Civilinė byla Nr. 2A-132-440/2014

                                             Teisminio proceso Nr. 2-31-3-00083-2013-6

Procesinio sprendimo kategorija 21; 30.3; 42; 42.8;43;44;99;99.5;114;114.4;114.9.2; 114.11; 121.14; 121.21;

(S)

ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. gegužės 23 d.

Šiauliai

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Vilija Valantienė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovų G. K. ir T. K. apeliacinį skundą dėl Pakruojo rajono apylinkės teismo 2013 m. spalio 4 d.  sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-152-744/2013 pagal ieškovų T. K. ir G. K. ieškinį atsakovui J. B. dėl patirtų išlaidų atlyginimo, ir

n u s t a t ė :

                                                    I. Ginčo esmė

Ieškovai T. K. ir G. K. prašė priteisti iš atsakovo J. B. 5000,00 Lt vandens gręžinio įrengimo išlaidų atlyginimo bei bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 2007 metais šeimos interesais T. K. ir atsakovas J. B. sudarė 2007 m. liepos 30 d. sutartį dėl bendro artezinio vandens gręžinio įrengimo. Sutarties sudarymo metu gręžinys realiai jau buvo įrengtas J. B. namų valdoje, esančioje (duomenys neskelbtini), o sutartimi šalys sutarė, kad ieškovas padengs pusę gręžinio įrengimo išlaidų ir nuo to momento atsakovas leis ieškovams neribotą laiką naudotis gręžinio teikiamu vandeniu. Šios sutarties pasirašymo metu ieškovas T. K. padavė 5000,00 Lt, o atsakovas, gavęs pinigus, leido jam į jo įrengtą gręžinį įleisti jo įsigytą giluminį siurblį SQ2-55. 2011 m. gruodžio 29 d. ieškovas, nuėjęs į atsakovo namų valdą išsiaiškinti, kodėl pas jį iš artezinio šulinio nebėga vanduo, rado nukirptus siurblio elektros laidus. Atsakovas jam paaiškino, kad jis sąmoningai nukirpo laidą ir neleis jam naudotis vandeniu, kol vyks bylinėjimasis dėl naudojimosi vandeniu. Ieškovui bandant užfiksuoti nukirptus laidus, atsakovas jam trenkė metaliniu strypu per ranką. Šios aplinkybės yra užfiksuotos Pakruojo rajono apylinkės teisme išnagrinėtoje privataus kaltinimo byloje, kuri buvo užbaigta sudarius taikos sutartį, kurioje nebuvo išspręstas klausimas dėl jo išlaidų, įrengiant bendrą artezinį gręžinį. Nuo to incidento ieškovai nebegali naudotis bendrai įrengtu arteziniu gręžiniu ir iš jo gaunamu vandeniu. Atsakovas pasinaudojo ieškovų piniginėmis lėšomis gręžinio įrengimo išlaidoms padengti, tačiau neteisėtai nutraukė vandens tiekimą ieškovams, negrąžindamas jiems pinigų, panaudotų gręžinio išlaidoms padengti, todėl atsakovui atsiranda civilinė atsakomybė. Sumokėdamas pinigus neįrašė sutartyje, kad padavė 5000,00 Lt nes nepagalvojo. Pasirašęs sutartį manė, kad tampa gręžinio bendrasavininku.

Atsakovas J. B. su ieškovų reikalavimais nesutiko. Nurodė, kad jokių pinigų už artezinio gręžinio įrengimą ieškovai jam nemokėjo. 1994 metų birželio mėnesį,  jis įsirengė artezinį vandens gręžinį, kad aprūpintų šeimą geriamu vandeniu, tuo metu K. nepažinojo, jie kaimynystėje atsikėlė gyventi vėliau. Gręžinio gylis yra 43 metrai ir gręžinys jam kainavo 4000,00 Lt. 2007 metų vasarą T. K. paprašė jo, kad jis leistų naudotis jam priklausančiu gręžiniu. Kadangi santykiai su kaimynais buvo draugiški 2007 m. liepos 30 d. jis ir T. K. sudarė sutartį, pagal kurią jis įsipareigojo savo namų valdoje esančiu arteziniu gręžiniu leisti neribotą laiką naudotis T. K., o gręžinio remonto išlaidas dengti lygiomis dalimis. Nuo to laiko ieškovai naudojosi vandeniu iš jo artezinio gręžinio. Pasirašant sutartį jokios kalbos apie pinigų davimą nebuvo, jis jokių pinigų neprašė ir jų iš ieškovų negavo, ši aplinkybė neužfiksuota ir sutartyje. Buvo sutarta tik dėl gręžinio remonto išlaidų, kurių iki šiol nebuvo. Rašte įrašė žodžius „bendrai įrengtas gręžinys“ todėl, kad atsakovo siurblį įmontavo kartu, reikėjo nuimti „kepurę“, atsukti dangtį, išpjauti angą vamzdžiui įrengti. Abu dirbo pusę dienos. Išimant siurblį iš gręžinio, jokių pretenzijų ieškovai nereiškė. 2011 metais pradėjo nesugyventi ir pyktis su ieškovais dėl žemės sklypo ribų ir statinių. Ieškovas pradėjo rašinėti nepagrįstus skundus į įvairias institucijas, todėl jis 2011 m. gruodžio mėnesį atjungė vandenį. Vandens siurblį ieškovai patys išsimontavo ir pasiėmė dalyvaujant policijos pareigūnui.

                            II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Pakruojo rajono apylinkės teismas 2013 m. spalio 4 d.  sprendimu ieškovų ieškinį atmetė. Priteisė iš ieškovų T. K. ir G. K. po 500,00 Lt iš kiekvieno atsakovui J. B. jo turėtų išlaidų advokato ir advokato padėjėjo pagalbai apmokėti. Priteisė iš ieškovų T. K. ir G. K. po 27,55 Lt iš kiekvieno bylinėjimosi išlaidų į valstybės pajamas. Teismas nurodė, kad ieškovai faktinį ieškinio pagrindą įrodinėjo pačių paaiškinimais, liudytojų L. I. ir V. R. parodymais, bei pateiktais rašytiniais įrodymais (2007 m. liepos 30 d. sutartimi, 2012 m. balandžio 11 d. sutartimi, Pakruojo rajono apylinkės teismo baudžiamosios bylos Nr. PK-117-744/2012 m., išnagrinėtos privataus kaltinimo bylų proceso tvarka, dokumentais ir straipsniu internete apie artezinio gręžinio įrengimo kainas). Atsakovas J. B. nepripažino ieškovų nurodytos aplinkybės, kad jis paėmė 5000,00 Lt iš atsakovo T. K. už leidimą naudotis arteziniu gręžiniu, šį savo atsikirtimą grįsdamas savo paties paaiškinimu ir liudytojos S. B. parodymais. Teismo vertinimu nei 2007 m. liepos 30 d. sutartyje, kuria atsakovas J. B. leido ieškovui T. K. naudotis jo namų valdoje įrengtu arteziniu gręžiniu, nei 2012 m. balandžio 11 d. sutartyje, kuria buvo įformintas giluminio siurblio SQ2-55 grąžinimas ieškovams, nėra net užuominos apie perduodamus (perduotus) pinigus. Teismo įsitikimu, kiekvienas apdairus žmogus, būdamas rūpestingas ir sąžiningas, pasirašydamas sutartį dėl naudojimosi arteziniu gręžiniu ir už tai duodamas ieškinyje nurodytą pinigų sumą, tai būtų įrašęs į sutartį arba į kitą dokumentą, tuo labiau, kad įstatymas fizinių asmenų sandoriams, kai sandorio suma sudarymo metu yra didesnė kaip penki tūkstančiai litų, numato privalomą rašytinę formą Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (LR CK 1.73 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Ir nors šiuo atveju sandorio suma sudarymo metu neviršijo šios sumos, ir todėl rašytinė sandorio forma nebuvo privaloma, teismas vertino, kad apdairus žmogus tokį sandorį būtų įforminęs raštu. Teismas spręsdamas įrodymų patikimumo klausimą atsižvelgė, kad ieškovai G. bei T. K. ir atsakovas J. B. nuo 2011 metų gruodžio mėnesio tarpusavyje nesutaria. Kadangi liudytoja L. I. yra ieškovo T. K. motina, o liudytoja S. B. yra atsakovo J. B. žmona, tai yra abi šios liudytojos yra vienaip ar kitaip suinteresuotos bylos baigtimi, nesant galimybės kitomis įrodinėjimo priemonėmis patikrinti šių liudytojų parodymų patikimumo ir pašalinti tarp jų esančius prieštaravimus, teismas šiais liudytojų parodymais nesivadovauja ir juos atmeta, kaip nepatikimus. Liudytojos V. R. parodymai taip pat negali būti pripažinti patikimais, nesant galimybės kitomis įrodinėjimo priemonėmis patikrinti šios liudytojos parodymų patikimumo. Kadangi ieškovų paaiškinimų apie pinigų perdavimą atsakovui nepatvirtina jokie kiti leistini ir patikimi įrodymai, teismas konstatavo, kad ieškovas T. K. neįrodė, kad pasirašydamas 2007 m. liepos 30 d. sutartį, atsakovui perdavė 5000,00 Lt. Tai, kad 2007 m. liepos 30 d. sutartyje yra įrašyti žodžiai „bendrai įrengtu gręžiniu“, neįrodo, kad ieškovas T. K., pasirašydamas šią sutartį, perdavė atsakovui J. B. pinigus (tuo labiau šių pinigų sumos), kadangi ieškovai nepaneigė atsakovo J. B. paaiškinimų ir liudytojos S. B. parodymų, kad šiais žodžiais buvo norima pasakyti, kad ieškovų giluminio siurblio įleidimo į atsakovo artezinį gręžinį darbus atliko ieškovas T. K. ir atsakovas J. B. kartu. Atmestinas ir ieškovų teiginys, kad jie, sudarydami 2007 m. liepos 30 d. sutartį, buvo įsitikinę, kad tampa atsakovo žemės sklype esančio artezinio gręžinio bendrasavininkais, kadangi ši aplinkybė niekuo nepagrįsta – sutartyje nėra net užuominos apie gręžinio pardavimą, kalbama tik apie leidimą naudotis šiuo įrenginiu. Kadangi 2007 m. liepos 30 d. sutartyje nėra jokių duomenų apie jos atlygintinumą, ji traktuotina kaip daikto (įrenginio) panaudos sutartis (LR CK 6.629 straipsnis).

                      III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Apeliaciniu skundu ieškovai G. K. ir T. K. prašo panaikinti Pakruojo rajono apylinkės teismo 2013 m. spalio 4 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovų T. K. ir G. K. ieškinį tenkinti. Priteisti turėtas bylinėjimosi išlaidas.

Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Pirmosios instancijos teismas ne tik neįsigilino į ieškovo, atsakovo pateiktų argumentų turinį, bet ir visiškai nepagrįstai ir neteisėtai vertino praktiškai visus ieškovo pateiktus įrodymus kaip atmestinus ir jais nesivadovavo teismo sprendime. Be to, atsakovo pateikti argumentai priešingai buvo vertinami tendencingai (akivaizdžiai ieškovo nenaudai), o teismas visiškai nesiekė atskleisti tikrosios bylos esmės ir spręsti ją visapusiškai ir objektyviai. Teismas nepagrįstai atmetė visus ieškovo teiktus įrodymus. Nors nurodė, kad atmeta ir atsakovo liudytojos ( atsakovo žmonos-S. B. ) parodymus, vėliau jais sprendime remiasi. Teismas neteisėtai atėmė galimybę iš ieškovo įrodinėti, taip šiurkščiai ir akivaizdžiai buvo pažeisti LR CPK esminiai principai, rungimosi (12 straipsnis), dispozityvumo ( 13 straipsnis), šalių procesinio lygiateisiškumo (17 straipsnis), teisėjų ir teismų nepriklausomumo ir nešališkumo ( 21 straipsnis) principai.

2. Teismo išvada, kad, nesant galimybės kitomis įrodinėjimo priemonėmis patikrinti šių liudytojų parodymų patikimumo ir pašalinti tarp jų esančius prieštaravimus, teismas šiais liudytojų L. I. ir S. B. parodymais nesivadovauja ir juos atmeta, kaip nepatikimus, yra nepagrįsta ir neteisėta, nes ieškovas kvietė liudyti ir kitą liudytoją - V. R., kuri nėra jokiais ryšiais susijusi su ieškovais, ir kurios parodymai patvirtino liudytojos L. I. parodymus ir ieškovo T. K. paaiškinimus. Teismas nurodo, kad „liudytojos V. R. parodymai taip pat negali būti pripažinti patikimais, kadangi ji kaip pati pripažino teismo posėdžio metu, pyksta ant J. B., kadangi jis išmetė jos sūnų iš darbo, be to, jai yra grasinęs, todėl darytina išvada, kad ir ši liudytoja gali būti suinteresuota tuo, kad sprendimas būtų priimtas atsakovo J. B. nenaudai“  Teismas greičiausiai sąmoningai nutyli ypač svarbią aplinkybę, kad liudytoja yra ne ieškovo, o atsakovo giminė - jos sūnus yra vedęs atsakovo - J. B. seserį, todėl galima daryti ir priešingą išvadą nei daro teismas, t.y. kad ši liudytoja yra suinteresuota veikti būtent atsakovo - J. B. naudai, nes šis yra jos giminė. Tai, kad liudytojai duoda priesaiką sakyti tik tiesą, teismas neturėjo teisės atmesti liudytojų parodymų, o turėjo juos vertinti visumoje su kitais įrodymais.

  3. Bylos nagrinėjimo metu buvo konstatuota, tai pripažįsta visos proceso šalys, kad sutartį rengė atsakovo J. B. žmona - liudytoja S. B., todėl yra visiškai suprantama, kad ji, kaip sutarties teksto rengėja, turėjo galimybę bei interesą fakto, kad  T. K. perduoda 5000,00 Lt, į sutartį neįtraukti. T. K., nebūdamas teisės specialistas tiesiog pasitikėjo atsakovo geranoriškumu ir planavo baigti forminti pinigų perdavimo faktą notaro biure. Kaip paaiškėjo vėliau - atsakovas, elgdamasis nesąžiningai, visaip vengė vykti pas notarą. Tai byloje patvirtino ir ieškovas ir liudytoja L. I.. Kitas rašytinis įrodymas, pateiktas į bylą ieškovo, yra internetiniame tinklapyje išspausdintas straipsnis, patvirtinantis ieškovo teiginius kaip ieškovas ir atsakovas paskaičiavo 5000,00 Lt sumą kurią T. K. turėjo sumokėti atsakovui (ir realiai sumokėjo). Šios aplinkybės teismas visiškai nevertino ir dėl jos net nepasisakė teismo priimtame sprendime.

4. Teismas priimdamas sprendimą buvo akivaizdžiai šališkas, todėl sprendimas yra neteisėtas ir naikintinas. Teismas neteisėtai atmetęs visus Ieškovo pateiktus įrodymus (praktiškai net atsisakęs juos vertinti ir pasisakyti dėl jų) neteisėtai ir nepagrįstai konstatavo, kad ieškinys yra neįrodytas. Tiesiog iš ieškovo buvo neteisėtai ir nepagrįstai atimta teisė įrodinėti savo ieškinį. Ieškovo pateikta faktų visuma yra gausi ir pakankama pripažinti įrodytu faktą, kad ieškovas sumokėjo atsakovui 5000,00 Lt sumą, kaip pusę gręžinio įrengimo išlaidų  siekdamas gauti teisę bendrai naudoti vandens gręžinį.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas J. B. prašo ieškovų apeliacinį skundą atmesti, teismo 2013 m. spalio 4 d. sprendimą palikti nepakeistą bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad apeliantų argumentai dėl teismo įrodymų vertinimo yra nepagrįsti. Apeliantai neatsižvelgia į pateiktų įrodymų turinį, jų reikšmingumą ir įrodomąją vertę. Pažymi, kad teismo procesas yra grindžiamas rungimosi principu, kurio esmę išreiškia kiekvienos šalies pareiga įrodyti aplinkybes, kuriomis ji grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti (LR CPK 12, 178 straipsnis). Bendroji įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklė nekinta ir tais atvejais, kai abi šalys remiasi ta pačia aplinkybe, ir viena šalis įrodinėja ginčijamų aplinkybių buvimą, kita šalis - jų nebuvimą. Tokiu būdu, ne atsakovas turėjo įrodinėti pinigų perdavimo faktą, o ieškovas turėjo tai pagrįsti įrodymais. Iš ieškovų teismui pateiktų rašytinių įrodymų turinio matyti, kad įrodymuose nėra užfiksuota jokių faktinių duomenų, patvirtinančių, kad T. K. perdavė J. B. 5000,00 Lt, todėl Pakruojo rajono apylinkės teismas negalėjo šių įrodymų vertinti ieškovų naudai. Dėl apeliaciniame skunde nurodytų argumentų dėl L. I. ir V. R. parodymų vertinimo nurodė, kad  apeliantas pateikia neteisingą informaciją, teigdamas, kad V. R. patvirtino L. I. ir T. K. parodymus. V. R. nematė ir negalėjo patvirtinti pinigų perdavimo fakto. Ji tik nurodė, kad iš jos T. K. pasiskolino 2000,00 Lt, tačiau nenurodė ir negalėjo nurodyti, kur jis tuos pasiskolintus pinigus panaudojo. Atsižvelgiant į tai mano,  kad teismas tinkamai įvertino S. B. ir L. I. duotus parodymus ir juos atmetė, kaip nepatikimus. Dėl apeliantų nurodytų aplinkybių dėl rašytinių įrodymų, atsakovas nurodė, kad iš 2007 m. liepos 30 d. sutarties turinio matyti, kad šia sutartimi „<...>J. B. įsipareigoja jo namų valdoje, adresu (duomenys neskelbtini) esančiu, bendrai įsirengtu arteziniu gręžiniu neribotą laiką leisti naudotis T. K., adresu (duomenys neskelbtini) <„.>“, todėl sutartį reikėtų pavadinti: Sutartis dėl leidimo naudotis arteziniu gręžiniu. Sutartyje paminėti žodžiai patvirtina tai, kad jo ir T. K. bendrais veiksmais ir sąnaudomis buvo atliekamas prisijungimas prie jo daug anksčiau įrengto artezinio gręžinio. Apelianto teiginiai, dėl gręžinio kainos nepagrįsti jokiais įrodymais ir loginiais paskaičiavimais. Interneto tinklapyje išspausdintame straipsnyje ieškovas pažymi pačią didžiausią gręžinio kainą 200,00 Lt už vieną metrą. Nesuprantama, kodėl T. K., sužinojęs, kad gręžinio gylis yra 48 metrai, nepasidomėjo ir nesužinojo iš atsakovo, kad už gręžinį atsakovas mokėjo 4000,00 Lt, o pusė gręžinio kainos yra 2000,00 Lt. Visuose teismui pateiktuose dokumentuose nėra jokios užuominos apie tai, kad atsakovas ir apeliantas tarėsi dėl pinigų mokėjimo ir kad pinigus T. K. sumokėjo.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (LR CPK 320 straipsnio  1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina tik apskųstos teismo sprendimo dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir tik analizuojant apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (LR CPK 320 straipsnio  2 dalis). Teismas, remdamasis ištirtais ir įvertintais duomenimis, konstatuoja, kad absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų šioje byloje nenustatyta (LR CPK 329 straipsnis).

Nagrinėjamu atveju kilo ginčas dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo atmesti ieškovų reikalavimai priteisti patirtas išlaidas, teisėtumo ir pagrįstumo.

2014 m. balandžio 8 d. Pakruojo apylinkės teismas civilinėje byloje Nr.  Nr. 2-181-284/2014 m. priėmė sprendimą atkurti prarastą Pakruojo rajono apylinkės teismo civilinę bylą Nr. 2-152-744/2013m., iškeltą pagal ieškovų T. K. ir G. K. ieškinį atsakovui J. B. dėl patirtų išlaidų (žalos) atlyginimo. Atkurtos bylos duomenimis 2007-07-30 tarp ieškovo T. K. ir atsakovo J. B. pasirašyta sutartis, kurioje nurodoma, kad J. B. įsipareigoja jo namų valdoje, esančioje (duomenys neskelbtini), esančiu bendrai įrengtu gręžiniu neribotą laiką leisti naudotis T. K., o gręžinio remonto išlaidas šalys įsipareigojo dengti lygiomis dalimis. Duomenų apie sumokėtus (mokėtinus) pinigus sutartyje nėra (77 b.l.). Iš 2012-04-11 ieškovės G. K. ir atsakovo J. B. pasirašytos sutarties turinio matyti, kad ja J. B. leidžia iš jo namų valdoje esančio artezinio gręžinio išsiimti T. ir G. K. priklausantį giluminį siurblį SQ2-55. Sutarties šalys pretenzijų dėl giluminio siurblio išėmimo neturi (78 b.l.). Byloje pateiktas straipsnis iš interneto City24 puslapio „ Šulinys, vandentiekis ar gręžinys ? „ nurodoma data 2009-11-10. Iš straipsnio turinio matyti, kad straipsnio paskelbimo dieną  artezinio šulinio įrengimo kaina buvo apie 100-130 Lt už gręžinio metrą. Anksčiau ( nenurodoma kada ) gręžinio kaina svyravo tarp 170-200 Lt už metrą (130-133 b.l.). Pateikti duomenys apie privataus kaltinimo tvarka baudžiamosios bylos nagrinėjimą Pakruojo rajono apylinkės teisme. Iš baudžiamosios bylos Nr. PK-117-744/2012 dokumentų matyti, kad 2012 m. kovo 2 d. Pakruojo rajono apylinkės teisme buvo gautas T. K., skundas privataus kaltinimo bylų proceso tvarka, kuriame jis nurodė, kad 2011 m. gruodžio 29 d. apie 15 val. 20 min. (duomenys neskelbtini), J. B. sodybos kieme, J. B. trenkė vieną kartą metaliniu strypu jam per dešinę ranką, tuo nežymiai sutrikdydamas sveikatą. Skunde nurodoma, kad dėl kilusio ginčo, nepagrįsto ir neteisėto J. B. veiksmų nukerpant elektros laidus nuo jam priklausančio vandens siurblio, jis bei jo šeima negalėjo naudotis vandeniu dėl to patyrė didelių nepatogumų. Prašė priteisti iš J. B. 10000,00 Lt neturtinės žalos atlyginimo ir bylinėjimosi išlaidas. 2012 m. balandžio 27 d. nutartimi procesas dėl nukentėjusiojo T. K. skundo privataus kaltinimo bylų proceso tvarka, kuriuo jis prašė dėl nežymaus sveikatos sutrikdymo pagal LR BK 140 straipsnio 1 dalį nubausti nusikalstamos veikos padarymu kaltinamą asmenį J. B., buvo nutrauktas, jiems susitaikius. Ta pačia nutartimi buvo patvirtinta nukentėjusiojo ir nusikalstamos veikos padarymu kaltinamo asmens sudaryta sutartis dėl susitaikymo pasekmių, kurioje šalys numatė žalos atlygimo tvarką. Iš pateikto susitarimo matyti, kad susitarta dėl neturtinės žalos atlyginimo ir atstovavimo išlaidų, kad išsprendžiamas 2011 m. gruodžio 29 d. konfliktas, byloje nėra duomenų apie tai, kad ieškovai būtų mokėję pinigus atsakovui už artezinio gręžinio įrengimą, nėra duomenų, kad sprendžiant žalos atlyginimo klausimą būtų buvęs keliamas klausimas ir dėl galimai patirtų nuostolių dėl gręžinio įrengimo ar naudojimosi (37-129 b.l.).

Bylos duomenimis, teismo posėdžio metu ieškovas nurodė, kad atsakovas sutiko leisti padengti pusę įrenginio sumos, leido įsidėti į gręžinį savo siurblį, kuris kainavo apie 10000,00 Lt, atsivesti iki namo vamzdį. Jis išsikasęs griovį, atvedė iki namo vamzdį. Ieškovas nurodė, kad dokumentų kiek atsakovui kainavo gręžinys nematė, patikėjo, kad gręžinys yra 48 metrų, pasiaiškino Vilniuje kokia galėtų būti kaina ir sutarė su atsakovu, kad bendra kaina gręžinio yra 10000,00 Lt, o jam, ieškovui reikėtų sumokėti pusę kainos. Atsakovui sumokėjo 5000,00 Lt. Suvokė, kad tampa bendrasavininkiais gręžinio, nors jis jau buvo iškastas. Norėjo važiuoti pas notarą ir įteisinti, bet atsakovas pasakė, kad neturi laiko, vėliau, kad toks įteisinimas nereikalingas. Jis pasitikėjo atsakovu (b.l. 36). Ieškovų atstovas nurodė, kad šalys susitarė, kad praktiškai pasidalina gręžinio įrengimo išlaidas. Kadangi atsižvelgiant į tai, kad gręžinys buvo įrengtas iki ieškovui atsikeliant gyventi į tą vietą, suprantama, kad bendrumas įsirengiant reiškia ne dalyvavimą betarpiškai prisidedant fiziniu darbu, ar tiekiant įrengimus, o tiesiog dengiant ½ gręžinio įrengimo išlaidų. Ieškovas suprato, kad pasirašęs sutartį ir sumokėjęs pinigus tampa gręžinio bendrasavininkiu. Ieškovas galėtų būti vertinamas kaip gręžinio pirkėjas (b.l.38).  Atsakovas nurodė, kad leido prisijungti prie jo įrengto gręžinio. Gręžinį buvo įsirengęs 1994 m. birželio mėnesį, gylis 43 metrai ir tai jam kainavo 4000,00 Lt. Gręžinys įregistruotas nekilnojamojo turto registre. Nebuvo jokios kalbos apie pinigus ir apie notarą. Mano, kad ieškovai tuo metu pinigų neturėjo, dėjosi langus, tvarkėsi. Dar prieš pasirašant susitarimą K. paprašė duoti vandens, iškasė griovį, jis nusipirko siurblį, vamzdžius abu kartu pajungė, laidus atvedė ir ieškovas pradėjo naudotis. Kas pageidavo raštiškai įforminti leisti naudotis vandeniu neprisimena, gal ieškovas. Jo, atsakovo žmona tekstą atspausdino ir jie abu pasirašė. Gręžinį įsirengęs yra seniai, dokumentų nerado, kreipėsi į firmą, kuri įrenginėjo bet dokumentų negavo ( b.l. 39,40).

Apeliantai apeliaciniame skunde nurodė, kad pirmosios instancijos teismas įrodymus vertino tendencingai, akivaizdžiai ieškovo nenaudai, nesiekė atskleisti tikrosios bylos esmės ir spręsti ją visapusiškai ir objektyviai. Teismas nepagrįstai atmetė visus ieškovo teiktus įrodymus,  atėmė galimybę iš ieškovo įrodinėti, taip šiurkščiai ir akivaizdžiai buvo pažeisti LR CPK esminiai principai, rungimosi principas, dispozityvumo, šalių procesinio lygiateisiškumo, teisėjų ir teismų nepriklausomumo ir nešališkumo principai. 

Teisė kreiptis į teismą teisinės gynybos - kiekvieno suinteresuoto asmens teisė ir vienas pagrindinių civilinio proceso teisės principų, įtvirtintas Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje, Teismų įstatymo 4 straipsnyje, LR CPK 5 straipsnio 1 dalyje, taip pat tarptautiniuose teisės aktuose (Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6, 13 straipsniai). Šią teisę suinteresuotas asmuo įgyvendina pareikšdamas ieškinį ir jame suformuluodamas materialiojo teisinio pobūdžio reikalavimą - ieškinio dalyką (LR CPK 135 straipsnio 1 dalies 4 punktas), t. y. išdėstydamas aiškų ir konkretų prašymą, kaip turėtų būti apgintos besikreipiančio suinteresuoto asmens supratimu ir požiūriu jo pažeistos teisės. Ieškinyje suformuluotas reikalavimas (ieškinio dalykas) apibrėžia civilinės bylos nagrinėjimo ribas. Materialiosios teisės požiūriu, pareikštu reikalavimu suinteresuotas asmuo pasirenka vieną ar kelis pažeistos teisės gynimo būdus, įtvirtintus LR CK 1.138 straipsnyje. Civilinių teisių gynimo būdai - tai materialiojo teisinio pobūdžio reikalavimai, reiškiami asmens, kurio teisės pažeistos arba kuriam gresia jų pažeidimo pavojus, ir skirti pažeistoms civilinėms teisės apginti arba civilinių teisių pažeidimui išvengti. LR CK 1.137 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmenys savo nuožiūra laisvai naudojasi civilinėmis teisėmis, taip pat teise į teisminę gynybą, t. y. patys sprendžia visus su turimos teisės įgyvendinimu ir gynimu susijusius klausimus: įgyvendinimo būdus ir apimtį, teisės perdavimo kitiems asmenims, teisių gynimo būdus, teisės atsisakymą ir kt. Toks teisės į teisinę gynybą įgyvendinimas atitinka dispozityviškumo, proceso šalių lygiateisiškumo ir rungtyniškumo principus. Teismas negali keisti ieškinyje nurodytų teisių gynimo būdų, nes privalo užtikrinti proceso šalių lygiateisiškumą (LR CPK 17 straipsnis), išskyrus atvejus, kai reikia apginti viešąjį interesą (LR CPK 49).

Lietuvos Aukščiausiasis teismas ne kartą yra akcentavęs,  kad įrodinėjimo procese būtina siekti proceso koncentracijos ir ekonomiškumo bei kitų proceso principų pusiausvyros. Faktų ir įrodymų nurodymas, įrodymų rinkimas ir pateikimas prasideda jau keliant civilinę bylą ir paprastai turi pasibaigti iki nutarties skirti bylą nagrinėti teismo posėdyje priėmimo (LR CPK 111 straipsnio 2 dalies 4, 5 punktai, 112 straipsnio 2, 3 punktai, 226 straipsnis, kt.). Ieškovas ieškinyje, atsakovas atsiliepime ar priešieškinyje privalo nurodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, visus įrodymus, kuriais ketina įrodinėti tas aplinkybes, ir pridėti tuos įrodymus. Negalėdamos pateikti įrodymų, kuriais remiasi, šalys privalo savo procesiniuose dokumentuose nurodyti priežastis, dėl kurių negali jų gauti, ir suformuluoti prašymą teismui juos išreikalauti, nurodant jų buvimo vietą bei aplinkybes, kurias šie įrodymai patvirtina (LR CPK 112 straipsnio 3 punktas, 135 straipsnio 1 dalies 2 dalis, 226 straipsnis). Pasirengimo civilinių bylų nagrinėjimui teisme stadijoje teismas privalo išsiaiškinti šalių ginčo esmę ir apimtį, jų pateiktus įrodymus, jeigu pateiktų įrodymų neužtenka, pasiūlyti šalims ar kitiems byloje dalyvaujantiems asmenims pateikti papildomus įrodymus ir nustatyti terminą jiems pateikti, preliminariai įvertinti teisinį santykį, dėl kurio kilo ginčas, surasti taikytiną teisės normą ir jos pagrindu nustatyti įrodinėjimo dalyką, esant pagrįstam šalių prašymui, išreikalauti įrodymus, kurių dalyvaujantys byloje asmenys negali gauti ir prašo juos išreikalauti, patikrinti įrodymų ryšį su įrodinėjimo dalyku (įrodymų sąsajumą), įrodymų leistinumą, prireikus patikslinti šalių pareigą įrodinėti (LR CPK 159 straipsnio 1 dalis, 179 straipsnio 1 dalis, 225 straipsnio 1 punktas, 226 straipsnis, 227 straipsnio 4 dalis, 230 straipsnio 1 dalis). Tiek dispozityviosiose, tiek ir nedispozityviosiose bylose teismas dalyvauja įrodinėjimo procese, yra atsakingas už tinkamą įrodinėjimo pareigos paskirstymą ir įrodinėjimo dalyko nustatymą, gali reikalauti paaiškinimų iš dalyvaujančių byloje asmenų, nurodyti jiems aplinkybes, kurias būtina nustatyti siekiant teisingai išnagrinėti bylą, pasiūlyti dalyvaujantiems byloje asmenims pateikti papildomus įrodymus (LR CPK 179 straipsnio 1 dalis). Įrodinėti turinčias reikšmės civilinėje byloje aplinkybes (įrodinėjimo dalyką) yra šalių ir kitų dalyvaujančių byloje asmenų ir teisė, ir pareiga. Šias teises ir pareigas minėti asmenys įgyvendina nurodydami teisiškai reikšmingas aplinkybes, rinkdami ir pateikdami teismui įrodymus bei dalyvaudami juos tiriant ir vertinant. Civiliniame procese vyraujantis rungimosi principas (LR CPK 12 straipsnis), suteikia teisę (kartu – procesinę pareigą) šalims ne tik įrodinėti aplinkybes, kuriomis jos remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, bet ir teikti įrodymus, paneigiančius kitos šalies įrodinėjamas aplinkybes. Įstatymų leidėjas nustatė ne tik įrodinėjimo pareigas, bet ir jų paskirstymo taisykles, kurių bendriausios yra suformuluotos LR CPK 12, 178 ir 179 straipsniuose. Įrodinėjimo pareiga pagal šias taisykles tenka tam, kas teigia – ieškovui reikia įrodyti ieškinio, atsakovui – priešieškinio, atsikirtimų faktinį pagrindą. Nagrinėjamu atveju ieškovai savo nuožiūra teikė teismui jų nurodytas aplinkybes patvirtinančius įrodymus, nenurodė, kad dėl objektyvių aplinkybių kokių tai įrodymų pateikti negali, neprašė teismo jų išreikalauti, nenurodė, kad teismas kokių tai prašymų netenkino, ribojo ieškovų galimybę teikti įrodymus, ar naudotis kitomis LR CPK numatytomis teisėmis.

Apeliantai nurodė, kad teismas nurodydamas, kad negalėdamas kitomis įrodinėjimo priemonėmis patikrinti konkrečių liudytojų parodymų patikimumo, pašalinti tarp jų esančius prieštaravimus, teismas liudytojų parodymais nesivadovauja ir juos atmeta, kaip nepatikimus, yra nepagrįsta ir neteisėta, atsižvelgiant į faktines aplinkybes bei į tai, kad liudytojai duoda priesaiką sakyti tik tiesą, todėl teismas neturėjo teisės atmesti liudytojų parodymų, o turėjo juos vertinti visumoje su kitais įrodymais. Apeliacinės instancijos teismui, atsižvelgus į bylos medžiagą, teismo posėdžio metu duotus paaiškinimus, konkrečias byloje nustatytas aplinkybes bei teismo motyvus, su šiais argumentais, kad teismas nevertino liudytojų paaiškinimų ir nepagrįstai juos atmetė, ar jais nesivadovavo, nėra pagrindo sutikti.

Pažymėtina, kad civiliniame procese įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (LR CPK 176 straipsnio 1 dalis). Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Teismas savo išvadas privalo pagrįsti procesiniame įstatyme suformuluotų įrodymų vertinimo taisyklių tvarka. Įrodymų vertinimo taisyklės yra suformuluotos LR CPK 185 straipsnyje. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas praktiką dėl LR CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo, ne kartą yra pažymėjęs, kad įrodymų vertinimas pagal LR CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Įrodymų vertinimas civilinėje byloje grindžiamas vadinamąja tikėtinumo taisykle, kurios esmė – laisvo įrodymų vertinimo principas. Jis reiškia, kad teismas suteikia didesnę įrodomąją galią tam įrodymui, kuris suponuoja didesnę vieno ar kito fakto buvimo ar nebuvimo tikimybę. Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Pagal LR CPK 177 straipsnio 2 dalies nuostatas, rašytiniai įrodymai yra viena LR CPK leidžiamų įrodinėjimo priemonių. Jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus LR CPK nustatytas išimtis (LR CPK 185 straipsnio 2 dalis).

Teisė į nešališką teismą yra viena pagrindinių žmogaus teisių, ginamų tiek nacionaliniu, tiek tarptautiniu lygmeniu (Konstitucijos 29 straipsnis, 31 straipsnio 2 dalis, 109 straipsnis, Žmogaus teisiu ir pagrindiniu laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis, LR CPK 6, 21 straipsniai). Konstitucinis Teismas 2001 m. vasario 12 d. nutarime yra konstatavęs, kad asmens konstitucinė teisė, jog jo bylą išnagrinėtų nešališkas teismas, reiškia tai, kad asmens bylos negali nagrinėti teisėjas, dėl kurio nešališkumo gali kilti abejonių; teisėjas, nagrinėjantis bylą, turi būti neutralus; teismo nešališkumas, kaip ir teismo nepriklausomumas, yra esminė žmogaus teisių ir laisvių užtikrinimo garantija, būtina teisingo bylos išnagrinėjimo, pasitikėjimo teismu sąlyga. Dėl to turi būti šalinamos prielaidos, galinčios kelti abejonių dėl teisėjo ir teismo šališkumo. Asmens konstitucinės teisės į nepriklausomą ir nešališką teismą turinio aiškinimas yra reikšmingas taikant bei aiškinant šias garantijas įtvirtinančias proceso teisės normas (pvz. 2013 m. vasario 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-12/2013).

Viena iš teismo nešališkumo užtikrinimo garantijų – civilinio proceso įstatyme įtvirtintas teisėjo nusišalinimo (nušalinimo) institutas (LR CPK 64-71 straipsniai). Įstatymas suteikia teisę bylą nagrinėti paskirtam teisėjui nusišalinti nuo bylos nagrinėjimo, jeigu jo dalyvavimas nagrinėjant bylą gali būti kliūtimi asmenims realizuoti teisę į tinkamą procesą. Tuo atveju, jeigu byloje esančios aplinkybės sudaro pagrindą manyti, jog bylą nagrinėjantis teisėjas gali būti tiesiogiai ar netiesiogiai suinteresuotas bylos baigtimi arba yra kitokių aplinkybių, kurios kelia abejonių dėl jo nešališkumo, teisėjas turi nusišalinti nuo tolesnio bylos nagrinėjimo (LR CPK 65, 71 straipsniai) arba dalyvaujantys byloje asmenys gali jam pareikšti nušalinimą (LR CPK 66, 68 straipsniai). Tačiau visais atvejais teisėjas gali nusišalinti arba būti nušalinamas nuo jam priskirtos bylos nagrinėjimo ne esant jo  arba dalyvaujančių byloje asmenų pageidavimui, o tik esant aplinkybėms, kurios leidžia pagristai abejoti byla nagrinėjančio teisėjo  nešališkumu ar nesuinteresuotumu bylos baigtimi, taigi, esant tiesioginiam ar netiesioginiam jo suinteresuotumui bylos baigtimi arba pagristoms abejonėms dėl teisėjo nešališkumo (LR CPK 65, 66, 71 straipsniai). Įstatymas nenustato baigtinio tokių aplinkybių sąrašo, tačiau visais atvejais abejonės dėl teisėjo nešališkumo ar nesuinteresuotumo bylos baigtimi turi būti pagristos konkrečiais įrodymais. Procesinių veiksmų atlikimas bei atitinkamų procesinių sprendimų priėmimas negali būti vertinamas kaip teisėjo šališkumo bei suinteresuotumo bylos baigtimi įrodymas bei teisėjo  nušalinimo pagrindas, kadangi įstatymas reikalauja, jog nušalinimo pareiškimas, siekiant užtikrinti greitą ir teisingą bylos išnagrinėjimą, būtų motyvuotas (LR CPK 68 straipsnio 2 dalis) ir pareikštas konkrečiam teisėjui ar konkretiems teisėjams (LR CPK 68 straipsnio 4 dalis) tik esant vienam iš LR CPK 64-66, 71 straipsniuose nustatytų pagrindų. Nesutikdamas su atitinkamais teismo procesiniais sprendimais, asmuo turi teisę pasinaudoti civilinio proceso įstatyme nustatytomis teismo procesinio sprendimo teisėtumo ir pagristumo kontrolės formomis – apeliacija, kasacija, proceso atnaujinimo institutu (LR CPK III dalis).

Apeliacinės instancijos teismas išnagrinėjęs ir įvertinęs apeliantų nurodytas aplinkybes, konstatuoja, kad apeliantai nepateikė įrodymų, kitų argumentų, kurie leistų pagrįstai suabejoti civilinę bylą nagrinėjusio teisėjo nešališkumu ar suinteresuotumu šios bylos baigtimi. Pažymėtina, kad apeliantų argumentai, kad teismas įrodymus vertino tendencingai, akivaizdžiai ieškovo nenaudai, nesiekė atskleisti tikrosios bylos esmės ir spręsti ją visapusiškai ir objektyviai yra nepagrįsti ir neįrodyti. Taip pat pažymėtina, kad apeliantai jokių abejonių dėl teisėjo šališkumo, nei žodžiu, nei raštu nereiškė pirmos instancijos teismui nagrinėjant bylą iš esmės. Esant nurodytoms aplinkybėms, konstatuotina, kad apelianto abejonės dėl bylą nagrinėjusio teisėjo šališkumo, iš esmės yra susijusios su procesinių veiksmų atlikimu ir procesinių sprendimų priėmimu byloje. Teismas atsižvelgęs į apeliantų argumentus, bylos medžiagą, teismo priimtus procesinius sprendimus, sprendžia, kad apeliantai nepateikė duomenų, kurie galėtų įrodyti pirmosios instancijos teismo teisėjo suinteresuotumą bylos baigtimi, todėl daroma išvada, kad abejoti teisėjo nešališkumu nėra pagrindo, o apeliantų argumentai vertintini kaip nepagrįsti ir neįrodyti. Apeliantų argumentai, kad teismas atėmė galimybę iš ieškovo įrodinėti, nepagrįstai nesivadovavo liudytojų parodymais, nepagrįstai juos atmetė, kad šiurkščiai ir akivaizdžiai pažeidė LR CPK esminius rungimosi, dispozityvumo, šalių procesinio lygiateisiškumo principus, visiškai nepagrįsti.

Apeliantai nurodė, kad atsižvelgiant į tai, kad sutartį rengė atsakovo J. B. žmona - liudytoja S. B., todėl yra visiškai suprantama, kad ji, kaip sutarties teksto rengėja, turėjo galimybę bei interesą fakto, kad  T. K. perduoda 5000,00 Lt į sutartį neįtraukti. O T. K., nebūdamas teisės specialistas tiesiog pasitikėjo atsakovo geranoriškumu ir planavo baigti forminti pinigų perdavimo faktą notaro biure. Kaip paaiškėjo vėliau - atsakovas, elgdamasis nesąžiningai, visaip vengė vykti pas notarą. Tai byloje patvirtino ir ieškovas ir liudytoja L. I.. Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą nurodė, kad įrodymuose nėra užfiksuota jokių faktinių duomenų, patvirtinančių, kad T. K. perdavė J. B. 5000,00 Lt, todėl teismas negalėjo šių įrodymų vertinti ieškovų naudai. Dėl L. I. ir V. R. parodymų vertinimo nurodė, kad  apeliantas pateikia neteisingą informaciją, teigdamas, kad V. R. patvirtino L. I. ir T. K. parodymus. V. R. nematė ir negalėjo patvirtinti pinigų perdavimo fakto. Ji tik nurodė, kad iš jos T. K. pasiskolino 2000,00 Lt, tačiau nenurodė ir negalėjo nurodyti, kur jis tuos pasiskolintus pinigus panaudojo. Bylos duomenimis, teismo posėdžio metu liudytoja V. R. paaiškino aplinkybes dėl 2000,00 Lt paskolinimo, kad skolino K., pinigus padavė atėjusiai K., o ji sakė, kad B. prašo už vandenį 5000,00 Lt, minėjo, kad jie turi 3000,00 Lt, kad dabar bus visi 5000,00 Lt, kuriuos paduos B. Raštu susitarimo nesurašė, nes pasitikėjo. Nematė kaip B. K. mokėjo pinigus. ( 143 b.l.).  Liudytoja L. I. paaiškino, kad sūnus K. sakė, kad kaimynas siūlo įsirengti gręžinį, kad buvo kalba apie 5000,00 Lt. Matė, kad pasirašė sutartį, kad perdavė pinigus. Suprato, kad nuo to momento sūnus tampa gręžinio bendrasavininku ( 142 b.l.). Pirmosios instancijos teismas spręsdamas įrodymų patikimumo klausimą atsižvelgė, kad ieškovai G. bei T. K. ir atsakovas J. B. nuo 2011 metų gruodžio mėnesio tarpusavyje nesutaria. Liudytoja L. I. yra ieškovo T. K. motina, o liudytoja S. B. yra atsakovo J. B. žmona, vertino, kad abi šios liudytojos yra vienaip ar kitaip suinteresuotos bylos baigtimi, todėl nusprendė, kad nesant galimybės kitomis įrodinėjimo priemonėmis patikrinti šių liudytojų parodymų patikimumo ir pašalinti tarp jų esančius prieštaravimus, teismas šiais liudytojų parodymais nesivadovauja ir juos atmeta, kaip nepatikimus. Liudytojos V. R. parodymai taip pat negali būti pripažinti patikimais, nesant galimybės kitomis įrodinėjimo priemonėmis patikrinti šios liudytojos parodymų patikimumo. Kadangi ieškovų paaiškinimų apie pinigų perdavimą atsakovui nepatvirtina jokie kiti leistini ir patikimi įrodymai. Atsižvelgiant į byloje nustatytas faktines aplinkybes, apeliacinės instancijos teismui nėra pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvadomis.

Apeliantai nurodo, kad į bylą pateiktas rašytinis įrodymas, internetiniame tinklapyje išspausdintas straipsnis, kuris patvirtina ieškovo teiginius kaip ieškovas ir atsakovas paskaičiavo 5000,00 Lt sumą, kurią T. K. turėjo sumokėti atsakovui (ir realiai sumokėjo). Nurodo, kad šios aplinkybės teismas visiškai nevertino. Atsakovas teismo posėdžio metu nurodė, kad gręžinį buvo įsirengęs 1994 m. birželio mėnesį, gylis 43 metrai ir tai jam kainavo 4000,00 Lt. Gręžinys įregistruotas nekilnojamojo turto registre. Gręžinį įsirengęs yra seniai, dokumentų nerado, kreipėsi į firmą, kuri įrenginėjo bet dokumentų negavo ( b.l. 39,40). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu  internetiniame tinklapyje išspausdintas straipsnis niekaip nepatvirtina, kad atsakovas gręžinį įsirengė už konkrečią sumą, apeliantų nurodytos aplinkybės nepatvirtina, kad straipsnio turinys įrodo atsakovo gręžinio įsirengimo kainą.

Bylos duomenimis ieškovai nurodė, kad sumokėjus 5000,00 Lt, ieškovai suvokė, kad tampa bendrasavininkiais gręžinio nors jis jau buvo iškastas. Norėjo važiuoti pas notarą ir įteisinti bet atsakovas pasakė, kad neturi laiko, vėliau, kad toks įteisinimas nereikalingas. Jis pasitikėjo atsakovu ( b.l. 36). Ieškovų atstovas nurodė, kad atsižvelgiant į tai, kad gręžinys buvo įrengtas iki ieškovui atsikeliant gyventi į tą vietą, bendrumas įsirengiant reiškia ne dalyvavimą betarpiškai prisidedant fiziniu darbu, ar tiekiant įrengimus, o tiesiog dengiant ½ gręžinio įrengimo išlaidų. Ieškovas galėtų būti vertinamas kaip gręžinio pirkėjas ( b.l.38).  Pirmosios instancijos teismas vertino, kad nei 2007 m. liepos 30 d. sutartyje, kuria atsakovas J. B. leido ieškovui T. K. naudotis jo namų valdoje įrengtu arteziniu gręžiniu, nei 2012 m. balandžio 11 d. sutartyje, kuria buvo įformintas giluminio siurblio SQ2-55 grąžinimas ieškovams, nėra net užuominos apie perduodamus (perduotus) pinigus. Pirmosios instancijos pažymėjo, kad kiekvienas apdairus žmogus, būdamas rūpestingas ir sąžiningas, pasirašydamas sutartį dėl naudojimosi arteziniu gręžiniu ir už tai duodamas ieškinyje nurodytą pinigų sumą, tai būtų įrašęs į sutartį arba į kitą dokumentą, tuo labiau, kad įstatymas fizinių asmenų sandoriams, kai sandorio suma sudarymo metu yra didesnė kaip penki tūkstančiai litų, numato privalomą rašytinę formą Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (LR CK 1.73 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Teismas pažymėjo, kad nors šiuo atveju sandorio suma sudarymo metu neviršijo šios sumos, ir todėl rašytinė sandorio forma nebuvo privaloma, teismo vertinimu apdairus žmogus tokį sandorį būtų įforminęs raštu. Apeliacinės instancijos teismui nėra pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis bei padarytomis išvadomis. Apeliantai nurodė, kad atsižvelgiant į tai, kad sutartį rengė S. B., todėl ji, kaip sutarties teksto rengėja, turėjo galimybę bei interesą fakto, kad  T. K. perduoda 5000,00 Lt į sutartį neįtraukti. O T. K., nebūdamas teisės specialistas tiesiog pasitikėjo atsakovo geranoriškumu ir planavo baigti forminti pinigų perdavimo faktą notaro biure. Kaip paaiškėjo vėliau - atsakovas, elgdamasis nesąžiningai, visaip vengė vykti pas notarą. Apeliantas, nurodydamas galimai sąmoningą šios sąlygos apie pinigų gavimą nenurodymą nepateikė jokių įtikinamų, leistinų įrodymų. Be to sutartis nebuvo didelės apimties, nėra duomenų kad sutarties šalims surašant susitarimą kilo kokių tai neaiškumų.  Teismo vertinimu, vėliau tarp šalių kilus konfliktams, kiekviena šalis savaip vertina sudarytą susitarimą, tačiau jokių duomenų susitarime nėra dėl pinigų perdavimo.  Apeliacinės instancijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas ieškovo ieškinį pagrįstai atmetė konstatavęs, kad ieškovas T. K. neįrodė, kad pasirašydamas 2007 m. liepos 30 d. sutartį, atsakovui perdavė 5000,00 Lt. Apeliacinės instancijos teismui nėra pagrindo vertinti, kad ieškovas neturėjo galimybės sudaryti notarinės sutarties, ar įforminti pinigų perdavimą raštu. Taip pat nėra jokio pagrindo vertinti, kaip nurodoma, kad ieškovas neturėjo pasirinkimo laisvės ir buvo priverstas sutikti su tokiomis atsakovo sąlygomis, tokiu tekstu, kuris buvo nurodytas sutartyje. Ieškovas nurodydamas, kad jis pasitikėjo, nes atsakovas žadėjo sekančią dieną nuvykti pas notarą ir įforminti pinigų perdavimo - paėmimo faktą byloje jokiais įrodymais nepagrįstas. Taip pat nėra pagrindo išvadoms, kad atsakovas naudojosi galimybe paimti iš ieškovo pinigus, pasidengti gręžinio išlaidas ieškovo sąskaita, kad suklaidino K. ir kita. Be to, ieškovas nurodė, kad jis tik nori susigražinti savo patirtas išlaidas dėl sumokėtų 5000,00 Lt, nereikalauja papildomų išlaidų susijusių su nepatogumais, kuriuos patyrė dėl vandens tiekimo. Ieškovai nepateikė įrodymų, kad jie su atsakovu tapo gręžinio bendrasavininkiais, pirkėjais. Byloje pateikti duomenys iš privataus kaltinimo tvarka nagrinėtos baudžiamosios bylos, kurioje yra duomenys apie tai, kad teisme buvo gautas T. K., skundas, kuriame jis nurodė dėl 2011 m. gruodžio 29 d. kilusio konflikto, reiškė prašymus dėl neturtinės žalos atlyginimo ir bylinėjimosi išlaidų. Vėliau šalys susitarė dėl neturtinės žalos atlyginimo ir atstovavimo išlaidų. Byloje nėra duomenų apie tai, kad ieškovai būtų mokėję pinigus atsakovui už artezinio gręžinio įrengimą, nėra duomenų, kad sprendžiant žalos atlyginimo klausimą būtų buvęs keliamas klausimas ir dėl galimai patirtų nuostolių dėl gręžinio įrengimo ar naudojimosi  (37-129 b.l.).

Kaip minėta civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (LR CPK 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (LR CPK 178 straipsnis). Ne kartą kasacinio teismo yra pabrėžta, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Nagrinėjamu atveju, apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti su apeliantų argumentais, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai ir neišsamiai vertino pateiktus įrodymus, kad priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą, kad pažeidė atsakovų teisėtus interesus bei teises.

Dėl bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme

Pirmosios instancijos teismas atsižvelgdamas į tai, kad ieškinys atmestinas, sprendė, kad iš ieškovų G. K. ir T. K. lygiomis dalimis priteistinos atsakovui J. B. jo turėtos bylinėjimosi išlaidos – 1000,00 Lt (22, 65-66 b.l.) advokato ir advokato pagalbai apmokėti (LR CPK 93 str. 1 d., 98 str.). Nurodė, kad atsakovo turėtos išlaidos advokato ir advokato padėjėjo pagalbai apmokėti yra realios, pagrįstos sutartimi, mokėjimo dokumentais, atitinka Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio nuostatas.

Apeliantai apeliaciniame skunde nurodė, kad nesutinka su teismo sprendimu dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo, nurodė, kad iš atsakovo pateiktų įrodymų negalima vertinti, kad konkrečias išlaidas atsakovas patyrė šioje byloje, nes tai nėra aiškiai ir konkrečiai nurodoma pateiktuose dokumentuose. Atsakovas atsiliepime į ieškinį nurodė, kad  apeliantų argumentai nepagrįsti, apeliantai neteisingai nurodo, kad jį Šiaulių 2-oji advokatų kontora atstovauja kitose bylose. Advokatų kontora jį atstovauja vienintelėje, šioje byloje, kitų susitarimų su šia advokatų kontora nėra.

Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti su apeliantų argumentais, nes pirmosios instancijos teismas priimdamas sprendimą atsižvelgė į byloje pateiktus dokumentus, vertino, kad duomenys patvirtina, kad atsakovas patyrė išlaidas, ir, kad pateikti dokumentai patvirtina turėtas išlaidas. Priteistos bylinėjimosi išlaidos neviršija 2004 m. balandžio 2 d. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro įsakymo Nr. 1R-85 „Dėl rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už  advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo“ 8.2 ir 8.18 punktuose nustatytų rekomenduojamų civilinėse bylose  priteistinų užmokesčio dydžių (už atsiliepimo parengimą rekomenduojamas priteisti dydis yra 3000,00 Lt). Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, teismas sprendžia, kad atsakovo prašymas priteisti už advokato atstovavimą negali būti laikomas kaip neatitinkantis LR CPK 98 straipsnio nuostatų, nes suma nėra didelė, neviršija rekomenduojamų civilinėse bylose  priteistino užmokesčio dydžio, todėl apeliantų argumentai dėl nepagrįsto bylinėjimosi išlaidų priteisimo nepagrįsti ir atmestini.

Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes, byloje surinktus duomenis, sprendimu nustatytas faktines aplinkybes, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas visas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, visapusiškai ir objektyviai ištyrė visus pateiktus įrodymus ir juos tinkamai įvertino, tinkamai aiškino ir taikė procesines ir materialinės teisės normas, todėl priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurio apeliaciniame skunde nurodytais motyvais naikinti ar keisti nėra teisinio pagrindo (LR CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl kitų apeliaciniame skunde išdėstytų argumentų apeliacinės instancijos teismas nepasisako, nes jie neįtakoja skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo.

Pažymėtina, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o apeliacinės instancijos teismas, konstatavęs, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatęs teisiškai reikšmingas aplinkybes, tinkamai pritaikęs materialinės teisės normas priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, iš esmės gali pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010).

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinėje instancijoje.

Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Atmetus apeliacinį skundą, bylinėjimosi išlaidos apeliantams neatlyginamos ir nepriteisiamos (LR CPK 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnis). Atsakovas teikdamas atsiliepimą į ieškovų apeliacinį skundą reiškė prašymą priteisti bylinėjimosi išlaidas, tačiau byloje duomenų apie patirtas atstovavimo išlaidas nepateikta.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 93 straipsniu, 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu, teismas

n u t a r i a : 

Pakruojo apylinkės teismo 2013 m. spalio 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Nutarties patvirtintas kopijas išsiųsti šalims.

Teisėja                                                                                                         Vilija Valantienė