Vieša sprendimų paieška



Pavadinimas: [2016-10-26][nuasmeninta nutartis byloje][e2A-1783-773-2016].docx
Bylos nr.: e2A-1783-773/2016
Bylos rūšis: civilinė byla
Teismas: Kauno apygardos teismas
Raktiniai žodžiai:
Teisiniai terminai:
Šalys:
Vardas/Pavardė/Pavadinimas Kodas Byloje kaip
Advokatų Songailos, Gumuliauskienės, Korsako ir Astrauskienės profesinė bendrija SGKA Legal 302598834 suinteresuoto asmens atstovas
AIG EUROPE LIMITED FINLAND BRANCH FI24885827 trečiasis asmuo
Kategorijos:
SU PRIEVOLŲ TEISE SUSIJUSIOS BYLOS
Bylos, kylančios iš sutartinių teisinių santykių
Bylos dėl pirkimo-pardavimo
BYLOS, KYLANČIOS IŠ DAIKTINIŲ TEISINIŲ SANTYKIŲ
Bylos dėl nuosavybės teisės gynimo
CIVILINIAI TEISINIAI SANTYKIAI
CIVILINIAI TEISINIAI SANTYKIAI
Bendrosios nuostatos
Bendrosios nuostatos
Civilinių teisių objektai, jų rūšys:
Civilinių teisių objektai, jų rūšys:
Žemės sklypai ir kiti ištekliai
Žemės sklypai ir kiti ištekliai
Civilinių teisių įgyvendinimas ir gynimas:
Civilinių teisių įgyvendinimas ir gynimas:
Civilinių teisių gynimas
Civilinių teisių gynimas
Daiktinė teisė
Daiktinė teisė
Nuosavybės teisė:
Nuosavybės teisė:
Nuosavybės teisės įgijimas
Nuosavybės teisės įgijimas
Ginčai, susiję su žemės nuosavybės teise
Ginčai, susiję su žemės nuosavybės teise
Prievolių teisė
Prievolių teisė
Sutarčių teisė:
Sutarčių teisė:
Sutarčių aiškinimas
Sutarčių aiškinimas
Sutarčių pabaiga:
Sutarčių pabaiga:
Sutarties pakeitimas
Sutarties pakeitimas
Pirkimas-pardavimas:
Pirkimas-pardavimas:
Nekilnojamojo daikto pirkimas-pardavimas
Nekilnojamojo daikto pirkimas-pardavimas
CIVILINIS PROCESAS
CIVILINIS PROCESAS
CIVILINIS PROCESAS
Bendrosios nuostatos
Bendrosios nuostatos
Bylinėjimosi išlaidos:
Bylinėjimosi išlaidos:
Išlaidų advokato, advokato padėjėjo pagalbai apmokėti atlyginimas
Išlaidų advokato, advokato padėjėjo pagalbai apmokėti atlyginimas
Procesas pirmosios instancijos teisme
Bylos nagrinėjimas teismo posėdyje:
Teismo sprendimo priėmimo ir paskelbimo atidėjimas

Civilinė byla Nr. e2A-1783-773/2016

Teisminio proceso Nr. 2-69-3-12518-2015-5

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.1.3.4; 2.1.6.3; 2.3.2.3; 2.3.2.5; 2.5.8.8.; 2.5.8.11.2; 2.5.11.6; 3.1.7.9.          

(S)

 

 

 

Kauno apygardos teismas

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2016 m. spalio 26 d.

Kaunas

 

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų, Gintauto Koriagino, Arūno Rudzinsko ir Mindaugo Šimonio (kolegijos pirmininkas, pranešėjas)

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo D. V. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2016 m. balandžio 25 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo D. V. ieškinį atsakovams L. P., A. P., tretieji asmenys A. E. P., R. V., Z. P., G. D. V., notarė J. V., notarė V. B., AIG Europe Limited Finland Branch dėl nuosavybės teisių į žemės sklypo dalis pripažinimo.

 

Teisėjų kolegija,

 

n u s t a t ė :

 

Ginčo esmė

 

    1. Ieškovas D. V. kreipėsi į teismą su 2015 m. birželio 22 d. ieškiniu, 2015 m. spalio 6 d. patikslintu ieškiniu ir 2016 m. vasario 10 d. pareiškimu dėl ieškinio dalyko pakeitimo (popierinės bylos t. 1, b. l. 3–7, 46–51, 131) ir sutikslintais ieškinio reikalavimais teismo prašė:

1) pripažinti, kad 2006 m. spalio 4 d. sutarčių Nr. 7453 ir 7454 su atsakovu A. P. pagrindu ieškovui perėjo nuosavybės teise žemės sklypo (duomenys neskelbtini) 69/1329 dalis, reikalinga garažo ir 1/3 rūsio patalpoms, esančioms daugiabučiame name (duomenys neskelbtini), bei (duomenys neskelbtini), esančio ūkinio pastato 5I1p 1/3 daliai eksploatuoti;

2) pripažinti, kad 2009 m. birželio 5 d. sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) su atsakovu L. P. bei 2009 m. birželio 5 d. Buto ir dalies ūkinio pastato priėmimo ir perdavimo akto Nr. (duomenys neskelbtini) pagrindu ieškovui D. V. perėjo nuosavybės teise žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), 60/1329 dalis, reikalinga butui (duomenys neskelbtini), daugiabučiame name (duomenys neskelbtini), bei (duomenys neskelbtini), esančio ūkinio pastato 5I1p 1/3 daliai eksploatuoti.

    1. Ieškovas               D. V. nurodė, kad jis 2006 m. spalio 4 d. sudarė su atsakovu A. P. pirkimo–pardavimo sutartį, pagal kurią įsigijo garažą, esantį (duomenys neskelbtini) (buvęs buto numeris 4), 1/3 dalį šio namo rūsio, 1/3 dalį šalia esančio ūkinio pastato. Pažymėjo, kad ieškovas 2009 m. birželio 5 d. su atsakovu L. P. sudarė pirkimo–pardavimo sutartį, pagal kurią įsigijo butą adresu (duomenys neskelbtini), 1/3 dalį šalia esančio ūkinio pastato. Ieškovo teigimu, atsakovai ketino ieškovui parduoti ir dalį žemės sklypo reikalingą patekti prie minėtų patalpų ir jas eksploatuoti, tačiau nei pirkimo–pardavimo sutartyse, nei perdavimo ir priėmimo aktuose nebuvo aptartos ieškovo nuosavybės teisės ar kitokios daiktinės teisės į žemės sklypo dalis, reikalingas patekti prie minėtų patalpų ir jas eksploatuoti. Pažymėjo, kad po ginčo sutarčių sudarymo atsakovai neginčijo jo teisės naudotis žemės sklypu. Nurodė, kad 2009 m. atsakovas L. P. inicijavo civilinę bylą dėl naudojimosi žemės sklypu, esančiu (duomenys neskelbtini), tvarkos nustatymo. Šioje byloje atsakovas L. P. pateikė projektą nustatyti jam naudotis tokią žemės sklypo dalį, pagal kurią jam ir kitam atsakovui A. P. neatitektų naudotis ta žemės sklypo dalis, kuri reikalinga prieiti ir privažiuoti prie daugiabučio gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini), dalių (jo buto Nr. 5 ir garažo, rūsio patalpų) bei šalia esančio ūkinio pastato, kurios ginčo sandoriais buvo parduotos ieškovui.
    2. Atsakovas L. P. atsiliepimu prašė ieškinį atmesti. Nurodė, kad ieškovas suprato ir žinojo, ką perka ir kas yra parduodama, t. y. atsakovas pardavė tik butą Nr. 5 ir 1/3 dalį ūkio pastato. Atsakovo nuomone, namų valdos (duomenys neskelbtini), žemės sklypas buvo valdomas keleto bendraturčių bendrosios nuosavybės teise, todėl atsakovas net ir norėdamas negalėjęs būtų parduoti žemės sklypo dalies, nes tokia dalis buvo neatskirta nuo kitų bendraturčių. Be to, kiti bendraturčiai turi pirmumo teisę pirkti žemės sklypą, todėl atsakovas nebūtų galėjęs parduoti dalies žemės sklypo ieškovui, prieš tai nepasiūlęs kitiems žemės sklypo dalininkams. Atsakovas mano, kad ginčo sandoris yra galiojantis ir naikinamas neturėtų būti. Ieškovas gali naudotis žemės sklypo dalimi ir kitais pagrindais.
    3. Atsakovas A. P. atsiliepimu prašė ieškinį atmesti. Nurodė, kad jo valia buvo parduoti garažą ir rūsį po namu. Pažymėjo, kad šalys dėl žemės dalies pardavimo nesitarė.
    4. Trečiasis asmuo notarė V. B. prašė ieškinį atmesti. Nurodė, kad ginčo sandorio sudarymo metu ieškovas jau turėjo nuosavybės teise 1/3 dalį ūkio pastato 5I1p, todėl kitą 1/3 dalį, jos nuomone, galėjo pirkti ir be žemės sklypo dalies, nes patekti į ūkinį pastatą galimybę jau turėjo. Pažymėjo, kad garažas buvo parduodamas kaip dalis gyvenamojo namo, kuriame ieškovas jau turėjo nupirkęs du butus.
    5. Trečiasis asmuo notarė J. V. prašė ieškinį atmesti. Nurodė, kad jai tvirtinant ginčo pirkimo–pardavimo sutartį, žemės dalis nebuvo parduodama ir nebuvo perkama. Pažymėjo, kad tuo metu buvo tokia notarų praktika, jog butus daugiabučiuose namuose buvo galimi parduoti be žemės sklypo, nes daugeliu atvejų žemės sklypai būdavo arba nesuformuoti, arba dar negrąžinti nuosavybės teise. Nurodė, kad ginčo sandoriu buvo parduodama patalpa pastate, todėl žemės sklypo perleidimo aptarti nereikėjo.

 

  1. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

 

    1. Kauno apylinkės teismas 2016 m. balandžio 25 d. sprendimu ieškinį atmetė ir priteisė iš ieškovo D. V. atsakovui L. P. 2 420 Eur išlaidų už advokato pagalbą.
    2. Teismas sprendė, kad ieškovas D. V. iš esmės prašo nustatyti, jog ginčo sutarčių sudarymo metu jis buvo susitaręs su atsakovais, kad jam bus parduodamos ir žemės sklypo dalys, ir kad sandorių šalys visiškai įvykdė sutarties sąlygas, tik sandoriai nebuvo notariškai įforminti. Teismas nustatė, kad ieškovo nurodytos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-221/2013 ir nagrinėjamos civilinės bylos faktinės aplinkybės yra skirtingos, nes šioje byloje šalys nebuvo aptarę žemės perleidimo klausimo. Teismo vertinimu, atsakovai turėjo laisva valia priimti sprendimą parduoti (ar kitaip perleisti nuosavybėn) ieškovui žemės sklypo dalį, t. y. turėjo būti susitarimas dėl žemės nuosavybės teisės perleidimo. Teismas, remdamasis atsakovo L. P. parodymais, sprendė, kad jis negalėjo turėti valios parduoti žemės sklypo dalį, nes net nesuprato, jog turi žemės sklypą nuosavybės teise ir gali juo disponuoti. Teismas padarė išvadą, kad ginčo sutarties sudarymo metu atsakovas A. P. taip pat neturėjo susiformavusios valios parduoti žemės sklypo dalį. Teismo vertinimu, aplinkybė, kad po ginčo sandorių sudarymo daugelį metų atsakovai netrukdė ieškovui naudotis žemės sklypu turint tikslą patekti į nupirktus statinius, neprieštarauja atsakovų reiškiamiems įsitikinimams, kad žemės sklypo padalinimo bendraturčiams klausimas yra dar neišspręstas, jis sprendžiamas kitoje byloje teismine tvarka, todėl dėl žemės sklypo dalių, naudojimo ir pan. bus tariamasi ar kitu būdu sprendžiama vėliau.   
    3. Teismas sprendė, kad byloje neįrodyta ieškovo valia sandorių sudarymo metu pirkti žemės sklypo dalis. Pažymėjo, kad ieškovas D. V. ginčo sutarčių pasirašymo metu nekėlė klausimo dėl žemės perleidimo, nereikalavo įrašyti į notarinę sutartį punkto apie žemės sklypo dalių perleidimą. Atkreipė dėmesį, kad ieškovas, sudarydamas su G. D. V. 2006 m. rugsėjo 7 d. pirkimo–pardavimo sutartį, pagal kurią kartu su sutuoktine nupirko butus Nr. 2 ir Nr. 3 name (duomenys neskelbtini), sutarties atskiru punktu nurodė, kad „pirkėjams kartu su nuosavybės teise į perkamo turto dalis pardavėja perduoda ir žemės sklypo, kuriame yra parduodamas turtas, teises į tą žemės sklypo dalį, kurią šis turtas užima ir kuri būtina jiems naudoti pagal paskirtį“.
    4. Teismas pažymėjo, kad nors pagal 2006 m. spalio 4 d. pirkimo–pardavimo sutartį už turtą faktiškai sumokėta daugiau nei jo Registrų centre nurodyta vertė, tačiau vien tik kainų skirtumo, teismo manymu, nepakanka daryti išvadai, kad buvo apmokėta už perleidžiamą žemės sklypo dalį. Pažymėjo, kad pagal 2009 m. birželio 5 d. sutartį ieškovas sumokėjo mažiau nei jo Registrų centre nurodyta vertė, todėl, teismo vertinimu, negalima daryti išvados, kad mokant už butą ir ūkio pastato dalį, kartu buvo apmokėta už žemės sklypo dalį. Teismo teigimu, kitokių įrodymų apie kokios nors kainos sumokėjimą už perkamas žemės sklypo dalis nėra pateikta. Teismo vertinimu, nesant įrodyto sumokėjimo fakto, neįmanoma padaryti išvados, kad atsakovams buvo sumokėta už žemės sklypą. Pažymėjo, kad patenkinus ieškinį iš atsakovų žemės sklypo dalys būtų paimtos neatlygintinai, tai prieštarautų nuosavybės teisės neliečiamumo principui.
    5. Teismas pasisakydamas dėl pirkimo–pardavimo sutarties dalykų pažymėjo, kad buvo įmanoma parduoti žemės sklypo dalis be žemės sklypų planų ir nesant nustatytos konkrečios naudojimosi tvarkos, t. y. buvo galima parduoti žemės sklypo dalis, išreikštas aritmetinėmis dalimis. Tačiau tokios aritmetinės dalys ginčo sandorių sudarymo metu nebuvo nustatytos. Pažymėjo, kad ieškovas tik bylos eigoje, tikslindamas ieškinį pateikė VĮ Registro centro atliktą paskaičiavimą, kokio dydžio žemės sklypai turėtų priklausyti nupirktiems pastatams/pastato dalims. Teismas nurodė, kad butas Nr. 5, esantis (duomenys neskelbtini), yra virš garažo, todėl turėtų būti skaičiuojamas vienas abiem objektams (garažui ir butui Nr. 5) proporcingas žemės plotas, o ne kiekvienam atskirai. Teismas pažymėjo, kad nėra pagrindo sutartis aiškinti ieškovo naudai. Teismas nurodė, kad sutarties sąlygos gali būti aiškinamos tuo atveju, kai jos yra išdėstytos, tačiau neaiškios. Pažymėjo, kad ginčo sutartyse nėra nurodyta nuostatų dėl žemės sklypo dalių pardavimo, todėl nėra ką aiškinti.
    6. Teismas sprendė, kad papildomas pagrindas netenkinti ieškinio dalies dėl butui Nr. 5, esančiam (duomenys neskelbtini) ir dėl garažui su rūsiu, esančiam name (duomenys neskelbtini), eksploatuoti reikalingų žemės sklypo dalių pripažinimo ieškovo nuosavybe yra tas, kad šiuos objektus ieškovas pardavė trečiajam asmeniui E. A. P., kuri reikalavimų nereiškia. Teismo vertinimu nėra aišku, kaip perleidus minėtą turtą yra pažeidžiamos ieškovo teisės. Pažymėjo, kad ieškovo ketinimai ieškinio patenkinimo atveju perleisti žemės sklypus E. A. P. iš esmės reiškia norą pagerinti trečiojo asmens padėtį, nors trečiasis asmuo neišreiškė noro, kad jo padėtis būtų gerinama. 
    7. Teismas sprendė, kad byloje nėra pagrindo ginčo sandorius pripažinti negaliojančiais ex officio. Pažymėjo, kad šioje byloje pripažinus negaliojančiais ginčo sandorius būtų iš esmės pažeistos tiek šalių, tiek trečiojo asmens E. A. P. teisės, greičiausiai kiltų nauji teisiniai ginčai tarp šalių dėl atliktų esminių patalpų pagerinimų, taip pat būtų pažeistas teisinio stabilumo principas. Teismo vertinimu, sandorių pripažinimas negaliojančiais nėra vienintelė galima ieškovo pažeistų teisių gynimo priemonė. Teismas sutiko su trečiųjų asmenų notarių, tvirtinimu, kad ginčo sandorių sudarymo metu buvo tokia praktika – parduoti butus be žemės sklypų. Teismas įvertino ir tą aplinkybę, kad abi ginčo šalys, net ir nesutardamos dėl ginčo sutarčių turinio, prašė teismo nenaikinti ginčo sandorių, abi šalys laiko sandorius galiojančiais.

 

  1. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį teisiniai argumentai
    1. Apeliaciniu skundu D. V. prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2016 m. balandžio 25 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
      1. Teismas byloje turėjo taikyti Žemės įstatymo 30 straipsnio 6, 7 dalis ir vadovautis kasacinio teismo praktika suformuota nutartyse priimtose civilinėse bylose Nr. 3K-3-221/2013, Nr. 3K-3-241-611/2015 bei vertinti, ar ieškovas ginčo sutartimis įgijo nuosavybės ar kitokias teises į žemės sklypo dalis. Pažymėjo, kad CK ir Žemės įstatymo nuostatos šalims neleidžia susitarti, jog perkant patalpą ar butą daugiabučiame name iš pardavėjo, kuris yra ir žemės sklypo savininkas, pirkėjui nebūtų perleidžiama nuosavybės teisė į šio žemės sklypo dalį, reikalingą tai patalpai eksploatuoti. Apelianto teigimu, abu atsakovai ginčo sutartis vykdo ir nelaiko jų negaliojančiomis, po jų sudarymo niekada nėra draudę naudotis žemės sklypo dalimi, reikalinga parduotų ginčo patalpų eksploatavimui.
      2. Teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimo ir sutarčių aiškinimo taisykles. Teismas aiškindamas tarp šalių sudarytas sutartis nepagrįstai prioritetą suteikė objektyviam sutarčių aiškinimo metodui ir visiškai netaikė subjektyvaus sutarties aiškinimo metodo, t. y. teismas turėjo remtis ne vien pažodiniu sutarties teksto aiškinimu. Apelianto įsitikinimu, teismas netinkamai įvertino atsakovų L. P. ir A. P. paaiškinimus. Pažymėjo, kad būtent atsakovai pasiūlė ieškovui sudaryti ginčo sutartis, t. y. pasiūlė ir jų pažodines sąlygas, todėl vien dėl to negali būti taikomas pažodinis sutarčių aiškinimo metodas. Nurodė, kad sutartis aiškinant pažodžiui atsakovams būtų suteiktas nepagrįstas pranašumas, patiems ir pasiūlant neaiškias sąlygas, ir po to jomis remiantis nesutinkant su ieškovo prašymu taikyti ne pažodinį, o kitus, sąžiningesnius ir objektyvesnius sutarties aiškinimo metodus.
      3. Teismas nepagrįstai sprendė, kad atsakovai nesuprato savo pareigos su statiniais perleisti ir žemės sklypo dalį reikalingą jiems eksploatuoti. Pažymėjo, kad atsakovams naudinga teigti, jog sandorių sudarymo metu jie nesuprato, kur yra žemė, kurią reikia parduoti. Apelianto teigimu, minėtus atsakovo L. P. teiginius paneigia byloje esantis jo elektroninis laiškas ieškovui su atsakovo parengtu jungtinės veiklos sutarties projektu, kuriame jis nurodė, kad pastatui yra priskirta žemės sklypo dalis. Pasak apelianto, šiuo faktu įrodoma atsakovo L. P. nenuoseklumas savo paaiškinimuose, nes jis neigia viską, kas jam nenaudinga. Pažymėjo, kad atsakovas L. P. ne kartą teismui patvirtino, jog jis turėjo žemės sklypą nuosavybės teise. Nurodė, kad atsakovams naudinga teigti, jog jie ginčo žemės dalies ieškovui nepardavė, nes tą pačią dalį jie byloje dėl naudojimosi ginčo žemės sklypu nustatymo reikalauja „perkelti“ jiems naudotis prie kitų jų turimų pastatų. Pažymėjo, kad atsakovas L. P. 2016 m. kovo 31 d. teismo posėdžio metu nurodė, jog naujasis buto savininkas žemės sklypu naudosis taip pat kaip ir buvęs savininkas. Apelianto vertinimu, ši aplinkybė rodo, kad atsakovas L. P. buto eksploataciją sieja su tam reikalingos žemės sklypo dalies nuosavybės teisės turėjimu. Atkreipė dėmesį, kad atsakovas L. P. pirmame teismo posėdyje 2015 m. rugsėjo 22 d. negalėjo aiškiai atskleisti savo buvusios valios sudarant ginčo sandorius, nurodė, kad jam reikia pasikonsultuoti. Pažymėjo, kad kituose teismo posėdžiuose, kai atsakovą pradėjo atstovauti advokatė, jis ėmė teigti, jog apie žemę sandorių sudarymo metu nieko nesuprato.
      4. Teismas ginčo sutartis turėjo aiškinti atsakovų L. P. ir A. P. nenaudai. Pažymėjo, kad ginčo sutartys ieškovo D. V. atžvilgiu turi nesąžiningumo požymių, nes jose nenurodomos įprastinės bei įstatymo imperatyviai reikalaujamos tokioms sutartims sąlygos atitinkamos žemės sklypo dalies perleidimo klausimu. Nurodė, kad sutartys turi būti aiškinamos sąžiningai atsižvelgiant į tai, kokią prasmę jai tokiomis pat aplinkybėmis būtų suteikę analogiški šalims protingi asmenys, taip pat būtina atsižvelgti ir į įprastines sąlygas, nors jos sutartyje nenurodytos. Apelianto teigimu, sąlygos dėl žemės sklypo dalies perleidimo yra įprastinės ir protingi asmenys jas būtų aptarę sudarydami analogiškus sandorius. Aplinkybė, kad atsakovai sutartis vykdė, apelianto vertinimu, patvirtina jų apsisprendimą sudaryti galiojančias, t. y. su žemės sklypo dalies perleidimo elementu sudarytas ginčo sutartis. Pažymėjo, kad šalių derybos, vėlesnis jų elgesys netrukdant naudotis reikalinga žemės sklypo dalimi, subjektyvus šalių suvokimas dėl sutarties sąlygų leidžia padaryti priešingas išvadas nei padarė pirmosios instancijos teismas.
      5. Teismas nepagrįstai sprendė, kad ieškinys atmestinas ir tuo pagrindu, jog sutartyse nenurodyta parduodamos žemės sklypo dalies kaina ir žemės sklypo dalies vieta. Pažymėjo, kad įstatymas nereikalauja, kad žemės sklypo dalis, reikalinga butui ar kitai patalpai eksploatuoti, būtų kaip nors pažymėta (CK 6.394 straipsnio 2 dalis, Žemės įstatymo 30 straipsnio 2 dalis). Teismas nepagrįstai manė, kad ieškovo pateikti paskaičiavimai dėl ginčo sklypo dalies ploto nustatymo yra netinkami. Pažymėjo, kad paskaičiavimai atlikti kvalifikuotų matininkų, o teismo sprendime nenurodoma jokia metodika, patvirtinanti šių matininkų padarytų skaičiavimų klaidingumą. Nurodė, kad tuo atveju, jeigu šalys susitarė dėl visos sutarties kainos, jos neprivalo atskirai nurodyti, kokia kainos dalis yra mokama už žemės sklypo dalį. Teismas nepagrįstai aiškinosi žemės sklypo ir patalpų vidutines rinkos kainas, analizavo jų atitikimą sutartyse nurodomoms kainoms. Pažymėjo, kad pripažinus buvus šalių valią sudaryti sandorį ir dėl žemės sklypo dalies, šios aplinkybės yra antraeilės, dėl to kainos dydžio klausimas patenka į šalių susitarimo dėl viso sutarties objekto visumą. Teismas nepagrįstai netaikė CK 1.93 straipsnio 5, 6 dalių normų.
      6. Teismas nepagrįstai analizavo ieškovo D. V. elgesį, kodėl jis nesiekė į ginčo sutartis įrašyti sąlygą dėl žemės sklypo dalių perleidimo. Nurodė, kad šis klausimas nebuvo keliamas bylos nagrinėjimo metu. Pažymėjo, kad neaiškias ginčo sutarčių sąlygas ieškovui pasiūlė atsakovai. Apelianto vertinimu, ginčijamos sąlygos yra akivaizdžiai neaiškios, dviprasmiškos, teisiškai ir lingvistiškai ydingos (nenurodomos įprastinės ir privalomos tokioms sutartims sąlygos dėl žemės perleidimo), egzistuoja pagrindas šioje civilinėje byloje ginčo sąlygas aiškinti jas parengusios šalies (atsakovų) nenaudai.
      7. Teismas nepagrįstai priteisė bylinėjimosi išlaidas. Pažymėjo, kad į bylą raštu nebuvo pateiktas joks išlaidų apskaičiavimas ir pagrindimas. Nurodė, kad atsakovas L. P. pats parengė atsiliepimą į ieškinį ir antrojo atsiliepimo rengti nebuvo būtinybės, todėl toks procesinis elgesys nėra tinkamas.
    2. Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas L. P. prašo apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:
      1. Apeliantas netinkamai taiko Žemės įstatymo 30 straipsnio 7 dalies ir CK 6.394 straipsnio 2 dalies nuostatas. Pažymėjo, kad pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 260 patvirtintų Naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos taisyklių 8 punktą, jeigu viename žemės sklype yra keli savarankiški pastatai, tai prie kiekvieno iš jų turi būti suformuotas atskiras žemės sklypas. Nurodė, kad ginčo sklype yra 4 savarankiškai pastatai, tačiau žemės sklypo dalys nėra priskirtos konkretiems pastatams, nes žemės sklypas yra bendras ir turi tik vieną unikalų numerį. Pažymėjo, kad ieškovo nurodyta kasacinio teismo praktika būtų galima remtis tik tuo atveju, jeigu būtų įvykdytas žemės sklypo dalių atidalinimas iš bendrosios dalinės nuosavybės ir pastato dalies pardavėjas taptų žemės sklypo apie tą pastatą savininku. Nurodė, kad ieškovui D. V. pardavus butą Nr. 5, esantį (duomenys neskelbtini), neatsirado prievolė perleisti ir žemės sklypo dalį, nes žemės sklypas įsigytas ne pagal butų plotus. Atsakovo L. P. teigimu, kiti žemės sklypo bendraturčiai parduodami butus taip pat nesilaikė ieškovo paskaičiuoto žemės sklypo ploto su butais santykio. Atkreipė dėmesį, kad ieškovas D. V. pateikė neteisingą paskaičiavimą dėl jam tenkančių žemės sklypo dalių. Šiuo aspektu nurodė, kad ieškovo ginčo name valdomų butų Nr. 2 ir Nr. 3 plotai po palėpės rekonstrukcijos padidėjo 21,36 kv. m., todėl ieškovas negalėjo šio ploto įskaičiuoti į bendrą pastato, esančio (duomenys neskelbtini) plotą (104,67 kv. m.). Pažymėjo, kad ieškovas netiksliai nurodė iš L. P. pirkto buto Nr. 5 bendrą plotą ir priskyrė iš L. P. pirkto 5I1p 1/3 buto priklausinio dalį, taip pat iš A. P. pirktą 1/3 priklausinio dalį, nustatydamas parduotų jam patalpų plotų santykį su visu žemės sklypo plotu. Nurodė, kad priklausinių plotas yra neįskaitomas į pagrindinio daikto plotą. Ieškovas neinformavo skaičiavimus atlikusių darbuotojų, kad byloje dėl naudojimosi žemės sklypu tvarkos nustatymo, bendro naudojimo sklypo dalis jau yra padalinta.
      2. Apeliantas nepagrįstai teigia, kad buvo susitarimas perleisti atitinkamas žemė sklypo dalis. Nurodė, kad 2009 m. birželio 5 d. nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartis yra teisėta, joje numatytos visos pagrindinės sutarties sąlygos, ieškovas D. V. su sutartimi susipažino ir laisva valia ją pasirašė. Pažymėjo, kad sudarant ginčo sutartį nebuvo tariamasi parduoti žemės sklypo dalį.
      3. Teismas pagrįstai sprendė, kad atsakovas L. P. nesuprato pareigos su statiniais perleisti ir žemės sklypo dalį. Pažymėjo, kad atsakovas L. P. manė, jog jis neturi žemės nuosavybės teise sklype, esančiame (duomenys neskelbtini), t. y. jo reali žemės sklypo dalis bendrojoje dalinėje nuosavybėje nėra nustatyta. Atkreipė dėmesį, kad ieškovas iš atsakovo L. P. įsigytą nekilnojamąjį turtą pardavė A. E. P., todėl jis neturi teisės reikšti ieškinio. Be to, ginčo sandoris sudarytas prieš 7 metus (2009 m. birželio 5 d.), todėl sandorio pripažinimas negaliojančiu pažeistų teisinių santykių stabilumo principą.
      4. Teismas tinkamai išsprendė bylinėjimosi išlaidų klausimą. Pažymėjo, kad ieškovo prašymu prie šios bylos buvo prijungtos dvi civilinės bylos, su kuriomis reikėjo susipažinti (14 tomų), bylos nagrinėjimas kelis kartus buvo atidėtas ieškovo prašymu. Nurodė, kad jis pateikė dokumentus patvirtinančius apmokėjimą advokatei už suteiktas teisines paslaugas.
    3. Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas A. P. prašo apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:
      1. Teismas pagrįstai nustatė, kad nagrinėjamos bylos ir ieškovo nurodytos civilinės bylos Nr. 3K-3-221/2013 faktinės aplinkybės buvo skirtingos. Pažymėjo, kad 2006 m. spalio 4 d. patalpų pirkimo-pardavimo sudarymo metu šalys nesitarė dėl nuosavybės teisės į atitinkamas žemės sklypo dalis perleidimo. Nurodė, kad ieškovas D. V. kartu su sutuoktine R. V. 2006 m. rugsėjo 7 d. pirkimo–pardavimo sutartimi iš savo motinos G. D. V. nupirko du butus tame pačiame statinyje, kuriame yra ir atsakovo A. P. ieškovui parduotas garažas bei 1/3 dalis ūkinio pastato. Atkreipė dėmesį, kad nurodytoje sutartyje yra aiškiai nurodyta sąlyga dėl žemės sklypo dalies reikalingos įsigyjamiems statiniams eksploatuoti perleidimo. Pažymėjo, kad ieškovas būdamas praktikuojantis advokatas, turėdamas aukštąjį teisinį išsilavinimą ir 2006 m. rugsėjo 7 d. pirkimo–pardavimo sutartyje aptaręs žemės įsigijimo klausimą, turėjo suprasti, kad 2006 m. spalio 4 d. patalpų pirkimo–pardavimo sutartimi jis įgyja nuosavybės teisę į statinius, bet ne į žemę. Atsakovo A. P. vertinimu, neišsprendus žemės sklypo dalių priskyrimo konkretiems pastatams klausimo, negalima kartu su statiniuose esančiomis patalpomis perleisti nuosavybės teisę į žemės sklypo dalį prie šių statinių.
      2. Apeliantas nepagrįstai teigia, kad ginčo sutartys turi būti aiškinamos atsakovų nenaudai, nes ieškovo atžvilgiu jos nesąžiningos. Šiuo aspektu nurodė, kad ieškovas D. V. sutartis sudarė laisva valia, susipažinęs su įsigyjamo turto teisiniu ir techniniu statusu. Be to, ieškovas D. V. kaip advokatas žinojo tokio pobūdžio sandorių sudarymo specifiką. Pažymėjo, kad ieškovo veiksmai yra nesąžiningi, nes jis vilkina procesą dėl naudojimosi žemės sklypu tvarkos nustatymo, šioje byloje vyko net 5 teismo posėdžiai, ieškovas keitė ieškinio dalyką, prašė prijungti kitas bylas, teikė įrodymus, kvietė liudytojus. Atkreipė dėmesį, kad ieškovas D. V. iš atsakovo L. P. įsigytus statinius perleido, todėl neturi teisės reikšti ieškinio gindamas naujojo savininko interesus.
    4. Tretieji asmenys R. V., A. E. P., G. D. V. pateikė pareiškimą dėl prisidėjimo prie apeliacinio skundo, kuriame prašė ieškovo D. V. apeliacinį skundą tenkinti. Pareiškime dėl prisidėjimo prie apeliacinio skundo iš esmės nurodomi apeliacinio skundo argumentai ir papildomai nurodomi šie motyvai:
      1. Apeliantas pagrįstai nurodė, kad teismas netinkamai įvertino atsakovų paaiškinimus ir jų valią sudarant sutartis ir po sutarčių sudarymo. Pažymėjo, kad ieškovas D. V. ir trečiasis asmuo A. E. P. kitoje civilinėje byloje pareiškė reikalavimą atsakovams dėl kelio servituto nustatymo, kuris reikalingas jų valdomiems ginčo objektams naudoti, eksploatuoti ir prižiūrėti. Nurodė, kad atsakovai su ieškiniu nesutiko, motyvuodami tuo, jog jie nesuteiks servituto iš savo turimų žemės sklypo dalių likusių po jų parduotais objektais. Ši aplinkybė, pasak trečiųjų asmenų R. V., A. E. P., G. D. V. rodo, kad atsakovai ginčo sutartyse neturėjo valios nustatyti servituto teisių į savo sklypo dalis, tačiau atsakovai visgi ieškovui leido ir šiuo metu leidžia naudotis tam tikra žemės sklypo dalimi ir patys ja nesinaudoja. Pažymėjo, kad aplinkybė, jog ginčo sklypas nėra padalintas, nebuvo kliūtis perleisti atitinkamą nuosavybės dalį.
      2. Apeliantas pagrįstai teigia, kad atsakovas L. P. suprato, jog jam priklauso dalis bendrojoje dalinėje nuosavybėje. Pažymėjo, kad atsakovas L. P. 2007 m. gruodžio 16 d. pateikė žemės sklypo bendraturtei G. D. V. bendro jų sklypo naudojimosi tvarkos planą, 2008 m. gegužės 22 d. raštišką siūlymą sutvarkyti įvažiavimą. Trečiųjų asmenų R. V., A. E. P., G. D. V. teigimu, minėti atsakovo L. P. veiksmai, taip pat atsiliepimas į ieškovo pareikštą prevencinį ieškinį, patvirtina, kad jis suvokė esąs žemės sklypo bendraturtis. Teismas nepagrįstai susiejo atsakovų naudojimosi tvarkos nustatymą vėlesniu laikotarpiu su jų pareiga kartu su statiniais perduoti dalį žemės sklypo. Pažymėjo, kad ginčo garažui negali būti priskirtas konkretus žemės sklypas.
      3. Teismas nepagrįstai nurodė, kad papildomas pagrindas netenkinti ieškinio yra tas, kad pagal 2009 m. birželio 5 d. pirkimo–pardavimo sutartį įsigytus statinius ieškovas pardavė trečiajam asmeniui E. A. P., kuri reikalavimų nereiškia. Pažymėjo, kad trečiasis asmuo E. A. P. neturėjo sutartinių santykių su atsakovais, todėl negali būti ieškove byloje. Nurodė, kad ieškinį patenkinus trečiasis asmuo E. A. P. įgytų teisę reikalauti iš ieškovo D. V. perleisti jai teismo sprendimu priteistas žemės sklypo dalis. Pažymėjo, kad E. A. P. nebuvo būtinybės reikšti savarankiškus reikalavimus, nes jie sutaptų ieškinio reikalavimais.

Tretieji asmenys E. A. P. ir G. D. V. pateikė 2016 m. rugsėjo 22 d. rašytinius paaiškinimus, kurie prijungtini prie bylos, nes jų pateikimo būtinybė iškilo atsakovui L. P. pateikus prašymą nesivadovauti prisidėjimu prie apeliacinio skundo (CPK 314 straipsnis).

 

Teisėjų kolegija

 

k o n s t a t u o j a :

 

  1. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

 

    1. CPK 320 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Šioje civilinėje byloje absoliučių skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl apeliacinės instancijos teismas pagal apeliacinio skundo teisiškai reikšmingus argumentus tikrina skundžiamo teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą.

 

Dėl ieškinio esmės ir materialinės teisės reglamentavimo

 

    1. Teismas konstatuoja, kad ieškovas D. V. kreipėsi į teismą su ieškiniu siekdamas ginti savo, kaip nekilnojamųjų daiktų (buto, garažo, ūkinio pastato), esančių daugiabučiame name (duomenys neskelbtini), pirkėjo ir savininko teises į žemės sklypo dalis, prašydamas pripažinti, kad su atsakovu A. P. sudarytomis 2006 m. spalio 4 d. pirkimo–pardavimo sutartimis ir su L. P. sudaryta 2009 m. birželio 5 d. pirkimo–pardavimo sutartimi ieškovui perėjo nuosavybės teisės į žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), dalys. Ieškovas ieškinio faktiniu pagrindu iš esmės nurodė aplinkybes, kad minėtais sandoriais faktiškai buvo perleistos nuosavybės teisės ir į atitinkamas žemės sklypo dalis, nes atsakovai kartu su statiniais turėjo ketinimus ir valią perleisti ir žemės sklypo dalis, reikalingas statiniams eksploatuoti, šiomis žemės sklypo dalimis po sutarčių sudarymo ieškovui naudotis netrukdė, susitarimo, kad nuosavybės teisės į žemės sklypo dalis nebus perleidžiamos nebuvo, be to, atsakovai pareikštais ieškiniu ir priešieškiniu aiškiai atsisakė bet kokių savo pareigų, teisių ir interesų valdyti, disponuoti ir prižiūrėti žemės sklypo dalis, reikalingas jų parduotoms patalpoms eksploatuoti. Ieškovas D. V. ieškinyje nurodė, kad teismas pagal CK 1.138 straipsnio 1 dalies 1 ir 5 punktus turi pagrindą įstatymų nustatyta tvarka pripažinti, jog ginčo sutartimis atsakovai pardavė jam dalį žemės sklypo dalių, o ieškovas į jas įgijo nuosavybės teises.
    2. Nekilnojamųjų daiktų (statinių, jų dalių) pirkimo–pardavimo sutarties šalių santykius dėl teisių į šiems daiktams eksploatuoti reikalingą žemės sklypą (jo dalį) perleidimo reglamentuoja 2000 m. CK ir Žemės įstatymo normos. CK IV knygos IV dalies XXIII skyriaus aštuntasis skirsnis reglamentuoja nekilnojamųjų daiktų (žemės, pastatų, gyvenamųjų namų, butų ir kitokių nekilnojamųjų daiktų) pirkimą–pardavimą.

CK 6.394 straipsnis „Teisės į žemės sklypą“ reglamentuoja civilinius teisinius santykius tarp pirkėjo ir pardavėjo dėl specialaus nekilnojamojo daikto – žemės. Šio straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pagal pastato, įrenginio ar kitokio nekilnojamojo daikto pirkimo–pardavimo sutartį pirkėjui kartu su nuosavybės teise į tą daiktą pardavėjas perduoda ir šio straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodytas teises į tą žemės sklypo dalį, kurią tas daiktas užima ir kuri būtina jam naudoti pagal paskirtį. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad jeigu pardavėjas yra žemės sklypo, kuriame yra parduodamas nekilnojamasis daiktas, savininkas, tai pirkėjui perduodama nuosavybės teisė į tą žemės sklypą arba žemės nuomos ar užstatymo teisė, atsižvelgiant į tai, ką numato sutartis. Sutartis, kurioje neaptartos pirkėjo teisės į žemės sklypą, negali būti notaro tvirtinama, o jeigu patvirtinta, – yra negaliojanti. Straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad jeigu nekilnojamojo daikto savininkas nėra žemės sklypo, kuriame tas daiktas yra, savininkas, tai nekilnojamąjį daiktą jis gali parduoti be žemės sklypo savininko sutikimo tik tuo atveju, jeigu tai neprieštarauja įstatymų ir (ar) sutarties nustatytoms to žemės sklypo naudojimo sąlygoms. Kai toks nekilnojamasis daiktas parduodamas, pirkėjas įgyja teisę naudotis atitinkama žemės sklypo dalimi tokiomis pat sąlygomis kaip nekilnojamojo daikto pardavėjas.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2013 m. balandžio 12 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-221/2013, išaiškino, kad pagal CK 6.394 straipsnio 1 dalies nuostatas net ir tuo atveju, kai pastato ar kito su žeme susijusio nekilnojamojo daikto pardavėjas yra žemės sklypo savininkas, jis turi teisę neperleisti pastato pirkėjui žemės sklypo nuosavybės teisės, bet žemės sklypą išnuomoti ar leisti juo naudotis kitokios teisės pagrindu. Svarbu tai, kad naudojimosi žemės sklypu teisė būtų aptarta nekilnojamojo daikto, esančio žemės sklype, pirkimo–pardavimo sutartyje; priešingu atveju tokia sutartis bus pripažinta negaliojančia (CK 6.394 straipsnio 2 dalis). Kasacinis teismas taip pat išaiškino, kad CK 6.394 straipsnis reglamentuoja pastato, statinio ar įrenginio, suformuoto ir viešajame registre įregistruoto kaip atskiras nekilnojamojo turto objektas, užimantis tam tikrą žemės sklypo dalį ir negalintis būti naudojamas pagal paskirtį nesinaudojant atitinkama žemės sklypo dalimi, pirkėjo teises į atitinkamą žemės sklypo dalį. Tačiau tais atvejais, kai pirkimo–pardavimo sutarties dalykas yra ne savarankiškas pastatas ar kitas nekilnojamojo turto objektas, bet jo dalis, t. y. butai, patalpos daugiabučiuose namuose, sprendžiant dėl pirkėjo teisių į žemės sklypą taikytinas ne tik CK 6.394 straipsnis, bet ir Žemės įstatymo 30 straipsnis, tiesiogiai reglamentuojantis būtent tokio pobūdžio pirkimo–pardavimo sutarties šalių santykius dėl žemės.

Žemės įstatymo 30 straipsnio 7 dalyje nustatyta, kad, perleidžiant butą ar kitą patalpą daugiabučiame name, kartu turi būti perleidžiama ir nuosavybės teisė į bendrąja nuosavybe esančią žemės sklypo dalį, reikalingą šiam butui ar kitai patalpai daugiabučiame name eksploatuoti, jeigu ši žemės sklypo dalis nuosavybės teise priklauso buto ar kitos patalpos perleidėjui. Taigi tais atvejais, kai sudaroma buto ar kitos daugiabučiame name esančios patalpos pirkimo–pardavimo sutartis, o pardavėjas yra žemės sklypo dalies, reikalingos parduodamam turtui naudoti pagal paskirtį, arba viso žemės sklypo savininkas, kartu su butu ar patalpomis turi būti perduodama ir nuosavybės teisė į atitinkamą žemės sklypo dalį. Ši įstatymo norma yra imperatyvioji, nes joje nepalikta galimybės sutarties šalims susitarti kitaip. Kasacinis teismas pažymėjo, kad Žemės įstatymo 30 straipsnio 7 dalies normoje nenurodyta jokių išlygų, susijusių su žemės sklypo savininko teisių apimtimi. Pareiga perduoti žemės sklypo dalies, reikalingos parduodamam butui ar kitoms patalpoms naudoti pagal paskirtį, nuosavybės teisę siejama su parduodamo turto tinkamu eksploatavimu ir nepriklauso nuo to, ar pardavėjas yra viso, ar tik dalies žemės sklypo, priskirto daugiabučiam namui, savininkas. Kasacinis teismas taip pat nurodė, kad teisiškai reikšminga aplinkybė yra nuosavybės teisės į žemės sklypą turėjimas. Jeigu buto ar kitos patalpos pardavėjas yra žemės sklypo (viso ar jo dalies) savininkas, tai Žemės įstatymo 30 straipsnio 7 dalies norma valdingai jį įpareigoja perduoti buto ar kitos patalpos pirkėjui būtent nuosavybės, o ne kitokia daiktine teise naudotis atitinkama žemės sklypo dalimi.

 

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

 

    1. Ieškovas D. V., kaip pirkėjas, ir atsakovas A. P., kaip pardavėjas, 2006 m. spalio 4 d. sudarė pirkimo–pardavimo sutartį (notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini)), kuria ieškovas iš atsakovo nupirko patalpą – garažą su rūsiu, esančius (duomenys neskelbtini), už šalių sutartą 36 500 Lt sumą. Šioje sutartyje šalys neaptarė pirkėjo teisių į žemės sklypą, kuriame yra parduodamas nekilnojamasis daiktas. Sutartis patvirtinta Kauno miesto 13-ojo notaro biuro notarės V. B..
    2. Ieškovas D. V., kaip pirkėjas, ir atsakovas A. P., kaip pardavėjas, 2006 m. spalio 4 d. sudarė pirkimo–pardavimo sutartį (notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini)), kuria ieškovas iš atsakovo nupirko 1/3 dalį ūkinio pastato, esančio (duomenys neskelbtini), už šalių sutartą 1 000 Lt sumą. Šioje sutartyje šalys neaptarė pirkėjo teisių į žemės sklypą, kuriame yra parduodamas nekilnojamasis daiktas. Sutartis patvirtinta Kauno miesto 13-ojo notaro biuro notarės V. B..
    3. Ieškovas D. V., kaip pirkėjas, ir atsakovas L. P., kaip pardavėjas, 2009 m. birželio 5 d. sudarė pirkimo–pardavimo sutartį (notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini)), kuria ieškovas iš atsakovo nupirko 5 butą – patalpas 5-1, 5-2, 5-3, esantį (duomenys neskelbtini), ir 1/3 dalį pastato – ūkinio pastato, esančio (duomenys neskelbtini), už šalių sutartą 25 000 Lt sumą. Šioje sutartyje šalys neaptarė pirkėjo teisių į žemės sklypą, kuriame yra parduodamas nekilnojamasis daiktas. Sutartis patvirtinta Kauno miesto 7-ojo notaro biuro notarės J. V..
    4. Ieškovas D. V. ir R. V., kaip pardavėjai, ir trečiasis asmuo A. E. P., kaip pirkėja, 2010 m. kovo 10 d. sudarė pirkimo–pardavimo sutartį (notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini)), kuria A. E. P. iš ieškovo D. V. ir R. V. nupirko bendro 19,80 kv. m butą Nr. 5, ir patalpą – garažą, kurio bendras plotas 20,23 kv. m, su rūsiu R-1 (1/3 nuo 46,10 kv. m.), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), viso už 56 500 Lt sumą. Šios sutarties 2 punkte nurodyta, kad pirkėjai yra žinoma, jog pardavėjai nėra žemės sklypo, ant kurio stovi pastatai, kuriuose yra parduodamas butas ir garažas, savininkai. Jų teisės į žemės sklypą nėra nustatytos. Pirkėjai įgyja teisę naudotis žemės sklypu tokiomis pat sąlygomis ir tvarka taip, kaip naudojosi nekilnojamojo turto pardavėjai (CK 6.394 straipsnio 3 dalis). Sutartis patvirtinta Kauno miesto 13-ojo notaro biuro notarės V. B..
    5. Valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutartimi 2005 m. gruodžio 29 d. valstybė pardavė, o pirkėjai G. D. V., A. P., L. P. ir Z. P. nupirko 1329 kv. m ploto žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini). Pagal sutarties 3.3 punktą pagrindinė tikslinė žemės naudojimo paskirtis – kita, naudojimo būdas – gyvenamoji teritorija. Žemės sklypas nupirktas bendrosios dalinės nuosavybės teise tokiomis dalimis: G. D. V. – 443 kv. m, A. P. – 221 kv. m, L. P. – 443 kv. m, Z. P. – 222 kv. m. Naudojimosi žemės sklypu tvarka nebuvo nustatyta ir nėra nustatyta iki šiol. Dėl naudojimosi žemės sklypu tvarkos nustatymo nagrinėjama kita civilinė byla apeliacine tvarka Kauno apygardos teisme, civilinės bylos Nr. 2A-1377-555-2015, kuri Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. rugsėjo 15 d. nutartimi sustabdyta iki bus išnagrinėta ši civilinė byla.
    6. G. D. V. 2009 m. rugpjūčio 5 d. dovanojimo sutartimi padovanojo J. B. (dabar – (duomenys neskelbtini)) 221/1329 dalis  žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini). G.D. V. dalis sumažėjo ir yra 222/1329.
    7. Nekilnojamojo turto registro 2016 m. rugsėjo 14 d. duomenimis 0,1329 ha žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), bendrosios dalinės nuosavybės teisėmis priklauso šiems asmenims: G. D. V. – 222/1329 dalis, A. P. – 221/1329 dalis, L. P. – 443/1329 dalis, Z. P. – 222/1329 dalis, J. V. – 221/1329 dalis.
    8. Nekilnojamojo turto registro duomenimis 1329 kv. m. dydžio žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini), yra tokie pastatai:

1) Pastatas – Gyvenamasis namas, adresas (duomenys neskelbtini), unikalus Nr.: (duomenys neskelbtini), plane žymimas 1A1m;

2) Pastatas – Gyvenamasis namas, adresas (duomenys neskelbtini), unikalus Nr.: (duomenys neskelbtini), plane žymimas 2A1p.

3) Pastatas – Gyvenamasis namas, adresas (duomenys neskelbtini), unik. Nr.: (duomenys neskelbtini), plane žymimas 4A1p.

4) Pastatas – Gyvenamasis namas, adresu (duomenys neskelbtini), unikalus Nr.: (duomenys neskelbtini), plane žymimas 3A2p. Šiame pastate esantis butas Nr. 5 (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), nuosavybės teise priklauso A. E. P. (butą 2009 m. birželio 5 d. R. V. ir D. V. pardavė L. P., o D. V. 2010-03-10 sutartimi pardavė A. E. P.). Šiame pastate esanti negyvenamoji patalpa – garažas su rūsiu R-1 ( 1/3 nuo 46,10 kv. m ) (unikalus Nr.: (duomenys neskelbtini)) nuosavybės teise priklauso trečiajam asmeniui E. A. P.. Šiame pastate esantys butai Nr. 2 ir Nr. 3 bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise priklauso ieškovui D. V. ir trečiajam asmeniui R. V. (butus pardavė G. D. V. 2006 m. rugsėjo 7 d. sutartimi).

5) Pastatas – Ūkio pastatas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), plane žymimas 5I1p nurodant, kad 1/1 priklauso butui Nr. (duomenys neskelbtini) iš registro 44/734883 – nuosavybės teise priklauso ieškovui D. V. ir trečiajam asmeniui R. V. (1/3 šio pastato jiems pardavė G. D. V. 2006 m. rugsėjo 7 d. sutartimi, 1/3 dalis jų nuosavybės teise yra įregistruota pagal 2006 m. spalio 4 d. pirkimo–pardavimo sutartį su A. P., 1/3 dalį šio pastato jiems pardavė atsakovas L. P. 2009 m. birželio 5 d. sutartimi).

 

Dėl ieškovo D. V. reikalavimų pripažinti, kad jam sudarytomis pirkimo–pardavimo sutartimis perėjo nuosavybės teisės į žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), dalys

 

    1. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad ieškovas D. V. ieškinio reikalavimais iš esmės prašo pripažinti, kad notariškai patvirtintais sandoriais – 2006 m. spalio 4 d. pirkimo–pardavimo sutartimis Nr. (duomenys neskelbtini) bei 2009 m. birželio 5 d. sutartimi Nr. (duomenys neskelbtini) ir 2009 m. birželio 5 d. Buto ir dalies ūkinio pastato priėmimo ir perdavimo aktu Nr. (duomenys neskelbtini) jam perėjo nuosavybės teisės į dalis žemės sklypo, reikalingo perkamiems nekilnojamiesiems daiktams eksploatuoti. Ieškovas D. V. baigiamosiose kalbose patvirtino, kad sutarčių neginčija, tačiau prašo jas modifikuoti, nes kitaip sandoriai neturėtų galioti (2016 m. balandžio 8 d. teismo posėdžio garso įrašas nuo 5 min. 50 sek.).
    2. Pirmosios instancijos teismas, skundžiamu Kauno apylinkės teismo 2016 m. balandžio 25 d. sprendimu atmesdamas ieškinį, motyvavo tuo, kad nei atsakovai, nei pats ieškovas neturėjo valios pirkti žemės sklypo dalis. Atsakovas L. P. net nesuprato, kad turi žemės sklypo dalį nuosavybės teise ir gali juo disponuoti, atsakovas A. P. sandorio sudarymo metu apie žemę apskritai negalvojo, nes manė, kad garažui turėtų būti priskirtas tam tikro dydžio žemės sklypas. Ieškovas D. V. nekėlė klausimo apie žemės perleidimą, sutartis pasirašė, nereikalavo sudaromose sutartyse nustatyti sąlygas dėl teisių į žemės sklypo dalis, nors jam galėjo ir turėjo būti žinoma, kad perkant nekilnojamąjį daiktą turi būti išspręstas ir žemės nuosavybės klausimas. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ieškovas su atsakovais sudarytomis sutartimis nesusitarė dėl kainos už perleidžiamą žemės sklypo dalį ir pagal sutartis apmokėjo tik už įsigyjamus statinius, be to, nebuvo paskaičiuotos ir nustatytos parduodamo žemės sklypo dalys. Teismas laikė, kad šalims sutartyse iš vis neaptarus žemės sklypo dalių pardavimo sąlygų nėra pagrindo jas aiškinti dėl žemės sklypo dalių pardavimo ar sąlygas keisti (CK 6.223 straipsnis).
    3. Apeliaciniame skunde ieškovas D. V. teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimo ir sutarčių aiškinimo taisykles, nes aiškindamas tarp šalių sudarytas sutartis nepagrįstai prioritetą suteikė objektyviam sutarčių aiškinimo metodui ir visiškai netaikė subjektyvaus sutarties aiškinimo metodo, t. y. teismas turėjo remtis ne vien pažodiniu sutarties teksto aiškinimu.
    4. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pagal CK 6.193 straipsnio 1 ir 2 dalyse įtvirtintas sutarčių aiškinimo taisykles, šalių sudarytos sutartys turi būti aiškinamos sąžiningai, pirmiausiai turi būti nagrinėjami tikrieji sutarties šalių ketinimai, o ne vien remiamasi pažodiniu sutarties teksto aiškinimu, be to, visos sutarties sąlygos turi būti aiškinamos atsižvelgiant į jų tarpusavio ryšį, sutarties esmę ir tikslą bei jos sudarymo aplinkybes. Aiškinant sutartį, taip pat turi būti atsižvelgiama į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių tarpusavio santykių praktiką, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir papročius (CK 6.193 straipsnio 5 dalis).
    5. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad ieškovas D. V. ieškinio faktiniu pagrindu pasirinko faktines aplinkybes, kad šios nutarties 21–23 pastraipose nurodytų pirkimo–pardavimo sutarties šalių valia ir ketinimai buvo perleisti ir žemės sklypo dalis, reikalingas statiniams eksploatuoti. Atsižvelgiant į tai, teismas tiria sutarties šalių L. P., A. P. ir paties D. V. tikrąją valią ir ketinimus sudarant minėtas sutartis.
    6. Teismas, kaip rašytinius įrodymus ištyręs nutarties 21–23 pastraipose nurodytų pirkimo–pardavimo sutarčių tekstą, konstatuoja, kad nei vienoje iš jų nėra aptarta jokių pirkėjo teisių į žemės sklypą, kuriame yra parduodamas nekilnojamasis daiktas. Visų šių nekilnojamojo daikto pirkimo–pardavimo sutarčių dalykas buvo tik atitinkami statiniai: ūkinis pastatas, butas, patalpa-garažas su rūsiu (CK 6.396 straipsnio 1 dalis), o šalims susitariant dėl sutartyje nurodytos nekilnojamojo daikto kainos, ji buvo paskirstytos kiekvienam nekilnojamam daiktui atskirai, nevertinant žemės sklypo kainos (CK 6.397 straipsnio 1 dalis).
    7. Teismas, aiškindamasis, ar šiose sutartyse nebuvo padaryta klaida parengiant sutarčių tekstą, nustatant tikrąją šalių valią ir ketinimus perleisti nekilnojamuosius daiktus, teismo posėdžio metu išklausė civilinės bylos šalių, sudariusių pirkimo–pardavimo sutartis D. V., A. P. ir L. P. paaiškinimus, taip pat trečiaisiais asmenimis įtrauktas pirkimo–pardavimo sutartis patvirtinusias notares J. V. ir V. B.. Apeliacinės instancijos teismas ištyrė šių asmenų paaiškinimus ir įvertino kartu su kitais civilinėje byloje esančiais įrodymais (CPK 185 straipsnis). 
    8. Teismas atkreipia dėmesį, kad ieškovo D. V. teismo posėdžio metu išreikšta pozicija, kad atsakovas A. P., parduodamas nekilnojamuosius daiktus, turėjo valią, kad jis toje vietoje nieko neturėtų, neturėtų rūpintis, mokėti mokesčius, todėl jis suprato, kad A. P. parduodamas garažą leis jam naudotis žeme, po sutarties sudarymo nekliudė patekti į garažą; atsakovas neginčija aplinkybių, kad netrukdė naudotis žeme, todėl A. P. išreiškė savo neabejotiną valią parduoti žemę pastatams eksploatuoti, tuo tarpu jei būtų išreiškęs valią neparduoti, jis tai būtų nurodęs notarei, kilus ginčui dėl naudojimosi žeme būtų ginčijęs sutartį, todėl laikytina, kad šalių elgesys patvirtina, kad A. P. ketino parduoti visą savo turtą ir žemės sklypą. Ieškovas paaiškino, kad contra proferentem taisyklė, įtvirtinta CK 6.193 straipsnyje, ir šalių elgesys patirtina, kad A. P. turėjo valią ir norus parduoti ne tik ūkinius pastatus, garažą su rūsiu, bet ir valią parduoti žemės sklypo dalį. Ieškovas nurodė, kad neaiškią sutarties sąlygą, kuria nei pasakyta, kad žemė parduodama, nei kad žemė neparduodama, turi būti aiškinama ieškovo naudai ir turi būti patikslinama ieškovo nurodytu būdu.
    9. Ieškovas D. V., nurodydamas dėl sutarties, sudarytos su atsakovu L. P., teigė, kad jo motina trečiasis asmuo G. D. V. su atsakovu kitoje civilinėje byloje sudarė taikos sutartį, kurioje susitarė, jog žemės sklype nebus pakeistas takas ir atsakovas vėliau pasiūlė nupirkti butą ir ūkinį pastatą, nes nenori toje žemės sklypo dalyje nieko turėti, todėl jis neabejojo, kad parduodamas turtas siūlomas pirkti su žeme. Ieškovas pažymėjo, kad nei jis, nei atsakovas L. P. pas notarę J. V. nepastebėjo ir nenurodė, kad sutartyje trūksta žemės sklypo įvardinimo, todėl contra proferentem taisyklė taikyta ir šio atsakovo atžvilgiu, kadangi atsakovas L. P. pasiūlė sudaryti sandorį jo nustatytomis sąlygomis, šios sąlygos yra akivaizdžiai neaiškios, neišbaigtos, nes Žemės įstatymas nurodo privalomą žemės nuosavybės pardavimą, be to, atsakovo elgesys 6,5 metų neginčijant sutarties, pasirašytos su ieškovu, patvirtina, kad sutartis turi būti aiškinama ieškovo naudai. Ieškovo teigimu, Žemės įstatymas aiškiai nurodo, kad turi būti perleista ir nuosavybės teisė į žemę, tačiau sutartyje nenurodyta, kad D. V. žemė neparduodama ir D. V. su tuo sutinka. Ieškovas pažymėjo, kad sutartis su spraga, su neaiškumu, todėl sutartį galima pripažinti negaliojančia, tačiau nei viena šalis to nenori, neginčija jų galiojimo, tačiau vėliau bylose dėl naudojimosi žeme tvarkos nustatymo šalys pradėjo elgtis kaip viso žemės sklypo savininkai. Ieškovas D. V., atsakydamas į advokatės S. E. Š. klausimą, dėl kokios žemės sklypo dalies buvo šalių valia perleisti nuosavybės teises į žemę, atsakė, kad susitarė dėl principo, bet ne dėl konkrečios žemės sklypo dalies. Ieškovas D. V., atsakydamas į atsakovo A. P. klausimą, koks elgesys patvirtina, kad atsakovas siekė parduoti žemės sklypą, nurodė, kad A. P. pasakė žodžius, jog nori parduoti viską, kad nieko neturėtų, be to, atsakovo elgesys, pasireiškęs neveikimu atsakovui naudojantis žemės sklypo dalimi ir neginčijant sutarties (2016 m. kovo 7 d. teismo posėdžio garso įrašas nuo 12 min. 58 sek.).
    10. Atsakovas A. P. teismo posėdžio metu paaiškino, kad jis pasiūlė ieškovui pirkti garažą, nes turėjo aiškią vertę, taip pat pasiūlė rūsį ir sandėliuką, nes jais nesinaudojo, bet parduodamas viską turėjo mintyje pastatus, tačiau ne žemę, kadangi net nežinojo, kur ta žemė. Atsakovo teigimu, jei jo mintyse būtų parduoti ir žemę, jis tai būtų sutvarkęs ir sutartimi pardavęs žemę, tačiau pardavinėjo tik garažą, rūsį ir sandėliuką, o žemės nepardavinėjo, apie žemę net kalbos nebuvo, todėl žemės nepardavė ir ieškinį prašo atmesti. Atsakydamas į klausimus atsakovas nurodė, kad sudarytos sutartys yra galiojančios, kainą nustatė kartu su ieškovu D. V., apie žemę pas notarę nekalbėjo, su ieškiniu nesutinka, nes žemės jis nepardavė, valia sutartyje buvo aiški, ji atitiko ir sutarties sudarymo metu ir šiandienos jo valią (2016 m. kovo 7 d. teismo posėdžio garso įrašas nuo 1 val. 03 min. 50 sek.).
    11. Atsakovas L. P. teismo  posėdžio metu paaiškino, kad pardavė butą ir dalį ūkinio pastato pagal notarinę sutartį, remiantis registro duomenimis, jo valia buvo aiškiai išreikšta parduoti butą ir sandėliuką, ieškovas D. V. tai suprato, juolab, kad jis advokatas; jei būtų vienas savininkas, būtų pardavęs ir žemės sklypo dalį, bet žemė nebuvo priskirta ir dėl to žemės nepardavė. Atsakovas pažymėjo, kad nesitarė pardavinėti žemės ir kad žemę parduoda nesakė, o notarės patvirtintą sutartį laiko teisėta ir galiojančia, todėl ieškinys atmestinas. Atsakovas taip pat pažymėjo, kad jo išreikšta valia buvo parduoti butą ir sandėliuką, o D. V. valia buvo pirkti šiuos statinius, apie žemę pas notarę nebuvo kalbėta, o su žeme nebūtų pardavęs. Atsakovas taip pat nurodė, kad jei būtų norėjęs parduoti žemę, iš pradžių būtų siūlęs bendraturčiams, o šiuo metu nesutinka perleisti žemės D. V., nereiškia valios parduoti žemės (2016 m. kovo 7 d. teismo posėdžio garso įrašas nuo 1 val. 35 min. 50 sek.).
    12. Notarė J. V. teismo posėdžio metu paaiškino, kad patvirtino tarp ieškovo D. V. ir atsakovo L. P. 2009 m. birželio 5 d. sudarytą pirkimo–pardavimo sutartį, kuria ieškovas iš atsakovo nupirko butą ir dalį ūkinio pastato, esančių (duomenys neskelbtini). Notarė pažymėjo, kad žemės klausimas nebuvo nagrinėtas, nes jei vienas nepardavė žemės nors jam priklausė, kitas žemės nepirko. Perkant ir parduodant pastatą su žeme, atskirai yra aprašoma žemė, žemė yra įvertinama ir nuosavybės teisė į žemę pereina pasirašius sutartį ir perdavimo ir priėmimo aktą. Notarė pažymėjo, kad žemė šia sutartimi nebuvo perleista, nes buvo tokia notarinė praktika ir valstybės politika, kuri buvo sąlygota istorinių žemės reformos aplinkybių. Notarė atsakiusi į teisėjos klausimą nurodė, kad klausimų dėl žemės naudojimo tvirtinant sutartį nekilo, ūkinis pastatas yra buto priklausinys. Notarė nurodė, kad žinojo Žemės įstatymo 30 straipsnio 7 dalies nuostatą dėl butų pardavimo su žemės sklypu, tačiau teismų praktika nuolat keitėsi. Notarė atsakydama į ieškovo D. V. klausimus nurodė, kad tvirtinant sutartį jam žemės nereikėjo, sutartis yra galiojanti (2016 m. kovo 31 d. teismo posėdžio garso įrašas nuo 1 val. 8 min. 27 sek.)
    13. Notarė V. B. teismo posėdžio metu paaiškino, kad ieškovas įsigijo ūkinį pastatą, kuris yra priklausinys buto, esančio (duomenys neskelbtini), todėl nematė pagrindo aptarti žemės klausimo ir taikyti Žemės įstatymo 30 straipsnio nuostatų, todėl žemė po perkamąja dalimi liko to paties savininko kaip ir buvo. Notarė nurodė, kad tvirtinant sutartį dėl garažo ji rėmėsi CK 6.396 straipsniu, garažas yra namo dalis, t. y. daiktas daikte, todėl žemės klausimo neaptarė, ir žemės sklypas liko kaip ir buvo, t. y. pardavėjo. Notarė pažymėjo, kad jei būtų išreikšta šalių valia dėl žemės, jei šalys apie savo valią būtų pasakę, tada žemės klausimas būtų aptartas, todėl yra įsitikinus, kad sutartimi žemės pirkėjas tikrai neįsigijo. Atsakydama į ieškovo D. V. klausimus notarė nurodė, kad CK 6.394 straipsnio netaikė, nes taikė CK 6.396 straipsnį, A. P. buvo žemės savininkas, mano, kad sutartis yra galiojanti, bet be žemės pirkimo; jei šalys būtų pradėję ginčytis dėl sandorio, sandorio tvirtinimą būtų nutraukusi ir liepusi išsiaiškinti, tačiau dabar šalių valia buvo aiški (2016 m. kovo 7 d. teismo posėdžio garso įrašas nuo 2 val. 12 min. 44 sek.).
    14. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs ieškovo D. V. paaiškinimus (nutarties 36 pastraipa), konstatuoja, kad ieškovas nenurodė aplinkybių, jog atsakovai A. P. ir L. P. jam būtų tiesiogiai ar netiesiogiai siūlę pirkti ir atitinkamas žemės sklypo dalis parduodamam nekilnojamiems daiktams eksploatuoti, kad šalys būtų kalbėję apie žemę, jos disponavimo, valdymo ir naudojimo teises, tai įvertinę nustatant nekilnojamųjų daiktų pardavimo kainą ar tokią valią išreiškę pas sutartis tvirtinusias notares. Atkreiptinas dėmesys, kad ir pats ieškovas D. V., kalbėdamas apie savo valią, nurodė supratęs, kad atsakovas A. P. parduodamas garažą leis jam naudotis žeme, o su atsakovu L. P. susitarė tik dėl principo, bet ne dėl konkrečios žemės sklypo dalies. Pažymėtina, kad ieškovas D. V., įrodinėdamas atsakovų valią perleisti žemės sklypo dalis, remiasi prielaidomis ir savo subjektyviu manymu, kad atsakovai turėjo valią perleisti žemės sklypo dalis, tačiau tai akivaizdžiai paneigia byloje esantys rašytiniai įrodymai ir atsakovų bei sutartis tvirtinusių notarių paaiškinimai, t. y. visų įrodymų visetas (CPK 185 straipsnis). Teismas konstatuoja, abu atsakovai A. P. ir L. P. nuosekliai ir aiškiai nurodė, kad su ieškovu D. V. sudarant pirkimo–pardavimo sutartis nebuvo valios ir ketinimų parduoti ir atitinkamų žemės sklypo dalių. Atsakovas A. P. paaiškinimus sutvirtino faktu, kad net nežinojo, kur ta žemė yra, apie ją nekalbėjo ir notarei žemės perleidimo ketinimų nenurodė, o pati sutartis atitinka jo valią. Atsakovas L. P. savo paaiškinimus patvirtino faktais, kad žemė prie atskirų statinių nebuvo priskirta ir dėl to žemės nepardavė, jei būtų norėjęs parduoti žemę, iš pradžių būtų siūlęs bendraturčiams, tačiau D. V. valia buvo pirkti tik statinius, apie žemę pas notarę nebuvo kalbėta. Tai, kad šalių sudarytomis pirkimo–pardavimo sutartimis nebuvo ketinimų ir valios parduoti ir atitinkamas žemės sklypo dalis savo paaiškinimuose patvirtino notarės J. V. ir V. B. (nutarties 39, 40 pastraipos), kuriuose aiškiai ir nuosekliai nurodė, kad sandorių sudarymo pas notares metu nei viena iš ginčo šalių neišreiškė valios parduoti ir pirkti žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini) dalių, notarės tvirtindamos sandorius ir parengdamos jų tekstą neaptarė teisių į žemę sąmoningai, nes manė, kad žemė nėra sutarties dalykas, o teisės į žemės sklypą neturi būti aptartos, kadangi jos lieka nekintamos, t. y. pardavėjų L. P. ir A. P. nuosavybe.
    15. Kasacinio teismo praktika dėl įstatyme įtvirtintų sutarčių aiškinimo taisyklių yra nuosekliai išplėtota ir nurodanti, kad CK 6.193 straipsnyje įtvirtintos sutarčių aiškinimo taisyklės turi būti taikomos vadovaujantis dviem esminiais principais: pirma, kiekviena sutartis turi būti aiškinama sąžiningai, taip pat vadovaujantis ir teisingumo bei protingumo principais; antras principas reikalauja aiškintis tikruosius sutarties šalių ketinimus, neapsiribojant pažodiniu sutarties teksto aiškinimu. Teismas, spręsdamas dėl konkrečios sutarties reikšmės, turi taikyti visumą CK 6.193 straipsnyje įtvirtintų taisyklių bei įvertinti visumą reikšmingų aplinkybių. CK 6.193 straipsnio 4 dalies nuostatos dėl sutarties sąlygų aiškinimo sutartį priėmusios, prisijungimo būdu sudariusios šalies naudai (contra proferentem taisyklė) negali būti suabsoliutinamos, o turi būti taikomos atsižvelgiant į kitas įstatyme įtvirtintų sutarčių aiškinimui reikšmingas aplinkybes (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo  Civilinių bylų skyriaus  2016 m. rugsėjo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-389-915/2016; 2016 m. birželio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-301-469/2016; 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-409/2010).
    16. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad ieškovo D. V. argumentai, jog sutarčių sąlygos yra akivaizdžiai neaiškios, dviprasmiškos ir teisiškai ydingos, todėl turi būti aiškinamos jo naudai yra visiškai nepagrįsti. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad tiek šalių sudarytas pirkimo–pardavimo sutartis aiškinant sąžiningai, vadovaujantis teisingumo bei protingumo principais, tiek išsiaiškinus tikruosius sutarties šalių ketinimus, neapsiribojant pažodiniu sutarties teksto aiškinimu, yra visiškai aišku, kad šiomis sutartimis ieškovas D. V. ir atsakovai L. P. ir A. P. neturėjo valios ir ketinimų perleisti žemės sklypo dalis, esančias (duomenys neskelbtini), reikalingas statiniams eksploatuoti, ir tokių žemės sklypo dalių neperleido.
    17. Teisėjų kolegija pažymi, kad nors pirkėjo teisių į žemės sklypą neaptarimas pirkimo–pardavimo sutartyse, nurodytose nutarties 21–23 pastraipose, laikytinas šių pirkimo–pardavimo sutarčių trūkumais pagal CK 6.394 straipsnį ir Žemės įstatymo 30 straipsnio 7 dalies nuostatas, nurodytas nutarties 20 pastraipoje, tačiau tai savaime neturi įtakos pareikšto ieškinio pagrįstumui, nes ieškovas neįrodė ieškinio faktinį pagrindą sudarančių aplinkybių (CPK 178 straipsnis).  
    18. Teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad ieškinys atmestinas ir tuo pagrindu, jog sutartyse nenurodyta parduodamos žemės sklypo dalies kaina ir žemės sklypo dalies vieta, nes nesant sutarties šalių susitarimo dėl šių sąlygų ir šalių suderintos valios, sutartis negali būti laikoma sudaryta. Teisėjų kolegija pažymi, kad esant teismo nustatytoms aplinkybėms dėl šalių valios ir susitarimo nebuvimo dėl žemės sklypo dalių perleidimo, tai, kad atsakovai A. P. ir L. P. po pirkimo–pardavimo sutarčių sudarymo neprieštaravo ieškovo D. V. faktiškai naudojamai žemės sklypo daliai, negali būti laikoma įrodymu, leidžiančiu sutartis išaiškinti taip, kad žemės sandoris buvo sudarytas. Teisėjų kolegija mano, kad toks sutarties išaiškinimas būtų neteisingas ir nesąžiningas, prieštaraujantis tikrajai šalių valiai, nepagrįstai sureikšminantis tik vieną ir ne pagrindinę sutarčių aiškinimo principo taisyklę (CK 6.193 straipsnis), juo labiau, kad tarp šalių yra kilęs ginčas dėl naudojimosi žemės sklypu tvarkos nustatymo, kuris sprendžiamas kitoje Kauno apygardos teisme esančioje civilinėje byloje  Nr. 2A-1377-555-2015, kuri yra sustabdyta iki bus išnagrinėta ši civilinė byla.
    19. Teisėjų kolegija, įvertinusi aukščiau ištirtus tiek rašytinius įrodymus, tiek šalių ir trečiųjų asmenų paaiškinimus, tiek šalių elgesį po sutarčių sudarymo, sprendžia, jog ieškovas D. V. neįrodė, kad jis ir atsakovai A. P. ir L. P. turėjo valią atitinkamai pirkti ir parduoti žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), dalis, ar kad atsakovų faktiniai veiksmais patvirtina nuosavybės teisių perleidimą. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė bylos teisiškai reikšmingas faktines aplinkybes, sutarčių aiškinimo ir įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė (CK 6.193 straipsnis, CPK 185 straipsnis), todėl skundžiamas Kauno apylinkės teismo 2016 m. balandžio 25 d. sprendimas, kuriuo ieškinys atmestas, paliktinas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
    20. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad kiti apeliacinio skundo argumentai neturi reikšmės teisingam bylos išsprendimui, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako. Teisėjų kolegija atkreipia ieškovo D. V. dėmesį, kad naudojantis dispozityvioms teisėmis jis pats pasirinko savo teisių gynybos būdą – įrodyti, kad sudarytomis pirkimo–pardavimo sutartimis jam buvo perleistos ir nuosavybės teisės į žemės sklypo dalis, t. y. ieškinio faktiniu pagrindu pasirinko faktines aplinkybes, kurių buvimas civilinio proceso metu buvo akivaizdžiai paneigtas, todėl teismas šiuo pagrindu pagrįstai ieškinio negalėjo patenkinti ir jį atmetė (CK 1.138 straipsnio 1 dalies 1 ir 5 punktai, 6.394 straipsnis, Žemės įstatymo 30 straipsnio 7 dalis). Teismas negali išeiti iš ieškinio ribų ir nesant ieškovo prašymo sudarytų sutarčių spragų ištaisyti kitu būdu, pavyzdžiui, įpareigodamas šalis sudaryti žemės sklypo dalių pirkimo–pardavimo sutartis pasiūlytomis sąlygomis, pakeisti pirkimo–pardavimo sutartis ar kitokiu būdu nustatyti šalių teises į atitinkamas žemės sklypo dalis, reikalingas butui ar kitai patalpai daugiabučiame name eksploatuoti, nes taip būtų pažeistas šalių rungimosi principas, nepagrįstai išeita už ieškinio reikalavimo ribų (CK 6.195 straipsnis, CPK 12 straipsnis, 265 straipsnio 2 dalis).

 

Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo

 

    1. Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad Kauno apylinkės teismas 2016 m. balandžio 25 d. sprendimu ieškinį atmetęs, priteisė iš ieškovo D. V. atsakovui L. P. 2 420 eurų išlaidas už advokato pagalbą ir valstybei 18 eurų išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu. Teismas nustatė, kad atsakovas L. P. prašė priteisti jam 2 420 eurus, kuriuos sumokėjo už advokato pagalbą ( t.3, b. l. 169), todėl šios išlaidos priteistinos atsakovui iš ieškovo. Kiti asmenys duomenų apie turėtas išlaidas nepateikė.
    2. Ieškovas D. V. apeliaciniame skunde nurodė, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai priteisė bylinėjimosi išlaidas, nes raštu nebuvo pateiktas joks išlaidų apskaičiavimas ir pagrindimas. Nurodė, kad atsakovas L. P. pats parengė atsiliepimą į ieškinį ir antrojo atsiliepimo rengti nebuvo būtinybės, todėl toks procesinis elgesys nėra tinkamas.
    3. Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad civilinėje byloje yra pateikta atsakovo L. P. ir advokačių V. K. ir S. E. Š. 2015 m. rugsėjo 30 d. teisinių paslaugų sutartis Nr. 30, kuria advokatėms buvo pavesta ginti, atstovauti, surašyti dokumentą, suteikti patarimą ar kitas teisines paslaugas, atstovauti civilinėje byloje Nr. e2-17750-638/2015 pagal D. V. ieškinį Kauno apylinkės teisme, nurodant, kad sutartas užmokestis yra 2 000 eurų plius 420 eurų PVM, viso 2 420 eurai. Civilinėje byloje pateiktas 2015 m. rugsėjo 30 d. mokėjimo nurodymas, kad šis 2 420 eurų sutartinis advokatų užmokestis buvo pervestas V. K. ir S. E. Š. profesinei bendrijai (popierinės bylos t. 1, b. l. 152). 
    4. CPK 98 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Dėl šių išlaidų priteisimo šalis teismui raštu pateikia prašymą su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Šios išlaidos negali būti priteisiamos, jeigu prašymas dėl jų priteisimo ir išlaidų dydį patvirtinantys įrodymai nepateikti iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio.
    5. Teisėjų kolegija nustatė, kad po 2015 m. rugsėjo 30 d. teisinių paslaugų sutarties sudarymo atsakovui L. P. advokatės parengė 2015 m. spalio 14 d. papildomą atsiliepimą į ieškovo D. V. 2015 m. spalio 6 d. patikslintą ieškinį (p. b. t. 1, b. l. 67–72), kurį atsakovas, atstovaujamas advokačių, turėjo teisę pateikti po to, kai ieškovas patikslino ieškinį (CPK 42 straipsnio 1 dalis, 142 straipsnis). Nustatyta, kad advokatė S. E. Š. atsakovą L. P. atstovavo 2015 m. spalio 21 d. teismo posėdyje, kuris truko 30 min., 2015 m. lapkričio 9 d. teismo posėdyje, kuris truko 5 min., 2016 m. sausio 19 d. teismo posėdyje, kuris truko 2 val. 30 min., 2016 m. kovo 7 d. teismo posėdyje, kuris truko 2 val. 50 min., 2016 m. kovo 31 d. teismo posėdyje, kuris truko 1 val. 41 min., 2016 m. balandžio 8 d. teismo posėdyje, kuris truko 2 val. 15 min., viso 9 val. 51 min.
    6. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (Žin., 2004, Nr. 54-1845; TAR, 2015-03-19, Nr. 2015-03968), 8.2 punkte maksimalus užmokesčio dydis, skaičiuojamas pagal Lietuvos statistikos departamento skelbiamas užpraėjusio ketvirčio vidutinį mėnesinį bruto darbo užmokestį šalies ūkyje (be individualių įmonių) už atsiliepimą į ieškinį buvo 2,5, už vieną atstovavimo teisme valandą – 0,1. Atsižvelgiant į šį reglamentavimą atsakovui L. P. už advokatės pagalbą maksimalus dydis galėjo būti priteistas 3,46 (2,5+0,96) užpraėjusio ketvirčio vidutinio mėnesinio bruto darbo užmokesčio šalies ūkyje arba 2 618,87 eurai (756,9 eurai X 3,46), todėl pirmosios instancijos teismo priteistas 2 420 eurų bylinėjimosi išlaidų atlyginimas neviršija rekomendacijų nustatyto maksimalaus dydžio.
    7. Atsižvelgiant į apeliacinės instancijos teismo nustatytas faktines aplinkybes ir padarytas teisines išvadas teisėjų kolegija sprendžia, kad paliktina nepakeista ir Kauno apylinkės teismas 2016 m. balandžio 25 d. sprendimo dalis dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo.  
    8. Valstybė šioje byloje patyrė 8,98 Eur išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu apeliacinės instancijos teisme, todėl apeliacinį skundą atmetus, šios išlaidos valstybės naudai priteistinos iš apelianto (ieškovo) D. V. (p. b. t. 2., b. l. 39, CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 93, 96 straipsniai).

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 96 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a:

Kauno apylinkės teismo 2016 m. balandžio 25 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovo D. V., a. k. (duomenys neskelbtini) valstybės naudai 8,98 Eur (aštuonis eurus 98 ct) bylinėjimosi išlaidas.

Ši nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

 

Teisėjai                                                                       Gintautas Koriaginas

Arūnas Rudzinskas

Mindaugas Šimonis

 


Paminėta tekste:
  • 3K-3-221/2013
  • 3K-3-241-611/2015
  • CK
  • CK6 6.394 str. Teisės į žemės sklypą
  • CK1 1.93 str. Sandorio negaliojimas dėl įstatymų reikalaujamos sandorio formos nesilaikymo
  • CPK 314 str. Nauji įrodymai
  • CPK 320 str. Bylos nagrinėjimo ribos
  • CK1 1.138 str. Civilinių teisių gynimas
  • CK6 6.223 str. Sutarties pakeitimas
  • CK6 6.193 str. Sutarčių aiškinimo taisyklės
  • CK6 6.396 str. Sutarties dalykas
  • CK6 6.397 str. Kaina
  • CPK 185 str. Įrodymų įvertinimas
  • 3K-3-389-915/2016
  • CPK
  • CPK 326 str. Apeliacinės instancijos teismo teisės
  • CPK 12 str. Rungimosi principas
  • CPK 42 str. Šalių teisės ir pareigos
  • CPK 88 str. Išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu