Pranešėjas Ričardas Gilys                                            Baudžiamoji byla Nr. 1A-556-193/2010

Teisėja Rita Bilevičienė                                               Procesinio sprendimo kategorija: 2.4.6.

 (S)

PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2010 m. gruodžio 16 d.

Panevėžys

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Ričardo Gilio,

teisėjų Nijolės Sušinskienės ir Tomo Zdanavičiaus,

sekretoriaujant Rimai Pačešiūnienei,

dalyvaujant nukentėjusiajai ir civilinei ieškovei M. K.,

išteisintojo G. K. gynėjai Rimai Keblienei,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo privataus kaltinimo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės M. K. apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2010 m. birželio 2 d. nuosprendžio, kuriuo G. K. išteisintas iš kaltinimo pagal Lietuvos Respublikos BK 140 str.1 d., vadovaujantis Lietuvos Respublikos  BPK  303 str. 5 d. 1 p., nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. M. K. pareikštas 50 000 Lt civilinis ieškinys neturtinei žalai ir 20 Lt turtinei žalai atlyginti paliktas nenagrinėtu.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

N U S T A T Ė:

G. K. išteisintas iš kaltinimo tuo, kad jis 2009 m. gegužės 1 d. apie 12.00 val. gyvenamo namo, esančio (duomenys neskelbtini) Panevėžyje, kieme, panaudodamas sutuoktinės M. K. atžvilgiu fizinį smurtą, padarė jai sužalojimus: paviršinę kairio ketvirto piršto nago guolio srities žaizdelę, poodines kraujosruvas kairės šlaunies ir blauzdos srityse, pilvo priekinės sienos sumušimą, šiais veiksmais sukeldamas jai fizinį skausmą bei padarydamas nežymų sveikatos sutrikdymą.

Apeliaciniu skundu nukentėjusioji ir civilinė ieškovė M. K. prašo panaikinti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2010 m. birželio 2 d. išteisinamąjį nuosprendį ir priimti naują nuosorendį, kuriuo G. K. pripažinti kaltu pagal BK 140 str. 1 d. ir skirti jam bausmę sankcijos ribose, priteisti žalos atlyginimą pagal M. K. pareikštą civilinį ieškinį, taip pat išieškoti iš G. K. visas procesines išlaidas. Apeliantės teigimu, skundžiamas teismo nuosprendis priimtas nepagrįstai, todėl yra neteisėtas ir dėl to naikintinas, nuosprendyje išdėstyti motyvai neatitinka tikrovėje nustatytų faktų. G. K. parodymai prieštarauja objektyviems įrodymams, kitoms faktinėms aplinkybėms, jo parodymai yra nenuoseklūs, prieštaraujantys liudytojos D. K. parodymams, todėl vertintini kritiškai. G. K. melagingai teigė, kad buvo traukiama rankinė su dokumentais, tačiau iš apeliantės ir liudytojos D. P. parodymų aišku, kad buvo siekta apginti nukentėjusiąją nuo G. K. suduodamų smūgių bei rankose laikomo ginklo, kad pastarasis neiššautų ir tokiu būdu dar kartą nesužalotų nukentėjusiosios. G. K. teigė, kad po konflikto iš karto išvyko su motina, pastaroji teigė priešingai. G. K. jokiais medicininiais dokumentais nepagrindė, jo teigimu, jam padarytų sužalojimų. Kraujas ant G. K. kaktos pagal D. P. parodymus buvo nuo nukentėjusiosios sužalotos rankos. Nors G. K. tvirtina esąs ramaus būdo, tačiau buvo pasižadėjęs liudytojui R. P. nežaloti daugiau nukentėjusiosios.  Apeliantė ginčija liudytojos D. K. parodymus, nurodo, kad jie turi būti vertinami kritiškai, nes pastaroji savo psichinę sveikatą yra gydžiusis stacionare. Apeliantės teigimu, teismo prielaida, jog nukentėjusioji galėjo susižaloti pati imdama dokumentus iš kaltinamojo, niekuo nepagrįsta, neaišku, kodėl teismas ja remiasi, liudytojai Pretkeliai teigė, kad nukentėjusioji buvo sužalota G. K. siekiant ištraukti ginklą iš nukentėjusiosios.

Teismo posėdyje nukentėjusioji prašė apeliacinį skundą tenkinti, o išteisintojo gynėja prašė skundą atmesti.

Nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės apeliacinis skundas atmestinas.

Išnagrinėjusi apeliacinį skundą, skundžiamą teismo nuosprendį bei baudžiamąją bylą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas teisingam bylos išsprendimui svarbias aplinkybes, visapusiškai ir objektyviai pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertino įrodymus, tinkamai motyvavo savo išvadas, aiškino ir taikė teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą nuosprendį, kurį naikinti ar keisti apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo. Teisėjų kolegijos nuomone, sprendžiant G. K. kaltės klausimą, pirmosios instancijos teismas esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nepadarė, pagrįstai pripažino neįrodžius, kad jis padarė inkriminuotą nusikalstamą veiką, ir G. K. dėl jam pareikšto kaltinimo pagal BK 140 str. 1 d. išteisino.

Pagrindiniai apeliacinio skundo argumentai yra susiję su tuo, kad, apeliantės manymu, pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino surinktus įrodymus. Tačiau teisėjų kolegija konstatuoja, kad apylinkės teismas, nuosprendyje vertindamas byloje surinktus duomenis ir juos pripažindamas įrodymais, BPK 20 str. reikalavimų nepažeidė, kitų baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nepadarė. Apeliaciniame skunde išdėstyti teiginiai dėl byloje surinktų įrodymų vertinimo nėra nauji ir skundžiamu nuosprendžiu jau yra įvertinti. Teisėjų kolegija su pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstytu įrodymų vertinimu visiškai sutinka. Priimtas išteisinamasis nuosprendis ir jame aprašytos aplinkybės byloja, kad apylinkės teismas, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, išdėstė G. K. išteisinančius bylos duomenis, motyvuotai atmetė nukentėjusiosios M. K. kaltinančius parodymus ir visiškai pagrįstai rėmėsi kaltinamojo bei liudytojos D. K. parodymais, kita bylos medžiaga. Pažymėtina tai, kad teismas pakankamą dėmesį skyrė parodymų vertinimui, atliko parodymų analizę, tarpusavyje lygindamas parodymus, bei gretindamas juos su kita bylos medžiaga ir visiškai pagrįstai konstatavo, kad esant prieštaravimams dėl faktinių aplinkybių, įrodymų tyrimo prasme, jie turi būti traktuojami G. K. naudai. Kaip matyti iš bylos duomenų, privati kaltintoja, nukentėjusioji M. K. kaltinimą G. K. grindžia savo bei jos artimų žmonių – mamos ir tėčio – parodymais, specialisto išvada. Nukentėjusioji M. K. kaltina G. K. dėl tyčinio fizinio smurto prieš ją panaudojimo kilus tarpusavio konfliktui ir jiems abiems su išteisintuoju susistumdžius. Pats G. K. neneigė įvykio dieną tarp jo ir sutuoktinės M. K. įvykus tarpusavio konfliktui ir susistumdymui, tačiau jo teigimu, jis smurto prieš žmoną nevartojo. Jis parodė, kad M. K. galėjo pati susižaloti būdama jo mašinoje, spardydamasi ir muistydamasi rankomis ar traukdama rankinę. O būtent – kiekvienam į save tempiant, išteisintojo teigimu – rankinę su dokumentais, nukentėjusiosios teigimu – šaunamąjį ginklą, M. K. buvo sužalotas kaltinime nurodytas rankos vieno piršto nagas. Tai iš dalies patvirtino ir pati nukentėjusioji, kuri be kita ko parodė, supratusi, kad G. K. savo veiksmais nori atimti iš jos ginklą. Ši bei kitos situaciją apibrėžiančios bylos aplinkybės leidžia pagrįstai manyti, kad išteisintojo veiksmai nebuvo kryptingai nukreipti fiziniam skausmui nukentėjusiajai sukelti. Tokio įvykio metu išteisintojo veiksmuose buvusio nusikalstamo sumanymo nepatvirtina jokie byloje esantys duomenys. Tai, kad nukentėjusioji ir išteisintasis įvardija skirtingus susistumdymo metu abiejų sau gauti siektinus objektus, nagrinėjamu atveju esminės reikšmės situacijos įvertinimui juridiniu aspektu neturi.

Dėl specialisto išvada konstatuotų kitų sužalojimų – poodinių kraujosruvų nukentėjusiosios kairės šlaunies ir blauzdos srityse, išteisintasis pirmosios instancijos teisme parodė, kad M. K. galėjo užsigauti lipdama į pakankamai aukštą jo džipą. Nukentėjusiosios teigimu, pastarieji sužalojimai atsirado, kuomet G. K. ją trankė į mašiną. Šių jos teiginių nepatvirtina jokie kiti byloje esantys objektyvūs duomenys. Dalį įvykio aplinkybių mačiusios liudytojos D. K. ir D. P. nenurodė mačiusios G. K. naudojant M. K. atžvilgiu fizinį smurtą. Tokiu būdu M. K. parodymų dėl jos nurodomų aplinkybių apie tyčinius G. K. veiksmus prieš ją panaudojant fizinį smurtą, nepatvirtina jokie kiti įrodymai ir patikrinti jų teismas neturi galimybių. Todėl vertinti šiuos nukentėjusiosios parodymus, kaip išteisintojo kaltumą patvirtinančius įrodymus, nėra pakankamai pagrindo. Taigi, nukentėjusiosios ir išteisintojo parodymai dėl pastarojo tyčinio fizinio smurto vartojimo yra akivaizdžiai prieštaringi, vieni G. K. kaltinantys, kiti teisinantys, o esant prieštaravimams šioje situacijoje būtina pažymėti tai, kad pagal vieną iš nekaltumo prezumpcijos postulatų visos abejonės, kurių jokiais būdais pašalinti neįmanoma, turi būti vertintinos kaltinamojo naudai, ką pirmos instancijos teismas ir padarė. Nors byloje esančioje specialisto išvadoje yra konstatuoti padaryti sužalojimai nukentėjusiajai, tačiau ši išvada nepatvirtina nukentėjusiajai padarytų sužalojimų atsiradimo priežasčių, tuo labiau nepatvirtina, kad tokius sužalojimus galėjo padaryti būtent G. K. ir kad jis turėjo tokį tikslą. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, nenustačius akivaizdžių išteisintojo kaltę dėl M. K. nurodytų veiksmų patvirtinančių įrodymų, nuosprendyje padarius išvadą, kad nukentėjusiajai nežymus sveikatos sutrikdymas galėjo atsirasti pačiai besigrumiant su išteisintuoju, teismas pagrįstai ir teisėtai atmetė nukentėjusiosios iškeltus kaltinimus. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismas išteisinamajame nuosprendyje pagrįstai rėmėsi principu in dubio pro reo, kuris įpareigoja nepašalintas abejones vertinti traukiamo baudžiamojon atsakomybėn asmens naudai ir draudžia esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį, jį grįsti tik prielaidomis, besąlygiškai patikint tik nukentėjusiuoju ar kaltinamuoju.

Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje ištirtus įrodymus, nuosprendyje nurodytus motyvus ir argumentus, dėl ko buvo priimtas išteisinamasis teismo nuosprendis, išteisinantis G. K. dėl jam pareikšto kaltinimo nusikalstama veika, numatyta Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 1 dalyje, neturi pagrindo kitaip vertinti apylinkės teismo padarytų išvadų ar jomis abejoti, su jomis sutinka, todėl nukentėjusiosios apeliacinį skundą atmeta. Taip pat konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas G. K. atžvilgiu išteisinamąjį nuosprendį, pagrįstai atmetė nukentėjusiosios M. K. pareikštą civilinį ieškinį.

Remiantis išdėstytu, teisėjų kolegija konstatuoja, kad Panevėžio miesto apylinkės teismo 2010 m. birželio 2 d. nuosprendis yra teisėtas, pagrįstas, priimtas nepažeidžiant BPK 20 str. bei kitų procesinių ir materialinių teisės normų, todėl naikinti ar keisti skundžiamą nuosprendį apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 1 p.,

N U T A R I A :

Nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės M. K. apeliacinį skundą atmesti.

Kolegijos pirmininkas                                                                             Ričardas Gilys

Teisėjai                                                                                                   Nijolė Sušinskienė

                                                                                                   Tomas Zdanavičius