Administracinė byla Nr. A756-1190/2009
Procesinio sprendimo kategorija 6.3.2.
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2009 m. gruodžio 14 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Artūro Drigoto ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja),
sekretoriaujant Rasai Kubickienei,
dalyvaujant pareiškėjai A. M. ,
atsakovo atstovei I. J. ,
trečiojo suinteresuoto asmens atstovei D. C. ,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal trečiojo suinteresuoto asmens Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. spalio 30 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos A. M. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus 2-ajam pensijų skyriui, trečiuoju suinteresuotu asmeniu byloje dalyvaujant Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, dėl sprendimų panaikinimo ir neišmokėtos pensijos dalies priteisimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I.
Pareiškėja A. M. kreipėsi su skundu į Vilniaus apygardos administracinį teismą prašydama: 1) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV) 2008 m. gegužės 22 d. sprendimą Nr. (6.5) I-3374 ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus 2-ojo pensijų skyriaus (toliau – ir Pensijų skyrius) 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą Nr. 3-29030; 2) įpareigoti Pensijų skyrių perskaičiuoti ir išmokėti pareiškėjai už laikotarpį nuo 1993 m. birželio 1 d. iki 1994 m. gruodžio 31 d. neišmokėtą invalidumo pensijos dalį – 1 163,84 Lt. Pareiškėja skunde nurodė, kad 1992 m. liepos 9 d. ji buvo priimta į Lietuvos kariuomenės lauko brigadą Žvalgybos kuopos skyrininke, o 1994 m. gegužės 2 d. toje pačioje brigadoje buvo paskirta Finansų ir apskaitos skyriaus Buhalterinės apskaitos poskyrio vyresniąja buhaltere. 1998 m. balandžio 14 d. ji buvo išleista į atsargą ir palikta dirbti toje pačioje brigadoje Maitinimo skyriaus pagalbine darbininke, o 2000 m. kovo 7 d. buvo atleista iš darbo. Iki 1993 metų birželio mėnesio SODRA jai mokėjo visą 132 rublių invalidumo pensiją, tačiau vėliau, vadovaudamasi TSRS 1956 m. liepos 14 d. Valstybinių pensijų įstatymu ir TSRS MT 1972 m. rugpjūčio 30 d. nutarimu Nr. 590 patvirtintais Valstybinių pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatais, mokėjo tik dalį paskirtos senatvės bei invalidumo pensijos. Tokiu būdu, nuo 1993 m. birželio 1 d. iki 1994 m. gruodžio 31 d. iš viso jai neišmokėta 1 163,84 Lt. Pareiškėja 2008 m. balandžio 11 d. kreipėsi į Pensijų skyrių su prašymu išmokėti jai anksčiau nurodytu laikotarpiu neišmokėtą invalidumo pensijos dalį. Tačiau skundžiamais Pensijų skyriaus ir VSDFV sprendimais nepagrįstai buvo atsisakyta patenkinti jos prašymą.
Atsakovas Pensijų skyrius su pareiškėjos skundu nesutiko. Atsakovas nurodė, kad valstybinių socialinio draudimo senatvės ir invalidumo pensijų sumos gavėjams, kurie po pensijos paskyrimo nuo 1995 m. sausio 1 d. iki 2002 m. gruodžio 31 d. turėjo draudžiamųjų pajamų, dėl kurių dydžio pagal tuo metu galiojusias Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo (1994 m. liepos 18 d. įstatymo Nr. I-549 redakcija) nuostatas nurodytu laikotarpiu jiems buvo mokama ne visa paskirta pensija, apskaičiuojamos ir išmokamos vadovaujantis Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo senatvės ir invalidumo pensijų dalies išmokėjimo įstatymu ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2008 m. vasario 26 d. nutarimu Nr. 144 patvirtintu Valstybinių socialinio draudimo senatvės ir invalidumo pensijų dalies sumų išmokėjimo tvarkos aprašu (toliau – ir Aprašas). Tiek valstybinių socialinio draudimo senatvės ir invalidumo pensijų dalies išmokėjimo įstatymas, tiek Aprašas numato pensijos dalies grąžinimą už laikotarpį nuo 1995 m. sausio 1 d. iki 2002 m. gruodžio 31 d. Todėl pareiškėjos reikalavimas grąžinti paskirtos ir 1992-1994 metais mokėtos valstybinės invalidumo pensijos skirtumą yra nepagrįstas. Pareiškėjai nuo 1995 m. sausio 1 d. iki 2000 m. balandžio 30 d. buvo mokėta visa paskirta valstybinė socialinio draudimo invalidumo pensija, o nuo 2000 m. gegužės 1 d. mokama visa paskirta valstybinė socialinio draudimo senatvės pensija.
Tretysis suinteresuotas asmuo VSDFV prašė atmesti pareiškėjos skundą kaip nepagrįstą. Tretysis suinteresuotas asmuo nurodė, kad negautos valstybinių socialinio draudimo senatvės ir invalidumo pensijų dalies išmokėjimą reglamentuoja Valstybinių socialinio draudimo senatvės ir invalidumo pensijų dalies išmokėjimo įstatymas ir Vyriausybės 2008 m. vasario 26 d. nutarimu Nr. 114 patvirtintas Aprašas. Pagal Valstybinių socialinio draudimo senatvės ir invalidumo pensijų dalies išmokėjimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalies nuostatas, teisę gauti senatvės ir invalidumo pensijos dalį turi asmenys, kurie 1995 m. sausio 1 d. – 2002 m. gruodžio 31 d. laikotarpiu gavo senatvės ar invalidumo pensiją, paskirtą turint būtiną valstybinio socialinio pensijų draudimo stažą atitinkamos rūšies pensijai gauti, ir visą laiką ar atskirais laikotarpiais turėjo draudžiamųjų pajamų, dėl kurių jiems buvo mokama ne visa paskirta senatvės ar invalidumo pensija. Įstatymas nenumato iki 1995 m. sausio 1 d. negautos senatvės ir invalidumo pensijų dalies išmokėjimo. Todėl, trečiojo suinteresuoto asmens nuomone, nėra teisinio pagrindo patenkinti pareiškėjos reikalavimą dėl pensijos dalies už 1993 - 1994 metus išmokėjimo.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2008 m. spalio 30 d. sprendimu pareiškėjos skundą patenkino: panaikino Pensijų skyriaus 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą Nr. 3-290-30 bei VSDFV 2008 m. gegužės 22 d. sprendimą Nr. (6.5) I-3374 ir priteisė pareiškėjai iš Pensijų skyriaus 1 163,84 Lt neišmokėtos valstybinės socialinio draudimo invalidumo pensijos dalį už laikotarpį nuo 1993 m. birželio 1 d. iki 1994 m. gruodžio 31 d. Teismas sprendime nurodė, kad pareiškėjos nurodytos pensijos dalies neišmokėjimo laikotarpiu valstybinio socialinio draudimo pensijų mokėjimą reglamentavo Vyriausybės 1993 m. balandžio 9 d. nutarimu Nr. 243 patvirtinta Pensijų mokėjimo dirbantiems pensininkams tvarka (toliau – ir Pensijų mokėjimo tvarka). Vadovaujantis Pensijų mokėjimo tvarkos 1 punkto nuostatomis, dirbantiems bei gaunantiems pajamų, nuo kurių skaičiuojamos valstybinio socialinio draudimo įmokos, pensininkams paskirtoji pensija buvo perskaičiuojama (mažinama) atsižvelgiant į gaunamą darbo užmokestį bei jam prilygintas su darbo santykiais susijusias pajamas, taip pat atsižvelgiant į Vyriausybės nutarimu patvirtintos minimalios mėnesinės algos dydį. Pareiškėjai, kuri jos nurodytu pensijos dalies neišmokėjimo laikotarpiu dirbo (t. y. turėjo pajamų, nuo kurių skaičiuojamos valstybinio socialinio draudimo įmokos), dalis invalidumo pensijos buvo neišmokėta vadovaujantis anksčiau nurodytomis Pensijų mokėjimo tvarkos 1 punkto nuostatomis (b. l. 6-8, 163-164). 1995 m. sausio 1 d. įsigaliojus 1994 m. gruodžio 21 d. priimtam Valstybinio socialinio draudimo pensijų įstatymui ir Vyriausybės 1994 m. lapkričio 18 d. nutarimu Nr. 1156 patvirtintiems Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatams, Pensijų mokėjimo tvarka neteko galios. Konstitucinis Teismas 2002 m. lapkričio 25 d. nutarimu pripažino, kad Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 23 straipsnio 2 dalis (1994 m. gruodžio 21 d. redakcija) ta apimtimi, kuria joje nustatyta, kad jaunesniems kaip 65 metų pensininkams, kurie turi būtiną valstybinio socialinio pensijų draudimo stažą ir kurių draudžiamosios pajamos didesnės kaip 1,5 minimalios mėnesinės algos, mokama ne visa paskirta ir iki tol mokėta valstybinė socialinio draudimo senatvės pensija, Įstatymo 23 straipsnis (2000 m. gruodžio 21 d. redakcija) ta apimtimi, kuria jame nustatyta, kad būtinąjį senatvės pensijai valstybinio socialinio pensijų draudimo stažą turintiems pensininkams, kurie po valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos paskyrimo turi draudžiamųjų pajamų, mokama ne visa paskirta ir iki tol mokėta valstybinė socialinio draudimo senatvės pensija, Įstatymo 23 straipsnis (2001 m. gegužės 8 d. redakcija) ta apimtimi, kuria jame nustatyta, kad būtinąjį senatvės pensijai valstybinio socialinio pensijų draudimo stažą turintiems pensininkams, kurie po valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos paskyrimo turi draudžiamųjų pajamų, didesnių kaip 1 minimali mėnesinė alga, mokama ne visa paskirta ir iki tol mokėta valstybinė socialinio draudimo senatvės pensija, prieštarauja Konstitucijai.
Tiek Pensijų mokėjimo tvarkos 1 punkte, tiek Įstatymo 23 straipsnio 2 dalies redakcijoje, įsigaliojusioje nuo 1995 m. sausio 1 d., bei vėlesnėse šio įstatymo 23 straipsnio redakcijose buvo įtvirtintas iš esmės analogiškas reguliavimas ta prasme, jog asmenims, įgijusiems teisę į valstybinę socialinę pensiją, išmokamos pensijos dalies dydis buvo siejamas su asmens gaunamomis pajamomis, nuo kurių skaičiuojamos socialinio draudimo įmokos. Teisingumą individualioje byloje vykdantis administracinis teismas neturi įgaliojimų pats pripažinti Vyriausybės nutarimo, kuriuo patvirtinta Pensijų mokėjimo tvarka, neteisėtu ir prieštaraujančiu Konstitucijai. Tokia funkcija Lietuvos teisinėje sistemoje priskiriama Konstituciniam Teismui (Konstitucijos 105 straipsnio 1, 2 dalys), o Konstitucijoje yra sukurtas individualią bylą nagrinėjančio teismo kreipimosi į Konstitucinį Teismą mechanizmas, kai teismas suabejoja byloje taikytino teisės akto konstitucingumu (Konstitucijos 110 straipsnio 2 dalis). Teismas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai (Konstitucijos 110 straipsnio 1 dalis). Taigi Konstitucijoje sukurtas išsamus asmens teisių teisminės gynybos modelis, turintis kiekvienu atveju užtikrinti, kad asmens teisės bus apgintos ir nebus pažeistos prieštaraujančiais Konstitucijai teisės aktais. Byloje taikytino teisės akto panaikinimas ar kitoks jo galiojimo pasibaigimas paprastai nereiškia, kad toks panaikinimas daro įtaką nagrinėjamai bylai, kadangi susiklosčiusiems teisiniams santykiams taikomi teisės aktai, galioję tų teisinių santykių susiformavimo metu (lex retro non agit). Kita vertus, Konstitucinio Teismo įstatymo 69 straipsnio 4 dalies nuostata, kad ginčijamo teisės akto panaikinimas yra pagrindas priimti sprendimą pradėtai teisenai dėl teisės akto atitikimo Konstitucijai nutraukti, suponuoja tokią teisinę situaciją, kai Pensijų mokėjimo tvarkos 1 punkto normų atitikimas Konstitucijai negali būti tiriamas Konstitucinio Teismo. Teismų praktikoje ne kartą pažymėta, jog Konstitucinio Teismo sprendimų veikimo galia nukreipiama į ateitį. Tačiau, konstitucinės teisenos dėl byloje taikytino teisės akto atitikties Konstitucijai pradėjimo negalimumas nereiškia, kad individualią bylą nagrinėjantis administracinis teismas neturi pareigos įvykdyti teisingumą, ginant pažeistas teises. Nustačius, jog Konstitucijoje įtvirtintas teismų kreipimosi į Konstitucinį Teismą mechanizmas yra neefektyvus ir nesudarantis sąlygų bylą nagrinėjančiam teismui įgyvendinti teisingumą bei išspręsti klausimą dėl byloje taikytino teisės akto konstitucingumo, tai turi būti padaryta tiesiogiai taikant kitas Konstitucijos nuostatas (Konstitucijos 6 straipsnis, 30 straipsnio 1 dalis, 109 straipsnio 1 dalis, 110 straipsnio 1 dalis). Tai, jog bylą nagrinėjančiam teismui tenka pareiga įvertinti galimą teisės akto, dėl kurio konstitucinė teisena negali būti pradėta ar pradėtoji buvo nutraukta, teisėtumą, remiantis Konstitucinio Teismo suformuota oficialia konstitucine doktrina, ir galimai netaikyti tokio akto individualioje byloje, ne kartą pažymėta ir teismų praktikoje. Priešinga išvada reikštų, kad bylą nagrinėjantis teismas turi taikyti galimai Konstitucijai prieštaraujantį aktą bei negali apginti pažeistų asmens teisių. Atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo 2002 m. lapkričio 25 d. nutarime pateiktus išaiškinimus, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjai laikotarpiu nuo 1993 m. birželio 1 d. iki 1994 m. gruodžio 31 d. neišmokant jai priklausančios invalidumo pensijos buvo vadovaujamasi Pensijos mokėjimo tvarkos 1 punkto nuostatomis, prieštaraujančiomis Konstitucijos 23 straipsniui, 48 straipsnio 1 daliai, 52 straipsniui ir konstituciniam teisinės valstybės principui. Todėl pareiškėjos reikalavimas dėl neišmokėtos pensijos dalies priteisimo tenkintinas vadovaujantis Konstitucijos 23 straipsnio nuostatomis. Teismas sprendime taip pat nurodė, kad Pensijų skyriaus 2006 m. balandžio 16 d. sprendimas grindžiamas Valstybinių socialinio draudimo senatvės ir invalidumo pensijų dalies išmokėjimo įstatymu ir Vyriausybės 2008 m. vasario 26 d. nutarimu Nr. 144 patvirtintu Aprašu, t. y. teisės aktais, kurie įsigaliojo daug vėliau negu pareiškėjos nurodytas laikotarpis ir dalies pensijos mokėjimo pareiškėjos nurodytu laikotarpiu nereglamentavo. Tiek Pensijų skyrius, tiek VSDFV skundžiamuose sprendimuose nevertino pareiškėjos prašomos priteisti pensijos dalies laikotarpiu nuo 1993 m. birželio 1 d. iki 1994 m. gruodžio 31 d. nemokėjimo faktinių aplinkybių ir teisinių pagrindų. Kokiu pagrindu pareiškėjai jos nurodytu laikotarpiu buvo mokama tik dalis jai priklausančios invalidumo pensijos, nenurodoma ir atsiliepimuose teismui. Pensijų skyriaus bei VSDFV nurodytas Valstybinių socialinio draudimo senatvės ir invalidumo pensijų dalies išmokėjimo įstatymas reglamentuoja valstybinių socialinio draudimo senatvės ir invalidumo pensijų dalies išmokėjimo sąlygas ir tvarką tiems šių pensijų gavėjams, kurie po pensijos paskyrimo laikotarpiu nuo 1995 m. sausio 1 d. iki 2002 m. gruodžio 31 d. turėjo draudžiamųjų pajamų, dėl kurių dydžio pagal tuo metu galiojusias Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo nuostatas jiems buvo mokama ne visa paskirta valstybinė socialinio draudimo senatvės ar invalidumo pensija. Todėl nagrinėjamu atveju ginčo teisiniams santykiams šis įstatymas netaikytinas. Atsižvelgdamas į anksčiau nurodytas aplinkybes, teismas padarė išvadą, kad skundžiami Pensijų skyriaus ir VSDFV sprendimai yra grindžiami netinkamų teisės aktų nuostatomis, todėl yra nepagrįsti, neteisėti ir naikintini.
III.
Apeliaciniu skundu tretysis suinteresuotas asmuo VSDFV prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. spalio 30 d. sprendimą ir pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą. Tretysis suinteresuotas asmuo nurodo, kad pensijų mokėjimo dirbantiems pensininkams tvarką 1993-1994 metais reglamentavo Vyriausybės 1992 m. kovo 30 d. nutarimas Nr. 201, o nuo 1993 m. balandžio 1 d. iki 1995 m. sausio 1 d., t. y. iki Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo įsigaliojimo, – Vyriausybės 1993 m. balandžio 9 d. nutarimu Nr. 243 patvirtinta Pensijų mokėjimo tvarka. Pensija pareiškėjos nurodytu laikotarpiu jai buvo mokama taip, kaip buvo nustatyta tuo metu galiojusiais teisės aktais, o įstatymo, nustatančio iki 1995 m. sausio 1 d. negautos pensijos dalies išmokėjimą, nėra. Valstybinių socialinio draudimo senatvės ir invalidumo pensijų dalies išmokėjimo įstatymas ir Vyriausybės 2008 m. vasario 26 d. nutarimu Nr. 114 patvirtintas Aprašas reglamentuoja negautos pensijos dalies išmokėjimą tik už laikotarpį nuo 1995 m. sausio 1 d. iki 2002 m. gruodžio 31 d. Todėl išmokėti pareiškėjai negautos pensijos dalį už laikotarpį iki 1995 m. sausio 1 d. nėra teisinio pagrindo. Tretysis suinteresuotas asmuo nurodo, kad įstatymas ar kitas teisės aktas yra laikomas teisėtu ir privalo būti taikomas tol, kol konstatuojamas jo prieštaravimas Konstitucijai. Kadangi išimtinė teisė spręsti, ar įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją, yra suteikta Konstituciniam Teismui (Konstitucijos 102 straipsnio 1 dalis). Kai nėra atitinkamo Konstitucinio Teismo sprendimo, valdžios institucijos neturi teisės nevykdyti įstatymo ar kito teisės akto, motyvuodamos šio akto nekonstitucingumu. Nagrinėjamu atveju teismas, pripažindamas Pensijų mokėjimo tvarkos 1 punktą prieštaraujančiu Konstitucijai ir tuo pagrindu priteisdamas pareiškėjai iš Pensijų skyriaus šiuo teisės aktu nustatyta tvarka neišmokėtą invalidumo pensijos dalį, pažeidė įstatymų teisėtumo prezumpcijos principą. Trečiojo suinteresuoto asmens nuomone, tokiu būdu teismas pažeidė Konstitucijos 102 straipsnio 1 dalies ir Administracinių bylų teisenos įstatymo 16 straipsnio 1, 2 dalių bei 142 straipsnio 2 dalies 1 punkto nuostatas.
Atsiliepimu į trečiojo suinteresuoto asmens VSDFV apeliacinį skundą pareiškėja A. M. prašo palikti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. spalio 30 d. sprendimą nepakeistą.
Atsiliepimu į trečiojo suinteresuoto asmens VSDFV apeliacinį skundą atsakovas Pensijų skyrius prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. spalio 30 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą atmesti. Atsakovas sutinka su trečiojo suinteresuoto asmens apeliaciniame skunde pateiktais argumentais.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV.
Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas, byla perduotina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo dėl procesinės teisės normų pažeidimo ir netinkamo materialinės teisės normų taikymo (Administracinių bylų teisenos įstatymo 142 str. 1 d., 143 str.).
Nagrinėjamoje byloje ginčas yra kilęs dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus 2-ojo pensijų skyriaus 2008 m. balandžio 16 d. sprendimo Nr. 3-29030 (b. l. 12), kuriuo pareiškėjai A. M. buvo atsisakyta grąžinti neišmokėtos pensijos dalį už laikotarpį nuo 1993 m. birželio 1 d. iki 1994 m. gruodžio 31 d., teisėtumo ir pagrįstumo.
Atsakovas atsisakė sugrąžinti pareiškėjai jai neišmokėtos pensijos dalį motyvuodamas tuo, kad Valstybinių socialinio draudimo senatvės ir invalidumo pensijų dalies išmokėjimo įstatymas ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2008 m. vasario 26 d. nutarimu Nr. 144 patvirtintas Valstybinių socialinio draudimo senatvės ir invalidumo pensijų dalies sumų išmokėjimo tvarkos aprašas numato pensijos dalies grąžinimą tik už laikotarpį nuo 1995 m. sausio 1 d. iki 2002 m. gruodžio 31 d., t. y. už tą laikotarpį, kai pareiškėjai buvo mokama visa paskirta valstybinė socialinio draudimo invalidumo pensija.
Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjai nuo 1991 m. sausio 22 d. buvo suteikta antra invalidumo grupė dėl bendro susirgimo iki 1992 m. sausio 22 d. (b. l. 10), o nuo 1992 m. sausio 21 d. antros grupės invalidumas jai suteiktas be termino (b. l. 9). Pagal A. M. 1991 m. sausio 23 d. pareiškimą jai valstybinio socialinio draudimo invalidumo (pagal 2 -rą invalidumo grupę) pensija (132 rubliai) buvo paskirta nuo 1991 m. sausio 23 d. (b. l. 85-88).
Pareiškėja ginčo laikotarpiu (t. y. 1993-06-01 – 1994-12-31) dirbo Lauko kariuomenės 1-ojoje motodesantinėje brigadoje ,,Geležinis vilkas“ ir gavo atitinkamą pareiginį atlyginimą (b. l. 5-8, 129-147).
Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993 m. balandžio 9 d. nutarimu Nr. 243 patvirtintos Pensijų mokėjimo dirbantiems pensininkams tvarkos (toliau – ir Tvarka) 1 punkte buvo nustatyta, kad nuo 1993 m. balandžio 1 d. dirbantiems pensininkams (gaunantiems pajamų, nuo kurių skaičiuojamos valstybinio socialinio draudimo įmokos, taip pat laikinojo nedarbingumo ir nėštumo bei gimdymo pašalpos) pensijos skaičiuojamos pagal formulę: DPt = NPt x [1,15 – 0,1 x (Dt : MMAt)], kur DPt – pensija, kuri mokama dirbančiam pensininkui t-ąjį mėnesį. Ji neturi būti didesnė už pensiją (be valstybės socialinės priemokos), kuri priklausytų t-ąjį mėnesį pensininkui, jeigu jis nedirbtų, tačiau negali būti mažesnė kaip 25 procentai t-ąjį mėnesį nedirbančio pensininko pensijos (be valstybės socialinės priemokos); NPt – pensija (be valstybės socialinės priemokos), kuri priklausytų pensininkui t-ąjį mėnesį, jeigu jis nedirbtų; Dt- t-ojo mėnesio darbo užmokestis bei jam prilygintos su darbo santykiais susijusios pajamos (įskaitomos visose darbovietėse gaunamos pajamos), nuo kurių skaičiuojamos valstybinio socialinio draudimo įmokos, taip pat laikinojo nedarbingumo ir nėštumo bei gimdymo pašalpos; MMAt – minimali t-ojo mėnesio alga, patvirtinta atitinkamu Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu. Tvarkos 2 punkte nurodyta, jog laikantis 1 punkte nustatytos tvarkos, pensijos apskaičiuojamos dirbantiems pensininkams, gaunantiems: valstybinio socialinio draudimo pensijas; pensijas, nustatytas tikrosios tarnybos kariams bei jų šeimoms; personalines pensijas; socialines invalidumo nuo vaikystės pensijas.
Taigi galima daryti prielaidą, jog atsakovas pagal ginčo laikotarpiu galiojusias, anksčiau nurodytas teisės normas, turėjo pagrindą pareiškėjai nemokėti tam tikros dalies valstybinio socialinio draudimo invalidumo pensijos.
Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus 2-ojo pensijų skyriaus 2007 m. liepos 18 d. rašte Nr. 3P-18562, atsakant į A. M. 2007 m. birželio 26 d. prašymą, nurodyta, kad jai laikotarpiu nuo 1993 m. birželio 1 d. iki 2004 m. gruodžio 31 d. nebuvo sumokėta 1 163,84 Lt valstybinės socialinio draudimo invalidumo pensijos dalis (b. l. 26-27). Tačiau nei faktinių aplinkybių, nei teisinio pagrindo, dėl ko pareiškėjai nurodytu laikotarpiu buvo mokama ne visa invalidumo pensija, atsakovas šiame rašte nenurodė. Byloje atsakovo sprendimo nuo 1993 m. birželio 1 d. (ar kitos datos) mokėti A. M. tik dalį, o ne visą valstybinio socialinio draudimo invalidumo pensiją, pritaikius anksčiau nurodytos Tvarkos (ar kito teisės akto) nuostatas, nėra, atsakovo pateikti į bylą dokumentai, esantys b. l. 100-103, praktiškai neįskaitomi, duomenys, kada pareiškėja buvo informuota (sužinojo) apie tai, jog jai nuspręsta mokėti ir (ar) mokama ne visa 1991 m. sausio 23 d. paskirta invalidumo pensija, nenustatyti. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas byloje kilusį ginčą, visų šių aplinkybių netyrė, A. M. pensijos bylos (originalo), kurioje turi būti visi reikalingi dokumentai, neišreikalavo.
Pagal Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 44 straipsnio 1 dalį valstybinės socialinio draudimo pensijos suma, laiku negauta dėl pensiją skiriančios ar mokančios įstaigos kaltės, išmokama už praėjusį laiką neapribojant kokiu nors terminu. Šio įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritorinių skyrių sprendimai pensijų klausimais per 3 metus nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie priimtą sprendimą, gali būti apskundžiami Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos ir jos teritorinių skyrių sprendimai gali būti apskundžiami teismui (Įstatymo 45 str. 2 d.).
Tik išreikalavus anksčiau minėtus papildomus įrodymus ir juos tinkamai išanalizavus galima nustatyti bylai reikšmingas aplinkybes, susijusias su Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 44 ir 45 straipsniuose įtvirtintų nuostatų taikymu (ar netaikymu) nagrinėjamoje byloje, dėl ko pirmosios instancijos teismas net nepasisakė.
Pirmosios instancijos teismui nustačius, kad pareiškėjos keliami reikalavimai turi būti sprendžiami iš esmės, ir jų išsprendimui taikytinos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993 m. balandžio 9 d. nutarimu Nr. 243 patvirtintos Pensijų mokėjimo dirbantiems pensininkams tvarkos nuostatos, kurių konstitucingumas teismui kelia pagrįstų abejonių, pirmosios instancijos teismas turi pareigą kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu spręsti ar šis teisės aktas atitinka Konstituciją. Joks įstatymas nei apygardos administraciniam teismui, nei Vyriausiajam administraciniam teismui nesuteikia teisių vykdyti Konstitucinio Teismo kompetenciją. Todėl teisėjų kolegija visiškai sutinka su apelianto argumentais, kad pirmosios instancijos teismas, sprendime pats pripažinęs, jog pareiškėjai laikotarpiu nuo 1993 m. birželio 1 d. iki 1994 m. gruodžio 31 d. neišmokant jai priklausančios visos invalidumo pensijos buvo vadovaujamasi Pensijos mokėjimo tvarkos 1 punkto nuostatomis, prieštaraujančiomis Konstitucijos 23 straipsniui, 48 straipsnio 1 daliai, 52 straipsniui ir konstituciniam teisinės valstybės principui, grubiai pažeidė procesinės teisės normas ir dėl šios pažaidos galėjo būti neteisingai išspręsta byla.
Pirmosios instancijos teismo išvada, kad Konstitucinio Teismo įstatymo 69 straipsnio 4 dalies nuostata, jog ginčijamo teisės akto panaikinimas yra pagrindas priimti sprendimą pradėtai teisenai dėl teisės akto atitikimo Konstitucijai nutraukti, suponuoja teisinę situaciją, kai Pensijų mokėjimo tvarkos 1 punkto nuostatų atitikimas Konstitucijai negali būti tiriamas Konstitucinio Teismo, visiškai nepagrįsta.
Konstitucinis Teismas 2006 m. kovo 28 d. nutarime pažymėjo, jog teismų kreipimaisi yra ypatingi, be kita ko todėl, kad teismai, suabejoję Seimo, Respublikos Prezidento ar Vyriausybės išleisto arba referendumu priimto teisės akto (jo dalies) atitiktimi aukštesnės galios teisės aktui, inter alia (ir pirmiausia) Konstitucijai, ne tik gali, bet ir privalo kreiptis į Konstitucinį Teismą. Pareiškėjui – nagrinėjančiam bylą teismui – kreipusis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti ir spręsti, ar toje byloje taikytinas Seimo, Respublikos Prezidento ar Vyriausybės išleistas arba referendumu priimtas teisės aktas (jo dalis) neprieštarauja aukštesnės galios teisės aktui, inter alia (ir pirmiausia) Konstitucijai, o Konstituciniam Teismui neišsprendus to klausimo iš esmės, nebūtų pašalintos nagrinėjančiam bylą teismui kilusios abejonės, ar atitinkamas įstatymas ar kitas teisės aktas (jo dalis) neprieštarauja aukštesnės galios teisės aktui, inter alia (ir pirmiausia) Konstitucijai, ir, pritaikius tą įstatymą ar kitą teisės aktą (jo dalį) galėtų būti pažeistos Konstitucijoje įtvirtintos, jos ginamos ir saugomos vertybės, inter alia asmens konstitucinės teisės. Tai pasakytina ir apie tokias teisines situacijas, kai ginčijamas įstatymas ar kitas teisės aktas (jo dalis), kuris turi būti taikomas Konstituciniam Teismui prašymą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, atitinkamos konstitucinės justicijos bylos nagrinėjimo (numatomo nagrinėjimo) metu nebegalioja – jis yra pripažintas netekusiu galios (panaikintas arba pakeistas) arba jo galiojimas yra pasibaigęs. Konstitucinis Teismas pabrėžė, jog bylą nagrinėjantis teismas, pagal Konstituciją ne tik turintis įgaliojimus, bet (jeigu jam kilo abejonių) ir privalantis kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu spręsti, ar Seimo, Respublikos Prezidento ar Vyriausybės išleistas arba referendumu priimtas teisės aktas (jo dalis) neprieštarauja aukštesnės galios teisės aktui, inter alia (ir pirmiausia) Konstitucijai, turi ir konstituciškai pagrįstą interesą gauti atitinkamą Konstitucinio Teismo atsakymą, kad toks atsakymas bus gautas. Šiame nutarime Konstitucinis Teismas padarė išvadą, jog tais atvejais, kai į Konstitucinį Teismą kreipėsi bylą nagrinėjantis teismas, kuriam kilo abejonių dėl toje byloje taikytino įstatymo ar kito teisės akto atitikties Konstitucijai ar įstatymams, Konstitucinis Teismas turi pareigą išnagrinėti teismo prašymą nepriklausomai nuo to, ar ginčijamas įstatymas arba kitas teisės aktas galioja, ar ne.
Taigi, pirmosios instancijos teismas pažeidė ir materialinės teisės normas (Konstitucinio Teismo įstatymo 69 str. 4 d.), netinkamai jas aiškindamas ir taikydamas.
Esant išdėstytoms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismo sprendimas naikinamas ir byla perduodama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad kreipdamasis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti ar tam tikras teisės aktas (jo dalis) neprieštarauja aukštesnės galios teisės aktui, inter alia (ir pirmiausia) Konstitucijai, privalo aiškiai nurodyti, kurie ginčijamo teisės akto straipsniai (jų dalys, punktai) ir kokia apimtimi, jo nuomone, prieštarauja Konstitucijai, savo poziciją dėl kiekvienos ginčijamos teisės akto (jo dalies) nuostatos atitikties Konstitucijai turi pagrįsti aiškiai suformuluotais teisiniais argumentais (Konstitucinio Teismo 2005 m. gruodžio 12 d., 2006 m. sausio 16 d., 2006 m. sausio 17 d. nutarimai, 2006 m. sausio 17 d., 2007 m. liepos 5 d., 2007 m. rugsėjo 6 d., 2007 m. rugsėjo 12 d. sprendimai, 2007 m. spalio 24 d., 2007 m. gruodžio 20 d. nutarimai, 2008 m. spalio 14 d. sprendimas).
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija
n u t a r i a :
apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. spalio 30 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Audrius Bakaveckas
Artūras Drigotas
Vaida Urmonaitė-Maculevičienė