Civilinė byla Nr. 3K-3-55-378/2016

Teisminio proceso Nr. 2-69-3-19390-2013-8

Procesinio sprendimo kategorijos:

1.3.2.1; 1.3.2.4; 1.3.2.7.1; 2.5.10.5.2.4;

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. sausio 8 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Gražinos Davidonienės (pranešėja), Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Vasarienės,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo E. J. kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. balandžio 14 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro ieškinį atsakovams E. J., uždarajai akcinei bendrovei „Pikunda“ dėl nuostolių priteisimo regreso tvarka.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1. Byloje sprendžiama dėl transporto priemonės, neapdraustos privalomuoju civilinės atsakomybės draudimu, savininkės ir jos valdytojo solidariosios atsakomybės draudikų biurui, atlyginusiam šios transporto priemonės padarytą žalą.
2. Ieškovas prašė teismo priteisti solidariai iš atsakovų 678 Eur (2340,98 Lt) nuostoliams atlyginti, 5 proc. metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Jis nurodė, kad 2011 m. vasario 1 d. Lenkijoje atsakovo E. J. vairuojamas automobilis „Scania R 124 LA“ (valstybinis Nr. EZV 475), nuosavybės teise priklausantis atsakovei UAB „Pikunda“, eismo įvykio metu padarė žalą kitam automobiliui. Lietuvoje registruota transporto priemonė „Scania R 124 LA“ nebuvo apdrausta Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (toliau – ir TPVCAPDĮ) reikalavimus atitinkančiu transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu. Lenkijos nacionalinis draudikų biuras atlygino eismo įvykio metu padarytą žalą ir pateikė 2875,73 Lenkijos zlotų (678 Eur) reikalavimą ieškovui. Sumokėjęs Lenkijos nacionaliniam draudikų biurui reikalaujamą sumą, ieškovas prašo dėl padarytos ir administruotos žalos išmokėtą sumą iš atsakingo už žalos padarymą asmens (atsakovo E. J.) arba asmens, neįvykdžiusio pareigos sudaryti transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį (atsakovės UAB „Pikunda“).

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

3. Kauno apylinkės teismas 2014 m. rugsėjo 4 d. sprendimu tenkino ieškinį, priteisė solidariai iš atsakovų 678 Eur nuostoliams atlyginti, 5 proc. metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme (2013 m. lapkričio 21 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, paskirstė bylinėjimosi išlaidas. Teismas nurodė, kad Lietuvos Respublikoje registruota transporto priemonė „Scania R 124 LA“ nebuvo apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu; byloje įrodymais nepatvirtinta, kad atsakovas E. J. dirbo pas atsakovę UAB „Pikunda“, nes pagal Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos duomenų bazės išrašą eismo įvykio metu (2011 m. vasario 1 d.) atsakovas E. J. dirbo UAB „Geschel transporte“. Atsakovui E. J. nepateikus darbo sutarties ir nesant Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – „Sodra“) duomenų apie jo įdarbinimą pas atsakovę UAB „Pikunda“, teismas negalėjo prieiti prie išvados, kad buvo susiklostę E. J. ir UAB „Pikunda“ darbo teisiniai santykiai. Kadangi atsakovas E. J. teismo posėdžio metu pripažino savo kaltę dėl eismo įvykio, tai teismas sprendė, kad yra visos sąlygos jo civilinei atsakomybei kilti. Teismas taip pat pripažino, kad kyla ir atsakovės UAB „Pikunda“, kaip transporto priemonės savininkės, atsakomybė, bet ne dėl žalos padarymo, o pareigos apdrausti automobilį transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu nevykdymo. Teismas konstatavo, kad atsakovų solidarioji atsakomybė kyla ne CK 6.279 straipsnio, o TPVCAPDĮ 4 straipsnio pagrindu.
4. Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal atsakovo E. J. apeliacinį skundą, 2015 m. balandžio 14 d. nutartimi Kauno apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 4 d. sprendimą paliko nepakeistą. Kolegija nurodė, kad pirmosios instancijos teismas, priteisdamas žalos atlyginimą, pagrįstai vadovavosi TPVCAPDĮ 23 straipsniu. Kolegija pažymėjo, kad atsakovas E. J. pagal TPVCAPDĮ 4 straipsnio 3 dalies normą neturėjo teisės naudoti privalomuoju draudimu neapdrausto automobilio, nepriklausomai nuo automobilio naudojimo pagrindo. Taigi, tiek automobilio savininko, tiek jo valdytojo atsakomybė atsirado iš TPVCAPDĮ 4 straipsnio reikalavimų nevykdymo. Kolegija padarė išvadą, kad, atsakovams pažeidus TPVCAPDĮ 4 straipsnio draudžiamųjų ir imperatyviųjų teisės normų reikalavimus ir dėl tokių pažeidimų ieškovui padarius žalą, pirmosios instancijos teismas pagrįstai jiems taikė solidariąją atsakomybę.
5. Kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad atsakovas E. J. neįrodė buvęs atsakovės UAB „Pikunda“ darbuotoju. Kolegija sprendė, kad darbdavio ir darbuotojo darbo santykių negalima įrodinėti atsakovės UAB „Pikunda“ vadybininkės (D. Š.) parodymais, tachografo kortelėmis, nes to neleidžia civiliniame procese taikomi rungtyniškumo ir šalių lygiateisiškumo principai (CPK 177 straipsnio 3 dalis, 197 straipsnis). Dėl to nelegalus atsakovo darbas negali jam sukurti jo norimų  padarinių. 
6. Priimdama procesinį sprendimą, kolegija nesivadovavo atsakovo E. J. nurodytu Kauno apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 17 d. sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr.2-10742-773/2013 pagal ieškovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro ieškinį atsakovui E. J. dėl nuostolių atlyginimo regreso tvarka, tretieji asmenys BUAB „Bartukai“, UAB „Swedbank lizingas“, „BTA Insurance Company SE“ filialas Lietuvoje, nes šiame sprendime nenustatyti CPK 182 straipsnio 2 punkte reglamentuoti prejudicinę reikšmę nagrinėjamai bylai turintys faktai.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

7. Kasaciniu skundu atsakovas E. J. prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 4 d. sprendimą ir Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. balandžio 14 d. nutartį ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1.   Kasatorius nurodo, kad teismai netinkamai taikė TPVCAPDĮ 23 straipsnio nuostatas. Minėtoje normoje reglamentuota alternatyvi draudimo biuro teisė reikalauti, kad atsakingas už žalos padarymą asmuo arba asmuo, neįvykdęs pareigos sudaryti draudimo sutartį, grąžintų dėl padarytos žalos išmokėtą sumą. Kasatorius mano, kad jis nelaikytinas nei atsakingu už žalos padarymą, nei neįvykdžiusiu pareigos sudaryti sutartį asmeniu. Minimoje TPVCAPDĮ 23 straipsnio normoje neapibrėžiama „atsakingo už žalos padarymą asmens“ sąvoka, todėl ji turėtų būti aiškinama atsižvelgiant į CK 6.264 straipsnio nuostatas. Pagal CK 6.264 straipsnio 1 dalį samdantis darbuotojus asmuo privalo atlyginti žalą, atsiradusią dėl darbuotojų, einančių darbines pareigas, kaltės; pagal šio straipsnio 2 dalį darbuotojais laikomi asmenys, atliekantys darbą darbo sutarties ar civilinės sutarties pagrindu, jei veikia atitinkamo juridinio asmens nurodymu ir jo kontroliuojami. Taigi, nors byloje nėra viešo registro duomenų apie kasatoriaus ir atsakovės UAB „Pikunda“ darbo santykius, teismai privalėjo kvalifikuoti egzistavusius šių asmenų teisinius santykius pagal byloje esančias aplinkybes. Byloje buvo nustatyta, kad kasatorius vežė krovinius atsakovei UAB „Pikunda“ priklausančia transporto priemone jos pavedimu. Aplinkybė, kad atsakovė UAB „Pikunda“ veikė neteisėtai ir nepranešė valstybinei institucijai apie darbo teisinius santykius, nepašalina šio asmens kaip darbdavio atsakomybės. Kasatorius pažymi ir tai, kad jis nelaikytinas ir atitinkančiu kitą TPVCAPDĮ 23 straipsnio nuostatoje nurodytą sąlygą – jis neturi pareigos drausti transporto priemonę. Pagal TPVCAPDĮ 4 straipsnio 2 dalį už draudimo sutarties sudarymą atsakingas transporto priemonės savininkas. Kitų asmenų pareiga drausti transporto priemonę kyla tik tuo atveju, jei jie turi teisę valdyti transporto priemonę tam tikrų sutarčių pagrindu. Šiuo atveju tokių aplinkybių nenustatyta, taigi, kasatoriui negali kilti atsakomybė už netinkamą atsakovės UAB „Pikunda“ pareigos vykdymą. Kasatorius mano, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nurodė, jog kasatorius neturėjo teisės naudoti privalomuoju draudimu neapdrausto automobilio, nes byloje nenustatyta, kad jis turėjo teisę tikrinti jam perduotų dokumentų, tarp jų ir draudimo poliso, teisėtumą.
2. Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso teisės normas. Apeliacinės instancijos teismas neįvertino dalies byloje esančių įrodymų (liudytojos D. Š. parodymų), kuriais patvirtinti faktiniai jo ir atsakovės UAB „Pikunda“ darbo teisiniai santykiai. Kasatorius pažymi, kad nustatęs aplinkybes, jog kasatorius valdė UAB „Pikunda“ priklausančią transporto priemonę, teismas turėjo aiškintis, kokiu pagrindu kasatorius ją valdė, nes byloje nėra duomenų, kad jis automobilį būtų valdęs sutartinių (lizingo, panaudos ar pan.) santykių pagrindu. Šios aplinkybės būtų įrodžiusios faktinius darbo santykius. Kasatorius nurodo ir tai, kad atsakovė UAB „Pikunda“ buvo įpareigota pateikti duomenis apie darbo santykių su kasatoriumi patvirtinimą, tačiau ji procese dalyvavo pasyviai. Kasatorius faktinius darbo santykius įrodinėjo jam išduotomis tachografo kortelėmis, tačiau teismai neįvertino įrodomosios jų vertės. Kasatorius nesutinka su teismų vertinimu, kad darbo teisinių santykių negalima įrodinėti kitais rašytiniais įrodymais, tarp jų gautais iš „Sodros“, ir liudytojų parodymais. Vadovaujantis teismų nuostata, apskritai nebūtų galima įrodyti nelegalaus darbo fakto. Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad darbo sutarties sąlygos gali būti nustatytos ne tik rašytinėje darbo sutartyje, bet ir iš darbo sutarties šalių elgesio, kitų reikšmingų aplinkybių apie faktinį darbo sutarties vykdymą, kurie sudaro pagrindą spręsti, kad darbo teisinių santykių metu šalių susitarimas atitinkamą elgesį vertinti kaip vieną sutarties sąlygų; darbdaviui neįvykdžius pareigos tinkamai įforminti darbo sutartį, jam tenka tokios pareigos neįvykdymo padarinių rizika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. vasario 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. M. v. UAB „Emira“, bylos Nr. 3K-3-62/2013; 2008 m. birželio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. S. v. UAB „Mobilios visatos komunikacijos“, bylos Nr. 3K-3-318/2008; kt.). Kasatorius mano, kad tiek ginčai dėl žalos, atsiradusios atliekant pavestą darbą, atlyginimo, tiek ginčai dėl darbo sutarties egzistavimo nagrinėjami pagal tas pačias įrodymų vertinimo taisykles. Taigi teismai, pažeisdami proceso teisės normas, neįvertinę dalies įrodymų, priėmė teisiškai nepagrįstą sprendimą.
3. Kasatorius atkreipia dėmesį tai, kad tas pats teismas skirtingai vertina tą pačią teisinę situaciją: Kauno miesto apylinkės teismas analogiškoje situacijoje priėmė priešingą nei šioje byloje sprendimą – draudikų biuro ieškinį dėl nuostolių atlyginimo regreso tvarka atmetė, konstatavęs faktinius buvusios darbo santykius tarp UAB „Bartukai“ ir E. J. (civ. byla Nr. 2-10742-773/2013). Apeliacinės instancijos teismas į sprendimą nurodomoje byloje neatsižvelgė, nes jame nėra nustatyta prejudicinių faktų, reikšmingų šioje byloje.
8. Ieškovas atsiliepimu į kasacinį skundą prašo Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. balandžio 14 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
1. teisę sukuriančias aplinkybes (darbo teisinių santykių buvimą) turi įrodinėti ta šalis, kuri šiomis aplinkybėmis remiasi. Tokia pareiga grindžiama ne tik bendrąja įrodinėjimo naštos paskirstymo taisykle, bet ir tuo, kad neigiamų padarinių įrodinėjimas sunkesnis, nei sukuriančių teisę aplinkybių. Šiuo atveju kasatorius turėjo įrodyti, kad eismo įvykio metu jį siejo darbo santykiai. Darbo sutartis turi būti sudaroma raštu, darbdavys apie asmens darbo pradžią privalo pranešti valstybinio socialinio draudimo fondo administratoriui. Nesant darbo sutarties, nėra darbo teisinių santykių. Ieškovas pažymi, kad Lietuvoje draudžiamas nelegalus darbas, jis užtraukia atsakingų asmenų atsakomybę. Kito asmens galimai duotų nurodymų vykdymas neeliminuoja vykdytojo (kasatoriaus) civilinės atsakomybės – šie asmenys atsako solidariai (CK 6.265 straipsnis);
2. kasatorius nepagrįstai remiasi sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-10742-773/2013, nes nurodomos bylos faktinės aplinkybės skiriasi nuo nagrinėjamos, be to, atsakovu byloje dalyvavo kitas asmuo nei šioje byloje, taip pat buvo įrodytas faktinis darbo teisinių santykių egzistavimas;
3. tenkinus kasacinį skundą, bylinėjimosi išlaidų atlyginimas neturėtų būti priteisiamas iš ieškovo, nes jis ieškinį teikė TPVCAPDĮ 4 straipsnio 2 dalies, 23 straipsnio 1 dalies pagrindu ir objektyviai negalėjo žinoti, ar eismo įvykio metu kasatorių ir UAB „Pikunda“ siejo darbo teisiniai santykiai. Taigi ieškovas elgėsi taip, kaip elgtųsi bet kuris atidus ir rūpestingas subjektas, siekdamas nustatyti už žalą atsakingą asmenį.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo nuostatų aiškinimo ir taikymo sprendžiant dėl neapdraustos privalomuoju civilinės atsakomybės draudimu transporto priemonės savininko ir jos valdytojo atsakomybės

9. Kasaciniu skundu iš esmės keliamas klausimas dėl solidariosios atsakomybės taikymo transporto priemonės savininkei, pažeidusiai pareigą drausti transporto priemonę, ir transporto priemonės valdytojui, padariusiam žalos neapdrausta transporto priemone, su kuriuo savininkę galėjo sieti darbo teisiniai santykiai.
10. Lietuvos Respublikos teritorijoje naudojamos transporto priemonės privalo būti apdraustos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu (TPVCAPDĮ 4 straipsnio 1 dalis). Už draudimo sutarties sudarymą atsako transporto priemonės savininkas. Jeigu transporto priemonė naudojama asmens, kuris transporto priemonę naudoja pagal lizingo (finansinės nuomos), išperkamosios nuomos ar pagal kitą panašaus pobūdžio sutartį, už draudimo sutarties sudarymą yra atsakingas šis asmuo (TPVCAPDĮ 4 straipsnio 2 dalis). Šio įstatymo 4 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad 4 straipsnio 2 dalyje nurodyti asmenys ir transporto priemonės valdytojai negali naudoti patys ir leisti naudoti kitam asmeniui transporto priemonės, neapdraustos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu.
11. Tuo atveju, kai žala padaroma neapdrausta nustatyta (identifikuota) transporto priemone, draudimo išmoką dėl per eismo įvykį padarytos žalos nukentėjusiems tretiesiems asmenims išmoka Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras (17 straipsnio 1 dalies 1 punktas). TPVCAPDĮ 23 straipsnyje nustatyta draudikų biuro teisė reikalauti, kad atsakingas už žalos padarymą asmuo ar asmuo, neįvykdęs pareigos sudaryti draudimo sutartį, grąžintų dėl padarytos žalos išmokėtą sumą, jei išmoka sumokėta šio įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu. Taigi įstatyme draudikų biurui suteikta teisė reikalauti, kad dėl padarytos žalos išmokėtą sumą grąžintų atsakingas už žalos padarymą asmuo arba asmuo, neįvykęs pareigos sudaryti draudimo sutartį.
12. Kasacinio teismo praktikoje, sprendžiant dėl atsakomybės taikymo, kai privalomuoju draudimu neapdrausto automobilio savininkas ir valdytojas yra du skirtingi fiziniai asmenys, išaiškinta, kad atgręžtinis draudikų biuro reikalavimas pagal TPVCAPDĮ 17 straipsnio 1 dalies 1 punktą suponuoja dviejų skolininkų solidariąją atsakomybę: asmens, atsakingo už eismo įvykį, bei TPVCAPDĮ 4 straipsnio 2 dalyje nurodyto asmens, neįvykdžiusio pareigos apdrausti savo ir kitų asmenų civilinę atsakomybę valdant atitinkamą transporto priemonę. TPVCAPDĮ 23 straipsnio 1 dalimi draudikų biurui suteikta teisė reikalauti visos išmokos, sumokėtos tretiesiems asmenims, už žalą, padarytą neapdrausta transporto priemone, tiek iš asmens, atsakingo už žalos padarymą, tiek iš asmens, neįvykdžiusio pareigos sudaryti transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2010 m. spalio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras v. V. D., bylos Nr. 3K-7-300/2010).
13. Nagrinėjamoje byloje teismai dėl transporto priemonės, neapdraustos privalomuoju draudimu, savininkės ir valdytojo atsakomybės draudikų biurui, atlyginusiam šia transporto priemone padarytą žalą, sprendė vadovaudamiesi TPVCAPDĮ 23 straipsnio 1 dalies nuostata dėl draudikų biuro solidariosios reikalavimo teisės ir neatsižvelgė į atsakomybės taikymo specifiką tais atvejais, kai transporto priemonės savininką ir valdytoją gali sieti darbo (ar jiems prilyginami) teisiniai santykiai.
14. Pagal TPVCAPDĮ 2 straipsnio 17 dalyje pateiktą sąvoką transporto priemonės valdytoju, t. y. atsakingu už žalos padarymą asmeniu, pripažįstamas asmuo, nuosavybės, patikėjimo, nuomos, panaudos ar kitokiu teisėtu pagrindu valdantis ir (ar) naudojantis transporto priemonę; transporto priemonės valdytoju taip pat laikomas fizinis asmuo, kuris tiek teisėtai, tiek neteisėtai vairuoja transporto priemonę. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad kai šalis sieja darbo teisiniai santykiai, didesnio pavojaus šaltinio valdytoju ir kartu atsakingu už žalos padarymą asmeniu pripažintinas darbdavys. Darbuotojas, vairavęs transporto priemonę autoavarijos metu, nėra didesnio pavojaus šaltinio valdytojas. Tai, kad darbdavys turi atgręžtinę reikalavimo teisę į darbuotoją, nesudaro pagrindo draudikui pagal Transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 22 straipsnio 1 dalies 1 punktą tiesiogiai reikalauti išmokėtos draudimo išmokos tiesiogiai iš darbuotojo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gegužės 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AAS „Gjensidige Baltic“ v. UAB „Kauno stiklas“, bylos Nr. 3K-3-228/2012; 2006 m. gruodžio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB DB „PZU Lietuva“ v. VĮ „Kauno miškų urėdija“, bylos Nr. 3K-3-682/2006).
15. Pirmiau nurodytose nutartyse, inter alia, buvo sprendžiama dėl TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies, įtvirtinančios draudiko, kuris draudė privalomuoju civilinės atsakomybės draudimu, atgręžtinio reikalavimo teisę, tačiau ir sprendžiant dėl draudikų biuro sumokėtų išmokų grąžinimo pagal TPVCAPDĮ 23 straipsnio 1 dalį, atsižvelgiant į minėtą praktiką, spręstina, kad, esant darbo santykiams ar jiems prilyginamiems teisiniams santykiams, transporto priemonės valdytoju (už žalos padarymą atsakingu asmeniu) laikytinas darbdavys. Tokiu atveju transporto priemonės valdytojas (atsakingas už žalos padarymą asmuo) ir asmuo, neįvykdęs pareigos sudaryti draudimo sutartį, sutampa – juo pripažintinas darbdavys. Dėl to nagrinėjamu atveju nustačius, kad kasatorių ir atsakovę UAB „Pikunda“ siejo darbo teisiniai santykiai, darbdavė nebuvo apdraudusi automobilio privalomuoju civilinės atsakomybės draudimu, draudikų biuras sumokėtas dėl tokiu automobiliu padarytos žalos atlyginimo išmokas turėtų teisę reikalauti tik iš darbdavės, kuri pripažintina tiek asmeniu, atsakingu už žalos padarymą, tiek asmeniu, pažeidusiu pareigą sudaryti draudimo sutartį.
16. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad darbdavys solidariai atsako su darbuotoju tuo atveju, kai darbuotojas be darbdavio leidimo valdė didesnio pavojaus šaltinį savo asmeniniais tikslais, tačiau dėl galimybės užvaldyti didesnio pavojaus šaltinį yra ir darbdavio kaltės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. U. ir kt. v. UAB „Evera“, bylos Nr. 3K-3-79/2008). Nagrinėjamu atveju tokios aplinkybės nenustatytos.

              Dėl nelegalaus darbo fakto nustatymo ir jo reikšmės sprendžiant atsakomybės transporto priemonės savininkui, pažeidusiam pareigą drausti transporto priemonę, ir transporto priemonės valdytojui, padariusiam žalos neapdrausta transporto priemone, klausimą

17. Kasatorius nurodė, kad eismo įvykio metu jį su atsakove UAB „Pikunda“ siejo darbinės pareigos, todėl žalą turi atlyginti jį samdęs asmuo. Teismai netaikė CK 6.264 straipsnio nuostatų, nes sprendė, kad tarp šalių nebuvo susiklostę darbo santykiai, tokią savo išvadą grįsdami nuostata, jog darbo teisinių santykių egzistavimą gali patvirtinti tik rašytinė darbo sutartis, duomenys iš „Sodros“. Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad net ir tuo atveju, jeigu būtų nustatytas nelegalaus darbo faktas, tokia aplinkybė nesukurtų kasatoriui pageidaujamų padarinių, t. y. neatleistų nuo atsakomybės už žalos, kilusios dėl eismo įvykio, patirto su transporto priemone, neapdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, padarymą.
18. CK 6.264 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad samdantis darbuotojus asmuo privalo atlyginti žalą, atsiradusią dėl jo darbuotojų, einančių darbines pareigas, kaltės. Darbuotojais laikomi asmenys, atliekantys darbą darbo sutarties ar civilinės sutarties pagrindu, jeigu jie veikia atitinkamo juridinio ar fizinio asmens nurodymu ir jo kontroliuojami. Kai darbuotojas vairuoja darbdavio jam suteiktą automobilį ir vykdo kitas jam pavestas funkcijas, tai pripažįstama darbo funkcijų vykdymu. Pagal 15 punkte nurodytą išvadą darbuotojas, vairavęs eismo įvykio metu šią priemonę, nelaikomas didesnio pavojaus šaltinio valdytoju (atsakingu už žalos padarymą asmeniu). Taigi darbo teisinių santykių konstatavimas, tiek nelegalaus darbo fakto nustatymas dėl darbuotojo kaltės padarytos žalos atlyginimą perkeltų jį samdančiam asmeniui. Dėl to sprendžiant atsakomybės klausimą, kai darbuotojas, vairuodamas darbdavio neapdraustą transporto priemonę, padaro žalos, darbo teisinių santykių faktas yra reikšmingas.
19. Darbo kodekso 93 straipsnyje darbo sutartis apibrėžta kaip darbuotojo ir darbdavio susitarimas, kuriuo darbuotojas įsipareigoja dirbti tam tikros profesijos, specialybės, kvalifikacijos darbą arba eiti tam tikras pareigas paklusdamas darbovietėje nustatytai darbo tvarkai, o darbdavys įsipareigoja suteikti darbuotojui sutartyje nustatytą darbą, mokėti darbuotojui sulygtą darbo užmokestį ir užtikrinti darbo sąlygas, nustatytas darbo įstatymuose, kituose norminiuose teisės aktuose, kolektyvinėje sutartyje ir šalių susitarimu.
20. DK 99 straipsnio, reglamentuojančio darbo sutarties sudarymą, 1 dalyje įtvirtinta taisyklė, kad darbo sutartis laikoma sudaryta, kai šalys susitarė dėl darbo sutarties sąlygų, įtvirtintų DK 95 straipsnyje; pagal DK 95 straipsnio 1 dalį, kiekvienoje darbo sutartyje šalys privalo sulygti dėl būtinųjų sutarties sąlygų: darbuotojo darbovietės (įmonės, įstaigos, organizacijos, struktūrinio padalinio) ir darbo funkcijų, t. y. dėl tam tikros profesijos, specialybės, kvalifikacijos darbo arba tam tikrų pareigų. Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad darbo sutarties sąlygos gali būti nustatytos ne tik rašytinėje darbo sutartyje, teisės aktuose, bet gali būti teismo nustatytos iš darbo sutarties šalių elgesio, atliekamų veiksmų, kitų reikšmingų aplinkybių apie faktinį sutarties vykdymą, kurie sudaro pagrindą spręsti, kad darbo teisinių santykių metu buvo šalių susitarimas atitinkamą elgesį, veiksmus ir kt. vertinti kaip vieną sutarties sąlygų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. vasario 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. M. v. UAB „Emira“, bylos Nr. 3K-3-62/2013; kt.).
21. DK 99 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas reikalavimas, kad darbo sutartis turi būti sudaroma raštu pagal pavyzdinę formą; darbo sutarties negaliojimo, kaip rašytinės formos nesilaikymo teisinių padarinių, įstatyme neįtvirtinta. Pagal 99 straipsnio 3 dalį už tinkamą darbo sutarties sudarymą atsako darbdavys. Darbdavys privalo užtikrinti, kad darbuotojui būtų leidžiama dirbti tik pasirašius su juo darbo sutartį, įteikus jam antrą sutarties egzempliorių ir išdavus jo tapatybę patvirtinantį dokumentą. Taigi, kadangi už rašytinės darbo sutarties nesudarymą atsakingas tik darbdavys, tai nelegaliai dirbęs asmuo ir pagal darbo sutartį dirbantis asmuo šio sprendžiamo atvejo kontekste turi būti vertinami vienodai.
22. Pagal DK 98 straipsnio 1 dalies 1 punktą faktinė situacija, kai yra DK 93 straipsnyje nustatyti darbo sutarties požymiai, o darbas dirbamas nesudarius rašytinės darbo sutarties, kvalifikuojama kaip nelegalus darbas; nelegalus darbas užtraukia atsakomybę darbdaviui ar jo įgaliotam asmeniui, leidusiam dirbti nelegaliai (DK 98 straipsnio 2 dalis). Taigi nelegalaus darbo faktą atskleidžia tokie nustatyti objektyvieji požymiai: asmuo pradėjo realiai dirbti; darbdavio ir nelegalaus darbuotojo santykiai turi darbo sutarties požymių (tarp darbdavio ir darbuotojo yra susitarimas; dirbamas tam tikros profesijos, specialybės, kvalifikacijos darbas arba einamos tam tikros pareigos; asmuo dirba paklusdamas darbovietėje nustatytai darbo tvarkai; asmuo dirba atlygintinai); nesilaikyta darbo sutarties sudarymo taisyklių.
23. Nagrinėjamu atveju kasatorius, remdamasis liudytojų parodymais, tachografo kortelėmis, grindė eismo įvykio metu buvus jo ir atsakovės UAB „Pikunda“ darbo santykiams. Taigi darbuotojui nurodžius nelegalaus darbo atvejį, teismai turėjo įvertinti, kad tai darbo sutarties požymiai, ar iš tiesų darbuotojas dirbo nesudaręs darbo sutarties. Šiuo atveju teismai nesiaiškino tokių aplinkybių, savo išvadą dėl darbo teisinių santykių ir jiems prilyginamų santykių nebuvimo grindė tik aplinkybe, kad kasatorius nepateikė darbo sutarties su atsakove UAB „Pikunda“ arba „Sodros“ duomenų. Teisėjų kolegija pažymi, kad nelegalaus darbo atveju rašytinė darbo sutartis gali būti nesudaryta (CPK 98 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Teisės moksle pabrėžiama, kad iškilusį klausimą, ar asmuo dirba legaliai ar nelegaliai, reikia spręsti pagal faktinį santykių pobūdį, išnagrinėti ir įvertinti visas aplinkybes, kontrahentų įsipareigojimus, o ne vien remtis tam tikrais formaliaisiais požymiais – yra rašytinė darbo sutartis ar jos nėra. Nelegalaus darbo atveju „Sodrai“ gali būti nepranešta apie asmens darbo pradžią (DK 98 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Apsiriboję rašytinės darbo sutarties ir „Sodros“ duomenų nebuvimu, teismai netyrė aplinkybių dėl atliktų jo darbo funkcijų, pavaldumo, atlygintinumo ir kt. Byloje buvo nustatyta aplinkybių, galinčių sudaryti pagrindą konstatuoti nelegalaus darbo atvejį: kasatorius vairavo UAB „Pikunda“ priklausantį vilkiką; jam buvo išduotos atsakovės UAB „Pikunda“ tachografo kortelės; jis paklusdavo šios atsakovės nustatytai tvarkai, nes įmonė sprendė dėl reisų, transporto priemonių, perduodavo reisui būtinus dokumentus ir kt. Kasatorius nurodė, kad už atliktą darbą jis gavo atlyginimą, tačiau teismai šios aplinkybės apskritai netyrė, nepareikalavo papildomų duomenų šiam faktui patikrinti, taip pat neišreikalavo kitų duomenų kitoms pirmiau nurodytoms aplinkybės patikslinti, patvirtinti, nevertino liudytojos parodymų dėl faktinių darbo santykių buvimo ir tachografo kortelės duomenų, kuriais galėjo būti patvirtintas darbo santykiams prilyginamas faktas.
24. Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, konstatuoja, kad bylą nagrinėję teismai nevisapusiškai ištyrė byloje esančius duomenis, byloje paaiškėjus prilyginamiems darbo santykiams aspektams, nesiaiškino darbo sutarties požymiams nustatyti svarbių aplinkybių, kurios padėtų įvertinti šalių įsipareigojimus, kasatoriaus atliktus veiksmus, kitas reikšmingas aplinkybes apie faktinį darbo sutarties vykdymą ir sudarytų pagrindą šalių veiksmus vertinti kaip nelegalaus darbo arba jį paneigiantį faktą. Pažeidę proceso teisės normas, reglamentuojančias įrodymų rinkimą, tyrimą ir vertinimą, teismai neišsiaiškino svarbių bylai aplinkybių ir neatskleidė bylos esmės, o tai galėjo turėti įtakos teisinių santykių byloje tinkamam kvalifikavimui. Tai sudaro pagrindą panaikinti teismų procesinius sprendimus ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 360 straipsnis). Nagrinėdamas bylą iš naujo, teismas turi imtis aktyvių veiksmų rinkdamas pirmiau minėtus įrodymus, būtinus galimam nelegalaus darbo faktui ištirti ir išvadai dėl atsakomybės darbuotojui ir darbdaviui taikymo padaryti.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

25. Kasaciniam teismui nusprendus, kad byla grąžintina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų kasaciniame teisme įteikimu, šalių bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimas paliktinas spręsti šiam teismui kartu su kitų bylinėjimosi išlaidų paskirstymu (CPK 93, 96 straipsniai). Pažymėtina, kad kasacinis teismas patyrė 11,36 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. sausio 8 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 360, 362 straipsniais,

n u t a r i a :

Panaikinti Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. balandžio 14 d. nutartį ir Kauno apylinkės teismas 2014 m. rugsėjo 4 d. sprendimą ir bylą perduoti Kauno apylinkės teismui nagrinėti iš naujo.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai                                                                      Gražina Davidonienė

                                                                      Gintaras Kryževičius

                                                                      Dalia Vasarienė