Pranešėja R. A. Gutauskienė Civilinė byla Nr. 2A-310-71/2012
Teisėja R. Milvydaitė Teisminio proceso Nr. 2-41-3-01699-2010-8
Procesinio sprendimo kategorija 30.12.2.;41.;45.6.;21.4.1.3.;121.21.
(S)
ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2012 m. birželio 4 d.
Šiauliai
Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Reginos Agotos Gutauskienės, teisėjų Rasos Bartašienės, Egidijaus Mockevičiaus,
teismo posėdyje, apeliacine rašytinio proceso tvarka, išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo D. V. apeliacinį skundą dėl Šiaulių rajono apylinkės teismo 2012 m. vasario 6 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovo G. S. ieškinį atsakovams V. V., D. V., A. V., N. V., trečiajam asmeniui I. S. dėl iškeldinimo iš gyvenamosios patalpos bei atsakovės D. V. priešieškinį ieškovui G. S., trečiajam asmeniui I. S. dėl pirkimo – pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia ir restitucijos taikymo.
Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,
n u s t a t ė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas G. S. ieškiniu kreipėsi į Šiaulių rajono apylinkės teismą prašydamas iškeldinti atsakovus V. V., D. V., A. V., N. V. iš ieškovui priklausančių gyvenamųjų patalpų, esančių adresu (duomenys neskelbtini), bei priteisti iš atsakovų bylinėjimosi išlaidas. Atsakovės D. V. priešieškinį prašė atmesti, kadangi atsakovė praleido ieškinio senaties terminą (1 t., 1-2 b. l.). Nurodė, kad 2000 m. gegužės mėn. 29 d. ieškovas G. S. pasirašė su atsakovais D. V. ir V. V. nekilnojamojo turto pirkimo – pardavimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), kurios pagrindu ieškovas įsigijo gyvenamąjį namą su prikrausimais, adresu (duomenys neskelbtini). Po pirkimo – pardavimo sutarties sudarymo ieškovas leido atsakovams D. V. ir V. V. ir jų valkams A. V. ir N. V. toliau gyventi jam priklausančiame name. 2010-09-09 sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) pagrindu ieškovas iš valstybes įsigijo žemes sklypą, esantį (duomenys neskelbtini) rajone ir 2010 metų sausio mėnesį atsakovai buvo informuoti, kad minėtas namas yra parduodamas ir paraginti išsikelti iš atsakovui priklausančių patalpų. Atsakovai nesutiko geranoriškai išsikelti, pažeidė ieškovo kaip teisėto savininko teises, todėl reiškiamas negatorinis ieškinys.
Atsakovė D. V. su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti. Pateiktu priešieškiniu prašė teismo pripažinti pirkimo pardavimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) dėl gyvenamojo namo, garažo, ūkinio pastato, kiemo statinių, esančių adresu (duomenys neskelbtini), niekine ir negaliojančia nuo sudarymo momento 2000-05-29, taikyti restituciją, pripažįstant atsakovei D. V. nuosavybės teisę į minėtus nekilnojamuosius daiktus (1 t., 19-21 b. l.). Atsakovė nurodė, kad dėl 2000 m. susidariusios sunkios atsakovų šeimos finansinės padėties, siekdami, kad nebūtų išvaržytas jų gyvenamasis namas, su jiems gerai pažįstamu asmeniu, V. V. tuometiniu bendradarbiu, G. S., sudarė tariamą ginčo sandorį, t.y. sudarė sutartį tik dėl akių, neketinant sukurti teisinių pasekmių. Sutarties kaina – 5 000 Lt – užrašyta formaliai, nes ginčo nekilnojamojo turto vidutinė rinkos vertė – 14 824 Lt, be to, šalys pagal sutartį nevykdė jokių atsiskaitymų, joje nėra nurodyta jokių konkrečių įsipareigojimų dėl patalpų atlaisvinimo, jų perdavimo pirkėjui. Kadangi sudarytas tariamas sandoris, todėl ir ieškinys dėl atsakovų iškeldinimo turi būti atmestas. Ieškinio senaties termino priešieškiniui pareikšti nepraleistas, kadangi ginčo sandoris pradėtas vykdyti tik 2010 m., pareiškus ieškinį dėl iškeldinimo.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Šiaulių rajono apylinkės teismas 2012 m. vasario 6 d. sprendimu ieškinį tenkino. Iškeldino atsakovus V. V., D. V., A. V. ir N. V., gyvenančius (duomenys neskelbtini), iš ieškovui G. S., priklausančių gyvenamųjų patalpų, esančių (duomenys neskelbtini). Priešieškinį atmetė.
Priteisė iš atsakovų D. V., N. V. V. V., A. V. po 33,25 Lt žyminio mokesčio bei po 350 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti ieškovo G. S. naudai. Priteisė iš atsakovų V. V., A. V. po 46,92 Lt procesinių dokumentų įteikimo išlaidų valstybei (1 t., 185-189 b. l.).
Dėl tariamo sandorio fakto teismas pažymėjo, kad pareiga įrodyti sandorio tariamumą tenka šaliai, kuri šia aplinkybe grindžia savo poziciją byloje, todėl šioje byloje tokia įrodinėjimo pareiga teko atsakovams. Teismas nurodė, kad byloje apklausti liudytojai teigė, kad ginčo sandorį D. V. sudarė tik dėl akių, siekiant išvengti byloje esančiuose VSDFV raštuose fiksuotų skolų išieškojimo, galimai išieškojimą nukreipiant į atsakovų gyvenamąsias patalpas. Iš nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo, 2010-09-09 sutarties, byloje teismas nustatė, kad po ginčo sutarties sudarymo ieškovas jam perleistą nekilnojamąjį turtą įregistravo savo vardu ir valdė jį kaip savo asmeninę nuosavybę, iš valstybės įsigijo ginčo nekilnojamųjų daiktų adresu esantį žemės sklypą. Taigi, teismas sprendė, kad ginčo sutartis buvo realiai vykdoma. Teismas byloje laikė neįrodyta, kad abiejų šalių valia buvo sudaryti tariamą sandorį, t. y. kad buvo abiejų šalių suderinta valia sutartimi nesiekti jokių teisinių padarinių. Priešingai, iš ieškovo aiškinimo teismas sprendė, kad ginčo sutarties sudarymas ir nekilnojamojo turto iš D. V. įgijimas visiškai atitiko jo valią bei interesus ir tą patvirtino tretysis asmuo I. S.. Reikšminga aplinkybe teismas laikė ta, kad atsakovė D. V. į teismą dėl 2000-05-29 sandorio nuginčijimo kreipėsi po daugiau nei dešimt metų nuo ginčo sandorio sudarymo ir tik po to, kai ieškovas padavė teismui ieškinį dėl atsakovų iškeldinimo. Tokiomis faktinėmis bylos aplinkybėms remiantis, teismas konstatavo, kad atsakovė neįrodė, jog ginčijamas sandoris yra tariamasis ir sudarytas tik dėl akių.
Dėl ieškinio senaties taikymo. Iš ginčo sutarties teismas sprendė, kad joje aiškiai nurodyta, jog pagal LR CK 255 str. sutartis per tris mėnesius turi būti įregistruota Žemės ir kito nekilnojamojo turto kadastro ir registro valstybės įmonės Šiaulių filiale, o neįregistravus negalioja. Atsakovė D. V. teisme pripažino, kad apie šią aplinkybę jai buvo žinoma, susipažinus su sutartimi, ją sudarant, tačiau ji negalėjo nurodyti priežasčių, kodėl, tai žinodama, apie tai, ar ieškovas šią pareigą įvykdė ir sutartį įregistravo, ji pasidomėjo tik tada, kai ieškovas kreipėsi į atsakovus dėl išsikėlimo iš ginčo patalpų. Pagal nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo duomenis, teismas konstatavo, jog ginčo sandoris pradėtas vykdyti, t.y. atsirado sandorio pasekmės – 2000-06-06, kai ginčo nekilnojamųjų daiktų nuosavybės teisę ieškovas įregistravo nekilnojamojo turto registre, kurio duomenys pagal įregistravimo metu galiojusio Nekilnojamojo turto registro įstatymo 42 str. yra vieši, o, kilus asmenų ginčui dėl Nekilnojamojo turto registre įregistruoto nekilnojamojo turto ir teisių į jį, nė vienas iš jų negali teisintis nežinojęs Nekilnojamojo turto registro duomenų. Teismas konstatavo, kad vidutinio amžiaus, normaliai rūpestingo, atidaus ir protingo žmogaus suvokimą ir elgesio standartą atitinkanti atsakovė 2000-06-06 turėjo sužinoti apie sandorio įregistravimą bei galimą savo teisės pažeidimą. Minėtą datą teismas laikė ieškinio senaties termino eigos pradžia reikalavimui dėl sandorio pasekmių pareikšti. Priešieškinis teismui paduotas 2010-11-18, t.y. praleidus dešimties metų senaties terminą. Atsižvelgiant į tai, kad tariamojo sandorio faktas nenustatytas, ieškinio senaties terminas atsakovės D. V. reikalavimui dėl sandorio pasekmių pareikšti praleistas, termino atstatyti atsakovė neprašė, teismas svarbių priežasčių terminui atnaujinti nenustatė, o ieškovas prašė taikyti ieškinio senatį, todėl teismas priešieškinį atmetė.
Dėl iškeldinimo. Kadangi tariamo sandorio faktas byloje nenustatytas, priešieškinis atmestas, teismui buvo akivaizdu, kad ieškovas yra ginčo patalpų savininkas. Kad atsakovai gyvena ginčo patalpose byloje niekas iš šalių neneigia. Nors ieškovo atstovė atsiliepime į ieškinį bei teismo posėdžio metu teigė, kad ginčo šalis sieja žodinė panaudos sutartis, tačiau teismas nurodė, kad pagal LR CK 6.629 str. 2 d., 6.478 str. panaudos sutartis ilgesniam kaip vienerių metų terminui turi būti rašytinė, o nekilnojamųjų daiktų panaudos sutartis, sudaryta ilgesniam kaip vienerių metų terminui, prieš trečiuosius asmenis gali būti panaudota tik tuo atveju, jeigu ji įstatymo nustatyta tvarka įregistruota viešajame registre. Iš nurodyto, teismas laikė, kad ieškovo argumentai negali būti grindžiami žodinės sutarties sudarymu, tuo labiau, kad šiuos argumentus patvirtinančių įrodymų ieškovas nepateikė. Teismas laikė, kad ieškovo su atsakovais aplamai nesiejo sutartiniai santykiai ir pažymėjo, kad ieškovas, nebūdamas sutartinių santykių dalyviu, gali naudotis neprievoliniais teisiniais savo teisių gynimo būdais. Reikalavimas iškeldinti atsakovus šiuo atveju nėra prievolinis teisinis teisių gyvenimo būdas (remiamas sutartimi), o daiktinis teisinis teisių gynimo būdas, nes ginama savininko, o ne sutarties dalyvio, teisė. Ji gali būti ginama CK ar kito įstatymo numatytais būdais. Kadangi ieškovas G. S. kreipėsi į atsakovus, prašydamas juos atlaisvinti jam priklausančias patalpas, atsakovai to gera valia nedaro, todėl teismas laikė, kad jo, kaip savininko, teisės pažeidžiamos, jis negali naudotis nuosavybės teise valdomomis patalpomis, todėl jo teisės turi būti ginamos, atsakovai iškeldinami. Kadangi iškeldinimas laikomas pažeistų daiktinių teisių gynimo būdu, ieškovas neprivalo svarstyti dėl atsakovų kaltės, suteikti kitos gyvenamosios patalpos, todėl teismas ieškovo ieškinio reikalavimą tenkino.
Atsakovai nurodė, kad ginčo patalpose yra pastatę naują šildymo katilą, sudėję plastikinius langus, atlikę kitus galimai pagerinančius patalpų būklę darbus, teismas nurodė, kad jie turi teisę kreiptis į teismą dėl galimų nuostolių atlyginimo.
Teismas išsprendė bylinėjimosi išlaidų klausimą.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
Apeliaciniu skundu atsakovė D. V. prašo panaikinti Šiaulių rajono apylinkės teismo 2012 m. vasario 6 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – atsakovės priešieškinį patenkinti, o ieškovo ieškinį atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas (1 t., 191-196b. l.). Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Apeliantė teigia, kad teismas netinkamai taikė LR CK 1.86 str. nuostatas, tinkamai neatsižvelgė į teismų praktiką suformuotą, taikant bei aiškinant šio straipsnio nuostatas;
2. Teismas tinkamai neįvertino aplinkybės, kad atsakovė D. V. susidarius kritinei ir nepalankiai situacijai, bei siekdama išsaugoti sau ir tuo metu buvusiems nepilnamečiams vaikams gyvenamąją patalpą, 2000 m. gegužės mėn. buvo priversta simuliuoti gyvenamosios patalpos perleidimo sandorio sudarymą, t. y., sudaryti tik išorinę teisinio santykio atsiradimo regimybę. Teismas visiškai nepagrįstai vertino byloje esančius įrodymus, nepagrįstai padarė išvadą, kad atsakovė D. V. neįrodė tariamojo sandorio sudarymo fakto bei visiškai nepagrįstai vertino, kad sudarytas sandoris buvo vykdomas. Teismas visiškai nepagrįstai vertino 2000 m. gegužės 29 d. pirkimo pardavimo sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) registravimą 2000 m. birželio 6 d. nekilnojamojo turto registre, kaip sudarytos sutarties vykdymą. Apeliantė teigia, kad 2000 m. gegužės 29 d. pirkimo pardavimo sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) objektai (gyvenamasis namas ir ūkiniai pastatai) nei sutarties sudarymo metu nei vėliau nebuvo faktiškai perduoti ieškovui G. S.. Teismas visiškai nepagrįstai 2000 m. gegužės 29 d. pirkimo pardavimo sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) vykdymą įvardina ieškovo G. S. žemės sklypo pirkimo pardavimo sutarties sudarymą 2010 m. rugsėjo 9 dieną. Nurodo, kad sudarytas sandoris yra tariamasis įrodo ir ieškovo G. S. elgesys bei veiksmai po sandorio sudarymo – dešimt metų nesirūpinimas ir nesidomėjimas 2000 m. gegužės 29 d. pirkimo pardavimo sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) gyvenamuoju namu ir ūkiniais statiniais rodo tik sandorio sudarymą dėl akių, nes jeigu būtų priešingai, toks ieškovo G. S. elgesys neatitiktu protingo, apdairaus, atidaus asmens, nekilnojamojo daikto savininko elgesio kriterijų. Kad sandoris – sudaryta 2000 m. gegužės 29 d. pirkimo pardavimo sutartis Nr. (duomenys neskelbtini) yra tariamasis sandoris, įrodo atsakovų V. elgesys po sandorio sudarymo – atsakovai, po sandorio sudarymo neperdavė ieškovui gyvenamojo namo, nenustojo gyvenamojo namo valdymo, naudojimo, tvarkymo. Teigia, kad nėra paneigtas atsakovės D.. V. teiginys, kad sandorio kaina 5000 Lt nurodyta tik notarės nurodymu, nes faktiškai sandorio sudarymo metu jokie atsiskaitymai nevyko ir nebuvo vykdomi ir sudaryto sandorio kaina itin žema;
4. Apeliantė pažymi, kad atsakovai sandorį pasiūlė sudaryti būtent ieškovui G. S., nes juo pasitikėjo, sandorio sudarymo metu atsakovas V. V. ir ieškovas buvo bendradarbiai, giminystės ryšiais nesusieti asmenys ir kad nesudarytų kreditoriams teisinio pagrindo kelti sudaryto sandorio pripažinimo negaliojančiu (actio Paulina). Teismas nepagrįstai atmetė prašymą šaukti ir apklausti liudytojais atsakovo V. V. bei ieškovo G. S. bendradarbius R. ir A., kurie žino tariamojo sandorio sudarymo aplinkybes, motyvus, tikslus ir priežastis, todėl apeliantė laiko, kad teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles;
5. Teismas, priimdamas ginčijamą teismo sprendimą, netinkamai taikė ieškinio senatį reglamentuojančias teisės normas. Ieškovas G. S. ginčo sandorį realiai pradėjo vykdyti tik 2010 m. pradžioje, kada pareikalavo kad atsakovai išsikeltų iš gyvenamosios patalpos bei pradėjo įgyvendinti kaip statinių savininkas siekiant suformuoti bei išsipirkti pastatams eksploatuoti pagal paskirtį reikalingą žemės sklypą. Vertinant tai, kad tariamasis sandoris yra niekinis sandoris, apeliantė daro išvada, kad šiam reikalavimui pareikšti atsakovė D. V., nėra praleidusi ieškinio senaties termino. Vedina šio išaiškinimo atsakovė ir neteikė prašymo dėl senaties termino atnaujinimo. Teismo padaryta išvada nepagrįsta bei prieštarauja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų senato 2002 m. gruodžio 20 d. nutarimo Nr. 39 nuostatoms.
Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovas G. S. prašo Šiaulių rajono apylinkės teismo 2012 m. vasario 6 d. sprendimą palikti nepakeistą, apeliacinį skundą atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas (2 t., 1-7b. l). Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
Apeliantė yra neteisi teigdama, kad ieškovas sutarties sąlygos nevykdė. Ieškovas nurodo, kad namą pirko šeimai gyventi, galvojo pradėti statybą rekonstrukcijos pagrindu, tačiau ekonominė krizė pakoregavo planus. Laiko, kad 10 metų dar nebuvo praėję nuo pirkimo pardavimo sutarties sudarymo, taip pat nebuvo suėjęs senaties terminas ir apeliantei kreiptis dėl savo tariamos teisės gynimo. Atsakovai ne tik kad nepateikė teismui įrodymų, kad jie rūpinosi žemės sklypu, bet apskritai neatliko jokio veiksmo, kuris patvirtintų, kad atsakovas pretendavo į žemės sklypą, kuris yra po namu ir aplink namą. Gyventojų turto draudimas patvirtina, kad nuo pat pirkimo momento namas buvo ieškovo nekilnojamasis turtas. Apeliantė nenurodė, kurioje dalyje teismas priimdamas sprendimą nesilaikė suformuotos teismų praktikos, kokią materialinę teisės normą teismas pažeidė ar ja nesivadovavo. Iš cituojamų Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutarčių yra išrinktos ir apeliaciniame skunde įrašytos tiktai bendrosios frazės, citatos nepažymėtos, taip pat cituojamose nutartyse parašytos civilinės bylos faktinėmis aplinkybėmis visiškai skiriasi nuo faktinių aplinkybių, nustatytų šioje civilinėje byloje. Apeliantė apeliaciniame skunde bendromis frazėmis aprašė bendrus esminius sandorio požymius, bendras sandorio sudarymo priežastis, rašė apie bendrą šalių valią, civilinių teisių bei pareigų sukūrimą, tačiau nenurodė, kaip šie visi veiksniai atsispindi nagrinėjamoje civilinėje byloje, kokią jie turi ir ar apskritai turi reikšmę. Apeliantė teismui pateikė duomenis apie tai, kad visos jos skolos buvo nurašytos, atitinkamai pateikė įrodymus, kad ji nebuvo skolinga, taip pat apeliantei turėjo būti žinoma, kad nekilnojamojo turto perleidimas, siekiant išvengti skolos sumokėjimo, kreditorių gali būti pripažintas negaliojančiu ir niekiniu. Atsakovai teisių į savo tariamą turtą nepareiškė tol, kol negavo ieškinio dėl iškeldinimo. Atsakovai niekada nesiekė susigrąžinti parduoto nekilnojamojo turto, nepareiškė jokių pretenzijų nei dėl sudarytos pirkimo pardavimo sutarties, nei dėl panaudos sutarties, nei dėl tariamai pagerinto ginčo nekilnojamojo turto. Atsakovų valios pakeitimas, pareiškus ieškinį dėl atsakovų iškeldinimo, negali turėti reikšmės jų laisvai išreikštai valiai 2000-05-29 ir šios aplinkybės negali būti pagrindu pripažinti negaliojančią pirkinio pardavimo sutartį nuo jos sudarymo momento. Mano, kad apeliantė teismui neįrodė nei savo nemokumo, nei realios grėsmės, nei sunkių gyvenimo sąlygų, juo labiau neįrodė, kad būtent šių veiksnių skatinama ji perleido jai priklausiusį nekilnojamąjį turtą. Ginčuose dėl tariamojo sandorio teisinių padarinių taikymo, galioja bendrosios civilinės procesinės įrodinėjimo taisyklės, pareiga įrodyti sandorio tariamumą tenka šaliai, kuri šia aplinkybe grindžia savo poziciją byloje. Šioje byloje tokia įrodinėjimo pareiga teko atsakovams, todėl teismas įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė. Teismas sudarė sąlygas atsakovams ir apeliantei nurodyti visus liudytojus bei juos apklausė teisme, tačiau pirmosios instancijos teismas negalėjo kviesti liudytojų R. ir A., nes apeliantė ir atsakovai pateikė tik liudytojų vardus, nenurodė jų pavardžių ir adresų, todėl dėl šių liudytojų neįvykusios apklausos kalti atsakovai. Teismas teisingai nustatė, kad 2000-06-06 data laikytina ieškinio senaties termino eigos pradžia reikalavimui dėl sandorio pasekmių pareikšti bei teisingai konstatavo, kad priešieškinis teismui paduotas 2010-11-18, t.y. praleidus dešimties metų senaties terminą.
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas atmestinas.
Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal LR CPK 321 straipsnio 1 dalį apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus LR CPK 322 straipsnyje nurodytas išimtis. Apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas yra būtinas. Apeliantė prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, kadangi būtina papildomai apklausti liudytojus. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo pripažinti, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas, kadangi visas aplinkybes, reikšmingas bylai išspręsti, apeliantas turėjo galimybę išdėstyti savo apeliaciniame skunde, o dėl nurodytų liudytojų apklausos pirmosios instancijos teismas šio prašymo netenkino.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (LR CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tik apskųstoje dalyje ir tik analizuojant apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (LR CPK 320 str. 2 d.).
Dėl teismų praktikos taikymo ir įrodymų vertinimo
Apeliantės apeliacinio skundo argumentas, kad teismas netinkamai taikė LR CK 1.86 str. nuostatas, neatsižvelgė į suformuotą teismų praktiką, taikant bei aiškinant šio straipsnio nuostatas, laikytinas nepagrįstu, todėl atmestinas. Apeliantė apeliaciniame neskundė nenurodė, kurioje dalyje teismas priimdamas sprendimą nesilaikė kasacinio teismo praktikos, kokią materialinės teisės normą teismas pažeidė ar ja nesivadovavo. Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliantės apeliaciniame skunde nurodomos Aukščiausiojo teismo nutartys skiriasi faktinėmis bylos aplinkybėmis nuo nagrinėjamos bylos ir cituojamos tik bendros išrinktos nutarčių frazės.
Sandoriai – tai sąmoningi, laisva valia atliekami asmenų veiksmai, kuriais siekiama teisinio rezultato, t. y. jais siekiama sukurti, pakeisti ar panaikinti civilines teises ir pareigas (LR CK 1.63 straipsnio 1 dalis). Sutartis yra dvišalis ar daugiašalis sandoris. Pagal LR CK 6.154 straipsnio 1 dalį sutartimi vienas ar keli asmenys susitaria sukurti, pakeisti ar nutraukti civilinius teisinius santykius, kai vienas ar keli asmenys įsipareigoja kitam asmeniui ar asmenims atlikti tam tikrus veiksmus, o pastarieji įgyja reikalavimo teisę. Civilinėje teisėje pripažįstama, kad civilinių santykių dalyviai, sudarydami sutartis, yra lygūs ir laisvi sukurti civilines teises ir pareigas, t. y. sutarties šalys turi teisę savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises bei pareigas (LR CK 6.156 straipsnio 1 dalis). Sandorių negaliojimo instituto paskirtis – siekti, kad civiliniuose santykiuose būtų užtikrintas teisėtumas. Sandoris pripažįstamas neturinčiu valios trūkumų, kai jį sudariusių asmenų valia, išreikšta išorine išraiškos forma, atitinka tikruosius jų ketinimus. Sutarties sąlygos turi būti aiškinamos, atsižvelgiant į jų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes, į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir kitas reikšmingas aplinkybes. Motyvai, dėl kurių civilinių teisinių santykių subjektai atlieka vienokius ar kitokius teisinę reikšmę turinčius veiksmus, savaime neturi teisinės reikšmės. Aiškinant sutartį taip pat būtina vadovautis LR CK 1.5 straipsnyje įtvirtintais bendraisiais teisės principais tai reiškia, kad sandorio sąlygos turi būti aiškinamos taip, jog aiškinimo rezultatas nereikštų nesąžiningumo vienos iš šalių atžvilgiu. Kasacinis teismas, aiškindamas teisės normas, reglamentuojančias tariamojo sandorio (LR CK 1.86 str.) negaliojimą, nurodė, kad tariamasis sandoris negalioja dėl to, kad jame nėra esminio sandorio elemento – šalių valios pasiekti tam tikrų teisinių padarinių. Toks sandoris yra niekinis (fiktyvus) dėl šalių valios ydingumo, nes sandoryje išreikšta valia nėra tikra ir ji neatitinka tikrųjų šio sandorio šalių ketinimų (LR CK 1.86 straipsnis).
Pagal LR CK 1.86 straipsnio 1 dalį tik dėl akių (neketinant sukurti teisinių padarinių) sudarytas sandoris negalioja. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad bylose dėl sandorių pripažinimo tariamaisiais, būtina išsiaiškinti, ar sandorio dalyviai realiai įgijo atitinkamas civilines teises ir pareigas bei kokia buvo tikroji sandorio šalių valia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. birželio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2008; 2008 m. rugsėjo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-418/2008; 2011 m. sausio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-28/2011). Ginčuose dėl tariamojo sandorio teisinių padarinių taikymo galioja bendrosios civilinės procesinės įrodinėjimo taisyklės, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai laikė, kad pareiga įrodyti sandorio tariamumą tenka šaliai, kuri šia aplinkybe grindžia savo poziciją byloje, tai yra atsakovei (LR CPK 178 straipsnis).
Proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo bei taikymo praktika suformuota ir išplėtota daugelyje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutarčių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. sausio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-13/2009; 2010 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-206/2010, 2010 m. liepos 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-305/2010; kt.). Pagal susiformavusią teismų praktiką, bylose dėl sandorių pripažinimo tariamaisiais, įrodinėjimo dalykas yra dvi pagrindinės faktinių aplinkybių, patvirtinančių ar paneigiančių sandorio fiktyvumą, grupės: pirma, teismai turi nustatyti, ar atsirado sandorio teisinę prigimtį atitinkantys teisiniai padariniai – ar sandorio dalyviai realiai įgijo atitinkamas civilines teises ir pareigas; antra, teismai turi aiškintis, kokia buvo tikroji sandorio šalių valia, jų elgesio motyvai ir tikslai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos2008 m. birželio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2008; 2008 m. rugsėjo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-418/2008).Taigi bylose dėl sandorių pripažinimo tariamaisiais, būtina išsiaiškinti, ar sandorio dalyviai realiai įgijo atitinkamas civilines teises ir pareigas bei kokia buvo tikroji sandorio šalių valia.
Pagal byloje nurodytas ir teismo nustatytas faktines aplinkybes akivaizdu, kad 2000-05-29 sudaryta ieškovo G. S. ir atsakovės D. V. gyvenamojo namo, garažo, ūkinio pastato, kiemo statinių, esančių (duomenys neskelbtini), pirkimo-pardavimo sutartis, patvirtinta notaro, visiškai atitiko abiejų šalių valią, sutartimi buvo siekiama tų pačių teisinių pasekmių: kad gyvenamasis namas su priklausiniais, esantis (duomenys neskelbtini), nuosavybės teisėmis priklausęs atsakovei D. V., taptų ieškovo G. S. nuosavybe (1 t., 10 b. l.). Po 2000-05-29 sutarties sudarymo, ieškovas įregistravo parduotą nekilnojamąjį turtą savo vardu, tai yra pasikeitė nekilnojamojo turto savininkas, buvo pasiekti ir kiti tikslai: 2010-09-09 ieškovas iš valstybės įsigijo ginčo nekilnojamųjų daiktų adresu esantį žemės sklypą (1 t., 8-9 b. l.). Teisėjų kolegija laiko svarbia aplinkybe, tai, kad ieškovas nupirktą iš atsakovės nekilnojamąjį turtą, nepažeisdamas terminų įregistravo Nekilnojamojo turto registre (1 t., 4-6 b.l.). Byloje nėra duomenų, kad po šios sutarties sudarymo, šalys tarėsi dėl įgytos nuosavybės neįregistravimo ar kitokio ieškovo elgesio po šios sutarties sudarymo. Šalis tenkino pasiektas rezultatas. Tai, kad ginčo pardavimo sutarties objektas nei sutarties sudarymo metu, nei vėliau nebuvo faktiškai perduoti ieškovui, nepaneigia ieškovo G. S. sandoriu įgytos nuosavybės. Teismas pažymi, kad ginčo pirkimo – pardavimo sutartis yra atlygintinė (LR CK 6.305 str. 1 d., 6.344 str. 1 d.). Šalys ginčo sutarties 5 punkte nurodė, kad turto pardavimo kaina yra 5 000 Lt ir kad pardavėja gavo iš pirkėjo 5 000 Lt, prieš sudarant sutartį ir tai atsakovė patvirtino savo parašu (1 t., 10 b. l.). Pačioje sutartyje yra neginčijamai patvirtintas sutarties šalių parašais pinigų sumokėjimo ir visiško atsiskaitymo faktas. Pažymėtina ir tai, kad apeliantė neįrodė teiginio kad jokio atsiskaitymo nebuvo. Teisėjų kolegija vertindama šį argumentą, laiko, kad apeliante nepagrįstai apeliuoja į 5000 Lt sutarties kainą, nurodydama, kad ji yra žema ir yra tris kart mažesnė nei rinkos kaina. Tai, kad ginčo sutartyje nebuvo aptartos teisės į žemės sklypą būtiną naudoti statiniams pagal paskirtį bei investicinių čekių perleidimas, nepaneigia ieškovo įgytos nuosavybės fakto. Be to, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2006-01-18 nutartyje civ. byloje Nr. 3K-3-47/2006 yra nurodęs, kad įvykdytas sandoris negali būti laikomas tariamuoju – turinčiu paslėptą (neviešą) šalių suderintą sąlygą – išlygą, kad neturi jokių padarinių.
Atsakovė D. V., sudarydama pirkimo – pardavimo sutartį, turėjo įvertinti tai, kad ieškovas G. S. po sutarties sudarymo ir jos įregistravimo VĮ registrų centre, įgijo nuosavybės teisę iš jos įgytu nekilnojamuoju turtu. Atsakovė nurodė, jog šalys 2000-05-29 sudarė ginčo sandorį, turėdamos tikslą išvengti atsakovų individualios įmonės skolos išieškojimą, galimai nukreipiant išieškojimą į atsakovų gyvenamąsias patalpas. Svarbia aplinkybe teismas laiko tai, kad byloje esantis 2000-12-21 VSDFV Šiaulių skyriaus sprendimas Nr. 2007 patvirtina, kad atsakovai D. V. ir V. V. yra atleidžiami nuo įsiskolinimo VSDF biudžetui nuo 12 418,98 Lt sumos (1 t., 29 b. l.). Byloje nėra jokių įrodymų patvirtinančių, kad atsakovė D. V., po skolos atleidimo, tai yra po 2000-12-21, ėmėsi veiksmų jos nurodomam tariamam sandoriui atstatyti, o priešieškinį pareiškė tik ieškovui pareiškus ieškinį dėl iškeldinimo, todėl yra pagrindas išvadai, kad apeliantė savo tariamai pažeistos teisės negynė nuo pat skolos atleidimo momento, tai yra išnykus aplinkybėms, dėl kurių buvo sudarytas tariamasis sandoris. Todėl aptarti atsakovės veiksmai – ginčo turto perleidimas kitam asmeniui –neatitiko įprastą elgesį asmens, norinčio išvengti turtinės prievolės kreditoriui. Teisėjų kolegija sprendžia, kad atsakovės D. V. elgesys, pasirašant ginčo sutartį, negali būti vertinamas kaip neapdairus, nes nekilnojamojo turto perleidimas, siekiant išvengti skolos sumokėjimo, kreditoriaus gali būti pripažintas negaliojančiu, todėl rizika dėl pasekmių nagrinėjamu atveju tenka atsakovei.
Nepagrįstu laikytinas apeliacinio skundo argumentas, kad tariamą sandorį įrodo paties ieškovo elgesys ir veiksmai po ginčo sandorio sudarymo. Nagrinėjamojoje byloje aplinkybės, kad atsakovai gyvena ginčo name, šalys neginčija. Byloje nėra jokių įrodymų patvirtinančių, kaip šalys po ginčo sandorio sudarymo buvo susitarusios dėl namo naudojimosi sąlygų, todėl tai, kad ieškovas, dešimt metų negynė savo, kaip savininko teisių, nesudaro pagrindo išvadai tariamam sandoriui pagrįsti. Pažymėtina ir tai, kad atsakovų pasiūlyme dėl taikos sutarties sudarymo atsakovai patys nurodo, kad 2000-05-29 sutartimi pardavėme santuokos metu įgytą nekilnojamąjį turtą (1 t., 7 b.l.). Remiantis išdėstytu, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad atsakovė neįrodė, jog ginčijamas sandoris yra tariamas, sudarytas tik dėl akių. Teismas, teisingam ginčo išsprendimui, ištyrė visapusiškai svarbias aplinkybes, pagal įrodymų vertinimo taisykles pilnai ir objektyviai įvertino įrodymus, tinkamai išaiškino ir taikė materialinės ir procesinės teisės normas, todėl padarė teisėtas ir pagrįstas išvadas.
Dėl ieškinio senaties
Apeliacinio skundo argumentas, kad teismas priimdamas ginčijamą teismo sprendimą netinkamai taikė ieškinio senatį reglamentuojančias teisės normas, laikytinas nepagrįstu, todėl atmestinas. Apeliantė netinkamai suvokia ieškinio senaties termino eigos pradžią, todėl nepagrįstai teigia, kad ieškovas G. S. ginčo sandorį realiai pradėjo vykdyti tik 2010 m. pradžioje, kada pareikalavo atsakovų išsikelti iš gyvenamosios patalpos bei pradėjo įgyvendinti kaip statinių savininkas siekiant suformuoti bei išsipirkti pastatams eksploatuoti pagal paskirtį reikalingą žemės sklypą. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad pačioje ginčo sutartyje yra aiškiai aptartas 3 mėnesių nuosavybės teisės įregistravimo faktas. Ieškovui 2000-06-06 įregistravus nuosavybės teisę Nekilnojamojo turto registre, pirmosios instancijos teismas pagrįstai laikė, kad atsakovė 2000-06-06 turėjo žinoti apie sandorio įregistravimą bei galimą savo teisės pažeidimą, todėl 2000-06-06 data yra ieškinio senaties termino eigos pradžia reikalavimui dėl ginčo sandorio pasekmių pareikšti. Pirmosios instancijos išvada, kad atsakovės priešieškinys paduotas praleidus dešimtiems metų senaties terminą, yra teisėta ir pagrįsta. Remiantis išdėstytu, apeliantės argumentas, dėl netinkamai taikyto ieškinio senaties termino, atmestinas.
Dėl liudytojų apklausos
Nepagrįstu laikytinas apeliacinio skundo argumentas, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė atsakovų atstovo prašymą iškviesti į teismo posėdį ir apklausti atsakovo V. V. bei ieškovo G. S. bendradarbius R. ir A., kurie žino tariamojo sandorio sudarymo aplinkybes.
Bylos duomenys patvirtina, kad 2011-05-31 parengiamojo posėdžio metu atsakovų atstovas prašė teismo iškviesti eilę liudytojų. Šiaulių rajono apylinkės teismas 2011-05-31 nutartimi nutarė apklausti byloje liudytojus J. V., G. R., B. B., V. T., E. B., A. R., L. L., O. O. (1 t., 48-49 b.l.). Paskutinio 2012-01-17 teismo posėdžio metu atsakovų atstovas po liudytojų apklausos pareiškė prašymą apklausti R. ir A., kurie kartu vykdami su atsakovu į darbą galėjo girdėti sandorio sudarymo aplinkybes. 2012-01-17 teismo posėdžio protokolas patvirtina, kad prašomų apklausti liudytojų nei pavardžių, nei adresų atsakovai nenurodė. Remiantis išdėstytu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė prašymą apklausti nurodytus asmenis, pagrįstai nurodė, kad parengiamųjų posėdžių metu tokio prašymo nebuvo ir pagrįstai laikė, kad naujų liudytojų iškvietimas tik užvilkintų bylos nagrinėjimą.
Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr.3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010, ir kt.).
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmos instancijos teismas teisingai aiškino ir taikė materialinės bei procesinės teisės normas, ir priėmė pagrįstą bei teisėtą sprendimą, todėl jis paliktinas nepakeistas, nes tenkinti apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais pagrindo nėra (LR CPK 326 str. 1d. 1p.).
Dėl iškeldinimo
Apeliaciniame skunde nėra argumentų dėl iškeldinimo, todėl teisėjų kolegija dėl to nepasisako.
Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinėje instancijoje
Atmetus atsakovės apeliacinį skundą, priteistinos ieškovui 1000,00 Lt bylinėjimosi išlaidos už atsiliepimo paruošimą į apeliacinį skundą apeliacinėje instancijoje (2 t., 8, 9 b. l.).
Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
n u t a r i a :
Šiaulių rajono apylinkės teismo 2012 m. vasario 6 dienos sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš atsakovų D. V., N. V., V. V., A. V. po 250 Lt (du šimtus penkiasdešimt Lt) išlaidų, advokato pagalbai apeliacinėje instancijoje apmokėti ieškovo G. S. naudai.
Kolegijos pirmininkė Regina Agota Gutauskienė
Teisėjai Rasa Bartašienė
Egidijus Mockevičius