Administracinė byla Nr. A-99-552/2018

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00014-2016-8

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 37.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. sausio 17 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Ramūno Gadliausko (pranešėjas) ir Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. J. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 30 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. J. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas A. J. (toliau – ir pareiškėjas) 2016 m. sausio 4 d. teismui pateikė skundą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės (toliau – ir atsakovas), atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos (toliau – ir Pravieniškių PN-AK), 12 000 Eur neturtinei žalai atlyginti už laikotarpį nuo 2005 m. iki 2013 m.
2. Pareiškėjas teigė, kad jis bausmę atliko perpildytuose pataisos namuose, todėl patyrė didžiulį psichologinį sukrėtimą, dvasinius išgyvenimus, pablogėjo sveikata ir kt.
3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, atsiliepimu į pareiškėjo skundą prašė daliai jo reikalavimo taikyti ieškinio senaties terminą, kitą skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.
4. Atsakovas paaiškino, kad bausmės atlikimo laikotarpiu pareiškėjas gyveno bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose, ne visą laiką visos miegamojo vietos buvo užimtos. Pareiškėjo galimybė judėti po visą lokalinį sektorių nebuvo ribojama nuo kėlimosi iki gulimosi laiko, jis galėjo lankytis pasivaikščiojimų kieme, sporto aikštynuose, bendruose masiniuose renginiuose ir kt.

II.

5. Kauno apygardos administracinis teismas 2016 m. gegužės 30 d. sprendimu pareiškėjo A. J. skundą tenkino iš dalies ir pripažino, kad jo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo sąlygas buvo pažeista, bet atmetė jo reikalavimą neturtinę žalą atlyginti pinigais.
6. Teismas pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK)
   1.125 straipsnio 8 dalyje reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo numatytas sutrumpintas
   3 metų senaties terminas. Pareiškėjas prašomą priteisti neturtinę žalą kildino iš galbūt netinkamų kalinimo sąlygų laikotarpiu nuo 2005 m. vasario 28 d. iki 2013 m. spalio 28 d. Teismas, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, vertina, kad pareiškėjas, būdamas apdairus ir rūpestingas, turėjo galimybę žinoti apie savo teisių pažeidimą nuo pat atvykimo į Pravieniškių PN-AK pradžios, galėjo domėtis teisės aktais, reglamentuojančiais šiuos teisinius santykius, kreiptis dėl galbūt netinkamų kalinimo sąlygų į atsakovą arba teismą. Byloje nebuvo duomenų apie tai, kad pareiškėjui būtų buvusios suvaržytos teisės susipažinti su teisės aktais ar gauti reikiamą informaciją. Taigi pareiškėjas, žinodamas apie savo teisių pažeidimą nuo 2005 m. vasario 28 d., į teismą kreipėsi tik 2016 m. sausio 4 d. Pareiškėjas nenurodė objektyvių, nuo jo valios nepriklausiusių aplinkybių, sukliudžiusių jam laiku kreiptis į teismą ar kreiptis teisinės pagalbos, teismas tokių aplinkybių taip pat nenustatė, todėl atsakovo prašymas taikyti ieškinio senaties terminą patenkintas. Nustatyta, jog pareiškėjas laikotarpiu nuo 2012 m. balandžio 19 d. iki 2013 m. spalio 21 d. buvo išvykęs į Kauno tardymo izoliatorių, todėl ginčui aktualus laikotarpis – 2013 m. spalio 21-28 d.
7. Teismas akcentavo, jog Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2010 m. balandžio
   26 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 111.1 punktas numato minimalų 3,1 kv. m gyvenamųjų patalpų plotą vienam nuteistajam bendrabučio tipo patalpose, o 111.2 punktas – ne mažesnį kaip 3,6 kv. m plotą asmeniui, laikomam pataisos namų kamerų tipo patalpose. Nustatyta, kad pareiškėjas 2013 m. spalio 21-28 d. bausmę atliko 2 sektoriaus 7 būrio 1 brigadoje, kurios plotas 66,50 kv. m, joje buvo 26 miegamosios vietos, vienam asmeniui gyvenamojo ploto teko 2,5 kv. m. Taigi, pareiškėjui 7 dienas nebuvo užtikrinta teisė į kalinimą nustatyto dydžio gyvenamojo ploto patalpoje. Pareiškėjo argumentai dėl vienam asmeniui tenkančio ploto normos skaičiavimo, atsižvelgiant į baldų ir sanitarinio mazgo užimamą plotą, atmesti, nes toks skaičiavimas Taisyklėse nenumatytas.
8. Teismas atkreipė dėmesį į bendrąsias bausmės atlikimo Pravieniškių PN-AK sąlygas, t. y. kad šioje įstaigoje bausmę atliekantys nuteistieji turi reglamentuotą judėjimo laisvę bei galimybes užsiimti leistina veikla. Pareiškėjui tekusį santykinai mažą gyvenamąjį plotą iš dalies kompensavo nemaži bendri išmatavimai bei suteikta judėjimo laisvė. Be to, nebuvo duomenų, jog pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu kokiu nors būdu (žodžiu ar raštu) skundėsi Pravieniškių PN-AK administracijai ar kitoms kompetentingoms institucijoms dėl gyvenamųjų patalpų perpildymo ir su tuo susijusių nepatogumų. Pareiškėjas neįrodė, jog jo kalinimo sąlygos buvo nežmoniškos ar pažeidžiančios jo orumą, sveikatą ir gerovę, o elgesys vertintinas kaip kankinimas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio prasme. Tačiau konstatuota, kad pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis. Teismas, įvertinęs nustatytas aplinkybes bei tai, jog nenustatyti dėl netinkamų laikymo sąlygų pareiškėjui kilę sveikatos sutrikimai, nusprendė, kad šioje byloje buvo pagrindas pareiškėjui nepriteisti neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės į teisės aktuose nustatytas bausmės atlikimo sąlygas pažeidimo pripažinimu kaip pakankama satisfakcija.

III.

9. Pareiškėjas A. J. apeliaciniu skundu prašo Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 30 d. sprendimą pakeisti ir jo skundą tenkinti visiškai.
10. Pareiškėjo nuomone, teismas bylą išnagrinėjo neobjektyviai, išskirtinį dėmesį skirdamas atsakovo argumentams, o priimtas sprendimas prieštarauja teisės aktams ir teismų praktikai. Teismas nepagrįstai atmetė reikalavimą neturtinę žalą atlyginti pinigais, nes akivaizdu, kad pareiškėjo kalinimo sąlygos buvo netinkamos, pažeidimai buvo intensyvūs ir ilgalaikiai. Atsakovo argumentai, kad Pravieniškių PN-AK nėra kaltas dėl nustatyto pažeidimo, nėra reikšmingi, nes valstybė atsiradusią žalą turi atlyginti nepaisydama konkretaus valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės.
11. Atsikirtime į atsakovo atsiliepimą į apeliacinį skundą pareiškėjas teigia, kad šis atsiliepimas neatitinka Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 72 straipsnio reikalavimų, t. y. atsiliepimas į apeliacinį skundą pateiktas taip, jog nėra įmanoma apskaičiuoti patirtą žalą, nepateikti duomenys į aiškiai suformuluotas skunde nurodytas aplinkybes, faktai nuslėpti arba pateikti taip, kad būtų sumenkinta atsakovo atsakomybė. Atsiliepimą į apeliacinį skundą pateikė Pravieniškių PN-AK direktorius Virginijus Ceslevičius, kuris šiuo metu yra atleistas iš pareigų dėl korupcijos, todėl faktas dėl atsiliepime pateiktos melagingos informacijos laikytinas pagrįstu. Atsakovas nepateikė įrodymų, kad pareiškėjas žinojo apie pataisos namuose daromus pažeidimus, todėl akivaizdu, jog nuo 2004 m. iki 2012 m. daromi pažeidimai buvo tęstiniai. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas buvo pasirašytinai supažindintas su nuteistųjų elgesio taisyklėmis, taigi pareiškėjas nežinojo ir negalėjo žinoti apie daromus pažeidimus. Išvados dėl pareiškėjo laikymo 2013 m. spalio 21-28 d. neatitiko realybės, nes jis buvo laikytas kamerų tipo patalpose, nepaskyrus nuobaudos. Atsiliepime nepateikti paaiškinimai, dėl ko pareiškėjas 2012 m. buvo išvežtas iš pataisos namų, dėl pareigūnų pareigų nevykdymo vykstant pažeidimams „Jūros šventės“ metu, subkultūros.
12. Pareiškėjo vertinimu, nustatytas minimalaus gyvenamojo ploto normos neatitikimas nebuvo iš dalies kompensuotas jam suteikta judėjimo laisve. Be to, naujausioje Lietuvos Respublikos administracinio teismo praktikoje už kiekvieną kalinimo dieną, kuria buvo pažeista minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto norma, asmeniui priteisiama 6-9 Eur. Europos Žmogaus Teisių Teismas Canali byloje asmeniui priteisė 34 000 Lt neturtinei žalai atlyginti už kalinimą 6 mėnesius sąlygomis, daug geresnėmis nei buvo kalintas pareiškėjas. Vertinant jam tekusį gyvenamąjį plotą, taikytina Konvencijoje ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nustatyta minimali ploto norma – 4 kv. m, atskaičius kameroje esančius baldus. Pareiškėjas pažymi, kad reikalavimų, susijusių su sanitariniais įrenginiais, nesilaikymas yra vienas iš veiksnių, nulemiančių Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą. Pareiškėjas taip pat apžvelgia drausminio proceso tvarką ir jo trūkumus, be kita ko, kad drausminio proceso metu tiesioginės teisinės pagalbos teikimo nuteistiesiems pataisos įstaigose įgyvendinimo mechanizmas nėra numatytas, bei pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas atsižvelgia į tai, ar asmuo, kuriam taikoma atsakomybė, buvo supažindintas su laisvės atėmimo įstaigoje taikomomis taisyklėmis.
13. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti.
14. Atsakovo nuomone, apeliacinis skundas yra abstraktus ir nemotyvuotas. Teismas įvertino visas bylai reikšmingas aplinkybes ir priėmė teisingą bei pagrįstą sprendimą. Atsakovas pabrėžia, jog vien tik mažesnio ploto suteikimas 7 dienas ne visada savaime suponuoja išvadą, kad buvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

15. Byla nagrinėjama vadovaujantis ABTĮ redakcija, galiojusia iki 2016 m. liepos 1 d. (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija), kadangi byla pirmosios instancijos teisme buvo išnagrinėta iki 2016 m. liepos 1 d. (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 1–3 d.).
16. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl neturtinės žalos, padarytos tinkamų kalinimo sąlygų Pravieniškių PN-AK neužtikrinimu pareiškėjui, atlyginimo.
17. Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad, nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo (CK 6.271 str., ABTĮ 15 str. 1 d. 3 p.), taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., 2007 m. kovo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A6-317/2007, 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011, 2014 m. vasario 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-134/2014).
    CK 1.125 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad atskirų rūšių reikalavimams taikomi sutrumpinti ieškinio senaties terminai. Šio straipsnio 8 dalyje nurodyta, kad sutrumpintas 3 metų ieškinio senaties terminas taikomas reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo. CK 1.126 straipsnio
    2 dalyje nustatyta, kad ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis to reikalauja.
18. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį, ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas pabrėžia, kad ginčo šaliai
    CK 1.127 straipsnio 1 dalies nuostata ieškinio senaties termino eigos pradžią sieja su subjektyviąja aplinkybe (asmens sužinojimu ar turėjimu sužinoti apie jo teisės pažeidimą), tačiau subjektyviojo kriterijaus negalima absoliutinti, nes kiekvienas asmuo turi rūpintis savo teisėmis ir operatyviu jų gynimu, kad nebūtų pažeistas civilinių santykių stabilumas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. rugsėjo 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-409/2005, 2009 m. spalio 22 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-449/2009, 2015 m. liepos 24 d. nutartį civilinėje byloje
    Nr. 3K-3-460-915/2015).
19. Nustatant asmens sužinojimo (turėjimo sužinoti) apie atitinkamos įstatymų nustatytos teisės pažeidimo dieną, atsižvelgiama į apdairaus ir rūpestingo asmens elgesio standartus, pagal kuriuos vidutinis apdairiai ir rūpestingai savo teisių atžvilgiu besielgiantis asmuo pagal numanomo jo teisių pažeidimo pobūdį turėjo suvokti savo teisių pažeidimą. Nagrinėjamos bylos aplinkybių kontekste pažymėtina, kad kalinimo sąlygas atitinkamoje įstaigoje ir asmeniui paskirtoje gyventi konkrečioje patalpoje kalinamas asmuo patiria kiekvieną tomis sąlygomis buvimo dieną. Pareiškėjo nusiskundimai dėl kalinimo sąlygų grindžiami neigiamais asmeniui veiksniais (patalpų perpildymu), kurių kalinamas asmuo negali nejausti ir nesuvokti tuo metu (kiekvieną dieną) ir visą laikymo tomis sąlygomis laiką, kai tie neigiami veiksniai tą asmenį veikia. Pareiškėjas atsikirtime į atsakovo atsiliepimą į skundą (b. l. 37-41) patvirtino suvokęs, jog jo atžvilgiu daromi teisės pažeidimai. Taigi pareiškėjas, nuo 2005 m. vasario 28 d. iki 2013 m. spalio 28 d. laikytas Pravieniškių PN-AK kamerose teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis, kreiptis į teismą dėl žalos atlyginimo turėjo vėliausiai per 3 metus, skaičiuojant atitinkamai nuo kiekvienos dienos, kurią laikymo sąlygos neatitiko teisės aktų nuostatų. Taigi, paskutinė diena skundui paduoti dėl tinkamų kalinimo sąlygų neužtikrinimo 2005 m. vasario 28 d. buvo 2008 m. vasario 28 d., dėl tinkamų kalinimo sąlygų neužtikrinimo 2005 m. kovo 1 d. – 2008 m. kovo 1 d. ir t. t. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjas dėl neturtinės žalos atlyginimo į teismą kreipėsi 2016 m. sausio 4 d. (žyma ant voko, b. l. 6), atsakovui reikalaujant taikyti ieškinio senatį, pagrįstai ir teisingai nusprendė, kad pareiškėjas savo reikalavimui atlyginti žalą už laikotarpį nuo 2005 m. vasario 28 d. iki 2013 m. sausio 3 d. pateikti praleido ieškinio senaties terminą
    (CK 1.125 str. 8 d., 1.126 str. 2 d.).
20. CK 1.131 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Svarbiomis termino praleidimo priežastimis laikytinos tik objektyvios, nuo pareiškėjo valios nepriklausiusios aplinkybės, sutrukdžiusios laiku kreiptis į teismą dėl pažeistos teisės gynimo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA492-6/2012, 2015 m. kovo 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-9-143/2015). Nagrinėjamu atveju pareiškėjas atsikirtime į atsakovo atsiliepimą į skundą nurodė, kad jam nebuvo suteikta informacija apie konkrečius reikalavimus kalinimo sąlygoms, ši informacija slepiama, o teisės aktai draudžia naudotis ryšio priemonėmis (telefonu, internetu ir kt.); jis apie minimalią ploto normą sužinojo tik atvykęs į Vilniaus pataisos namus. Apeliaciniame skunde pareiškėjas teigia, kad neįrodyta, kad jis žinojo apie įstaigoje daromus pažeidimus, be to, byloje nėra duomenų, jog jis buvo supažindintas su nuteistųjų elgesio Pravieniškių PN-AK taisyklėmis.
21. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog pats pareiškėjas atsikirtime į atsakovo atsiliepimą į skundą nurodė suvokęs apie daromus pažeidimus, ne kartą žodžiu kreipęsis į 22, 20,
    11 ir 7 būrių, į kuriuos buvo paskirtas atitinkamai 2005 m. kovo 8 d., 2006 m. gegužės 10 d.,
    2007 m. rugpjūčio 16 d. ir 2010 m. liepos 28 d. (Pravieniškių PN-AK 2016 m. sausio 19 d. pažyma Nr. 62-196, b. l. 20), viršininkus dėl informacijos apie ploto normas, bet jos negavęs. Byloje nėra duomenų, iš kurių būtų galima spręsti, jog pareiškėjui per nuo atvykimo į Pravieniškių PN-AK iki skundo išsiuntimo teismui praėjusius 11 metų bet kuriuo laikotarpiu buvo sudarytos kliūtys gauti pageidaujamą informaciją arba kreiptis teisinės pagalbos, pavyzdžiui, raštiškų atsisakymų suteikti informaciją, draudimų iš bibliotekos gauti teisinę literatūrą, pareiškėjo skundų dėl nesuteikiamos informacijos. Nors pataisos namuose ir atvirosiose kolonijose laisvės atėmimo bausmę atliekantiems asmenims iš tiesų yra draudžiama naudotis internetu (Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekse nėra taisyklės, kurios pagrindu nuteistiesiems, atliekantiems laisvės atėmimo bausmes, būtų suteikiama teisė naudotis internetu), jie turi teisę paskambinti telefonu (Bausmių vykdymo kodekso 73 str. 4 p., 74 str. 4 p., 75 str. 1 d. 4 p., 91 str. 1 d. 4 p., 102 str. ir t. t.), siųsti ir gauti neribotą kiekį laiškų (Bausmių vykdymo kodekso 73 str. 3 p., 74 str. 3 p., 75 str. 1 d. 3 p.,
    91 str. 1 d. 4 p., 99 str. 1 d. ir t. t.), kreiptis su pasiūlymais, prašymais (pareiškimais), peticijomis ir skundais į valstybės ir savivaldybių institucijų pareigūnus ir tarnautojus, nevyriausybines organizacijas ir tarptautines institucijas (Bausmių vykdymo kodekso 100 str. 1 d.), gauti teisinę pagalbą (Bausmių vykdymo kodekso 101 str.), pasimatyti su giminaičiais ir kitais asmenimis (Bausmių vykdymo kodekso 73 str. 2 p., 74 str. 2 p., 75 str. 1 d. 2 p., 91 str. 1 d. 4 p., 94 str. ir t. t.), kurie pareiškėjo prašymu galėjo be jam taikomų apribojimų rinkti informaciją, ir kitas teises. Nenustatyta, kad pareiškėjas būtų buvęs aktyvus ir domėjęsis jam aktualiais teisės aktais, ir neįrodyta, kad pareiškėjas būtų teikęs žodinius prašymus suteikti informaciją, kuriuos
    Pravieniškių PN-AK administracija būtų atsisakiusi tenkinti. Iš to darytina išvada, kad pareiškėjo nurodytos ieškinio senaties termino praleidimo priežastys buvo subjektyvios, nulemtos jo paties pasyvumo ir nepakankamo rūpestingumo.
22. Teisėjų kolegija, remdamasi nustatytomis aplinkybėmis, sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad šiuo atveju nėra pagrindo atnaujinti ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui už laikotarpį nuo 2005 m. vasario 28 d. iki 2013 m. sausio 3 d., todėl šis reikalavimas atmetamas. Atsižvelgdama į pareiškėjo išvykimą į Kauno tardymo izoliatorių laikotarpiu iki 2013 m. spalio 21 d., teisėjų kolegija vertina tik pareiškėjo reikalavimą atlyginti neturtinę žalą už laikotarpį nuo 2013 m. spalio 21 d. iki 2013 m. spalio 28 d.
23. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams (neveikimui), žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Neteisėtumo
    CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui privalu nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba, nors ir vykdė šias funkcijas, veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.
24. Pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš to, kad jis buvo laikytas kameroje neužtikrinant teisės aktuose numatyto minimalaus gyvenamojo ploto, turinčio tekti vienam asmeniui. Apeliaciniame skunde pažymėta, kad pirmosios instancijos teismas padarė neteisingą išvadą dėl pareiškėjo laikymo sąlygų, nes jis 2013 m. spalio 21-28 d. buvo laikytas kamerų tipo patalpose. Pareiškėjas nepateikė jokių duomenų (pvz., kamerų, kuriose jis laikytas, numerių, laikymą kamerų tipo patalpose patvirtinančių dokumentų), paneigiančių atsakovo pateiktą informaciją, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo laikytas bendrabučių tipo patalpose. Tai, kad jis buvo laikytas bendrabučių tipo patalpose ir jam turėjo būti užtikrinta 3,1 kv. m gyvenamojo ploto norma, skunde nurodė ir pats pareiškėjas. Be to, pareiškėjas neįvardijo, kurie iš atsakovo pateiktų duomenų galbūt buvo klaidingi, kokią konkrečią informaciją jis galbūt nuslėpė. Remiantis tuo, pareiškėjo teiginiai dėl duomenų apie jo laikymo sąlygas klaidingumo atmetami.
25. Taisyklių 111.1 punkte nustatyta, kad pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis nei 3,1 kv. m vienam asmeniui. Apeliacinio skundo teiginiai dėl 4 kv. m minimalios ploto normos (atsižvelgiant į baldų ir sanitarinio mazgo užimamą plotą) taikymo atmetami, nes ginčo laikotarpiu galioję Lietuvos Respublikos teisės aktai nenustatė jokios kitos minimalios ploto normos, taikytinos asmenims, laikomiems bendrabučių tipo patalpose, šis standartas nenumatytas ir bylai aktualiuose imperatyvaus (privalomo) pobūdžio tarptautiniuose teisės aktuose bei Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje. Europos Žmogaus Teisų Teismas yra pažymėjęs, jog sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, bet plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (žr., pvz., 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršic prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)). Tai atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką panašaus pobūdžio bylose (žr., pvz., 2017 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017, 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017). Nacionaliniai teisės aktai neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimali ploto norma – 3,1 kv. m, – neįskaičiuoti kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamo ploto. Tačiau, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir vėliau sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tekusį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgiama į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą byloje Grzywaczewski prieš Lenkiją (pareiškimo
    Nr. 18364/06), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013, 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016).
26. Vertinant reikalavimą pagrįsti, kad buvo laikomasi minimalios ploto normos, pastebėtina, jog, pareiškėjui įvykdžius pareigą nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, įrodinėjimo našta dėl kalinimo sąlygų atitikties teisės aktų reikalavimams (veiksmų teisėtumo) tenka institucijai, kurios veiksmų neteisėtumu skundžiamasi (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo
    23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1251/2013, 2015 m. spalio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1218-858/2015). Atitinkamai šiuo atveju įrodinėjimo našta, kad Pravieniškių PN-AK pareiškėjui buvo užtikrintas nurodytas vienam asmeniui turintis tekti plotas, tenka atsakovui.
27. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad visą ginčo laikotarpį (2013 m. spalio
    21-28 d.) pareiškėjui nebuvo užtikrinta 3,1 kv. m minimali ploto norma. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylos duomenis (atsiliepimas į skundą, b. l. 8-12), su šia nustatyta aplinkybe sutinka. Tai, kad atsakovas negalėjo pateikti duomenų apie konkretų kartu su pareiškėju laikytų asmenų skaičių, vertintina pastarojo naudai, todėl pareiškėjui tekęs gyvenamasis plotas apskaičiuotinas
    7 būrio 1 brigados gyvenamosios patalpos plotą padalinant iš joje įrengtų miegamųjų vietų skaičiaus: 66,29 kv. m / 26 = 2,55 kv. m. Konstatuotina, jog ginčo laikotarpiu Pravieniškių PN-AK 7 paras pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti laikomam sąlygomis, kai jam tektų ne mažiau nei 3,1 kv. m kameros ploto, t. y. įstaiga neveikė taip, kaip pagal įstatymus buvo įpareigota veikti.
28. Teisėjų kolegija pastebi, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde struktūriškai išskyrė dalį pavadinimu „dėl sanitarinio mazgo ir šalto vandens tiekimo, ventiliacijos“, kurioje apžvelgė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką dėl reikalavimų, susijusių su sanitariniais mazgais, nesilaikymo. Pareiškėjas nei skunde, nei apeliaciniame skunde nesuformulavo jokių nusiskundimų sanitarinio mazgo įrengimu, šalto vandens tiekimu ar ventiliacija Pravieniškių PN-AK, todėl minėti pareiškėjo argumentai nevertinami.
29. Iš apeliacinio skundo ir atsikirtimo į atsakovo atsiliepimą į apeliacinį skundą turinio matyti, jog, pareiškėjo nuomone, jo kalinimo sąlygos pažeidė Konvencijos 3 straipsnį. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo atžvilgiu Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo nenustatė. Pažymėtina, kad Konvencijos 3 straipsnis nustato, jog niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000 m. spalio 26 d. sprendimą Kudła prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 30210/96), 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 44558/98)). 2016 m. spalio 20 d. sprendime byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13) Europos Žmogaus Teisių Teismas pabrėžia, kad bendroje gyvenamojoje erdvėje kaliniui turi būti užtikrintas 3 kv. m plotas (neįskaičiuojant sanitarinio mazgo užimamo ploto) ir tai yra minimalus vienam asmeniui tenkančio ploto bendroje gyvenamojoje erdvėje standartas pagal Konvencijos 3 straipsnį. Tais atvejais, kai vienam kaliniui tenkantis plotas yra mažesnis nei 3 kv. m, vienam asmeniui tenkančio ploto trūkumas laikytinas tokiu dideliu, kad galima preziumuoti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą. Tačiau šio pažeidimo prezumpciją galima nuginčyti nurodant veiksnius, atitinkamai galėjusius kompensuoti ploto trūkumą. 3 straipsnio pažeidimo prezumpciją paprastai galima nuginčyti tuo atveju, kai vienu metu egzistavo tokie veiksniai: 1) minimalaus 3 kv. m vienam asmeniui tekusio ploto trūkumas buvo trumpais atsitiktiniais (netęstiniais) laikotarpiais ir nedidelis; 2) vienam asmeniui tekusio ploto trūkumą kompensavo pakankama judėjimo laisvė bei atitinkama veikla už kameros ribų; 3) asmuo buvo kalinamas, apskritai vertinant, tinkamoje laisvės atėmimo vietoje, kur nebuvo jokių kitų jo ar jos kalinimo sąlygas bloginančių aplinkybių.
30. Nagrinėjamu atveju pareiškėjui 7 paras teko 2,55 kv. m ploto. Byloje nėra duomenų, kad bendrabučio tipo miegamosiose patalpose, kuriuose laikytas pareiškėjas, būtų buvęs įrengtas sanitarinis mazgas. Pareiškėjui tekęs kameros plotas buvo užstatytas baldais ir kitais įrenginiais, todėl pažeidimų metu jo galimybė kameroje laisvai judėti buvo suvaržyta. Tačiau laikotarpis, kurį pareiškėjui teko mažiau nei 3 kv. m ploto, gali būti vertinamas kaip trumpas ar atsitiktinis, pareiškėjas neišreiškė nusiskundimų dėl kitų kalinimo sąlygų. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija, jog asmeninės erdvės plotą pareiškėjui galėjo kompensuoti pataisos namuose suteikta judėjimo laisvė. Iš teismui pateiktų Pravieniškių PN-AK direktoriaus 2013 m. sausio 16 d. įsakymu Nr. V-25 patvirtintų nuteistųjų dienotvarkių (b. l. 22-35) matyti, kad nuteistiesiems buvo organizuojami užsiėmimai, sudarytos galimybės leisti laisvalaikį už miegamųjų patalų ribų. Nenustatyta, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų būtų kilusi žala pareiškėjo fizinei ar psichinei sveikatai, pareiškėjas jokių konkrečių sveikatos sutrikimų nenurodė. Be to, nenustatyta, kad atsakovas sąmoningai būtų siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, išskyręs jį iš kitų subjektų. Įvertinusi šias aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, jog šie laikymo sąlygų reikalavimų pažeidimai nesudarė prielaidų pareiškėjui patirti tokius neigiamus išgyvenimus, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį ir būtų nesuderinamas su Konvencijos 3 straipsniu.
31. Neturtinė žala CK 6.250 straipsnio 1 dalyje yra apibrėžta kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Įrodinėjant neturtinę žalą, ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, jog egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio – faktas (nagrinėjamu atveju – neturtinės žalos padarymo faktas). Taigi įrodžius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, Europos Žmogaus Teisių Teismo 2008 m. lapkričio
    18 d. sprendimą byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02). Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas buvo kalintas jam neužtikrinant minimalios ploto normos. Pripažintina, kad tokios aplinkybės galėjo jam sukelti diskomfortą ir kitus neigiamus išgyvenimus. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje egzistuoja visos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti institucijos veiksmai – tinkamų kalinimo sąlygų neužtikrinimas, žala – pareiškėjas dėl to patyrė nepatogumų ir diskomfortą, tiesioginis priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir patirtos žalos (CK 6.271 str.).
32. Vertindama pareiškėjo patirtos neturtinės žalos dydį, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog pareiškėjas tvirtino dėl tinkamų kalinimo sąlygų neužtikrinimo patyręs didžiulį psichologinį sukrėtimą, emocinę depresiją, sutriko jo socialiniai įgūdžiai, pablogėjo sveikata ir kt. Byloje nenustatyta ir pareiškėjas nenurodė, kad jis dėl ginčo laikotarpiu patirtų neigiamų išgyvenimų būtų kreipęsis į psichologą ar kitus sveikatos priežiūros specialistus (Pravieniškių PN-AK Psichologinės tarnybos 2016 m. sausio 18 d. pažyma Nr. 73(2)-13, b. l. 21). Vilniaus pataisos namų Psichologinės tarnybos 2016 m. sausio 21 d. pažymoje (b. l. 42) nurodoma, kad nuteistasis kreipėsi į psichologinę tarnybą rekomenduotas psichiatro, dėl iškilusių asmeninių problemų, tačiau nėra aišku, konkrečiai kada pareiškėjas kreipėsi į sveikatos priežiūros specialistus ir ar tokio kreipimosi priežastys buvo susijusios su per mažu jam tekusiu gyvenamuoju plotu 2013 m. spalio 21-28 d. Vilniaus pataisos namų Sveikatos priežiūros tarnybos 2016 m. vasario 17 d. medicinos dokumentų išraše / siuntime (b. l. 48) nurodyti įvairūs pareiškėjo sveikatos sutrikimai, be kita ko, psichikos ir elgesio, adaptacijos sutrikimai. Byloje nėra duomenų, iš kurių būtų galima spręsti, jog pareiškėjo psichikos sutrikimai kilo ar pasunkėjo būtent dėl trumpalaikio minimalios ploto normos neužtikrinimo Pravieniškių PN-AK, įvykusio prieš 2 metus, todėl nebuvo pagrindo konstatuoti, kad dėl tinkamų kalinimo sąlygų neužtikrinimo pareiškėjo sveikata pablogėjo. Byloje taip pat nėra duomenų, kad pareiškėjas dėl teismui nurodytų kalinimo sąlygų būtų kreipęsis į Pravieniškių PN-AK administraciją ar kitas institucijas. Taigi, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo pripažinti, jog dėl tinkamų kalinimo sąlygų neužtikrinimo pareiškėjas patyrė sunkias neigiamas pasekmes.
33. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad pareiškėjo patirti nepatogumai nebuvo tokie dideli, kad juos būtų galima įvertinti jo prašoma 12 000 Eur suma. Šiame kontekste pabrėžtina, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012, 2016 m. rugpjūčio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-575-836/2016). Teisėjų kolegija konstatuoja, kad, įvertinus Pravieniškių PN-AK padaryto pareiškėjo teisių pažeidimo pobūdį, mastą ir trukmę, jo patirto diskomforto dydį ir kitas byloje nustatytas aplinkybes, nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismo sprendimas pareiškėjui nepriteisti neturtinės žalos atlyginimo pinigais, o jo teisės į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo sąlygas pažeidimo pripažinimą laikyti pakankama satisfakcija už nustatytus pažeidimus, yra teisėtas ir pagrįstas.
34. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo A. J. apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai              Laimutis Alechnavičius

              Ramūnas Gadliauskas

              Dainius Raižys