėjo 29 d. nutarimo Nr. 1054 „Dėl valstybės ir Vyriausybės atstovo teismuose nustatymo“ 4.1 punkte buvo nurodyta, kad kitose nei šio nutarimo 3.14.2 ir 3.30 papunkčiuose nurodytose bylose dėl apskričių viršininkų (apskričių viršininkų administracijų) sprendimų atliekant teisės aktuose numatytas funkcijas valstybei atstovauja tos institucijos, kurios atlieka šias funkcijas po apskričių viršininkų administracijų likvidavimo. Teritorijų planavimo valstybinę priežiūrą ir statybos valstybinę priežiūrą atlieka Inspekcija (Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymas 3 str. 1 d. 2 p., 8 str. 1 d.). Atsižvelgiant į pareiškėjo skunde nurodytus Utenos apskrities viršininko administracijos neteisėtus aktą ir veiksmus (neveikimą), galima daryti išvadą, kad valstybei turėtų atstovauti ir Inspekcija.
55. Vertindama apeliacinio skundo argumentus dėl pirmosios instancijos teismo išvadų, susijusių su įrodymų, pagrindžiančių žalos buvimą, nebuvimu, nepagrįstumo, teisėjų kolegija sutinka su pareiškėjo aiškinimu, kad pirmosios instancijos teismas be pagrindo sureikšmino 2016 m. liepos 26 d. Susitarimą nagrinėjamo ginčo kontekste: kaip matyti iš byloje pateiktų įrodymų ir Lietuvos teismų informacinės sistemos Liteko duomenų, Vilniaus apygardos teismo 2012 m. spalio 16 d. sprendimui nustatytu terminu nebuvus įvykdytam, Vilniaus apygardos teismas 2015 m. gegužės 4 d. nutartimi, tenkinęs antstolio S. O. G. prašymą dėl sprendimo vykdymo tvarkos pakeitimo, nustatė naują – trijų mėnesių nuo šios nutarties priėmimo dienos – 2012 m. spalio 16 d. sprendimo įvykdymo terminą, taip pat nutarė, pareiškėjui per šį terminą neįvykdžius Vilniaus apygardos teismo 2012 m. spalio 16 d. sprendimo, leisti jį įvykdyti Inspekcijai. 2015 m. rugsėjo 3 d. antstolis S. O. G. surašė Sprendimo, įpareigojančio skolininką atlikti arba nutraukti tam tikrus veiksmus, neįvykdymo aktą Nr. R7-11789, kuriame nurodė, kad V. R. teismo įpareigojimo nugriauti nebaigtus statyti statinius: gyvenamąjį namą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir pirtį, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančius (duomenys neskelbtini), neįvykdė, nes yra likę nenugriauti šių statinių pamatai, ir kreipėsi į Zarasų rajono apylinkės teismą su prašymu priimti nutartį taikyti neįvykdymo pasekmes. Zarasų rajono apylinkės teismas 2015 m. gruodžio 16 d. nutartimi prašymą tenkino: suteikė teisę Inspekcijai nugriauti V. R. nuosavybės teise priklausančius nebaigtus statyti statinius: gyvenamąjį namą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), žemės sklype, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), ir pirtį, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančią (duomenys neskelbtini), žemės sklype, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), ir sutvarkyti statybvietę, išieškant patirtas su griovimu ir statybvietės sutvarkymu susijusias išlaidas iš V. R., Administracijos, Utenos RAAD ir Gražutės regioninio parko direkcijos. Vykdant šią nutartį, V. R., Administracija, Utenos RAAD ir Gražutės regioninio parko direkcija 2016 m. liepos 26 d. sudarė susitarimą „Dėl išlaidų atlyginimo už atliktus statinių griovimo ir statybvietės sutvarkymo darbus (duomenys neskelbtini)“, iš kurio turinio galima spręsti, kad jo šalys susitarė pasiskirstyti 3 547,93 Eur išlaidas, kurias sudaro išlaidos UAB “Vilniaus betono demontavimo technika” už statinių griovimą ir statybvietės sutvarkymą ir vykdymo išlaidos bei dėl kurių jos Susitarimo 4 punkte nurodė, kad „pripažįsta, jog įvykdžius šį susitarimą ir pervedus po 886,98 Eur į antstolio depozitinė sąskaitą, Šalys viena kitai pretenzijų neturės ir ateityje nereikš dėl aukščiau nurodytų aplinkybių“. Byloje nėra duomenų, kad 2016 m. liepos 26 d. Susitarimu siekta išspręsti visų Vilniaus apygardos teismo 2012 m. spalio 16 d. sprendimo įvykdymo išlaidų, kurias pareiškėjas teigia patyręs iki UAB “Vilniaus betono demontavimo technika” darbų atlikimo ir kurias, atžvelgiant į tai, kad statinius, kuriuos nurodyta nugriauti, sudarė ne tik pamatai, dėl ko pareiškėjas galėjo patirti bei įrodinėja patyręs ir kitas išlaidas (medinių ir kitų konstrukcijų ardymo bei pan.), pateiktais 2015 m. balandžio – liepos mėn. kvitais Nr. 0175668, Nr. 0175669, Nr. 0175670 ir darbų perdavimo – priėmimo aktais. Šiuo aspektu pažymėtina, kad pareiškėjas nepagrindė, kodėl turėtų būti atlygintos jo nurodytos statybvietės tvarkymo išlaidos, kadangi tokius darbus, pagal pateiktus įrodymus, atliko UAB “Vilniaus betono demontavimo technika”.
56. Kitą prašomos atlyginti turtinės žalos dalį sudaro, kaip nurodoma procesiniuose dokumentuose, ¾ dalys 80 154 Eur „Statinių rinkos vertės“. Šios skundo dalies pagrindimas iš esmės nėra nurodytas, dėl ko jos (skundo dalies) išnagrinėjimas iš esmės nėra galimas: iš skundo pagrindo ir jo priedų nėra galima spręsti, kas sudaro „Statinių rinkos vertę“: ar tai apskaičiuota pinigų suma, už kurią galėtų būti perduotas turtas, sudarius sandorį (Lietuvos Respublikos turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo 2 str. 10 d.). Tačiau tokiu atveju turėtų būti pagrįsta, kodėl pareiškėjas, atsižvelgiant į prašomos atlyginti žalos atsiradimo aplinkybes, galėtų pretenduoti į tokio pobūdžio žalos atlyginimą; ar tai lėšų suma, panaudota pastatyti statinius. Tačiau tokiu atveju pareiškėjas nenurodė, kodėl tokių išlaidų nepagrindė prekių ir darbų įsigijimą patvirtinančiais įrodymais, nepagrindė, kodėl, sprendžiant iš su skundu pateiktos objekto sąmatos, prašo atlyginti ir dalies statinių konstrukcijų, kurios, pagal paties pareiškėjo pateiktus įrodymus, buvo išardytos ir išvežtos, vertę.
57. Atsižvelgdama į aptartas aplinkybes, teisėjų konstatuoja, kad yra faktinis ir teisinis pagrindas bylą grąžinti nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui (ABTĮ 144 str. 1 d. 4 p., 146 str. 1 d.). Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas paprastai tikrina priimto pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, o pirmosios instancijos teismas privalo išsamiai, visapusiškai ir objektyviai ištirti ir įvertinti konkrečios bylos faktus, atskleisti bylos esmę ir sprendimu nustatyti, ar pareiškusio skundą asmens teisės ir įstatymų saugomi interesai pažeisti, jei pažeisti, – kokiu teisiniu būdu bei kokia apimtimi gintini (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. sausio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1037-438/2017). Vien tik Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui teisiškai įvertinus reikšmingus faktinius duomenis, kurie nebuvo tirti bei vertinti pirmosios instancijos teisme, būtų pažeista proceso šalies teisė į apeliaciją, o tai lemtų teisės bent kartą apskųsti nepalankų teismo sprendimą instancine teismų sprendimų kontrolės tvarka pažeidimą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-374/2012; kt.).
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija
n u t a r i a:
Pareiškėjo V. R. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. sausio 30 d. sprendimą panaikinti ir bylą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Arūnas Dirvonas
Arūnas Sutkevičius
Milda Vainienė