Civilinė byla Nr. 3K-7-330/2007
Procesinio
sprendimo kategorija 44.2.4.1
„S“
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2007 m. spalio 26 d.
Vilnius
Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija,
susidedanti iš teisėjų: Janinos Stripeikienės (kolegijos pirmininkė),
Virgilijaus Grabinsko, Gintaro Kryževičiaus (pranešėjas), Zigmo Levickio, Algio
Norkūno, Antano Simniškio ir Juozo Šerkšno,
rašytinio proceso tvarka teismo
posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo bankrutuojančios akcinės
bendrovės „Lietuvos kuras“ kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo
2004 m. gruodžio 21 d. sprendimo ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų
skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gruodžio 27 d. nutarties peržiūrėjimo
civilinėje byloje pagal ieškovo bankrutuojančios akcinės bendrovės „Lietuvos
kuras“ ieškinį atsakovui Lietuvos valstybei, tretiesiems asmenims Ūkio ministerijai,
Finansų ministerijai dėl žalos atlyginimo.
Išplėstinė teisėjų
kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Ieškovas
bankrutuojanti akcinė bendrovė (toliau – BAB) ,,Lietuvos kuras“ 2004 m. vasario 26 d. patikslintu ieškinio pareiškimu prašė priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės
28 040 948 Lt žalai atlyginti, taip pat 5 procentų dydžio metines palūkanas už
priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo įvykdymo,
bylinėjimosi išlaidas.
Ieškovas nurodė,
kad 1992-1995 metų laikotarpiu, vykdydamas Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir
įmonės steigėjos Energetikos ministerijos pavedimus, savo saugyklose saugojo
valstybės kuro rezervui priskirtą kurą. Vyriausybės 1991 m. liepos 12 d. nutarime Nr. 275 buvo numatyta, kad valstybės kuro rezervo saugojimo lėšos bus
padengiamos iš valstybės biudžeto per valstybinio rezervo tvarkytojus. Vienu iš
jų paskirta Energetikos ministerija. Finansų ministerijai šiuo nutarimu pavesta
nustatyti lėšas kuro rezervo saugojimo išlaidoms padengti. Energetikos
ministerijos 1992 m. rugsėjo 10 d. įsakymu Nr. 79 buvo nustatyta kaina
juridiniams ir fiziniams asmenims už naudojimąsi saugyklomis ir sandėliais –
iki 0,62 Lt už toną per parą. Remdamasi šiuo įsakymu VĮ ,,Lietuvos kuras“ (1995 m. liepos mėnesį reorganizuota į AB ,,Lietuvos kuras“) nustatė naftos produktų saugojimo
įkainius 1992-1995 metams. Pagal patvirtintus kuro saugojimo įkainius ieškovas
negavo pakankamai lėšų valstybinio kuro rezervo saugojimo sąnaudoms
kompensuoti, todėl patyrė 28 040 948 Lt žalą.
II.
Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų procesinių sprendimų esmė
Vilniaus apygardos teismas 2004 m. gruodžio 21 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies: ieškovo BAB „Lietuvos kuras“ naudai iš
atsakovo Lietuvos valstybės priteisė 28 040 948 Lt žalai atlyginti ir 32 284,80
Lt advokato atstovavimo išlaidų; kitą ieškinio dalį atmetė.
Teismas nustatė, kad, vykdydama Vyriausybės 1991 m. liepos 12 d. nutarimą Nr. 275, Energetikos ministerija 1991 m. rugpjūčio 6 d. įsakymo Nr. 46 1.1 papunkčiu įpareigojo VĮ ,,Lietuvos kuras“ organizuoti valstybinio kuro rezervo
kaupimo, atnaujinimo ir saugojimo darbus ir paskyrė ją valstybinio kuro rezervo
atsakinguoju saugotoju (įsakymo 3 punktas). 1992-1995 metų laikotarpiu ieškovas
saugojo valstybinio kuro rezerve esančius degalus ir kitą kurą, todėl atsakovo
įgaliotoms institucijoms atsirado pareiga atlyginti ieškovo patirtas kuro
saugojimo išlaidas (Vyriausybės 1991 m. liepos 12 d. nutarimas Nr. 275, 1994 m.
gruodžio 23 d. nutarimas Nr. 1316-14). Kuro rezervo atsakinguoju tvarkytoju
buvo paskirta Energetikos ministerija, kuriai teko pareiga atsiskaityti su
ieškovu, Finansų ministerijai - numatyti lėšas, būtinas valstybiniam kuro
rezervui saugoti.
Byloje esančiame ekonominės ekspertizės akte nurodyta,
kad ieškovas 1992-1995 metų laikotarpiu saugojo 220 527,058 tonos įvairių
naftos produktų. Teismas sprendė, kad lėšos, reikalingos valstybinio kuro
rezervo saugojimo 1992-1995 metais sąnaudoms padengti, valstybės biudžete
nebuvo nustatytos dėl atsakovo įgaliotų institucijų neveikimo, konstatavo, kad ieškovo
prašoma priteisti suma už suteiktas saugojimo paslaugas yra pagrįsta.
Teismas atmetė ieškovo prašymą priteisti 5 procentų
metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo
sprendimo visiško įvykdymo, nes sprendė, kad 1992-1995 metais galiojusiose
materialinės teisės normose nesuteikta teisės ieškovui reikalauti prašomo
dydžio palūkanų už piniginės prievolės vykdymo termino praleidimą.
Spręsdamas dėl ieškinio senaties, teismas konstatavo,
kad šio termino ieškovas nepraleido, nes atsakovas 1992-1995 metų laikotarpiu
iš dalies finansavo valstybinio kuro rezervo saugojimo sąnaudas, sumokėdamas 4
107 000 Lt, vėliau atsakovo įgaliotų institucijų atstovai ėmėsi veiksmų,
kuriais buvo siekiama gauti papildomą finansavimą skolai ieškovui sumažinti.
Ieškovas apie savo teisių pažeidimą galutinai sužinojo tik 2001 m. rugpjūčio 28 d., kai jam buvo įteiktas Finansų ministerijos raštas su kategoriška nuostata
nebeatlyginti ieškovui valstybinio kuro rezervui saugoti panaudotų lėšų, ši
data, teismo sprendimu, laikytina ieškinio senaties termino skaičiavimo
pradžia.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija
2006 m. gruodžio 27 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismo 2004 m. gruodžio 21 d. sprendimo dalį, kuria iš atsakovo Lietuvos valstybės ieškovui bankrutuojančiai
akcinei bendrovei ,,Lietuvos kuras“ priteista 28 040 948 Lt skola ir 32 284,80
Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti, panaikino ir šią ieškinio dalį atmetė; kitą
teismo sprendimo dalį paliko nepakeistą.
Vadovaudamasis Valstybės
kontrolės departamento 1995 m. vasario 27 d. sprendimu teismas nustatė, kad VĮ
,,Lietuvos kuras“ iš biudžeto gautas lėšas, kurias Finansų ministerija
pervesdavo į biudžetinę sąskaitą valstybiniam degalų rezervui kaupti,
pervesdavo į įmonės atsiskaitomąją sąskaitą ir naudodavo kaip nuosavas lėšas
ūkinėje veikloje; kad įmonė saugojo daug mažiau kuro nei turėjo saugoti: 1994 m. rugsėjo mėn. kūryklinio kuro buvo saugoma 88,2 tūkst. tonos mažiau, automobilinio benzino
95,4 tūkst. tonos mažiau, dyzelinių degalų 56,18 tūkst. tonos mažiau, krosninio
kuro 1,2 tūkst. tonos mažiau, alyvų 0,108 tūkst. tonos mažiau, akmens anglies
iš viso nebuvo saugoma, nors buvo nupirkta iš valstybės biudžeto lėšų 118,9
tūkst. tonos. Be to, VĮ ,,Lietuvos kuras“ savavališkai, be Vyriausybės leidimo,
naudojo valstybiniame rezerve sukauptą kūryklinį mazutą. VĮ ,,Lietuvos kuras“
1993 metais VĮ ,,Lietuvos energetikos sistema“ pardavė 64871,1 tonos iš
valstybės biudžeto lėšų pirkto valstybinio rezervo kūryklinio mazuto už 3 243
585 JAV dolerius (12 974 340 Lt). Gautas lėšas VĮ ,,Lietuvos kuras“ pervedė
firmai ,,Lie Panava“ (bankas Ženevoje), firmai ,,Intervalas Ins“ (bankas Olandijoje)
ir į VĮ ,,Lietuvos kuras“ sąskaitą Vokietijoje. Lietuvos Respublika išimtiniu
atveju 1992 m. leido Energetikos ministerijai panaudoti valstybiniame degalų
rezerve sukauptus išteklius, atkuriant sunaudotus kiekius per nustatytus
terminus. Tačiau Valstybės kontrolės departamentas 1995 m. vasario 27 d. sprendimu nustatė, kad VĮ ,,Lietuvos kuras“ neatnaujino panaudotų iš
valstybinio rezervo naftos produktų kiekių valstybiniame rezerve. Valstybės
kontrolė 1997 m. kovo 7 d. ataskaitoje Nr. 160-11 ,,Dėl AB ,,Lietuvos kuras“
faktinių nuostolių priskyrimo valstybės skolai pagal bendrovės teikiamus
duomenis pagrįstumo įvertinimo tikrinimo rezultatų“ ir šios ataskaitos 1997 m.
kovo 7 d. papildyme nustatė, kad AB ,,Lietuvos kuras“ 1992-1993 metais iš
valstybės rezervo pardavė ir neatnaujino iš viso 359 760 tonų naftos produktų
ir kuro, kuriuos nupirko iš valstybės biudžeto lėšų už 284 726,4 tūkst. Lt. Patikslinus
dyzelinių degalų ir benzino A-76 trūkumui pardavimo kainas, pirkimo-pardavimo
kainų skirtumas, papildęs AB ,,Lietuvos kuras“ apyvartines lėšas, buvo 89 325,2
tūkst. Lt.
Apeliacinės
instancijos teismas, įvertinęs nustatytas aplinkybes, sprendė, kad ieškovas,
vykdydamas jam valstybės nustatytą prievolę kaupti, atnaujinti ir saugoti kuro
ir naftos produktų valstybinį rezervą, šią prievolę vykdė netinkamai.
Už netinkamą
sutartinės prievolės vykdymą atsiranda civilinė atsakomybė. Už valstybinio kuro
ir naftos produktų rezervo kaupimą, atnaujinimą ir saugojimą Vyriausybės
patvirtintu 1991 m. liepos 12 d. nutarimu Nr. 275, ieškovui kaip saugotojui,
buvo numatytas turėtų išlaidų kompensavimas. Jau buvo pažymėta, kad valstybė
ieškovui atlygino 4 107 000 Lt patirtų išlaidų. Dėl pirmiau išdėstytų motyvų
apie tai, kad ieškovas netinkamai kaupė ir saugojo valstybinį kuro ir naftos
produktų valstybinį rezervą, apeliacinės instancijos teismas sumažino Lietuvos
valstybės atsakomybę ieškovui kompensuoti visas jo išlaidas, turėtas kaupiant
ir saugant valstybinį kuro ir naftos produktų rezervą (1964 m. CK 233 straipsnio 2 dalis), ir sprendė, kad 4 107 000 Lt, kuriuos valstybė kompensavo, yra
pakankamas išlaidų atlyginimas už netinkamai įvykdytą prievolę.
Apeliacinės
instancijos teismas taip pat nustatė, kad Lietuvos valstybė AB ,,Lietuvos kurą“
privatizuojant viešo konkurso būdu 1999 m. spalio 29 d. užsienio įmonei Kopcke International Holdings B.V. pardavė 20 014 483 paprastąsias vardines
AB ,,Lietuvos kuras“ akcijas, t. y. 67,76 proc. bendrovės įstatinio kapitalo.
Iš akcijų pirkimo-pardavimo sutarties turinio matyti, kad Lietuvos valstybė
neprisiėmė jokių ankstesniais civiliniais prievoliniais santykiais grindžiamų
įsipareigojimų. Iš derybų, vykusių iki sutarties pasirašymo, turinio matyti,
kad pirkėjas atsisakė valstybės skolos bendrovei pripažinimo. Pirkėjas,
pasiūlęs pirkti akcijų už 11 mln. Lt, atsižvelgęs į viešo konkurso komisijos
1999 m. liepos 27 d. protokole išdėstytą nuomonę, pakeitė dvi konkursinio
pasiūlymo dalis, kurios buvo komisijai nepriimtinos. Pirkėjas prisiėmė
atsakomybę dėl bendrovės ekologinės būklės sutvarkymo bei atsisakė valstybės
skolos ir dėl šių sąlygų pakeitimo pateikė pagerintą pasiūlymą nupirkti akcijas
už 1 litą. Dėl tų priežasčių, kad pirkėjas atsisakė valstybės skolos ir
prisiėmė atsakomybę už ekologinę būklę, 1999 m. rugpjūčio 9 d. viešo konkurso komisija laikė, kad pirkėjas pagerino pasiūlymą ir pripažino jį laimėtoju. Taip
valstybei priklausančios AB ,,Lietuvos kuras“ akcijos buvo parduotos už 1 litą.
Apeliacinės
instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl ieškinio senaties, nustatė, kad ieškovas
prašo priteisti patirtas išlaidas už 1992-1995 metus. Valstybė ieškovui
kompensavo dalį jo prašomų priteisti išlaidų 1992-1995 metų laikotarpiu. Tai
reiškia, kad ieškovui 1996 metų sausio mėn. turėjo būti žinoma, kiek jis patyrė
išlaidų saugodamas valstybės naftos ir kuro rezervą ir kiek valstybė jam dar
yra skolinga. Teismo sprendimu ieškinio senaties termino eiga prasidėjo nuo 1996 m. sausio 1 d. (1964 m. CK 86 straipsnio 1 dalis). Ieškinys pareikštas 2001 m. spalio 5 d., t. y. pasibaigus bendram trejų metų ieškinio senaties terminui.
Kolegijos
sprendimu, negalima sutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad
ieškinio senatis buvo nutrūkusi, nes valstybė dalį išlaidų atlygino ir taip
pripažino skolą. Byloje nėra duomenų, kad skolą Lietuvos valstybė būtų
pripažinusi. Energetikos, Ūkio ministerijos svarstė išlaidų atlyginimo ieškovui
klausimą ir netgi siūlė šias išlaidas pripažinti valstybės skola, tačiau
kompetentingos valstybės institucijos (Vyriausybė, Seimas) savo veiksmais
aiškiai neparodė, kad skolą pripažįsta, ir šiuo klausimu nepriėmė sprendimo.
Priešingai, valstybė, privatizuodama AB ,,Lietuvos kuras“, nepripažino skolos
ir todėl bendrovė buvo privatizuota tik už vieną litą. Dėl to apeliacinės
instancijos teismas sprendė, kad ieškovas praleido ieškinio senaties terminą,
ir tai taip pat yra pagrindas ieškiniui atmesti.
III. Kasacinio skundo
ir atsiliepimų į jį teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu
ieškovas bankrutuojanti akcinė bendrovė „Lietuvos kuras“ prašo: panaikinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m.
gruodžio 27 d. nutarties dalį, kuria panaikinta Vilniaus apygardos teismo 2004
m. gruodžio 21 d. sprendimo dalis, ir palikti galioti Vilniaus apygardos teismo
2004 m. gruodžio 21 d. sprendimo dalį, kuria iš Lietuvos valstybės
bankrutuojančiai akcinei bendrovei „Lietuvos kuras“ priteista 28 040 948 Lt
skola ir 32 284,80 Lt advokato atstovavimo išlaidų; panaikinti Vilniaus
apygardos teismo 2004 m. gruodžio 21 d. sprendimo ir Lietuvos apeliacinio teismo
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. birželio 7 d. nutarties
dalis, kuriomis atmestas ieškovo reikalavimas priteisti iš Lietuvos valstybės
ieškovo naudai 5 procentų palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo
teisme dienos iki teismo sprendimo įvykdymo ir dėl šios dalies priimti naują
sprendimą – ieškovo reikalavimą tenkinti; priteisti ieškovui iš atsakovo
2945,78 Lt teismo išlaidų; priteisti iš atsakovo 25960 Lt išlaidų advokato
pagalbai apmokėti apeliacinės instancijos teisme. Kasatorius nurodo šiuos
kasacinio skundo argumentus:
1. Apeliacinis
teismas pažeidė vieną pagrindinių apeliacinio proceso principų, draudžiantį apeliacinės instancijos teismui peržengti apelianto
nustatytas bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos
teisme ribas.
Teismas nepagrįstai
konstatavo, kad apeliacinio skundo motyvai,
jog ieškovas, kaip profesionalus ūkio subjektas, veikė neapdairiai,
nerūpestingai, galbūt sąmoningai
tyčia, kad lėšos valstybės biudžete buvo nenumatytos dėl valstybinės įmonės neveikimo, kad įmonė nerengė ir neteikė valstybės
kompetentingoms institucijoms jos patiriamoms išlaidoms apmokėti būtinų dokumentų, yra sietini su ieškinio senaties
taikymu.
CPK 320
straipsnio nuostatose reikalaujama, kad apeliacinio skundo pagrindą apeliantas turėtų formuluoti ypač
kruopščiai. Apeliacinio skundo reikalavimai turi būti suformuluoti aiškiai ir negali būti
numanomi. Apeliacinio teismo nurodytas aplinkybes atsakovas apeliaciniame skunde kėlė kaip
savarankiškus ieškinio atmetimo pagrindus, o ne kaip aplinkybes, pagrindžiančias jo
reikalavimą taikyti ieškinio senatį. Nagrinėjant apeliacinį skundą apeliacinėje instancijoje
nebuvo tiriamos su ieškinio senaties taikymu susijusios aplinkybės: ieškinio
senaties termino eigos pradžia bei jos pradžia po nutraukimo, ieškinio senaties
termino eigos nutraukimas ir jos atnaujinimas.
Kasatoriaus teigimu, apeliacinės
instancijos teismas nesilaikė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės
taikymo ir aiškinimo praktikos, pagal kurią laikoma, kad išėjimas už apeliacinio
skundo ribų yra tada, kai teismas pakeičia ar panaikina žemesnės instancijos
teismo sprendimą dėl aplinkybių
ir įstatymo taikymo pažeidimų, kuriais apeliaciniame skunde nesiremiama ir įstatymas nesuteikia galimybės išeiti
už apeliacinio skundo ribų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų
kolegijos 2001 m. vasario 11 d. nutartis, priimta AB „Rimeda“ v. A. M. IĮ ir kt. byloje; bylos Nr.
3K-3-210/2001; skelbta Teismų praktika 15; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų
skyriaus teisėjų
kolegijos 2004 m. rugsėjo 15 d. nutartis, priimta M. B. v. B. G. ir kt. byloje;
bylos Nr.
3K-3-450/2004).
2.
Kasatorius teigia, kad jis turėjo pakankamą pagrindą manyti, jog atsakovas iki
pat 2001 m. rugpjūčio 28 d. pripažino savo pareigą atsiskaityti už valstybinio rezervo saugojimą,
todėl ieškinio senaties termino
eigos pradžia po senaties termino nutraukimo ieškovo reikalavimui dėl skolos
išieškojimo turėjo būti skaičiuojama nuo 2001 m. rugpjūčio 28 d. Ieškovas su
ieškiniu į teismą kreipėsi 2001 m. spalio 4 d.,
todėl nepraleido bendro trejų metų ieškinio senaties termino. Taikyti ieškinio senatį nebuvo pagrindo.
Neteisingai išaiškinęs ir taikęs 1964 m. CK 89 straipsnio teisės normas, apeliacinis
teismas neleistinai suvaržė ieškovo teisę į
tinkamą teismo procesą.
Jeigu įpareigotasis asmuo pripažįsta skolą,
ieškinio senaties termino eiga nutrūksta (CK 89
straipsnio 2 dalis). Kreditorius tokiu atveju turi pagrindą manyti, jog jo
teisių pažeidimas gali būti pašalintas
gera valia, be teismo pagalbos. CK 89 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad po nutraukimo ieškinio senaties termino eiga
prasideda iš naujo. Bylą nagrinėję teismai skirtingai vertino atsakovo veiksmus dėl skolos
už valstybės kuro rezervo saugojimą pripažinimo ir dėl to skirtingai taikė (apeliacinės instancijos teismas
netaikė) ieškinio senaties termino nutraukimą reglamentuojančias materialinės teisės nuostatas.
Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad atsakovas gana ilgą laiką leido ieškovui suprasti,
jog pripažįsta savo įsipareigojimus ieškovui ir yra pasiryžęs juos įvykdyti; jog bylos aplinkybės leidžia teigti, kad
ieškinio eiga buvo nutrūkusi, nes ieškovas turėjo pakankamą pagrindą manyti, jog atsakovas su juo
atsiskaitys gera valia. Kasatoriaus teigimu, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad ieškinio
senaties termino po nutraukimo skaičiavimo pradžia yra 2001 m. rugpjūčio 28 d., kai ieškovas gavo Finansų
ministerijos 2001 m. rugpjūčio 24 d. raštą,
kuriame išdėstyta kategoriška nuostata nebeatlyginti ieškovui valstybinio kuro rezervui saugoti panaudotų lėšų.
Apeliacinės
instancijos teismas
nepagrįstai sprendė, kad ieškinio senaties termino eiga
prasidėjo nuo 1996 m.
sausio 1 d. (dienos,
kai ieškovas turėjo sužinoti, kiek jis patyrė išlaidų
1992-1995 metais
saugodamas valstybės kuro rezervą). Teismas nepagrįstai sutapatino ieškinio senaties termino
eigos pradžią (CK 86 straipsnis)
ir pagal CK 89 straipsnio 3 dalį nustatomą ieškinio senaties termino eigos,
prasidėjusios iš naujo
po nutraukimo, pradžią. Teismas konstatavo, kad 1996 m. sausio 1 d. prasidėjo
ieškinio senaties termino eiga, tuo tarpu teismas, taikydamas ieškinio senatį,
turėjo nustatyti, kada vėl po ieškinio senaties termino nutraukimo prasidėjo jo
eiga iš naujo. Neteisingą teismo sprendimą lėmė nepagrįsta išvada, kad ieškinio senaties
termino eiga nebuvo nutrūkusi.
3. Apeliacinės instancijos teismas,
vadovaudamasis 1964 m. CK 233 straipsnio 2 dalimi, nepagrįstai sumažino
Lietuvos valstybės atsakomybę kompensuoti visas ieškovo išlaidas, turėtas kaupiant ir saugant valstybinį
kuro ir naftos produktų rezervą (nuo prašomų priteisti 28 040 948 Lt iki realiai sumokėtų 4 107 000
Lt) dėl to, kad ieškovas netinkamai kaupė ir saugojo valstybinį kuro ir naftos produktų rezervą. Apeliacinės instancijos teismas
netinkamai taikė 1964 m. CK 233 straipsnį, nes nėra ieškovo kaltės (tyčios ar neatsargumo) dėl to,
kad atsakovas neatsiskaitė už valstybinio rezervo saugojimą. Byloje nenustatyta, kad
valstybė neatsiskaitė už valstybinio rezervo saugojimą dėl ieškovo veiksmų (apeliacinis
teismas konstatavo tik ieškovo kaltę dėl netinkamo valstybinio rezervo saugojimo, bet nenurodė jokių ieškovo veiksmų, dėl
kurių atsakovas negalėjo vykdyti savo teisės
aktų nustatytos prievolės atsiskaityti už valstybės rezervo saugojimą).
Taikant 1964 m. CK 233 straipsnį turėjo būti
nustatyta ieškovo kaltė (tyčia ar didelis neatsargumas)
dėl atsakovo negalėjimo atsiskaityti už valstybės rezervo saugojimą. Šią aplinkybę turėjo įrodyti atsakovas. Pagal byloje surinktus įrodymus, ieškovas
atliko tik valstybės rezervo atsakingojo saugotojo funkcijas, tuo tarpu
valstybės rezervo apskaitą (įskaitant ir saugojimo išlaidų), finansavimą (tiek būsimų išlaidu
numatymą, tiek jų padengimą) turėjo vykdyti Energetikos ministerija kartu su Finansų ministerija.
Kai prievolė
netinkamai įvykdyta dėl abiejų šalių kaltės, teismas turi teisę atitinkamai
sumažinti skolininko atsakomybę. Skolininko atsakomybės dydis nustatomas, palyginus
skolininko ir
kreditoriaus kaltę. Tokiu atveju kaltė yra ne tiktai atsakomybės sąlyga, bet ir
matas atsakomybės dydžiui nustatyti (2002 m. gruodžio 4 d. Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo nutartis, priimta civilinėje byloje UADB „Lavisos garantas“ v. R.
L. firma ir kt., bylos Nr. 3K-3-1459/2002). Teismas taikydamas CK 233 straipsnį nesvarstė klausimo, kokia
dalis kaltės dėl netinkamai įvykdytos prievolės tenka kiekvienai šaliai, ir
nesumažino skolininko atsakomybės, o iš viso nuo jos atleido. Atsižvelgiant į tai, kad apeliacinis
teismas atleido atsakovą nuo 28 040 948 Lt prievolės vykdymo, akivaizdu, jog teismas
nepagrįstai laikė ieškovą iš esmės atsakingu už tai, kad valstybė su juo neatsiskaitė. Net jei
ir būtų laikomasi, kad
buvo ir ieškovo kaltės dėl atsakovo prievolės nevykdymo, toks kaltės paskirstymas aiškiai prieštarauja protingumo
principui (CK 1.5 straipsnis).
Ieškovo
reikalavimai pagrįsti ekspertizės aktais. Ta aplinkybė, kad valstybės kontrolė nustatė savavališką
valstybinio rezervo panaudojimą, negali būti pagrindas taikyti 1964 m. CK 233
straipsnio 2 dalį. Ieškovas prašo atlyginti saugojimo išlaidas už faktiškai saugotą valstybinio rezervo kiekį. Ta
aplinkybė, kad jis savavališkai panaudojo dalį
valstybės rezerve saugojamų naftos produktų, nepadidino, o, priešingai,
sumažino už valstybės rezervo
saugojimą priteistinas sumas.
4.
Teismai nepagrįstai atmetė ieškinio reikalavimą priteisti iš Lietuvos valstybės
ieškovo naudai 5 procentų
palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo įvykdymo. Pirmosios instancijos teismas,
atmesdamas šį reikalavimą, laikė, kad ginčui išspręsti taikytinos 1992 -1995 metais
galiojusios materialinės teisės normos, kuriose nesuteikta teisės ieškovui reikalauti iš atsakovo tokio
dydžio metinių palūkanų priteisimo už netinkamą piniginės prievolės įvykdymą. Pagal CK 6.37 straipsnio 2 dalį
skolininkas privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo
teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Taigi, pareiga mokėti vadinamąsias procesinėmis
palūkanas įtvirtinta įstatyme.
Ieškinys
šioje byloje buvo pareikštas jau galiojant 2000 m. Civiliniam kodeksui. 2000 m
Civilinio kodekso normų taikymą prievoliniams teisiniams santykiams reglamentuoja Civilinio kodekso
patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 41 straipsnis. Šio straipsnio 2
dalyje nustatyta, kad jeigu prievoliniai teisiniai santykiai atsirado iki Civilinio
kodekso įsigaliojimo, šis kodeksas taikomas toms teisėms ir pareigoms, kurios atsiras jam
įsigaliojus. Pagal CK
6.37 straipsnio 2 dalį
skolininkas, iki naujo Civilinio
kodekso įsigaliojimo neįvykdęs teismo sprendimu nustatytos piniginės prievolės,
nuo 2001 m. liepos 1 d. privalėtų mokėti naujame
Civiliniame kodekse nustatytas vadinamąsias procesines
palūkanas už teismo priteistą sumą. Procesinės
palūkanos priskiriamos prie kompensavimo funkciją atliekančių palūkanų, jeigu
skola išieškoma teismine tvarka. Jų dydis nustatytas CK 6.210 straipsnyje. Palūkanos,
skaičiuojamos nuo bylos iškėlimo momento iki pat visiško teismo sprendimo
įvykdymo, skatina skolininką kuo greičiau įvykdyti prievolę, ieškoti būdų
atsiskaityti su kreditoriumi dar iki šiam kreipiantis į teismą ir taip išvengti prievolės šias mokėti. Tuo atveju,
jei teismo procesas jau prasidėjo,
skolininkas suinteresuotas nevilkinti jo, o teismui priteisus skolą, - kuo
greičiau ją sumokėti kreditoriui. Ši skolininko prievolė mokėti palūkanas už
priteistą sumą nuo bylos iškėlimo
momento iki teismo sprendimo įvykdymo yra įstatyminė.
Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovas Lietuvos
Respublikos valstybė prašo jį atmesti. Atsakovas teigia, kad nepagrįsti
kasatoriaus argumentai ieškinio senaties termino taikymo byloje. Teisiniai
santykiai tarp kasatoriaus ir atsakovo atsirado galiojant 1964 m. Civiliniam
kodeksui, todėl ieškinio senaties terminų eigos pradžiai nustatyti galiojančio
Civilinio kodekso taisyklės netaikomos. Apeliacinės instancijos teismas
nustatė, kad valstybė ieškovui kompensavo dalį jo prašomų priteisti išlaidų
1992-1995 metų laikotarpiu. Tai reiškia, kad ieškovui 1996 m. sausio mėn.
turėjo būti žinoma, kiek jis patyrė išlaidų saugodamas valstybės naftos ir kuro
rezervą ir kiek valstybė jam dar yra skolinga. Taigi, atsakovo teigimu, ieškinio
senaties termino eiga prasidėjo nuo 1996 m. sausio 1 d. Ieškinys pareikštas
2001 m. spalio 5 d., t. y. pasibaigus trejų metų ieškinio senaties terminui.
Atsakovo teigimu, kasatorius nepagrįstai nurodo, kad
ieškinio senaties terminas buvo nutrauktas atsakovui pripažinus skolą.
Kasacinės instancijos teismas patikrina apskųstus sprendimus tik teisės taikymo
aspektu ir vadovaujasi žemesnės instancijos teismų nustatytomis aplinkybėmis
(CPK 352 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad
valstybė skolos nepripažino. Šiuo nustatytu faktu kasacinis teismas privalo
vadovautis.
Atsakovas nurodo, kad byloje nustatyti AB „Lietuvos
kuras“ pažeidimai patvirtina, kad pati bendrovė savo veiksmais, t. y. tuo, kad veiklą
vykdė neūkiškai, prisidėjo prie jos patiriamų nuostolių dėl valstybės kuro
rezervo saugojimo padidėjimo. Pagal CK 233 straipsnį (galiojančio CK 6.259
straipsnis) skolininko (valstybės) atsakomybė turi būti mažinama. Apeliacinės
instancijos teismas tą pagrįstai ir padarė, t. y. sumažino priteisiamą
nuostolių atlyginimą ir savo sprendimą pagrindė byloje esančiais dokumentais:
Valstybės kontrolės departamento 1995 m. vasario 27 d. sprendimu, Valstybės
kontrolės 1997 m. kovo 7 d. ataskaita Nr. 160-11. Taigi apeliacinės instancijos
teismas tinkamai taikė nuostolių sumažinimą reglamentuojančias teisės normas.
Atsakovas teigia, kad kasatorius nepagrįstai nurodo,
jog bylą nagrinėję teismai nepagrįstai atsisakė priteisti 5 procentus metinių
palūkanų nuo bylos iškėlimo iki teismo sprendimo įvykdymo. CK 6.37 straipsnio 2
dalyje nustatyta, kad skolininkas privalo mokėti įstatymo dydžio palūkanas už
priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
Šių palūkanų viena iš paskirčių – kompensuoti kreditoriaus praradimus. Kadangi
CK 6.37 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų palūkanų paskirtis yra nuostolių
atlyginimas, vadinasi, teismas gali jų nepriteisti arba sumažinti jų
priteisimą, jeigu yra kreditoriaus kaltė dėl prievolės netinkamo vykdymo ir
pats kreditorius savo kaltais veiksmais prisidėjo prie nuostolių jam padidėjimo
(CK 6.259 straipsnis). Kadangi yra kreditoriaus kaltė, tai, remiantis CK 6.259
straipsniu, 5 procentų palūkanos kasatoriui turėtų būti nepriteistos arba jų
suma sumažinta, jeigu kasacinis teismas tenkintų skundą.
Atsiliepimu
į kasacinį skundą Ūkio ministerija prašo jį atmesti. Trečiasis asmuo nurodo,
kad ieškovas klaidingai
aiškina CPK 320 straipsnyje nustatytas bylos
nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas. Apeliacinis teismas, nustatydamas faktą, kad ieškovas praleido ieškinio senaties
terminą, pagrįstai motyvavo savo išvadas, konstatuodamas, kad
apeliacinio skundo turinys atskleidžia, jog atsakovas apeliaciniame skunde
pasisako ir dėl ieškinio senaties taikymo ir palaiko savo prašymą taikyti
senatį. Visi apeliaciniame skunde pateikti
argumentai sietini su ieškinio senaties termino praleidimu, šalys ir kiti bylos dalyviai proceso metu šį argumentą
palaikė ir motyvavo.
Trečiojo
asmens teigimu, atsakovo
interesas laikytinas viešuoju interesu ir turi būti teismo ginamas. Konstitucinis Teismas 2006 m. rugsėjo
21 d. nutarime (Žin., 2006, Nr. 102-3957) pripažino, kad CPK 320 straipsnio 2
dalis ta apimtimi, kuria
įtvirtinta, kad apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas kitas, ne CPK IV dalies XIX ir XX skyriuose ir V dalyje numatytų
kategorijų bylas, negali peržengti apeliaciniame
skunde nustatytų ribų, nors to ir reikalauja viešasis interesas, ir jų
neperžengus šio teismo sprendimas
(nutartis) būtų neteisingas (neteisinga) ir būtų pažeistos Konstitucijoje įtvirtintosios ginamos ir saugomos vertybės,
prieštarauja Konstitucijos 109 straipsniui, konstituciniams teisinės
valstybės ir teisingumo principams. Ieškovo skunde išdėstyti argumentai ignoruoja šį Konstitucinio Teismo
nutarimą. Pats ieškovas turėjo būti suinteresuotas proceso metu pasisakyti, dėl
kokių priežasčių buvo praleistas ieškinio senaties terminas, bei pagrįstai
prašyti jį atnaujinti, todėl tai buvo ne
teismo pareiga.
Ieškovas, remdamasis
aplinkybe, kad buvusi Energetikos ministerija
ir Ūkio ministerija savo raštuose, adresuotuose kitoms valstybės institucijoms,
siūlė pripažinti valstybės skola valstybės naftos produktų saugojimo
išlaidas, daro nepagrįstą išvadą, kad toks
siūlymas buvo valstybės skolos pripažinimas, nutraukęs ieškinio senaties
termino eigą. Toks ieškovo aiškinimas ydingas, nes ministerijos negali būti
kompetentingos institucijos, pripažinti ar nepripažinti valstybės skolą. Seimas
ar Vyriausybė tokių sprendimų nepriėmė, t. y. atsakovas Lietuvos
valstybė neatliko veiksmų ieškinio senačiai nutraukti.
Seimas 1999 m. spalio 14 d. Valstybės
vidaus skolos akcinei bendrovei „Lietuvos
kuras“ pripažinimo ir padengimo įstatyme pripažino, kad akcinė bendrovė
„Lietuvos kuras" patyrė 18 816 tūkst. Lt nuostolių 1992-1993 metais tiekdama kurą ir naftos produktus
gyventojams lengvatinėmis sąlygomis ir šią sumą pripažino valstybės vidaus skola. Tačiau tai nebuvo ieškovo
reikalaujamos valstybės rezervo saugojimo išlaidoms atlyginti sumos
pripažinimas. Ministerijos turėjo teisę leisti teisės aktus (įsakymus) pagal joms suteiktą kompetenciją, t. y.
jos nesprendė valstybės skolos klausimų. Ieškovas netinkamai kaupė ir saugojo valstybinį kuro ir
naftos produktų rezervą. Tai nustatyta ir užfiksuota Valstybės kontrolės 1995 m. vasario 27 d.
sprendime, 1997 m. kovo 7 d. ataskaitoje Nr.
160-11 (su papildymu). Ieškovas Valstybės kontrolės sprendimų neginčijo
nustatyta tvarka. Ieškovas neapskaitė
nustatyta tvarka saugomos produkcijos, tai apsunkino Energetikos ministerijai įgyvendinti valstybės rezervo
tvarkytojo funkcijas. Ieškovas privalėjo vykdyti saugomos produkcijos
apskaitą, kaip nustatyta Nuostatų 38 punkte: atskirai nuo kitos tos įmonės produkcijos - specialiai tam reikalui skirtoje
užbalansinėje sąskaitoje Nr. 002 „Prekinės ir materialinės vertybės, priimtos atsakingam saugojimui“. Taigi nepagrįstas
kasacinio skundo argumentas, kad
valstybiniam rezervui sukauptos produkcijos apskaitą (įskaitant ir saugojimo išlaidų),
finansavimą (tiek būsimų išlaidų numatymą, tiek padengimą) turėjo vykdyti
Energetikos ir Finansų ministerijos.
Išplėstinė teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Teismų nustatytos
bylos aplinkybės
Vykdydama Vyriausybės 1991 m. liepos 12 d. nutarimą Nr. 275, Energetikos ministerija 1991 m. rugpjūčio 6 d. įsakymo Nr. 46 1.1 papunkčiu įpareigojo VĮ ,,Lietuvos kuras“ organizuoti valstybinio kuro rezervo
kaupimo, atnaujinimo ir saugojimo darbus ir paskyrė ją valstybinio kuro rezervo
atsakinguoju saugotoju (įsakymo 3 punktas). 1992-1995 metų laikotarpiu ieškovas
saugojo valstybinio kuro rezerve esančius degalus ir kitą kurą, todėl atsakovo
įgaliotoms institucijoms atsirado pareiga atlyginti ieškovo patirtas kuro
saugojimo išlaidas (Vyriausybės 1991 m. liepos 12 d. nutarimas Nr. 275, 1994 m.
gruodžio 23 d. nutarimas Nr. 1316-14). Kuro rezervo atsakinguoju tvarkytoju
buvo paskirta Energetikos ministerija, kuriai teko pareiga atsiskaityti su
ieškovu, Finansų ministerijai - numatyti lėšas, būtinas valstybiniam kuro
rezervui saugoti.
Valstybės
kontrolės departamento 1995 m. vasario 27 d. sprendime nurodyta, kad VĮ
,,Lietuvos kuras“ iš biudžeto gautas lėšas, kurias Finansų ministerija
pervesdavo į biudžetinę sąskaitą valstybiniam degalų rezervui kaupti,
pervesdavo į įmonės atsiskaitomąją sąskaitą ir naudodavo kaip nuosavas lėšas
ūkinėje veikloje. VĮ ,,Lietuvos kuras“ savavališkai, be Vyriausybės leidimo,
naudojo valstybiniame rezerve sukauptą kūryklinį mazutą. VĮ ,,Lietuvos kuras“
1993 metais VĮ ,,Lietuvos energetikos sistema“ pardavė 6 4871,1 tonos iš
valstybės biudžeto lėšų pirkto valstybinio rezervo kūryklinio mazuto už 3 243
585 JAV dolerius (12 974 340 Lt). Gautas lėšas VĮ ,,Lietuvos kuras“ pervedė
firmai ,,Lie Panava“ (bankas Ženevoje), firmai ,,Intervalas Ins“ (bankas
Olandijoje) ir į VĮ ,,Lietuvos kuras“ sąskaitą Vokietijoje. Lietuvos Respublika
išimtiniu atveju 1992 m. leido Energetikos ministerijai panaudoti valstybiniame
degalų rezerve sukauptus išteklius, atnaujinant sunaudotus kiekius per nustatytus
terminus. Tačiau Valstybės kontrolės departamentas 1995 m. vasario 27 d. sprendimu nustatė, kad VĮ ,,Lietuvos kuras“ neatnaujino panaudotų iš
valstybinio rezervo naftos produktų kiekių valstybiniame rezerve.
Valstybės
kontrolė 1997 m. kovo 7 d. ataskaitoje Nr. 160-11 ,,Dėl AB ,,Lietuvos kuras“
faktinių nuostolių priskyrimo valstybės skolai pagal bendrovės teikiamus
duomenis pagrįstumo įvertinimo tikrinimo rezultatų“ ir šios ataskaitos 1997 m.
kovo 7 d. papildyme nustatė, kad AB ,,Lietuvos kuras“ 1992-1993 metais iš
valstybės rezervo pardavė ir neatnaujino iš viso 359 760 tonų naftos produktų
ir kuro, kuriuos nupirko iš valstybės biudžeto lėšų už 284 726,4 tūkst. Lt.
Patikslinus dyzelinių degalų ir benzino A-76 trūkumui pardavimo kainas,
pirkimo-pardavimo kainų skirtumas, papildęs AB ,,Lietuvos kuras“ apyvartines
lėšas, buvo 89 325,2 tūkst. Lt.
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
CPK 353
straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio
skundo ribų, patikrina apskųstus sprendimus ir nutartis teisės taikymo aspektu.
Kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų
nustatytų aplinkybių. Taigi kasacinis teismas sprendžia tik teisės, o ne fakto
klausimus. Kasacinio nagrinėjimo ribas lemia kasacinio skundo dalykas ir
pagrindas, taip pat atsiliepimų į kasacinį skundą pagrindai. Atsižvelgiant į
pirmiau nurodytą teisinį reguliavimą, pažymėtina, kad kasacine tvarka gali būti
nagrinėjami tik tie kasaciniame skunde ir atsiliepimuose į skundą išdėstyti
kasacijos pagrindai ir teisiniai argumentai, kurie pagrindžia nurodomus
pagrindus, kuriuose yra formuluojamos teisės taikymo ir aiškinimo problemos,
reikšmingos vienodinant teismų praktiką, susijusią su teisės taikymu ir
aiškinimu (interpretavimu).
Iš byloje
nustatytų faktinių aplinkybių spręstina, kad Energetikos ministerija, vykdydama
Vyriausybės 1991 m. liepos 12 d. nutarimą Nr. 275, 1991 m. rugpjūčio 6 d. įsakymo Nr. 46 1.1 papunkčiu įpareigojo VĮ ,,Lietuvos kuras“ organizuoti
valstybinio kuro rezervo kaupimo, atnaujinimo ir saugojimo darbus ir paskyrė ją
valstybinio kuro rezervo atsakinguoju saugotoju (įsakymo 3 punktas). Pareiga
atlyginti ieškovo patirtas valstybinio kuro rezervo saugojimo išlaidas
Vyriausybės 1991 m. liepos 12 d. nutarimo Nr. 275 ir 1994 m. gruodžio 23 d.
nutarimo Nr. 1316-14 pagrindu teko atsakovo įgaliotoms institucijoms. Ieškovas prašo
priteisti iš Lietuvos valstybės įrodinėjamo dydžio valstybinio kuro rezervo
saugojimo išlaidas už 1992-1995 metų laikotarpį. Ieškinys paduotas 2001 m.
spalio mėnesį, atsakovo atstovė Vyriausybė pirmosios instancijos teisme prašė
taikyti senatį ir, be kitų pagrindų, ieškinį atmesti dėl senaties termino
pasibaigimo. Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas Lietuvos valstybės
apeliacinį skundą, konstatavo, kad ieškovas praleido ieškinio senaties terminą,
ir šiuo pagrindu ieškinį atmetė (vienas iš ieškinio atmetimo pagrindų).
Kasacinis skundas
dėl ieškinio atmetimo pirmiau nurodytu pagrindu grindžiamas dviem argumentais:
1)
apeliacinės instancijos teismas peržengė apeliacijos ribas;
2)
apeliacinės instancijos teismas netinkamai vertino faktines aplinkybes,
kurios yra reikšmingos taikant ieškinio senaties nutraukimo pagrindus.
Pripažindama,
kad kasatoriaus argumentais siekiama paneigti apeliacinės instancijos teismo
išvadas dėl materialinės ir proceso teisės normų taikymo bei aiškinimo,
kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pasisako dėl kiekvieno iš pirmiau
nurodytų teisinių argumentų.
Remiantis CPK
320 straipsniu, apeliacinio bylos nagrinėjimo ribas apibrėžia apeliaciniame
skunde nurodyti teisiniai ir faktiniai argumentai kartu su skundžiamos sprendimo
dalies nurodymu. Apeliacinės instancijos teismas savo iniciatyva negali
išplėsti apeliacinio skundo argumentų sąrašo ir analizuoti tokių argumentų,
kuriais apeliaciniame skunde nesiremiama, išskyrus įstatyme įtvirtintus atvejus
(Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriau teisėjų kolegijos 2000
m. gegužės 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-522/2000 G. G. v. R. P. ir
kt.).
Tačiau ši
apeliaciją reglamentuojančių proceso normų aiškinimo taisyklė nereiškia, kad apeliaciniame
skunde abstrakčiai suformuluoti argumentai, jei bylos nagrinėjimo apeliacinės
instancijos teisme, teismui ėmusis procesinių priemonių siekiant, kad būtų
atskleista nepakankamai konkretizuotų apeliacinio skundo argumentų esmė (CPK 8
straipsnis), nėra nagrinėjimo apeliacijoje dalykas. Konkretizuoti faktiniai ir
teisiniai apeliacinio skundo argumentai nagrinėtini ir patenka į apeliacijos
ribas, nes priešingai aiškinant teisę būtų be teisinio pagrindo susiaurinta
apeliacinio teismo pareiga įvertinti pirmosios instancijos teismo sprendimo
pagrįstumą ir teisėtumą – apeliacinio nagrinėjimo ribas kaskart veiktų
pakankamai subjektyvūs veiksniai, pvz., dėstymo logikos bei argumentų
sisteminimo gebėjimai, kalbos kultūra ir formaliosios raiškos patirtis. Dėl to,
siekiant apeliacijos tikslų įgyvendinimo, žodinio bylos nagrinėjimo metu dėl
apelianto argumentų teikdamas paaiškinimus žodžiu ir raštu jo atstovas (CPK 42
straipsnis, 324 straipsnio 2 dalis) turi aptarti ir tuos iš jų, kurių esmė
teismui nėra pakankamai aiški, bei jais remtis. Šiuo atveju atsakovo atstovo
pozicija dėl ieškinio senaties taikymo matyti apeliacinės instancijos teismui
pateiktuose paaiškinimuose raštu (T. 5, b. l. 125-128) bei teismo posėdžio
protokole (T. 5, b. l. 133) ir ji pakankamai konkretizuoja tuos teisinius
argumentus, kuriais grindžiamas apeliacinio skundo reikalavimas ieškinį
atmesti, todėl nėra teisinio pagrindo išvadai, kad apeliacinės instancijos
teismas peržengė apeliacinio skundo ribas.
Vertindama
teisinius argumentus dėl ieškinio senaties termino eigos pradžios, teisėjų
kolegija turi atsižvelgti į Lietuvos Respublikos civilinio kodekso
patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo (2000 m. liepos 18 d.
įstatymas Nr. VIII-1864) 10 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas šiuo įstatymu
patvirtinto CK normų, reglamentuojančių ieškinio senaties terminus, taikymo
taisykles: „Civilinio kodekso nustatyti ieškinio senaties terminai taikomi,
jeigu ieškinio senaties terminas prasidėjo įsigaliojus šiam kodeksui, taip pat
jei reikalavimams pareikšti ieškinio senaties terminai, numatyti pagal
galiojusius įstatymus, nepasibaigė iki šio kodekso įsigaliojimo. Iki šio
kodekso įsigaliojimo praėjusi ieškinio senaties termino dalis įskaitoma į šio
kodekso nustatytą ieškinio senaties terminą“.
Apeliacinės
instancijos teismas nustatė (šiomis aplinkybėmis saistomas kasacinis teismas
(CPK 353 straipsnis), kad valstybė ieškovui kompensavo dalį valstybinio
kuro rezervo saugojimo išlaidų 1992-1995 metų laikotarpiu. Ieškovui 1996
metų sausio mėn. turėjo būti žinoma, kiek jis patyrė išlaidų saugodamas
valstybės naftos ir kuro rezervą ir kiek valstybė jam dar yra skolinga, taigi
pagal 1964 m. CK 86 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties termino eiga prasidėjo
nuo 1996 m. sausio 1 d. Ieškinys pareikštas 2001 m. spalio 5 d. ir tvirtinama, kad ieškinio senaties termino eiga nutrūko, nes atsakovo įgaliotos
institucijos atliko tokius veiksmus, kurie rodo skolos pripažinimą (1964 m. CK
89 straipsnio 2 dalis).
Aukščiausiojo
Teismo Civilinių bylų skyriaus priimtų kasacinių nutarčių pagrindu yra
suformuluota taisyklė, kad ieškinio senaties terminą nutraukia tik skolininko
atlikti tam tikri veiksmai. Tokių padarinių nesukelia neveikimas, išskyrus
įstatymo nurodytus atvejus, kai tylėjimas laikomas asmens valios išraiška.
Kokius skolininko veiksmus galima laikyti patvirtinančiais skolos pripažinimą
ir nutraukiančiais ieškinio senaties termino eigą, priklauso nuo konkrečios
bylos aplinkybių.
Apeliacinės
instancijos teismo teisėjų kolegija pagrįstai nesutiko su pirmosios instancijos
teismo išvada, kad ieškinio senatis buvo nutrūkusi, nes valstybė dalį išlaidų
atlygino taip pripažindama skolą, o nuo 1996 m. valstybei atstovaujančios
institucijos ėmėsi veiksmų, kuriais siekta gauti finansavimą skolai grąžinti. Mokėjimais
ieškovui buvo kompensuojamos valstybės kuro rezervo saugojimo išlaidos už
atitinkamus saugomus kiekius ir tam tikrą laikotarpį, t. y. atsiskaitoma pagal
prievoles, kurių dydis apibrėžiamas saugomo kuro kiekiu ir saugojimo
laikotarpiu. Tuo tarpu byloje esantys įrodymai, kuriuos nurodo apeliacinės
instancijos teismas, ir kuriais saistomas kasacinis teismas (CPK 353
straipsnis), rodo, kad Lietuvos valstybė skolos nepripažino. Energetikos ir
Ūkio ministerijos ne kartą svarstė išlaidų atlyginimo ieškovui klausimą ir
netgi siūlė šias išlaidas pripažinti valstybės skola, tačiau nei Vyriausybė,
teikdama siūlymus dėl biudžeto formavimo, taip pat dėl valstybės skolos
pripažinimą ir padengimą reglamentuojančių teisės aktų, nei Seimas, priimdamas
tokius teisės aktus, nepripažino skolos ieškovui dėl valstybinio
kuro rezervo saugojimo 1992-1995 metų laikotarpiu. Remiantis Valstybės
skolos įstatymo (Lietuvos Respublikos 1999 m. liepos 7 d. įstatymo Nr.
VIII-1298 redakcija) 2 straipsnio 2 dalimi, vidaus skola - Lietuvos Respublikos
turtinių įsipareigojimų vidaus valiuta pagal paskolos sutartis, sutartis su valstybės
garantija arba kitus įsipareigojamuosius skolos dokumentus, pagal kuriuos lėšos
gautos, bet dar negrąžintos, materialinės vertybės arba paslaugos gautos, bet
dar neapmokėtos, taip pat pagal šį įstatymą įsteigtos garantijų institucijos
arba draudimo įmonės įsipareigojimų bankams pagal garantijos ar draudimo sutartis
sumos dalies, kuri yra apskaičiuojama pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės ar
jos įgaliotos institucijos patvirtintus normatyvus, ir Lietuvos Respublikos
įstatymų nustatytų, bet dar neįvykdytų, turtinių įsipareigojimų suma. Pagal šio
įstatymo 3 straipsnį sprendimą dėl valstybės turtinių įsipareigojimų pripažinimo
valstybės vidaus skola Lietuvos Respublikos Vyriausybės siūlymu priima Seimas.
Įstatyme turi būti nurodoma skolos dydis, skolos padengimo terminas ir kitos
esminės sąlygos. Šis teisinis reguliavimas leidžia konstatuoti, kad valstybės
skolos pripažinimas yra galimas tik įstatymu, kuriame nustatomos esminės prievolę
apibūdinančios sąlygos, o tai reiškia, jog valstybei tenkančiam skoliniam
įsipareigojimui pripažinti būtina ne tik specialaus subjekto - Seimo - valia,
bet ir speciali šios valios išraiškos forma - įstatymas. Byloje nustatyta, kad
valstybė, skolos pripažinimo teisiniuose santykiuose veikianti per valstybės
valdžią vykdančią atstovaujamąją instituciją – Seimą (Konstitucijos 5, 55, 67
straipsniai), skolos ieškovui už valstybinio kuro rezervo saugojimą
1992-1995 metų laikotarpiu pirmiau nurodyta tvarka nepripažino. Kad valstybė
nepripažino skolos ir privatizuodama AB ,,Lietuvos kuras“, patvirtina privatizavimo
laimėtojo pagerinto pasiūlymo akceptavimas, kuriuo jis atsisakė siūlymo, kad
privatizavimo metu valstybė pripažintų skolą bendrovei. Pažymėtina, kad 1999 m.
spalio 29 d. sutartimi buvo parduotos valstybei nuosavybės teise priklausiusios
20 014 483 paprastosios vardinės akcijos, t. y. 67,76 proc. AB „Lietuvos kuras“
įstatinio kapitalo. Akcijos yra investicijų vertybiniai popieriai, pažymintys jų
savininkų-akcininkų dalyvavimą bendrovės kapitale ir suteikiantys jiems turtines
bei neturtines teises (Akcinių bendrovių įstatymo 32 straipsnio 1 dalis). Šiuo
atveju valstybė investuotojui pardavė jai nuosavybės teise priklausantį turtą –
savo dalį vertybinių popierių akcinėje bendrovėje ir sutartyje nesulygo dėl
įskaitymo į parduodamo turto kainą valstybės skolos (ar jos dalies) šiam ūkio
subjektui. Iš AB Lietuvos kuras“ viešo konkurso komisijos 1999 m. rugpjūčio 9
d. protokolo matyti, kad už parduodamą akcijų paketą pasiūlyta 1 lito kaina
nesietina su šioje byloje įrodinėjamomis aplinkybėmis.
Šių argumentų
pagrindu pripažįstama, kad apeliacinės instancijos teismas padarė teisingą
išvadą, jog ieškovas praleido 1964 m. CK 89 straipsnio 2 dalyje nustatytą trejų
metų ieškinio senaties terminą. Remiantis Lietuvos Respublikos civilinio
kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo (2000 m. liepos 18
d. įstatymas Nr. VIII-1864) 10 straipsnio 1 dalimi, šiuo įstatymu patvirtinto
CK normų, reglamentuojančių ieškinio senaties terminus, taikymui nėra teisinių
pagrindų, o ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo, kai
ginčo šalis ieškinio senatį reikalauja taikyti, yra savarankiškas pagrindas
ieškinį atmesti (1964 m. CK 83 straipsnio 1 dalis).
Išdėsčius
argumentus dėl ieškinio senaties, kaip savarankiško pagrindo ieškiniui atmesti,
taikymo teisėtumo, nėra CPK 346 straipsnyje įtvirtintų pagrindų pasisakyti dėl
trečiosios ir ketvirtosios kasacinio skundo argumentų grupių.
Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija, vadovaudamasi
CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Lietuvos apeliacinio
teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gruodžio 27 d. nutartį
palikti nepakeistą.
Ši Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo
priėmimo dienos.
Teisėjai Janina
Stripeikienė
Virgilijus Grabinskas
Gintaras
Kryževičius
Zigmas
Levickis
Algis Norkūnas
Antanas Simniškis
Juozas Šerkšnas